TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       „Sakmė apie bambukų kirtėją“ („Taketori monogatari“) laikoma pirmuoju japonų naratyvinės prozos žanro monogatari („daiktų pasakojimas, atpasakojimas“) kūriniu. Šis žanras atsirado Heiano laikotarpiu (794–1192), taip pavadintu pagal senąją Japonijos sostinę Heianą (dabar – Kiotas) – miestą, kuriame klestėjo japonų aristokratų kultūra. Monogatari autorės dažniausiai būdavo išsilavinusios imperatoriaus rūmų damos, tačiau spėjama, kad pirmuosius šio žanro kūrinius parašė vyrai, kurių vardai liko nežinomi. Šiaip ar taip, monogatari tekstai dažniausiai būdavo garsiai skaitomi damų apartamentuose. Ankstyvieji šio žanro kūriniai – tai japonų pasakų ir legendų literatūriniai perpasakojimai, kurie jau po šimtmečio virto įmantriais prozos kūriniais, tokiais kaip „monogatari karaliumi“ vadinama ir daugelio literatūrologų pirmuoju psichologiniu romanu pasaulyje laikoma „Sakmė apie princą Gendži“ („Genji monogatari“), kurios autorė – Murasaki Shikibu (apie 973–apie 1014 m.).
       Kaip tik Murasaki Shikibu savo kūrinyje „monogatari protėviu“ vadina „Sakmę apie bambukų kirtėją“. Tačiau tiksli pastarosios sukūrimo data nėra žinoma. „Taketori monogatari“ parašytas japonų skiemenine abėcėle kana, kuri susiformavo maždaug IX a., grafiškai supaprastinus kinų hieroglifus. Be to, kūrinio pabaigoje minimas rūkstantis Fudži kalnas, kuris pagal istorinius duomenis veikė iki 905 metų, todėl spėjama, kad „Sakmė apie bambukų kirtėją“ buvo parašyta IX a. pabaigoje arba X a. pradžioje. Nežinomas ir jos autorius. Manoma, kad „Taketori monogatari“, kaip ir kiti ankstyvieji šio žanro kūriniai, kurių dauguma neišliko, buvo sukurta vyro, gavusio puikų klasikinį išsilavinimą. Nors „Sakmė apie bambukų kirtėją“ parašyta skiemenine japonų abėcėle, jos tekste galima rasti nemažai kinų hieroglifų ir žemyninės literatūros motyvų, pavyzdžiui, nuorodų į kinų legendą apie ugninę pelę arba mitologinį kinų kalną Penglai. Tai reiškia, kad autorius buvo susipažinęs su kinų literatūra ir mokėjo kinų kalbą, o tokio pobūdžio išsilavinimą senovės Japonijoje paprastai įgydavo tiktai vyrai. Kita vertus, „Taketori monogatari“ nuo vėlesnių šio žanro „moteriškųjų“ kūrinių skiriasi lakoniškumu ir griežta kompozicija.
       Nors „Taketori monogatari“ esama fantastikos elementų, autoriniu kūriniu virtusi pasaka panėšėja į satyrą – nė vienas jos veikėjas nėra idealizuojamas, net ir Kaguja, kuri galiausiai pasirodo esanti Mėnulio mergelė, – kilmė ją akivaizdžiai sieja su Kinijos Tang dinastijos laikų (618–907) daoistinėmis novelėmis. Kilmingi Kagujos jaunikiai ne aukštinami, bet išjuokiami, nė vienas jų negeba įvykdyti gražuolės užduočių. Keturi net nesistengia to daryti, o penktasis miršta kaip nevykėlis.
       „Sakmė apie bambukų kirtėją“ yra pirmas japonų grožinės prozos pavyzdys, ji panaudota vėlesniuose japonų literatūros kūriniuose, jos pagrindu sukurtos kelios pjesės, pastatyti kino filmai. Čia pateikiama pirmoji šio kūrinio dalis.

VERTĖJAS      

       Sakmė apie bambukų kirtėją

 
       Iš senosios japonų k. vertė MARTYNAS ŠIAUČIŪNAS

 
       Nepaprastas mergelės Kagujos gimimas ir jos vaikystė
       Penketas didikų ir pirmasis jaunikis princas Išicukuri
       Princas Kuramoči ir perlų šakelė nuo Penglai kalno
       Dešinysis ministras Abe ir ugninės pelės kailiukas

Į viršų

       Nepaprastas mergelės Kagujos gimimas ir jos vaikystė

       Tai buvo taip seniai, kad dabar jau niekas nebeprisimena kada. Gyveno anuo metu toks senukas – bambukų kirtėjas. Eidavo jis į kalnus, kirsdavo bambukus ir naudodavo juos įvairiausiems dalykams. O vadino jį Sanuki no Mijacuko1. Vieną dieną kaip visada senukas išėjo į kalnus kirsti medžių. Tik staiga mato: kažin kaip keistai švyti vieno nukirsto bambuko tuščiaviduris kamienas. Netikėdamas savo akimis jis priėjo arčiau: bambukas iš tikrųjų švytėjo. Pažvelgęs vidun, pamatė mažytę, vos trijų colių ūgio nuostabaus grožio mergaitę.
       Senukas nustebęs pasakė:
       – Aš kiekvieną rytą ir kiekvieną vakarą matau šiuos bambukus ir tik dabar sužinojau, kad jame gyvena tokia nuostabi būtybė. Atrodo, iš šito medžio išeis ne krepšiukas, o vaikiukas. Tebūnie, aš pasiimsiu tave namo, ir tu tapsi mūsų dukryte.
       Taip pasakęs, paėmė mergaitę ant rankų ir parsinešė namo. Parnešęs atidavė ją auginti savo senutei žmonai. Mergaitė buvo be galo graži, gražesnės už ją visame pasaulyje nerastum, o kadangi buvo labai mažytė, tai augino ją krepšelyje.
       Radęs mergaitę, senukas ir toliau kiekvieną rytą anksti keldavosi ir eidavo į kalnus kirsti bambukų. Tačiau dabar labai dažnai jam bekertant medžius iš jų bamblių išbyrėdavo po auksinę monetą. Taip bėgo metai po metų, ir senukas tapo neregėtai turtingas.
       Rastinukė stiebėsi ne dienomis, o valandomis. Prabėgo tik trys mėnesiai, o ji jau visai suaugo ir atėjo laikas plaukų surišimo ceremonijai2. Tad mergaitei sukėlė ant galvos vaikiškus palaidus plaukus ir prisegė prie juosmens klostuotą valktį. Ji buvo labai branginama, augo nė žingsnio nežengdama iš už užuolaidų ir kilnojamųjų pertvarų3.
       Mergaitė buvo nuostabi, gražesnės už ją niekur nebūtum radęs. Namuose nebuvo nė vieno tamsaus kampelio, viskas spindėjo jos grožiu. Kai senukui būdavo liūdna ar sunku, jis pažvelgdavo į mergaitę ir visos bėdos savaime pasimiršdavo. Kai apimdavo pyktis, užtekdavo pakelti akis į dukrytę, ir jo širdyje debesys išsisklaidydavo.
       Praėjo daug laiko, o senukas vis kirto bambukus ir rasdavo juose aukso monetų. Taip jis tapo neregėtai turtingas. Mergaitė irgi užaugo ir prireikė jai duoti vardą. Todėl pasikvietė žynį Akitą iš Mimurodo4 maldyklos. Žynys Akita suteikė mergelei Najotake no Kagujos5 vardą. Ir iškėlė senukas įdukros vardynų proga dideles iškilmes, sukvietė daug svečių iš apylinkių, ir visi linksminosi tris dienas. Pakvietė senukai gausybę šokėjų, muzikantų, dainininkų. Svečius kvietė per daug nesirinkdami, tad atėjo, prisirinko daugybė ponų ir ponaičių. Senukų namuose buvo didžiulė puota – beveik kaip pasakose.
       Vaikinus iš viso pasaulio – aukštus ir žemus, gražius ir nelabai, kilmingus ir prastos kilmės, išsilavinusius ir neišprususius, – prisiklaususius įvairiausių kalbų apie Kagujos grožį, kamavo viena vienintelė mintis: „Viską atiduočiau, nieko nepagailėčiau, kad tik galėčiau vesti mergelę Kagują, kad nors akies krašteliu ją išvysčiau“. Net ir namų tarnams nebuvo taip paprasta susitikti su šeimininkų įdukra, pamatyti jos dailų veidą. Kadangi visi kalbėjo apie neregėtą merginos grožį, jaunikaičiai, prisiklausę įvairiausių kalbų, vakarais nebegalėdavo ramiai užmigti, naktimis, kai jau visiškai sutemdavo, išeidavo iš namų, ilgesingai vaikščiodavo palei tvoras, trindavosi prie vartų, draskydavo popierines sienas ir pro plyšelius slapčiomis stengdavosi pamatyti nuostabiąją Kagują. Kaip tik nuo tų laikų piršlybos mūsiškai imtos vadinti „slankiojimu naktimis“6.

