Nubundu, garsiau suburbuliavus griaustiniui. Na tikrai – artinasi audra ir, matyt, bus nemaža: daržinės lentinių sienų plyšiai tik sušvinta sušvinta. Ir kaskart vis dažniau ir ryškiau. O griaustinis jau nebeburbuliuoja, bet kaip reikiant kietai sutrenkia. Į gontų stogą tuoj pasibels ir pirmi lašai.
       Tamsos aš nebebijau, vienas būti tamsoj irgi, nebebijau griaustinio – kur tie laikai, kai šitų dalykų bijodavau neapsakomai? Stebėtini buvo tada laikai.
       Ir vis dėlto man dabar kažkodėl šiek tiek nejauku, norsgi žinom, kad miegoti po šnarančiu stogu – vienas gerumas.
       Ežerą, kuris visai čia pat nuokalnėlėje, girdžiu lyg sunerimusį ar pyktelėjusį. Dabar jis ten, žinoma, tamsus ir, žaibui plykstelėjus, gal net juodas.
       Gal keltis, mautis kelnes ir eiti pasižiūrėti ežero, aš čia svečias, greit vėl išvažiuosiu, tokios progos gali nebepasitaikyti.
       Bet kas tau tokiais dalykais dabar prasidės, verčiau jau stipriau užsimerksiu ir bandysiu užmigt, tik šnarančio stogo dar kiek pasiklausęs.
       O ten apačioj sužvangėjo pririšamos valties grandinė ir sutrinksėjo irklai. Pasikeliu patale ir įtempiu ausis. Ten šnekasi vienas balsas moteriškas, jį pažinau iš karto, jisai Saliutės. Na kitas, be jokios abejonės, turi būti Alekso. Jiedu kažko buvo išplaukę į aną pusę ir va laimė – spėjo sugrįžti.
       Saliutė – mano pusseserė, o tas Aleksas tai jau jos Aleksas. Truputį šalaputris, kaip ir visi tos rūšies Aleksai ar dar kiti ten kokie. Šiaip jau vyrukas nėr blogas, ne. Dėdei tai jis patinka – alaus kad kiek ir atsigeria, tačiau ligi nukritimo pastalėn neįvaro. Bet gal čia tokia tik pradžia, jaunutis gi dar. Dėdienė nei šiaip, nei taip: Saliutė graži, o štai šitas – kreivanosėlis. Bet va – iš gerų namų ir kas antras žodis nejopsi. O jau elektrikas! Elektrikas dėdienei aukščiau už zootechniką ar agronomėlį. Augalus paprastai prisižiūrim patys, gyvulį pasigydyt, jei kas, iš bėdos galim ir patys, o tu kišk nagus prie šitokios galybės!..
       Švystelėjo ir tuojau pat trenkė. Stipriai stipriai, daržinėlė net visa sudrebėjo. Na prie perkūnijos nagų nekiš ir Saliutės draugas, parlydės tik panelę ligi gryčios ir pats dums jau namo. Netoli tie jo namai. Kažin kur jis pasistatęs dviratį, ar tik ne daržinėlėje? Rodos, kad čia. Jei taip, tai pirmiausia šičia turės užsukti.
       Ir tikrai – tik sutrinksėjo, sugirgždėjo mažosios daržinės durelės, tie du iš kažko prunkšdami smuko į vidų.
       Tie į vidų, o lietus jau į stogą.
       Aha, tai jie čia prasitrins, kol praeis lietus. O tas gali ir užtrukti. Nors kai su griaustiniu…
       Gal sukosėt ir taip duot ženklą, kad jie čia ne vieni, Saliutė gal pamiršo, kad dėdienė, įdavusi man patalus, nuo vakar dienos nakvindina svečią ant ne per seniausiai iš sklypelio suvežto šieno.
       Ai, tiek jau to, jei ropšis ant prėsmo, tada ir sužinos. O nusigąsti juk nenusigąs. Išgąsdink tu elektriką.
       Chi chi, cha cha! Ant mano prėsmelio dar nelipa. Bent kol kas. Ten apačioj yra dar vienas, mažesnis, matyt, sugrius ant to.
