TEKSTAI.LT
<< Atgal
 
 
LITERATŪROS MOKSLAS IR KRITIKA

 
       LORETA JAKONYTĖ

 
       Rašytojo laikysena visuomenėje

       Žvilgsnis į pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį

 
       Kolektyvinės tapatybės poreikis
       Tarp pilietinio įsipareigojimo ir kūrybinio atsiribojimo
       Naujų savivokos bruožų kristalizacija
       Nauji literatūros veikėjai
       Skirtingų pažiūrų literatų sambūvis

 
       Kultūros tyrinėtojai linkę pripažinti, jog egzistuoja tam tikros menininkų jausenos ir elgsenos psichologinės konstantos, pavyzdžiui, kad „poeto savimonė, nesvarbu, ar jis būtų senovės graikas, ar romėnas, skandinavų skaldas ar italų humanistas, atrodo mažai besikeičianti. Jis negali kurti, nesuvokdamas savo išskirtinumo ir vertingumo, negali nesirūpinti savo šlove dabar ir ateityje“1. Kartu neabejojama rašytojo tapatybės socialiniu sąlygotumu. Konkretaus istorinio laikotarpio socialiniai, politiniai ir kultūriniai veiksniai suformuoja savus menininko tipus. Didieji istoriniai Vakarų kultūros etapai skiriasi literatų savimonės dominantėmis ir jas reprezentavusiais įvaizdžiais: archajiškos bendruomenės laikė poetus dieviškos išminties persakytojais, viduramžių menininkas – egzaltuota, emocinga asmenybė, Renesanso – intelektuali, susikaupusi ir įsipareigojusi daugiakryptei veiklai. Romantizmo kultūrinė ideologija lig tol dominavusią dieviško įkvėpimo sampratą (kūryba – graikų Mūzos arba krikščionių Dievo dovana) pakeitė vaizduotės idėja: visos galios sutelktos paties kūrėjo viduje, todėl jis iškyla iki kitiems neperprantamo pranašo ir antžmogio rango. XIX a. romantiškąjį išskirtinumą papildė svetimojo, autsaiderio įvaizdžiai ir susiformavo gyvenimui pralaimėjusio poeto, bodleriško maištautojo vaizdinys. XX a. tuo pat metu egzistuoja, susipina įvairių menininko tipų bruožai. Šiandieninio rašytojo paveikslą sudaro daugybė vis kitaip derinamų įvaizdžių (pavyzdžiui, vis dar gyvybingas romantinis rašytojo laisvės mitas, net ir atsisakius įkvėptojo pranašo savivokos, tikima menininko nepriklausomybe nuo savo laiko socialinės ir ekonominės tikrovės)2. Tačiau dažniausiai svyruojama tarp dviejų, istoriškai Vakarų kultūroje susiklosčiusių rašytojo vaidmens sampratų – pranašo ir amatininko. Prancūzų literatūros sociologo Pierre'o Bourdieu manymu, rašytojo įvaizdžio skirtumai veikia kolektyvinį rašytojų profesinės bendruomenės gyvenimą ir grupių varžytuves, stengiantis įtvirtinti savąjį supratimą, kas yra „tikrasis“ menas ir kurie kūrėjai gali vadintis „tikraisiais“ menininkais3.
       Šiame straipsnyje aptariamos pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį išryškėjusios lietuvių rašytojų kultūrinės laikysenos – tokios, kokios jos buvo sukonstruotos pačių literatų viešuose tekstuose ir diskusijose. Pažiūrų į rašytojo darbą, kūrybos prigimtį, savąją profesinę bendruomenę visumą galima pavadinti kultūrine savivoka. Tai tokia savęs suvokimo forma, kai sąmoningai tapatinamasi su konkrečios kultūrinės grupės bendromis vertybėmis ir praktikomis4. Laikysenos interpretacijų ieškoma pirmiausia ne literatūros kūriniuose, bet įvairiuose kituose rašytojų tekstuose: straipsniuose, pokalbiuose, esė. Tiesiogiai rašytojo profesiją aptariančių tekstų gausa pirmąjį nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį liudija, kiek daug svarstyta siekiant susivokti naujoje situacijoje, derinant ankstesniuosius kultūrinės tapatybės modelius ir naujos laikysenos poreikius, kylančius dėl kintančios socialinės padėties.