Į viršų

       Penketas didikų ir pirmasis jaunikis princas Išicukuri

       Jaunikiai pametę galvas landžiojo po tokias bambuko kirtėjo namų vietas, kur padorus žmogus nosies nekištų, tačiau veltui: jų numylėtos gražuolės niekur neužtiko. Bandė jie užkalbinti namiškius, paklausti jų ko nors, perduoti mergelei kad ir trumpiausią žinutę, galiausiai papirkti, tačiau visos jų pastangos buvo bevaisės. Daugybė vaikinų iš kilmingų šeimų dienas ir naktis leisdavo prie senuko dvaro. Tačiau greit tie, kurių širdyse nedegė itin karšta aistra mergelei Kagujai, pagalvoję, kad ten vaikščioti nesą jokio reikalo, jei tai neduos jokios naudos, nustojo valkiojęsi aplinkui.
       Veikiai visi pastebėjo, kad iš šitos gausybės vaikinų liko tik penki įsimylėjėliai, kurie niekaip negalėjo liautis galvoję apie Kagują ir ateidavo prie jos namų kiekvieną dieną po keletą kartų: rytais, per pietus, vakarais. Tai buvo: princas Išicukuri, princas Kuramoči, dešinysis ministras Abe no Miuši, pirmasis vicepremjeras Otomo no Mijuki ir antrasis vicepremjeras Isonokami no Marotari.
       Kaip ir šiais laikais, taip ir tuo metu buvo nemaža jaunikaičių ir vyresnių vyrų, kurie, vos tik sužinoję apie gražią moterį, būtinai norėdavo ją pamatyti, sutikti, su ja pakalbėti7. Taigi ir šiems penkiems ponams užteko išgirsti vieną vienintelį žodį apie nuostabiąją mergelę Kagują, jos nepakartojamą grožį, ir jie iškart užsinorėjo įsitikinti sklindančiais pasakojimais. Galvodami apie savo mylimąją, jie nebegalėjo nei gerti, nei valgyti. Ir prie Kagujos namų rinkdavosi vedami vienintelio troškimo ją pamatyti, bet vis veltui – nė vieno jų svajonė neišsipildė. Rašė jai meilės laiškus, bandė juos perduoti per tarnus ar kitais būdais, bet irgi perniek: nė vienas negavo atsakymo. Pagaliau ėmėsi kurti graudžias eiles ir siųsti jas mergelei, tačiau ir tai nedavė vaisių. Tačiau nesėkmės neatvėsino jaunikių įkarščio. Pačiame žiemos viduryje, vienuoliktą ir dvyliktą mėnesį, tuščiais apsnigtais ir apledėjusiais keliais, pačiame vidurvasaryje, šeštą mėnesį, kepinant saulei ir griaudžiant griaustiniui, nekreipdami dėmesio į orą jie traukdavo prie Kagujos tėvo namų.
       Negalėdami numaldyti savo širdžių, jaunikiai, pamatę senuką bambukų kirtėją, sudėdavo delnus ir jam iš tolo lenkdavosi, nusižeminę maldaudavo:
       – Atiduok mums savo dukterį, leisk ją į žmonas.
       O senukas į tai teatsakydavo:
       – Ji nėra mano tikra duktė, ne aš ją pradėjau, todėl niekam negaliu atiduoti jos rankos ir širdies. – Ir taip slinko dienos ir mėnesiai.
       Matydami nieko nepasieksią ir negalėdami pamiršti savo mylimosios, jie grįždavo namo ir, galvodami tik apie vieną vienintelį dalyką, dėdavo gausias aukas priešais Budos ir kitų dievų altorius, prašydavo padėti numaldyti meilės kančias. Tačiau ir tai nieko negelbėjo, jie nenustojo svajoti apie nuostabiąją Kagują. „Juk negali būti taip, kad ji visą amžių nugyvens netekėjusi!“ – nuo tokių minčių jų aistra tik dar labiau liepsnojo. Ir toliau, neslėpdami savo vilčių, jie eidavo prie Kagujos namų.
       Šitai matydamas ir girdėdamas, senukas pasišaukė įdukrą ir tarė:
       – O, mano mylimiausias vaikeli! Juk tu esi dievybė, pasivertusi žmogumi8, kaip kitaip paaiškinti tavo neregėtą grožį ir tai, kad taip greitai užaugai? Nemaža prakaito mudu su senute išliejome, kad tave užaugintume, tad dabar išklausyk, ką aš, senukas bambukų kirtėjas, tau noriu pasakyti, nepraleisk mano žodžių pro ausis.
       Mergina atsakė:
       – Kas per žodžiai, ką tu dabar kalbi? Nesuprantu. Nežinojau, kad aš dievybė, visada laikiau jus tikraisiais savo tėvais. Bet sakyk, ką nori pasakyti, aš viską išklausysiu.
       Senukas nudžiugo:
       – Mano mylima dukrele, man tikrai malonu girdėti tokius tavo žodžius, – ir senukas pradėjo pasakoti. – Juk žinai, man jau per septyniasdešimt. Jei ne šiandien, tai rytoj ateis ta diena, kai paliksiu šį pasaulį. O šis taip sutvarkytas, kad vyras sutinka moterį ir su ja susieina. Moteris sutinka vyrą ir su juo susieina. O paskui pasaulyje atsiranda nauja šeima, kuri gausėja ir puošia pasaulį. Taip buvo nuo senų senovės, tad kodėl tu niekaip negali pradėti galvoti apie vestuves?
       Kaguja, tai išgirdusi, paklausė:
       – O kodėl aš turėčiau ištekėti?
       – Kai tu, būdama dievybė, žengei iš dangaus, nusprendei įsikūnyti moterimi. Kol kas aš dar gyvas ir tavimi pasirūpinsiu, gali sau ramiai gyventi, bet praeis nedaug laiko ir stos tas metas, kai man teks palikti šį pasaulį. O penki jaunikaičiai čia leidžia ištisus mėnesius ir metus, jau ilgai kenčia, tavęs trokšdami, tad išklausyk, ką jie kalbės, gerai apgalvok kiekvieno jų žodžius ir vienam, kurio kalba ir būdas tau labiausiai patiks, suteik tą laimę, kurios jis taip laukia.
       – Juk aš negaliu pasigirti pasakišku grožiu, be to, nežinau, ką jie slepia savo širdies gelmėse, tad negaliu nustoti galvojusi, kad jei per klaidą susiesiu savo gyvenimą su lengvabūdžiu žmogumi, būtinai atsitiks daugybė nemalonių dalykų, ir aš paskui praliesiu daug graudžių ašarų. Juk pasaulis pilnas piktų ir baisių žmonių, tad man, nežinančiai, ką jie giliai savo širdyse slepia, yra be galo sunku apsispręsti, su kuo norėčiau praleisti visą savo gyvenimą.