       Gulėsiu, sakau, tyliai, nė krepšt. O kaip tyčia toks vabaliūkštis sukrutėjo ant nugaros. Knisasi ir kutena. Iš kur toks, šienas prieš kelias dienas jau suvežtas (ne per seniausiai, ne per seniausiai). Bet įsitaisyk tu man tokioj vietoj, kurios atbula ranka taip lengvai, taip visiškai visiškai tyliai tai nepasieksi.
       Na jie manęs negirdi – lietus jau šnara atsakančiai, o ir griaudžia beveik be paliovos.
       Nelabai girdžiu ir aš juos. Iš pradžių dar chi chi, o dabar jau visiškai tyli. Arba bučiuojasi, arba dar ką nors. Ką tu su jais.
       Bet va išgirdau Alekso balsą. Ir gana aiškiai:
       – Neverk, Saliute, neverk.
       Kas čia dabar? Jis gviešiasi to, ko ji nenori? Na ne – išgirstu ir ją kalbant proverksmiais:
       – Tu nežinai, koks man geras buvo tėtis.
       – Na ir bus, gal dar nėr taip prastai.
       – Nėr nėr? Yr, Aleksai, yr. Mes visi žinom, žino jau ir jis pats. Toks dabar kartais popiktis.
       Baisingai sušvito visi plyšiai ir iškart trenkė.
       – Kad tik ne į triobą, – Saliutės balsas.
       – Nebijok, nebent į kokį topilį, čia jų daug. Dideli medžiai negerai, kirskit juos.
       Apie ką jie ten toliau kalba, nebegirdžiu – lietus taip pila ir ūžia. Rodosi, stogas arba prakiurs, arba kur nors nulėks.
       Kasmetinis mano pasikieminėjimas pas dėdę Petrą (ė, nuo paauglystės ir nuo mokyklos laikų dar!) paprastai trukdavo po savaitę. Laikas toje sodyboje prie ežero su dviem pusbroliais – Algirdu ir Vladuku (Ladziuku) – ir pussesere Saliute pralėkdavo tiesiog žaibiškai. Tai kas, kad Algirdas greit pasidarė jau rimtas žmogus – ir apsipačiavęs, ir apsivaikavęs. Ką tai reiškia – septynios dienelės, tik atvažiavai ir vėl sukis atgal. Pernelyg užsibūti, ypač kai jau buvau vyresnis, lyg ir nebedrįsdavau. Mielas svečias tai mielas, bet turi būt ir su galva.
       Šiemet pas dėdę aš tik antra diena. Ir štai ta naktis daržinėje (kokia ten daržinė – daržinėlė), tas nugirstas pokalbis negalėjo nekelti rūpesčio. Kas yra dėdei? Aišku – jis serga ir, matyt, kokia negera liga. Ir ar tik nebus viena iš tų dviejų, kaip jisai pats sakydavo: „Dabar kitų ligų nebėr – tik vėžys ir paryžas“. „Paryžas“ ne, dėdė vaikšto ir šneka, jo judesiai nesutrikę. Nė kiek. Tai gal tada ta… Prasti tada popieriai.
       Dėdė Petras pakosčioja, pakranksi, bet gal tai nieko. Kas, tokių metų sulaukęs, nepakosčioja ir nepakranksi? Kaipgi be šito?

       Po didžiąja liepa valgom pusryčius. Dažom blynus į grietinę su sutrintom braškėm, o aš, prisimindamas Saliutės ir Alekso pokalbį, vis žvilgčioju į dėdę. Rodos, nieko. Pakosčioja, pakrankčioja. O kai po valgio jis iš kamaros atsinešė ir ąsotėlį alaus, po poros stiklinių atrodė ir visiškai linksmas.
