<< Atgal
|
VACYS REIMERIS
Tas kalnas
yra gyvenimas |
Iki saulėlydžio
Apie viršukalnę
Ir gamtoje
Horizonto likimas
Aukštyn žemyn
Kaip su šiaurės žvaigžde...
Dialogai
O kodėl, kodėl?
Į viršų
Iki saulėlydžio
Na taip, neilga ta mūsų gyvenimo šventė
Kol saulė leisis gal elnio šuoliais gyventi?
Bet aušrą ir tamsą tik dangui leista nulemti,
o žemėj išminčiai pataria: festina lente*
Lėtinam tempą, tačiau Zodiako ženklai
šviečia ir buria ar jiems patikėti aklai?
Įžvelgti paslaptį kas už dienos pabaigos
neužtenka ribotos mūsų akių regos.
Mums abejojant, kažkas iš aukštybių prižada:
jums šis gyvenimas tiktai gyvenimo įžanga
Diena kiekviena pilna amžinybės vertės,
tik gyvendamas stenkis nenumirti anksčiau mirties.
Nors žinau: saulėlydžio atšaukt neįmanoma,
aš kaip Pavarotis šaukiu: saule mano!
Aš garbinu saulę, lyg gobšas valiutą,
tą saulę auksinę, tą saulę Liūto.
Ir niekam jos iš manęs neatimt,
neatimt, nors gimiau užsikrėtęs mirtim,
keliu jos taurę, lyg antikos amforą,
gerkim! O saule, amžinybės metafora.
* Skubėk lėtai... (lot.) (Atgal>>>)
Į viršų
Apie viršukalnę
Tas kalnas yra gyvenimas.
Gyvenimas kaip Everestas.
Jis kartais lieka menamas,
lyg burtų kauliukas mestas.
Lemtis reginys ne viešas
ir drobėse nenutapoma;
pasaulis žmogiškas, dieviškas
paini absoliuto metafora.
Viršukalnėj lyg sniego senis
kalną įveikęs žmogus
Gal žemėj jis buvo benamis,
bet jam priklausė dangus.
Į viršų
Ir gamtoje
Kovas taikliais varveklių lašais
šaudo į kietą priebučio akmenį,
vėjas debesimis palšais
neša lauktą žiemos atsisakymą
karaliaut.
Kas
gyvas laukan išropoja
ir šildosi saulės pusėje
Gamtoj, kaip ir daug kur Rytų Europoje,
ir vėl smarki revoliucija.
Po dainuojančios ir po rožinės,
po oranžinės koksai ryt bus grožis?
Atrodo, tokia ir dangaus valia
neišvengiamai ji bus žalia.
Į viršų
Horizonto likimas
Burės plevena jūros vėduokle gaivia
balta peteliškė dykynėj erdvės plynos;
jaučiu tave esant už aklos tolumos,
horizontas be reikalo slepia tave.
Peteliškė ant stiebo nutūpė, tapo debesiu,
ar burė į jį panaši, ar jis į burę?
lemtis vis tiek mus suvesti turi,
horizontas išnyks ir aš nenustebsiu.
Nepasuko burlaivis į negyvenamą salą,
burės būties panoramoj įgijo naujų reikšmių;
Aš tave sutikau, aš myliu tave be galo
Horizontas lieka tik praeities brūkšniu.
Į viršų
Aukštyn žemyn
Kad meilė ir gyvenimas sūpuoklės,
kad kol užsups jos linksmins ir graudens,
žvaigždėtą naktį mąstė dar Sofoklis,
medinėj valty supamas vandens.
Vaidenos jam Edipas ir Jokastė,
jų meilė, o ir Antigonė toj nakty,
išėjus brolio žuvusio užkasti,
kad žemėn greitai gultų ir pati.
Kiek dramų ir tragedijų, kiek antigonių,
kiek meilės skrydžių, kiek jausmų agonijų!
Juos amžiai užkasa, bet ainiams jų dvasia
tuščių sūpuoklių šuorai širdyse.
Į viršų
Ŗ
Kaip su šiaurės žvaigžde
negaliu su tavim išsiskirti,
Tyliai Grįžulo Ratuose dek
ir gyvenimą rodyk, ne mirtį.
Neskubėk, prie to kelio palauki,
kur širdis kitą širdį pažino
Teprimins lūpos mirusią kriauklę,
pilną meilės jūros ošimo.
Dar pabūkim svajonių krašte,
atlaikykim likimo kirtį
Kaip su šiaurės žvaigžde
negaliu su tavim išsiskirti.
Į viršų
Dialogai
Dega laužas.
Šakų ar gyvenimo?
Dažnai atskirt neįmanoma.
Dialogas dangaus ir dūmo
amžinybės ir laikinumo.
O ir kibirkštys šauna erdvėn,
lyg norėtų tapti žvaigždėm
Blyksniai jų tik vilties ruoželis,
dialogas dangaus ir žemės.
Į viršų
O kodėl, kodėl?
Nors ir dieviški ar šiaip sau susidievinę,
nuo trinties su kasdienybe susidėvime,
ir lyg bomžai, apgailėtinai apšepę,
braidom po būties tėvynę šlapią,
varganą nuo nesėkmių ir rietenų,
prieštarišką nuo kančių ir prietarų,
piktą nuo šmeižtų ir paskalų,
bankrutuojančią dėl dvasinių skolų
O kodėl, kodėl tu taip be džiugesio?
Kad gyvename tai jomarke, tai džiunglėse
Sau, o ir kitiems sakyt ne gėda man:
noris jaustis taip, kaip himne giedame.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|