TEKSTAI.LT
<< Atgal
 

 

RAIMONDAS KAŠAUSKAS

 
Milijoną!
arba
Stokholmo sindromas


R o m a n a s

 

       Jonavoje ginkluotas užpuolikas įsiveržė į butą, paėmė įkaite merginą. Pagrobėjas nukautas, įkaitė išvaduota. * Panevėžyje, darbo kabinete, nusikaltėlis įkaite paėmė tardytoją. Nusikaltėlis nukenksmintas, tardytoja išvaduota. * Klaipėdoje į ligoninę atvežtas sužeistas vyriškis operacinėje paėmė įkaite medicinos seserį grasindamas nužudyti ją ir nusižudyti pats. Pagrobėjas peršautas, moteris išlaisvinta. * Panevėžyje ginkluotas nusikaltėlis pagrobė moksleivį, užsidarė bute. Vaikas išvaduotas, pagrobėjas nukautas.

Iš laikraščių       

 
       Ilgainiui vaduojant įkaitus su pagrobėjais imta derėtis, atsirado derybų specialistų, susikūrė derybų menas. * Stokholme įkaitė ištekėjo už banko plėšiko, todėl pagrobėjo ir aukos suartėjimas vadinamas Stokholmo sindromu.

Iš pokalbių su įkaitų vaduotojais       

 
       – PAULIAU, įsijunk telefoną! Pauliau, svarbus pokalbis!
       Metalinis su megafono traškesiais vyriškas balsas skverbiasi į ausis, grąžo smegenis, ir, norėdamas nuo jo pabėgti, turėtum kniaubtis į pagalvę, raustis į guolį, sulįsti į pačią žemę. Buvau trumpam prisnūdusi, o dabar nubusdama imu suvokti, kokios kvailystės gali ateiti į galvą, kai prigesus sąmonei ima maišytis tikri ir netikri dalykai: juk čia antras blokinio namo aukštas, į žemę neįsirausi – apačioje dar vienas butas, rūsiai. Vienintelė priebėga tėra guolis ir ši trumpa pusiau snaudulio akimirka. Ir ne tik iš jos – iš giliausių miego gelmių ištrauktų skardus metalinis balsas, išmestų į paviršių tartum skenduolį iš vandens. Suvoktum, jog viskas tebėra taip, kaip buvo prieš užsnūstant, o sugrįžti į sapno prieglobstį nebeįmanoma.
       Turbūt jau paryčiai – aš visada pabundu tokiu pačiu laiku. Pasuku akis į langą ir man iš tiesų pasirodo, jog begaliniai ilga žiemos naktis nebe tokia juoda: įžvelgiu nuogas medžių šakas, gatvės žibintų dulsvai apšviestą daugiaaukštį kaimyninį namą. Pro mano langus nieko daugiau nepamatysi nė dieną – nebent didėlesnį dangaus gabalą.
       Tačiau – kame guliu? Ne miegamajame, ne savo namuose? Svetainėje, ant sofutės, ant kurios miega Deima. Kol buvo maža, ji gulėdavo kartu su manim, bet pasitaikydavo, kad ir ūgtelėjusi – ar sušalusi, ar iš įpratimo – vis dar atšlepsėdavo po pusiaunakčio, įsmukdavo po antklode. Dabar ji senokai jau miega atskirai, ir naktį eidama pro jos guolį aš pati stabteliu, pasiklausau jos alsavimo, įkvepiu šilumos ir pataisau nuslinkusį apklotą.
       „Bet kurgi Deima?“ – nusmelkia išgąstis, ir aš išsiblaivau.
       Patyliukais atsikvepiu ir, sulaikiusi kvėpavimą, klausausi. Ar vėl nepasigirs tas metalinis vyriškas balsas? Jis skardėjo vakar nuo priešpiečių iki vėlyvo vakaro, o paskutinį kartą megafonas trakštelėjo vėlai, jau naktį – tartum kažkas dar ketino prabilti, bet nebesiryžo, tiktai sukrenkštė, susipynė keletas lyg tarp savęs nesutariančių balsų ir išsijungė. Iki pat šiol visur – ir mano bute, ir už jo sienų, ir visame mieste – tebeviešpatauja gūdi visuotinio įmygio tyla, o balsas tikriausiai pasivaideno.
       Kaip galėčiau sužinoti, kiek dabar laiko? Jei naktis būtų giedra, paryčiais imtų mėlti langai, už miesto nusidriektų žaros ir prašvistų dar gerokai prieš saulėtekį. Dabar – žiemos pradžia, Adventas, saulė pateka vėlai. Bet jau seniai dieną saulės, o naktį – mėnulio ir žvaigždžių nebematyti, sutemus – dangus juodas, tartum vienu purvynu pavirtusi žemė, o išaušus ir jo tartum nebėra – tiktai vientisa, pilka, be prošvaistės, tankiai smulkiais lašeliukais dulksnojanti prieblanda, niūksanti ant stogų, medžių, grindinio. Diena nuo nakties skiriasi tik tiek, kad viena pilka, murzina ir trumpa, o kita, užslinkusi anksti, trunka ilgai ir, rodos, niekaip negali pasibaigti.
       Naujo mūsų prekybos centro aikštėje šviesos negęsta visą naktį. Už plačių tvieskiančių langų akį veria spalvingomis pakuotėmis prekių prikrautos lentynos, tačiau ir tarp jų, ir prie prekystalių, ir prie kasų nė gyvos dvasios kaip kokioje turtingoje, visokių gėrybių kupinoje, bet mirusioje karalystėje. Tartum nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro ten nebūtų su vežimėliais, su krepšeliais slankiojančių žmonių, išvargusių, tačiau šypseną išspaudžiančių uniformuotų pardavėjų, kasininkių, prekių tvarkytojų ir valytojų, raumeningų, juodai kaip duobkasiai vilkinčių apsauginių. Iš gatvės viduje viskas matyti kaip akvariume, tačiau pats, apakintas skaisčios šviesos, neką tepamatysi už langų – tiktai ateinančius ir išeinančius, tarsi akimirkai iš pilkos prieblandos ar juodų sutemų išnyrančius ir vėl jose išnykstančius žmones, automobilius, nutolstančias raudonas jų švieseles.
       Kartą tokią pat ūkanotą kaip ir visos dieną, gal – vakarą, dėliodama į lentynas duoną pajutau pro langą į mane smingantį žvilgsnį. Atsigręžiau ir už stiklo išvydau sulinkusią, lyg ką pažįstamą primenančią figūrą. Krautuvės lango šviesoje žvilgėjo žmogaus akys ir tartum kažin ko ieškojo prekybos salėje. Kiekvieną akimirką jos galėjo susidurti su manosiomis, galbūt žmogus mane jau ir pastebėjo ir, kaip man atrodė, ėmė vieptis, bet aš atsitokėjau ir akimoju pasislėpiau už lentynos. Ilgokai stebėjau vyriškį, mano akimis – valkatą, kokių daug slankioja apie kiekvieną parduotuvę, tačiau širdis ėmė smarkiai daužytis. Kai pagaliau jis pranyko, dar ilgai žvelgiau į lauką tarsi jo bijodama, o gal – norėdama vėl išvysti. Tačiau plūdo nesibaigiantis praeivių, iš matymo pažįstamų mūsų miesto žmonių, srautas, šmėsčiojo automobiliai. Žmogystos, ką tik norėjusios, kaip man atrodė, pamatyti mane, nebebuvo. Galimas daiktas, apsipažinau, juk dabar tiek daug valkatų ir benamių, ir jie visi tokie panašūs, tačiau širdis nenustojo trankytis, o rankos – virpėti. Man vis nėjo iš galvos smigus – bet gal man tik taip atrodė? – jo akių spindėjimas ir gailus, tarsi atsiprašantis šypsnys lūpose.
       Nuo to karto prabėgo kelios savaitės, bet aš vis dairydavausi į stiklines besivarstančias krautuvės duris, į langus, sakytum, trokščiau vėl išvysti andai iš gatvės dėbsojusią žmogystą. Kam? – klausdavau save. Kad pati, pasižiūrėjusi į ją, įsitikinčiau, ar tai tas pats, ar kitas žmogus? Na, kas iš to, kad pažinčiau, kad įsitikinčiau – tas ar ne? Kad iš pasenusio, sunykusio veido, iš sučiurusių drabužių, atstumiančios išvaizdos patirčiau, įsitikinčiau, jog jis nusmuko suvisai? O gal dar ne, gal jis toks pat kaip ir daugelis paprastų žmonių, tik man pasirodė kaip koks smulkiųjų prašantis nelaimėlis? Ir ko pagaliau man bijoti, jei ne tik į mane pažvelgtų, bet ir pristotų, – nesunkiai atsikratyčiau. Juk dar tada, kai tebeslankiojo mūsų mieste, eidavau ir praeidavau pro jį kaip pro svetimą. Jei ir užkliudydavau akimis, nebeklausdavau savęs, ar su juo tikrai gyvenau, ar jis – mano vienturtės dukros tėvas? Būgštauti nebūdavo dėl ko: jis nesikabindavo, nesiplūsdavo kaip kiti, panašūs į jį, neprašydavo smulkių, priešingai, – išvydęs mane, pats išdidžiai nusisukdavo. Tačiau aš vis dėlto spėdavau pajusti sutrikusį, gailaujantį ir baikštų jo žvilgsnį ir žinodavau, kad jį tvilko gėda ir jis iš tikrųjų manęs bijo. Ir juo atrodydavau gražesnė, – tuo metu ėmiau iš tikrųjų atsigauti, gražiau rengtis, šypsotis, – juo labiau buvau jam nebepasiekiama, kėliau baimę.
       Laimei, to – gal kito, tik panašaus į jį? – žmogaus daugiau nebemačiau: galbūt jis man pasirodė ar pasivaideno? Kita vertus, jei ir slankiotų, tai už storų krautuvės stiklų aš kaip ir vaizdas pro apšviestą langą jam būčiau nepasiekiama, – apsauga čia valkatų ne tik neįleidžia, bet ir jie patys nedrįsta eiti.
       Tamsoje apsipranta akys, o į svetainę smelkiasi ir dulsva gatvės žibintų šviesa, ir galiu atpažinti savus, vis labiau ryškėjančius daiktus: stalelį, fotelį, prie lango – vazonus su gėlėm, pasienyje – Deimos pianiną, ant sienos – vos įžiūrimą paveikslą. Bet kažin ko dar trūksta, kambarys atrodo ištuštėjęs. Netyčia krusteliu, subraška sofos spyruoklės – ir tuo pat metu sugirgžda netoliese riogsantis fotelis. Pamatau jame susigūžusį žmogų. Apmirštu, laukiu, ką jis darys? Tačiau ir jis, krustelėjęs, sustingsta. Nubudo ir vėl užmigo? O gal jo ir nėra, tik man pasivaideno? Kaip ir balsas iš lauko. Užsimerkiu. Gal ilgėliau palūkėjus ir paskui atmerkus akis jo nebebus? Aš nežinau, iš tikrųjų apsimetu, kad nežinau, kas šis fotelyje susigūžęs padaras, – ar žmogus, ar sapno šmėkla, bet suvokiu, jog vyras. Iš ko? Iš sunkaus kūno, kuriam pajudėjus, subraškėjo fotelis? Iš dumsančio stambaus silueto? Gal dar iš dvelksmo? Jau seniai mano namuose nebėra vyriško kvapo ir jei netikėtai atsirastų, sukeltų nuostabą, net baimę.
       Sėdinčiojo ranka šmėsteli prieš akis, pasiekia stalelį, ant kurio stovi radijo imtuvas. Trakšteli jungiklis. Ačiū Dievui, išgirsiu, kiek laiko. Jei diktorius ir nepraneš, suvoksiu iš transliuojamų žinių, muzikos. Tarsi nuo to, kuri dabar valanda, priklausytų ir kiti būsimi įvykiai, ir visas mano likimas. Galbūt tada pajėgsiu ir prabilti – dabar man atrodo, kad mano lūpos užklijuotos lipnia juostele, – ir ko nors paklausiu jo paties, ir tuomet – vis dar tebegyva menkutė viltis! – paaiškės, kad jis – ne vakarykštis įsibrovėlis. Ne jis!
       Iš radijo imtuvo išsilieja skaidri, iškilminga kaip bažnyčioje muzika. Jos fone pasigirsta jaunas, laibas, tarsi medumi pateptas vyriškas balsas. Kunigas. Skaito pirmosios Advento savaitės Evangeliją. Visai taip pat kaip ir jaunasis mūsų Džiugų parapinės bažnyčios kunigėlis. Tokių jaunučių, romiais, nuolankiais balseliais skaitančių Šventąjį Raštą, sakančių pamokslus, giedančių kunigėlių dabar daug, jie visi kalba panašiai, tartum gailiai virkaudami.

       Kaip yra buvę Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus sūnui ateinant. Kaip dienomis prieš tvaną žmonės, nieko nenumanydami, valgė, gėrė, tuokėsi ir tuokė vaikus iki pat dienos, kurią Nojus įžengė į laivą, kai užėjo tvanas ir visus nusinešė, taip bus ir Žmogaus Sūnaus atėjimo metu. Tuomet iš dviejų, kartu esančių laukuose, vienas bus paimtas, o kitas paliktas. Dvi mals vienomis girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta. Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats.

       Tačiau kunigas ničnieko apie mane nežino, jis ten, toli, šneka sau, o aš – čia, klausausi, galvoju – irgi sau. Tokios pranašystės skelbiamos kiekvieną rytą, jos man atrodo kaip pasakos – ir ne tik per radiją, bet ir bažnyčioje, kur nueinu per didžiąsias šventes. Bet per jas bažnyčia prisigrūdusi žmonių, netelpa viduje, daugelis, kaip ir aš, stoviniuoja šventoriuje, ir pamokslo beveik negirdžiu, jei išgirstu, neką tesuprantu, nebent sakytojas užsimintų apie tai, kas dedasi mūsų dienomis. Aš galvoju apie kažin ką kitą, prisimenu, ypač – savo pačios gyvenimą, kuris man tokiomis akimirkomis atrodo keistas, nesuprantamas, tvarkomas ne mano pačios, bet kitų nežinomų jėgų. Ir darosi graudu, kad viskas man klostosi taip netikusiai, kad kiti žmonės už mane laimingesni, o aš savąjį gyvenimą turiu slėpti nuo visų kaip kokį blogą darbą, nuodėmę. Pasitaiko, užsižiopsau, ir kai aplinkiniai ką nors daro – klaupiasi, atsistoja, žegnojasi, kartoja maldos žodžius, – atsigostu ir viską kaip ir jie darau paskubom.
       Kai vienas kunigėlis perskaito Šventojo Rašto ištrauką, kitas, matyt, vyresnis, nebe tokiu nuolankiu, bet tvirtu balsu ima jį aiškinti. Kaip ir kiekvieną kartą prisimenu, kad tai, kas rašoma Šventajame Rašte, dėjosi ne mūsų laikais, bet labai seniai, ir visai ne čia. Ten, kur prieš kelerius metus iš mūsų miesto išvažiavo paskutinė žydų šeima, ir mes likome visai be žydų. Ir gyvename čia, po sava padange, turime būti kantrūs, melstis, laukti, kol kada nors išsipildys Šventojo Rašto žodžiai. Galbūt jie ir pildosi, tik mes nežinome. Bet dar dažniau daugelis jų pasiklauso, tiktai nepaiso. Nebent prisimena ištiktas kokios didelės bėdos, nelaimės kaip ir aš dabar, ir tada juos prisitaiko sau pačiam. Taigi dabar jie ir man kažin ką sako, – ar pranašauja, ar įspėja, tačiau taip neaiškiai, miglotai, kad aš neišmanau, ką daryti, ko laukti, o paprašyti, kad juos išaiškintų, nėra ko.
       Kai antras kunigas užbaigs pamokslą, žinau, prabils dar ir trečias. Kartais trečia – moteris. Taip ir yra. Bet ji nuklysta dar toliau – knygoje, kurios ištrauką skaito, tikėjimo dalykai dėstomi taip išmintingai, tokiais moksliškais žodžiais, kad aš visai nieko nesuprantu, todėl nesiklausau. Pagaliau skaitymai baigiasi, moteris atsisveikina, ir jie – visi trys – nutolsta į nesibaigiančios nakties tamsą, palikę mane vieną su savo rūpesčiu. Taigi jie ir kalbėjo visai ne apie mane ir ne apie mano įnamį – apie kažin kokius kitus, galbūt niekur nesančius žmones. Kad bent sykį gyvenime – ar kunigas, ar jo lūpomis pats Dievas – man aiškiai, be užuominų pasakytų, ką turiu daryti, ko nedaryti ir saugotis, kad viskas gerai baigtųsi. Ir kas galiausiai bus!

       Kaip jau pranešėme vakar, Džiugų mieste ginkluotas užpuolikas, susišaudęs su policija, įsiveržė į butą, įkaite paėmė moterį, gyvenančią su mokyklinio amžiaus dukra. Su pagrobėju, kuris norėjo išpirkos, buvo vedamos derybos. Namas apsuptas, naktis prabėgo ramiai. Policija neatskleidžia savo planų, bet, mūsų žiniomis, gali būti rengiamasi įkaitę išvaduoti.

Čia jūsų korespondentas Augustinas iš Džiugų.       

       Diktorius dar skelbia žinias, praneša praėjusios buvusios nakties ir šios dienos orus, bet „manasis“ gyventojas pykteli, išjungia radiją.

       – NIEKO NEMATYTI, – sakau jam, kai abu, stovėdami prie lango, apžvelgiame kiemą, tamsoje dūluojančius medžius, kaimyninį namą, tuščią žibintų apšviestą gatvę.
       Kad ir nepatikėjęs – nei mano žodžiais, nei savomis akimis, – atsitraukia, kaip skydu prisidengdamas manim. Gerokai nutolęs nuo lango, bakstelėdamas ginklu pastumia į priekį. Šitaip, įrėmęs į nugarą pistoletą, varinėdavo mane ir naktį, ir mes apgraibomis prislinkdavome tai prie langų, tai prie durų: jam vis rūpėdavo pasidairyti, pasiklausyti, kas dedasi laiptinėje, patikrinti užraktą.
       Kur varys dabar? Į virtuvę? Į tualetą? Gal – į miegamąjį, kur stovi tuščia nepaklota lova? Nebenoriu spėlioti, pavargau, kartais man viskas jau darosi vis tiek pat. Atrodo, kad ir jis pats nebežino, kur eiti – jam svarbu judėti, įtikinėti save, o gal ir mane, jog ieško kažin kokios išeities. Taip ir yra – pasisukioję tamsoje, pareiname į svetainę, vėl įsitaisome ten, kur praleidome naktį: aš susirangau ant sofos, jis susmenga į fotelį.
       Atrodo, kad imu bijoti ne tik jo, bet ir tų, kurie tūno lauke, tarsi jam gresiantis pavojus grėstų ir man. Atklysta tolimi, tarsi su šia akimirka nesusiję prisiminimai: tėvai išėję iš namų, aš maža, palikta namie su mažesniu broliuku. Jau vakaras, naktis, tėvai nepareina, brolis ima verkšlenti. Aš bijau, širstu ant tėvų, tarsi visai palikusių mus, bet žinau, kad turiu drąsinti kitą, mažesnį už save. Tai man visada pasisekdavo: jei ištikdavo kokia bėda, tapdavau stipresnė už bet kurį vyrą.
       Juo arčiau rytas, juo labiau kažin kas tartum jį verstų iš kampo į kampą siūti. Vėl stojasi, eina kažin kur. Kad ir neraginama, turiu eiti. Apgraibomis nuslenkame į koridorių, tamsoje jis užkliudo spintelę. Cinkteli pajudintas telefono aparatas.
       – Tu, bliacha! – nusikeikia.
       Mano ranka pati sugriebia jam už alkūnės – bijau, kad vėl ko neužkliudytų. Jis neištraukia, – gal nejunta manosios, o gal jam šitaip drąsiau. Ilgokai stovime vienas šalia kito nekvėpuodami, besidaužančiomis širdimis, klausydamiesi, ar kas nors, išgirdęs bruzdesį, neatsilieps, neišsiduos. Tačiau ir bute, ir už durų, laiptinėje, tylu. Tik kartais, sudrebėdamas visais viduriais, dūzgia senas šaldytuvas ir dar kažin kas – gal vandentiekio vamzdžiai, gal elektros skaitliukai – zvimbia ir gaudžia visame name.
       – Nieko nėra, – raminu save ir jį.
       Tie priprasti naktiniai namų garsai man suteikia ramybės. Ir smilkteli, kad ką tik per radiją išgirsta žinia – nesusipratimas. Ji visai ne apie šį, po mano namus tamsoje slankiojantį, su ginklu mane varinėjantį vyrą, ir ne apie mane, gyvenančią, kaip sakė korespondentas, su mokyklinio amžiaus dukra. Galbūt toks dalykas atsitiko kitur, ne pas mus, ne man? Argi tai, apie ką kasdien rašo laikraščiai, kalba radijas, rodo televizija, galėtų atsitikti ir man? Gal tas greta stovintis žmogus apsiriko, ne ten pataikė, gal jis tiesiog iškrėtė kokį nors pokštą?
       Bet vyras, tarsi norėdamas priminti save, ištraukia alkūnę ir prislopintu balsu taria:
       – Ir nebus, kol neprašvis. O tada tai…
       – Sauliau, gal viskas baigsis geruoju, – pavadinu jį vardu ir išsigąstu pati.
       – Kaip – geruoju? – atsisuka jis ir iš tamsos įtariai dėbso.
       – Na taip, – aiškinu jausdama į save įsmeigtas jo akis. – Be blogų pasekmių.
       – Kaip, sakyk?! – švokščia.
       Tačiau man atrodo, kad jo balse išgirdau menkutę, mano suteiktą viltį, o gal ir pagalbos prašymą.
       – Ak, juk niekados nėra taip, kad kaip nors nebūtų! – išsisuku.
       – Ne, tokie dalykai lengvai nesibaigia, – ištaria niūriai ir šiek tiek nusivylęs.
       Kilsteli ginklą, balsas sutvirtėja:
       – Tokie dalykai, Guste, – ir jis įsikalė mano vardą, – baigiasi arba – arba!..
       Ilgokai žvelgia į langą, tyli, kažką galvoja, kol atsisukęs paklausia:
       – Kodėl tu mane vadini Sauliumi?
       Aštrus jo žvilgsnis, jaučiu, įsminga į mane.
       – Turbūt apsirikau, – teisinuosi. – Pas mus, prekybos centre, yra apsauginis Saulius… Visos jį taip vadiname.
       – Sakiau aiškiai – aš Paulius. Ir jiems, ir tau!
       – Atsiprašau… Bet telefonu kalbėdama tave taip vadino motina! – išsprūsta man ir tučtuojau pasigailiu savo žodžių.
       – Taip vadino? – klausia kupinu nerimo, grėsmingu balsu: – Tikrai girdėjai?
       – Nežinau, – lemenu išsigandusi. – Gal man pasigirdo…
       – Sakyk aiškiai, nepudrink smegenų! – niršta.
       – Sumaišiau tave su anuo Saulium, netyčia išsprūdo…
       Jis ilgai ir niūriai tyli, jaučiu, kad galvoja apie pokalbį su motina, pavadinusia tikruoju vardu.
       – Tu ją pažinai? – klausia.
       – Tavo motiną? Kaip aš galiu ją pažinti?
       – Gal ji čia pas jus, mieste, gyvena?
       – Jei ir gyventų – nepažinčiau. O jei ir pažinčiau iš matymo, nežinočiau, kas ji, juk nežinau nė pavardės. – Ir vėl išsprūsta nereikalingi žodžiai: – Kaip ir tavo…
       – Nežinai mano pavardės? – perklausia lyg stebėdamasis.
       – Ne. Juk matau pirmą kartą gyvenime…
       – Pirmą, – šypteli karčiai. – Nori pasakyti, kad ir – paskutinį?
       – Nenoriu… Aš niekaip nenoriu. Baikime tą kalbą, daugiau nebegaliu!..
       Aš beveik šaukiu, bet jis manęs nebegirdi.
       – Vadinasi, jie mane jau apšvietė! – iškošia tyliai pro sukąstus dantis.

       NORS jau vakar turėjau įsikalti į galvą, koks svečias pas mane prisiglaudė, tačiau vis dar nenorėjau su tuo susitaikyti. Ir vis tebesukau galvą, kas jis yra iš tikrųjų. Kartais atrodydavo panašus į tą, kurio nuotrauką, išspausdintą laikraštyje, viena kitai rodė mūsų moterys, sakydamos: gražus vyras, tik gaila, plėšikas, gaudomas policijos. Menu, man tada ir dingtelėjo, kad galiu su juo susidurti pati, sakykime, vėlai iš darbo einančią užpultų arba – šitaip juk irgi dažnai pasitaiko – įsiveržtų į namus. Ar tik neišsipildė šioji nuojauta, apie kurią buvau užmiršusi, – kai tik jis paskambino į duris, įsileidau? Bet dar ir šitaip pagalvodavau: esu jį šiaip kažin kur, galbūt gatvėje, mačiusi, bet greičiausiai prekybos centre, į kurį užeina daugybė visokiausių žmonių – tiek iš mūsų miesto, tiek iš toliau. Ne kartą pasitaiko ir taip, kad trumpai pamatęs žmogų gerai jį įsidėmi ir jis tampa tau tarsi pažįstamas, net kyla noras sveikintis, nors nežinai, kas jis. Taigi kai pamačiau jį iš arti, išgirdau raiškų, labai vyrišką, tartum kažkada įstrigusį į atmintį balsą, jis ir išniro iš daugybės kitų – senų pažįstamų, pirkėjų, praeivių būrio. Galimas daiktas, ir jis mane buvo įsidėmėjęs. Todėl ir paskambino. Ir daug nesvarstydama įsileidau.
       Beveik jo nebijojau – ir ne tik tada, kai su juo apsipratau, bet ir iš pat pradžių, kai mintyse tebekūriau užpuoliko – gal aprašyto laikraštyje, gal įsivaizduoto, su kuriuo, numaniau, kada nors galiu susidurti. Aš visada žinojau ir neklydau: man būtinai atsitiks tai, kas kitiems atsitinka retai arba juos visai aplenkia. Buvau įsitikinusi, kad jis nedarys man nieko blogo, net laukiau, kada suvisai aprims, prabils ir – šyptels, kaip šyptelima moteriai, namų, kuriuose svečiuojiesi, šeimininkei, arba kam nors silpnesniam, vaikui.
       Laikas, nors ir lėtai, vis dėlto slinko ir netruko prabėgti trumpa žiemos pradžios diena. Rodos, dar tik pietų metas, bet jau – ir popietė, o čia pat ir vakaras. Nors nejutau alkio, aš – ar iš įpročio, ar norėdama kuo nors užsiimti (įprasti ruošos darbai visada ir nuramina) – pasiūliau ,,svečiui“ užvalgyti. Jis sutiko. Atsisėdo virtuvėje ir iš rankos nepaleisdamas pistoleto, kita paėmė sumuštinį. Atsikando, tačiau kramtė lyg nenorėdamas, lyg ne savais dantimis.
       – Sausa, – ištarė. – Gal turi ko nors išgerti, mažyte?
       Ir tada – kaip ir tikėjausi – jis pirmutinį sykį ne piktai, o beveik draugiškai pažvelgė man į akis, ir nuo to žvilgsnio, ypač nuo ištarto malonaus žodelio man visai išgaravo baimė, pasidarė šilta – tartum būtų palytėjusi stipri, bet meili vyriška ranka. Visada, kai koks nors netgi mažai pažįstamas vyriškis parodo trupinėlį dėmesio, užkalbina ar pajuokauja, net jei – neįžūliai, neperžengdamas ribos – paliečia ranka, apkabina, aš jaučiuosi pamaloninta, net ir būdama supykusi, nebesutvardau šypsenos, kuri, jaučiu, nušviečia paniurusį mano veidą.
       Prisiminiau sekcijoje nuo kadai užsilikusį butelį.
       – Ar tau patinka degtinė? – paklausė jis, kai pastačiau ant stalo.
       – Nelabai. Man geriau – vynas, bet užvis skaniausias – šampanas.
       – Tikiuosi, kad neįpylei ko, – pasakė ir akimis liepė pačiai pakelti stiklelį.
       Sriūbtelėjau gurkšnelį, jis irgi pakėlė savo stikliuką, bet tik suvilgė lūpas.
       – Žinai, kad ir man nelabai! – ištarė susiraukdamas. – O kai toks kaip dabar reikalas, visai neimu.
       Prisimerkė, jo akių vyzdžiai susitraukė, tapo aštrūs kaip smeigtukai. Ir pastatė stikliuką ant stalo.
       – Žinai ką, mažyte, paskambink jiems, kad atsiųstų ko geresnio!
       Pažvelgė į mane ir keistai, bauginamai šyptelėjo. Už plonų lūpų pasimatė reti smulkūs dantys, dėl to ir jo veidas atrodė pašaipus, piktas. Vėl pakartojo savo nepaprastą norą.
       Vypsojau praverta burna, ir jis iš tikrųjų pyktelėjo:
       – Skambink, jei sakau! Gal bijai?
       – Bijau, – prisipažinau.
       – Manęs ar – jų?
       – Visų…
       Jis paniekinamai šyptelėjo ir mostelėjo ginklu, kad eičiau prie telefono. Tarsi ne sava ranka pakėliau ragelį, surinkau jo diktuojamą numerį. Atsiliepė tas pats kaip ir pirma vyras. Jis, išgirdęs mano balsą, iš pradžių atrodė sunerimęs. Bet kai išklausė prašymo, tartum nusiramino ir paprašė luktelti.
       – Kokio gėrimo? – paklausė.
       – Konjako, – sufleravo Paulius.
       – Kokio?
       – Paties geriausio, – kėlė balsą ,,svečias“ , kuris, matyt, nė pats nežinojo, koks gėrimas geriausias. – Ir cigarečių.
       – Irgi – geriausių? – pajutau, kad vyras šyptelėjo.
       Ir – netrukus suskambėjo telefonas, vyras liepė pasiimti siuntinį iš balkono. Paulius, slėpdamasis už mano nugaros, grindų šepečiu įsitraukė į vidų plastikinį maišelį. Sugrįžome į virtuvę. Negalėjau nematyti, koks buvo patenkintas, kad šitaip pašokdino savo priešus. Atsisėdo ant taburetės, atplėšė cigarečių pakelį, užsirūkė. Ištiesė kojas per visą mažytę – „chruščiovinę“ – virtuvėlę, traukė cigaretę ir pūtė dūmus į lubas.
       – Tvarkelė, ar ne? – šelmiškai man mirktelėjo.
       Pritardama išspaudžiau šypsnį.
       – Tau keista, kad aš – ir ne rūkorius, – kalbėjo sukiodamas tarp pirštų cigaretę. – Bet jei tokie dideli viršininkai man atsiunčia, negaliu nepamėginti!..
       Pakui ilgai ir atidžiai apžiūrinėjo butelį, skaitė etiketę ir, pastatęs ant grindų, ištarė:
       – Aš ne toks kvailas, kad imčiau į burną jų gėrimo. Ir patys būtų lopai, jei neįpiltų migdomųjų… Geriau – visai nieko negerti. Sakyk, kuo tu vardu, mažyte, kaip reikiant ir nesusipažinome?
       – Gustė, – ištariau. – Augustė…
       – Gerk, mano vargšele! – ištarė meiliai, pripylė stikliuką mano degtinės ir žiūrėdamas į akis padavė.
       Staiga pajutau graudulį, besitvenkiančias ašaras. Dažnai, kai kas nors mane užjaučia, kai ištaria meilų žodį, susigraudinu iš tikrųjų, tarsi gavusi trupinėlį pelnyto, seniai laukiamo, bet vis nesulaukiamo atlygio. Tartum pažvelgiau į save pačią svetimomis – gal jo, o gal kažin kieno kito – akimis ir iš tiesų pamačiau, kokia esu vargšė: man ir taip visokio vargo per akis, o dabar šitokia bėda.
       – Išgerk, pasidarys geriau, – užjausdamas ragino manosios nelaimės kaltininkas.
       Užsimerkiau, išlenkiau stiklelį. Kai gėriau, jis įdėmiai stebėjo, o kai užspringau, ėmiau kosėti, padunkseno delnu į kuprą ir atlaidžiai šyptelėjo:
       – Na, mažyte, tu ir ne gėrovė!..
       – Ne, ne… – braukiau ašaras ir – prieš savo valią – kaltai šypsojausi.
       – Ne, sakau, man nelabai patinka degtinė, – ištarė ir patylėjęs prisiminė: – O pamėginau anksti, nuo mažens kvėpavau jos garais… Ir čifiras – nelabai, išgerdavau tik dėl kompanijos, ten tokie įstatymai, jei vaišina, vadinasi, priima, negalima atsisakyti. O kai darbas, – tardamas šį žodį, jis kreivai ir taip šaltai šyptelėjo, jog man šiurpas perėjo, – nė vienas šustriakas nedaro kaifo. Išgėręs šitokiu daikčiuku nepataikysi, – paglostė gulintį ant stalelio pistoletą. – Ranka turi nedrebėti, galva – šalta, kojos greitai vyniotis… Manai, kad man tikrai reikėjo gėrimo, rūkalų? Užėjo noras juos pašokdinti. Ir matei, kaip jie šoka pagal mano muziką!.. Priminiau pažeistas mano teises. O dabar, mažyte, užkimšk ir padėk butelį, kad pagundos nebebūtų. Kai pasimatysime kitą kartą, išgersime ne vodkės – šampano, saldaus vynelio. Aš irgi mėgstu juos labiau, ir dar – jei su panelėmis!
       Degtinė man trenkė į galvą, pasidarė karšta, sienos ėmė eiti ratu, o baimė suvisai pranyko. Girdėjau, kaip jis šnekėjo, bet supratau ne viską, tik klausiausi kimtelėjusio, kartais suplonėjančio – kaip moters ar vaiko – balso. Norėjau klausytis ir klausytis. Jis kumžlojo sumuštinį, panarinęs galvą rijo sausus kąsnius. Užsimiršau, įsidrąsinau ir beveik atvirai į jį žvilgčiojau: iš dailaus vyriško jo veido visai išnyko įniršis, nedidelėse po ryškiais antakiais akyse suspindėdavo šelmiški žiburėliai, ir man jis atrodė vis gražesnis, vis simpatiškesnis. Nusmelkė keista, panaši į pavydą pajauta: šitoks vyras tikrai patinka moterims. Sugavęs mano smalsų, vertinantį žvilgsnį, o gal perskaitęs slaptas mintis, jis pažvelgė į mane taip aštriai ir giliai, kad aš susigėdau, nuleidau akis. Paskui abu staiga nutilome ir tarsi ėmėme kažko laukti.

       – MENTAI nutilo, – jis pasidairė į langą.
       Tebesėdėjo virtuvėje ant taburetės vis tokia pat poza, tik pakrutindamas per visas grindis ištiestas kojas, vis dažniau užsidegdavo cigaretę ir nesurūkęs sulamdydavo. Ir vis žvalgėsi – tai į žemą besiniaukiančią padangę, kuri ėmė tamsėti (baigėsi trumpa, blausi diena, sėlino vakaras), tai į gatvę, kurioje stabteldavo panorėję į mūsų namą pasižiūrėti praeiviai, tai į tamsiame koridoriuje tylintį telefoną.
       Ir kai laukiamas, bet vis dėlto netikėtas skambutis sudraskė įtemptą tylą, aš išsigandau, o jis šastelėjo į koridorių, sugriebė ragelį. Tačiau atsiliepęs piktai susiraukė: skambino ne jam – man.
       – Sveika, Gustele, – Deimos klasės auklėtoja vadino vardu. – Mergaitė pas mane, nesirūpink, – pasakė mokytoja ir nutilo, matyt, ieškodama žodžių, kuriais galėtų su manim kalbėtis ir tokią akimirką paguosti. Galiausiai ištarė: – Šnekėk su ja pačia…
       Jis klausėsi mūsų kalbos prisikišęs, o kai baigiau, neleido padėti ragelio.
       – Pasakyk, – jei mentai neišpildys, ko aš prašau, arba jei ką iškrės, tu neliksi gyva! – sušvokštė į ausį.
       Nutilus mergaitės balsui, pasijutau tokia vieniša, pasmerkta, kad ašaros pačios veržėsi iš akių. Nebeturėjau daugiau nė kam skambinti ir nors ne šiandien tai sužinojau, tačiau tik dabar pajutau, kiek mažai teturiu artimų žmonių, – tik vienintelį savo vaiką, dėl jo – ne dėl savęs taip bijojau.
       Sugrįžome į svetainę, ir vėl tarsi pirmąsyk pamačiau priešais sėdintį vyrą, ant stalelio gulintį jo ginklą. Anoji apgaulė, kai jis virtuvėje man šyptelėjo ir pamalonino švelniais žodžiais, išsisklaidė – tamsėjančioje prieblandoje dūlavo visai svetimas, bauginantis žmogus, o aš pati buvau nuo jo priklausoma. Žmogus atrodė kažin kuo nepatenkintas, garsiai šnopavo. Laukė skambučio, bet persekiotojai jam neskambino, tarsi būtų užmiršę. Ar tiktai jie – tiek mano įnamis, tiek jo persekiotojai – nežaidžia vieni su kitais nervais: kas nebeištvers, paskambins pirmas? Anie buvo kantresni – ir Paulius vis labiau nervinosi. Jis dažnai pagriebdavo ginklą, paliesdavo jo gaiduką, vamzdį kartais nukreipdavo ir į mane, ir aš sustingdavau iš baimės, kad paspaus. Prisimindavau dukrą, išgirsdavau ploną jos balselį ir niršdavau – nebe ant jo, bet ant : jie pasislėpę žaidė savo žaidimus, o rizikuoti, kentėti turėjau aš.
       Kad jam nepatiko mano duktė, pajutau iš karto, tarsi būtų kokia nereikalinga liudytoja. Ir visada taip būdavo, – jei tik sušnekdavau su kokiu vyriškiu, ypač jei pati krisdavau į akį, jam nepatikdavo, net sukeldavo pyktį mano vaikas kaip koks nereikalingas prielipas.
       Galiausiai Paulius nebeištvėrė: žengė prie telefono, rodos, pats ketindamas skambinti, tačiau apsigalvojo, – ištraukė iš sienos kištuką ir nusviedė ant grindų. Tačiau jie išsyk pajuto, kad jis atsijungė, šūktelėjo per garsiakalbį prisijungti. Ir paskambino.
       – Klausau! – atsiliepė netvardydamas įniršio.
       Prasidėjo kaip ir dieną ilgas pokalbis: jie sakė, kad automobilis jau atvarytas, veža ir pinigus, ir prašė, kaip sutarta, iki vakaro man nieko nedaryti. Taip, dingtelėjo man, jie tikrai vilkina laiką, o gal ir patys nežino, kaip elgtis.
       – Baikite kabinti makaronus! – nutraukė jis šneką ir pagrasino: – Jau vakaras, greitai naktis. Aš ilgiau nelauksiu, – jei jūs man šitaip, tai ir aš jai…
       Ir tarsi parodydamas, kas man atsitiks, mostelėjo ginklu.
       – Tai imk mersą, – sakė jie. – Gausi ir valiutos…
       Paulius akimirką luktelėjo – matyt, susvyravo, paskui atsisukęs pažvelgė į langą ir atsakė:
       – Jau tamsu. Naktį iš jūsų neimsiu nei tačkos, nei faneros…
       – Tai lauk iki ryto, kol prašvis. Bet būk kantrus, viską šaltai apgalvok, – sakė jie. Iki ryto! – mane apėmė siaubas. Turėsiu drebėti iki ryto!
       Jis tarsi abejodamas, netvirtai, bet sutiko ir staiga pakėlė kainą:
       – Ir ne dešimt gabalų, bet šimtą, poniali?
       – Šimtą tūkstančių? – perklausė.
       – Sakau žmoniškai!
       – Litais? – teiravosi tarsi šaipydamiesi persekiotojai.
       – Kokiais litais? – jis įniršo, rodės, nusikeiks, bet staiga nuleido balsą ir beveik visai ramiai pridūrė: – Žaliais!
       – Gerai, duosime, – sutiko anie.
       – Ir man reikia ne tačkos, bet malūnsparnio!
       Jie patylėjo ir, kiek palaukę, vėl derėjosi:
       – Bet tai keičia reikalą, turėsi palaukti.
       – Ir kad būtų Raudonojo kryžiaus ir Žmogaus teisių gynimo atstovai! – priminė.
       – Bus, Pauliau, bus, ramino jie. – Jie jau žino ir patys važiuoja.
       – Tebūnie, – ištarė pavargusiu balsu, bet staiga pakėlė ginklą ir grėsmingai perspėjo: – Tik jei ką ne taip darysite, išgirsite šūvį – pirmas jai į koją, o jums įspėjimas! Antras…
       – Nešaudyk, Pauliau, neapsunkink savo padėties, – įkalbinėjo anie. – Mes tau duosime viską, ką pažadėjome…
       Jis nutraukė pokalbį, piktai numetė ragelį. Pasvarstė, ištraukė ir laidą. Ir tarsi apsiramino, matyt, susitaikė, kad reikės laukti iki ryto.
       – Reikėjo imti mašiną, jei siūlė, – pasakiau atsargiai, kai susėdome svetainėje vienas prieš kitą.
       Aš netikėtai sau pačiai pasijutau tokia drąsi, jog nepabūgau imtis to – nebe jo vieno, bet mūsų abiejų – rūpesčio: padaryti viską, kad jis kuo greičiau išsinešdintų iš mano namų.
       – Nieko, jie man atvarys ir malūnsparnį, – atsakė piktai.
       – Ir dar pareikalavai tiek daug pinigų, – nesitraukiau.
       – Na faneros tai turi pridėti, – ginčijosi.
       – Dėl Dievo meilės, Pauliau, nebeprašyk nieko daugiau! Kam tu juos erzini?
       – Ne aš juos, jie mane erzina! – pareiškė išdidžiai.
       – Šimtas tūkstančių! – aikčiojau. – Nė sapne tiek nesapnavau.
       – Tai tu… Bet ne aš.
       – Ar tau – mažai?!
       Bet jis į mane kreivai pasižiūrėjo ir šyptelėjo, matyt, nusprendęs šneką paversti juokais:
       – Juk tu, mažyte, brangiai kainuoji!
       Ir, patvirtindamas savo žodžius, pakilojo pistoletą.
       Kambaryje tapo visai tamsu, bolavo tik priešais sėdinčiojo veidas, ant kelių laikomos rankos. Paulius, tarsi besitraukiantis į sutemas, atrodė nebe toks piktas ir grėsmingas, lyg ir nerealus. Dar kelios akimirkos, ir jo visai nebeliks, kaip ir , esančių už namo sienų. Pažvelgiau į ginklą, padėtą ant stalelio, ir man smilktelėjo: o jei pagriebčiau šį taip arti gulintį daiktą? Tačiau ką su juo daryčiau: juk ne tik nemokėčiau, bet ir negalėčiau šauti į žmogų. Išmesčiau lauk, jei spėčiau atidaryti balkono duris. Ko gero, nespėčiau, ir ši smilktelėjusi pavojinga mintis užgeso.
       Bet jis paėmė ginklą, patikrino šovinius, dar kažką padarė – turbūt užtaisė. Ir nebepaleido iš rankų. Vėl ėmė krutėti, rangytis ant fotelio, žvilgčioti į nušvitusius kaimyninio namo langus – ir kituose namuose, ir gatvėje įsižiebė žiburiai. Kai priėjo prie telefono, man apmirė širdis – sugalvojo naujų reikalavimų.
       Kai pasišviesdamas degtuku ėmė rinkti ilgą daugelio skaičių numerį, supratau – skambino į kitą miestą.
       – Sveikas, seni! – pasisveikino su kažkokiu savo draugininku. – Klauseisi šiandien radijo? Ne? Tai paklausyk, išgirsi, į kokią bėdą pakliuvau! Užspeitė mentai, nežinau, kaip išsikapanosiu. Negali nieko suveikti? Sakai, ir pats po dangčiu? Na, tvarkysiuos vienas. Ne, čia aš ne vienas, yra dar tokia…– jis pažvelgė į mane ir, tartum įvertindamas, nusijuokė: – Lygstuosi dėl jos, noriu babkių nurauti… Matysimės, klausykis radijo!
       Vėl ir vėl skambino – visiems draugams aiškino tą patį, gyrėsi šnekėjęs su pačiu ministru, užsimindavo apie pagalbą, tik niekas jos nežadėjo. Ir pats suprato, kad niekas nepagelbės, buvo svarbiau pasigirti, kad apie jį praneša radijas, kalbasi aukšti asmenys. O gal ir pasiguosti. Kai ištardavo kokį keiksmą ar man negirdėtą kalinių žodį, nukrėsdavo šiurpas, ir jei būčiau galėjusi, būčiau neleidusi kalbėtis, atskyrusi nuo žmonių.
       Galiausiai, kai jau apskambino visiems savo draugams, o gal ir nusibodo visiems pasakoti tą patį, jis mane dar labiau nustebino. Staiga kažin ką prisiminė, vėl pakėlė ragelį. Atsiliepė moteriškas balsas.
       – Sveika, mažyte! – pasisveikino apsimestinai linksmu balsu. – Ar girdėjai per radiją naujieną? Girdėjai. Ir iš karto supratai, kad apie mane? Ką pasakysi – na vsiu respubliku, bliamba! Ot, bajeris, mergyte… Nebijok, bus gerai, greitai susitiksime… Mentai čia stovi, šūdą mala, bet su jais tariamės… Nežinau, gal susitarsime ryt, o gal dar šiandien. Kai iš čia nusitrinsiu, pasišnekėsime. Šįkart bus kitaip nei visada, mažyte, atčiuošiu su juodu mersu, bus daug babkių. Klausykis radijo, atia!..
       Baigęs kalbėtis, stumtelėjo mane į saloną. Tartum nieko nebematė – sėdėjo ir pats sau šypsojosi. Tylėjau. Jis turėjo išgirsti ir pajusti, koks piktas tas mano tylėjimas. Šit jis šnekasi su kažin kokia, atsiprašant, savo kekše, giriasi, maivosi kaip koks pajacas. Ir vadina ją, kaip ir mane, mažyte. O aš iš tikrųjų tesu jo belaisvė, kuria prisidengia ir kurią grasina nušauti. Ir šią akimirką, kai man parūpo, kaip ne tik pačiai išsigelbėti, bet ir jį apsaugoti nuo kvailysčių, jis begėdiškai mano akyse darkosi su savo merga ne tik nejausdamas dėkingumo, bet laikydamas mane pašluoste kojoms nusivalyti.

       ČIA TIKRAI mano, mano vienos butas, pastatytas už mano tėvų pinigėlius, turiu ir visus popierius. Mudu su mano buvusiu vyru paliekame bendrabutį, keliamės į jį – į tikrus, pirmuosius savo gyvenime namus. Du tušti dažais, kalkėmis trenkiantys – visada, kai užuodžiu šį kvapą, prisimenu tas laimingas akimirkas – kambarėliai atrodo tokie dideli, šviesūs tarsi kokie rūmai. Aš vis dar netikiu, kad jie tikrai mūsų, kad mes juose gyvensime – kažkas ims ir pasakys: čia ne jums, apsirikome, sukite atgal. Naujus butus gauna viršininkai, jų giminaičiai, draugai, o daugybė paprastų žmonių trinasi bendrabučiuose, pusrūsiuose, ankštose palėpėse – argi mums gali šitaip pasisekti?
       O daiktų turime tiek nedaug, galima sakyti, beveik nieko, esame tikri vargšai: nešėme, dėjome, bet tiedu nedideli kambariukai vis tiek tušti. Ir tie daiktai, kuriuos turime įsigiję, kuriuos, nebereikalingus, kas nors atidavė, besikraustant trupa, dūžta. Kai vienas iš talkininkų iš rankų išmetė nedidelį vestuvių proga padovanotą kavos indų rinkinį, apsiverkiau. Kažin kas guodė ir juokėsi – šukės neša laimę, bet man tai atrodė būsimų nesėkmių ženklas.
       Naujuose namuose iškart imu šluoti šiukšles, rinkti, dėlioti indus, klijuoti duženas, virtuvėje jau padengtas įkurtuvių stalas. Ateina trumpa vasaros naktis, esu tokia nusivariusi, kad nebepakeliu rankų ir atgulu. Jau labai vėlu, ir klausydamasi iš virtuvės sklindančių balsų užmingu. Rytą pažadina pro langą besiliejantys saulės spinduliai: pats vasaros vidurys, prašvinta labai anksti, saulė, vos pakilusi, ima pašėlusiai kepinti. Markstausi nuo šviesos ir galvoju, kad pašokusi tučtuojau valysiu aptaškytus langus, kabinsiu užuolaidas. Toji ankstyvo, kaitraus vasaros ryto šviesa, aliejinių dažų, kalkių kvapas, iš lauko plūstantys žmonių balsai, mašinų ūžesys mane džiugina ir nuteikia dirbti: tokia šviesi ir smagi atrodo naujo mūsų gyvenimo pradžia.
       Ištiesiu ranką – guliu ant čiužinio viena, greta – sujauktas apklotas. Tuščiuose kambariuose viešpatauja tyla, ji man kelia keistas, negeras nuojautas. Kur jis? Jau apsirengęs, stovi tarpduryje. Veidas iškreiptas kančios, ir aš pati pajuntu, kaip jam neapsakomai bloga – kamuoja troškulys, dega galva, spaudžia širdį. Nusipirks, išgers alaus, praeis troškulys, pašviesės akyse, o pasaulis, užlietas ryto spindulių, suspindės tokiomis skaisčiomis spalvomis, kokias gali išvysti tiktai pagiringas žmogus. Ir pats bus šnekus, kai pravers lūpas, vis kalbės ir kalbės, kaip mes čia gyvensime, ką pirksime, kokius draugus kviesime į svečius. Keliuosi, siekiu prie galvos padėto rankinuko. Atsegu, surandu nedidelį sučiurusį popierinį pinigą. Delsiu, tarsi kažin kas kuždėtų, jog negerai darau. Bet jo ranka pati griebia pinigą, akyse suspindi būsimos atgaivos džiugesys.
       – Paskutiniai, – sakau.
       – Ak, – sako jis, – bus tų pinigų…
       – Bus, bus, – mėgdžioju priekaištaudama. – Tiktai greit pareik, niekur neklaidžiok.
       Jis neatsako, tik kaltai šypteli ir gniauždamas saujoje pinigą išeina.
       Keliuosi, pripuolu prie praviro lango, matau jį einantį per kiemą – traukia per saulės nušviestą plotą, greit įžengs į vėsa dvelkiantį ryto šešėlį.
       – Ei! – šūkteliu įkandin tarsi sakydama, kad netrukus jam bus geriau, tarsi primindama, kad greičiau pareitų.
       Jis atsisuka, pakelia galvą ir skaudžiai, per jėgą šypsosi. Man kažin kas vėl pakužda, jog reikėjo eiti kartu, bet esu neapsirengusi, laukia darbas, kita vertus, priekaištauju sau pačiai, kodėl juo taip nepasitikiu. Drąsinamai pamoju ranka ir imuosi darbo. Kai leidžiu iš čiaupo švaraus, šalto vandens čiurkšlę, juntu, kaip netrukus į jo degantį skrandį įsilies gaivinantis alaus gurkšnis ir kaip iš pasitenkinimo suinkš.
       Plaunu aptaškytas duris, valau prišnerkštą virtuvę, laukiu jo pareinant – atsukios langų varžtus. Tai ne moteriškas darbas, bet aš negaliu ilgiau laukti ir imu į rankas atsuktuvą. Stovėdama ant palangės žvilginu stiklus ir vis dairausi į lauką, kur už namo kampo išnyko jis. Bet jo vis nėra. Na neiškentė, atkimšo alaus butelį ir išgėrė stačiai krautuvėje. Jam jau pasidarė geriau. Antrą atsikimš namie – pagiringas jis geria alų neskaičiuodamas butelių ir ne tik numalšina deginantį troškulį, bet ir įšyla kaip reikiant.
       Saulė jau palipa virš kaimyninio, tokio pat kaip mūsiškis, blokinio namo, į kurį tebesikrausto laimingi gyventojai, aš jau nuploviau langus, žvilgčioju pro skaidrų kaip oras stiklą. Vakarėja, ateina šviesi, tartum skystutė prieblanda, naktis, bet oras ne kažin kiek atvėsta – naktys kaip ir dienos karštos, prakaituotos. Klausausi nenutylančių balsų, žingsnių, girtų dainų, šūkavimų. Ir vis dar viena. Dar niekada taip nebuvo, kad nepareitų, bet gal šį kartą kažin kas ištiko, kremtuosi, kad išleidau vieną. Galbūt guli kur nors sumuštas chuliganų, gal paguldytas į ligoninę, o gal jau ir nebegyvas, tik aš nieko nežinau. Nei kur ieškoti, nei ko paklausti. Dairausi kokio nors darbo, kad nusiraminčiau ir nebūtų taip baisu laukti – visada, kai kokia bėda, mane tarsi apima įniršis, aš puolu valyti, tvarkyti namus. Taip darydavo ir mano motina. Jau visai vėlu, nebegirdėti žmonių balsų, tik šviesią vasaros naktį dar sudrumsčia iš kažkurio naujo namo sklindantis persigėrusio vyro bliovimas.
       Atgulu, stengiuosi užmigti, prisnūdusi tiesiu ranką, kad jį pasiekčiau. Bet aptikusi tuštumą krūpteliu ir prisimenu mudviejų vestuves. Iš svečių veidų suprantu, jog kažkas negerai: visi akylai stebi, kaip mano jaunikis nepraleidžia nė vienos taurelės – visas išlenkia iki dugno, jei niekas nepasiūlo, įsipila pats – ir vieni palinguoja galvas, kiti keistai šypsosi, o treti ragina, norėdami visai jį nugirdyti ir pasijuokti. Man smilkteli, kad tai blogai, bet nežinau, ką daryti. Ir naktį – ši tik simboliškai turėjo būti mūsų pirmoji, kaip ir visiems šiais laikais mums viskas jau buvo – ištiesiu ranką – lova greta tuščia, ir aš pravirkstu.

       – MENTAI tikėjosi: ji paverkšlens, o aš susigraudinsiu ir atkišiu jiems rankas – šekit, dėkite antrankius… – jis vėl pradėjo niršti, nebetramdyti nė balso.
       – Bet su ja vis tiek galėjai kalbėtis! – priminiau. – Nuraminti.
       – Apie ką kalbėtis?! – jis ir pyko, ir tartum teisinosi. – Kai jie klausysis kiekvieno mano žodžio, paskui panaudos prieš mane patį. Ne, tokiais fokusais jie manęs neprigaus. Ir motina nesugraudins, nepamesiu dėl jos galvos. Aš – joks Saulius, aš Paulius, taip ir pasakiau jai, ar ne? Aš jokio Sauliaus nepažįstu, nežinau, kas tu tokia. Jie tave apgaudinėja! Ak, netikėjau, bliamba, kad ji dar gyva. O ji, pasirodo, tebėra! – jis nepiktai iš pačios krūtinės gilumos atsiduso. – Man jau trys dešimtys su puse, nebe tie laikai, kai augau vaikų namuose, kai pasiilgdavau jos, laukdavau atvažiuojant, o nesulaukdamas kentėdavau. Ne, aš jos nesmerkiu, kad taip nė karto ir neaplankė. Nors ir laukdavau, ir niekam nematant verkdavau, bet nesulaukęs galvodavau: gerai, kad ir neatvažiuoja. Ne tik dėl to, kad buvau jai sunkiai prasikaltęs ir bijočiau pamatyti, bet ir dėl to, kad būčiau nežinojęs, kur dėti akis, jei būtų įėjusi pro duris tokia apsileidusi ir dar – išgėrusi. Turėčiau bėgti slėptis kaip ir ne vienas vaikas, sulaukęs girtų, su mėlynėmis ant veidų gimdytojų. Ne, kaip vėliau supratau, laukdavau ne jos, tikros, bet tarsi kitos, visai kitokios savo motinos – tokios, kokią norėjau turėti. Man būdavo gera žinoti, jog ji yra, jog galiu apie ją galvoti, laukti, nors ir nesulaukdavau, tačiau atrodydavau sau laimingesnis už kitus vaikus, kurių motinos mirusios arba kurių nebuvo nė matę – gimdytojos juos buvo palikusios ligoninėje, pametusios laiptinėse, prie svetimų durų, tiesiog gatvėje.
       – Taip, tai baisu, bet vis tiek – ji tavo motina, – ištariau.
       – Taip, motina, ir aš internate negalėjau apie ją negalvoti ir nesapnuoti! Kartą, šiek tiek paūgėjęs, nutariau bėgti ir pareiti namo. Kad ir kokie blogi būtų namai, kiekvienas vaikas jų pasiilgsta, viliasi, gal juose kas nors pasikeitė į gerą. Kai kiti auklėtiniai išvažiuodavo per šventes namo, kur jų kaip ir manęs niekas nelaukdavo, pavydėdavau jiems. Mano ilgesys stiprėjo, tad nebeištvėriau ir pabėgau. Kai išlipau iš traukinio ir žingsniavau plentu į savo miestelį, mane apėmė toks džiaugsmingas virpulys, kad visai nebebijojau dėl kadaise namie padaryto prasižengimo. Kai pasiekiau miestelį, jau buvo vakaras, tamsus vėlyvo rudens vakaras, vėjas ūžavo medžiuose, tuščiuose laukuose, tas šaltas, dygus ūžesys ėjo man per širdį – jis tarsi priminė, kad manęs niekas čia nelaukia. Bet aš nepaisiau to priminimo, nes troškau kuo greičiau išvysti sodybos, užsiglaudusios už kalvos, pamiškėje, žiburį. Ir kai pamačiau, širdis taip suspurdėjo, jog niekas nebūtų galėjęs manęs sulaikyti. Tuoj tuoj!..
       Prisiartinus prie namų sulojo šunys, aš pažinau jų balsus, tebebuvo tie patys, ir kai atbėgo, kai užkalbinau, abu – ir didysis, ir mažasis – ėmė gerintis, pažino saviškį! Paglosčiau, pakedenau, net pauosčiau kaip kadaise jų kailį ir ėmiau sėlinti prie didelės, tamsoje skendinčios, tik dviem šviesiais langais į seną sodą, laukus ir kelią tvieskiančios sodybos. Užsiglaudžiau už storos, kaži kada čia gyvenusių žmonių (sodyba buvo ne mūsų, mus čia atkėlė kolchozas) pasodintos, obels ir ėmiau spoksoti į vidų.
       Troboje plieskė plika, be gaubto, elektros lempelė. Po ja prie stalo sėdėjo žmonės – keletas nepažįstamų vyrų, matyt, svečių, kurių niekada netrūkdavo namuose, su jais ir motina. Kraipėsi apšviesti linksmi veidai, prasiverdavo lūpos. Motina juokėsi – ir tą akimirką man ausyse suskambėjo jos šauksmas, girdėtas sapne, o širdį skaudžiai dilgtelėjo! – ir kaip visada juokdamasi prisidengė delnu tuščią burną – jau žinojau, kad jos dantys ne tik šiaip iškritę, išmušti, bet ir išbyrėję nuo daugybės gimdymų. Mano motina jau nebebuvo graži kaip kadaise, kai kentėdavau ne tik todėl, kad jausdavausi jai nereikalingas, bet ir todėl, kad ji patikdavo svetimiems vyrams, tačiau tokia sunykusi, susenusi, jog ir gailėjausi, ir bjaurėjausi. Bet ji kaip ir anksčiau vaišino savo svečius, girdė – pati gerdavo gudriai, apgniauždama stiklinę, praleisdama savo eilę. Galimas daiktas, ir vaišės vyko ne šiaip sau – ateiviai buvo nudirbę kokius nors darbus – ji ne tik viliodavo vyrus, bet ir priversdavo jai darbuotis ir atnešti šio to nugvelbus iš ūkio arba iš savų namų.
       Kodėl motina – kaip dabar galvoju – jau ir nebegraži, ir sunykusi – vis dar taip traukdavo vyrus, kad, mums kur nors apsigyvenus, kitos moterys imdavo jos neapkęsti, grasindavo padegti namus, mus pačius išdanginti į kitas pasvietes, – nė šiandien negaliu suprasti. Turbūt vyrams, ir dar – išgėrusiems, kai sužibdavo kibios jos akys, kai droviai, kaip mergaitės, išrausdavo skruostai, ji atrodydavo graži, ir jie lipdavo kaip širšės prie medaus. Kas yra mano brolių, seserų, taip pat ir mano tikri tėvai, niekas nežinojo, gal tiktai ji. Vos tik pajusdavo, kad ,,užtaisė“, sugyventiniai išnykdavo ir neberodydavo akių. Kiti pradingdavo ir po vienintelės nakties. Vieni mano broliai, seserys – tarp jų ir aš – buvome panašūs į ją, kiti turbūt atsigimę į savo pasprukusius tėvus. Gal todėl, kad ir iš išvaizdos, ir iš būdo buvau į ją panašus, man ne kartą pasidingodavo, jog viską matau taip, tarsi žvelgčiau jos akimis, o savo paties balse nejučiom išgirsdavau suskambant jos balsą. Todėl ir jos skausmą jusdavau kaip savą, ir – baisus daiktas! – dėl to jos taip neapkenčiau. Iš tiesų mano meilė jai, jei ją mylėjau, galėjo tuo pat metu pavirsti neapykanta, ir atvirkščiai.
       Tik kodėl, galvodavau vėliau, tada negalėjau pasijudinti ir vis tebestovėjau neatitraukdamas akių nuo šviečiančio lango? Kodėl, klausdavau save ir paūgėjęs, jau būdamas zonoje, bet negalėdamas pamiršti ano sugrįžimo, išvydus iš arti svetimus, nelaukiančius savo namus, kažin kas prie jų taip traukė, jog tartum laikė surištą, ir aš vis negalėjau apsisukti, nueiti? Gal netikėjau savo paties akimis, vaizdu, kurį mačiau pro langą? Gal norėjau išvysti kokį nors gerą ženklą, kuris pradžiugintų man širdį? O gal priešingai, vyliausi pamatyti dar kažin ką, dėl ko pasibjaurėčiau dar labiau ir pajusčiau dar didesnę pagiežą? Bet gal mane sulaikė smalsumas, – kur manasis patėvis, jei prie stalo – kiti, svetimi, vyrai, o jo nematyti? Galbūt jau pasigėrė, atsigulė, pasitaikydavo, kad jis pasigerdavo, nueidavo į lovą, o motina linksmindavosi su svečiais. Galėjo ir namuose nebūti – kartais jis kažin kur išeidavo, nepasirodydavo ilgoką laiką.
       Tai gal dėl jo, svarstydavau, nesitraukiau, norėjau jį pamatyti, tartum todėl ir būčiau pabėgęs iš internato, keliavęs tokį ilgą kelią? Gal tą vakarą man pasivaideno, kad jau esu nebe vaikas, bet suaugęs, stiprus vyras, kuris gali jam už viską atkeršyti? Iš tikrųjų buvau nebe tas, kurį motina išvarydavo į lauką, išsiųsdavo į miestelį ko nors nupirkti, o pati su patėviu – jie negalėdavo palūkėti nakties! – užsikabindavo kambariuko duris, suguldavo į lovą. Išvarytas niekur ir neidavau – priglusdavau prie lango ir pro užuolaidos plyšelį spoksodavau į vidų. Buvau matęs, ką daro vienas ant kito užlipę gyvuliai, iš draugų buvau girdėjęs, kaip atsiranda vaikai, esą juos tokiu pat būdu padaro suaugusieji. Kai savo akimis visai iš arti pamačiau, ką daro ne kokie svetimi žmonės, bet patėvis su motina, mane apėmė ne tik smalsumas, nuo kurio burnoje telkėsi lipnios seilės, bet ir dar nepatirtas įsiūtis. Man darėsi gaila skriaudžiamos, paniekintos motinos, troškau ją išvaduoti, o patėviui – atkeršyti.
       Tokiomis akimirkomis kildavo neaiški pajauta: reikėtų papasakoti savo tėvui, kaip tas svetimas į mūsų namus atsibastęs vyras – vieną rytą pabudęs pamačiau jį begulintį su motina – jį nuskriaudė, o iš manęs atėmė ir motiną, bet aš jo nepažinojau ir nenumaniau, kur ieškoti. Kai žinodavau esant juos užsikabinusius mažame kambarėlyje, mane apimdavo toks įniršis, kad visas drebėdavau, gerklę gniauždavo bejėgiškumo ašaros, tik negalėdavau pravirkti. Norėdamas išlieti pyktį, susirasdavau lazdą ir daužydavau viską – sienas, kieme riogsančius rakandus, medžius. Mano smūgių dūžiai skambėdavo sodyboje, atsimušdavo miškelyje ir sugrįždavo aidu – aš tartum daužydavau savo patėvį, nuskriaudusį mano tėvą, atėmusį iš manęs motiną.
       Ne, jei ir būčiau tąsyk jį pamatęs, nieko nebūčiau padaręs: buvau mažas, jaučiau jo rankų kietumą. Jei ir norėjau jį pamatyti, tai tik tam, kad atidžiai į jį pasižiūrėčiau, – kartais ne vienas mūsų norime stebeilyti į kokį nekenčiamą žmogų, daiktą. Sunku apsakyti, koks tas jausmas, kurį patiriame bežiūrėdami, – gal mėgaujamės savo pačių neapykanta, gal kenčiame dėl trokštamo, bet neįvykdomo keršto, o gal paprasčiausiai – smalsu. Bet patėvio neišvydau, tik paskui sužinojau, kad jis vėl atsidūrė kolonijoje.
       Man taip bestovint ir neišdrįstant įeiti į vidų, svečiai ėmė keltis iš užstalės, slinkti į lauką. Atsidarė priemenės durys, per kiemą, sodą, toli į laukus – iki pat miestelio – nusidriekė ilgi šešėliai. Pabūgau, kad pastebės, užsiglaudžiau už obels. Vyrai neskubėjo lįsti į tamsą, sustojo čia pat, ėmė daryti mažą reikalą. Bedarydami šnekėjosi, juokavo, drumstė orą – toks reikalas vyrus sujungia kaip ir butelis arba tabako dūmas. Vienas liejo tiesiai ant obels, už kurios aš slėpiausi, ir pūstelėjęs vėjas užtėškė ant veido kelis lašus. Bet aš bijojau išsiduoti. Greitai dviese atsisveikino, pasuko į keliuką, trečias, ką tik daręs ant manojo medžio, sugrįžo į vidų, apkabino per pečius motiną – supratau, kad turiu naują patėvį.
       Nors mintyse kartojau: ateis laikas, jums visiems atkeršysiu, bet juo toliau nuo namų, juo labiau mano maudulys ir ašaros ėmė rodytis nebe tokie kartūs, pyktis atsitraukė ir tarsi pavirto skaudžiai salsva, net malonia nuskriaustojo ir bejėgio gėla. Štai, sakiau ar sau pačiam, ar kažkam kitam, gal tam šaltam, per laukus lekiančiam rudens vėjui, kuris, man atrodė, nebuvo vien tik vėjas, bet kažin kokia gyva, girdinti ir matanti, nors ir šalta dvasia, aš niekam, visai niekam nereikalingas, niekada, netgi bloguoju, neprisimenamas, bet man taip gera būti su savo vienatve ir skausmu, kad iš gerumo sąla širdis, ir aš visas apmirštu nuo savos kančios ir jos sukelto alpulio! Taip gera – gaila, tiktai trumpą akimirką, kai patiri kokį didelį skausmą, pavyzdžiui, kai plaktuku nusimuši pirštą, – visas aptirpsti ir bejunti tik stingdantį saldumą. Netrukus pervers aštrus skausmas, bet kol kas taip gera, svaiginamai malonu, tarsi vienu mauku išgėrus stiklą degtinės. Man tarsi nušvito protas, ir aš sakiau sau: kaip gerai, kad parėjau į namus, kad viską, kas juose dedasi, pamačiau pats, dabar galėsiu užsisklęsti savyje ir kentėti į valias, ir niekas neįtars, kaip man, visų atstumtam, nuskriaustam, nereikalingam, yra gerai.
       Šitaip mėgaudamasis – tada, sakau dar nė pats to nesuvokiau, – savo kančia priėjau miestą, atklydau į geležinkelio stotį, tartum ketinčiau kažin kur važiuoti. Stotys – visų benamių, valkatų, zekų namai, kelio pradžia ir pabaiga. Kažin ko belaukdamas, galbūt kokio traukinio, užsnūdau ant kieto suolo, ten mane „supakavo“ ir parvežė į internatą.

       – KADA mačiausi su ja paskutinį kartą? – perklausė. – Ne, ne tada, kai, pabėgęs iš internato, spoksojau į ją pro trobos langą, bet dar seniau, kai išėjau, tiksliau, išbėgau iš namų visiems laikams. Traukiau keliuku į miestelį, tartum eičiau į mokyklą. Gyvenau bendrabutyje, gaudavau nemokamus pietus, bet kartais parsirasdavau ir namo. Buvo ankstyvas pavasaris, laukuose dar bolavo sniego lopiniai. Šėmas, sunkus dangus kabojo žemai virš nuplikusių geltonų molio kalvų, sustingusių medžių, trobų. Nors viskas atrodė kaip visada tokiu metų laiku, o pačiam dingojosi, jog tikrai einu į mokyklą, – tiesa, man patikdavo tiktai kelias iki jos, bet ne ji pati, brr, nupurtydavo, kai prisimindavau… Bet ėjau ne į mokyklą, tai gal todėl ir buvo taip liūdna. Tarsi keistas, nesuprantamas maudulys smelktųsi iš visų pašalių, gniaužtų širdį. Rodos, manęs jau nebeviliojo nė laisvė, laukusi tenai, už dunksančių miškų, kur driekėsi plentas, šaunantis į kitus, nematytus, didelius, miestus, kur, kaip pasakodavo patėvis, buvo ir zona, į kurią patekdavo stiprūs, drąsūs ir teisingi vyrai, kai jiems nepasisekdavo. Ar priėjęs miestelį nepasuksiu kaip visada į bendrabutį, nepatrauksiu, atsilikęs nuo visų, į baltą mokyklos mūrą?
       Ir lyg tyčia pamačiau motiną, ateinančią priešais, – būčiau išėjęs ankstėliau, būtume apsilenkę. Ji grįžo iš miestelio, nunešusi į pieninę pieną, apsipirkusi krautuvėje. Tipeno smulkiu, greitu žingsneliu – ji visada tartum bėgiote bėgiodavo, o aš vilkausi vis lėčiau, tarsi ne savom kojom. Šovė mintis patraukti tiesiai takeliu, bet paupio pievoje kaip ir kiekvieną pavasarį tyvuliavo polaidžio vanduo. Arba pasukti atgal, pareiti namo, padėti, ką buvau paėmęs. Kol dvejojau, ji vis artėjo, bet nežiūrėdama į mane, nuleidusi akis, lyg nematytų, ar būtų kuo prasikaltusi. Iš tikrųjų jos buvo tokia maniera – vaikščiodavo, tarsi visų bijotų ar kažin ko gėdintųsi ir tik prisiartinusi pakeldavo akis į sutiktą žmogų, nužvelgdavo jį baikščiomis, bet kibiomis akimis.
       Kai mudu priėjome vienas prie kito ir sustojome, ji pakėlė akis ir nužvelgė pažįstamu, tačiau man, apmirusiam iš baimės, atrodė, įtariu žvilgsniu. Nedaug ir betrūko, kad būčiau čiuptelėjęs už švarkelio kišenės, o ją motina patikrinusi. Netikėtai ji nusišypsojo. Bet šypsnys išėjo kreivas, netikras. Pajutau, kad ne tik aš jos, bet ir ji manęs prisibijo, todėl stengiasi būti gera. Ir baimė atslūgo: ne, neišdrįs man krėsti kišenių.
       Tačiau tas drovus šypsnys priminė ir kitką: motina šitaip, droviai ir baikščiai mirksėdama kibiomis, spindinčiomis akimis, išraudusi kaip šešiolikinė, pažvelgdavo į kokį patinkantį vyrą. Tuomet man kildavo toks pasibjaurėjimas ir pyktis, kad pats nebegalėdavau į ją žiūrėti.
       – Tau dar anksti, – ištarė žiūrėdama į mano sudėvėtus drabužėlius, palaikius sumazgytais raišteliais užvarstytus batus, sučiurusią kuprinę, bet sutikusi priekaištingas piktas mano akis pati nudelbė žvilgsnį.
       – Šįryt – fizinis, reikia anksčiau, – atsakiau iš baimės ir pykčio džiūvančia gerkle rydamas seiles.
       – Ar valgei? – pasiteiravo nedrąsiai.
       – Gausiu mokykloje, – atsakiau.
       – Nupirkau aliejaus, – šnekėjo motina, linguodama maišelį su pirkiniais. – Būčiau iškepusi blynų.
       – Ne, aš einu! – ištariau nekantriai.
       Ji tartum dar ketino kažką sakyti, bet neišdrįso, lyg bijotų manęs. Aš džiaugiausi savo pergale – kaip ir kiekvienas įžūlus paauglys ar vaikas, išgąsdinęs, įveikęs suaugusįjį. Dar vienas prieš kitą pastovėjome valandėlę, tarsi, kaip man atrodė vėliau, jausdami, jog atsisveikiname visiems laikams. Vėliau ne kartą – ir vaikų namuose, ir zonoje visas mano gyvenimas, mažyte, prabėgo tokiose valdiškose vietose! – vis prisimindavau aną, paskutinį, rytą, pažvelgdavau į motiną ir save tartum iš šalies – kaip į svetimus.
       Tarsi pamatydavau, kaip ant vieškelio stypso menkutė, sudžiūvusi kaip skiedra moterėlė, rankoje laiko maišelį su pirkiniais – duonos kepaliuku ir pilstomo saulėgrąžų aliejaus indeliu – vaikams, alaus buteliais ir cigarečių pakeliais – sugyventiniui, mano patėviui, ir jos vaikas – suplyšusia, skirtingomis, ne vienos spalvos siūlais prisiūtomis sagomis striuke, žiemine atlėpusiomis ausinėmis kepure, stingstančias nuo šalčio rankas susigrūdęs į kišenes. Mažas, pašiurpęs kaip žvirblis per speigą, gailiomis, gal nuo nemigos, o gal nuo verksmo paraudusiomis akelėmis.
       Nors jo smulkus, pamėlęs nuo šalčio veidelis atrodė piktas, nors nuo nemigos ar pykčio paraudusios akys degė kaip vilkiuko, bet skaudžios ir karčios ašaros kilo iš vidaus ir smaugė gerklę, o ranka, kurią laikė kišenėje ir gniaužė paslėptus pinigus, atrodė nesava. Tereikėjo motinai tik prisiartinti arčiau, užsegti jam striukę, pataisyti sudriskusią, skersai galvos užmaukšlintą kepurę… Ak, negaliu garantuoti, kad jis, per drabužį pajutęs šykščią jos išdžiūvusių rankų šilumą, būtų šiurkščiai nuo jų išsisukęs, atsitraukęs. Kad, paimtas už rankos, nebūt su ja grįžęs namo, nevalgęs jos saulėgrąžų aliejuje iškeptų blynų ir – prisipažinęs. Be jokių tardymų, be grasinimų, kurių tiek daug pasitaikė jo gyvenime.
       Kai jau kiekvienas buvo žengęs žingsnį į savo pusę, ji netikėtai atsisuko ir žiūrėdama į akis paklausė:
       – Gal duoti kapeikų? Nusipirksi bandelę…
       Vis dirsčiodama į namų pusę, lyg ko bijodama, krapštėsi sučiurusioje piniginėje ieškodama smulkių. Ir tarsi tik dabar jis pamatė jos paakyje – kažkodėl mušančiojo smūgis visada pataiko į akį – mėlynę. Gal dėl to ji ir suko nuo jo akis? Ji suskaičiavo ir įbėrė jam į delną keletą šlapių – kaip man atrodė – kapeikų, ir šitaip susimokėjusi, o gal – išsipirkusi, bėgte nubėgo į namus.

       NORS ir supratau, kad turiu kuo greičiau dingti iš šio kampo ir viską, kas buvo, išmesti iš galvos, tačiau pasiekęs miestelį negalėjau atsikratyti nei pamiškėje dunksančios sodybos, nei skubančios motinos vaizdo: vis mačiau, kaip ji tolsta, mažėja, tarsi bėgdama mano paliktomis pėdomis – giliomis, sustingusiomis provėžomis išduobtu keliuku, takeliu per kiemą, pro žemą šulinio rentinį, kol šmurkšteli į tamsią priemenės angą. Aš jos nematau, bet akimirką stabteliu, tarsi norėčiau pasižiūrėti į ją paskutinį kartą. Štai ji jau troboje, šaltoje ir nekūrentoje, kur prieblanda tvyro ir dieną, kur sujauktame guolyje apsisiautę antklodėmis kiūto mano broliai ir seserys ir spokso į televizorių. Motina nedirsteli į juos, numeta pirkinius, eina į mažą uždangstytais langais kambarėlį, kur stovi jųdviejų su patėviu lova, juoduoja sena, kaimiška spinta. Tartum jaustų, kad kažin kas ten ne taip. Pasižiūri į pučiantį sugyventinį, į praviras spintos duris – tarp jų įstrigęs kažkoks drabužis – ir stengiasi prisiminti, ar jas išeidama uždarė.
       Spartinu žingsnį, kuo tiesiau į stotelę, bet vis dingojasi, jog tebesu tame mažame, tamsiame, troškinančio tvaiko pilname kambarėlyje, į kurį įsėlino motina, ir negaliu iš jo ištrūkti. Negaliu, nors pinigų gniužulėlis – mano rankoje. Stabteliu, pažvelgiu į miegantįjį – tamsus jo veidas juoduoja ant pagalvės, iš atsegtų marškinių kyšo kaklas, gauruotos krūtinės trikampis. Apima bauginanti, tačiau nesuvaldoma pagunda jam kažką padaryti – tereikia žengti tiktai keletą žingsnių.
       Buvau sugalvojęs visokiausių keršto planų: tai matydavau save trenkiantį jam kirviu, kai kapodavo iš alksnyno parsivilktus žabus, kirvis stirksodavo įkirstas į kaladę, o jis pats rūkydavo, tai sugriebiantį už kojų, kai semdavo vandenį, ir įstumiantį į šulinį, tai užverčiantį žemėmis duobėje, kai įlįsdavo bulvių rinkti… Kartą aptikau nuvirtusį paupio krūmuose, ir kažkas ėmė kuždėti į ausį: padaryk jam tai dabar, daugiau tokios progos nepasitaikys. Akimirką stovėjau svarstydamas, ko man griebtis. Mintys greitai skriejo, o širdis skaudžiai daužėsi. Galėjau tvoti, bet neturėjau kuo – arti nesimatė nei pagalio, nei akmens. Akys užkliudė atsegtą kelnių praskiepą, ir šovė mintis – nurėžti peiliuku tą daiktą, kuriuo jis skriaudžia motiną. Buvau matęs, kaip jis senu skustuvu mažiems ėriukams, paršeliams išpjaudavo kiaušinėlius: baisėdavausi, bet taip traukdavo pažiūrėti. Kartą jis mane pamatė bežiopsantį kūtės tarpduryje ir, valydamas į rankovę skustuvą, paklausė:
       – Nori, ir tau taip padarysiu? Eikš!
       Juokėsi, akyse žvilgėjo pikti, pašaipūs žiburiukai. Jam tai jokia naujiena: jis tai darydavo kolchozo fermoje, kur, kol apsivogė, dirbo sanitaru. Atsisuko ir motina, kuri irgi sukiojosi kūtėje, ir jos akyse suspindo tokie pat žiburiukai.
       – Matai, kas tau bus, jei neklausysi! – gąsdino jis.
       Mane apėmė dar niekada nepatirta baimė, ėmiau trauktis atbulas, o kai išėjau iš kūtės, nuskuodžiau į miškelį, kur slėpdavausi nuo visų bėdų. Nuo to laiko ėmiau patėvio bijoti. Kartą sapnavau, kad jis mane, norėdamas padaryti tai, ką darė gyvuliukams, vejasi: bėgu nuo jo, bet negaliu pabėgti, šaukiu motiną, kad gelbėtų, ši juokiasi iš manęs, o jos akyse spindi tokios pat ugnelės kaip ir andai, kai jis mane gąsdino skustuvu.
       Tačiau tą kartą, kai stovėjau krūmuose prie drūnyjančio patėvio, kai jau laikiau rankoje didoką akmenį, bet nesiryžau trenkti, pajutau, kad kažkas tarsi sučiupo mane už rankos. Ir išvydau motiną, greitai atbėgančią takeliu. Ji matė mane, sakytum, girdėjo mano mintis, todėl mojo ranka, kad nieko nedaryčiau. Atbėgusi neištarė nė žodžio, tik pasilenkė prie sugyventinio, tarsi norėdama įsitikinti, ar šis – gyvas. Paskui užsagstė praskiepą, ėmė kelti. Aš tebestypsojau rankose iškėlęs akmenį. Kai mudviejų akys susidūrė, ji galėjo perskaityti mano prašymą: mama, jei tu negali, tai galiu aš, ir jo daugiau pas mus nebeliks. Ir pamačiau, kaip iš karto jos akyse šmėstelėjo baimė, paskui – pyktis, ne, ne pyktis – neapykanta. Ji tyliai iškošė pro dantis:
       – Neišdrįsk! Mesk, sakau!..
       Ji žvelgė į mane ne kaip į savą, ne kaip į vaiką, bet kaip į svetimą suaugusį, – dėl to aš taip išsigandau, – kažin ką baisaus sumaniusį žmogų. Ir pats supratau, jog tai, ką ketinau daryti patėviui, nebe juokai, ir kad tas ant žemės gulintis, mane skustuvu gąsdinęs vyras jai artimesnis, reikalingesnis už mane. Mano ranka ėmė svirti, akmuo dunkstelėjo ant žemės.
       Ir tą rytą, kai jis šnopavo kambaryje, o manęs niekas nematė, galvoje ėmė suktis daug visokių fantazijų, staiga prisiminiau atsitikimą paupyje, motinos perspėjimą. Šitaip bestovint ir nesiryžtant mane pradėjo imti baimė. Ne taip bijojau jo, miegančiojo, kaip motinos, kuri ir nebūdama šalia tartum mane matė ir girdėjo mano mintis. Supratau, jog uždelsiau. Taip yra visada, – jei ko nepadarai staigiai, kai protas aptemęs, kai visai nieko nebegalvoji, tai, žinok, ir nebepadarysi. Tartum kažin kas į tave pažiūrėtų ir pasakytų: stok, ką darai!
       Prisiminiau, kad turiu skubėti: juk motina galėjo sugrįžti kiekvieną akimirką, galėjo nubusti ir patėvis – gal jau ir nebemiegojo, viską matė ir jautė, pro sumerktas blakstienas stebėjo ir laukė. Ir dar viena, iki tol nepatirta, baimė apėmė mane ir tartum kažin kas protino: ką tu padarei, greičiau padėk į spintą, ką paėmei!.. Nežinau, iš kur sklido tokie žodžiai – paimti ką nors ne savo būdavo nenaujiena, manydavau, ne nuodėmė. Kai reikėdavo pasikasti šviežių bulvių, pasirauti morkų, nusikirsti kopūsto galvą, motina paprasčiausiai mus, vaikus, pasiųsdavo į kaimynų daržus. Imdavo baimė, tačiau ir įdomu būdavo: sulauki sutemų, eini palaukėmis, paskui imi šliaužti tarpuežiu, po plastunski, kasi, rauni gulėdamas, pasiklausydamas, pasižvalgydamas, – esi jautrus kaip zuikis! Kai krežis ar maišiukas pilnas, slenki atgal, o kai pavojus nebegresia, pašoki ir skuti kiek tik įkabindamas.
       Bet paimti ką nors iš svetimų – vienas dalykas, motina mus padrąsindavo, o pagautus gindavo, visiems draskydavo akis: jūs mūsų neapkenčiate, mano vaikus, kol maži, skriaudžiate, bet palaukite, jie užaugs, užmokės jums už viską, žinokite! Tačiau kitas dalykas, kai rankose laikai jos pačios pinigus, ir dar tokius didelius.
       Jei ir būčiau norėjęs padėti, nebebūčiau galėjęs: pačios kojos jau nešė mane pro duris, aš nesipriešinau, pirštų galais ištykinau iš kambarėlio, praslinkau pro mažųjų guolį – jie, suvirtę kaip paršeliai garde, tebemiegojo – ir atsidūriau kieme. Išėjęs į lauką pagalvojau, jog dar turiu laiko, galiu sugrįžti, padėti, tačiau rankos grūdo pinigus giliai į švarkelio kišenę, ir aš pasileidau keleliu iš sodybos. Greitai visos mano abejonės, visos baimės pasiliko už nugaros ir vis tolo, o šaltas, bundančia žeme kvepiantis pavasario oras dvelkė tokia laisve, kad mano širdis aptirpo iš neramaus, bet saldaus jaudulio.
       Pajutau, jog tebelaikau saujoje motinos įduotus smulkius pinigėlius. Ir dėl jų man pasidarė jos gaila, labiau nei dėl anų, paimtų iš spintos, – tikriausiai ji atidavė paskutines savo kapeikėles, tačiau nežinojo, kad paėmiau visas santaupas! Ar manai, kad vagiui negaila jo apvogtojo, ir dar – artimo, saviškio žmogaus? Bet ką jis begali padaryti – tiktai gailėtis, netgi pravirkti ir pasitaikius progai vėl apvogti! Kai paskutinį kartą jau nuo kelio, pro autobuso langą pamačiau kalvą, sodybos medžius, įlinkusius stogus, prisiminiau pažįstamą mūsų vargo, skurdo ir ašarų – tarsi iš toli atplaukusį ataušusio ugniakuro – kvapą, man suspaudė širdį.
       – Kur dėjai tuos pinigus – iš spintos? – paklausiau, kai jis nutilo.
       – Pinigus? – nusijuokė jis. – Juos tuoj pat praradau. Vos tik spėjau nusipirkti cigarečių, saldainių, kai apipuolė miesto vaikai ir atėmė. Aš greitai juos ir pamiršau. Tik, sakau, vis galvodavau, kas dėjosi namuose tada, kai motina pagaliau išnaršė spintą ir pinigų nerado? Kas galėjo paimti? – svarstė. Svetimas? Ne, niekas nebuvo užėjęs, mažieji vaikai, jau atsibudę ir žiūrėję televizorių, nieko nematė. Tai – namų vagis, jis – visų baisiausias. Patėvis?.. Bet šis vis tebedrybsojo tokia pat poza, gal nebuvo nė nuslinkęs prie kibiro, į kurį visi naktį darydavome. Kita vertus, jis paimtų tik tiek, kiek reikia tam kartui. Vadinasi… Šis, paskutinis, įtarimas šmėstelėjo jai mintyse, tik negalėjo patikėti, kratėsi jo kaip begalėdama. Paskui prisiminė, kad aš ant keliuko pasirodęs toks keistas: nervinęsis, piktai atsikalbinėjęs, trypčiojęs. Gailėjosi taip greit mane paleidusi, skubėjusi. Kai jau nebeturėjo kitokios, kaip sako tardytojai, versijos, vis tiek neskubėjo pranešti patėviui, bet svarstė, ką daryti, kad jis nesužinotų. Na, sakė, sau, jam alui ir cigaretėms užteksiu visada, bet ką sakysiu, jei paprašys daugiau? Arba ateis laikas pirkti karvę?
       – Galėjai su ja bent pasikalbėti telefonu, – ištariau.
       – O kam?
       – Gal ji norėjo ką nors svarbaus pasakyti.
       – Atsisveikinti – kaip prieš mirtį? Bet aš nesiruošiau žūti! O gal būtų pamokiusi, kaip iš čia ištrūkti?
       – Nežinau…
       – Tai kam visi man turi kabinti makaronus? Laiką tempti? Tam aš galiu susirasti geresnių pašnekovų.
       – O savo patėviui – atkeršijai? – prisiminiau.
       – Ne, ką tu! – nusijuokė jis. – Ne tik pirštu neužgavau, neištariau pikto žodžio, bet ir padėkojau.
       – Aš taip ir tikėjausi! – sušukau, turbūt apsidžiaugusi, kad jis nepadarė tam žiauriam žmogui nieko blogo. – Bet už ką jam dėkojai?
       – Už mokslą! – pajutau, kaip jis pagiežingai, žiauriai šyptelėjo. – Už tai, kad jis, kai buvau mažas, tiek daug pripasakojo apie koloniją, kurioje pats buvo keliskart sėdėjęs. Kad ir svetimas, kad ir skaudžiai prilupdavo, bet ir man, ir mano broliams ir seserims, vis dėlto buvo tartum tėvas. Kai neturi tikro tėvo, o namie yra koks nors vyras, jis nejučiomis pasidaro tėvu.
       O kai išėjau į laisvę, pirmas pažįstamas žmogus, su kuriuo susitikau, kaip tyčia pasitaikė jis. Kai užkalbinau, manęs nebepažino. Kai pažino, išsigando – buvau suaugęs vyras, dviem galvom didesnis, mano išvaizda rodė, kad irgi esu pabuvęs zonoje. Sugriebiau juokais jį už pečių, ir man pasirodė, kad subyrės – buvo pasenęs, visai be dantų, drabužiai karojo ant jo kaip ant mieto. Jei būčiau iš tikrųjų papurtęs, būt parūkusios dulkės… Tačiau mudu susiradome tašką, išgėrėme, pasikalbėjome kaip giminės, ne, kaip tikri kentai – apie gyvenimą, apie zoną, apie viską. Kai aš jam papasakojau, kaip buvau sugrįžęs į namus, kaip motina linksminosi su kitais, jis skaudžiai šyptelėjo ir kietai sučiaupė bedantę savo burną. Mus abu tarsi sujungė ta pati – mano, nereikalingo, iš lizdo išmesto paukščiuko, ir jo, apgauto, niekam nebereikalingo valkatos, – dalia. Jis jau senokai nebegyveno pas mano motiną – grįžęs iš kolonijos laikėsi mieste ir neturėdamas kur prisiglausti nakvodavo rūsiuose, šiluminėse trasose. Kartais, sakė, jam vis dar kildavusi mintis parvažiuoti pas ją, bet tai neturėdavęs kelionei pinigų, tai šiaip nebejausdavęs noro.
       Išgėrėme, pasišnekėjome ir kiekvienas nuėjome savais keliais. Jis – į lindynę, o aš ieškoti ko nors geresnio, mat tąkart buvau nusprendęs nebegrįžti už spygliuotų vielų. Tik nenujaučiau, kokią bėdą užsitraukiau sau ant galvos susitikdamas su juo. Kartą, kai mane nei iš šio, nei iš to sulaikė – gyvenau kaip ir daugelis išėjusiųjų iš zonos – nedirbau, glaudžiausi tai pas draugelius, tai pas bobas, – ėmė klausinėti apie patėvį: kada su juo mateisi, apie ką kalbėjotės, ar nebuvote piktuoju? Suklusau, – kažkas jam buvo atsitikę. Galiausiai tardytojas pasakė: atrastas pasmaugtas, aš – įtariamasis. Kažin kas mus matė begeriančius, o ir pats ne vienam buvau išsitaręs, jog ketinau užkasti tą motinos ,,diedą“, ir ji pati apie tai pripūtė mentams. Vos išsikapanojau, gerai, kad įrodžiau, jog tuo laiku, kai jis žuvo, nebuvau mieste. Senos mano kalbos – vaikiškos pasakos, argi suaugęs vyras teptų rankas į tokį lochą? – matai, atsigirdo!
       Jis patylėjo, pasiklausė – juodos nakties ramybės nedrumstė joks įtartinas garsas. Supratau, kad pradėjus pasakoti jam sunku sustoti – tokie gyvi praeities prisiminimai
       – Su patėviu man buvo lengviau susitaikyti: susitikome, išgėrėme, iš visko, kas buvo, pasijuokėme. Ir kvit. Kas, kad svajodavau užaugęs atkeršyti – tai tik vaikiški norai… O ji – ne svetima, tikra motina, tai kam nei manęs, nei kitų vaikų nuo jo negynė? Kam mane, dėl jos kenčiantį, atstūmė, galima sakyti, išdavė? Kam mušama ne prie mūsų glausdavosi, bet apkabindavo jam kojas ir prašydavo suvisai pribaigti? Iš meilės? Ar jai sunku, pagalvodavau, sugriebti peilį, durti jam?
       – Bijok Dievo, Pauliau! Kaip tau, vaikui, tokie dalykai galėjo ateiti į galvą?!
       – Vaikui daug kas ateina… Tik jis negali nieko padaryti, užtat fantazuoja. Bet palauk! – jis laisvąja ranka susigriebė už galvos. – Gal ji ir dabar visiems tebešvilpia, kad aš galėjau prikišti prie jo rankas? Ne kas nors kitas, su kuo jis gyveno šiluminėje trasoje, bet aš? Ir dabar, kai jie sujungė ją su manim, laukė, ar ji nekaltins manęs, kad esu jį užkasęs? Juk jiems tai proga išpešti, o paskui – prisiūti!

       – IR TU, kai tik iš čia išeisi, keliauk ten, – ištariau jam, kai baigė pasakoti apie motiną, apie patėvį ir nusiramino, tarsi būčiau tikra, kad išeis. Kaip? Paspruks nepastebėtas – juk taip tamsu. Gaus automobilį, išvažiuos. Arba malūnsparniu išskris. Susitars su jais ir – net mintyse bijojau ištarti šį žodį – pasiduos. O jie jam nieko ir nedarys mainais. Nesvarbu kaip, bet išeis. – Trauk iš mūsų miesto į Vakarus, link jūros. Šitaip beeidamas, žinoma, tu norėtum važiuoti važiuotas, į tą pusę veda asfaltuotas plentas, bet kas nors tave atpažins ir bijos imti į mašiną – spjauk į visus, mink savo kojomis!..
       Toli, pačiame dangaus pakraštyje, pamatysi sodybą. Kaip ir daugelis senų sodybų, ji apaugusi dideliais medžiais. Tačiau kai prieisi arčiau, tau pasirodys, jog medžiai, nuogas šakas kaip rankas iškėlę į dangų, – negyvi. Tai seni, nudžiūvę, iš laukų parvilkti ąžuolai, į juos nejauku žiūrėti – kaip į kokius griaučius. Bet tu neišsigąsk, eik, prieisi žemės pylimą. Kai įeisi pro jo vartus, pateksi į kiemą ir pamatysi daugybę didelių ir mažų akmenų, ir tada suprasi – esi akmenoriaus sodyboje.
       Niekur neišvysi nė gyvos dvasios, stūksos tiktai akmenys, panašūs į keistus sustingusius padarus, pamatysi juose iškaltus veidus – Jėzaus Kristaus, Švenčiausiosios Mergelės, paties Dievo su barzda, dar angeliukus, žvaigždes. Tik niekur nesutiksi žmogaus, ir taps nejauku. Tačiau kažin kas vilios vis eiti tarp žemės kauburių, akmenų, negyvų medžių. Ir iš visur į tave žvelgs tie patys akmeniniai veidai. Tau atrodys, kad jie kažin ką sako, tik tu negali suprasti jų akmeninės kalbos. Norėsi surikti, bet neišdrįsi – bijosi sutrikdyti akmenų tylą ir ramybę.
       Akys apibėgs žemės pylimą, užkliudys nudžiūvusį ąžuolą, ims kilti aukštyn, ten, kur rodo nuogos, panašios į dangun ištiestas rankas, šakos. Žvilgsnis klaidžios melsvoje, lygumą gaubiančioje dangaus platybėje. Ir pasirodys, jog ir visame pasaulyje nieko daugiau nėra – tik tu ir aukštas, šviesus dangus. Nebenorėsi nuleisti akių žemyn – bus baugu susidurti su tais akmeniniais veidais, nes negali suprasti jų kalbos. Žengsi dar ir atsidursi priešais mažą medinę kūtelę. Pro praviras duris įslinksi į vidų, ir viskas čia tau pasirodys pažįstama, tarsi kažin kada būtum buvęs. Plūstels šiaudų, gyvulių prakaito, mėšlo kvapas. Pamatysi ir gyvuliukų – avį su ėriukais, prie ėdžių pririštą asiliuką. Ranka tiesis pati, norės paglostyti minkštą gyvuliuko kailį.
       „Bet kam čia tas asiliukas? – dingtelės. – Juk niekas pas mus asilų nelaiko!“ Ir prisiminsi matytą – gal bažnyčioje, gal kokiame paveikslėlyje – vaizdelį: Kalėdų prakartėlė!
       Ir pajusi, jog kažin kas yra netoliese. Atsisukęs pamatysi jauną resva barzdele, ilgais plaukais vyrą. Basą. Iš pradžių išsigąsi – pasijusi kaip vagis, įsibrovęs į svetimus namus, nuduosi, jog apsirikai. Paskui galvosi, ar iškart prisipažinti, kas toks esi, kokios kaltės tave slegia, ar pameluoti, kad atvažiavai užsisakyti paminklo, o gal kaip ir daugelis, išgirdę apie šią sodybą ir apie keistą jos šeimininką, – pasižvalgyti.
       Tačiau tau dar nespėjus nė lūpų praverti, jaunasis vyras jau bus tave kiaurai permatęs, ir judviejų akys susidurs. Ne taip kaip kur nors – gatvėje, krautuvėje ar minioje – susiduria dviejų nepažįstamų žmonių akys ir stebisi, kad jų savininkai gyvena šioje žemėje, tik vienas apie kitą nieko nežino. Vyras žvelgs į tave kaip į seną pažįstamą ir nėmaž nesistebės čia išvydęs, tarsi jau seniai būtų laukęs. Iš šviesiai mėlynų akių, lieso veido suvoksi, kad jam viskas apie tave seniai žinoma, jam visai nesvarbu, kas tu toks, ar geras, ar blogas, ar smalsus pakeleivis, ar neturintis kur galvos priglausti benamis.
       Stovėsi sutrikęs, nežinodamas kaip, kokiais žodžiais išpažinti tave staiga prislėgusią kaltę, kuri juo toliau, juo labiau spaus, dusins. Tave ir drąsins, ir baugins šviesus baso vyro žvilgsnis, iš akių besiliejanti ramybė. Kai praversi burną norėdamas pasiteisinti dėl savo atėjimo, išgirsi tokį tylų, tokį pažįstamą, tarsi kažin kada girdėtą balsą, kad jog tave nukrės pagaugai:
       – Neslėpk savyje nieko – atiduok čia viską.
       „Kam tau? – išsigąsi. – Bet juk aš čia ir atėjau, kad pasislėpčiau nuo visų!“
       Bet jis neatitrauks nuo tavęs akių, ir pajusi, kad tos melsvos, it vaiko nekaltos akys veria kiaurai. Tas basas, ne į akmenoriaus namų šeimininką, bet į elgetą panašus vyras iš tikrųjų apie tave žino viską!
       – Nieko neslėpk ir pats nesislėpk, – pakartos jis aiškiau. – Jei bijai garsiai prisipažinti, prisipažink sau pačiam – mintyse.
       – O jei išsitarsiu? Kas man bus?
       Jis perbėgs žvilgsniu per gyvuliukus, per kūtelės sienas, išklys į lauką ir pakils aukštyn, kur ant pylimo stūkso akmeninė Dievo Motinos statula. Krūptelsi – statulos veidas tau pasirodys pilnas skausmo, akmeninės ašaros – kaip gyvos, tarsi riedėtų grublėtais akmens skruostais. Ir veidas tau pasirodys panašus į tau labai brangios – gal mylimosios, gal – motinos – moters veidą, o ašaros primins jai suteiktą skausmą.
       – Išgirs tik ji, – tarstels vyras. – Bet ji ir taip viską žino. Žiūrėk į ją ir sakyk sau – galiu būti stipresnis už savo nuodėmę, įveikti ją, štai žengiau vieną, pirmutinį, žingsnį, paskui žengsiu ir antrą, ir trečią, aš patikėjau, ir mano kelias bus kitoks… Jis mane ves pro blogus draugus, pro pagundas, pro atidarytas gėryklų, kalėjimų duris, aš daugiau prie jų nesustosiu, neužsuksiu. Kartok kaip maldą, ji viską išgirs, supras ir atleis – kaip motina. O tu patikėsi – pirmiausia savimi. Stebuklas ištinka tą, kuris patiki savimi, ir jis išgelbėtas! – Ir pridurs: – Jei neturi kur dėtis, pasilik.
       Stengsiesi įsikalti į galvą ir suprasti paslaptingus jo žodžius ir užsimerksi. Kai atsimerksi, basojo vyro jau nebebus. Išslinksi iš kūtelės, dairysies į takelius, vingiuojančius tarp akmenų ir medžių, norėsi kažko dar paklausti, gal padėkoti už priglaudimą, bet nesimatys nei jo paties, nei jokios gyvos dvasios. Darsyk pakelsi akis į pažįstamą Sopulingosios statulą, nuklysi akimis į dangų, ir tau atrodys, kad tokia pat rami, skaisti šviesa, sklidusi iš to lieso, nuolankiai besišypsančio vyro veido ir akių, spindi ir aukštybėse, ir tavyje. Prisiminsi kitą, šventame paveikslėlyje matytą vyrą, kuris kadai, – kai buvai mažas, užaugęs jį užmiršai, – tau atrodydavo tarsi neturintis kūno, tiktai sielą, kurios spindėjimas sklinda iš akių ir veido.
       Nutilau – prisiminiau, jog kambaryje esu ne viena. Tiktai manasis „svečias“ tūnojo nejudėdamas – galbūt snaudė. O gal nekalbėjau su juo balsu – tik pati su savim?
       – Tai kas toks buvo tas basas vyras? – paklausė jis. – Gal tikrai Jėzus Kristus? Kartą, jau šiais laikais, prieš Kalėdas į zoną atėjo kunigas su moterimis, atnešė dovanų. Prieš šventes ne vienas zekas nueina į koplyčią, mat tikisi ką nors gauti. O ir šiaip – įdomu!
       – Ne, tai sodybos šeimininko, akmenoriaus, sūnus. Jis padeda tėvui kalti antkapius, kad turėtų iš ko gyventi, o šventuosius iškalė pats vienas. Jis nori gyventi taip kaip Kristus, todėl visokiems vargšams, benamiams, prie degtinės, narkotikų pripratusiems nelaimėliams, buvusiems kaliniams, netgi žmogžudžiams yra vienintelis ir paskutinis jų besigailintis žmogus. Todėl daugelis, norėdami išsigelbėti, pas jį ateina ir pasilieka gyventi. Jis nieko jų neklausinėja, nesmerkia, ir niekada jiems nemeluoja. Todėl kiekvienas nupuolęs, ištiktas bėdos, gali juo pasitikėti.
       – Ar jis pats jų nebijo?
       – Nebijo. Jis, kaip ir Kristus, nieko neturi, ir iš jo nėra ko atimti. Jis kiekvieną atėjusį permato, bet nė vieno, kad ir blogiausio, neatstumia ir neišvaro, pasidalija duonos kąsniu, pieno lašeliu, medaus šaukštu. Tai kas kels prieš jį ranką? Ateivis, kuris yra pasmerktas, kuriuo jau niekas, nė jis pats savim nebetiki, pajunta, kad yra dar kažkas, kas juo tiki, ir palengva ima suvokti, kad ne taip gyveno, pradeda gailėtis, išmoksta kantrybės, ima atgauti viltį. Ne vienas ten pasitaiso.
       – Iš kur tu taip žinai apie tą sodybą? – paklausė be pašaipos, susidomėjęs.
       – Esu ten buvusi, – atsidusau. – Važiavau ieškoti savo vyro, išgirdau, kad jis ten prisiglaudęs. Skęsdamas ir už šiaudo griebiesi.
       – Ir suradai?
       – Ne, nebesuradau. Jis jau buvo pasirinkęs akmenį, pradėjęs kalti šventąjį – iš pradžių su šeimininku, paskui vienas. Dirbo be poilsio, apsipylęs prakaitu, matyt, pajuto savyje kažin kokią iki tol nesurastą gyslelę, tikėjo savimi. Bet ranka ėmė pavargti, ir jis vis dažniau ilsėdavosi. Tuomet prisimindavo laisvę, senus draugus, ir tarsi kažkas jį ėmė traukti už sodybos vartų. Iš pradžių jis išslinkdavo nedrąsiai, lyg ko bijotų ar pats nežinotų kur eiti. Palūkėdavo, ar kas nepašauks sugrįžti. Bet niekas nešaukė – ten niekas nelaiko, jei pats negali būti. Ir ėjo vis toliau, jo žingsniai greitėjo, galiausiai iš džiaugsmo ėmė bėgte bėgti, kol pamatė kelią, lekiančias mašinas. Kilstelėjo ranką, viena mašina sustojo – jis jau buvo geros išvaizdos, nebeatrodė kaip benamis, ir vairuotojas nepabūgo jo pavežti…
       – Tai tu, mažyte, važiavai ten be reikalo, – nusišaipė Paulius. – Ir patikėjai.
       – Aš vis dar tikėjausi. Net kai jo nesuradau, kai išgirdau, kad jis jau pajūrio mieste su valkatomis slankioja apie alaus barus, kioskus, vyliausi, jog sugrįš į tą sodybą, kur juo patikės dar sykį. Ir tada – parsivešiu namo.
       – Tai kur dabar tas tavo – esamas ar buvęs?
       – Nežinau.
       – Gal zonoje?
       – Ne, kalėjimui jis per geras…
       – O aš – blogas. Tai kaip man tas Jėzus Kristus ar į jį panašus padėtų? Na tu ir duodi, mažyte! – jis garsiai nusijuokė. – Ta ta ta, ta ra ra! – įveiktum gerumu, išgelbėtum... Pasiųstum pas tą šventąjį! Apie vieną tokią gelbėtoją pasakodavo ir patėvis, kai tik prisimindavo zoną. Tu nepagalvok, kad patėvis man visada buvo tik baisus kaip žvėris, kaip mano kvailos motinos kankintojas – ir niekas daugiau!
       – Iš tavo kalbos taip išeina, – atsakiau.
       – Ne, kartais jis būdavo gerai nusiteikęs ir pats atrodydavo geras – ir baisiausias žmogus juk būna ir geras! – ir kai imdavo pasakoti apie zonos gyvenimą, visi klausydavosi išsižioję. Turėjo, velnias, ir smarvės, ir liežuvį! Iš pasakojimų jo paties gyvenimas kaip kriminalas, rodomas per televiziją, o kalėjimas, kolonija, kur kelis kartus sėdėjo, – tai vietos, kur kiekvienas žmogus, norintis sužinoti, koks yra tikrasis gyvenimas, turi pabūti. Ir savo akimis pamatyti, kiek daug drąsių, šaunių vyrų, kuriems nepasisekė, kurie, neteisingai apkaltinti, ten yra uždaryti. Pasakodamas jis keisdavosi: akys užsidegdavo, plati be dantų burna šypsodavosi, veidas tapdavo toks keistai – žiauriai – gražus, pajaunėjęs. Ir nejučiom imdavau juo žavėtis, savo draugams pasakoti apie jo nuotykius, net jais girtis kaip savais, ne kartą kildavo nuojauta – užaugsiu ir pats patirsiu viską, ką girdžiu iš jo lūpų.
       Ir patyriau. Kai voronokas sustojo prie kolonijos vartų, o mus visus išlaipino, surikiavo ir apsuptus kareivių su šunimis laikė, kol įleis vidun, dairiausi į aukštas, spygliuotomis vielomis apipintas, su bokšteliais kampuose betono tvoras, korpusus, kur teks išgyventi ne vienerius metus, prisiminiau patėvio, motinos sugyventinio, pasakojimus. Ir pasakiau sau – išsipildė!
       Štai, tartum kuždėjo jis, žinai, koks tavo srokas, ir jau esi ramus, atkeliavai, kur aš kadaise buvau. Čia slinks tavo gyvenimas, apie kurį tiek daug girdėjai, duos pavalgyti, nakvynę, drabužį, reikės daryti viską, ką lieps, o pačiam apie nieką – nei ką esi padaręs, nei kas bus – nebegalvoti. Jei vis ir dieną, ir naktį galvosi, išeisi iš proto. Ilgainiui taip apsiprasi, jog nebežinosi, kuris gyvenimas – ar šiapus, ar kitapus tvoros, – tikras. Visus žmones suskirstysi į dvi rūšis – sėdėjusius ir nesėdėjusius. Pirmieji tau – savi, antrieji, ypač uniformuotieji, kuriais negalima pasitikėti, – svetimi, priešai. Kai išbūsi sroką ir išeisi pro šiuos vartus, džiaugsiesi tik pirmomis dienomis: pamatysi, kad nebeišmanai, ką daryti, apie ką kalbėtis su žmonėmis, ir tau pasirodys, jog gyvenimas laisvėje per daug nuobodus ir sunkus. Ir širdį ims gundyti kažin koks velniūkštis, o pačios rankos ką nors vėl padarys. Net nepajusi, kaip tave vėl čia atveš!..
       Jei būsi ne žioplas, bet krūtas vyrukas, niekas čia nepadarys tavęs nuskriaustuoju, veikiau pats, susitikęs ant tako kokį gaidį, įspirsi jam į užpakalį arba spjausi į marmūzę. Tačiau neužmiršk, – jei nuskriaustasis tai padarys tau, bet tu jam neatsilyginsi, pats tapsi toks kaip jis. Ir dar atsimink: saviems čia niekada negalima meluoti, kaip ir pasidaryti ožiu. O dėl to, kad betono tvoros apipintos spygliuotomis vielomis, kad tave saugo maži siaurom akim kareiviukai, kurie, pasakę maja tvaja – nepanimajet, gali iškart šauti, nenusimink. Pakelk aukštyn akis ir pamatysi, kad laisvės gali turėti tiek, kiek tik širdis geidžia ir kiek moki pasiimti.
       Tarsi paklausęs jo žodžių aš pakėliau akis virš betono tvoros, virš sargybos bokštų, ir man apsvaigo galva. Buvo ankstyvas pavasaris, vėjas iš aplinkinių laukų ir miškų plukdė tokį šviežią, gaivų orą, jog man, ilgai dusintam tvankioje kalėjimo kameroje, – virpėjo kojos, jaučiau, koks buvau gležnas, – širdis iš džiaugsmo suspurdėjo. Už kolonijos tvoros žaliavo garbanotas pušynas, plaikstėsi liaunos, nusvirusios beržų šakos, švietė aukštas, švelnus kaip plonytis audeklas dangus, spindėjo saulė. Čia ne kaip kalėjimo kieme, kur trumpam išleidžia pasivaikščioti, – toks platus dangus ir toks gaivus, iš miškų plūstantis oras.
       Dėkojau jam, patėviui, už tai, kad taip išpranašavo būsimą mano gyvenimą ir taip apšvietė, jog pirmutinį sykį atvežtas pasijutau tartum į tikruosius namus sugrįžęs. Viskas man, naujokui, buvo pažįstama: ir kameros su dviaukščiais gultais, ir kontrolės punktai tarp zonų, ir valgykla, kur viduryje buvo normaliųjų, o kampe – nuskriaustųjų stalai. Tikriausiai čia viskas tebebuvo taip kaip ir jo laikais, nors jau prabėgo nemažai metų. Man tikrai vaidenosi, kad pagaliau atsidūriau ten, kur norėjau būti nuo vaikystės. Kai valgykloje laikydavau rankoje nudilusį aliumininį šaukštą, pagalvodavau, kad juo ir jis srėbė viralą, kabino košę, knaibė sausą kotletą, – tas patėvis ir buvo tikrasis mano gyvenimo mokytojas. Nežinau, ką būčiau jam padaręs, jei būčiau susitikęs – tikriausiai nieko, tik apsidžiaugęs.
       O kai pamatydavau moteris – ne tik tas, kurios trumpai atkeliaudavo į pasimatymus, ne savas, čia dirbančias, bet kitas, globėjas, šefes, vis prisimindavau, kaip viena tokia geradarė buvo auklėjusi ir mano patėvį.
       Ji įkalbinėjusi, pasakodavo jis, galima sakyti, agitavusi, kad jis pakeistų savo gyvenimą, kad išėjęs anapus spygliuotų vielų nebesugrįžtų. Klausausi, klausausi, – šaipydavosi patėvis, – kaip ji įsijautusi man trelina, o pats spoksau į ją ir galvoju: kokia minkšta, kokia patogi bobikė, kitu laiku ir kitoje vietoje tarčiausi su ja dėl reikalo.
       Ir tada, kai aš užėmiau zonoje patėvio vietą, vis dar tebebuvo pasakojama ta pati jo laikų istorija, kaip viena, į kalėjimo mokyklą ateinanti mokytoja, tokia gerutė savo vyro žmonelė, rūpestinga savo vaikučių mamytė, susiuosčiusi su zeku. Ir patėvis, prisiminęs tą istoriją, pagalvojęs: gal ir jam pasiseksią suskelti su šia jei ne tokį, tai kitokį bajerį! Taigi, sakė jis, klausausi savo „geradarės“ viena ausim, o mano akys šneka jai apie kitką – pajutusi mano žvilgsnį, pati turėjo suprasti, ko man reikia. Bet ji nė velnio nesupratusi, tarsi būtų sutverta ne iš gyvos mėsos, bet iš akmens ar plastmasės. O gal buvo taip įsijautusi į gailestingumą, kad daugiau nieko ir negalėjusi suprasti. Ne, sakęs sau, joks šurum burum su ja neišeis – nei šiapus, nei kitapus tvoros. Ji atrodė kaip kokia Švenčiausioji Mergelė, įsitikinusi, jog yra iš dangaus atsiųsta gelbėti tokių nedorėlių kaip jis ir vis mala ir mala lyg prisukta. Na, pasakęs sau, jei nieko geresnio iš jos nelaimėsiu, tai bent sugraudinsiu kaip reikiant ir vis tiek nurausiu šiokios tokios naudos, – bus gražu pačiam pasižiūrėti!
       Ak, juokdavosi mano patėvis, kai prisimindavo tą atsitikimą, – jam užėjęs toks nikis, kad nors pasiusk, ir ėmęs bobelei sekti tokią graudžią pasaką apie savo gyvenimą, kad jai iš tikrųjų pasidarė jo gaila. Sakė jai nieko daugiau nepatyręs, tik neteisybes ir skriaudas. Na maždaug taip: visi jį tik skriaudė – nuo pat gimimo iki kalėjimo, ir ko tik jis nedarė, jam vis nesisekė ir nesisekė.
       – Na kas jums taip nepasisekė? – meiliai teiravusis toji geradarė, tarsi iš tikrųjų būtų galėjusi jam kuo nors padėti. – Jūs pasakykite bent vieną pavyzdį!
       – Ak, man taip sunku kalbėti, – atsidusęs patėvis iš pačios širdies gilumos ir klausiamai pažvelgęs į prižiūrėtoją. Ir nutilęs – tarsi skausmas būtų užčiaupęs lūpas.
       – Tai kas jums taip nepasisekė? – tokiu gailestingu balsu klausė bobikė, kaip sveikoji ligonį.
       – Mieloji ponia, jūs ir nepatikėsite, kas man atsitiko šį, paskutinį, kartą, prieš atsiduriant čia!
       Kai klausytoja jau buvo pasirengusi dėl jo išplėšti savo širdį, nutaisęs dar skausmingesnį veidą ir prabilęs.
       – Nagi, – ėmęs pasakoti, – einu mūsų miesto gatve, vėlus vakaras, aplinkui tuščia, nė gyvos dvasios. Ir kaip tyčia priešais atlinguoja toks senis. Visi tokie jau tupi namuose, spokso į televizorių, o šis spiknoja kažin kur. Na ar negalėtų jis tokį tamsų vakarą neiti iš namų? Ko gi jo metų žmogui slankioti tuščiomis gatvėmis? Mudu prasilenkiame ir jau einame kiekvienas savo keliu, bet atsisuku ir matau: senis taip pat atsisuko ir pagreitino žingsnį, matyt, bijo. Ak, tu manęs bijai! – sakau jam mintyse. Na, jei bijai, pagąsdinsiu. Pajuntu, kaip per mane pereina tartum elektros srovė – gal pagunda, gal nedora jėga, apsisuku ir seku jį iš paskos. Aš, galvoju sau, pasisveikinsiu, – negražu tokiu laiku tuščioje gatvėje praeiti pro žmogų ir nepasisveikinti, – ir pasakysiu, kad nebijotų. Kad ketinčiau ką nors jam daryti – nė minties tokios nėra!.. Taigi pasisveikinu, imu gražiai su juo kalbėtis, sakau, toks ramus vakaras ir panašiai, ir nepajuntu, kaip mano ranka pati pakyla ir suduoda. Nestipriai, rodos, tik norėjau pajuokauti, pažiūrėti, kas bus, o jis brinkt ir guli!..
       Patėvis kalbėjęs jausmingai, tyliai, beveik pašnibždom, ir vis stebėjęs savo klausytoją. Ir pamatęs – jo žodžiai pataiko tiesiai į tikslą. Kad ir ką jis pasakytų – bobikė viskuo šventai patikinti. Ir jam pačiam ėmę atrodyti, kad jo gyvenimas – tiktai vienos nelaimės. Net pasidarę savęs gaila. Dirstelėjęs į prižiūrėtoją, – rodos, ir šiam, prisiklausiusiam visokiausių zekų pasakų, buvę įdomu. Ir kaip kokiam sąmokslininkui leidęs kalbėti – riesk, ką nori, šnekėk, kokiais nori, netgi kolonijoje uždraustais zekų žodžiais.
       – Nebijok, tėvuk, sakau senukui, aš visai nenorėjau, še ranką, kelkis... Jis atkiša ranką, aš tiesiu jam savąją, bet ši, nelaboji, ne kelia, o lenda jam į kišenę. Ne, nieko nenoriu ištraukti, bet piniginė pati prašosi paimama! Tiek to, galvoju, paimsiu, juk neturiu nė kapeikos, bet ne visus, ir eisiu sau, kol senis neatsigavo. Bet ant jo rankos pamatau žiedą, tokį storą, apsivijusį pirštą kaip siurbėlė. Ne, man to žiedo nebereikia, gana piniginės, bet noriu išlaisvinti jo pirštą, o gal patikrinti, – kitur, šviesoje, – ar žiedas ir man tinka, ar lengvai nusimauna. Paskui aš pagalvojau: tai kam jis man davė tą, ne kitą ranką, gal viskas būtų ir kitaip apsivertę? Bet jau buvo po laiko! – patėvio balsas graudžiai suvirpėjęs ir užlūžęs.
       – Viešpatie! – bobelė susijaudinusi, jos didelės akys iš siaubo atrodė dar didesnės. – Ar jums neatėjo į galvą, kad buvote ką tik išleistas?..
       – Ne, neatėjo, – atsakęs. – Prieš išeidamas tiek daug galvojau, kaip turėsiu gyventi laisvėje, kaip kalbėsiuos su žmonėmis, kaip vaikščiosiu… Bet tada tarsi protas aptemo! Buvau toks susijaudinęs, kad visas drebėjau, o rankos visai neklausė, pačios darė, ką norėjo… Neką ir telaimėjau – piniginė buvo beveik tuščia, – kas seniui duos daug pinigų? Dokumentai man visai nereikalingi, tik įkalčiai, švystelėjau į tamsą. Tai už ką vėl sėdžiu? Už tai, kad nepasisekė, matyt, toks mano likimas, ne aš pats, bet jis valdo mano rankas, kojas… Gal, jei dar nebūčiau sėdėjęs, nebūčiau vėl pasodintas. Bet jie pasižiūri į popierius, aha, teistas, ir vėl prisiuva!
       – Matote, jei nebūtumėte sėdėjęs, – atsidususi bobikė ir taip gailiai pažvelgusi į prižiūrėtoją, tarsi prašytų, kad ir šis jo pasigailėtų.
       O patėvis, pasakojo, jau rietęs kitą bajerį – dar graudesnį, dar mažiau panašų į teisybę – juo gražiau fantazuosi, juo labiau tavim patikės! Ir kai bobikė jau buvusi netoli ašarų, prižiūrėtojas, iki tol klausęsis net nusisukęs, kad neprajuktų, liepęs užbaigti kalbą, išvesti kalinį. Nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę, jei jis nebūtų pasigailėjęs viešnios, leidęs patėviui kurti visokias istorijas.
       Jis pats, pasakodamas apie tą atsitikimą, taip gudriai prisimerkdavo, imdavo tyliai iš širdies gilumos kikenti, tai „išdūriau“, sakydavo, bobikę, tai „išdūriau“ dūšios ganytoją!..

       – NE, GUSTE, aš ne lochas, kaip tas tavo buvusysis. Jei jis, kaip sakai, nė zonos nevertas, tai ko iš tokio norėti? O kad aš ne lochas, man pas jokį Jėzų Kristų nėra ko keliauti! Kada supratau, jog esu stiprus? Ne, ne tada, kai mokykloje užgavau tą mergytę, kai pirmąsyk atsidūriau už vielų. Mane tada tarsi kažin kas apšvietė, – juk pasitaiko, kad ko nors, kas tau darosi, nesupranti, bet netikėtai vieną gražią dieną tartum akys atsiveria. Ar žinai, ką reiškia būti stipriam? Kad gali su silpnesniu daryti viską, ką nori, pavyzdžiui, liepti, kad koks nuskriaustasis prieš tave atsiklauptų, išplautų kojines, pabučiuotų batą ar tą daiktą, kuriuo visi esame padaryti? Ne, mažyte, man nereikia, kad bučiuotų, aš ne pideras, – tik sakau taip, kad būtų aiškiau. Bet gali ir neliepti – ir ne iš geros širdies – iš žinojimo, kad tavęs bijo. Man bjauru žiūrėti į persigandusį silpnojo veidą, į gailias kaip primušto šuns akis, todėl ir patėviui, sakiau, nieko nedariau, išgėriau kaip su kentu ir atsisveikinau. Pati matai, kas aš, su kokiais viršininkais vedu derybas, kiek užsiprašiau. Su menku ir silpnu nesiderėtų!
       O tą kartą kolonijoje buvo kažin kokia – ne dabartinių, anų laikų – šventė. Atvažiavo mūsų šefai, buvo koncertas. Mes patys jiems surengėme koncertą – kolonijoje tiek daug gabių žmonių, jie gali viską: vaidinti, dainuoti, piešti, sugalvoja tokių išradimų, už kuriuos reiktų skirti premijas.
       Tą vakarą visiems, kas buvo užbaigę darbą, laisvi nuo budėjimo, liepė rinktis į klubą. Atsisėdau salėje ir klausiausi gyvesnio nei visada šurmulio – rengėsi pasirodyti mūsų „artistai“. Kaip ir daugelis, buvau eilinis žiūrovas, bet laukiau kažin ko nepaprasto. Kai salėje užgeso šviesos, pasirodė, kad esu laisvėje, sėdžiu kine, laukiu, kada pradės rodyti filmą. Apimtas laukimo ir jaudulio, nebemačiau aplinkui sėdinčiųjų juodais, vienodais drabužiais apsivilkusių vyrų, plikai nukirptų galvų – spoksojau į ryškiai apšviestą vis dar tuščią sceną.
       Tačiau mano akys vis krypo į pirmą žiūrovų eilę, kur kyšojo moteriškos šukuosenos, spalvotais drabužiais aptempti petukai. Ne tik aš vienas, bet ir visi zekai akimis iš tolo rijome tas gražias kaip gėlės viešnias, nors ne vienam atrodė, kad jos tik vaidenasi. Sekėme jų, sutūpusių tarp mūsų viršininkų, judesius, laukdavome, kol kuri atsisuks ir blausioje salės šviesoje parodys veidelį, besišypsančias lūpas, akis. Ir jos atsisukdavo, – tai šonu, tai priekiu, ir vieni mūsiškių pusbalsiu zekų kalba jas aptarinėjo, o kiti, tokie kaip aš, tylėjo, bet irgi kaito nuo atplaukiančių gal tikrų, o gal įsivaizduotų elektromagnetinių bangų. Gal ir pačios juto, kad yra varstomos daugybės godžių, alkanų vyriškų akių, ir nors ir sėdėjo priekyje tarp viršininkų, bet ne vienai – tai ir pats jaučiau! – galėjo būti nejauku, kilti baimė, jog į nugarą netikėtai įsmigs peilis, tačiau smalsumas, o gal ir amžinas noras kerėti nugalėdavo: joms magėjo pasidairyti, kartais – gal visai ir ne mums – nusišypsoti.
       Man bespoksant į viešnias, tokias gražias, spindinčias, bet nepasiekiamas kaip dvasias, bekuriant visokias fantazijas, tartum besapnuojant nesibaigiančius kalinio sapnus, prasidėjo koncertas. Mūsiškiai svečiams norėjo parodyti, kas ką moka. Garsus, penktą kartą sėdintis, kišenvagis buvo iliuzionistas ir jis išdarinėjo tokius triukus, kad jam smarkiai plodavo ne tik zekai, bet ir svečiai. Kitas bičas, užkakošinęs savo sugyventinę ir sėdęs ilgiems metams, pritardamas gitara dainavo tokias jausmingas ir graudžias dainas apie meilę, kad stvėrė už širdies… Mačiau, nors man gal tik pasirodė, juk neretai geidžiama priimi kaip esama, kaip viena viešnia jo beklausydama slapčia nusišluostė akis.
       Ak, mažyte, jei išgirstum, kaip dainuoja kaliniai, kokios ilgesingos, kokios skaudžios – tartum amžinai prarastas, nebesugrąžinamas gyvenimas – jų dainos, ir tau per kūną nueitų šiurpas, skausmas taip suspaustų širdį, kad pravirktum. O jei pamatytum, ką jie nupiešia, ką išdrožia iš medžio, ištekina iš metalo, ne tik sužinotum, kokie jie gabūs, bet ir koks baisus jų gyvenimas: kalinių padirbti daiktai – sunkūs, aštrūs, gremėzdiški, tarsi gundytų suknežinti kam nors makaulę, jų paveikslai, nupiešti tamsiom – juoda ir raudona – spalvom, kelia keistą kraupulį.
       Į sceną išėjo dar vienas mūsų bičas… Kai tas vyrukas, nušviestas prožektorių, pasirodė, zekai suūžė, o svečiai išpūtė akis. Mat jis visiems krito į akį dėl savo didelio, kaip krepšininko, ūgio. Dažnai ar dėl gimdytojų padovanotos, ar dėl gyvenimo būdo sudarkytos išvaizdos ne vienas kalinys atrodo ne toks kaip visi žmonės, pasitaiko tikrų debilų. Ir šis, nors ir aukštas, ilgu kaip žirafos kaklu, buvo apvalia maža – tokiam dideliam vyrui per maža – galvute. Bet jei kas nors būtų išvydęs jo apnuogintą kūną! Dėl to būtų reikėję nueiti į karštąjį liejimo cechą, kur jis iki pusės nusirengdavo. Tik toks velniškai stiprus kaip jis vyras ir galėjo ištverti tame pragare, kur svilina baisus karštis, ir prakaitu aptekęs į formas lieti skystą ketų, neataušusius liejinius traukti kabliu.
       Niekas ir netikėjo, kad jis galėtų išeiti į sceną. Todėl buvo įdomu, ką parodys, – iš tokio vyro laukėme kažin ko nepaprasto. Bet netikėčiausia buvo tai, kad jis – kaip paskelbė pranešėjas – deklamuos eilėraštį. Daugelis, tikėjęsi kitko, atsiduso tartum nusivylę, o kai kalinys ėmė deklamuoti iš pradžių tyliu, vos girdimu balsu, jo nė nesiklausė.
       Bet jis deklamavo vis garsiau, duslus, gerklinis, tarsi prarūkytas ar pragertas balsas vis stiprėjo, skverbėsi į ausis, smegenis, į sielą, kėlė šiurpą. Kai išgirdau pirmuosius posmus, suklusau ir, atpažinęs kadaise skaitytas, mintinai išmoktas eiles, susijaudinau. Taip, aš tikrai jas prisiminiau, – tai buvo tas pats eilėraštis, o gal poema – tik iš atminties išdilo ir pavadinimas, ir autorius*.
       Mat kadaise buvau pamėgęs skaityti knygas – žinoma, ne tas, kurias liepdavo skaityti pagal mokyklos programą, – romanus apie karą, apie šnipus, apie keliones ir tolimas šalis, apie viską, kas buvo nepažįstama, nepanašu į kasdieninį gyvenimą, kas skraidino už klasės, bendrabučio sienų. Bet labiausiai mėgau skaityti apie drąsuolius, didvyrius, kurie nugali priešus, išsipainioja iš visokių bėdų. Ėmiau jausti tiems žmonėms, knygų rašytojams, tiek daug visko žinantiems, turintiems tokią fantaziją, dėkingumą ir pagarbą. Iš knygų tiek daug visko sužinojau, tapau labiau išsilavinęs už savo likimo draugus, o mano auklėtojai, vėliau visokie viršininkai ir tardytojai stebėdavosi, kaip sugebu gražiai riesti nebūtas istorijas, vedžioti juos už nosies. Kiek daug išmokau gražių žodžių, kuriais dėstydavau ir savas, ir svetimas mintis, todėl zekai prašydavo panoms parašyti laiškus. Kiek aš jų esu pripylęs – sugraudinęs, padėjęs užkariauti ne vienos panelės širdį! Ir pati matai, koks miklus mano liežuvėlis, ar ne?
       Toje poemoje pasakojama apie vaiką, našlaitį, kurį priešai paima į nelaisvę ir uždaro į vienuolyną. Jį augina vienuoliai, jam nieko netrūksta, bet labai ilgisi laisvės, artimųjų, gimtų namų. Man jo gyvenimas atrodydavo toks pat kaip ir manasis, o aš – toks panašus į jį! Internato bendrabutis, kuriame gyvenau, man buvo panašus į vienuolyną, kuriame jis įkalintas, iš kurio, paūgėjęs, sugalvoja pasprukti. Kaip džiaugdavausi, kai jis pabėga, kaip bijodavau, kad jo nesugautų! Ir kaip man būdavo jo gaila, kai, nusilpęs nuo alkio ir šalčio, jis pasiklysta kalnuose ir nualpsta. Man skaudėdavo širdį skaitant tą vietą, kai persekiotojai jį suranda, vėl uždaro į vienuolyną. O kai mirštantis vaikas pasakoja senam vienuoliui apie savo gyvenimą, klajones, kalnus ir su juo atsisveikina, numiršta, man jo – ir savęs! – taip būdavo gaila, kad niekam nematant – skaitydavau pasislėpęs – pravirkdavau. Besiklausydamas to ilgšio deklamuojamų eilių prisiminiau internato dienas, svajones, save – menką, visų skriaudžiamą vaiką, sugrįžusį į namus ir spoksantį pro apšviestą langą. Pajutau bekylant aną, pažįstamą, graudulį ir skausmą.
       O kai zekas deklamavo tą poemos vietą, kur pasakojama, kaip vaikas miške susitinka panterą ir su ja susikauna, jo prikimęs, kriokiantis balsas pasidarė toks baisus, kad aš pasijutau taip, tarsi mane krėstų elektra. Ir publika – zekai, svečiai, net viršininkai – sukluso, salėje įsiviešpatavo mirtina tyla. Jo balsas tai sustiprėdavo, tai prislopdavo, pavirsdavo dusliu, vos girdimu švokštimu, – besiklausydamas, rodos, matei, kaip žvėris bėglio vaiko akivaizdoje doroja papjautą gyvūnėlį, girdėjai, kaip dantimis traškina jo kaulelius. Ilgšio veidas žiauriai išsikreipdavo, akys prisimerkdavo, o rankų, rodančių, kaip pantera drasko grobį, pirštai susigniauždavo.
       Prieš pabaigą jis trumpam nutilo, atsikvėpė, apžvelgė salę ir vėl ėmė deklamuoti apie tai, kaip panterai, pamačiusiai vaiką, krauju apsilieja akys. Kaip ir vaikui, pajutusiam pavojų, užverda jo paties kraujas. Kadaise, kai skaitydavau tą poemos vietą, kur vaikas sugriebia vėzdą ir smogia žvėriui į kaktą, taip džiaugdavausi jo drąsa, jog inkšdavau iš jaudulio ir pasitenkinimo.
       Ir čia, pustamsėje kolonijos salėje, kur sėdėjo šimtai išblyškusiais, žiauriais veidais vyrų, mane apėmė pažįstamas jaudulys. Slėpiau tai, kas manyje dedasi, bet kai apmečiau akimis salę pamačiau – ilgšio deklamuojami žodžiai krito į šiurkščias, baisių nusikaltimų pridariusių žmonių širdis, kurių nesugraudins jokios ašaros, joks seilėjimasis, kaip grūdai į minkštą žemę ir kėlė tokią narsą ir pasitenkinimą, lyg jie patys ką nors galabytų, draskytų. Galiausiai kai kurie jų taip įsijautė, jog stenėjo, skatino šūksniais kažin ką – ar narsųjį bėglį, mirtiname glėbyje susikibusį su žvėrim, ar patį deklamatorių – ir ragino smogti kuo skaudžiau. Juos tarsi kaitino pasklidęs kraujo kvapas, lūžtančių kaulų traškesys, silpstančiojo dejonės, patenkintas nugalėjusiojo šnopavimas. Ir kai vaiko uždusintas žvėris ėmė gaudyti kvapą, kai geso jo akys, vyrai nebesitvėrė savo kailyje: muistėsi, šokčiojo ant kėdžių, gniaužė rankas, tartum patys smaugtų auką – ar žvėrį, ar žmogų.
       Kai ilgšis baigė deklamuoti, salėje stojo mirtina tyla. Bet visi jautė, kad oras buvo įkaitęs, traškus, tarsi pritvinkęs benzino garų, tereikėjo menkos kibirkštėlės, kad užsidegtų. Zekai ėmė taip smarkiai, taip džiaugsmingai ploti, jog galėjai pagalvoti, kad kils maištas. Plojau kartu su visais – vis dar tebejaučiau žiaurų virpulį, visą kūną užplūdusią jėgą. Mintyse sakiau sau: tu jau nebe anas, nuskriaustas internato vaikelis, bet suaugęs, stiprus vyras, kuris gali ne tik apsiginti nuo kitų, bet gali ir kitiems įvaryti siaubo – ir šiapus, ir kitapus spygliuotų vielų, visur, kur tik esama žmonių. Visi jautėme tą patį ir ilgais plojimais dėkojome tatuiruotėm išmargintam ilgšiui, tam tyčia parinktos poemos žodžiais šlovinusiam jėgą – tikrąją zekų gyvenimo teisybę: nesigailėk, laužyk kaulus, gerk kraują, ir būsi ne skriaudžiamas vaikelis, bet šustriakas, kurio visi bijos!
       Plojo ne tik valgykloje, bet ir čia, salėje, atskirai sėdintys nuskriaustieji: gal ir jie, plaunantys stipriesiems kojines, valantys išvietes, paversti gaidžiais, tą akimirką susapnavo ir sapne pamatė save stiprius, priverčiančius drebėti silpnesniuosius.

       KAIP JAU esame pranešę, vakar Džiugų mieste ginkluotas užpuolikas, bėgdamas nuo policijos, įsiveržė į butą ir įkaite paėmė moterį. Neseniai sužinota, kad tas pats užpuolikas kitame mieste šovė į laiškininkę, pagriebė pinigus ir paspruko. Sunkiai sužeista laiškininkė paguldyta į ligoninę, jos būklė stabili, gyvybei pavojus negresia. Vakar su pagrobėju, kuris didino reikalavimus, buvo vedamos derybos. Šįryt derybos dar neatnaujintos, apie įkaitės būklę žinių negauta, o jos dukros, kaip manyta, su ja nėra. Įvykius stebės ir praneš jūsų korespondentas Augustinas iš Džiugų.

       – Gyva! – nepajuntu, kaip man išsiveržia šūksnis. – Ačiū tau, Viešpatie, ji gyva… Ar tu girdi, Pauliau?!
       – Girdžiu, – tarsi kratydamasis mano peršamo džiaugsmo niūriai atsako. – Antrą dieną vis apie mane duoda!
       – Bet tu jos nenušovei!
       – Kad ir būčiau – nebėra šimtas penkto straipsnio, – burbteli.
       Išjungia radiją, ilgokai kažin ką galvoja, paskui ryžtingai, tarsi ketintų eiti prie telefono, atsisuka į koridorių.
       – Tai dabar jie turės dar pridėti faneros, – ištaria.
       – Ką tu kalbi, Pauliau? – mane apima išgąstis. – Juk tu jos nenušovei, neatsitiko pats baisiausias dalykas… Tai ir su jais tarkis gražiuoju, neerzink, kad tau pačiam ko nors neatsitiktų… Tuščia jų, tų pinigų, Pauliau!
       – Dabar mane gali vadinti ir Sauliumi, – šypteli. – Jie viską apie mane suuodė.
       – Kad man gražiau – Paulius. Sako, jis pirma vadinęsis Sauliumi ir buvęs blogietis, o kai pasidarė šventuoju, pasivadino Pauliumi.
       – Aš netapsiu šventuoju, sakiau! – nežinia, ar rimtai, ar juokaudamas atkerta. – Pirma netikėjai, kad jie sutiks su šimtu tūkstančių, o dabar pamatysi, kad esi verta dar daugiau!
       – Nereikia, Pauliau. Tegu tik tave išleidžia, kad ir be nieko.
       Jaučiu įsmeigtas jo akis, jis piktai šnopuoja. Ranka su ginklu pakyla.
       – Tai kiek žadi prašyti? – įsidrąsinu.
       Jis ilgai dėbso į mane ir blausioje, iš lauko besiskverbiančioje šviesoje matau išsišiepusį veidą, spindinčias akis.
       – Milijono, – sako tyliai, tarsi patikėdamas paslaptį.
       Spoksau į jį svarstydama, ar man nepasigirdo, bet jis žiūri į mane vis taip pat keistai vypsodamas. Atsigostu ir klausiu:
       – Litų ar?..
       – Nesvarbu, kad tik būtų milijonas! – švokščia su keistu, stiprėjančiu įkarščiu ir tarsi mato kažką kitą – nebe mane, nes žvelgia į tamsų kampą. – Ne tik dabar, kartais ir zonoje pagalvodavau – ten į galvą ateina visokiausių dalykų – apie milijoną. Besėdint laisvė atrodo toli, vis klausaisi tų pačių zekų kalbų – niekas tiek daug visko nežino, tiek neprikalba, kaip jie: ir apie politiką, ir apie garsius žmones, ir apie didelius pinigus – zonoje viskas skamba garsiau nei laisvėje. Aš pats, tiek daug visko prisiklausęs, vos ne universitetą baigęs, vis svarstydavau, kodėl amžinai turiu būt kalinys? Gal man jau nusibodo, užtenka? Tai gal geriau tapti politikos veikėju, kad būčiau ne kitų valdomas, bet pats kitus valdyčiau? Ir aš turiu galvą, ne kartą teistas, įstatymus išmanau neprasčiau už tuos, kurie juos sugalvoja. Žinau, kas mentams, tardytojams galima, o kas ne – jie įstatymų nesilaiko. Mano rankos būtų švarutėlės, marškinių apykaklė, rankogaliai – kaip sniegas, važinėčiau šarvuotu mersu arba BMV. Kodėl manęs niekas neklausia, ar noriu būti kaliniu, ar tris kartus sėdėjęs sėsti ir ketvirtą? Kuo aš prastesnis? Išsimarginau kūną tatuiruotėmis? Bet juk apsivilksiu kostiumą, nesimatys. Tiktai sukdavau galvą, kaip man, ką tik iš zonos išėjusiam, pasidaryti politiku, jei neturiu milijono? Duotų – atidirbčiau. Bet kas tuo patikės, duos avanso?
       Nepertraukiu jo šnekos ir, kad ir būgštaudama dėl prasiveržiančio jo įkarščio, nejučiomis imu šypsotis.
       – Geriau reikėjo pagrobti kokį piniguočių – būtų tikras reikalas, – įsiterpiu, kai jis akimirkai nutyla.
       – Ak, piniguočiai gerai saugomi, jų lengvai nepagrobsi, – ar juokomis, ar rimtai atsakė. – Galbūt galėtų pasamdyti kiti piniguočiai, kad pagrobtum ar užkastum konkurentą. Bet už tokį darbą milijono nepaimsi – turčiai šustriakams už paslaugas tiek nemoka! O turėdamas milijoną ir nešaučiau pats – pasamdyčiau kilerį, šis švariai padarytų darbą, padaręs – dingtų, niekas jo nesurastų, greičiausiai niekas ir neieškotų. Ir būčiau švarus kaip angelėlis – paremčiau sportą, gražuolių rinkimus, dalyčiau labdarą, bažnyčioje ne klūpėčiau su visais, bet sėdėčiau šone prie altoriaus, gal ant jo ir užkeltas, o man, kaip šventajam, melstųsi. Ir pas Romos popiežių nuvažiuočiau, gaučiau jo palaiminimą. Ak, pavėlavau, mažyte, – jie jau pasidalijo milijonus, nusisamdė sargybinius, prie jų taip lengvai neprieisi. Tai kaip man pasiimti savąjį milijoną? Gal manasis dar tebėra, jis, niekieno nepaimtas, tebelaukia manęs?.. Gal tu, mažyte, esi manasis milijonas?
       – Aš tiek neverta, – juokauju jausdama iš tamsos atkreiptą skvarbų jo žvilgsnį.
       – O kodėl gi ne? Jei jie vis šneka, kad rūpinasi savo mielaisiais Lietuvos žmonėmis, tegu nesigaili. Ir tau atskaičiuočiau nemažai gabalų.
       – Sakiau, kad man iš tavęs jokių pinigų nereikia! – nebeištveriu.
       – Na na! – pagrūmoja nepiktai. – Iš milijonieriaus – ir neimtum? Tau būtų didelė garbė paimti iš jo rankų.
       – Tikrai man būtų garbė, – imu juoktis.
       Mūsų pokalbis taikesnis – galbūt ir visas šis nuotykis baigsis juokais? Paulius sumaigo cigaretę, atitraukia užuolaidą, dairosi į lauką – tamsa jau šiek tiek praskydusi, bet rytas vis dar nesiskubina.
       – Tie pinigai tau nepatinka, – pasilenkia prie tebegulinčių vakare man pasiūlytų pinigų, pagriebia juos nuo stalelio tarsi norėdamas įsikišti į kišenę, tačiau numeta atgal. – Bet kiti bus geri. Ir tų, kitų, nebijosi paimti!
       – Aš jau geriau išlošiu – gal visą aukso puodą, – vėl traukiu jį į prasidėjusį mudviejų žaidimą.
       – Tai ko iki šiol neišlošei?
       – Nesiseka. Man daug kas nepasisekė… Bet, sakau, gal vieną kartą ims ir pasiseks.
       – Aš turėsiu milijoną! – išsiveržia duslus, švokščiantis balsas, ir suvokiu, kad jis nejuokauja, tiksliau – bėgdamas nuo supančio pavojaus, ima visai svaičioti. Ne tik tikras – pagrobtas, išviliotas, išloštas loterijoje – milijonas, bet ir kalbos apie jį, svajonės, kliedesiai, galiausiai – vien tik žodžio skambesys – žmogų gali padaryti pamišėliu. – Na ar tu supranti, kam man reikia milijono?
       – Suprantu, – atsakau klusniai.
       – Ir jei jie su manim šnekasi gražiuoju, vadinasi, galiu reikalauti, – kilsteli ginklą.
       – Taip, – pritariu.
       – Bet gal manai, kad juokauju? – klausia, tarsi iš jo šaipyčiausi. – Nė kiek! Jei turėčiau milijoną, tie, kurie laiko mane apsupę, jau būtų nutupdę kieme malūnsparnį, pagarbiai išlydėję iš jūsų miesto. Kur skrisčiau? Iš pradžių, pavyzdžiui, į Švediją, paskui – ir toliau – į Kanarų salas! Ne, geriau – į Seišelių. Ar esi girdėjusi apie Seišelių salas? Ne? Aš esu apie jas skaitęs, tai rojus pačiame pasaulio krašte, svarbiausia, niekas iš mūsiškių apie jį dar nesuuodė. Na jei ir neišskristum, jei sučiuptų ir nuteistų, tai tik dėl akių – atidėtų bausmę, pritaikytų amnestiją ar dar ką nors sugalvotų. Duočiau daktarams, susirgčiau ir sirgčiau, kol sueitų senatis. O dabar – neturiu milijono, užtat jie manęs tyko kaip užspeisto žvėries. Aš būtinai turiu jį gauti, ne kada nors, bet dabar, geresnės progos gali nepasitaikyti. Manasis milijonas nepaimtas, jis čia pat, už sienų, ir bus atvežtas arba nuleistas malūnsparniu iš dangaus, ir kai tik išauš, jis pats sakys: ateik, Sauliau Pauliau, pasiimk mane!
       Patyli, galbūt gėrisi savo kliedesiais, o gal – pavargo nuo ilgos šnekos.
       – Kai tik mano kišenėje bus milijonas, žinosiu, ką su juo daryti. Tai gražiai pagyvenčiau ištrūkęs iš tos sumautos šalies, kaip koks bankininkas, prisirinkęs milijonų. Norėtum, kad iškviesčiau?
       – Ką aš ten daryčiau? – juokiuosi prisiversdama. – Kur dukrą palikčiau?
       – Atvažiuotumėt abi, – vėl fantazuoja vis labiau užsidegdamas. Gal mane taip iškamavo prabėgusi naktis, kad jau viskas darosi vis tiek. Būtumėte viskuo aprūpintos, tu, jei norėtum, galėtum dirbti, o jei ne – gyventum savo malonumui, keliautum. Dukrai – garantuotas mokslas. Ne, negalvok, kad versčiau gyventi su manim – galėtum pati pasirinkti. Nors tu man patinki, – vėl nutyla, stengiasi tamsoje įžvelgti mano akis.
       – Jei pati turėčiau tiek daug pinigų, tau atiduočiau, – atsidūstu pavargusi nuo jo šnekų. – Kad tik tau pasisektų…
       – Man reikia milijono, ne mažiau!.. Milijonas – žodis, kuris skamba taip, kad visiems užtrenkia ausis, daugelis, jį išgirdę, užsimerkia iš pagarbos, iš baimės, nebemato, ko nereikia matyti. Sakyk – dešimt, šimtas tūkstančių – atrodysi kaip koks paprastas vagis, plėšikėlis, bet ištark – milijonas – oho ho! Tiesa, bankininkai, prisirinkę iš mulkių pinigų, išvažiuoja ne su vienu – su daug milijonų, bet man užtektų vieno. Aš ne gobšas, įsigyčiau krautuvėlę, kioską, degalinę ir gyvenčiau sau po palmėmis… Atrodyčiau paprastas žmogelis, bet kokią jėgą jausčiau savyje!
       – Neišmanau, kam šovei į laiškininkę, – noriu jį bent trumpam sugrąžinti į protą. – Ji milijonų nesinešioja.
       – Kiekvienas, kas imasi rimto reikalo, turi šiek tiek turėti pradžiai. Kad ir kruvinų, kam tai svarbu? Kai turėsi milijoną, užklosi ir tuos, kruvinus!
       – Ji nešiojo kitų, vargšų, kurie neturi už ką nusipirkti duonos, sumokėti už butą, pinigus. Ir pati vargšė, tokia kaip aš, kaip daugelis… Tai galėjai ne šauti į ją, bet tiesiai šviesiai pasakyti jiems: duokit milijoną – nešausiu!
       – Sutinku, mažyte, tai – mano klaida. Bet aš neketinau šauti, viskas atsitiko taip greitai, – ji nepaleido krepšio, rėkė, purškė dujas, o mano nervai – ne geležiniai, pirštas spustelėjo gaiduką, – turbūt kalbėdamas jis spusčioja pistoleto gaiduką, akylai seku jo ranką. – Ir man nebeliko kitos išeities, kaip pasiimti pinigus, vynioti kojas. Žmogus, sprunkantis su ginklu rankose, piktas, tą akimirką jis nieko negalvoja, gali nudėti kiekvieną – ir pirmą pasitaikiusį, ir tikrą motiną. Dabar, kai man tai sakai, suprantu: reikėjo tartis su ja gražiuoju – aš trinktelėsiu, bet neskaudžiai, pakentėk, trečdalį babkių tau atiduosiu… Būt sutikusi – prieš pinigus neatsispiria nė vienas. O dabar – pinigai čia, – jis tekšteli sau per šoną, – tik kas iš to, jie neveikia! Pinigai maži, ir, kaip sakydavo patėvis, man nepasisekė. Gamybos nuostoliai! Bet jei nebūčiau šovęs, ar su manim derėtųsi? O jei derasi, ir dar tokie tūzai, vadinasi, aš šio to vertas, stiprus. – Jis atsisuka į koridorių, grikšteli dantimis: – Ko jie neskambina? Jau prašvito – laikas!

       RODOS, pripratau prie jo kaip prie savojo ir nebesistebiu, kad jis man matant sėdi ant klozeto. Jo ginklas – gal jis manim pasitiki, o gal kaip ir aš pervargo ir užmiršo pavojų? – guli tarp pravirų tualeto durų, tačiau vakarykštė mane gundžiusi mintis jį pagriebti nebelenda į galvą, atrodo kvaila. Man būtų gaila, jei kas nors jam atsitiktų: negalėčiau pažvelgti ne tik į nušautą, bet ir surakintą čia, savo namuose. Garsiai suūžia nuleidžiamas vanduo, prisipildydamas šniokščia bakelis. Galėčiau po jo eiti ir aš, bet man šiuo metu nereikia. Jis užgesina šviesą, pašnairuoja į šviesėjančius langus, į koridorių – tarsi nesulaukdamas skambučio ketintų skambinti pats. Suka į vonią, uždega šviesą, atsuka čiaupą. Prausis? Ne, pakiša burną, nuryja keletą vandens gurkšnių, ilgokai stebi, kaip kliokia skaidri srovė, kaip purslai tykšta ant akinamai baltų plytelių sienos. Galbūt jam čia atrodo, kad vis dar naktis?
       Užsimerkiu.
       Kadaise rytais, kai taisydavau pusryčius, klausydavausi, kaip vonioje garsiai ūžia vanduo, kaip taškydamasis, prunkšdamas prausiasi anas – jisai. Po karštos nakties būdavo ypač gerai nusiteikęs, prausdamasis uždainuodavo. Daina sukeldavo man šypsnį: žinodavau, jog tokios geros nuotaikos priežastis esu aš. Kai čia atsikraustėme, mums patikdavo mėgautis vonia, karštu vandeniu. Buvome kartu išgyvenę kelerius metus, nebesivaržėme vienas kito, bet čia, tarp baltų, spindinčių vonios sienų, mudviejų gyvenimas tarsi prasidėjo iš naujo, – aš nebeišdrįsdavau apsinuoginti jam matant, maudydamasi užsikabindavau duris. O jam patikdavo į mane žvilgčioti, išmuilinti, mazgoti. Ir pati kaip motina kūdikį trindavau jį plaušu. Tačiau besimaudant jam užeidavo toks noras, kad stipriomis rankomis sugriebdavo mane ir viską padarydavo čia pat, ne lovoje. Man tai atrodydavo nepadoru, nuodėminga, ištvirkėliška, prašydavau, kad pakentėtų, bet jam šitaip patikdavo ir jis būdavo nesuvaldomas. Ak, moterį galima pripratinti prie visko, ji darosi klusni kaip šunelis. Iškęsdavau, jei tik jam reikėdavo, o pati rytais klausydavausi vandens ūžesio, arkliško prunkštimo, dainavimo ir patenkinta šypsodavausi.
       Ne, nenoriu prisiminti, kaip tą rytą, girdėjau, jis tylutėliai apsirengė, bet nenusiprausė, neužsuko nė į vonią, tik pirštų galais išspūdino į laiptinę, atsargiai uždarė duris. Kitais rytmečiais, kai jį iš namų vydavo pagirių troškulys, pripuldavau prie lango ir, kai jis it blausus šešėlis išnykdavo už namo kertės, atsidusdavau. Tačiau tada nesikėliau, netgi nelydėjau mintimis, bet tebegulėjau lovoje, kur praslinko ilga, bemiegė ir košmariška naktis. Ausyse tebeskambėjo paryčiais mano pačios, pasijutusios žeminama, piktai iškošti žodžiai: ,,Matai, tu jau praradai ne tik mane, bet ir viską, ką turi savo!“ Išgirdęs juos, jis nutilo, tarsi sustingo, daugiau nebemėgino. Suvokiau, kad buvo įskaudintas kaip kiekvienas nepajėgus vyras. Kad norėtų prasmegti skradžiai žemę. Aš nuvijau nakties prisiminimus ir vėl galvojau apie jį, mintyse mačiau kertantį tarp namų link krautuvės, kuri buvo dar uždaryta, bet palei duris jau slankiojo ir ankstyvi pirkėjai, ir girtuokliai. Su viena tokia troškulio kankinama žmogysta jis pasisveikino paspausdamas ranką.
       Sugrįžo po vidurnakčio, kai jau buvau įmigusi. Nesipriešinau, tik sukausi į šalį, kad nejusčiau kvapo, kuris sklido ne tik iš burnos, – buvo taip permirkęs alkoholiu, kad juo dvokė ir glitus, kūną išmušęs prakaitas. Ir vėl jam nepasisekė. Atsitraukė, tyliai ištūnojo iki paryčių ir vėl taip pat tyliai išniro pro duris.
       Dieną pamačiusi jį mieste, kur pigaus vyno stiklinėje skandindavo savo nesėkmes, o gal jau galvodavo, kaip, sulaukęs nakties, atsigriebs, norėdavau prie jo prieiti, paprašyti, kad sugrįžtų, guosti, kad jam tai tik pirmas kartas, kad viskas vėl bus gerai, kai tik jis pats išsiblaivys, pailsės, atgaus jėgas. Gal ir iš tikrųjų būčiau išdrįsusi? Tačiau jis stebėdavo mane iš tolo ir pasišalindavo. Sugrįždavo nebe kasnakt, ir aš apmirusi klausydavausi, ar duryse netrakštelės raktas. Kartais išgirsdavau, kartais – ne, pajusdavau atgulusį šalia – Deimą būdavo nunešęs į jos lovelę. Nesipriešindavau, tik kartais pravirkdavau, o kartais prašydavau neskubėti, palaukti. Tačiau kai vėl nepasisekdavo, jis išeidavo. Kai kartą supykęs dėl nesėkmės kirto man į veidą, atsikėliau, pabėgau pas vaiką. Daugiau aš jo nebeprisileisdavau, o ir jis pats, bijodamas nesėkmės, nebelįsdavo, pergulėdavo ant sofutės, rytą išsinešdindavo.
       Naktimis vis dar ateidavo, prašydavosi įleidžiamas – nebeturėjo rakto, maldaudavo, verkdavo, įniršęs spardydavo duris, tačiau kitą dieną, pamatęs mane iš tolo, išdidžiai nusisukdavo. Gal tokiu pasipūtimu dangstydavo savo gėdą, o gal – smilkteldavo nuojauta – išsigalvodavo ir kančią, kad pateisintų savo paties gyvenimą? Ir kažin, ar apie tikrąją savo graužaties priežastį pasakodavo sugėrovams, ar kaip dažnas girtuoklis nebūtais dalykais kaltindavo mane vieną?
       Galiausiai pradingo suvisai. Tačiau dar ilgai tai iš vienur, tai iš kitur apie jį ateidavo koks nors girdas. Aš pati vis rečiau bepagalvodavau apie jį, jei ir prisimindavau, tai liūdnai, su gailesčiu, kartais – gerai, bet kaip apie mirusį. Ir kai aną vakarą toji panaši į jį žmogysta pažvelgė pro krautuvės langą, pagalvojau, kad nebejaučiu jam – jei tai buvo jis – jokių jausmų: nei meilės, nei tikro gailesčio, visai nieko. Ir jei jis išdrįstų prie manęs prisiartinti, nepakelčiau akių – girtuokliui negalima žiūrėti į akis, nebeatsikratysi, – tik ištiesčiau delną su keletu centų.
       Tačiau dabar matau svetimą vyrą, pasilenkusį prie kriauklės. Jis neketina praustis, tik nuryja kelis gurkšnius vandens, atgalia ranka šluostosi lūpas. Brėkštančio ryto šviesoje jis man atrodo nežinia iš kur atsiradęs – kaip iš kokio baisaus, tikrove pavirtusio sapno. Ir pats į mane ilgai žiūri. Spigina ne tik primerktomis akimis, bet visu veidu, paskui ima ir šypsotis, tik šypsnys – toks nejaukus, jog šiurpas nupurto. Ir nejučiom prisimenu panterą, apie kurią jis naktį pasakojo. Sukuosi į šalį, bet jo akys manęs nepaleidžia, veria, smelkiasi gilyn.
       – Ak, nežiūrėk taip! – dengiuosi plaštakomis veidą.
       – Bijai?
       – Bijau…
       Jis neatsako, tik šiurpokai vypteli.

       SU KIEKVIENA šviesėjančio ryto akimirka man stiprėja nuojauta, kad artinasi pabaiga ir galiausiai atsitiks kažin kas bloga. Ar Deima pabudo – jai patinka rytais ilgiau pamiegoti?
       – Kad tik Dievas duotų ir viskas baigtųsi geruoju, – atsidūstu. – Man jau laikas į darbą.
       Jis išgirsta atodūsį ir nustemba, tarsi buvo mane pamiršęs, o dabar pamatė.
       – Kur tu dirbi, Guste?
       – Naujame prekybos centre.
       – O! – šypteli. – Kasininke?
       – Ne, salėje tvarkau prekes. Kasininkės – turi būt jaunos, gražios, šypsotis pirkėjams…
       – Ar tu ne jauna, ne graži?
       – Man jau viskas, – atsidūstu. – Kad tik dukrą išauginčiau.
       – Nenusimink, tu pamatysi ir Kanarus, ir Seišelius! – Ar šneka rimtai, ar šaiposi.– Jei dirbtum su pinigais, abu suveiktume milijoną…
       – Tu rimtai apie tą milijoną ar – juokauji? – klausiu žiūrėdama į besimainančias, neįžvelgiamas jo akis.
       – Juk žinai, mažyte, kad aš nejuokauju! – kilsteli ginklą. – Tu ten kasdien dirbi?
       – Kasdien. Po dešimt ir daugiau valandų, ir taip pavargstu, kad vakare nebepastoviu ant kojų.
       – Kiek uždirbi?
       – Ašaras…
       – Pareikalausiu, kad pakeltų uždarbį. Ne tau vienai – visoms jūsų moterims!
       – Gink Dieve, tik nekalbėk tokių dalykų! – išsigąstu. – Sužinos, kad prasitariau, išvarys. Ir kam – ar aš, ar kita tokia pat vargšė – pasiskųsime?.. Turime būti nuolankios visiems – ir pirkėjams, ir savo viršininkams, visų bijoti, visiems šypsotis. Jei kam nors neįtiksi, kaipmat išspirs. Visos drebame, kur gausime darbo?
       – Jums nebereikės drebėti! – garsiai nusijuokia. – Aš jiems iš pradžių iškelsiu ekonominius reikalavimus, paskui – pereisiu ir prie politinių, įkursiu savo partiją. Įdomu, kaip jie tada su manim šnekėsis?!
       Bekalbėdamas sukioja pistoletą, ir kiekvieną kartą, kai mažytė – kaip tuščia akis – vamzdžio kiaurymė slenka pro mane, apmirštu. Jo veidas nebe piktas, tačiau išblyškęs, tarsi be kraujo lašelio, akys – stiklinės, kaip prisirijusio narkotikų.
       – Mano rankose jūs visi – ne tik tu, mažyte, bet ir jie, – sukikena, ir jo veidą iškreipia piktdžiugiška, kvaila šypsena. – Visi – iki vieno – nuo šiol dirbate man!
       Aš prašau:
       – Liaukis žaidęs su brauningu… Aš bijau!
       Bet jis manęs negirdi.
       – Mano vaikas liks vienas, – primenu.
       – A, vaikas! – šypteli. – Sakiau, iškviesime!.. Ne, mausiu ne į Kanarus, ne į Seišelius, bet į Štatus!.. Tiktai į Štatus – ten niekas nepažins, o galimybės didesnės nei kitur. Amerika – nuo seno Amerika… Tiek milijonų, kaip koks pasprukęs bankininkas, neturiu, bet pradžiai – užteks. Kas turi vieną milijoną, netrunka užsiauginti antrą – pinigai daro pinigus… Cha, tu, mažyte, tikrai pabūgai, kad negalėsi pasiimti dukros?
       – Keliauk vienas, Pauliau, – atsakau ir pati nežinau, ar bijodama užpykdyti apsimetu tikinti jo žodžiais, ar vis dėlto – jau šiek tiek tikiu. O gal – norėčiau tikėti?
       – Kai pasižiūriu, man tavęs gaila, Gustele.
       – Gailėkis mano vaiko...
       – O aš savų nesigailiu.
       – Turi?
       – Turbūt – juk aš normalios orientacijos, sveikas. Jei tikrai žinočiau – gailėčiausi. Bet kai nežinai, tai ir nesigaili.
       – Bet su tavim būtų baisu ir Amerikoje, – žaidžiu jo žaidimą.
       – Priprastum! Ne šitokios kaip tu – grožio konkursų misės – su mafijozais gyvena.
       – Ne pas misę – pas vargšę pataikei, – sakau žiūrėdama į vis taip pat piktai, bet kvailokai besišypsantį jo veidą, ir iš mano krūtinės išsiveržia atodūsis: – Ak, matyt, tokia mano dalia, turėjau vieną žmogų – gėrė, kankino, kol pats pražuvo, pasitaikė trumpam kitas – negaliu būt viena, turiu kam nors priklausyti! – irgi laikinas. Dabar bijau, kad galiu patikėt tavim... Su tavim, trečiu, baigtųsi blogiau, tik išduočiau ir palikčiau vaiką. Ne, Pauliau, nereikia nei tavo milijono, nei salų, nei Štatų. Tenoriu ramybės. Jei sąžinė nešvari – kokia ramybė?
       – Na, nebijok, aš dar ne milijonierius, – guodžia mane. Pamatęs, kaip aš seku jo ranką, tartum žaidžiančią su ginklu, šypteli: – O šituo daikčiuku daugiau nebesinaudosiu, gali būti rami.
       – Bet kai tu kalbi tokiais baisiais kalėjimo žodžiais…
       – Pažadu – nebekalbėsiu.
       Patyli, pasiklauso ir staiga įsako:
       – Tai paskambink jiems ir pasakyk!..
       – Ką pasakyti?
       – Ką ką! – pykteli. – Ar apsimeti, ar esi dūra ir nesupranti, kad keliu tavo kainą iki milijono!
       – Ak, ir vėl… Ar tu rimtai kalbi?
       – Eik, kad sakau! Ir pasakyk jiems, kalbėsiuos ne su jais, lochais, ne su ministru – su Prezidentu!
       Bet aš nepajėgiu atsikelti nuo sofos, tik spoksau jam į akis tikėdamasi, kad jose pamatysiu jei ne menką sveiko proto, tai bent abejonės spindulėlį. Tačiau nei akyse, kurios tai užsidega, tai priblėsta tarsi vėjo gaivinamos žarijos, nei veide – jokio ženklo, kad abejotų, išklausytų, ką sako kitas. Žmogus tokiom akim, tokio ryžtingo veido nesitrauks, nenusileis nė per plauką. Apima siaubas, kad vyras, kurio iš tikrųjų nepažįstu, daro beprotybę, kuri pražudys ne tik jį patį, bet ir mus abu. Jo žvilgsnis užkliudo mane, įsminga – tarsi nepažintų, o kai atpažįsta, jis rikteli:
       – Eik, skambink, ko sėdi!.. – nuleidžia balsą, o akys, tarsi pamačiusios kažin ką kitą, besislepiantį man už nugaros, šypsosi kaip sąmokslininkui ir jis kužda: – Bus man milijonas, tikrai bus!

       – SAULIAU, – metalinis balsas iš lauko ne vaidenasi kaip andai nubudus, bet skamba iš tikrųjų, – įsijunk telefoną, reikia pasikalbėti!
       Abu krūptelime, pažvelgiame vienas į kitą. Jo akyse šmėsteli baimė, man atrodo, kad jis norėtų paklausti manęs, ką daryti, bet neišdrįsta. Akimirką dar abejoju, ar balsas vis dėlto – kaip ir paryčiais – nepasivaideno?
       – Sauliau! – netyla jis. – Įsijunk telefoną!
       Jis krusteli, vėl klausiamai pasižiūri į mane, bet eiti prie telefono nesiryžta.
       – Eik, – sakau.
       Prijungiu laidą, atsiliepiu ir, uždengusi delnu ragelį, šnibždu jam:
       – Neužsimink jiems apie tą milijoną… Prašyk lygiųjų – tegu tave išleidžia, o tu man – nieko… Ar girdi?
       Jo akyse šmėsteli nuostaba, tartum nesuprastų, ką kalbu, paskui pritariamai linkteli galvą, rodos, mano žodžiai pasiekė jo smegenis.
       – Duok savo svečią, – prašo balsas ragelyje.
       Girdžiu, kaip jo saujoje treška gniaužiamas ragelis, matau, kaip ranka su ginklu pakyla aukštyn, lyg taikytųsi į kažin ką šauti. Bet pats aplinkui dairosi, lyg ko ieškotų – gal kieno patarimo? Spaudžiu ranką – esu su juo.
       Jis atsiliepia negarsiai, ir ne tik aš, bet ir jie turėtų pajusti, koks jis išvargintas.
       – Tai ką, Sauliau, sugalvojai per naktį? – derybininko balsas žvalus, gal apsimestinai linksmas.
       – Tą patį, – iškošia jis.
       – Tau reikia merso, pinigų? – tarsi rimtai klausia, tarsi juokauja vyras iš lauko.
       Jis tyli, bet, pajuntu, ima drebėti. Ragelyje tyla.
       – Tyčia klausk: kaip laiškininkė, – kuždu į ausį.
       Kalbantysis tartum – gal iš tikrųjų? – išgirsta mano žodžius:
       – Laiškininkė ligoninėje, – atsako. – Todėl, Sauliau, galvok šaltu protu. Išeitis yra.
       „Sakyk, kad sutinki!“ – kuždu jam į ausį.
       – Vakar buvome sutarę – šimtas tūkstančių, – sako jis.
       – Taip, – sutinka derybininkas.
       – Dabar – milijonas! – ištaria Paulius tyliu, bet tvirtu balsu.
       Derybininkas tyli.
       – Tai paskutinis mano žodis! – patvirtina „manasis“.
       Anoje pusėje tyla.
       – Laukiau iki vakaro, per visą naktį, o dabar jūs man vėl kabinate makaronus, – jis tarsi atgauna amą, ima šaukti: – Išaugo procentai, ar ne taip?!
       – Bet tai keičia reikalą, – išsisukinėja derybininkas. – Viskas vėl iš naujo.
       Kumščiuoju, kad nesiginčytų, bet jis nubloškia mano ranką.
       – Milijoną žalių, – jis nutyla, pagalvoja, aš sustingusi žvelgiu į jį. – Ir sraigtasparnį.
       – Čia nėra aikštelės nutūpti.
       – Tai lėktuvą.
       – Lėktuvą? – nustebęs perklausia derybininkas.
       Man dingteli, kad jie kaip ir vakar vilkina laiką.
       – Taip, lėktuviuką Wilgą. Tupi oro uoste už miesto.
       – O, tu daug žinai! – stebisi kalbantysis.
       – Iki oro uosto duodate tačką, lakūną atvežate patys.
       – Kas tau iš to milijono, Sauliau, – tarsi nusivylęs atsidūsta derybininkas ir ima tikinti: – Jei ir gausi, kur dėsi? Su juo neišeisi nė iš kambario. Kam jis tau?

       PERŠAUTA, bet dar gyva? Kodėl nejuntu skausmo? Girdėjau, kaip kažin kas sunkus nukrito ant grindų, kaip trenkė, prieš akis draikosi dūmai, smirdi paraku. Nežinau, ar rėkiau, bet man atrodo, kad netekau balso. Jis pasilenkia, pakelia pistoletą. Pasiklauso, pasidairo į langą, ištraukia apkabą, įdeda šovinį. Papučia į vamzdį.
       – Iškrito, pykštelėjo, – teisinasi išblyškęs, šiurpiai šypsodamasis.
       Ir susyk pasigirsta telefono skambutis – neramus, ilgas.
       – Sauliau, siūlome tau paskutinį kartą – padėti ginklą ir išeiti, – vyriškio balsas kietas, įsakmus, neleidžiantis prieštarauti. – Be jokių sąlygų – duodame lygiai pusę valandos!
       Jis – vis toks pat išblyškęs – atsigręžia, veria mane klausiamu, šiurpiu žvilgsniu.
       – Sakyk, mažyte, ar nenorėtum, kad pasiduočiau?!
       Užklupta negaliu atsakyti, tiktai gūžteliu pečiais. Jo akys prisimerkia, lūpos išsišiepia, pasimato smulkūs dantys.
       – Tai kaip – gal nori?
       – Gal tau taip būtų geriau…
       – O tau?
       Šypsodamasis jis žiūri į mane, o aš laukiu, ar jo akyse nepasirodys kokia abejonė, pagaila, žmoniškumo spindulėlis.
       – Juk tu pats žinai, Pauliau…
       – Ak, šit kaip, – sako jis, vis taip pat keistai, nesuprantamai šypsodamasis.
       Ir ūmai mane persmelkia abejonė, ar tik jis iš tikrųjų nėra tas vyras, apie kurį andai rašė laikraštis, tas pats, kurio tada ėmiau bijoti, dėl kurio pradėjau rakinti duris, tik vakar jį palaikiau kitu, pažįstamu – jis man netgi patiko – todėl apsirikau, įsileidau? Ir ne tas, su kuriuo kalbėjomės per naktį, bet anas, apie kurį pranešė radijas, kuris šovė į laiškininkę, o dabar dėbso į mane primerktomis, žiauriomis, šiek tiek besijuokiančiomis akimis?

       Su užpuoliku, kuris Džiuguose tebelaiko uždaręs įkaitę, o kitame mieste sužeidė laiškininkę, atnaujintos derybos. Pagrobėjas didina reikalavimus, manoma, kad jo būklė dėl nuovargio ir įtampos neprognozuojama. Bute pasigirdo šūvis, tačiau iššautas netyčia, įkaitė nenukentėjo. Manoma, kad policija rengiasi išvaduoti.

Čia jūsų korespondentas Augustinas, Džiugai       

       – NA SAKYK, Pauliau, kam tau reikia žūti? Tu toks jaunas, šitoks vyras!.. Ir nieko gero kaip ir aš savo gyvenime nematei! – kalbu greitomis, karščiuodamasi, galbūt pati kišu galvą į kilpą, bet nemeluoju, galiu padaryti viską dėl tos vienintelės akimirkos, viską paaukoti, kas bus paskui, nebesvarbu: ne kartą savo gyvenime ką nors negalvodama darydavau, net jei nujausdavau, jog paskui ilgai, gal net visą amžių, gailėsiuos. Darydavau! – Pauliau, dėl tavęs žengiu šitokį žingsnį… O gal tu manim netiki?
       Jis žiūri į mane nustebęs, tarsi nesuprastų mano žodžių.
       – Aš tau reikalingesnė už tą kitą – tave gelbsčiu!
       Jo akys smelkiasi vis giliau į mane ir, matau, įsismelkusios – suglumsta. Tačiau greit vėl ima šypsotis, tik šaltai, pašaipiai ir kuo toliau, tuo labiau. Bet aš nebegaliu pasukti atgal.
       Atsikvepiu, sutelkiu visas jėgas ir karštai dėstau:
       – Tu juk nenušovei laiškininkės, ir ji tau gali dovanoti… Pinigus tebeturi. Nuvažiuotume pas ją abu… Jei ji dovanotų, gal dovanotų ir jie. Paimtų, bet paleistų, – ne vieną palaiko ir paleidžia. O jei ne… Juk pats sakei, kad ir kalėjime – taip pat gyvenimas. Jei tave uždarytų, žinotum, kad yra žmogus, kuris tavęs laukia! Aš laukčiau tavęs, Pauliau, – pajuntu, kaip iškaista skruostai. Bet aš nesigėdiju ir jau visai nieko nebebijau – tai mano vienintelis, paskutinis ginklas. – Aš – išsiskyrusi, o kalėjime žmonės gali apsivesti, matytis… Tu man toks gražus, Pauliau! Net vakar, kai įpuolei, išraudęs, piktas, buvai gražus… Man pasirodei kaip koks senas pažįstamas. Ir visada man būtum gražus – net ir piktas. Nuojauta manęs neapgauna, jei žmogus man patinka, aš netikiu, kad jis blogas. Na paklausyk, ką sako ta, kuri nenori, kad žūtumei pats ir pražudytum ją – be jokio reikalo… Kito gerumas ir auka gali tave išgelbėti…
       Neklausiu savęs, ar tikiu savo žodžiais, ar man tik atrodo, jog sakau tiesą, bet trokštu, kad būtų taip, kaip kalbu, – man to gana.
       – O ką dukra tau pasakys? – atvirai šaiposi jo primerktos akys.
       – Ką pasakys! Žinoma, darau negerai pasirinkdama tave, apie ją – negalvodama… Bet juk ji nebemaža, viską supranta ir su manim kalbasi kaip suaugusi. Kai buvo atsiradęs kitas, sakydavo: mama, kam jis, šitoks, tau reikalingas, – nei pinigų duoda, nei dirbti padeda, negyvenk su juo… Vaikai šiais laikais protingesni už suaugusiuosius. Jei tau viskas baigtųsi gerai, svarbiausia, jei būtum geras ir man, ir jai, priprastų.
       – Na jei taip kalbi, tai aš dar viską pamatysiu, – atlaidžiai šypteli.
       – Kanarų salas! Seišelius! Ameriką! – tikinu beveik juokdamasi, man rodosi, jog rankose jau laikau siūlą, kurį vyniodama galiu ir pati išeiti iš spąstų, ir jį išvesti. – Žinoma, pamatysi! Juk žadėjo ir dešimtį, ir šimtą tūkstančių, gal – milijoną!
       Atsikvepiu ir mintyse įsakau sau – spausk, Auguste, neatleisk, nors gal jis pats ir nebetiki savo milijonu. Kaip galiu įtikinti, ką dar pažadėti?
       – Tai, sakai, man – vėl į zoną? – šiurpiai klausia.
       – Tu kaip apkurtęs! – pykteliu. – Sakiau, aplankysime laiškininkę… O jei ne – aplankysiu viena, pas tave atvažiuosime su ja, abi. Tu ją tik sužeidei, pats Dievas saugo žmogų, negi taip greitai ir nei iš šio, nei iš to leistų ir jai, ir tau žūti?
       Jis nebesiklauso – žiūri pro langą į lauką, kur jau visai šviesu.
       – Tai kaip darome? – neatstoju.
       Jis neatsako. Taip tylu, kad toli gatvėje girdėti duslus automobilio ūžesys. Neatplėšiu žvilgsnio nuo jo, laukiu, kol akyse spingtels vienintelis – kitokio negali būti! – atsakymas. Nesulaukusi atsistoju, žengiu prie telefono.
       – Nė iš vietos! – sugriebia už rankos. – Ar nesakiau, kad viena – nė žingsnio? Kad nė galvos nepajudintum!
       Atgalia ranka nutrenkia mane į pasienį, išrauna iš sienos laidą. Baksnodamas ginklu pristumia prie lango. Bet ko jis taip įdėmiai, slėpdamasis man už nugaros, stebeilija į kaimyninį namą, kurio pilkos, murzinai dėmėtos sienos jau aiškiai matyti, o languose žvilga blausūs prasidedančios dienos atspindžiai, tamsūs, į žmones panašūs šešėliai?
       – Matai, kas ten? – sušvokščia į ausį.
       – Ne…
       – Ne ten žiūri, – suspaudžia alkūnę. – Žiūrėk, kas ten, balkone!
       – Dėžės. Visada ten riogso.
       – Bet ten – prie dėžių? Žiūrėk, sakau! – pirštais tartum geležiniais gniaužtais spaudžia petį.
       – Rodos, žmogus.
       – Žmogus… Snaiperis!
       Iš tikrųjų prie dėžės glaudžiasi juodais drabužiais, su juoda kauke žmogus.
       – Tai matai, kaip jie su manim tariasi… Visą gyvenimą, kai tik pakliūdavau į jų nagus, jie mane mušdavo, daužydavo, o dabar kaip žvėries tyko. Ak, duotų kas automatą, ne vieną nupilčiau.
       Ir man sukyla pagieža jiems – padėsiu ne jiems, bet „savajam“, ir eisiu – iš apmaudo, iš keršto – su juo visur, jei reikės – ir į kalėjimą.
       Apimtas pagiežos jis šnarpščia ir dreba. Stumteli mane į koridorių, virpančiomis rankomis pagriebia telefoną.
       – Duokit man pasikalbėti su motina! – įsako persekiotojams.
       – Duosime, – taikiai, tarsi nebuvo paskutinio perspėjimo, tarsi balkone netyko juodas, kaukėtas žmogus, atsiliepia pažįstamas balsas. – Sujungsime, paskambinsime.
       Jis laukia, nervinasi, prideda ginklą prie kaktos, lyg ketintų spustelti gaiduką, bet tik paliečia. Keliskart pakelia, bet vis numeta telefono ragelį. Ištraukia, patikrina apkabą, tartum ruoštųsi šaudyti. Atrodo, praslinko marios laiko, tik jie kažin kur – turbūt kitame mieste – tebeieško jo motinos. Ar tik jis nenori pasakyti jai sudie? Kai išgirsta skambutį, ilgokai žiūri į aparatą, tarsi nesiryždamas atsiliepti. Pakeliu ragelį.
       – Sauliuk, – lyg iš po žemės atsklinda silpnas, verksmingas vakarykštis balsas.
       Sugriebia ragelį ir greitai ima pilti:
       – Čia aš, motin… Saulius, sakau, ar apkurtai?! Ne, manęs nemokyk, pats žinau, ką darau… Sakau, daug nešnekėk, neturiu kada klausytis! Tu žinojai, kad tada išbėgdamas iš namų išsinešiau pinigus?.. Žinojai. Nepasakei patėviui? Ne. Tai gerai, aš taip ir maniau. Sakai, jis bijojo, kad kada nors pareisiu namo? Bijojo!.. Tikrai, buvau prisiekęs, kad užkasiu… Bet tai buvo seniai, labai seniai… Sakėsi, kad buvome susitikę? Ne? Tu daugiau jo nebematei? Ai, motin, kam skleidei kalbas, jog aš pridėjęs prie jo ranką? Ne tu, bet kiti žmonės taip šnekėjo?.. Melagystė, motin!.. Nekliudžiau jo nė pirštu, tegu sau šneka kas ką nori. Aš tau, motinai, prisiekiu: nesu kaltas, nori – tikėk, nori – ne… Tiki?.. Tai gerai. O dabar paklausyk, ką tau pasakysiu.
       Ilgokai galvoja ir tarsi suradęs tinkamų žodžių, neleisdamas jai prasižioti, beria:
       – Žadėjau parvažiuoti pas tave, ir – su dideliais, dideliais pinigais. Apsižiūrėtum namą, nupirkčiau. Sakai, vėlu, nebeturi sveikatos?.. Nežadi ilgai gyventi?.. Ai, motin, baik šitokias kalbas!.. Jei parvažiuosiu su dideliais pinigais, pagydysiu. Nesvarbu, kas iš mūsų kaltas, mums taip išėjo, ir tiek. Parvažiuočiau, atsilyginčiau tau už visus vargus, ir mums visam laikui būtų gerai, supratai? Esi viena pati?.. Aš tavęs neapleisčiau, juk tu man – motina. Tiktai, sakau, nesigraudink, neliek ašarų… Nebėra kada… Dabar man taip išėjo, kad negaliu atvažiuoti tau atsilyginti. Tad lik sveika, motin, kažin, ar pasimatysime. Sakau, lik sveika, ar neprigirdi? Nebegaliu su tavim ilgiau šnekėtis!..

       – ČIA TAS, ko man reikia! – džiūgauja stovėdamas vonios tarpduryje. Jis manęs nemato. – Prisileisiu juos prie pat durų ir susprogdinsiu.
       – Kam? – klausiu nežinodama, ką sakyti.
       – Kam! – nepažvelgia, bet suirzta, piktai išsišiepia. – Kad būtų kraujo… Daug kraujo!
       Ir tyliai, šiurpiai susijuokia.
       „Čiagi ūkiškas muilas!“ – vos neištrūksta man šūksnis, bet sučiaupiu lūpas.
       – Nedaryk taip, Pauliau, – prašau išsigandusi labiau nei pirma.
       Bet jis negirdi, tik džiaugiasi.
       – Pagalvok pats – susprogdinsi namą, žus ne tik jie, bet ir daug nekaltų žmonių.
       – Koks mano reikalas? Neturiu ko gailėtis! Man – tik kraujo…
       – Na negaila manęs, mano vaiko, kitų… Bet kodėl negaila savęs?
       Jis dar plačiau, beveik vaikiškai, todėl dar baisiau, šypsosi. Galbūt ir aš turiu džiaugtis, kad nebežino ką darąs? Bet kai vėl atsisuka, kai ilgokai dėbso nejaukiomis pamišėlio akimis, mane ima vis didesnė baimė. Sakyti jam, kad tai ne sprogmuo, o muilas? Tik ar supratęs nesiims ko nors baisesnio? Nesakyti, apgaudinėti ir – vilkinti laiką? Ar neatsipeikės pats? Paliečiu jo ranką, bet jis nejunta manosios. Ir žinau – juo daugiau jo akyse pikto džiugesio, juo turiu būti atsargesnė, meiliau šnekėtis. Svarbiausia – sugrąžinti jį iš ten, kur klaidžioja geltonomis ugnelėmis spindinčios jo akys, kad mane pamatytų, išgirstų. Ir lyg ieškodama kokio patarimo ar pagalbos atsisuku į langą – lauke jau drumzlina, pusiau šviesi, pusiau tamsi žiemos diena. Noriu, kad kuo greičiau bėgtų laikas, kad ateitų pabaiga, tačiau kai suvokiu, jog baigiasi, gal jau praslinko paskirtas pusvalandis, – trokštu, kad viskas užtruktų ilgiau.
       Atsigręžia, žiūri – tiesiai į mane, sakytum, į pačią sielą – vis tokiu pat ilgu, besišypsančiu, nekaltu žvilgsniu.
       – Jei mūsų nesudraskys, tai…
       Ir pakiloja ginklą.
       – Ką dabar išsigalvoji?! – šūkteliu. – Juk jau buvome sutarę. Tai tu visko – ir manęs atsisakai?
       Jis, man rodos, apsimetęs kvaileliu vypso į akis. Smilkteli: kaip mažas užsispyręs vaikas!
       – Esi ujamas, gaudomas kaip žvėris, niekas tavęs nesigaili nuo mažens, – mano žodžiai drąsina mane pačią, jis vis taip pat tyliai, nekaltai šypsosi, ir man atrodo, nori, kad prašyčiau dar. – O man – man vienai – tavęs gaila, Pauliau! Ką tik norėjai, kad išvažiuotume kartu.
       – Norėjau! – mėgdžiojasi tarsi juokdamasis. – O dabar sakau, kad visko sulauksim čia.
       – Čia?!
       – Žadėjai su manim gyventi?
       – Gyventi, bet ne…
       – Žadėjai! Kas taip pasižada – pasižada iki galo... Į zoną aš daugiau negrįšiu. Jei motina mane pagimdė kalėjimui, tai tegu mano kapas bus čia.
       Vienoje rankoje jis laiko ginklą, kitoje – sprogmenį, ir vis taip pat nekaltai ir baisiai šypsosi, tik akyse spindi anos gelsvos, pašaipios, piktos ugnelės. Ir vėl manęs nebemato. Viltingai dirsteliu į telefoną – ar nesuskambės, ar neatsiras dar kokia išeitis, gal dar viena atvangos akimirka? Tačiau telefonas tyli,– ir žinau, kad niekas daugiau nebeskambins. Juntu, kaip įsitempia apgaulinga tyla, kaip dunksi artėjančios grėsmės žingsniai. Argi jau viskas po laiko, ar nieko pati nebegaliu pakeisti, belieka tiktai laukti?
       Viešpatie, ir jam jau prasideda, bet aš dabar jau išmanau, ką turiu daryti, žinau, kad nebegalima laukti nė akimirkos, ir Tu viską žinai, tai būk geras, padėk man!

       Meldžiuosi tais pačiais senais savo žodžiais – jie man kadaise padėjo. Ne šis įsibrovėlis, bet kitas, tikrasis, mano žmogus stovėjo toje pačioje vietoje, kilpa, sumegzta iš plonos sintetinės virvutės, buvo užmauta jam ant kaklo, prikabinta prie durų rankenos. Tik trumpą valandėlę tebuvau išleidusi jį iš akių, girdėjau, kaip jis atsuko čiaupą, kaip ėmė ūžti vanduo. Galvojau apie tai, ką jis tarsi man, tarsi sau pačiam, o gal kažkam kitam šnekėjo: kokia kaukolė, kokia geltona kaukolė, kaip išsiviepusi! Aš jį suniekinau – ką čia paistai, tai telefonas, jį mums neseniai įvedė, pats juo džiaugeisi, ar sapnuoji? A, gerai, atsakė, dėkingai šyptelėjo, paskambinsiu viršininkui, kad vėluoju. Gerai, ištariau, paskambinsiu pati, pranešiu, tu sergi, pagulėk, išvirsiu stiprios arbatos. Jis linktelėjo galvą ir dar sykį nusišypsojo, bet gailiai, liūdnai, aš paėmiau jį už rankos, jis nesipriešino, nuvedžiau į miegamąjį, paguldžiau. Gulėjo ramus, dar prašė, kad būtinai paskambinčiau, priešingu atveju jam baigsis blogai, pažadėjau, bet jis pridėjo prie lūpų pirštą, ėmė vėl tildyti. Tsss, ar girdi? – klausė. Ne, negirdžiu, atsakiau. Groja, sakė jis. Padespaną, tokį senovinį šokį, – kai tarnavau kariuomenėje, grodavome, rusų karininkai su savo mergom šokdavo… Gal, sakiau, už sienos groja radijas, bet aš nieko negirdžiu. Juk jis muzikantas, pagalvojau, geriau už mane girdi. O, kaip jos šoka! – suriko jis. Kas šoka? Panos šoka! Nematau, kame šoka? Jis parodė į palangę ir nusijuokė – ne man, bet sau, o gal kaži kam kitam: panos šoka – parapam parapam parapampa! – į vieną pusę… Apsisuka ir – į kitą – parapam parapam parapampa!.. – mėgdžiojo melodiją, kurios aš negirdėjau. Su ilgais, drūžėtais, užkeltais sijonais – šit viena šlaunis plika, šit kita… Paryžius!.. Norėjau jam pasakyti: tai užuolaida – drūžėta, su klostėmis, nuo lubų iki grindų, bet jis, pritardamas negirdimai muzikai, niūniavo melodiją. Staiga atsikėlė iš lovos.
       Nebuvau savo akimis mačiusi baltosios, tiktai girdėjusi apie ją, ir nežinojau, ką daryti. Aš meldžiausi: Viešpatie, jam jau prasideda, neišmanau, ką daryti, tik žinau, kad negalima laukti nė akimirkos, Tu viską žinai, būk geras, padėk man! Ir Jis išgirdo mano maldą, ir staiga pajudino už peties, įsakė keltis, nes vanduo negali taip ilgai ūžti, suteikė man stiprybės, žinojimo, aš pašokau, atidariau vonios duris.
       Ir dabar sakau sau: jei mes norime juos išgelbėti, turime ištraukti iš ten, kur jie žiūri taip įsitempę, kad nieko daugiau nebemato, nebepažįsta, ir neleisti klausytis anų, kurie jiems kalba arba groja. Jie turi sugrįžti iš tenai kad ir būdami neregiai, ir apkurtę.
       – Pauliau, gal mes galime užsidaryti vonioje ir išsigelbėti? – klausiu.
       Bet jis manęs negirdi, nemato.
       – Tik sienos plonos, o duris galima išspirti koja, – abejoju.
       Negaliu nieko daugiau greitom sugalvoti, nebent melstis.
       – Pauliau, šauk dar kartą! – sugriebiu jį už rankos.
       – Kam? – atsisuka – jo akys klausiančios, įdėmios.
       – Kad išgirstų! Išgirs ir pagalvos, kad peršovei. Ir duos, ką žadėjo…
       Jis šypteli, palinguoja galvą.
       – Ne, jie nepatikės, kad galėčiau į tave šauti, žino – mudu jau susigyvenome.
       – Pauliau, reikia mėginti, nors ir kažin kas!
       Bet jis ir vėl nebegirdi mano žodžių. Baksteli ginklu.
       – Tss, klausykis!.. – tildo.
       Mano ausis pasiekia besiartinančio sunkvežimio riaumojimas.
       – Kamazas! – apsidžiaugia. – Atveža betono blokų, apdės sienas… Nė raketa nepramuš!
       Iš tikrųjų lauke, po langais, kurtinantis motorų ūžesys, į vidų plūsta benzino dūmai.

       SMENGA žemyn – tartum norėtų atsisėsti, tarsi kažkas staiga jam būtų pakirtęs kojas. Ausyse tebeaidi negarsus iš lauko, nuo kaimyninio namo, atskriejęs pokštelėjimas. Sugriebiu vyrą abiem rankom, bet jis toks sunkus, neišlaikau. Paleidžiu, nukrenta ant grindų. Žvelgia drumstomis, tarsi nieko nematančiomis akimis. Bet ūmai akys prisimerkia, atgyja, jis mane atpažįsta, sukrutina lūpas, lyg norėtų kažką pasakyti. Žvilgsnis veriantis, piktas, pašaipus. Pakyla ranka, ir aš matau tiesiai į mane žiūrinčią mažytę, apvalią, tuščią tarsi išlupta akis vamzdžio kiaurymę. Jis taikosi į mane. Sugriebiu ranką, suku į šalį, šūvis trenkia prie pat ausies. Nieko nebegirdžiu, tikriausiai sudribsiu šalia. Skausmo nejuntu. Klykiu iš visų jėgų, tik nežinau, ar balsu.

       2004

       * Kalbama apie M. Lermontovo poemą „Mcyri“. (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
[email protected]