Į viršų

       Kolektyvinės tapatybės poreikis

       Atgimimo metais visuomeniškai angažuoti rašytojai buvo pamėgę daugiskaitinį įvardį mes, mūsų ir kolektyvinės tapatybės retoriką. Tačiau bendrumas jaustas pirmiausia su savo tauta, o ne su profesine grupe. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje buvo iškilusi ir Lietuvos bei išeivijos literatūrinės bendruomenės vienijimo mintis, kurią paskatino siekis sujungti Lietuvoje sukurtą literatūrą su egzodo kūryba (pavyzdžiui, tuometinis išeivis K. Bradūnas teigė: ,,Kaip yra tik viena lietuvių kalba, taip yra tik viena ir lietuvių literatūra“5). Inicijuotas vienos rašytojų bendrijos projektas: siūlyta susijungti Lietuvos rašytojų sąjungai (LRS) ir užsienyje gyvenančius autorius vienijančiai Lietuvių rašytojų draugijai. Vis dėlto šio projekto įgyvendinti nepasisekė, nes bendrumo jausmą nusvėrė ėmę ryškėti ideologinių pozicijų, sovietinio periodo ir palikimo vertinimų bei individualių kūrybinių požiūrių skirtumai. Nors šią nesėkmę daugiausia lėmė ideologiniai nesutarimai, ją galima laikyti vienu iš simptomų, rodančių, jog kolektyvinio rašytojų identiteto poreikis nebuvo stiprus. Pačios LRS nariai buvo pradėję kvestionuoti savo organizacijos reikalingumą, kai kurie dėl ideologinių motyvų buvo iš jos pasitraukę, tačiau profesinė sąjunga išliko. (J. Vaičiūnaitė 1992 m. džiaugėsi, kad „nesuiro Lietuvos rašytojų sąjunga, kad neseniai įvykusiame visuotiniame rašytojų susirinkime literatūros kūrėjai nemėtė vienas į kitą akmenų, išsaugojo savo leidinius ir orumą, pažvelgė į viską plačiau ir santūriau“6.) Kai kurie rašytojai, reflektavę profesinės bendruomenės padėtį, akcentavo menininkui priimtinesnę individualią laikyseną, konkurencijos pojūtį bei politinių ir sociokultūrinių pokyčių svarbą. Pavyzdžiui, 1990 m. J. Ivanauskaitė pabrėžė, kad „kūryba – vienišų ir atsiskyrėlių, nepritapėlių ir į jokias sąjungas nesuvaromų stepių vilkų sritis“7, o V. Žilinskaitė 1992 m. jai antrino: „Daugelis menininkų yra labai ambicingi, nuolat jaučiasi nepakankamai įvertinti, o dabar jaučiasi pasimetę, tik tą dangsto išdidžia nepriklausoma poza. Jaučia, kad ateina rūstūs talentų atsijojimo metai“8.
       Tai, kad XX a. pabaigos lietuvių literatų bendruomenei būdingesnė individualistinė sąmonė, patvirtintų faktas, jog per aptariamą dešimtmetį nesusikūrė joks patvaresnis kolektyvinis literatūrinis judėjimas. Net į literatūrą ateinančios naujos pajėgos, be kelių išimčių, nebuvo itin linkusios savo pozicijas reikšti programiniais manifestais ir burtis į grupinius leidinius. Viena sutelktesnių ir didelį kultūrinį poveikį turėjusių buvo žurnalo „Sietynas“ leidėjų grupė, gyvavusi 1988–1991 m. Vilniuje. Tačiau ji buvo susibūrusi konkrečiam tikslui ir pajutusi, kad jau atliko savo užduotį, nusprendė žurnalo leidybos nebetęsti. Tik 1994 m. pasirodė du vienkartiniai kolektyviniai leidiniai, turėję paliudyti dviejų naujų sambūrių atėjimą. Vilniaus universiteto poetai D. Dirgėla, V. Gedgaudas, L. Leščinskas, A. Šlepikas, D. Valančiauskas, E. Ignatavičius išleido almanachą „Svetimi“. Grupė raiškiais tekstais ir triukšmingais performansais prisistatė kaip savarankiškas judėjimas, tačiau tai buvo labiau kolektyvinio veiksmo imitacija, paskatinta veikiau pragmatiško tikslo sutelkti kolektyvinį balsą, mat toks garsiau nuskamba, pirmąsyk pasirodžius literatūrinėje scenoje. Gilesnės kolektyvinės tapatybės stygių liudija tai, kad išleidusi almanachą grupė „Svetimi“, kaip platesnis literatūrinis sąjūdis, toliau nesivystė. Lygiai toks pat išsiskirstančiųjų likimas ištiko antrojo 1994-aisiais pasirodžiusio almanacho „Įžanga“ grupę (T. S. Butkus, M. Gimžauskas, M. Kvietkauskas, A. Šimkus ir kiti), kurios nariai patys atvirai