       – Va, – kalba dėdė, – sako, dabar jaunimas pasiutęs, jaunimas pasileidęs. Gal ir taip, bet ir mano laikais būdavo visko. Buvau visai dar mažiukas, o mūsų senelis jau visiškai besibaigiantis. Sėdi pašalėj prieš saulytę, lazdele prieš save krapštinėja, nebelabai ką ir bematydavo. Nebeprigirdėdavo. Tai man didesnieji vaikai ir sako: „Petriuk, prieik prie senelio ir sakyk „seni mižniau, seni mižniau…“ Aš, durnelis, ir einu, noriu būt ir ašai mandras.
       – Ir ką senelis?
       – Nieko, pasižiūrėjo žmogus, gal jau nebelabai ką ir suprato.
       Dėdės Petro akys dabar linksmos, paragindamas ir kitus, jis išgeria dar stiklinę.
       Smagiausias rytmetis, kregždės aukštai tik nardo, tik, rodos, linksminas. Po vakarykščio lietaus laukai tokie skaisčiai žali, tokie patenkinti.
       – Reikėjo lietaus, jau labai reikėjo, – sako dėdienė. Ji vis lekia ir lekia, jai vis nėr laiko kiek ilgėliau prie stalo prisėsti ir pasišnekėti. Bet apie lietaus gerumą gero žodžio nepasakyti jinai negali. Tik vargu, ar jos galvoje dabar tik malonios mintys.

       Po kiek laiko užeinu į priebutėlį. Iš jo į seklyčią durys praviros. Matau – stovi seklyčioje dėdė vienas, galva kiek palinkusi. Apie ką jis dabar ten mąsto? Paskui prieina prie spintos, atsidaro, nuo viršutinės lentynėlės pasiima pailgą kartoninę dėžutę nuo saldainių. Žinau – toje dėžutėje jo medaliai. Per karą pagriebtas į rusų kariuomenę, nusigavo jisai vos ne ligi paties Berlyno. Laimė, tiesioginėse atakose dalyvaut jam neteko, nė vieno, sako, žmogaus nenušoviau. Bet sužeistas tai buvo. Nesunkiai, šiaip jau karas baisingai sveikatos jam neatėmė.
       O medalių pažėrė apsčiai, geležies sovietai turėjo ne tik šautuvams ir tankams. Blizgučių (po karo!) gavo, sakyk, kiekvienas, kurs tik į baisiąją košę buvo kiek įsimaišęs.
       Įkaušęs dėdė Petras savo blėkeles mėgdavo dar nemačiusiems vis parodyti. Nemačiusiems – kažin kas dar buvo jų nematę?
       Algirdo vaikai, kai tik Petras prie spintos, tuoj:
       – Senelis jau savo medalius rodys…
       O va dabar, o šiandien. Atsivožė tą dėžutę, pasižiūrėjo pasižiūrėjo, vėl užvožė ir ant stalo numetė. Taip lyg atgalia ranka.
       Tyliai išslinkau iš verandėlės. Kas čia dabar – vienų tenka nusiklausyti, į kitus nemačiom pasižiūrėti. Kaip koks šnipas.

       Dėdienė savo darže, kuris tiktų ekskursijoms rodyti. Jinai, jei tik kur vos ne klupdama lekia, tai sėdi tose lysvėse. Vaikai jai sako: nesplūk tu taip baisiai, nepabėgs niekur tas tavo daržas. Daržas, atsako jinai, nepabėgs, bet apžels. Tas uogas, tuos svogūnus, tuos ridikėlius, krapus, salotas lėlioja ji kaip beišmanydama. Reikia manyti, patyliukais su jais ir pasišneka.
       Mudu su Vladuku tai ruošiamės kiek paremontuot valtį.
       – Matai, kaip negerai, – sako Vladukas, – ko nepadarai pavasarį, tenka daryt vasarą.
       – Na tai kas? Geriau vėliau negu niekad.
       – Kas to nežino.
       – Ką mes turime pasiimt? Kur smala?
       – Viskas jau apačioj, einam.
       Leidžiamės prie ežero. Tas dabar lygus lygus, po nakties audros diena štai auksinė. Anoje pusėje miško siena, kol saulė dar iš kitos pusės, tamsi, tik viršūnės žvilga skaisčiom spalvom. Kirai vartos virš ežero veidrodžio kaip kokie artistai.
