|
<< Atgal
KRESCENCIJUS STOŠKUS
Nerimas dėl kultūros politikos
2005 m. sausio 20 d. Kultūros barai kartu su
Pilietinės visuomenės institutu ir Atviros Lietuvos fondu pakvietė į diskusiją,
skirtą žurnalo 40-mečiui. Fondo salė buvo apypilnė: susirinko žmonės, dirbę
redakcijoje bei redkolegijoje, bendradarbiavę žurnale ir, žinoma, tie, kuriuos
suintrigavo temos pavadinimas: Kultūros politika Lietuvoje: inercija ar naujoviški
sprendimai. Nepatenkintų kultūros politika Lietuvoje dabar netrūksta. Daug ir
nuomonių. Nemaža jų dalis patenka ir į Kultūros barus.
Vyriausiasis redaktorius Bronys Savukynas
pasidžiaugė didele auditorija. Toliau, lyg rodydamas kuklumą, lyg praktiškumą, jis
pašmaikštavo, kad redakcija jubiliejų nešvenčia, nors tokių siūlymų būta ne
kartą. Buvo paaiškinta, kad ji ištikimai laikosi V. Kavolio pamokymo: Kai kultūra
degraduoja, pradedama švęsti jubiliejus. Tarp tų dalykų ryšio tikriausiai nėra,
bet gražiai pasakyta, tuo labiau, kad jubiliejus vis dėlto surengtas. Numatytos
intelektualinės vaišės buvo nė kiek ne blogesnės už ritualinius komplimentus ir
dabar taip mėgstamus banketus.
Įvadinius pranešimus perskaitė Ž. Jackūnas ir E.
Bajorinienė. Pašaliniam žmogui galėjo susidaryti įspūdis, kad pirmasis pranešėjas
atėjo nelabai pasirengęs. Ir nors buvo pristatytas kaip Kultūros ir filosofijos
instituto direktoriaus pavaduotojas, kalbėjo kaip vidutinis politikas, t. y. rėmėsi
vien tik savo politinės veiklos patyrimu, kurį jis, matyt, labai brangina ir laiko
savotišku kultūros politikos visrakčiu (tikriausiai jis nė kiek neabejoja savo
politinės veiklos efektyvumu ir sėkme). Didelę jo minėtų faktų dalį sudarė
atsitiktinės nuogirdos ir laikraštinės antys, paskanintos gana tendencingomis
partinėmis faktų interpretacijomis. Atrodė, kad pranešėjas nėra turėjęs progos
susipažinti nei su kitų Europos šalių kultūros politikos naujoviškais
sprendimais, nei su šios srities teorine baze.
Bet keisčiausia buvo tai, kad Lietuvos kultūros
politikos nesėkmių jis ėmė ieškoti ne valstybės valdžios, bet visuomeninių
judėjimų ir visuomeninių organizacijų veikloje, atskirų žmonių grupių
iniciatyvose.
Daugiausia dėmesio ir priekaištų susilaukė
Lietuvos kultūros kongresas. Anot Ž. Jackūno, pirmasis Lietuvos kultūros kongresas
1990 metais parengęs ir pirmąjį kultūros politikos
p r o j e k t ą (ar net p r o g r a m ą
). Tačiau jis buvęs labai bendras, nenumatęs konkrečių įgyvendinimo būdų ir todėl
likęs popieriuje. (Beje, pats Ž. Jackūnas šiame kongrese perskaitė pranešimą
Masinė kultūra Lietuvos kultūros rytdienos kontekste, parengė Lietuvos
kultūros koncepcijos metmenims skyrelį Švietimo sistema ir dokumentui
Lietuvos kultūros būklė Lietuvos mokykla sovietizacijos pinklėse,
vadinasi, lyg galėjo žinoti, kokio pobūdžio dokumentai ten buvo parengti.)
Antrasis kongresas buvęs ne tik naivus (suprantama,
šiame kongrese Ž. Jackūnas jau nedalyvavo), bet dar ir pavojingas: jis siekęs sukurti
kultūros tarybą, kuri dubliuotų ar net perimtų Kultūros ministerijos funkcijas (šį
gandą anuo metu paskleidė vienas politikas, o Ž. Jackūnas ne tik jį priėmė už
gryną pinigą, bet ir iki šiol jį kiekviena proga kartoja). Bet tas projektas
nepasisekęs, ir kultūros kongresas suiręs.
Apie trečiąjį kultūros kongresą ir jo
išrinktąją tarybą pranešėjas turbūt nėra girdėjęs, todėl trečiąjį Lietuvos
kultūros politikos etapą jis susiejo jau ne su kongresu, bet su atskirų kultūros
sričių projektų rengimu. Anot Ž. Jackūno, tie projektai dažniausiai buvę abejotinos
vertės, jais tik buvę siekiama prieiti prie biudžeto lėšų.
Nebūčiau, žinoma, į šią kalbą reagavęs, jeigu
tai būtų buvęs tik šio gražaus renginio atsitiktinis, sakykime, tam tikros nuotaikos
pakurstytas atvejis arba bent kas nors šioje diskusijoje būtų išreiškęs abejonę
dėl tokio nenaivaus Lietuvos kultūros politikos pavaizdavimo, šiaip ar taip,
pretenduojančio į naujoviškus sprendimus. Bet to neįvyko, ir nežinau, kuo tai
paaiškinti.
Nemanau, kad visi susirinkusieji buvo tokie
nomenklatūrininkai. Tuo labiau, kad iš auditorijos nedaug kam buvo leista išsakyti savo
nuomonę. Bet niekas iš kalbėtojų į Ž. Jackūno kalbą nereagavo iš esmės. Galbūt
jų dėmesys buvo sukoncentruotas į kitus dalykus, su kuriais jie tiesiog buvo
asmeniškai susiję. Ir tikriausiai todėl buvo dirgliai reaguota į pranešėjo mintį
dėl pateikiamų kultūros projektų kokybės. Bet Ž. Jackūnas užkliudė ne tik
ambicijas, o principinį dalyką. Ir to nevalia nutylėti. Gaila, kad buvo tik
apsišaudoma replikomis dėl kokio žodžio, detalės. Diskusijos tema juk reikalavo
atskleisti, kokia yra toji kultūros politikos inercija ir kaip ją būtų galima
įveikti.
Tikriausiai Ž. Jackūnas tą antivisuomenišką
nuostatą atsinešė iš Seimo, gal dar iš seniau, kai tik ėmė save tapatinti su
valdžia. O gal?.. Aš nenoriu pasakyti, kad jis tokios tapatybės neturėtų laikytis.
Tai jo privatus pasirinkimas, kurį demokratinėje valstybėje privalu gerbti. Bet ir
valdžios žmogus neturėtų teisės atsakomybę už savo ir kitų pareigūnų politines
nesėkmes suversti ant visuomenės galvos. Už politiką pirmiausia atsakingi politikai.
Valstybės valdžia tam ir išlaikoma, kad valdytų politiką ir tarnautų visuomenei.
Piliečiai jai patiki savo pačių pastangomis sukurto turto dalį, administracinę,
teisinę galią, pagaliau prievartos aparatą. Todėl, švelniai tariant, ne visai
sąžininga apeiti pareigūnų atsakomybę už politiką ir kaltinti kokias nors
organizacijas ar kultūrinius judėjimus.
Aš visai neketinu ginti visuomeninių organizacijų.
Tik jų trūkumai ne tokie, kaip juos vaizduoja Ž. Jackūnas. Menkas pilietinės
visuomenės kultūrinių organizacijų brandumas inteligencijos stoka, nesirūpinimas
bendrais reikalais, egocentrizmas, ambicijos, nemokėjimas klausytis, diskutuoti, skirti
esminius dalykus nuo smulkmenų, daryti kompromisus, susitarti aiškiai regimas. V.
Kudirkos aprašytas inteligentiškas kinkų drebėjimas taip pat tebėra išlikęs,
o parsidavinėjimas dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto turbūt dar labiau
išvešėjęs.
Visuomeninių organizacijų didžiausia kaltė, kad
jos nebuvo pakankamai susitelkusios, atkaklios ir dantingos: nepakovojo už bibliotekų ir
pačių bibliotekininkų geresnį finansinį aprūpinimą; mažai ką tepadarė, kad
nacionalinė televizija tikrai vykdytų įstatymu numatytą kultūrinę misiją; aktyviai
nepasipriešino grėsmingai plintančiai visuomenės demoralizacijai; beveik nepadėjo
politikai suartėti su dorove; neužteko atkaklumo, kad būtų sustabdytas Vilniaus
senamiesčio niokojimas, išliktų dangoraižiais nesužalotas istoriškai
susiklostęs miesto siluetas ir pan. žodžiu, neprivertė valdžios tinkamai atlikti
savo pareigų. Dėl to silpnumo ir inertiškumo jos turi šiandien raudonuoti prieš visą
tautą, o ypač prieš būsimąsias kartas.
Bet kad ir ką manytume, pagrindinės kaltininkės
vis dėlto ne visuomeninės organizacijos. Už jas svarbesni yra atsakingi valdžios
pareigūnai. Jeigu apeitume šią elementarią duotybę, tektų kaltinti tautą net ir už
Stalino laikų represijas.
Pirmiausia dviprasmiška pati Ž. Jackūno laikysena.
Iškeldamas visuomeninį Kultūros kongresą į pirmą planą, jis lyg ir norėtų būti
demokratas, t. y. pripažinti, kad tas kongresas turėtų daryti įtaką kultūros
politikai. Bet kai tas kongresas pasiūlo susitarti, kaip jis galėtų tą įtaką daryti,
t. y. įteisinti, kaip jis galėtų bendradarbiauti su valdžia, pats Ž. Jackūnas tą
pastangą ima vadinti pretenzijomis į ministerijos statusą. Tuo labiau, kad tas
siūlymas nebuvo koks ypatingas išradimas. Jis iš esmės atitiko skandinaviškąjį
modelį, taikomą įvairiose Europos šalyse ir palaikomą Europos Sąjungos ekspertų.
Galima tik stebėtis, kad apie tą modelį nieko
nežinojo ir dabar nežino grynieji valstybininkai, iki šiol taip ir nesupratę (o
gal ir apsimetę, kad nesupranta) kongreso intencijų. O jeigu žino, kodėl priešinasi
moderniausią kultūros politikos modelį pritaikyti Lietuvai? Sakykime, kad kongreso
rengėjai jį sugadino. Bet kodėl tada nesiūloma ištaisyti pateikto projekto klaidų? O
gal projekto kritikams žinomas geresnis ir už tą, kurį rekomenduoja nešališki
ekspertai? Jeigu taip, kodėl tada jo niekas nepasiūlo? Bet loškime atviromis kortomis.
Ar ne geriau būtų tiesiai sakyti: šitas modelis mums per daug demokratiškas, mes esame
konservatyvūs žmonės ir nenorime, kad visuomeninės kultūros organizacijos darytų
įtaką kultūros politikai?
Ž. Jackūnas kongreso dokumentus skelbia valstybiniu
projektu ir lyg tikisi jo įgyvendinimo, bet, šaipydamasis iš tariamų pretenzijų
perimti Kultūros ministerijos funkcijas, jis savo valdininkiška nuostata atima teisę
visuomeninei organizacijai susitarti su valdžia, taigi ir realias galimybes daryti
įtaką valstybės kultūros politikai. Tai nori ar nenori Ž. Jackūnas, kad visuomenė
kištųsi į kultūros politiką ir formuotųsi pilietinė visuomenė?
Kodėl Ž. Jackūnas taip beviltiškai painiojasi?
Gal lemia tas politinis angažavimasis, kurio jis nėra gerai apmąstęs, o gal taip yra
dėl to, kad jis yra kietas valstybininkas, bet postautoritarinė laiko dvasia kartais
priverčia vaidinti demokratą? Tai, tiesą sakant, nesvarbu. Svarbiausia, kad,
nepriklausomai nuo formaliai sakomų žodžių, iš tikrųjų įnirtingai priešinamasi
demokratizacijai.
Nenorėčiau sakyti, kad Ž. Jackūnas nė kiek
nesidomi, kas darosi europietiškoje kultūros politikoje, ar kad tiesiog tyčia
iškreipia faktus, jog susikurtų sau patogią ideologinę schemą. Bet dažnai nežinau,
kaip pabėgti nuo tokios minties, nes tai, ką jis sako, su realybe neturi beveik nieko
bendra.
Pavyzdžiui, pirmojo Kultūros kongreso dokumentai
nepretendavo ir negalėjo pretenduoti į valstybinį projektą: pirma, jie neturėjo
projektams būdingo vieningumo (juos sudarė pakankamai tarpusavyje nesuderinti sumanymai,
aprašymai, pageidavimai, lūkesčiai); antra, jų priėmimas buvo atidėtas pusmečiui,
bet numatyta konferencija neįvyko, ir šie dokumentai neįgijo jokios galios net patiems
tų dokumentų rengėjams. Todėl niekas ir neprivalėjo siekti, kad jie būtų
įgyvendinti. Bendra kultūros programa ar projektas yra grynos Ž. Jackūno fantazijos
vaisius.
Žinoma, vieną kitą kongreso idėją vėliau
bandyta įgyvendinti. Viena jų išaugo iki oficialaus dokumento, kuris ilgai buvo
ginčytas, daug kartų perrašytas, bet taip ir nesulaukė paramos Seime. Tai
Kultūros politikos nuostatos. Jas vėliau, kaip vykdomosios valdžios strateginį
dokumentą, patvirtino Vyriausybė. Nors šios nuostatos smarkiai nutolo nuo pirminio
varianto ir turbūt ne visais atžvilgiais į geresnę pusę, bet vis dėlto šioks toks
kultūros politikos orientyras atsirado.
Kitas sumanymas, kuriam buvo skirtas antrasis
kongresas, Bendrasis kultūros įstatymas. Seimas jį taip pat numarino
(jį užmiršo net pats energingiausias projekto rėmėjas bei kūrėjas V.
Andriukaitis, atkakliai diskutavęs su kitais rengėjais dėl skandinaviško modelio
reikalingumo ir daugiausia dirbęs prie jo galutinio varianto). Tačiau energingos
žmonių grupelės pastangomis buvo priimtas kitas kartu su Bendruoju kultūros
įstatymu projektuotas, bet siauresnės paskirties Etninės kultūros valstybinės
globos pagrindų įstatymas. Pagal jį sukurta ir Etninės kultūros globos taryba,
kuri savo statusu labiausiai atitiko kongreso sumanytąją kultūros tarybą. Mano
žiniomis, tai buvo vienintelė tikrai nepriklausoma taryba, kuri mėgino koordinuoti
visuomeninių organizacijų ir valdžios institucijų veiklą kultūros problemoms
spręsti. Bet dabar valstybininkai, arba valdžios atsiribojimo šalininkai, gali
triumfuoti: Kultūros ministerijos pastangomis Seimas priėmė sprendimą nacionalizuoti
ir politizuoti tarybą, t. y. padarė ją mažiau priklausomą nuo visuomeninių
organizacijų ir žymiai daugiau nuo valdžios nuo ministerijų ir Seimo daugumos
valios. Tiesioginis visuomeninių organizacijų kišimasis į politiką ir čia buvo
neutralizuotas. Autoritarinė valdžia jaučiasi daug stipresnė, kai į jos reikalus
nesikiša visuomenė: ji gali daryti, ką tik nori. O kad mažėja demokratijos, dėl to
Lietuvoje niekam galvos dar neskauda.
Trečia idėja, realizuota trečiojo Kultūros
kongreso pastangomis, kongreso taryba. Kadangi valdžia nepanoro įteisinti
reguliarių ryšių su visuomeninėmis organizacijomis, tos tarybos statusas irgi nutolo
nuo pirminio sumanymo. Atsirado grynai visuomeninė organizacija, įgyvendinanti kongreso
sprendimus ir palaikanti bei koordinuojanti visuomenės pastangas kištis į visus
Lietuvos kultūros politikos reikalus.
Kongrese pirmąkart viešai aptarta ir nepriklausomų
kultūros fondų steigimo būtinybė. Vėliau per nemažus vargus įsteigti žiniasklaidos
bei Kultūros ir sporto rėmimo fondai. Bet ir jie daugelio žmonių lūkesčių
nepateisino: kalbama apie neaiškius kriterijus, asmeninių ryšių dominavimą,
privačių ir viešųjų interesų painiojimą ir pan.
Galima sakyti, kad fondų idėjos atėjo iš
kongreso, bet būtų neteisinga tvirtinti, kad jų atėjimą nulėmė vien kongresas.
Jeigu kai kurioms idėjoms realizuoti atsirasdavo atkaklių žmonių, reikalai šiek tiek
pajudėdavo, jeigu ne viskas užsibaigdavo žodžiais. Kongresas tai didelis
šurmulys, medžiaga pasvarstymams ir gera atskaitos sistema, kurios atžvilgiu galima
matuoti visas kultūros politikos naujoves, jos sėkmes ir nesėkmes, toliaregiškas
įžvalgas ir klaidas. Bet ne daugiau. Kongresas nepasiekė sutarimo, o paskui jo veiklos
pradžią energingai parėmusi valdžia tiesiog nusimuilino. Šurmulys buvo
sukeltas, ir to, matyt, visai užteko. Broliavimasis su visuomene baigėsi. Kultūros
ministras tada viešai paskelbė, kad valdžia nesikiš į kultūrą, o tai galėjo
reikšti, kad jis apskritai nedarys jokios kultūros politikos. Galima suprasti
žmogus bėgo nuo savo nomenklatūrinės praeities. Bet kodėl tai buvo daroma kultūros
politikos sąskaita? Kongreso žmonės perspėjo, kad valdžios nesikišimas į kultūrą
taip pat yra kultūros politika, tik labai nuostolinga. Bet jie liko vieni. Susidarė
įspūdis, kad kultūrinė visuomenė palankiai priėmė tokį ministro apsisprendimą.
Galbūt ji čia matė laisvės garantijas. o dabar, kai kalbos apie valdžios nesikišimą
į kultūrą jau nutilo, šitą tezę į pirmą planą aptariamoje konferencijoje
iškėlė E. Bajorinienė. Tai teisinga mintis, bet jau su kvapeliu. Kitaip sakant, tai
jau laužimasis pro atviras duris. Jos labai trūko anuo metu, kai ekonomika smuko į
bedugnę, žurnalai išeidavo kas antrą mėnesį, bibliotekos nustojo būti šildomos
Vadinamieji kultūrininkai buvo palikti vieni su savo rūpesčiais. O gal Ž. Jackūnas ir
šiandien mano, kad kultūra tik privatus žmonių reikalas? Ir dėl to visuomeninio
kongreso diskusijas deda į kultūros politikos pamatą? Bet kodėl jis paskui
apgailestauja, kad tie kongreso dokumentai neatliko valstybinio projekto vaidmens?
Nė kiek nestebina, kad vėliau skirtingos kongreso
idėjos sulaukė labai skirtingų likimų. Kitaip būti ir negalėjo. Rezultatai visada
priklauso nuo daugybės jėgų veikimo, t. y. nuo jų sutarimo ar susidūrimo, stiprumo,
organizuotumo ar dezintegruotumo, aptariamų dalykų išmanymo ar diletantizmo, mąstymo
originalumo ar įpročių inercijos, grupinių interesų dominavimo ar bendrų interesų
suderinimo. Stebina tik tas vakarykščio inteligento partiškumas, nenoras matyti tų
jėgų veikimo, visko supaprastinimas iki lėkštos karikatūros. Valstybės atgimimo
pradžioje dar niekas projektų nekūrė, visi krūpčiojo nuo tarybinio planinio
ūkio priminimo. Kongrese daugiausia buvo reiškiamas nepasitenkinimas esama kultūros
būkle ir tiesiog siūlomi įvairiausi pakeitimai ir pertvarkymai. Apie būdus ir
priemones dar buvo mažiausiai galvojama. Visi suprato, kad viskas priklausys nuo
sąlygų, apie kurias tada buvo galima tik spėlioti. Kita vertus, buvo aišku, jog daug
ką teks perimti iš senesnių demokratinių šalių patirties.
Daugiausia nesusipratimų kilo dėl kongreso tarybos.
Bet ne dėl to, kad ją kas nors būtų rimtai analizavęs ir kritikavęs. Politikai ją
tiesiog atmetė, nes jos projektą buvo parengę ne jie patys. Valdininkai joje įžvelgė
monstrą, kuris turėtų užgožti ministerijas. Iš projekto buvo tiesiog
tyčiojamasi kiek tik kieno širdis geidė.
Žinoma, pats primityviausias kaltinimas buvo, kad
kongreso taryba nori užgrobti valdžią, t. y. užimti Kultūros ministerijos
vietą. Bet Kultūros (arba meno) taryba šiandien ne naujiena. Jau seniai tokios
tarybos reikalingumą postkomunistiniams kraštams rekomendavo Europos Sąjungos
ekspertai. Pirmiausia ji buvo kuriama skandinavų kraštuose Norvegijoje, Švedijoje,
Suomijoje. Norvegijoje nuo Bažnyčios ir Kultūros reikalų ministerijos nepriklausoma
Kultūros taryba atsirado jau 1960 m. 1970 m. ji pradėjo administruoti valstybinį
kultūros fondą (Norwegian Cultural Fund), įsteigtą prie parlamento (stortingo). Patys norvegai su tarybos ir fondo steigimu sieja persilaužimą visoje
kultūros politikoje. Šis persilaužimas suteikęs kultūros politikai aiškią kryptį
ir apibrėžtą tikslą1. Kultūros politikos
demokratizacija ir decentralizacija norvegams yra būtina garantija visuotiniam
švietimui, teisingumui stiprinti, kultūrinei tapatybei išsaugoti ir gyvenimo kokybei
gerinti.
1992 m. rugsėjį Bonoje įvyko I Europos menininkų
ir kultūros ekspertų konferencija, kurioje dalyvavo atstovai iš dvidešimties Rytų ir
Vakarų Europos šalių. Ji priėmė labai reikšmingą rezoliuciją, pateikusią
rekomendacijas Europos bendrijai, kaip reikėtų apibrėžti tuo metu dar ne visai
aiškius teisinius kultūros rėmimo principus. Ši rezoliucija pasiūlė visoms tos
Bendrijos narėms steigti n e v a l s t y b i n e s K u l t ū r o s
t a r y b a s ir menininkų organizacijas, taip pat autonomiškus ar
viešuosius rėmimo fondus tose šalyse, kuriose tokių įstaigų iki šiol nebuvo.
Kodėl Lietuvoje taip ilgai ir taip įnirtingai
priešinamasi šiai progresyviai ir pilietinį brendimą stimuliuojančiai naujovei?
Atsakymas turbūt paprastas: Europos Sąjunga vengia tiesiogiai primesti šalims bendrą
kultūros politikos modelį, o mūsų valstybė neturi savarankiškos politikos ir jos
krypties. Kitaip sakant, pateikdama rekomendacijas, Europos Sąjunga apeliuoja į šalių
elito (rašau elitą kabutėse todėl, kad jis užima elito vietą, bet nėra
pajėgus atlikti kažkada aristokratams priklaususių priedermių pasirūpinti savo
valstybe) sveiką protą: tikriausiai manoma, kad nėra tokios šalies, kuri pati
nenorėtų pasirūpinti savo kultūros ugdymu. O mūsų antidemokratiškas elitas
priešinasi tam, kas jam neprivaloma. Tai bene puikiausias testas, kuriuo Europos Sąjunga
patikrina naujųjų Sąjungos narių valdžią kam ji iš tikrųjų tarnauja.
Beje, iš Lietuvoje vykstančių viešų diskusijų
galėtų susidaryti ir kitas įspūdis: mūsų intelektualai (kaip jie dabar save vadina)
nelabai suvokia čia aptariamas kultūros politikos tendencijas. Bet tokią išvadą
būtų sunkiausia suprasti: Europa atvira Lietuvai, o Lietuva Europai; mokančių
kalbas, rodos, irgi netrūksta. Be to, šiandien naujos politikos reikšmingumą
prikišamai liudija ir atitinkama literatūra, kurios jau nemažai išversta į lietuvių
kalbą. Bet, matyt, Atviros Lietuvos fondas triūsia veltui, tos literatūros niekas
neskaito, gal net ministerijos pareigūnai, kurie finansavo H. Rauhe's ir Ch. Demmer
sudarytą Kultūros vadybą (leidinyje nurodyta, kad ją parėmė ir Europos
Sąjungos programa).
Gal ši knyga ir nėra labai informatyvi, bet ir iš
jos nesunku suprasti, kaip tokia institucija funkcionuoja Vokietijoje. Ten tiesiai
pasakyta, kad neoficialios korporacijos, pvz., menininkų ir autorių sąjungos,
kultūros sklaidos, kultūrinio švietimo ir kultūros ekonomikos susivienijimai, kurie
dažniausiai jau bendradarbiauja nacionaliniu lygiu, globojami n e p r i k l a u s o
m o s Vokietijos kultūros tarybos (išretinta mano K. S.). Ji drauge
su visomis kitomis kultūrinėmis organizacijomis yra ta visuomeninė galia, kuri
priverčia politikus ir administratorius atsižvelgti ir į kritinį požiūrį
ar net radikalią abejonę.
Vokiečiai ne tik palankiai vertina visuomenės
dalyvavimą kultūros politikoje, bet ir gana kritiškai vertina v a l s t y b ė s
p r e t e n z i j ą į k o m p e t e n c i j ą
k u l t ū r o s
s r i t y j e (išretinta mano K. S.).
Ten energingai diegiama kooperatinės valstybės (įsivaizduojate, ponai, kur
nuvažiuota!) koncepcija. Ši koncepcija nesigviešia atimti iš valdžios jos funkcijų,
bet ir visuomenės nelaiko avių banda. Ji reikalauja iš valstybės atsakomybės už
patenkinamą teisinę-politinę ir ekonominę-socialinę apribojimų sistemą, kuri
leistų skleistis kultūrinio gyvenimo įvairovei, taip pat solidarumo su
nuskriaustosiomis gyventojų grupėmis ir kultūros kūrėjais.
Matyt, ne be pagrindo vokiečiai savo šalį vadina
kultūros valstybe. 1973 m. jų Konstitucinis teismas atkreipė dėmesį, kad tokia
valstybė turi palaikyti ir skatinti laisvą kultūrinį gyvenimą, bet tos
priedermės šiandien vokiečiai nepaverčia būtinybe valdyti kultūrą, kaip
dažnokai sako mūsų valdininkai. Kultūros politika yra ne tiek kultūros valdymas, kiek
jos pozityvios savireguliacijos rėmimas.
Naujasis modelis ginčija ne valstybės teisę
kištis į kultūrą, bet būdą, kuriuo į autoritarizmą linkstančios valstybės vykdo
savo politiką. Valstybės intervencinis administravimas pavojingas, bet ji privalo
sudaryti tinkamas sąlygas, leidžiančias s k l e i s t i s k o r p
o r a c i j ų,
n e p r i k l a u s o m ų
k u l t ū r o s s c e n o s v e i k ė j ų, g a l i a u s
i a i k i e k v i e n o
š i o s s r i t i e s p r o f e s i o n a l o a
r a n g a ž u o t o i n d i v i d o k u l t ū r i n
i a m s a v a r a n k i š k u m u i .
Valdžios vaidmuo čia šiek tiek panašus į
veikimą protingo auklėtojo, kuris tiesiai niekada nieko nemoko, nemoralizuoja, neprimeta
savo valios auklėjamajam, bet sudaro palankias sąlygas teisingai pasirinkti ir pats
elgiasi nepriekaištingai. Anglakalbiai tokią nuostatą vadina arm's length
principle.
Beje, į šį principą atkreipė dėmesį ir E.
Bajorinienė, tik, gaila, jo neišplėtojo, ir gal dėl to jos nuorodos niekas nesuprato,
nes niekas diskusijoje į ją neatsiliepė, lyg čia būtų buvusi kokia atsitiktinė ar
seniai visų apmąstyta mintis. Tačiau iš tikrųjų buvo atvirkščiai: ši mintis
nerado tinkamai pasiruošusios auditorijos. O ją tikriausiai reikėtų laikyti
moderniosios kultūros politikos kvintesencija. Ir vien dėl to ji turėjo tapti viena
svarbiausių iškilmingosios diskusijos temų. Galima garantuoti, kol apie šį
principą nepradėsime Lietuvoje kalbėtis viešai, kiekvieną visuomenės įsikišimą į
kultūros politiką bus galima apšaukti bandymu kėsintis į valdžią.
Vokiečiai (panašiai kaip ir skandinavai) deda daug
pastangų, kad į kultūros politikos procesus įtrauktų menininkus ir kitų kultūros
sričių specialistus. Iš jų nereikalaujama priimti konkrečių sprendimų (tuo užsiima
specialiai sukurtos komisijos), jie turi apibrėžti pagrindines problemas, prisidėti
prie atitinkamų metodikų ir apribojimų sistemos formavimo.
1983 m. Vokietijos federacijos žemės įkūrė
Žemės kultūros fondą ir leido federalinei vyriausybei prisidėti prie ją dominančių
sričių finansavimo, o kartu ir įtvirtinti savo įtaką šioms sritims. Tada
įsikišo Vokietijos kultūros taryba. Ji paaiškino, kad šio fondo sprendimus lemia
tik ministerijų tarnautojai ir politikai, o tai nesuderinama su Konstitucijos
garantuojama meno laisve2. Kaip žinoma, į šį
perspėjimą valdžia operatyviai atsiliepė, nesistengdama įteigti, kad šioje srityje
ji turi daugiau kompetencijos.
Čia kalbama apie vieną iš esmingiausių
decentralizacijos bruožų, gvildentų dar pirmajame Lietuvos kultūros kongrese. Kaip
tada, taip ir dabar dar daug kas decentralizaciją įsivaizduoja tik kaip teritorinį
valdžių paskirstymą tarp ministerijų, regionų ir savivaldybių. Betgi čia kalbama
apie kai ką daugiau apie demokratijos išplėtojimą iki pilietinės visuomenės. O
šis procesas turėtų apimti valdžios atotrūkio nuo visuomenės įveikimą, skatinti
valdžios bendradarbiavimą su visuomeninėmis organizacijomis, kai kurių valdžios
funkcijų delegavimą visuomenės savivaldai ir pačios visuomenės įtraukimą į
kultūros politiką. Iš valdžios palankumo ir paramos šiam procesui dabar lengviausiai
galima spręsti apie jos demokratiškumą, o kartu ir apie laisvo kultūros augimo arba,
kaip dabar madinga sakyti, plėtros perspektyvas.
Tik taip įmanoma išsaugoti kultūros kūrimo
spontaniškumą bei įvairumą ir jos politiką daryti tikrai bendru reikalu (respublika),
neprimetančiu visuomenei nei ideologinių, nei komercinių standartų. Kongreso sumanyta
kultūros taryba buvo tik vienas žingsnelis šia kryptimi. Jos autoriai, tiesą sakant,
šiandien galėtų pagrįstai pūstis: jų namudinis projektas buvo gana artimas tam
modeliui, kuris Europoje šiandien jau neblogai funkcionuoja. Bet, kaip žinoma, nebūsi
pranašu savo parapijoje
Pradėję tą modelį kurti kongreso rengėjai iš
tikrųjų dar menkai tenusimanė apie europietišką patyrimą. Jie tiesiog improvizavo.
Ilgokai ieškojo būsimai organizacijai pavadinimo. Beje, rengėjų motyvai, paskatinę
tarybos kūrimą, buvo šiek tiek kitokie negu skandinaviškieji. Daugelyje Vakarų
kraštų kultūros politika iš esmės tapatinama su meno politika, o paskui prie jos gana
fragmentiškai, atsitiktinai, visai nemotyvuotai ir kiekviename krašte savaip (t. y.
pagal vykdomosios valdžios funkcijų pasiskirstymo tradiciją) prisegami kai kurie kiti
dalykai istorinis paveldas, muziejininkystė, radijas ir televizija ir pan. Kongreso
rengėjai rėmėsi samprata, kuri įsitvirtino antrosios XX a. pusės kultūros teorijoje
(kultūros filosofijoje, etnologijoje, kultūrinėje antropologijoje) ir suteikė jai
sisteminį ir holistinį pobūdį. Kultūra šiuo požiūriu yra tam tikrai žmonių
grupei (tautai, valstybei, epochai) charakteringas gyvenimo būdas bei to būdo
apibrėžta kokybė, kuri užtikrina šiai grupei išgyvenimo galimybę ir suteikia jos
gyvenimui vertę ir prasmę. Ši teoriškai įsiteisinusi kultūros samprata neatitiko to
turinio, kuris politinėje nomenklatūroje buvo siejamas su tomis funkcijomis, kurias
apėmė iš tarybinių laikų paveldėta ministerija. Reikėjo padėti daug pastangų
įrodinėjant, jog Kultūros ministerija savo funkcijomis neaprėpia visos kultūros, o
tik tam tikrą jos dalį. O tai reiškė, kad neįmanoma tik esamos Kultūros ministerijos
pastangomis įgyvendinti visos kultūros politikos. Ją neišvengiamai vykdo visa
valstybė, tvarkoma ir valdoma valdžios institucijų. Tik ne visada sąmoningai,
racionaliai ir sėkmingai. Kultūros politika galėtų būti žymiai efektyvesnė, jeigu
užsimegztų intensyvūs ryšiai ir bendradarbiavimas ne tik tarp ministerijų, bet ir su
visuomeninėmis organizacijomis ir kultūra būtų rūpinamasi ne tik ritualinių kalbų
metu.
Kongreso uždavinys buvo ne dubliuoti ar pakeisti
kultūros ministeriją, bet pirmiausia neišleisti iš akių ir tų dalykų, kuriais jokia
ministerija nesidomi, t. y. kurie yra tarp ministerijų veikimo zonų, arba vadinamojoje
niekieno žemėje. Dėl tų zonų įtraukimo į kultūros politikos lauką jau
pradeda intensyviai diskutuoti ir Vakarų kultūros politikos tyrinėtojai. Antai
minėtoje knygoje Kultūros vadyba M. Hutteris kultūrai jau priskiria ne tik
žiniasklaidą, bet ir kasdienį žmonių elgesį, o P. Bendixenas net ir ūkininkavimą,
nors patys knygos sudarytojai ją dar linkę tapatinti su profesionaliuoju menu (apie tai
kalba ir antrasis knygos pavadinimas Profesionalaus meno teorija ir praktika). Kokie neįveikiami sunkumai kyla iš tokio redukuoto požiūrio į
kultūrą, jau po Antrojo pasaulinio karo įžvalgiai yra parodęs Nobelio premijos
laureatas T. S. Eliotas3.
Kartais menininkai paaimanuoja: kaip gaila, kad A.
Brazauskas tik statybininkas jam sunku išaiškinti, kas yra kultūra, ką ji duoda
žmogui, kaip ji turėtų būti valdoma ir kaip ji turėtų būti įvairiose srityse
remiama bei plėtojama. Bet čia dalykas rimtesnis, negu atrodo. Lemia ne asmens
profesija: siaurai mąstančių humanitarų tikriausiai yra ne mažiau negu statybininkų.
O pagaliau ką reiškia platus mąstymas? T. S. Eliotas pasakytų, kad individas apskritai
negali būti kultūringas, nes šiais laikais jau niekas neaprėpia visos kultūros. Visi
mes įklimpę į daugiau ar mažiau ribotas kultūros sferas. O kaip Lietuvoje surasti
tokio plataus akiračio politiką, kuris vienas su tuo uždaviniu susidorotų?
Neišvengiamą modernaus žmogaus akiračio susiaurėjimą galėtų kompensuoti tik
kultūros taryba, sutelkianti kiek įmanoma įvairesnes kūrybos pajėgas, aprėpianti ne
tik profesionalias, bet ir kitas kultūros sritis, gebanti reaguoti į visus
nevienadienius kultūros reiškinius, mokanti diskutuoti ir susitarti. Štai apie kokią
tarybą galvojo Lietuvos kultūros kongresas. Ji turėjo generuoti kiek įmanoma platesnį
ir įvairesnį mąstymą apie visą kultūrą, vykdyti jos stebėjimą, koordinuoti
visuomeninių organizacijų ir valdžios įstaigų pastangas iš kitų institucijų
išsprūstančioms problemoms spręsti.
Kad ir kokios apimties, kad ir kokioms funkcijoms
šitoji taryba būtų pritaikyta, ji turėjo būti visai kas kita negu tos dabartinės
pagalbinės, instrumentinės tarybos, kurias savo konsultaciniams reikalams susikuria
pačios valdžios institucijos ir kurios girdi tik jų balsą ir norus, vykdo jų
užsakymus ir yra kurčios platesniems, įvairesniems, o tuo labiau už tiesioginių
funkcijų zonos išeinantiems kultūrinės visuomenės siūlymams bei reikalavimams.
Svarbiausia, kad taryba tikrai būtų nepriklausoma nuo valdžios, kad galėtų
organizuoti laisvus nesprendžiamų, sunkiai ar nesėkmingai sprendžiamų kultūros
politikos problemų svarstymus ir siūlyti atitinkamoms institucijoms jų sprendimus.
Antra, ji turi būti visuomeniškai angažuota, t. y. būti jautri ir dėmesinga iš
visuomenės ir jos organizacijų kylančioms problemoms bei iniciatyvoms.
Kadangi visiems trims kongresams nepavyko
visuomeninio bendradarbiavimo su valdžia įteisinti, dabar tokio darbo tenka imtis vienai
visuomeninei tarybai. Tačiau ji neturi normalių darbo sąlygų, atstovauja toli gražu
ne visai kultūrinei visuomenei, o tik 58 nevalstybinėms organizacijoms. Užuot sprendus
problemas sutartinai, dabar jai tenka oponuoti, imtis kritikos. Tokiai veiklai savo
priimtomis rezoliucijomis tarybą įpareigoja ją sukūręs Lietuvos kultūros kongresas.
Žinoma, toks darbas nervingesnis, sunkesnis, nemalonesnis abiem pusėms ir mažiau
produktyvus. Bet ką daryti? Ne ji pasirinko tokį kelią. Ją guodžia tik įsitikinimas,
kad to reikia pilietinės visuomenės brendimui.
Pirmiausia kultūros kongreso taryba bandė spręsti
ilgai atidėliotas, vilkintas ir labiausiai įsisenėjusias problemas. Bet jai prasibrauti
iki valstybinių institucijų buvo net sunkiau negu atskiram piliečiui. Kultūros
ministerija leido aiškiai suprasti, kad ji turi savo ekspertus ir kokių nors
visuomeninių patarėjų nepasigenda. Ypač arogantiškai į visuomeninės tarybos
atsiradimą reagavo buvusioji kultūros ir meno taryba. Kongreso tarybą ji traktavo kaip
savo konkurentą ir atvirai priešinosi kongreso priimtoms rezoliucijoms įgyvendinti.
Stebino tai, kad ji nematė jokio reikalo rimtai reaguoti į didelę patirtį ir daug
nuopelnų lietuvių kultūrai turinčių žmonių siūlymus bei viešus nusiskundimus.
Kongreso taryba pasiūlė ministerijai organizuoti diskusiją. Pakviesti į posėdį
kongreso tarybos nariai pasijuto lyg dalyvautų partiniame biure, t. y. buvo traktuojami
kaip įtariamieji, kuriems suteikta malonė trumpai išdėstyti savo pageidavimus. Be
diskusijų, be jokių racionalių argumentų po painios ir patetiškos vieno meno tarybos
nario kalbos biuras (atsiprašau, kultūros ir meno taryba) paskelbė, kad diskusijų
organizuoti nereikia. Kitaip sakant, ji veikė kaip tikras valstybės institucijos
bastionas, atvirai atsiribojantis nuo įkyrios visuomenės ir jos keliamų problemų. O
paskui tie patys valstybininkai bei jų rato žmonės moralizavo, kad Lietuva jau yra
demokratinė valstybė, bet neturime brandžių piliečių ir pilietinės visuomenės.
Kaip tai panašu į anų laikų tikrąją demokratiją ir biurokratišką darbo
žmonių iniciatyvos skatinimą.
Jei valdžia tikrai būtų demokratiška, ji norėtų
kurti pilietinę visuomenę. Tuomet palaikytų ir remtų jos savaveiksmiškumą,
įskaitant ir kišimąsi į kultūros politiką, t. y. darytų maždaug taip, kaip daro
švedai arba vokiečiai, kurie jau yra išlaikę demokratijos egzaminą.
1 S i m o n s e n M.
B. Norwegian Cultural Policy. Oslo, 1990. P. 14, 19. (Atgal>>>)
2 R a u h e H .
, D e m m e r C h . Kultūros vadyba. Vilnius: Tyto alba, 2004.
P. 5254. (Atgal>>>)
3 E l i o t a s T.
S. Pastabos apie kultūros apibrėžimą // Kultūros prigimtis. Vilnius:
Valstybinis leidybos centras, 1993. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|