pripažino pragmatiškai susibūrę vienam almanachui, kad pareikštų literatūrinei bendruomenei apie savo egzistavimą. Jie neįprastai prisistatė kaip atskirų, individualių poetų sambūris: „Mes neskelbiame jokių programų, o kiekvieno mūsų eiles skaityti ir vertinti prašome skyrium“9. Išleidę almanachą, kiekvienas šių poetų formavo savarankišką kultūrinę laikyseną ir kūrybinę programą. Per visą dešimtmetį gyvavo tik vienas kolektyvas – 1992 m. Klaipėdoje įsisteigusios „Vario burnos“, „alternatyvios“ leidybos grupė. Išties ji surengė įvairių literatūrinių akcijų, tačiau dešimtmečio kultūriniame gyvenime funkcionavo ne kaip savitą literatūrinę ideologiją turintis sambūris, o veikiau kaip leidybinių eksperimentų su knyga laboratorija.
       Nepriklausomybės laikų literatūrinei bendruomenei, ypač jaunesniems rašytojams, reikšmę prarado laikysenos bendrystę žyminti kartos kategorija. Antai A. Ališauskas į klausimą, „ar egzistuoja nauja karta lietuvių poezijoje?“, atsakė: „Literatūrinių kartų nėra iš viso: yra tam tikros srovės, kryptys ir sąjūdžiai“, o apie savo bendraamžius teigė: „Yra keletas skirtingos pasaulėjautos, skirtingos poetikos ir stilistikos kūrėjų, <...> o sieja juos ne tiek giluminiai kūrybos dalykai, kiek atsitiktinis gimimo datos faktas, galbūt dar gyvenimas Vilniuje. Niekas daugiau“10. Taigi biografinis ir geografinis bendrumas laikomas atsitiktiniu.
       Kad nyksta kolektyvinėms raiškos formoms teikiama reikšmė, liudija ir literatūrinės bohemos išsisklaidymas. Pasak poeto A. Jevdokimovo, besirengusio sukurti filmą apie LRS kavinę „Suokalbis“, dar apie 1995-uosius kavinė buvo savotiškas klubas, kuriame rinkdavosi muzikologai, kino režisieriai, dailininkai, filosofai, rašytojai, tačiau po metų to neliko11. Literatų bendruomenėje kartkartėmis buvo prisimenamas sovietinės bohemos mitas, tačiau dabarties bohemą Valdemaras Kukulas apibūdina kaip išblėsusią ir pristigusią motyvacijos: „Vis dėlto mūsų kartos gėrimas jau buvo tapęs „juodu“... Ir kai jis toks pasidarė, kai kas šiaip metė gerti, kai kas užsikodavo, kai kas emigravo į užsienį, o kai kas, kaip aš, priverstas skaičiuoti kiekvieną išgertą gramą – gėrimas dėl gėrimo netenka prasmės“12. Jis konstatavo: „Suokalbis“ mirė – ir niekas nežino kodėl...“ Bohemiečio įvaizdis dešimtmečio literatūros lauke egzistavo veikiau ne kaip rašytojų identifikacijos linkmė, o kaip visuomenės jiems priskiriama tapatybė. Žiniasklaidoje bohema dažniausiai sieta su Kauno menininkais ir G. Patacku (anot M. Zingerio, „jau daugel metų G. Patackas yra neatskiriama Laisvės alėjos gamtovaizdžio dalis“13). Tačiau ir pastarasis teigė: „Dabartinis laikas nepakantus bohemai: šoktelėjusios „degalų“ kainos išmuša iš vėžių“14. Bohemos mitas stipriau palaikytas tik literatūros kūriniuose – ryškiausią literatūrinį dešimtmečio bohemietį, o tiksliau, gausią jų draugiją, sukūrė Jurgis Kunčinas. Jo pavaizduoti personažai menininkai gyvena ir sovietmečiu, ir po to, tačiau atrodo, kad greičiau keičiasi aplinka nei Nepriklausomybės laikų sulaukęs menininkas-bohemietis. Valdžia nebevaržo bohemiškos gyvensenos, nelieka ryškios įtampos ir konflikto, aplinka tampa mažiau represyvi, tad ir posovietinis J. Kunčino menininkas pralinksmėja, daugiau žaidžia, smagiai matuojasi įvairius kultūrinius rašytojo įvaizdžius.
       Taigi XX a. pabaigos lietuvių rašytojui kolektyvinis identitetas neatrodė itin artimas, labiau rūpėjo įtvirtinti savo individualias laikysenas (stiprų kolektyviškumo jausmą išlaikė tik literatūrinės kūrybos „mėgėjai“, kurie aptariami toliau). Per dešimtmetį laikysenos lipdytos iš ankstesniais laikotarpiais susiformavusių įvaizdžių, ieškant naujų elementų užsienio literatūroje ar kuriant juos iš savo patirties.