       Prieinam prie valties, pasiūkčiodami ištraukiam į krantą, apverčiam.
       – Na jūs, manau, ne tik meškere žuveliaujat?
       Vladukui tik juokas:
       – Tu ką? Iš medžio iškritęs?..
       Ir tada aš įsidrąsinu:
       – Klausyk, aš lyg viena ausim nugirdau, kad dėdei nekas?
       – O! – jis negarsiai šūktelėjo. – Dar ir kaip, broleli, nekas, dar ir kaip.
       Patylėjo patylėjo ir tęsė:
       – Jau senokai mes girdim – krunksi jis vis ir krunksi. Mama galų gale sunerimo: važiuokit, ji sako, pas kokį daktarą. Tai čia ji tėtei ir man, aš mat dabar laisvesnis. Taip tai taip, bet prikalbink tu tėtę. Jam daktarai…
       Ir vis dėlto mes nuvažiavom. Ir ne tik į rajoną, bet nusibeldėm net ligi Kauno. Apsistojom pas Vildą, ta moterų, kaip žinai, daktarka, bet ir kitų daktarų gyvą biesą pažįsta. Nusivedė mus, kur jai atrodė reikia, tėtę visaip išžiūrėjo, peršvietė paguldę. Išmūčijo žmogų. Na ir ką? Tėtė koridoriuj sėdi, o daktaras rodo man popierėlį ir sako: „Va ką mes čia užrašėm – „Ca laringis“. Lotyniškai „ca“ reikia skaityt „ka“. „Žinau“, – sakau. „Gerai, kad žinai, kaip skaityt, bet nežinai, ką reiškia. O „ka“ reiškia „kancer“, kitaip tariant – „vėžys“… Tavo tėvui – gerklų vėžys…“ Žiūri jis į mane: „Ką padarysi, vaikeli, šitokį vėžį, anksti pastebėtą, dar galim išgydyt, įstatom tokį vamzdelį, žmogus kalbėdamas tokią skylutę šone užspaudžia… Bet jūs, vaikeli, jau susivėlinot. Aš žinau, – sako, – tuos dalykus neišmanančiam užmatyti nėr taip jau ir paprasta…“
       Aš, žinok, gribš gribš už vidinės kišenės, o jis: „Nereikia, vaikeli, ne balažin ką begaliu padėti…“
       Tai va.
       Ir Vladukas atsainiai švystelėjo kibirėlį, kurį buvome pasiėmę dervai kaitinti. Tas barkštelėjo į valties kraštą, ir man pasirodė, kad šis pusbrolio mostas toks panašus į aną dėdės, kai tasai metė ant stalo dėžutę su savo geležėlėm. Panašus, beje, ir garsas, tik čia, žinoma, stipresnis.
       Jei darbas nesunkus, tai ir neilgas. Ligi popietės tą valtį ir pagydėm, vienoje vietoje uždėjom nemažą skardinį lopą, aptepėme derva. Vladukas pasakojo, kaip jam sekas mokykloje, ką veiks, kai jau ją baigs, šį rudenį juk eis į paskutinę klasę. Čia nepasiliksiąs, nuobodu čia, didelių gabumų kad ir neturįs, vis tiek bandysiąs kur nors toliau mokytis. O kaip kitaip? Iš kaimo visi dabar lekia. Galės Saliutė, kad norės, tekėti už Alekso ir čia tvarkytis. Galės, kad norės (jei taip sutars), ten išeiti, galės pasilikti čia kartu su Algirdo šeimyna. Namas, matai, koks didelis, tik daržinės pusę be reikalo pasiskubinta nugriauti, beliko daržinėlė. Jei čia įsikurs šeimos kolchozas…
       Šnekėk kaip bešnekėdamas – čia gražiau.
       – O Saliutė toliau mokytis irgi norėjo.
       – Daug ko ji norėjo.

       Mano pasižmonėjimas pas dėdę, kaip jau sakiau, paprastai trukdavo apie savaitę, kuri sutirpdavo labai greitai. Šių metų savaitė prie ežero jau buvo kitoniška. Į kiemą jau buvo įsisukęs pilkšvas šešėlis, ar ilgai dar sukiosis toks, kol pasidarys visiškai juodas. O paskui bus kaip paskui. Kaip ir visur tokiais atvejais.