       – Tu pasakei kaip tik tai, apie ką ir aš galvoju, ko šiek tiek bijau. O ko tu ieškai, su kokiu žmogumi norėtum susitikti ir susituokti, koks tavo išsirinktasis turėtų būti? Kiek dabar matau ir jaučiu, visų čia susirinkusių jaunikių jausmai yra pastovūs ir kasdien nekinta, jie tikrai tave myli.
       – Aš tikiu tavimi, tėveli, bet pasakyk jiems, kad noriu išbandyti, kiek gili ir tvirta yra jų meilė. Juk iš jų visų aš noriu išsirinkti vieną vienintelį. Ar tikrai tie penki jaunuoliai mane vienodai myli? Aš noriu iš jų visų išsirinkti vieną žmogų, kurio jausmas – pats stipriausias. Tas žmogus, kuris išpildys mano norą, atneš tai, ką noriu turėti, tikrai mane myli, jo jausmas bus pats stipriausias, ir jam aš būsiu pasirengusi tarnauti visą likusį gyvenimą, jam atiduosiu savo ranką ir širdį. Nueik ir pranešk šią mano valią čia susirinkusiems.
       – Tu labai gerai sugalvojai, – išklausęs Kagujos kalbą, atsakė senukas.
       Kai atėjo vakaras ir saulė nusileido, vėl kaip visada prie bambukų kirtėjo namų susirinko jaunikiai. Tikėdamiesi išvysti nuostabiąją mergelę ir sužavėti ją, vienas grojo fleita, antras dainavo dainas, trečias deklamavo eiles, ketvirtas švilpiniavo švilpyne, penktas vėduokle mušė ritmą. Iš namų išėjęs senukas jiems tarė:
       – Aš meldžiu jūsų atleidimo, kad jūs buvote priversti čia, tokioje varganoje vietoje, leisti ilgus metus ir mėnesius, už tai aš jūsų kuo nuolankiausiai atsiprašau. Aš pasakiau savo vaikeliui: „Mano gyvenimas, jei ne šiandien, tai rytoj pasibaigs, jau greitai aš iškeliausiu į kitą pasaulį, tad jau pats laikas tau ištekėti. Gerai įvertinusi kiekvieno iš čia susirinkusių įžymių ir turtingų vaikinų savybes, išsirink vieną ir tarnauk jam visą gyvenimą“. Mano dukra atsakė: „Aš nusprendžiau, kaip išsirinkti sau vyrą. Kadangi visi yra stiprūs ir tvirti jaunuoliai, aš tik noriu sužinoti, kuris mane labiausiai myli. Tad ištekėsiu už to žmogaus, kuris įrodys savo meilę atnešdamas man tai, ko aš panorėsiu“. Aš jai taip pasakiau: „Tebūnie taip, kaip tu pasakei. Tada ir kiti jaunikiai neturės dėl ko pykti“.
       Jaunikiai nutarė, kad tikrai gerai mergelės sugalvota, o senukas perdavė jų žodžius savo dukteriai. Tada Kaguja davė užduotį princui Išicukuriui:
       – Sakoma, kad pats didysis Buda kadaise turėjo akmeninį dubenį, su kuriuo nešini vienuoliai vaikšto po žmones rinkdami aukas. Tesuranda ir atneša jį man.
       Princui Kuramočiui prašė perduoti šiuos žodžius:
       – Toli toli, Rytų jūroje, yra stebuklingas Penglai kalnas9, ant to kalno auga medis, kurio šaknys sidabrinės, kamienas auksinis, o uogos panašios į perlus. Surask tą medį, nulaužk šakelę ir atnešk man.
       Trečiam jaunikiui Kaguja paliepė:
       – Kinijos ugnikalniuose gyvena nuostabus gyvūnas, vadinamas ugnine pele. Surask ir atnešk man suknelę, pasiūtą iš jos kailiuko.
       Į pirmąjį vicepremjerą Otomo mergina kreipėsi tokiais žodžiais:
       – Ant drakono kaklo kabo brangakmeniai, švytintys penkiomis spalvomis. Surask tą drakoną ir atnešk man tuos brangakmenius.
       Liko paskutinis jaunikis, antrasis vicepremjeras Isonokami, jam Kaguja paliepė taip:
       – Kregždės nešioja stebuklingą kriauklę, kuri palengvina gimdymo kančias. Norėčiau, kad man atneštum šią kriauklę.
       Senukas papriekaištavo:
       – Bet ir sunkias užduotis tu sugalvojai, dukrele. Juk nė vieno šių dalykų nėra Japonijoje. Ir kaip man dabar jaunikiams perduoti tavo žodžius, kaip man pasakyti, kad jie įvykdytų šias neįmanomas užduotis?
       Kaguja, gūžtelėjusi pečiais, paklausė:
       – O kas čia neįmanoma?
       Tad senukui nieko daugiau nebeliko, tik atsidusti:
       – Gerai, nieko nepadarysi, perduosiu jiems tavo valią, – ir išėjęs prakalbo į susirinkusius jaunikius: – Štai ką sugalvojo mano dukra. Išklausykite ir padarykite taip, kaip ji liepė.
       Princai ir valstybės tarnautojai, išklausę senuko žodžius, pasakė:
       – O ar ne geriau būtų buvę tiesiai šviesiai pasakyti: „Daugiau čia nebeateikit, man jūs jau nusibodote“? – Ir nusivylę grįžo namo.
       Tačiau princas Išicukuris buvo taip įsimylėjęs Kagują, kad jam šioje žemėje be nuostabiosios gražuolės nebuvo miela gyventi. Tad jį nuolat kamavo mintis: „Ar aš negalėčiau vis dėlto parvežti to daikto, kurio reikėtų ieškoti net pačioje Indijoje?“ Jis ilgai mąstė apie Kagują ir jos užsiprašytąjį indą, apie tai, kaip reikėtų nukeliauti dešimt šimtų tūkstančių mylių, nuvažiuoti į pačią Indiją ir iš ten atgabenti dubenį, kuriuo naudojosi didysis Buda. Jis žinojo, kad antro tokio dubens nėra. Bet vis dėlto nusiuntė mergelei žinutę pranešdamas, kad tą pačią dieną išvyksta į Indiją ieškoti akmeninio dubens, o pats pasislėpė toliau nuo pašalinių akių. Po trejų metų nukeliavo į Jamato žemės10 Tooči valsčiuje esančią kalnų šventyklą ir paėmė iš jos akmeninį dubenį, laikomą priešais palaimintojo Pindolos11 skulptūrą. Indas buvo taip apsinešęs suodžiais, kad atrodė tamsesnis už juodžiausią tušą. Princas Išicukuri įdėjo dubenį į nuostabų brokato maišelį, išsiuvinėtą aukso ir sidabro siūlais, prie maišelio prisegė dirbtinį gėlės žiedą12 ir nusiuntė į gražuolės Kagujos namus. Gavusi visa tai, mergelė labai nustebo ir dvejodama atrišo maišelį. Dubenyje ji rado įdėtą raštelį, kurį išvyniojusi perskaitė:

Aš plaukiau per jūras marias,
Per aukščiausius kalnus lipau
Iš meilės tau pametęs galvą,
Palikau gimtąsias salas.
Atrodė, kad kelionė niekad nesibaigs
Ir nerasiu akmeninio dubens,
Tik kruvinų ašarų upes paliksiu.

       „Kažin, ar dubuo nors kiek spindi?“13 – gražuolė apžiūrėjo jį iš visų pusių, tačiau nepamatė nė menkiausios švieselės, net jonvabaliai jam būtų padarę gėdą. Todėl parašė atsakymą ir grąžino dubenį princui:

Dubens dugne tik mažytis rasos lašelis spindėjo,
Tad tikriausiai tai ne tas daiktas, kurio norėjau aš,
O lašelis – irgi ne ašara, kurią praliejai...
Ir ko gi ėjai ten, į tamsius Oguros kalnus,
Ir ką surasti tikėjais taip arti namų?
14

       Princas Išicukuri išmetė dubenį už vartų ir, parašęs dar vieną eilėraštį, nusiuntė jį į gražuolės namus:

Už kalnų viršūnes baltesnis grožis15
Užtemdo spindesį daiktų.
Turbūt aš gėdą pamiršau
Kaip ir tą indą išmestą,
Nes ir dabar tebesakau,
Kad dubenėlis buvo tikras
Ir dar neprarasta viltis.

       Kaguja perskaitė eilėraštį, tačiau atsakymo nebeparašė. Kadangi princas negavo jokių žinių iš gražuolės, tai, labai susirūpinęs ir visiškai nežinodamas, ką daryti, grįžo namo.
       Nuo tada japonai, kalbėdami apie tokius begėdiškus poelgius, sako: „Išmesti indą“16.

Į viršų

       Princas Kuramoči ir perlų šakelė nuo Penglai kalno

       Princas Kuramoči buvo apsukrus žmogus ir nusprendė veikti kitaip. Nuėjęs į imperatoriaus rūmus paprašė, kad jį išleistų pailsėti, pasimaudyti karštose versmėse Kiūšiū saloje. Paskui į mergelės Kagujos namus nusiuntė žinutę, kad važiuoja atvežti perlų šakelės, ir išvyko iš sostinės. Visi jo tarnai palydėjo šeimininką iki Nanivos pakrantės17. Princas norėjo, kad jo kelionė būtų didžiausia paslaptis, todėl į jūrą daug žmonių neėmė. Išsirinko tik pačius artimiausius, o kitus išsiuntė namo.
       Aplinkinius įtikinęs, kad išvyko į tolimą ir ilgą kelionę, nepraėjus nė trims dienoms, princas Kuramoči slapčiomis parsiyrė į sostinę.
       Kadangi buvo labai galingas ir įtakingas žmogus, grįžęs susikvietė šešetą pačių geriausių ir garsiausių karalystės auksakalių ir nuošalioje vietoje, kad netyčia neužklystų smalsi akis, pastatė namą. Dirbtuves su žaizdrais aptvėrė trigubomis sienomis, įkurdino ten auksakalius, o pats apsigyveno gretimuose kambariuose. Nepagailėjęs šešiolikos dvarų su visomis valdomis ir podėlio gėrybių, įsakė meistrams padaryti perlų šakelę, tokią, kaip ją nupasakojo gražuolė Kaguja.
       Kai auksakaliai baigė darbą, pasirodė, kad šakelė nesiskiria nuo užsakytosios. Ji buvo meniškai ir dailiai padaryta, o kad niekas nesužinotų, Kuramoči ją paslapčia nuvežė į Nanivos uostą. Į imperatoriaus rūmus buvo nusiųsta žinutė, kad jo šviesybė laivu grįžo namo, tačiau po kelionės yra labai pavargęs ir nusikamavęs. Daugelis atėjo pasitikti princo. Perlinė šakelė buvo padėta į pailgą kelioninę dėžutę ir kruopščiai slepiama nuo pašalinių akių, tad per žmones pasklido gandas, kad princas Kuramoči į sostinę pargabenęs paties Udumbaros medžio žiedą18. Šios žinios pasiekė ir gražuolę Kagują, ir ją persmelkė bloga nuojauta, kad dabar jau nebėra kelio atgal: ji turės ištekėti.
       Neilgai trukus jaunikis pabeldė į gražuolės vartus, ir namiškiams buvo pranešta, kad atvyko princas Kuramoči. Šis pasitikti atskubėjusiam bambukų kirtėjui nepamiršo pasakyti, kad dovaną atnešė net nepersirengęs kelionės drabužių. Maža to, negailėjo savo gyvybės ir jėgų, nes bet kokia kaina norėjo parnešti gražuolei perlinę šakelę, ir štai ji jau čia. Paprašęs ją perduoti panelei Kagujai, pats laukė už durų. Senukas nunešė šakelę dukrai. O šioji rado prie šakelės prisegtą raštelį:

Aš nieko negailėjau,
Buvau pasiryžęs pražūčiai pasmerkti kūną ir sielą,
Kad tik negrįžčiau namo nenuskynęs šakelės,
Kurią puošia uogelės perlų
19.

