|
<< Atgal
|
|
LITERATŪROS
MOKSLAS IR KRITIKA |
|
LORETA JAKONYTĖ
Rašytojo laikysena visuomenėje
Žvilgsnis į pirmąjį
Nepriklausomybės dešimtmetį
Kolektyvinės tapatybės
poreikis
Tarp pilietinio įsipareigojimo ir
kūrybinio atsiribojimo
Naujų savivokos bruožų
kristalizacija
Nauji literatūros veikėjai
Skirtingų pažiūrų literatų
sambūvis
Kultūros tyrinėtojai linkę pripažinti, jog
egzistuoja tam tikros menininkų jausenos ir elgsenos psichologinės konstantos, pavyzdžiui, kad poeto savimonė, nesvarbu, ar jis būtų senovės
graikas, ar romėnas, skandinavų skaldas ar italų humanistas, atrodo mažai
besikeičianti. Jis negali kurti, nesuvokdamas savo išskirtinumo ir vertingumo, negali
nesirūpinti savo šlove dabar ir ateityje1. Kartu
neabejojama rašytojo tapatybės socialiniu sąlygotumu. Konkretaus istorinio laikotarpio
socialiniai, politiniai ir kultūriniai veiksniai suformuoja savus menininko tipus.
Didieji istoriniai Vakarų kultūros etapai skiriasi literatų savimonės dominantėmis ir
jas reprezentavusiais įvaizdžiais: archajiškos bendruomenės laikė poetus dieviškos
išminties persakytojais, viduramžių menininkas egzaltuota, emocinga asmenybė,
Renesanso intelektuali, susikaupusi ir įsipareigojusi daugiakryptei veiklai.
Romantizmo kultūrinė ideologija lig tol dominavusią dieviško įkvėpimo sampratą
(kūryba graikų Mūzos arba krikščionių Dievo dovana) pakeitė vaizduotės idėja:
visos galios sutelktos paties kūrėjo viduje, todėl jis iškyla iki kitiems
neperprantamo pranašo ir antžmogio rango. XIX a. romantiškąjį išskirtinumą papildė
svetimojo, autsaiderio įvaizdžiai ir susiformavo gyvenimui pralaimėjusio poeto,
bodleriško maištautojo vaizdinys. XX a. tuo pat metu egzistuoja, susipina įvairių
menininko tipų bruožai. Šiandieninio rašytojo paveikslą sudaro
daugybė vis kitaip derinamų įvaizdžių (pavyzdžiui, vis dar gyvybingas romantinis
rašytojo laisvės mitas, net ir atsisakius įkvėptojo pranašo savivokos, tikima
menininko nepriklausomybe nuo savo laiko socialinės ir ekonominės tikrovės)2. Tačiau dažniausiai svyruojama tarp dviejų, istoriškai
Vakarų kultūroje susiklosčiusių rašytojo vaidmens sampratų pranašo ir
amatininko. Prancūzų literatūros sociologo Pierre'o Bourdieu
manymu, rašytojo įvaizdžio skirtumai veikia kolektyvinį rašytojų profesinės
bendruomenės gyvenimą ir grupių varžytuves, stengiantis įtvirtinti savąjį
supratimą, kas yra tikrasis menas ir kurie kūrėjai gali vadintis
tikraisiais menininkais3.
Šiame straipsnyje aptariamos pirmąjį
Nepriklausomybės dešimtmetį išryškėjusios lietuvių rašytojų kultūrinės
laikysenos tokios, kokios jos buvo sukonstruotos pačių literatų viešuose tekstuose
ir diskusijose. Pažiūrų į rašytojo darbą, kūrybos prigimtį, savąją profesinę
bendruomenę visumą galima pavadinti kultūrine savivoka. Tai tokia
savęs suvokimo forma, kai sąmoningai tapatinamasi su konkrečios kultūrinės grupės
bendromis vertybėmis ir praktikomis4. Laikysenos
interpretacijų ieškoma pirmiausia ne literatūros kūriniuose, bet įvairiuose kituose
rašytojų tekstuose: straipsniuose, pokalbiuose, esė. Tiesiogiai rašytojo profesiją
aptariančių tekstų gausa pirmąjį nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį liudija, kiek
daug svarstyta siekiant susivokti naujoje situacijoje, derinant ankstesniuosius
kultūrinės tapatybės modelius ir naujos laikysenos poreikius, kylančius dėl
kintančios socialinės padėties.
Į viršų
Kolektyvinės tapatybės poreikis
Atgimimo metais visuomeniškai angažuoti
rašytojai buvo pamėgę daugiskaitinį įvardį mes, mūsų ir
kolektyvinės tapatybės retoriką. Tačiau bendrumas jaustas pirmiausia su savo tauta, o
ne su profesine grupe. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje buvo iškilusi ir Lietuvos bei
išeivijos literatūrinės bendruomenės vienijimo mintis, kurią paskatino siekis
sujungti Lietuvoje sukurtą literatūrą su egzodo kūryba (pavyzdžiui,
tuometinis išeivis K. Bradūnas teigė: ,,Kaip yra tik viena lietuvių kalba, taip yra
tik viena ir lietuvių literatūra5). Inicijuotas vienos
rašytojų bendrijos projektas: siūlyta susijungti Lietuvos rašytojų sąjungai (LRS) ir
užsienyje gyvenančius autorius vienijančiai Lietuvių rašytojų draugijai. Vis dėlto
šio projekto įgyvendinti nepasisekė, nes bendrumo jausmą nusvėrė ėmę ryškėti
ideologinių pozicijų, sovietinio periodo ir palikimo vertinimų bei individualių
kūrybinių požiūrių skirtumai. Nors šią nesėkmę daugiausia lėmė ideologiniai
nesutarimai, ją galima laikyti vienu iš simptomų, rodančių, jog kolektyvinio
rašytojų identiteto poreikis nebuvo stiprus. Pačios LRS nariai buvo pradėję
kvestionuoti savo organizacijos reikalingumą, kai kurie dėl ideologinių motyvų buvo
iš jos pasitraukę, tačiau profesinė sąjunga išliko. (J.
Vaičiūnaitė 1992 m. džiaugėsi, kad nesuiro Lietuvos rašytojų sąjunga, kad
neseniai įvykusiame visuotiniame rašytojų susirinkime literatūros kūrėjai nemėtė
vienas į kitą akmenų, išsaugojo savo leidinius ir orumą, pažvelgė į viską
plačiau ir santūriau6.) Kai kurie rašytojai,
reflektavę profesinės bendruomenės padėtį, akcentavo menininkui priimtinesnę
individualią laikyseną, konkurencijos pojūtį bei politinių ir sociokultūrinių
pokyčių svarbą. Pavyzdžiui, 1990 m. J. Ivanauskaitė pabrėžė,
kad kūryba vienišų ir atsiskyrėlių, nepritapėlių ir į jokias sąjungas
nesuvaromų stepių vilkų sritis7, o V.
Žilinskaitė 1992 m. jai antrino: Daugelis menininkų yra labai ambicingi, nuolat
jaučiasi nepakankamai įvertinti, o dabar jaučiasi pasimetę, tik tą dangsto išdidžia
nepriklausoma poza. Jaučia, kad ateina rūstūs talentų atsijojimo metai8.
Tai, kad XX a. pabaigos lietuvių literatų
bendruomenei būdingesnė individualistinė sąmonė, patvirtintų faktas, jog per
aptariamą dešimtmetį nesusikūrė joks patvaresnis kolektyvinis literatūrinis
judėjimas. Net į literatūrą ateinančios naujos pajėgos, be kelių išimčių, nebuvo
itin linkusios savo pozicijas reikšti programiniais manifestais ir burtis į grupinius
leidinius. Viena sutelktesnių ir didelį kultūrinį poveikį turėjusių buvo žurnalo
Sietynas leidėjų grupė, gyvavusi 19881991 m. Vilniuje. Tačiau ji buvo
susibūrusi konkrečiam tikslui ir pajutusi, kad jau atliko savo užduotį, nusprendė
žurnalo leidybos nebetęsti. Tik 1994 m. pasirodė du vienkartiniai kolektyviniai
leidiniai, turėję paliudyti dviejų naujų sambūrių atėjimą. Vilniaus universiteto
poetai D. Dirgėla, V. Gedgaudas, L. Leščinskas, A. Šlepikas, D. Valančiauskas, E.
Ignatavičius išleido almanachą Svetimi. Grupė raiškiais tekstais ir
triukšmingais performansais prisistatė kaip savarankiškas judėjimas, tačiau tai buvo
labiau kolektyvinio veiksmo imitacija, paskatinta veikiau pragmatiško tikslo sutelkti
kolektyvinį balsą, mat toks garsiau nuskamba, pirmąsyk pasirodžius literatūrinėje
scenoje. Gilesnės kolektyvinės tapatybės stygių liudija tai, kad išleidusi almanachą
grupė Svetimi, kaip platesnis literatūrinis sąjūdis, toliau nesivystė. Lygiai
toks pat išsiskirstančiųjų likimas ištiko antrojo 1994-aisiais pasirodžiusio
almanacho Įžanga grupę (T. S. Butkus, M. Gimžauskas, M. Kvietkauskas, A. Šimkus
ir kiti), kurios nariai patys atvirai pripažino pragmatiškai susibūrę vienam
almanachui, kad pareikštų literatūrinei bendruomenei apie savo egzistavimą. Jie neįprastai prisistatė kaip atskirų, individualių poetų
sambūris: Mes neskelbiame jokių programų, o kiekvieno mūsų eiles skaityti ir
vertinti prašome skyrium9. Išleidę almanachą,
kiekvienas šių poetų formavo savarankišką kultūrinę laikyseną ir kūrybinę
programą. Per visą dešimtmetį gyvavo tik vienas kolektyvas 1992 m. Klaipėdoje
įsisteigusios Vario burnos, alternatyvios leidybos grupė. Išties ji
surengė įvairių literatūrinių akcijų, tačiau dešimtmečio kultūriniame gyvenime
funkcionavo ne kaip savitą literatūrinę ideologiją turintis sambūris, o veikiau kaip
leidybinių eksperimentų su knyga laboratorija.
Nepriklausomybės laikų literatūrinei bendruomenei,
ypač jaunesniems rašytojams, reikšmę prarado laikysenos bendrystę žyminti kartos
kategorija. Antai A. Ališauskas į klausimą, ar egzistuoja
nauja karta lietuvių poezijoje?, atsakė: Literatūrinių kartų nėra iš viso:
yra tam tikros srovės, kryptys ir sąjūdžiai, o apie savo bendraamžius teigė:
Yra keletas skirtingos pasaulėjautos, skirtingos poetikos ir stilistikos kūrėjų,
<...> o sieja juos ne tiek giluminiai kūrybos dalykai, kiek atsitiktinis gimimo
datos faktas, galbūt dar gyvenimas Vilniuje. Niekas daugiau10.
Taigi biografinis ir geografinis bendrumas laikomas atsitiktiniu.
Kad nyksta kolektyvinėms raiškos formoms teikiama
reikšmė, liudija ir literatūrinės bohemos išsisklaidymas. Pasak
poeto A. Jevdokimovo, besirengusio sukurti filmą apie LRS kavinę Suokalbis, dar
apie 1995-uosius kavinė buvo savotiškas klubas, kuriame rinkdavosi muzikologai, kino
režisieriai, dailininkai, filosofai, rašytojai, tačiau po metų to neliko11.
Literatų bendruomenėje kartkartėmis buvo prisimenamas sovietinės bohemos mitas,
tačiau dabarties bohemą Valdemaras Kukulas apibūdina kaip
išblėsusią ir pristigusią motyvacijos: Vis dėlto mūsų kartos gėrimas jau buvo
tapęs juodu... Ir kai jis toks pasidarė, kai kas šiaip metė gerti, kai kas
užsikodavo, kai kas emigravo į užsienį, o kai kas, kaip aš, priverstas skaičiuoti
kiekvieną išgertą gramą gėrimas dėl gėrimo netenka prasmės12.
Jis konstatavo: Suokalbis mirė ir niekas nežino kodėl... Bohemiečio
įvaizdis dešimtmečio literatūros lauke egzistavo veikiau ne kaip rašytojų
identifikacijos linkmė, o kaip visuomenės jiems priskiriama tapatybė. Žiniasklaidoje
bohema dažniausiai sieta su Kauno menininkais ir G. Patacku (anot
M. Zingerio, jau daugel metų G. Patackas yra neatskiriama Laisvės alėjos
gamtovaizdžio dalis13). Tačiau ir
pastarasis teigė: Dabartinis laikas nepakantus bohemai: šoktelėjusios degalų
kainos išmuša iš vėžių14. Bohemos mitas stipriau
palaikytas tik literatūros kūriniuose ryškiausią literatūrinį dešimtmečio
bohemietį, o tiksliau, gausią jų draugiją, sukūrė Jurgis Kunčinas. Jo pavaizduoti
personažai menininkai gyvena ir sovietmečiu, ir po to, tačiau atrodo, kad greičiau
keičiasi aplinka nei Nepriklausomybės laikų sulaukęs menininkas-bohemietis. Valdžia
nebevaržo bohemiškos gyvensenos, nelieka ryškios įtampos ir konflikto, aplinka tampa
mažiau represyvi, tad ir posovietinis J. Kunčino menininkas pralinksmėja, daugiau
žaidžia, smagiai matuojasi įvairius kultūrinius rašytojo įvaizdžius.
Taigi XX a. pabaigos lietuvių rašytojui
kolektyvinis identitetas neatrodė itin artimas, labiau rūpėjo įtvirtinti savo
individualias laikysenas (stiprų kolektyviškumo jausmą išlaikė tik literatūrinės
kūrybos mėgėjai, kurie aptariami toliau). Per dešimtmetį laikysenos lipdytos
iš ankstesniais laikotarpiais susiformavusių įvaizdžių, ieškant naujų elementų
užsienio literatūroje ar kuriant juos iš savo patirties.
Į viršų
Tarp pilietinio įsipareigojimo ir
kūrybinio atsiribojimo
Atgimimo metais labai ryškus buvo Rašytojo
politinio lauko dalyvio, tautos budintojo vaizdinys. Devintojo dešimtmečio
pabaigos menininkai angažavosi aktyviai veiklai platesniame socialiniame kontekste ir
buvo įgiję realios politinės galios. Kaip apibendrino A.
Zalatorius, pirmaisiais Atgimimo metais rašytojui norėjosi tapti piliečiu, patriotu,
mokytoju, dvasios vadu, įkvėpėju, minių numylėtiniu15.
Politinio veikėjo vaidmuo, kurio pagrindas buvo sovietmečiu vyresniosios rašytojų
kartos susiformuotas ideologinės kirvarpos ir kultūrinio valstybingumo
puoselėtojo identitetas, ne vienam rašytojui atrodė prasmingesnis už rašytojo
estetinių kūrinių autoriaus laikyseną. Kaip tuomet sakė V.
Juknaitė, rašymas nepasius16. Būdingas
pavyzdys Just. Marcinkevičius, rašytojo profesijai ir literatūrinei kūrybai
priskyręs ypatingą socialinę ir kultūrinę misiją, sureikšminęs poeto ir tekstų
vaidmenį socialinėje erdvėje: Esu giliausiai įsitikinęs, kad rašytojas visada ir
visur pirmiausia atstovauja savo tautai, jos kultūrai, gina jos interesus, nes toks yra
rašytojo darbas17. Prisiimdami
visuomeninę vedlio laikyseną, rašytojai ją suvokė kaip istorišką, jos
sociokultūrinį svorį didino nuorodomis į svarbius kultūros vardus ar net visą
literatūros istoriją: Tai buvo ne pradžia ir ne pabaiga, tai buvo tąsa didžiulio
darbo, kurį pradėjo Mažvydas ir Donelaitis, kurį mums paliko Kudirka, Maironis,
Žemaitė, Basanavičius, Sruoga, Boruta, Miškinis ir daugelis daugelis kitų18. Tokioje atmosferoje individualus
kūrybinis procesas turėjo mažiau vertės, kaip 1990 m. paradoksaliai rašė V. Kukulas:
Siūlydamas spaudai savo eilėraščius šiandien iš tiesų jautiesi nejaukiai lyg
būtum baisus storaodis, kurio nejaudina didžiosios visuomeninės, politinės problemos,
lyg egocentriškai rūpintumeisi kokiu netikru savo prestižu19.
Tačiau jau nuo pat Atgimimo greta
rašytojo-valstybininko, aktyvaus piliečio laikysenos kristalizavosi alternatyvi pozicija
pirmenybę teikti literatūrinei veiklai, atitolti nuo viešos politinės ir
socialinės plotmės ir susikurti savarankišką, laisvą literatūrinę erdvę. J.
Vaičiūnaitė 1990 m. politikos ir literatūros santykius vienareikšmiai apibūdino kaip
prievartinę tarnystę ir pritarė tik autonomiškam literatūros būviui: Ilgiuosi
tikros rašytojo laisvės, kai literatūroj neliks politikos drumzlių. Atokesnė nuo politikos pozicija priimtinesnė buvo ir jaunesnės
kartos autoriams (be kelių išimčių), pavyzdžiui, T. A. Rudokui: Valstybės
kūrimas tikrai ne poeto darbas20. Vienas
pagrindinių 1950-ųjų gimimo kartos rašytojų Ričardas Gavelis dar 1989 m.
vienareikšmiai teigė, kad svarbiausia literatui yra jo tiesioginis darbas rašymas;
jis atmetė inteligento valstybės ir visuomenės veikėjo tradiciją (siejo ją su
rusų kultūra): Kategoriškai teigiu: vienintelė rašytojo pareiga ir priedermė
gerai rašyti. <...> Istorija rodo, kad, rašytojui panorus būti kažkuo daugiau,
negu tiesiog rašytoju, iš to nieko gero neišeina21. Paklaustas įprasto pirmiesiems Nepriklausomybės metams klausimo
Koks galėtų būti literatūros politinis vaidmuo nepriklausomoje mūsų
valstybėje?22, R. Gavelis teigė
tik visišką kūrybos autonomiškumą: Neduokite literatūrai ar apskritai menui
atlikti kokį nors politinį vaidmenį23. Po kelerių
metų, kai valstybinė ir socialinė sankloda ėmė įgyti stabilesnes formas,
apsisprendimas dėl Nepriklausomybės idėjos ir laikysenos valstybės atžvilgiu prarado
savo aktualumą, o literatūros autonomijos pasirinkimui nebereikėjo papildomų
argumentų. A. Baltakis 1994-aisiais rašė: Kartais klausia:
kodėl tu nedalyvauji politikoj? O aš galiu paklaust: kodėl turiu dalyvaut? Kodėl turiu
savo literato statusą keist į politiko. Mano statusas stabilesnis. <...>
Turim dirbt savo darbą24.
Dešimtmečio pradžia interpretuotina kaip
kintančios tapatybės laikas. Pagal vaizdingą M. Martinaičio
apibūdinimą, esame tarp priklausomybės ir laisvės. Prasidėjo visuotinė
fermentacija, viskas ir visur rūgsta, burbuliuoja, pučiasi, lipa per kraštus. O kas
išpužios, išlips, niekas dar negali pasakyti25. Atramų
savo pozicijai pagrįsti ar naujoms laikysenoms formuoti žvalgytasi keliomis kryptimis:
į ikisovietinius lietuvių kultūros periodus, išeivijos patirtį ir šių dienų
vakarietiškąjį kontekstą.
Atgimimo metų tautinė ideologija pirmiausia
suaktualino XIX a. pabaigos figūras, ypač Maironį ir Vincą Kudirką. Panašus
morališkai tautai ir tėvynei įsipareigojančio rašytojo tipas ryškintas ir vertinant
XX a. trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmetį. Tuometinės laisvos Lietuvos
literatūrinis gyvenimas laikytas pavyzdžiu kuriant naują XX a. pabaigos literatūrinį
peizažą ir rašytojo įvaizdį (atkuriama prieškarinė kultūrinė periodika,
perspausdinami literatūrologiniai ir filosofiniai straipsniai, perleidžiamos grožinės
literatūros knygos). Atkuriamoji strategija buvo selektyvi: iš pakankamai įvairių
tarpukario rašytojo amplua labiausiai akcentuotas ir į amžiaus pabaigos literatūros
kontekstą perkeltas tautos darbui angažuoto kūrėjo vaizdinys.
Kitas kontekstas, Lietuvos rašytojų suvoktas kaip
galimas naujosios tapatybės elementų šaltinis, buvo išeivija. Nors ten kūrė jau
penkios kartos, kiekviena turėdama kiek kitokią rašytojo sampratą, Atgimimo pradžioje
grįžtantis egzodas atsinešė dvi pagrindines laikysenas: tautos vedlio (pozicijos
emblema tapo B. Brazdžionis) ir modernistinio atsiskyrėlio, savanoriško autsaiderio
(reprezentantu laikytas H. Radauskas). Brazdžioniška patriotinio poeto-pranašo
metafora konkuravo su labiau individualistine ir estetine nei kolektyvine rašančiojo
tapatybe. Pastarąją Lietuvoje palaikė kita išeivijos figūra
Tomas Venclova. Jis kritiškai vertino pavojų literatūrai vėl tapti tik ideologijos
dabar jau tautinės tarnaite (Pavojingesnis dalykas atrodo tautos mistika,
patraukianti labai daug lietuvių, užpildanti tą ideologinę tuštumą, kuri liko
subyrėjus marksizmui bei leninizmui. Žodis tauta Lietuvoje šiandien itin dažnai
rašomas didžiąja raide. Daugeliui, kaip atrodo, tai yra svarbiausioji ir netgi
vienintelė vertybė. O juk esama ir aukštesnių vertybių26),
tautos vedliams priekaištavo dėl tautinių mitų kūrimo, o
kaip atsvarą teigė savąją rašančiojo laikyseną: Inteligentas iš prigimties yra
ir turi būti autsaideris27. Tokia
menininko pozicija Lietuvoje buvo ypač patraukli vidurinei rašytojų kartai, kuri
debiutavo aštuntąjį dešimtmetį ir Atgimimo metais buvo politiškai ir visuomeniškai
santūri. T. Venclovos nuostatas jie laikė viena iš esminių kultūrinės
pasaulėžiūros atramų28.
Trečioji ieškojimų kryptis dešimtmečio
pradžioje buvo XX a. pabaigos Vakarų kultūrinė aplinka, kuri laikyta lietuvių
literatūros modernizavimo pavyzdžiu. Radikalesnės pozicijos rašytojai gimtąją
kultūrą suvokė kaip atsiliekančią dėl agrarinių tradicijų, todėl reikalavo
ją sąmoningai atnaujinti. Spauda skelbė užsienio literatūrinio gyvenimo apžvalgas,
pasakojo apie sovietinių laikų rašytojams neįprastas kultūros formas masinę
literatūrą, vertinimų pliuralizmą, galimybę koegzistuoti įvairiems kūrėjų
savivaizdžiams.
Rašytojų balansavimą tarp
kolektyvinių ir individualistinių tapatybės prioritetų bei artėjimą antrųjų link
liudija ankstyvieji Šiaurės Atėnai. 1990 m. įsteigto laikraščio
manifeste akcentas buvo perkeltas nuo tautos į žmogų (nors Lietuva čia dar
ir apaštalas, ir kankinys), daugiau reikšmės suteikiant individualumui:
Žmogus sprendžia ir pasirenka gyvenimo tikslą, kurio neturi nei valstybė, nei
visuomenė. Žmogus Dievo kibirkštis, gimęs laisvei ir meilei. Kartu deklaruota
būtinybė siekti kultūrinio atvirumo: Kad ir kokie būtume patriotai ir tautiškumo
mylėtojai, turime matyti ir jausti už mūsų sienų pulsuojančią tikrovę29. Kūrėjo individualumas ir literatūros nepriklausomybė nuo
socialinių aplinkybių iškeliami kaip siektinos vertybės. Tuometinėje kultūros
krizės diskurso atmosferoje Šiaurės Atėnai išsiskyrė pozityvia ir
optimistine nuostata (kelissyk pakartotas žodis tikime), jų skelbiamos vertybės
ir naudojama retorika suskamba tarpukario Granito ir Naujosios romuvos
nuostatų aidais: panaši žmogaus laisvės idėja ir transcendentinė meno samprata (trokštame dvasios stiprybės, amžinų dvasinių vertybių ir
tikrosios būties30).
Praeinant Atgimimo euforijai, tautos pranašo
tapatybė darėsi nebepriimtina ne tik visuomenei, bet ir pačiai literatų bendruomenei.
Šį poslinkį lėmė ir politinio virsmo metu vykę pokyčiai rašytojų bendruomenės
hierarchijoje populiariausius sovietmečio autorius iš literatūrinio centro stūmė
septintojo aštuntojo dešimtmečio debiutantų karta, kurių kultūriniam identitetui
buvo artimesnė modernistinė autonomiškos literatūros, kaip savaiminės estetinės
vertybės, samprata. Tokios menininko laikysenos šalininkai, kaip ir tautos
pranašai, palaikė rašytojo ypatingumo mitą, tik grindė jį ne tiek socialiniais,
kiek metafiziniais argumentais. Ryškių tokios interpretacijos pavyzdžių pirmąjį
Nepriklausomybės dešimtmetį būta Sigito Gedos tekstuose. Žodį profesija
jis rašo kabutėse31, dėsto kūrybos
kaip nušvitimo suvokimą: Yra toks terminas nušvitimas, ir man tai labai daug
reiškia. Nematai, nematai, o ateina laikas ir aiškiai matai, kad šitas daiktas gražus,
teisybė yra čia, medis turi sparnus, žmogus kažką turi. Regėjimas absoliutus. O kas
tai yra, paaiškinti negalėčiau, tikriausiai dovana32. Sakralizuotai poeto kūrybai priskiriama dieviškumo kibirkštis33, o poezijos fenomenui suteikiamas transcendentinis gylis:
Poezija yra viršum laiko ir viršum erdvės tvyranti dvasia, žmogiškumo esencija.
Ataidi ketvirtojo dešimtmečio moderniųjų lietuvių neoromantikų mintys apie poetą
kančios liudytoją ir jo kūrybą kaip simbolinę auką: S.
Gedai poeto užduotis yra kasdienybėje liudyti savąją kančią, poezija yra
aukojimo aktas, žodžio mišios34, tai
nelaimingųjų darbas, žaizdotųjų pašaukimas35.
Šį modernistinės menininko laikysenos modelį ir
literatūros pasaulio autonomijos sampratą tęsė dešimtojo dešimtmečio debiutantai,
papildydami ją avangardiniais elementais ir labiau išryškindami atskalūno pozą.
Sigito Parulskio ir Aido Marčėno duetas išniro Nepriklausomybės išvakarėse. Kaip 1996 m. šaržavo J. Kunčinas, naujoji generacija pati taip
apsiskelbė lit. seržantai. <...> Šie seržantai drastiškai
tyčiojasi iš tautos tėvų bei motinų, kedena vaidilutes, negailestingai traukia per
dantį ir liežuvį dar gyvus klasikus, nekenčia folkloro ir nesukurto tautinio epo36.
Modernistinė elitinio rašytojo savivoka itin
ryški, dėstant požiūrį į skaitytoją. Kai pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį
auditorijos siaurėjimas ir literatūrinio skonio neatitikimai tapo dažnu rašytojų
straipsnių ar pokalbių objektu ir išaugo į skaitytojo krizės diskursą (gyvybingą iki pat 2000-ųjų: Jis jautėsi esąs toks laisvas
rašytojas, kad pagaliau buvo atleistas ir nuo skaitytojų37,
ironizavo D. Kajokas 1999 m.), dalis menininkų viešai laikėsi nesuprastojo ir
atsiribojusiojo pozicijos. Ji sietina ne tik su konkrečiomis posovietinio literatūrinio
gyvenimo realijomis, bet ir su modernizmo tradicija. Antai S.
Parulskis 1990 m. emocingai skelbė elitinio atskalūno pozą: Argi jau taip iš karto
pasikeitė didi kūrėjo prigimtis, revoliucinga, maištaujanti ir nepriklausoma, kad
dabar imtumėm aimanuoti dėl skaitytojo abejingumo, dėl beletristikos tiražų
kritimo?38
Iš dalies su ta pačia paradigma sietina dažnai
pasikartojanti rašytojo kaip socialinės tikrovės emigranto metafora (ir jai
artimi tremtinio, benamio vaizdiniai), XX a. pabaigos lietuvių rašytojų
kalbose išpopuliarėjusi kaip būdas savo vietai visuomenėje nusakyti, pabrėžti
nepritapimą ir kartu teigti savo kitoniškumą, ypatingą kūrėjo paratopinę
erdvę. Daugiausia tokią savijautą liudijančių tekstų parašė vyresnės ir
vidurinės kartos autoriai. Pavyzdžiui, A. Ramonas teigė, jog
menininkas gyvena vidinėje emigracijoje39. O. Baliukonytė, kuri socialinius reiškinius interpretuoja
romantiškai išdidindama ir supriešindama, rašė: Poetas yra svetimšalis40. Suvis bodleriška retorika ataidi 1999
m. iš G. Kanovičiaus požiūrio: Tikrasis rašytojas visuomet sudaro opoziciją, bet
ne valdžiai, o visam blogiui, išsikerojusiam tiek mikro-, tiek makrolygmenyje
<...>. Rašytojas visada disonansinė figūra; jis albinosas, išguitasis41.
Vis dėlto tokia moderniojo esteto savivoka,
pirmais dešimtojo dešimtmečio metais konkuravusi ir nurungusi tautos vedlio
populiarumą, ilgainiui nebeišlaikė dominuojančio ar vienintelės alternatyvos statuso.
Įtampa tarp kūrėjo visuomeniškumo ir hermetiškumo buvo aktualiausia tik pirmaisiais
posovietiniais metais, o maždaug nuo 1992-ųjų lygiagrečiai ėmė ryškėti naujoviški
rašytojo sampratos elementai, nauji tipažai.
Į viršų
Naujų savivokos bruožų kristalizacija
Ryškus dešimtojo dešimtmečio literatų
bendruomenės saviinterpretacijos pokytis yra rašytojo profesijai teikiamo ypatingumo ir
reikšmingumo nykimas pačių kūrėjų tekstuose. Apie
dešimtmečio vidurį į literatūrą ateina karta, skelbianti kitokią rašytojo vaidmens
interpretaciją: Galiu tik dėkoti Dievui, kad nereikia ilgėtis pranašo vaidmens ir
nugarmėjusių užmarštin privilegijų42. Socialinę
rašytojo deheroizaciją vaizdžiai liudija R. Granausko ir S. Parulskio požiūrių
skirtumas. Pirmasis dešimtmečio viduryje buvo įsitikinęs, kad
literatūros pakilimas prasidės tada, kai tauta pati pasišauks savo rašytojus.
<...> Bet kol kas tylu. Matyt, mes savo tautai nebesam reikalingi43,
o antrasis ginčijo: Toks Vaižganto Pragiedrulių
romantizmas, be abejo, gražus, bet forma jau tikrai atgyvenusi. Vis dar tebemąstoma
buvusio rašytojo mito kontekste: rašytojas kažkas kita nei tauta, tautai rašytojo
reikia, jis gali jai padėti, patarti44, aš
nenoriu mitologizuoti rašytojo vaidmens, neteikiu jam jokių privilegijų45.
S. Parulskis naikina ypatingumo aureolę, nors neatsisako jam reikšmingos distancijos
tarp menininko ir visuomenės.
Socialinės rašytojo svarbos nykimą lydi ir pačių
literatų kalbėjimo apie kūrybos aktą bei kūrėją kasdieniškėjimas. Nors visiškai
poeto ypatingumo mito neatsisakyta, tačiau atvira patoso aureole apgaubtas kūrėjo
vaizdinys atrodė vis svetimesnis. Štai S. Parulskio reakcija į B.
Radzevičiaus menininko misijos sampratą: Bandžiau vartyti B. Radzevičiaus romaną
ir nenustebau, kad jis man nepatiko. <...> Ką skaičiau, viskas teisinga, bet
perdėm literatūriška, manieringa, išpūsta. <...> Menininko tema jau
nebeadekvati šiam laikui, kuriame gyvenu46. Tai, kas B.
Radzevičiaus laikais buvo svarbu ir tikra, jau laikoma dirbtina.
Poslinkį nuo kūrėjo vaidmens išdidinimų
link sumažinimų liudija įkvėpimo ir talento prigimties
interpretacija. Vyresnieji dar tiki pašaukimu. Štai J. Aputis
mano, jog didieji pasaulio talentai vis dėlto pašaukti, yra tam darbui gimę47. J. Strielkūnas taip pat teigia:
Rašytoju gimstama, nes talentas duodamas ne kiekvienam48.
Vidurinės kartos pažiūros balansuoja tarp: Dėl tapsmo
ir gimstamumo nežinau. Matyt, būna ir vienaip, ir kitaip49,
sakė J. Kunčinas, o J. Skablauskaitė tvirtino, jog
rašytoju gimstama, bet kol juo tampi, praeina visas gyvenimas50.
Didžiosios dalies jaunesnių kartų rašytojų įkvėpimo sąvoka jau nebeįkvepia. Pavyzdžiui, jos nereikia V. Gedgaudui: Man regis, jog apie
įkvėpimą daug ir iškilmingai šneka tiktai kvailiai arba melagiai51,
arba A. Balbieriui: Iš žodžio įkvėpimas ne kartą
tyčiodavausi. Bet manau, kad ironiška yra pati sąvoka, o ne dvasinė būsena52. M. Burokas katino pasakomis
vadina kalbas apie įkvėpimą. Niekada jo nelaukia. Tiesiog sėda ir rašo53.
Ankstesnį romantizuotą kalbėjimą apie kūrybą jaunesnieji laiko patetinėmis
klišėmis ir nori jas nužeminti, papildyti saviironija, paversti žaidimu. N. Abrutytė: Norisi žvengti, nes nieko nėra juokingesnio ir
tragiškesnio kaip RAŠYTOJA artimųjų akimis54. Net ir
neatsisakant metafizinių poeto įvaizdžio detalių, linkstama apie jas kalbėti ne
tiesiai, o maskuojant.
Retorinio nureikšminimo tendencijai artimas
elitinio menininko savivaizdžio neigimas. Raiškus pavyzdys
yra J. Ivanauskaitė, dažnai pabrėždavusi savo priešpriešą elitui ir
intelektualams. Jos mėgstamą pozą nemėgstu, kai mane vadina rašytoja55 galima įtarti tuo, kad atmetama ne profesinė priklausomybė
apskritai, o veikiau nenorima tapatintis su konkrečia literatų bendruomene.
Iš dalies reaguodami į rimtumo suvaržytą
sovietinę ir Atgimimo metų kultūrą bei įsižiūrėdami į Vakarus, dešimtojo
dešimtmečio debiutantai apibrėždavo rašytojo vaidmenį vis ironiškiau ir
žaismingiau. H. Kunčius bene ryškiausiai reprezentuoja niekam nei valstybei, nei
visuomenei, nei aukštajai kultūrai neįsipareigojusį literatą, ironiškai
žaidžiantį savo profesijos įvaizdžiais. 1999 m. rudenį jis kartu su dailininkais K.
Grigaliūnu ir dailininku L. Liandzbergiu galerijoje Kairė-Dešinė sukūrė
instaliaciją Biografijos pagražinimui. Instaliacijoje (H. Kunčiaus tekstai buvo
užklijuoti ant medinių lentelių ir pagaliukų) imituotas pačių autorių
memorialinis muziejus. Imituoti trys skirtingi kalbėjimo apie menininką būdai:
patetiškos sovietmečio klišės, Vakarų menotyra bei kūrėją mistifikuojantis,
mitologizuojantis kalbėjimas. Nė su vienu jų nebuvo identifikuojamasi. Ironija ir
nesureikšminimas tampa artimi, nes, kaip sako jaunosios kartos
poetas G. Grajauskas, po avangardo triukšmo man visai tinka postmoderno atsainumas ir
subtili pašaipa. Kartais tai net geriau, nei kuris kitas rimtais veidais skelbiamas
niekalas56. H. Kunčiaus rašytojas Erkiu (iš romano
Būtasis dažninis kartas, 1998) išsiskiria originalia laikysena tai tingaus
humanitaro, ironiško postmodernaus intelektualo ir stilizuoto storžievio lydinys, tarsi
dešimtmečio tendencijos nužeminti kalbėjimą apie rašytoją įkūnijimas.
1991 m. V. Kukulas rašė:
Jau dabar formuojasi naujas literato literatūros proletaro tipas. Tai tipas, kuris
viską dirbs spaudai rašys populiarius apsakymus, apžvalgas, recenzijas, vers prozą
ir poeziją57. Prognozė išsipildė, tik įsitvirtino ne
proletaro, o rašto profesionalo sąvoka. Viena jos reikšmių savo
vaidmens visuomenėje ir valstybėje nepervertinantis autorius. Jo kultūrinei tapatybei
būdingas pozityvesnis žvilgsnis į savo gyvenamą aplinką, jis labiau pasitiki
nacionalinės literatūros tradicija ir įvairia savo kūrybine veikla, jam svetimas
valkatos bohemiečio ar besiskundžiančio menininko įvaizdis. Tokios savivokos ženklų
matyti E. Ališankos, M. Kvietkausko, M. Ivaškevičius ir kitų nuostatose. Antai jaunas poetas, taip pat literatūrologas ir esė autorius,
kritikuodamas rašančiųjų aimanas ir įsišaknijusį nepilnavertiškumo kompleksą,
pareiškia: Nenoriu neobaroko58. Jam
patrauklesnė laikysena, kai jaunas poetas visų pirma intelektualinio elito, o ne
kokios atskiros subkultūros narys59. Savo
situaciją M. Ivaškevičius reflektuoja taip: Dažnai pagalvoju, jog mano karta
(gimiau 1973-iaisiais) yra priešinga visoms toms kartoms, vadinančioms save
prarastosiomis. Užaugau blogio sistemoje, ir ji manęs, kaip kad mano tėvų,
nesuluošino. Pačiu laiku atėjo gerieji laikai, ir kone vienu metu su brandos
atestatu gavau išėjimą į laisvę60. Tokį
santykį su pasauliu D. Kuspitas apibrėžia pakankamai gero menininko sąvoka:
Pasaulis nėra nei draugas, nei priešas, bet saviraiškos aš susiformavimo
ar individualizacijos terpė. Ne tiek svarbu susitaikyti su visuomene, kiek suvokti,
jog aš be jos neegzistuoja. <...> Savęs jis nelaiko geresniu nei pasaulis
ar kiti aš. <...> nesiskelbia vedliu, kaip avangardo menininkas, tas
megalomaniakas, įsivaizduojantis esąs apdovanotas aukštesniu pažinimu ir galia61.
Į viršų
Nauji literatūros veikėjai
XX a. pabaigos lietuvių literatūros lauke
atsirado naujų veikėjų vadinamųjų rašytojų mėgėjų. 1991-aisiais
kritikai dar manė, kad šis reiškinys greitai išsikvėps, tačiau jis ilgainiui tik
plėtėsi ir apie 2000 m. jau užėmė pakankamai plačią literatūrinės erdvės
teritoriją. Mėgėjai suformavo savąją rašytojo ir kūrybos sampratą, telkė ir
ugdė savo produkcijos skaitytojus. Šie naujieji veikėjai ne tik produktyvūs, bet ir
aktyvūs socialinėje sferoje: kasmet leidžia savo kūrybos almanachus, organizuoja
dažnus susitikimus su publika, kalba radijo laidose. Kitaip nei daugumai dešimtmečio
profesionalų, šiai rašytojų grupei svarbi kolektyvinė sąmonė. Tą liudytų
polinkis sudarinėti savo bendruomenės narių autobiografijų rinkinius, burtis į
draugijas, sąjungas, būrelius, klubus poetiškais pavadinimais: Švieselė,
Gija, Seklyčia, Sedula, Žingsniai, Versmė, Aukuras,
Užuovėja, Židinys, Virš tylos, Lelija, Vieversys ir t.
t.
Viena didžiausių, instituciškai tvirčiausių
mėgėjų grupių yra Nepriklausomųjų Lietuvos rašytojų sąjunga (įsteigta 1990
m.). Jos tapatybė formavosi kaip ryški opozicija Lietuvos rašytojų sąjungai kurta
atstumtojo mėgėjo ir pripažintojo profesionalo priešprieša. Naujos
sąjungos kūrimo motyvas noru sukurti alternatyvią struktūrą, kuri neturėtų
sovietmečio palikimo ir būtų mažiau biurokratizuota, nereikalautų iš pretendentų
jau turėti aiškų simbolinį pripažinimą (stojant nereikia rašytinių rekomendacijų,
išleistų knygų). Iš pradžių stengtasi sukurti avangardinį įvaizdį: sąjungos nariai skelbė, jog nepriklausomos Lietuvos energingi,
maištingi jaunuoliai turi skleisti pažangias literatūros idėjas62, buvo pasiryžę smarkiai reformuoti lietuvių
literatūrą. Identifikuodamiesi su trečiojo dešimtmečio literatūriniu avangardu,
savo idėjoms reikšti atgaivino žurnalą Keturi vėjai. 1999
m., teigdami, jog nepaisant sąjungos narių gabumų valdyti žodį, oficialioji
Rašytojų sąjunga nenori su jais draugauti, pradėjo alternatyvių Poezijos
pavasarių tradiciją63.
Antrasis naujas dešimtmečio veikėjas kaimo
rašytojas. Kaimo rašytojų sąjunga pradėjo kurtis 1993 m., o 2000-aisiais joje buvo
jau 237 nariai. Kaimo rašytojai jaučiasi esantys gausi grupė:
Kas antrame kaime kas nors skrebena plunksna, kas trečiame patenka į vietinius
laikraščius, kas penktame, žiūrėk, sudeda knygą64.
Kitaip nei nepriklausomųjų, jų strategija buvo papildyti ligtolinę literatų
bendruomenę, o ne kurti jos alternatyvą. Sąvoką kaimo
rašytojas (1990 m. pasiūlytą K. Fedaravičiaus) jie patys interpretavo kaip
mažesnio profesionalumo žymę: Kaimiečiai (suprask, ne tie, nuo žagrės, o ne
tuos mokslus išėję ar mažiau gamtos apdovanoti)65, ir
pabrėžė savo buvimą kitur ne kultūros centre, ne geriausiųjų
grupėje. Toks požiūris rodo hierarchinį literatūros supratimą (centrą regint
mieste) ir, atrodytų, nekonfliktišką santykį su tokia struktūra ir savo vieta jos
paribyje. Kaimo rašytojai suvokė nepajėgią lygintis su profesionalais ir
pripažino savo galimybių ribas. Kadangi orientavosi į kitą skaitytojų tipą (save
vadino kultūrnešiais, savo posmų vainikais apipinančiais ne vieną derliaus
šventę, kraštiečių sueigą ar miestelio jubiliejų), tai neigė kitiems
rašytojams sudarą konkurenciją: Mes niekam nekliudome. Vis dėlto ilgainiui
kuklus kaimo rašytojo savivaizdis įgijo daugiau ambicijų. Netrukus
jie jau manė, kad gerokai suplakė elitinę ir mėgėjišką poeziją, ne vienam
literatūrologui sumaišė žanrų ir skonių kriterijus66.
Greta mėgėjų per dešimtmetį literatūroje
įsitvirtino sąmoningai populiariosios literatūros kūrėjo statuso besilaikantys
rašytojai. A. Lyva ir R. Kundrotas literatūrą suvokia kaip
pramogą: galima daryti viską, negalima sau leisti tik vieno rašyti
nuobodžiai67. Programiškai tokią
poziciją deklaravo ir K. Almenas: Aš netikiu literatūra kaip pamokomu, kilninančiu
dalyku. Tekstai yra tam, kad perteiktų kokią nors informaciją arba suteiktų
malonumą68. Toks požiūris buvo
artimas A. Puklevičiui-Peleniui (Rašau taip, kad mano draugams būtų tiesiog įdomu
skaityti69), V. Rožukui (Visi
žanrai geri, išskyrus nuobodų70).
Į viršų
Skirtingų pažiūrų literatų sambūvis
Viešų ginčų dėl skirtingų rašytojo vaidmens
sampratų nebuvo itin daug priešingi požiūriai vienas kito kategoriškais
manifestais neneigė, griežtai savų teritorijų ribų nebraižė. Po konfliktų dėl
sovietmečio laikysenų nemaža dalis ankstesniųjų autoritetų sugebėjo integruotis į
Nepriklausomybės literatūros procesą (naujų knygų išleido A. Bieliauskas, M.
Sluckis, V. Bubnys, A. Maldonis ir kiti). Aistringesni ginčai ir laikysenų polifonija
dažniau išryškėdavo literatūros vakaruose. Viename tokių, vykusių 2003 m.
Rašytojų klube Vilniuje, skirtingas rašančiųjų kartas ir jų sampratas aptarė V.
Jasukaitytė, Z. Čepaitė, A. Spraunius, T. Staniulis ir L. S. Černiauskaitė. V.
Jasukaitytės imperatyvą, kad tikras kūrėjas neturi tenkintis profesiniu meistriškumu,
bet jausti moralinę atsakomybę bei įsipareigoti skleisti gėrį ir netiražuoti blogio,
kategoriškai ginčijo T. Staniulis: nereikia mistifikuoti literatūros! Rašymas nėra
kančia, autorius pirmiausia turi jausti žaidimo malonumą. Vidurinė karta dėstė
santūresnę ,,vidurio poziciją: anot Z. Čepaitės, gal mažiau reikėtų kalbėti
apie literatūros misiją ir ypatingą rašytojo funkciją, o A. Spraunius reziumavo: kuo
daugiau skirtingų balsų, tuo literatūra stipresnė, svarbu nedramatizuoti, o visa kita
,,yra tvarkoj.
Vis dėlto tam tikros konkurencinės įtampos būta.
Atgimimo metais kai kuriems rašytojams buvo kilęs pojūtis, kad juos išstumia
mirusieji ir išeivijos autoriai, vėliau vyresnieji problemiškai vertino
sąmoningą jaunesniųjų literatų profesinės karjeros kūrimą. Pavyzdžiui, M. Martinaitis prisipažino: ,,Matau, kaip tose ,,džiunglėse greit
savo vietą suranda jauni literatai, net studentai. Jie kažkur rašo, užklausia, gauna,
važiuoja, susipažįsta <...>. Ryškėja visai naujas, mums neįprasto rašytojo
tipas, kuris tokiu būdu susidaro vardą, gauna paramą, pradedamas visur kviesti. Mums,
pripratusiems prie romantinio, kenčiančio rašytojo vaizdinio, toks naujas tipas nėra
labai malonus <...>. Vyresniems rašytojams, prisirakinusiems prie savojo rašomojo
stalo, psichologiškai yra labai sunku, o gal ir per vėlu tuos dalykus perprasti, keisti
gyvenimo būdą71.