Į viršų

       Tarp pilietinio įsipareigojimo ir kūrybinio atsiribojimo

       Atgimimo metais labai ryškus buvo Rašytojo – politinio lauko dalyvio, „tautos budintojo“ vaizdinys. Devintojo dešimtmečio pabaigos menininkai angažavosi aktyviai veiklai platesniame socialiniame kontekste ir buvo įgiję realios politinės galios. Kaip apibendrino A. Zalatorius, pirmaisiais Atgimimo metais rašytojui norėjosi tapti piliečiu, patriotu, mokytoju, dvasios vadu, įkvėpėju, minių numylėtiniu15. Politinio veikėjo vaidmuo, kurio pagrindas buvo sovietmečiu vyresniosios rašytojų kartos susiformuotas ideologinės „kirvarpos“ ir „kultūrinio valstybingumo“ puoselėtojo identitetas, ne vienam rašytojui atrodė prasmingesnis už rašytojo – estetinių kūrinių autoriaus laikyseną. Kaip tuomet sakė V. Juknaitė, „rašymas nepasius“16. Būdingas pavyzdys – Just. Marcinkevičius, rašytojo profesijai ir literatūrinei kūrybai priskyręs ypatingą socialinę ir kultūrinę misiją, sureikšminęs poeto ir tekstų vaidmenį socialinėje erdvėje: „Esu giliausiai įsitikinęs, kad rašytojas visada ir visur pirmiausia atstovauja savo tautai, jos kultūrai, gina jos interesus, nes toks yra rašytojo darbas“17. Prisiimdami visuomeninę „vedlio“ laikyseną, rašytojai ją suvokė kaip istorišką, jos sociokultūrinį svorį didino nuorodomis į svarbius kultūros vardus ar net visą literatūros istoriją: „Tai buvo ne pradžia ir ne pabaiga, tai buvo tąsa didžiulio darbo, kurį pradėjo Mažvydas ir Donelaitis, kurį mums paliko Kudirka, Maironis, Žemaitė, Basanavičius, Sruoga, Boruta, Miškinis ir daugelis daugelis kitų“18. Tokioje atmosferoje individualus kūrybinis procesas turėjo mažiau vertės, kaip 1990 m. paradoksaliai rašė V. Kukulas: „Siūlydamas spaudai savo eilėraščius šiandien iš tiesų jautiesi nejaukiai – lyg būtum baisus storaodis, kurio nejaudina didžiosios visuomeninės, politinės problemos, lyg egocentriškai rūpintumeisi kokiu netikru savo prestižu“19.
       Tačiau jau nuo pat Atgimimo greta rašytojo-valstybininko, aktyvaus piliečio laikysenos kristalizavosi alternatyvi pozicija – pirmenybę teikti literatūrinei veiklai, atitolti nuo viešos politinės ir socialinės plotmės ir susikurti savarankišką, „laisvą“ literatūrinę erdvę. J. Vaičiūnaitė 1990 m. politikos ir literatūros santykius vienareikšmiai apibūdino kaip prievartinę tarnystę ir pritarė tik autonomiškam literatūros būviui: „Ilgiuosi tikros rašytojo laisvės, kai literatūroj neliks politikos drumzlių“. Atokesnė nuo politikos pozicija priimtinesnė buvo ir jaunesnės kartos autoriams (be kelių išimčių), pavyzdžiui, T. A. Rudokui: „Valstybės kūrimas – tikrai ne poeto darbas“20. Vienas pagrindinių 1950-ųjų gimimo kartos rašytojų Ričardas Gavelis dar 1989 m. vienareikšmiai teigė, kad svarbiausia literatui yra jo tiesioginis darbas – rašymas; jis atmetė inteligento – valstybės ir visuomenės veikėjo tradiciją (siejo ją su rusų kultūra): „Kategoriškai teigiu: vienintelė rašytojo pareiga ir priedermė – gerai rašyti. <...> Istorija rodo, kad, rašytojui panorus būti kažkuo daugiau, negu tiesiog rašytoju, iš to nieko gero neišeina“21. Paklaustas įprasto pirmiesiems Nepriklausomybės metams klausimo „Koks galėtų būti literatūros politinis vaidmuo nepriklausomoje mūsų valstybėje?“22, R. Gavelis teigė tik visišką kūrybos autonomiškumą: „Neduokite literatūrai ar apskritai menui atlikti kokį nors politinį vaidmenį“23. Po kelerių metų, kai valstybinė ir socialinė sankloda ėmė įgyti stabilesnes formas, apsisprendimas dėl Nepriklausomybės idėjos ir laikysenos valstybės atžvilgiu prarado savo aktualumą, o literatūros autonomijos pasirinkimui nebereikėjo papildomų argumentų. A. Baltakis 1994-aisiais rašė: „Kartais klausia: kodėl tu nedalyvauji politikoj? O aš galiu paklaust: kodėl turiu dalyvaut? Kodėl turiu savo – literato – statusą keist į politiko. Mano statusas stabilesnis. <...> Turim dirbt savo darbą“24.
       Dešimtmečio pradžia interpretuotina kaip kintančios tapatybės laikas. Pagal vaizdingą M. Martinaičio apibūdinimą, „esame tarp priklausomybės ir laisvės. Prasidėjo visuotinė fermentacija, viskas ir visur rūgsta, burbuliuoja, pučiasi, lipa per kraštus. O kas išpužios, išlips, niekas dar negali pasakyti“25. Atramų savo pozicijai pagrįsti ar naujoms laikysenoms formuoti žvalgytasi keliomis kryptimis: į ikisovietinius lietuvių kultūros periodus, išeivijos patirtį ir šių dienų vakarietiškąjį kontekstą.
       Atgimimo metų tautinė ideologija pirmiausia suaktualino XIX a. pabaigos figūras, ypač Maironį ir Vincą Kudirką. Panašus morališkai tautai ir tėvynei įsipareigojančio rašytojo tipas ryškintas ir vertinant XX a. trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmetį. Tuometinės laisvos Lietuvos literatūrinis gyvenimas laikytas pavyzdžiu kuriant naują XX a. pabaigos literatūrinį peizažą ir rašytojo įvaizdį (atkuriama prieškarinė kultūrinė periodika, perspausdinami literatūrologiniai ir filosofiniai straipsniai, perleidžiamos grožinės literatūros knygos). Atkuriamoji strategija buvo selektyvi: iš pakankamai įvairių tarpukario rašytojo amplua labiausiai akcentuotas ir į amžiaus pabaigos literatūros kontekstą perkeltas tautos darbui angažuoto kūrėjo vaizdinys.
       Kitas kontekstas, Lietuvos rašytojų suvoktas kaip galimas naujosios tapatybės elementų šaltinis, buvo išeivija. Nors ten kūrė jau penkios kartos, kiekviena turėdama kiek kitokią rašytojo sampratą, Atgimimo pradžioje grįžtantis egzodas atsinešė dvi pagrindines laikysenas: „tautos vedlio“ (pozicijos emblema tapo B. Brazdžionis) ir modernistinio atsiskyrėlio, savanoriško autsaiderio (reprezentantu laikytas H. Radauskas). Brazdžioniška patriotinio „poeto-pranašo“ metafora konkuravo su labiau individualistine ir estetine nei kolektyvine rašančiojo tapatybe. Pastarąją Lietuvoje palaikė kita išeivijos figūra – Tomas Venclova. Jis kritiškai vertino pavojų literatūrai vėl tapti tik ideologijos – dabar jau tautinės – tarnaite („Pavojingesnis dalykas atrodo tautos mistika, patraukianti labai daug lietuvių, užpildanti tą ideologinę tuštumą, kuri liko subyrėjus marksizmui bei leninizmui. Žodis „tauta“ Lietuvoje šiandien itin dažnai rašomas didžiąja raide. Daugeliui, kaip atrodo, tai yra svarbiausioji ir netgi vienintelė vertybė. O juk esama ir aukštesnių vertybių“26), „tautos vedliams“ priekaištavo dėl tautinių mitų kūrimo, o kaip atsvarą teigė savąją rašančiojo laikyseną: „Inteligentas iš prigimties yra ir turi būti autsaideris“27. Tokia menininko pozicija Lietuvoje buvo ypač patraukli vidurinei rašytojų kartai, kuri debiutavo aštuntąjį dešimtmetį ir Atgimimo metais buvo politiškai ir visuomeniškai santūri. T. Venclovos nuostatas jie laikė viena iš esminių kultūrinės pasaulėžiūros atramų28.
       Trečioji ieškojimų kryptis dešimtmečio pradžioje buvo XX a. pabaigos Vakarų kultūrinė aplinka, kuri laikyta lietuvių literatūros modernizavimo pavyzdžiu. Radikalesnės pozicijos rašytojai gimtąją kultūrą suvokė kaip „atsiliekančią“ dėl agrarinių tradicijų, todėl reikalavo ją sąmoningai atnaujinti. Spauda skelbė užsienio literatūrinio gyvenimo apžvalgas, pasakojo apie sovietinių laikų rašytojams neįprastas kultūros formas – masinę literatūrą, vertinimų pliuralizmą, galimybę koegzistuoti įvairiems kūrėjų savivaizdžiams.
       Rašytojų balansavimą tarp kolektyvinių ir individualistinių tapatybės prioritetų bei artėjimą antrųjų link liudija ankstyvieji „Šiaurės Atėnai“. 1990 m. įsteigto laikraščio „manifeste“ akcentas buvo perkeltas nuo tautos į žmogų (nors Lietuva čia dar – „ir apaštalas, ir kankinys“), daugiau reikšmės suteikiant individualumui: „Žmogus sprendžia ir pasirenka gyvenimo tikslą, kurio neturi nei valstybė, nei visuomenė. Žmogus – Dievo kibirkštis, gimęs laisvei ir meilei“. Kartu deklaruota būtinybė siekti kultūrinio atvirumo: „Kad ir kokie būtume patriotai ir tautiškumo mylėtojai, turime matyti ir jausti už mūsų sienų pulsuojančią tikrovę“29. Kūrėjo individualumas ir literatūros nepriklausomybė nuo socialinių aplinkybių iškeliami kaip siektinos vertybės. Tuometinėje kultūros „krizės“ diskurso atmosferoje „Šiaurės Atėnai“ išsiskyrė pozityvia ir optimistine nuostata (kelissyk pakartotas žodis „tikime“), jų skelbiamos vertybės ir naudojama retorika suskamba tarpukario „Granito“ ir „Naujosios romuvos“ nuostatų aidais: panaši žmogaus laisvės idėja ir transcendentinė meno samprata („trokštame dvasios stiprybės, amžinų dvasinių vertybių ir tikrosios būties“30).
       Praeinant Atgimimo euforijai, tautos pranašo tapatybė darėsi nebepriimtina ne tik visuomenei, bet ir pačiai literatų bendruomenei. Šį poslinkį lėmė ir politinio virsmo metu vykę pokyčiai rašytojų bendruomenės hierarchijoje – populiariausius sovietmečio autorius iš literatūrinio centro stūmė septintojo aštuntojo dešimtmečio debiutantų karta, kurių kultūriniam identitetui buvo artimesnė modernistinė autonomiškos literatūros, kaip savaiminės estetinės vertybės, samprata. Tokios menininko laikysenos šalininkai, kaip ir „tautos pranašai“, palaikė rašytojo ypatingumo mitą, tik grindė jį ne tiek socialiniais, kiek metafiziniais argumentais. Ryškių tokios interpretacijos pavyzdžių pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį būta Sigito Gedos tekstuose. Žodį profesija jis rašo kabutėse31, dėsto kūrybos kaip nušvitimo suvokimą: „Yra toks terminas – nušvitimas, ir man tai labai daug reiškia. Nematai, nematai, o ateina laikas ir aiškiai matai, kad šitas daiktas gražus, teisybė yra čia, medis turi sparnus, žmogus kažką turi. Regėjimas absoliutus. O kas tai yra, paaiškinti negalėčiau, tikriausiai dovana“32. Sakralizuotai poeto kūrybai priskiriama „dieviškumo kibirkštis“33, o poezijos fenomenui suteikiamas transcendentinis gylis: „Poezija yra viršum laiko ir viršum erdvės tvyranti dvasia, žmogiškumo esencija“. Ataidi ketvirtojo dešimtmečio moderniųjų lietuvių neoromantikų mintys apie poetą – kančios liudytoją ir jo kūrybą kaip simbolinę auką: S. Gedai poeto užduotis yra kasdienybėje „liudyti savąją kančią“, „poezija yra aukojimo aktas, žodžio mišios“34, tai – „nelaimingųjų darbas, žaizdotųjų pašaukimas“35.
       Šį modernistinės menininko laikysenos modelį ir literatūros pasaulio autonomijos sampratą tęsė dešimtojo dešimtmečio debiutantai, papildydami ją avangardiniais elementais ir labiau išryškindami „atskalūno“ pozą. Sigito Parulskio ir Aido Marčėno duetas išniro Nepriklausomybės išvakarėse. Kaip 1996 m. šaržavo J. Kunčinas, „naujoji generacija pati taip apsiskelbė – lit. seržantai. <...> Šie seržantai drastiškai tyčiojasi iš tautos tėvų bei motinų, kedena vaidilutes, negailestingai traukia per dantį ir liežuvį dar gyvus klasikus, nekenčia folkloro ir nesukurto tautinio epo“36.
       Modernistinė „elitinio rašytojo“ savivoka itin ryški, dėstant požiūrį į skaitytoją. Kai pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį auditorijos siaurėjimas ir literatūrinio skonio neatitikimai tapo dažnu rašytojų straipsnių ar pokalbių objektu ir išaugo į „skaitytojo krizės“ diskursą (gyvybingą iki pat 2000-ųjų: „Jis jautėsi esąs toks laisvas rašytojas, kad pagaliau buvo atleistas ir nuo skaitytojų“37, – ironizavo D. Kajokas 1999 m.), dalis menininkų viešai laikėsi „nesuprastojo“ ir atsiribojusiojo pozicijos. Ji sietina ne tik su konkrečiomis posovietinio literatūrinio gyvenimo realijomis, bet ir su modernizmo tradicija. Antai S. Parulskis 1990 m. emocingai skelbė elitinio atskalūno pozą: „Argi jau taip iš karto pasikeitė didi kūrėjo prigimtis, revoliucinga, maištaujanti ir nepriklausoma, kad dabar imtumėm aimanuoti dėl skaitytojo abejingumo, dėl beletristikos tiražų kritimo?“38
       Iš dalies su ta pačia paradigma sietina dažnai pasikartojanti rašytojo kaip socialinės tikrovės „emigranto“ metafora (ir jai artimi „tremtinio“, „benamio“ vaizdiniai), XX a. pabaigos lietuvių rašytojų kalbose išpopuliarėjusi kaip būdas savo vietai visuomenėje nusakyti, pabrėžti nepritapimą ir kartu teigti savo kitoniškumą, ypatingą kūrėjo „paratopinę erdvę“. Daugiausia tokią savijautą liudijančių tekstų parašė vyresnės ir vidurinės kartos autoriai. Pavyzdžiui, A. Ramonas teigė, jog menininkas gyvena „vidinėje emigracijoje“39. O. Baliukonytė, kuri socialinius reiškinius interpretuoja romantiškai išdidindama ir supriešindama, rašė: „Poetas yra svetimšalis“40. Suvis bodleriška retorika ataidi 1999 m. iš G. Kanovičiaus požiūrio: „Tikrasis rašytojas visuomet sudaro opoziciją, bet ne valdžiai, o visam blogiui, išsikerojusiam tiek mikro-, tiek makrolygmenyje <...>. Rašytojas – visada disonansinė figūra; jis – albinosas, išguitasis“41.
       Vis dėlto tokia moderniojo „esteto“ savivoka, pirmais dešimtojo dešimtmečio metais konkuravusi ir nurungusi „tautos vedlio“ populiarumą, ilgainiui nebeišlaikė dominuojančio ar vienintelės alternatyvos statuso. Įtampa tarp kūrėjo visuomeniškumo ir hermetiškumo buvo aktualiausia tik pirmaisiais posovietiniais metais, o maždaug nuo 1992-ųjų lygiagrečiai ėmė ryškėti naujoviški rašytojo sampratos elementai, nauji tipažai.