       Gražuolės nenudžiugino nei prašytos lauktuvės, nei eilės, o dar į kambarį nekantriai įlėkė senukas bambukų kirtėjas ir ėmė pamokslauti:
       – Jo šviesybė, tavo palieptas, atnešė nuostabią šakelę, kuri visiškai nesiskiria nuo tos, kuri auga ant Penglai kalno. Dukrele, nieko nepadarysi, dabar turėsi pasižadėti princui. Princas net nepersivilkęs kelioninių drabužių atvyko pas mus. Kitos išeities nelieka, teks kuo greičiau ištekėti.
       Gražuolė neištarė nė žodžio, tik pasirėmusi rankomis liūdnai susimąstė. Dabar atrodė, kad tikrai kito kelio nebėra. Princas galvojo lygiai taip pat:
       – Na dabar tai ji tikrai nebegali atsisakyti, turės būti mano, – sulig tais žodžiais jis leido sau pakilti į verandą šalia merginos miegamojo.
       Senukas neįžvelgė nieko blogo:
       – Juk tai medžio šaka, visa nukabinėta perlais, tokios mūsų šalyje niekada nerastum. Tu negali už jo neiti. Ir žmogus jis geras, išauklėtas, – įkalbinėjo dukterį senukas.
       – Skaudu, tėveli, man girdėti tavo žodžius. Aš visiškai nenoriu tekėti, iš visos širdies norėčiau atsisakyti savo žodžių. Bet juos jau ištariau, tai ką man dabar daryti? – guodėsi ji savo globėjui. Rankose sukiodama nepaprastąją šakelę, kurią taip nelengva gauti, ji liūdnai galvojo, kaip toks nuostabus daiktas galėjo pakliūti princui į rankas. Tuo metu senukas jau pradėjo ruoštis vestuvėms ir dabinti miegamąjį. Paklausė būsimojo žento ir apie kelionę:
       – Kokioje vietoje auga tas nuostabus medis su tokiomis nuostabiomis šakomis? Ten juk turėtų būti neįtikėtinai gražu, pasakiška!
       Atsakydamas princas pradėjo pasakoti:
       – Viskas prasidėjo prieš trejus metus, antro mėnesio dešimtą dieną. Įsėdau aš į savo laivą Nanivos pakrantėje ir išplaukiau į atvirą jūrą. O juk visiškai nežinojau, kur turėčiau vykti, net neįsivaizdavau, kur galėtų augti toks medis. Tačiau galvojau, kad vis tiek nebūtų prasmės gyventi be nuostabiosios mergelės Kagujos, tad atsidaviau jūros vėjo malonei ir leidausi jo nešamas. Mąsčiau, kad jei prarasiu gyvybę kur nors toli nuo savo namų, tokia jau bus mano lemtis, o jei vis dėlto man lemta gyventi, tai visą likusį laiką praleisiu keliaudamas ir ieškodamas Penglai kalno, apie kurį sklinda įvairiausios legendos. Irdamasis per plačiausias jūras, klajojau po margą pasaulį, palikęs savo gimtąją šalį toli toli, už dešimčių tūkstančių mylių. Net keletą kartų, negailestingų audringos jūros bangų supamas, aš vos amžiams nenukeliavau į jūros dugną. O kartą vėjų genamas priplaukiau nežinomą šalį, kurioje gyveno į velnius panašūs gyvūnai, jau kėsinęsi mane nužudyti. Būdavo, kad ir pasiklysdavau pametęs kryptį jūroje, nebežinodavau, iš kur atplaukiau, ir visiškai neįsivaizduodavau, kur man keliauti. Ne kartą ir ne du visiškai nebeturėdamas maisto, išnaudojęs visas kelionės atsargas, tenkinausi ant atsitiktinio kranto išsikastomis žolių šaknimis. Sykį nežinia iš kur išniro klaiki pabaisa, kuriai nupasakoti žodžių trūksta, ir jau ketino mane suėsti. Daug kartų teko gelbėtis nuo bado jūros kriauklėmis. Dažnai keliaudamas papuldavau į vietas, kur nėra nė vieno žmogaus, galinčio padėti. Tada susirgdavau keisčiausiomis ligomis, net užmiršdavau, kur ir ko aš klajoju po šį pasaulį. Ir taip plaukiojau po jūras nešiojamas įvairiausių vėjų, gainiojamas jūros bangų, kol galiausiai, praėjus penkiems šimtams dienų po išvykimo, apie Drakono valandą20 išvydau tolumoje stūksantį kalną. Prisiyriau prie jo, kad galėčiau geriau apžiūrėti. Pasirodo, šis jūroje plūduriuojantis kalnas yra be galo didelis. Be to, jis labai aukštas ir neįsivaizduojamai gražus. Aš iškart pagalvojau, ar tik tai nebus ta vieta, kurios aš taip ieškojau ir dėl kurios aš klajojau po viso pasaulio jūras, tačiau vis dar nebuvau įsitikinęs, be to, buvo baisu ir neįprasta nežinomame pasaulyje. Tad tiesiog liepiau plaukti aplink tą salą, sukti ratą po rato, ir taip praslinko gal dvi, gal trys dienos, kol vieną vakarą ūmai pamačiau į fėją panašią būtybę. Tai buvo nuostabiai graži moteris, kuri staiga išniro iš kalno glūdumos. Nešina sidabro ąsočiu, ji ėjo pasisemti vandens. Aš išlipau iš savo laivo ir taip į ją kreipiausi: „Pasakyk, o nuostabioji būtybe, kaip vadinamas šis kalnas?“ Moteris atsakė: „Šį kalną vadiname Penglai vardu“. Per visą gyvenimą, praleistą šiame pasaulyje, nebuvau išgirdęs džiugesnės žinios. Dar paklausiau: „Koks tavo vardas, gražuole?“ Ji pasisakė esanti Ukanruri21 ir staiga pranyko kalno glūdumoje. Apžiūrėjus kalną iš arčiau, buvo aišku, kad nebus taip paprasta į jį įkopti, – jis buvo status ir kupinas pavojų. Susiradęs po skardžiais nuožulnesnę vietą, takeliu ėjau aplinkui ir stebėjausi negirdėtais neregėtais žydinčiais medžiais. Nuo kalno viršūnės tekėjo upė, kurios vanduo spindėjo auksu, sidabru ir safyrais. Per upę buvo permestas tiltas, pastatytas iš įvairiausių brangakmenių. Netoliese augo medis, švytintis nuostabiausiomis spalvomis. Tereikėjo išsirinkti vieną jo šakelę ir grįžti namo. Kad ir kaip gaila, ši šakelė nėra pati gražiausia iš visų, augusių ant to medžio, bet ji labiausiai atitinka jūsų dukters aprašytąją, todėl ją ir nuskyniau. Kokia vis dėlto nuostabi ta Penglai sala! Į nieką pasaulyje nepanaši! Bet aš jau turėjau, ko ieškojau, ir nekantravau grįžti namo. Todėl sėdau į laivą, sulaukiau palankaus vėjo ir išplaukiau. Kelionė atgal truko ilgiau nei keturis šimtus dienų, bet aš laimingai pasiekiau gimtuosius krantus. Manau, kad tai buvo dievų malonė. Tik vakar iš Nanivos grįžau į sostinę. Nespėjęs persirengti kelionės drabužių, kurie iki šiol tebėra permirkę sūriu jūros vandeniu, atvykau pas jus.
       Taip kalbėjo princas Kuramoči. Senukas atsakė eilėmis:

Ilgus metus,
Tokius ilgus kaip bambuko kamienas,
Aš kirtau bambukus,
Tačiau neteko man patirti tiek vargų
Net ir gūdžiausiame miške.

       Princas jam atsakė:
       – Ilgus metus mano širdis kentėjo varginama likimo siųstų išbandymų, tačiau šiandien, išgirdusi jūsų žodžius, ji nurimo.
       Paskui sueiliavo:

Mano rankoves
Merkė ašaros ir jūros vanduo,
Bet šiandien jos išdžiūvo,
Ir likimo siųsti vargai
Pasimiršo greit.

       Taip jiedviem besikalbant į kiemą išsirikiavę vorele atėjo šešetas vyrų. Vienas jų, rankose laikęs raštą, įspraustą į perskeltą bambuko viršūnėlę22, prabilo:
       – Mes esame karališkieji juvelyrai, aš vadinuosi Ajabe no Učimaro. Daugiau nei tūkstantį dienų mes tarnavome princui, per tą laiką pasninkavome, neėmėme į burną nei ryžių, nei kviečių, nei čiumizos, nei sorų, nei sojų, kad sukurtume perlų medžio šakelę. Tačiau iki šiol mums neatlyginta už darbą. Gavęs, kas žadėta, galėsiu apdalyti neturtingus pameistrius ir išmokyti savo amato naujus žmones.
       Kalbėtojas nusilenkė ir įteikė atsineštą raštą. Senukas bambukų kirtėjas, klausydamas juvelyrų kalbos, negalėjo patikėti, kad tai gali būti tiesa ir kad Kuramoči viską melavo. O princo širdis atsidūrė kulnyse, stovėjo jis kaip nesavas.
       Kaguja, išgirdusi, kas darosi, paliepė tarnams atnešti juvelyrų laišką, kurį išvyniojusi perskaitė:
       „Kilmingasis princas tūkstantį dienų slėpėsi kartu su mumis, žemakilmiais meistrais, visą tą laiką gyveno tuose pačiuose namuose. Mums buvo liepta sukurti nuostabaus grožio brangiųjų akmenų šakelę, o už tai pažadėta pelninga tarnyba imperatoriaus rūmuose. Bet mes negavome jokio žadėto atlygio. Visai neseniai sužinojome, kad ši šakelė buvusi skirta panelei Kagujai, kuri netrukus turėtų tapti princo gyvenimo palydove. Tad atskubėjome į šiuos garbingus namus prašyti, kad mums būtų sumokėta tai, kas pažadėta“.
       Toks buvo juvelyrų laiškas. Gražuolė jau buvo susitaikiusi su savo lemtimi, tačiau perskaičius apie nesumokėtą atlygį jos apsiniaukęs veidas nušvito ir ji pirmą kartą tą dieną nusišypsojo. Pasikvietusi senuką bambukų kirtėją, jam tarė:
       – O aš juk iš tiesų buvau pamaniusi, kad ši šakelė nuo Penglai kalno. Bet kadangi tai tebuvo pats niekingiausias melas, kuo greičiau grąžink ją princui.
       Senukas nesipriešino:
       – Dabar, kai žinau, kad šakelė padirbta, nedvejodamas grąžinsiu dovaną.
       Gražuolė, nesitverdama savyje iš laimės, prisiminė gavusi iš princo eilėraštį ir nutarė, kad pagaliau atėjo metas sueiliuoti atsakymą, kurį nusiuntė kartu su nelemtąja šakele:

Galvodama, ar tai tiesa,
Klausiausi aš tavęs
Ir į šakelę aš žiūrėjau.
Bet ji tebuvo papuošta
Tavais melais
Ir perlais padirbtais.

       Senukas, prieš tai labai maloniai kalbėjęs su svečiu, dabar nebenorėjo jam nė žodžio tarti, todėl apsimetė miegąs. Princui jau nebebuvo patogu pasilikti gražuolės namuose, jis nebežinojo nei kur prisėsti, nei kur prisiglausti, todėl, sulaukęs sutemų, tylomis išsmuko laukan.
       Tuo metu Kaguja pasikvietė princą apskundusius juvelyrus, kurie išgelbėjo ją nuo nelauktų vedybų, ir taip jiems tarė:
       – Kokia laimė, kad jus sutikau!
       Ir sumokėjo jiems galybę pinigų – tiek, kiek jie buvo uždirbę tarnaudami princui. Apsidžiaugę vyrai padėkojo jai:
– Dabar mūsų viltys išsipildė su kaupu.
Tačiau pakeliui į namus jų jau tykojo princas su savo tarnais. Meistrus taip sumušė, kad jie krauju paplūdo. Nebuvo naudos ir iš atlygio, gauto už pravargtą princo tarnyboje laiką. Buvęs ponas atėmė iš jų pinigus, ir vargšams pamiršus uždarbį teko bėgti kuo toliau nuo princo rūstybės.
       Tačiau princas nenurimo:
       – Tokios gėdos aš negalėsiu nuplauti per visą gyvenimą. Dar nebuvo buvę, kad aš negalėčiau gauti kokios nors moters. Žmonės, mane matydami, viską prisimins ir pirštais mane užbadys. Nebegaliu gyventi šiame pasaulyje.
       Taip taręs, vienui vienas išėjo į aukščiausius kalnus ir juose pasislėpė. Visi dvariškiai, visi jam tarnavę žmonės pasiskirstė grupelėmis ir iškeliavo ieškoti savo šeimininko, bet niekur negalėjo rasti. Tada nusprendė, kad jis bus pražuvęs kalnuose, ir grįžo nieko nepešę atgal. O princas, degdamas iš gėdos, bent kelerius metus nesirodė namuose. Taip kilo posakis: „Nesurandamas it perlas“.

Į viršų

       Dešinysis ministras Abe ir ugninės pelės kailiukas

       Dešinysis ministras Abe no Miuši buvo labai turtingas žmogus, jo namams nieko nestigo. Kaip tik tais metais iš Kinijos buvo atvykęs pirklių laivas, ir ministras su jais užmezgė dalykinius ryšius. Tad sugalvojo jis kinų prekijui Vang Dzingui nusiųsti tokį laišką: „Girdėjau, kad tik jūsų krašte galima gauti ugninės pelės kailiuką. Nupirkite ir atsiųskite man tokį“. Parašęs išsirinko iš savo tarnų patį drąsiausią, tvirčiausią ir patikimiausią vyrą, vardu Ono no Fusamori, įdavė jam laiškelį ir liepė plaukti į Kiniją.
       Fusamori, laimingai pasiekęs Kiniją ir prisistatęs į Vang Dzingo namus, įteikė jam ministro laišką ir sumokėjo už paslaugas. Pirklys išskleidė laišką, įdėmiai jį perskaitė ir parašė atsakymą:
       „Jei jūs kalbate apie ugninės pelės kailiuką, tai tokio dalyko mūsų šalyje tikrai nėra. Žinoma, teko girdėti nemažai gandų apie ugninę pelę, tačiau iki šiol niekas jos savo akimis nematė. Juk jei tai būtų kažkas, ką galima gauti kurioje nors šio pasaulio šalyje, be abejonės, jis būtų atgabentas ir pas mus. Šiaip ar taip, kailiuką būtų be galo sunku gauti. Tačiau gal kas nors panašaus buvo atvežta į Indiją. Tuomet galingiausi radžos arba šiaip turtingi žmonės tikrai namuose turės šį daiktą. Jei ne, per jūsų tarną grąžinsiu visus sumokėtus pinigus“.
       Pagaliau atėjo diena, kai Ono no Fusamori išplaukė atgal į Kiūšiū salą, o iš ten iškeliavo į sostinę. Ministras, sužinojęs, kad Fusamori jau keliauja namo, pasiuntė tarną, raitą pačiu greičiausiu žirgu, kokį tik buvo galima rasti ministro arklidėse. Fusamori persėdo ant eikliojo ristūno ir nuo Kiūšiū iki sostinės atjojo per septynias dienas23. Ministras išvyniojo naujausią pirklio laišką, jame buvo parašyta:
       „Išsiuntinėjau pasiuntinius į įvairias šalis, ir galų gale vienas jų man pranešė, kad esama tokio daikto kaip ugninės pelės kailiukas. Tačiau jį ir dabar, ir senovėje buvo labai sunku gauti. Jau neatmenamais laikais iš šventosios Indijos žemės atkeliavo nepaprastas žmogus, kuris ir atgabeno į Kiniją kailiuką. Įsikūrė jis vakariniuose kalnuose, ir iki šiol atvežtoji brangenybė saugoma vienoje iš tų kalnų šventyklų. Kreipiausi į imperatoriaus rūmus prašydamas leisti nusipirkti šį kailiuką, tačiau vakarų žemių gubernatorius man pasakė, kad jūsų pasiūlyta suma yra per maža, kailiukas kainuoja brangiau. Taigi teko primokėti dar penkiasdešimt auksinių monetų. Šiuo laivu siunčiu jums pirkinį ir prašau sumokėti trūkstamą sumą. Jei jums tai per brangu, reikalaujame kuo skubiau pirkinį grąžinti“.
       Tai perskaitęs, ministras tik garsiai nusijuokė:
       – Ir ką jie man sako! Juk tai visiškai menki pinigai, tai nėra toks dalykas, kurio aš negalėčiau įpirkti. Koks esu laimingas perskaitęs tokią žinią ir galiausiai savo rankose turėdamas šį kailiuką! – taip pasakęs, atsisuko į Kinijos pusę ir parklupęs ant žemės nusilenkė.
       Ministras apžiūrėjo dėžutę, į kurią buvo įdėta suknia iš pelės kailio. Dėžutė buvo nusagstyta įvairiausiais safyrais ir nuostabiai spindėjo apšviesdama visą kambarį. Pats kailiukas mainėsi visais dangaus atspalviais, o plaukelių galai žibėjo auksu. Jis atrodė kaip didžiausia brangenybė, pats nuostabiausias dalykas pasaulyje, kuriam lygių surasti neįmanoma. Ugninės pelės kailis vertinamas todėl, kad iš jo pasiūtas drabužis nedega ugnyje, bet jo įstabus grožis pranoko visas jo stebuklingas savybes.
       – Taip, dabar aš suprantu, kodėl gražuolė Kaguja taip norėjo šio kailiuko. Nesu matęs nuostabesnio dalyko, – dėdamas suknelę atgal į dėžutę grožėjosi Abe.
       Kaip reikalavo paprotys, jis nusiskynė medžio šakelę, kuri labiausiai tiko sezonui, pasipuošė prašmatniausiais darbužiais ir išvažiavo pas savo mylimąją tvirtai įsitikinęs, kad šią naktį ir visą likusį gyvenimą praleis su gražuole kaip jos vyras. Dar spėjo sukurti eilėraštį:

Aš be galo kentėjau deginamas meilės ugnies,
Bet šio drabužio net ji nepalies.
Tik ašarų permerktos rankovės išdžiūvo
Iš džiaugsmo, kad šiandien galėsi užsivilkti
Iš stebuklingo kailio pasiūtą drabužį.

       Atkakęs į gražuolės namus, ministras atsistojo prie vartų ir palaukė, kol išėjo senukas, paėmė iš jo rankų dėžutę su suknia ir nunešęs parodė savo dukrai. Gražuolė apžiūrėjo kailiuką ir tarė:
       – Kokia nuostabi oda, koks neįprastas daiktas! Tačiau aš nežinau, ar tai tikrai tas daiktas, kurio aš prašiau.
       – Iš tikrųjų, gal reikėtų patikrinti, bet iš pradžių pakvieskime ministrą užeiti vidun, – atsakydamas į dukters žodžius pasiūlė senukas. – Juk tu pati žinai, tokio kailio neįmanoma pamatyti šiame pasaulyje, tad verčiau patikėk, kad tai – ne klastotė. Ir daugiau nebekankink žmogaus.
       Vesdamiesi ministrą į vidų, ir senukas, ir senutė buvo giliai širdyje įsitikinę, kad jau šį kartą tikrai įvyks vestuvės ir nuoširdžiai tuo džiaugėsi. Bambukų kirtėjas labai liūdėjo dėl to, kad jo duktė taip ilgai negali ištekėti, ir norėjo ją suvesti su geru ir protingu žmogumi, tačiau gražuolė visada atsisakydavo ir senukai negalėjo pasipriešinti nė vienam jos norui. O duktė jau buvo sugalvojusi naują išbandymą:
       – Pasak legendų, ugninės pelės kailiukas nedega ugnyje, tad reikia jį įmesti į liepsną, ir jei jis nesudegs, patikėsiu, kad čia ne akių dūmimas, ir ištesėsiu žodį, duotą šiam žmogui. Tu sakei, kad šiam drabužiui nėra lygių pasaulyje ir kad neturėčiau abejoti jo tikrumu, tačiau man reikia rimto įrodymo. Na nėra ko delsti, meskime suknelę į ugnį!
       – Ką gi, jei jau yra tokia legenda, tai reikia išbandyti, – sutiko senukas ir perdavė šiuos žodžius dešiniajam ministrui. Ministras nebuvo labai patenkintas.
       – Juk tokio kailio netgi pačioje Kinijoje nebuvo ir turėjau daug vargo, kol pavyko jį gauti. Kokios dar gali būti abejonės?
       – Aš visiškai sutinku su jūsų nuomone, tačiau tokia mano dukters užgaida, tad kuo greičiau meskim kailiuką į liepsną ir baikime šį reikalą, – bambukų kirtėjas sviedė drabužį į liepsnas, ir jis akimirksniu sudegė. – Oi, pažvelkit, gryniausia klastotė!
       Tai išvydus, dešiniojo ministro veidas pažaliavo kaip žolė, auganti aplink namus, keliai pradėjo linkti, ir jis susmuko vietoje. O gražuolė Kaguja neregėtai nudžiugo, ji, žinoma, visiškai nenorėjo tekėti už ministro. Dar kartą perskaičiusi nevykėlio gerbėjo eilėraštį, parašė atsakymą, įdėjo į tą pačią dėžutę, kurioje buvo ugninės pelės kailiukas, ir grąžino ją ministrui.

Tu žinojai,
Kad stebuklingas kailis sudegs.
Nepalikdamas jokio pėdsako.
Todėl ir nekurstei jausmų širdy,
Kad ugnis nepasiglemžtų drabužio.

       Taip ministras ir grįžo namo. O visi kaimynai klausinėjo vieni kitų:
       – Kaip ten baigėsi ministrui Abe? Juk jis sugebėjo gauti ugninės pelės kailį, tai teks dabar gražuolei Kagujai tekėti už ministro. Ar jie jau gyvena kartu?
       – Gražuolė nusprendė išbandyti ministrą ir, prisiminusi legendas, įmetė kailiuką į ugnį, kur jis sudegė be pėdsako. Taip ir nevedė ministras gražuolės, – atsakydavo kiti.
       Nuo to laiko apie visus darbus, kurie baigiasi nesėkme, imta sakyti: „Buvo ir pražuvo kaip ministras Abe ir jo kailiukas“.

 
       Versta iš:
       Japonijos klasikinės literatūros rinktinė, 12 / Nauja redakcija.
       Tōkyō: Shōgakukan, 1994

 
       1 Yra keli vardo Sanuki rašymo variantai: Saruki, Sakaki, tačiau tai gali būti tiek korektūros klaidos, tiek tarminiai variantai. Spėjama, kad Sanuki yra vietovė, buvusi Jamato žemėje (dabar – Naros prefektūra), o miyatsuko reiškia „kaimo seniūną“, tad bambukų kirtėjo vardas reiškia Sanuki vietovės seniūną. (Atgal>>>)
       2 Pilnametystės ceremonijos atitikmuo. Paprastai tuo pat metu prie sijono prisegdavo ir klostuotą valktį, vadinamą mo. Dažniausiai šią ceremoniją atlikdavo, kai merginai būdavo 12-14 metų. (Atgal>>>)
       3 Senovėje turtingų japonų namuose merginos augdavo niekur neišeidamos iš už specialių širmų ir pertvarų. (Atgal>>>)
       4 Mimurodo siejamas su Mivos kalnu, esančiu dabartinėje Naros prefektūroje, netoli nuo romano veiksmo vietos. (Atgal>>>)
       5 Nayotake reiškia „lankstusis bambukas“, o žodis kaguya (arba kakuya) siejamas su veiksmažodžiu kagayou ir reiškia blyksėjimą, švytėjimą. (Atgal>>>)
       6 Japoniškai yobai (yo – „naktis, vakaras“, hai, kuris žodžių junginyje suskardėjęs virsta bai – „slankioti, šliaužioti“). Iš tikrųjų šio žodžio etimologija siejama su veiksmažodžiu yobu, reiškiančiu „kviesti, šaukti“. (Atgal>>>)
       7 Vyrui pamatyti už širmų slepiamą merginą būdavo tolygu paimti ją į nuotakas. (Atgal>>>)
       8 Klasikinės japonų literatūros kūriniuose dažnai pasitaiko pasakojimų apie dievus, nusileidusius į žemę žmogaus pavidalu. (Atgal>>>)
       9 Mitologinis kinų kalnas, ant kurio gyvena nemarios būtybės. Tikėta, kad tai – sala Geltonosios jūros Bohai įlankoje. (Atgal>>>)
       10 Dabartinė Naros prefektūra. (Atgal>>>)
       11 Pindola-bhāradvāja – vienas artimiausių Budhos Gautamos mokinių. Iš Kinijos atėjo paprotys prieš jo statulą šventyklos virtuvėje akmeniniame dubenyje palikti atnašų maistą. (Atgal>>>)
       12 Tuo metu buvo paprotys parašius eilėraštį nusiųsti jį adresatui su gėlės žiedu ar medžio šakele. Taigi dubuo dovanotas kaip priedas prie eilėraščio. (Atgal>>>)
       13 Pasak legendų, Budhos dubuo spindįs stebuklinga šviesa. (Atgal>>>)
       14 Oguros kalnai yra netoli vietovės, kur vyksta veiksmas, todėl mergina pasako, kad ji žino, jog princas nebuvo Indijoje. Be to, japoniškai žodis kurai, kuris junginiuose suskardėja ir tampa gurai, reiškia tamsus, tai sukelia įvairių asociacijų. (Atgal>>>)
       15 Tai savotiškas atsakas į mergelės eilėraštyje minimus Oguros kalnus, kurių pavadinimas susijęs su žodžiu tamsa. (Atgal>>>)
       16 Kadangi senojoje kalboje žodžiai haji („gėda“) ir hachi („dubuo“) buvo rašomi vienodai, šis posakis reiškia ir „išmesti indą“, ir „pamesti gėdą“. (Atgal>>>)
       17 Dabartinio Osakos miesto apylinkės. (Atgal>>>)
       18 Pasak budistinių legendų, šis figmedis žydi kartą per tris tūkstančius metų. (Atgal>>>)
       19 Aliuzija į nežinomo autoriaus eilėraštį iš pirmosios imperatoriaus rūmų įsakymu sudarytos japonų poezijos antologijos „Kokinwakashū“, sutrumpintai – „Kokinshū“ („Senosios ir naujosios eilės“; X a. pr.):
                   Vasaros drugelis
                   Skrenda į ugnį naktyje
                   pražūčiai save pasmerkdamas,
                   Nes kaip ir širdis mana
                   Nori patirti, kas yra liepsna.
                                                                    („Kokinshū“, 544)
(Atgal>>>)
       20 Senovės Japonijoje para turėjo dvylika valandų, kiekviena jų vadinama pagal kinų zodiako ženklus. Drakono valanda tęsėsi nuo septintos iki devintos ryto. (Atgal>>>)
       21 Kituose teksto variantuose fėjos vardas yra Hokanruri, tačiau iki šiol nežinoma, kokiais hieroglifais reikėtų užrašyti šį žodį, tad neaišku, ką jis reiškia. (Atgal>>>)
       22 Taip derėdavo teikti laiškus aristokratams. (Atgal>>>)
       23 Senovėje tokia kelionė trukdavo keturiolika dienų, taigi Fusamori prireikė tik pusės įprasto laiko. (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
[email protected]