Ryškiausi konfliktai dėl literatūros ir rašytojo
sampratos kilo su naujaisiais literatūros veikėjais. Skirtingų bendruomenių
išryškėjimas literatūros lauke lėmė tokią jauseną, kuri nebuvo būdinga jokiam
ligtoliniam lietuvių kultūros periodui, konkurenciją dėl rašytojo ir kūrybos
sampratos bei pobūdžio, dėl mecenatų ir skaitytojų. Jos esmę galima apibūdinti P.
Bourdieu sąvokomis kaip ribotos produkcijos gamybos grupės ir plačios
produkcijos gamintojų varžytuves, t. y. aukštosios ir komercinės kultūrų
konkurenciją, taip pat kaip anksčiau įsitvirtinusios ortodoksijos nenorą keisti
literatūrinio lauko struktūrą bei įsileisti naujų narių.
Instituciniu lygiu egzistavusią konkurencinę
įtampą liudijo Lietuvos rašytojų sąjungos (2000 m. turėjo 360 narių) siekis
valstybės teisės aktuose įtvirtinti savąją rašytojo profesionalo sampratą,
išsaugoti beveik monopolinę profesionalumo apibrėžčių galią. Senieji
subjektai naujuosius dažnai vadino neigiamą konotaciją turinčiu grafomano vardu,
jų literatūrinę produkciją apibūdino pasikartojančia drumzlių metafora. Antai S. Geda rašė: Man regis, jog šiuo metu labai užteršta
poezijos erdvė. <...> Šiuo metu suprofanuota pati kūrybos idėja, nes bet koks
suskis gali paimt, išleist knygą ir kaišioti visiems panosėn72.
Just. Marcinkevičius teigė tą patį, tik vylėsi, jog tai laikina
literatūros būsena: Tos drumzlės, kurios pakilo čia, knygų pasaulyje (ne tik
knygų, bet ir periodinės spaudos), nusės, jas nuneš laiko upė. Gal netrukus įbrisime
ir į švaresnį vandenį73. Nenorėta
pripažinti naujiems autoriams rašytojų statuso (tipiška frazė: Provincijoje klesti
menkaverčių leidinėlių autoriai, savo aplinkoje besivadiną rašytojais74). Beje, naujas dešimtojo dešimtmečio lietuvių
literatūros veikėjas vadinamasis mėgėjas yra profesionalų
pakankamai dažnai literatūriškai interpretuotas, tiek įvairiuose pokalbiuose, tiek ir
kūriniuose jis dažniausiai vadinamas grafomanu.
Trumpai aptarus bendrąsias rašytojo laikysenų
interpretacijas pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio literatų bendrijoje, matyti, jog
politinės ir socialinės permainos suintensyvino ne tik visuomeninės ir pilietinės
rašytojo savivokos procesus, bet išjudino ir kultūrinės laikysenos atramas, veikė
profesinės bendruomenės egzistavimo formas. Nors matuojant sąmoningumo istorijos
masteliu dešimt metų yra trumpas laiko tarpas, vis dėlto XX a. dešimtąjį
dešimtmetį galima laikyti intensyvios požiūrių į menininką kaitos laikotarpiu.
Sisteminius literatūros pokyčius ženklina ilgai Rytų Europoje vyravusios tradicijos,
palaikiusios rašytojo visuomenininko amplua, silpimas. Šią tradiciją laipsniškai
keitė Vakarų kultūrinei aplinkai būdingas požiūris: rašytojas tai rašto
profesionalas, užsiimantis tik literatūrine veikla, o menininko profesijai
nepriskiriama ypatingų socialinių funkcijų. Bendriausiu kultūrinės savivokos
poslinkiu galima laikyti atsiradusį suvokimą, jog nėra (ir negali būti) vienos
teisingos ar privalomos rašytojo laikysenos. Tad fermentavosi įvairūs rašytojo
įvaizdžiai, dešimtmečio pabaigoje savaip susipynę į individualias rašytojų
laikysenas. Pavyzdžiui, G. Grajauskas, pokalbiuose ir esė
programiškai deklaravęs rašytojo nulipimą nuo postamento ir tapimą
eiliniu, poezijoje kalba apie kūrėją ir kaip apie kitokį individą:
poetai yra tarpininkai / tarp ir bendrininkai be / statistinių sielų ganytojai /
šokančios maro žiurkės // <...> poetai yra naivūs ir tiki / esą kaip visi75.
1 G u r e
v i č A. Individas viduramžių Europoje. Vilnius: Baltos lankos, 1999.
P. 226. (Atgal>>>)
2 B ä u m
e r R. Autorius // Pagrindinės moderniosios literatūros sąvokos.
Vilnius: Tyto alba, 2000. P. 29. (Atgal>>>)
3 B o u r
d i e u P. The Field of Cultural Production. Cambridge: Polity Press,
1993. P. 42. (Atgal>>>)
4 G o n e
J. P., M i l l e r P. J., Rappaport J. Conceptual Self as
Normatively Oriented // Culture & Psychology, 1999, vol. 5(4). P. 381. (Atgal>>>)
5 Egzodo
literatūra. Vilnius: Vaga, 1997. P. 20. (Atgal>>>)
6 V a i č
i ū n a i t ė J. Pats laikas rūpintis kultūra // Dienovidis. 1992.
Sausio 2431. (Atgal>>>)
7 I v a n
a u s k a i t ė J. [Rašytojų suvažiavimas] // Literatūra ir menas.
1990. Gruodžio 8. (Atgal>>>)
8 Svečiuose
rašytoja Vytautė Žilinskaitė // Dienovidis. 1992. Vasario 2128.
(Atgal>>>)
9 Įžanga.
Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. Vilnius, 1999. P. 4. (Atgal>>>)
10 A l i
š a u s k a s A. Ar egzistuoja nauja karta lietuvių poezijoje // Literatūra
ir menas. 1996. Gegužės 4. (Atgal>>>)
11 V a z b
u t a i t ė J. Bohemiškų prisiminimų bliuzas // Moteris. 1999. Nr.
8. P. 4047. (Atgal>>>)
12 Ten
pat. (Atgal>>>)
13 Z i n g
e r i s M. Indulgencija už audrą // Laikinoji sostinė. 1998.
Gegužės 30. (Atgal>>>)
14 P e t r
a u s k a i t ė Ž. Vėjas, atvežtas traukiniu... // Nemunas. 1992.
Nr. 5. P. 6. (Atgal>>>)
15 Z a l a
t o r i u s A. Literatūra ir laisvė. Vilnius: Baltos lankos, 1998.
P. 71. (Atgal>>>)
16 J u k n
a i t ė V. Rašymas nepasius // Literatūra ir menas. 1992. Sausio 5.
(Atgal>>>)
17 M a r c
i n k e v i č i u s J u s t. Nepasakytos kalbos pėdsakais // Pergalė.
1989. Nr. 8. P. 181. (Atgal>>>)
18 P e t k
e v i č i u s V. Vienintelė jėga // Pergalė. 1989. Nr. 1. P.
184. (Atgal>>>)
19 K u k u
l a s V. Sėlių gatvėje, jei būsiu senas // Literatūra ir menas. 1990.
Vasario 3. (Atgal>>>)
20 R u d o
k a s T. A. Nematomi žmonės // Literatūra ir menas. 1994.
Birželio 11. (Atgal>>>)
21 Esame
europiečiai tokie ir būkime. Ričardą Gavelį kalbina Vytautas Rubavičius //
Literatūra ir menas. 1989. Kovo 4. (Atgal>>>)
22 Be
užuolankų. Ričardas Gavelis atsako į Vytauto Rubavičiaus klausimus // Literatūra ir
menas. 1991. Lapkričio 16. (Atgal>>>)
23 Ten
pat. (Atgal>>>)
24 B a l t
a k i s A. Nuo pigaus optimizmo link pigaus pesimizmo? // Literatūra ir
menas. 1994. Balandžio 30. (Atgal>>>)
25 M a r t
i n a i t i s M. Lietuviškos teisybės beieškant // Pergalė. 1990.
Nr. 12. P. 176. (Atgal>>>)
26 V e n c
l o v a T. Nepriklausomybė // Metmenys. 1990. Nr. 58. P. 7.
(Atgal>>>)
27 V e n c
l o v a T. Manau, kad... Vilnius: Baltos lankos, 2000. P. 121.
(Atgal>>>)
28 P l a t
e l i s K. Apie moderniąją lietuvių poeziją. Poezijos pavasaris'91.
Vilnius: Vaga, 1991. P. 261. (Atgal>>>)
29 Pradedam
// Šiaurės Atėnai. 1990. Vasario 7. (Atgal>>>)
30 Ten
pat. (Atgal>>>)
31 G e d a
S. Man gražiausias klebonas varnėnas. Vilnius: Vyturys, 1998.
P. 61. (Atgal>>>)
32 Ten
pat. P. 62. (Atgal>>>)
33 Ten
pat. P. 113. (Atgal>>>)
34 G e d a
S. Amžiaus poezija: tarp ironijos ir išpažinties // Šiaurės Atėnai.
1997. Gegužės 31. (Atgal>>>)
35 G e d a
S. Man gražiausias klebonas varnėnas. P. 17. (Atgal>>>)
36 K u n
č i n a s J. Seržantai // Šiaurės Atėnai. 1996. Rugpjūčio 17.
(Atgal>>>)
37 K a j o
k a s D. Dykinėjimai. Vilnius: Regnum fondas, 1999. P. 133. (Atgal>>>)
38 P a r u
l s k i s S. Nauja žodžio mitologija lietuvių literatūroje // Nemunas.
1994. Nr. 4. P. 5. (Atgal>>>)
39 Meno
kalba neišverčiama. Į klausimus atsako rašytojas Antanas Ramonas // Nemunas. 1992.
Nr. 6. P. 9. (Atgal>>>)
40 B a l i
u k o n y t ė O. Poetas yra svetimšalis // Literatūra ir menas. 1993.
Vasario 27. (Atgal>>>)
41 Aš
visada rašiau sau... Su rašytoju Grigorijumi Kanovičiumi kalbasi žurnalistė Nina
Mackevič // Naujoji romuva. 1999. Nr. 1. P. 55. (Atgal>>>)
42 Š e r
e l y t ė R. Liepos atminty // Metai. 2001. Nr. 7. P. 5. (Atgal>>>)
43 G r a n
a u s k a s R. // 7 meno dienos. 1993. Birželio 25. (Atgal>>>)
44 P a r u
l s k i s S. Nauja žodžio mitologija lietuvių literatūroje // Nemunas. 1994.
Nr. 4. P. 4. (Atgal>>>)
45 Ten
pat. P. 5. (Atgal>>>)
46 P a r u
l s k i s S. Herkus Kunčius nepakenčiamas homo ludens // Šiaurės
Atėnai. 1999. Spalio 23. (Atgal>>>)
47 Dar
kartą 10 klausimų rašytojams. Juozas Aputis // Nemunas. 1997. Nr. 2. P. 7.
(Atgal>>>)
48 Dar
kartą 10 klausimų rašytojams. Jonas Strielkūnas // Nemunas. 2001. Nr. 10.
P. 4. (Atgal>>>)
49 Dar
kartą 10 klausimų rašytojams. Jurgis Kunčinas // Nemunas. 1997. Nr. 7. P.
14. (Atgal>>>)
50 Dar
kartą 10 klausimų rašytojams. Jolita Skablauskaitė // Nemunas. 1997. Nr. 5/6.
P. 13. (Atgal>>>)
51 Ar
įmanoma atstatyti Babiloną? // Šiaurės Atėnai. 1995. Balandžio 8. P. 3.
(Atgal>>>)
52 Suprasti
poeziją ir pagonybę. Su rašytoju, fotografu Aliu Balbieriumi kalbasi Benediktas
Januševičius // Literatūra ir menas. 1997. Birželio 19. (Atgal>>>)
53 B a l i
u t a v i č i ū t ė D. Literatas netiki mūzomis // Lietuvos žinios.
2003. Gruodžio 13. (Atgal>>>)
54 Dar
kartą 10 klausimų rašytojams. Neringa Abrutytė // Nemunas. 1999. Nr. 3. P.
4. (Atgal>>>)
55 Esu
žmogus, ir tiek [Ritos Kubilienės pokalbis su rašytoja Jurga Ivanauskaite] //
Literatūra ir menas. 1993. Liepos 17. (Atgal>>>)
56 Dar
kartą 10 klausimų rašytojams. Gintaras Grajauskas // Nemunas. 1999. Nr. 5.
P. 5. (Atgal>>>)
57 K u k u
l a s V. Šimtas literatūros rūpintojėlių // Metai. 1991. Nr. 10.
P. 186. (Atgal>>>)
58 K v i e
t k a u s k a s M. Nenoriu neobaroko // Metai. 2001. Nr. 2. P.
111114. (Atgal>>>)
59 K v i e
t k a u s k a s M. Šių dienų poetas: įvaizdžio krizė? // Literatūra ir
menas. 1996. Spalio 19. (Atgal>>>)
60 I v a
š k e v i č i u s M. Kas išgaudys baltuosius amūrus? // Literatūra ir
menas. 2002. Gegužės 17. (Atgal>>>)
61 K u s p
i t D. Pakankamai geras menininkas // Miestelėnai: Miestas ir postmodernioji
kultūra. Vilnius: Taura, 1995. P. 186. (Atgal>>>)
62 Lietuvos
nepriklausomieji rašytojai. Vilnius: Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjunga,
1998. P. 3. (Atgal>>>)
63 G e č
i a u s k i e n ė V. Atstumtieji poetai rado alternatyvą // Lietuvos rytas.
1999. Birželio 8. (Atgal>>>)
64 G l i n
s k a s M. Kas kuria, kas kurpia, kas pakulas velia... // Literatūra ir
menas. 2002. Gegužės 10. (Atgal>>>)
65 Ten
pat. (Atgal>>>)
66 Ten
pat. (Atgal>>>)
67 Rašytojų
duetas: Algimantas Lyva ir Robertas Kundrotas // Nemunas. 1999. Nr. 11/12. P.
56. (Atgal>>>)
68 Apie
Skomantą ir moteris / Su rašytoju Kaziu Almenu kalbasi Benediktas Januševičius //
Literatūra ir menas. 1997. Gruodžio 20. (Atgal>>>)
69 B a l t
r u š a i t y t ė R. Apie runkelius ir laisvalaikio skaitinius // Veidas.
2002. Kovo 28. (Atgal>>>)
70 R o ž
u k a s V. Visi žanrai geri, išskyrus nuobodų // Literatūra ir menas.
1994. Liepos 30. (Atgal>>>)
71 Dar
kartą 10 klausimų rašytojams. Marcelijus Martinaitis // Nemunas. 1997. Nr. 10.
P. 8. (Atgal>>>)
72 G e d a
S. Man gražiausias klebonas varnėnas. P. 9798. (Atgal>>>)
73 M a r c
i n k e v i č i u s J u s t. Tekančios upės vienybė. Kaunas:
Spindulys, 1995. P. 291292. (Atgal>>>)
74 Ž e m
g u l y t ė P. Kur nuėjome per dešimtmetį // Literatūra ir menas.
2000. Gruodžio 22. (Atgal>>>)
75 G r a j
a u s k a s G. Kaulinė dūdelė. Vilnius: Vaga, 1999. P. 40. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|