       Išsigarbinu šeštadienį. Dar tik pavalgysim kartu pietus prie to vasaros stalo po didžiąja liepa. Stalas nemažas, bet nemažai ir mūsų: dėdė, dėdienė, Algirdas, Algirdienė, padūkėliai dvyniai, Saliutė, Vladukas. Na ir aš – svečias prielipas.
       Taip lyg ir niekur nieko, dėdė gan linksmas, ypač po poros stiklinių. Jam vis mat tos poros reikia – galima po valgymo, galima prieš, jei prieš, tai kąsnis geriau nulendąs, jei po, kyla didesnis noras ko nors griebtis. O svarbiausia, kad galva prašviesėjanti ir užeinąs noras apie ką nors pašnekėti. Šiek tiek viską pagražinant.
       – Va Valecką tai tu ir pažįsti, jis gi čia kaimynystėj. Tai pernai eina jisai į Nausėdžius, įsireikė jam ten kažko. Ir susitinka Juodpusių Stasę. Eina, sako, Stasė raudodama: „Juzės nebėr, Juzės nebėr...“ Na, kad Juzė sukrypęs, seniai jau žinojo visi. Taigi. Ką Valeckas? Į Nausėdžius nebeina, grįžta namo. „Duok, – sako savo Mildai, – man kvietkų iš savo daržo, eisiu su Juze atsisveikint.“ O kaipgi – kartu tiek visko praleidę: ir karai, ir stribai, ir miškiniai, ir vežimai, ir paskiau kaukozai.
       „Prisiskinu, – sako Valeckas, – pinavijų ir einu. Nueinu ir matau – sėdi mano Juzė pašaly ir iš bliūdelio ataušusius virtienius valgo... Žiūri, sako, į mane kaip į durną, ko aš čia dabar su tuo bukietu…“
       Na Valeckas tada Stasę: „Ką tu čia, žiople, man pripliurpei – Juzės nebėr, Juzės nebėr!“ O Stasė jam: „Tai kad ir nebėr, tu tik pasižiūrėk, koks dūlelis, koks jau iš jo dūlelis…“
       Ir dėdė, papurtydamas galvą, nusijuokė.
       Tikrai – tokia kalba prie stalo ir laiku, ir vietoje.
       – Palauk, – čia jau dėdienė, – taigi žinią, kad Juzės nebėr, dar toliau tai ir pats Valeckas paleido.
       – Jis jis, po susitikimo su Stase grįždamas namo gėlių, užsuko pas Petrėną, tam pranešė. Tas tada vėl su didžiausiu glėbiu šlubavo pas Juzę. Eik tu sau – pasiutę apsėdai.
       Pagaliau išsibrazdinu iš klėties dviratį, patikrinu, ar pilnos padangos, ant bagažinės tvirtai prisirišu portfeliuką, kuriame ne tik mano marškiniai, bet ir labai skanus rūkytas sūris – lauktuvės namiškiams.
       Prisiglaudžiu prie dėdės žando. Dėdė šypsosi:
       – Nesiskutęs ašen dar šiandien. O mašinėles tai turiu dvi – viena paties pirkta, kitą pernai per gimtadienį Lionginas uždovanojo. Ta ukrainietiška, pasiutum gera, ypač gerai ima poros dienų barzdą.
       Paeiliui atsisveikinu ir su visais.
       – Tai ligi kitos vasaros, ligi kitos!
       Visi stovi kieme. Iš kiemo dviratį dar veduos, paskui keliuku už daržinėlės leisiuos pakalnėn – palei ežerą, palei ežerą, o ten netrukus ir vieškelis.
       Žvilgteliu į daržinėlę, tos durys atidarytos, kad šienas vėdintųs, karveliai prie durų sau lesinėja pabiras. Ir man galvoje tik šmėkšt tokia paprasta paprasta kažkieno eilutė: „Žmonės išeina savo keliais…“

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt