|
<< Atgal
FELIKSAS
MAČIANSKAS
Žvėriškai liūdnas pasaulis...
Rimantas Šavelis. GERIU ŽALIĄ TYLĄ /
ATSIMINIMAI APIE PAULIŲ ŠIRVĮ. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
2004. 119 p.
Rimantas Šavelis savo atsiminimais apie Paulių
Širvį pataikė tiesiai į dešimtuką: knyga perkama ir skaitoma. Tokį susidomėjimą,
ko gero, pirmiausia lėmė P. Širvio asmenybės trauka. Skaitytojus intriguoja ir tai,
kad žinomas prozininkas pasakoja apie legendinį poetą, su kuriuo artimai bendravo dvi
dešimtis metų, išsaugojęs atminties lentynėlėse pakankamai svarbių
vaizdų (p. 10), galinčių pasakyti kai ką nauja. Atsiminimų autorius neaiškina, kas
juodu visam gyvenimui susaistė dvasine giminyste, o tik užsimena, jog nuo pirmosios
pažinties jis visada jausdavo begalinę pagarbą ir kažkokią kaltę prieš
Paulių (p. 30).
Draugystės mozaika komponuojama iš asmeninių
pajautų atvirai, nuoširdžiai, neslapukaujant, neretai juokaujant arba įterpiant
autoironišką vaizdelį. Nuo pirmų iki paskutinių knygos puslapių jaučiamas įgudusio
prozininko ir scenaristo braižas: vaizdai keičiasi tarsi kino filme. Štai kaip
vaizduojamas paauglio, būsimo rašytojo, pasirengimas išvykai į kaimo vakaruškas.
...Tamsi, dūmais ir bulvių šutu
atsiduodanti trobos prieblanda, pro langų rėmų kvadratus blausėja kiemo žaluma,
perkošta kruvino saulėlydžio atšvaitų. Paskutinį kartą žvilgteliu į stovintį ant
komodos suskeldėjusį veidrodį: ežiuku kirpti plaukai, melsvi trumpomis rankovėmis
marškiniai...
Veidrodis nemato mano kreida
nubalintų sportbačių ir prie kulkšnių špilkomis susegtų kelnių. Tas
susegimas yra itin svarbus (p. 11).
Ir palyginimui dar vienas epizodas:
...Vėlyva šalta naktis, tuščia
gatvė, negyva žibintų šviesa ir pilki nejautrūs miesto mūrai. Žmogaus žingsniai.
Atpažįstu netvirtą Pauliaus eigastį. Kaip visada vienplaukis, atsilapojęs, su
smilkstančia saujoje cigarete... (p. 38).
Dinamišką rašymo būdą R. Šavelis pasirinko
iš karto, vos pasiryžęs rašyti prisiminimus: Tu plauki upe, ji tave neša, neša
taip greitai, kad spėji pamatyti tik tiek, kiek pamatai. Viskas, kas nepamatyta, lieka
tavo įsivaizdavimuose ir spėlionėse (p. 35).
Autorius tikina, kad tokius žodžius 2001 m. sausio
24 d. jis įrašęs savo dienoraštyje. Panašių intarpų knygoje yra ir daugiau.
Vieni datuoti 1972-aisiais (p. 65), kiti 1974-aisiais (p. 95) ar dar vėlesniais
metais. Tačiau juk užrašyti dienoraštyje kiekvieną Pauliaus žodį... buvo
pasižadėta tik 2003 m. sausio 21 dieną (p. 99). Žinoma, šie R. Šavelio
dienoraščiai yra tiesiog fikcija, bet jie padeda išlaikyti intrigą, organiškai
sulydo tikrus faktus ir pramanus. Įdomu, kad apie tai, jog R. Šavelis yra
nepataisomas pokštininkas ir mistifikatorius, užsimena ir L. Tapinas 2004 m.
išleistoje knygoje Prarasto laiko nebūna (p. 34).
Literatūros kritikas V. Sventickas, šiemet sausio
18 d. pristatydamas knygą Rašytojų klube apibūdino ją kaip dorą ir
sąžiningą. Pridėčiau tai išskirtinė knyga. R. Šavelis iš esmės ne
rašo atsiminimus, o kuria meninį tekstą apie save ir, žinoma, P. Širvį. Jau
nuo pirmų kūrinio puslapių autorius neslepia, kad jį ilgai kamavusios abejonės:
rašyti apie Paulių ar ne? Įspūdžių, prisiminimų begalės, bet koks iš manęs,
po velnių, memuaristas! (p. 35). Be to, atmintis metams bėgant visai išskydo
(p. 9), o pragertas, laiko nualintas protelis taip pat gerokai susilpnėjo (p. 34).
Lietuvos radijo laidoje Kultūros savaitė (2005. II. 4) R. Šavelis kalbėjo:
Apie Paulių Širvį prirašyta nemaža knygų <
>. Pyktelėjau galvoju,
na, velniai rautų, jie matė Paulių kažkur toli toli, o aš mačiau akis į akį.
Ir kodėl man nepapasakoti <
>, neapginti, neįrodyti, kad jis nebuvo paskutinis
latras. <
> Būdavo, susėdi prie stalo, išsišneki, atveri sielą, ir kai
kas paaiškėja. Asmeniškas autoriaus noras apginti savo draugą, jo samprotavimai
apie pasmerktumo priežastis, skausmingas klausimas: Kada ir kas sulūžo
<
> šitame iš pažiūros geležiniame žmoguje? (p. 42, 44), knygą išties
daro išskirtinę, jaudinančią skaitytojus.
Sutikime, jog apie P. Širvį tikrai parašyta ne
taip jau mažai knygų: vien 1991 m. išleistos F. Jakubausko, A. Guščiaus Kol
Nemunas bus..., E. Uldukio Pro spygliuotas vielas bei S. Lipskio Spindėjo
beržas tolumoj... (po devynerių metų kiek pataisyta buvo išleista nauju pavadinimu
Paulius Širvys); 2004-aisiais paskelbti A. Krasausko prisiminimai Kur išaugo
lietuviškas beržas. Skirtingai nei minėti autoriai, R. Šavelis iš prisiminimų ir
to, kas likę įsivaizdavimuose ar spėlionėse, nebando restauruoti nuoseklios P.
Širvio biografijos ar didesnių jos fragmentų. Pasirinktas kitas kelias podraug
rašyti atsiminimus ir apie save, juolab kad abiejų veikėjų erdvės bei laiko
koordinatės ne tik natūraliai suartėja, bet ir susipina. Knygos pradžioje
filosofiškai paaimanavęs, kad gyvenimo mano saulutė jau leidžias, pasakotojas
keliauja į tėviškę, pradžios mokyklėlę, dviračiu skrieja į vakaruškas, tenai
pamato savo pirmąją meilę, apsigaubusią vyrišku švarku, ir išgirsta dar negirdėtą
dainą: Nelaimei ar laimei tave pažinau... Pasakotojas skuba, nes tekstan būtina
kuo greičiau įvesdinti pagrindinį personažą. Pasak R. Šavelio, jis buvo dar
penktokas, gal šeštokas?, kai į jų mokyklėlę atvažiavo du poetai B.
Mackevičius ir P. Širvys. Iš to susitikimo jis neatsimenąs nė vieno žodžio, nė
vienos eilutės (p. 18). Na ir kas? Svarbu, kad yra intriga, veiksmo dinamika, kad
nutiesiama siužetinė gija į pažintį ir susitikimus su Pauliumi.
Skaitytojas nesunkiai įsitraukia į siūlomą
žaidimą, kartu su autorium patikėdamas, kad netgi negyvas personažas dviratis gali
tapti patikimu laiko liudytoju. R. Šavelis sumaniai gundo įvykių liudytojais tapti ir
pačius atsiminimų skaitytojus, kviečia bandyti suprasti, atleisti tik ne smerkti ir
teisti.
Atšventusiam 61-ąjį gimtadienį pasakotojui
prisisapnuoja šviesus, viltingas sapnas:
Panemunis, rudens popietė,
Panemunio dvaro senieji tvartai, vėjo pašiauštas tvenkinys, plūduriuojantys jame
nukritę lapai... Mes su Pauliumi mėžiame iš tvarto mėšlą, paskui tą tvartą
išvalome, išplauname. Pasistatome teniso stalą (žalią) ir žaidžiame tenisą.
Paulius trumpomis rankovėmis marškiniais, veidas giedras, šviesus. Mostai lėti, bet
tikslūs (p. 99).
Meniniu požiūriu šio epizodo įterpimas šiek
tiek dirbtinokas. Galima tik numanyti, kad tai ir Rimanto, ir Pauliaus vidinio
nusiteikimo, pastangų keisti gyvenimo būdą alegorija. Juk autorius neslepia, kad viena
iš atsiminimų rašymo intencijų paneigti perdėtus latravimo siužetus:
Kai mane paklausia, ar Paulius rašė išgėręs, baisiai supykstu. Todėl sakau:
negėrė, net alaus. Bent aš tai mačiau. Čia randu progą pareikšti, kad legenda apie
Pauliaus gėrimą yra ganėtinai perdėta. Taip, gėrė. Bet niekada neprarasdavo
žmogiškumo (p. 102103).
Šie tvirtinimai nėra tuščios deklaracijos. Kaip
gebėdavo P. Širvys susitvardyti, neprarasti saiko, išlikti orus ir žavus,
atsiskleidžia Rimanto vestuvių (p. 59), Naujųjų metų sutikimo su filmo Tadas
Blinda kūrėjais (p. 101102) bei kituose epizoduose. Autorius pagarbiai vaizduoja
P. Širvio meilę žmonėms ir mokėjimą bendrauti, tačiau užsimena ir apie Pauliaus
principingumą, savo vertės pajautą. Antai jam nepatinka prie stalelio besigretinantis
ilgaplaukis jaunas rašytojas, ir jis tiesiai šviesiai rėžia: Vaikine, eik ir
apsikirpk plaukus. Tada galėsi ir prisėsti (p. 34).
Paulius didelius lobius valdanti siela,
tikras meno žmogus. Ne viename susitikime su skaitytojais įteiktas gėles poetas čia
pat išdalija merginoms; jis pasitempęs ir džentelmeniškas bendraudamas su vyresnio
amžiaus žmonėmis, ypač karo dalyviais, veteranais (p. 30). Detalės, epizodai,
nesvarbu, paties autoriaus pamatyti ar pasiskolinti iš kitų šaltinių, padeda
legendinius siužetus paneigti arba gerokai praskaidrinti. Tačiau žinant, kad su savo
personažu autoriui teko šimtus kartų sėdėti prie stalo, bendrauti, pasidaro
liūdnoka, kad tie dialogai, paaiškėjimai nepateko į atsiminimų knygą. O gal
tuose pokalbiuose nieko reikšmingesnio nebuvo? Matyt, neatmestina ir tokia prielaida.
Įsivaizduokime, susitinka abu mūsų personažai. Pauliau, ko toks žvėriškai
liūdnas? paklausia Rimas ir pasiūlo: Išgeriam (p. 22). Po kurio laiko
situacija kartojasi. Tik dabar pirmasis klausia Paulius: Ko toks liūdnas? Ir
pasiūlo: Gal... nueinam kur? ...Žinoma, nueina, susėda, padaro, kas priklauso,
sielas atveria... ir Paulius tylėjo (p. 22), Sėdim... ir vėl tylim (p.
6768).
Suprantama, iš tokių dialogų,
pasikalbėjimų daug ko neparašysi. Gaila, kad autorius neieško atsakymų į savo
paties iškeltus klausimus, nemėgina spėti P. Širvio gyvenimo paslapčių. Kas, jei ne
R. Šavelis, galėtų geriau žinoti, kalbėdavo oficialiuose susibūrimuose Paulius
nešvankybes ar ne? Jeigu verkdavęs, tai kodėl? (p. 30). P. Širvio stojimas į Vilniaus
pėstininkų karo mokyklą, autoriaus nuomone, buvo afera (p. 41). O gal
pašaukimas? Bene pirmą kartą širviados istorijoje ši knyga liudija, jog kai
kada poetas trinktelėdavo kumščiu į stalą ir klausdavo: Už ką aš kraują
liejau? už ką? (p. 88). Autorius čia priduria: Matyt, tas klausimas jį bus
kamavęs ne vienerius metus, kol prasiveržė į paviršių. <
> Paulius, gink
Dieve, niekam nejautė pavydo. Bet teisybė jam buvo svarbiau už viską (p. 88).
Tačiau, kokia teisybė politinė, ideologinė, socialinė ar dorovinė jį
kankinusi, taip ir lieka neaišku. Kaip ir neaišku, ar Paulius dažnai būdavo
žvėriškai liūdnas, ar tik susimąstęs.
R. Šavelio knyga priartina mus prie poeto P. Širvio
asmenybės, nors ji lieka tokia pat mįslinga, kaip ir šių eilučių prasmė:
Nutilo, tilo
Ir žalias žalias
Bežadis riksmas. |
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|