Į viršų

       Naujų savivokos bruožų kristalizacija

       Ryškus dešimtojo dešimtmečio literatų bendruomenės saviinterpretacijos pokytis yra rašytojo profesijai teikiamo ypatingumo ir reikšmingumo nykimas pačių kūrėjų tekstuose. Apie dešimtmečio vidurį į literatūrą ateina karta, skelbianti kitokią rašytojo vaidmens interpretaciją: „Galiu tik dėkoti Dievui, kad nereikia ilgėtis pranašo vaidmens ir nugarmėjusių užmarštin privilegijų“42. Socialinę rašytojo deheroizaciją vaizdžiai liudija R. Granausko ir S. Parulskio požiūrių skirtumas. Pirmasis dešimtmečio viduryje buvo įsitikinęs, kad „literatūros pakilimas prasidės tada, kai tauta pati pasišauks savo rašytojus. <...> Bet kol kas tylu. Matyt, mes savo tautai nebesam reikalingi“43, o antrasis ginčijo: „Toks Vaižganto „Pragiedrulių“ romantizmas, be abejo, gražus, bet forma jau tikrai atgyvenusi. Vis dar tebemąstoma buvusio rašytojo mito kontekste: rašytojas kažkas kita nei tauta, tautai rašytojo reikia, jis gali jai padėti, patarti“44, „aš nenoriu mitologizuoti rašytojo vaidmens, neteikiu jam jokių privilegijų“45. S. Parulskis naikina ypatingumo aureolę, nors neatsisako jam reikšmingos distancijos tarp menininko ir visuomenės.
       Socialinės rašytojo svarbos nykimą lydi ir pačių literatų kalbėjimo apie kūrybos aktą bei kūrėją kasdieniškėjimas. Nors visiškai poeto ypatingumo mito neatsisakyta, tačiau atvira patoso aureole apgaubtas kūrėjo vaizdinys atrodė vis svetimesnis. Štai S. Parulskio reakcija į B. Radzevičiaus menininko misijos sampratą: „Bandžiau vartyti B. Radzevičiaus romaną ir nenustebau, kad jis man nepatiko. <...> Ką skaičiau, viskas teisinga, bet perdėm literatūriška, manieringa, išpūsta. <...> Menininko tema jau nebeadekvati šiam laikui, kuriame gyvenu“46. Tai, kas B. Radzevičiaus laikais buvo svarbu ir tikra, jau laikoma dirbtina.
       Poslinkį nuo kūrėjo vaidmens „išdidinimų“ link „sumažinimų“ liudija įkvėpimo ir talento prigimties interpretacija. Vyresnieji dar tiki pašaukimu. Štai J. Aputis mano, jog „didieji pasaulio talentai vis dėlto pašaukti, yra tam darbui gimę“47. J. Strielkūnas taip pat teigia: „Rašytoju gimstama, nes talentas duodamas ne kiekvienam“48. Vidurinės kartos pažiūros balansuoja „tarp“: „Dėl tapsmo ir gimstamumo – nežinau. Matyt, būna ir vienaip, ir kitaip“49, – sakė J. Kunčinas, o J. Skablauskaitė tvirtino, jog „rašytoju gimstama, bet kol juo tampi, praeina visas gyvenimas“50. Didžiosios dalies jaunesnių kartų rašytojų įkvėpimo sąvoka jau nebeįkvepia. Pavyzdžiui, jos nereikia V. Gedgaudui: „Man regis, jog apie įkvėpimą daug ir iškilmingai šneka tiktai kvailiai arba melagiai“51, arba A. Balbieriui: „Iš žodžio įkvėpimas ne kartą tyčiodavausi. Bet manau, kad ironiška yra pati sąvoka, o ne dvasinė būsena“52. M. Burokas „katino pasakomis“ vadina kalbas apie įkvėpimą. Niekada jo nelaukia. Tiesiog sėda ir rašo53. Ankstesnį romantizuotą kalbėjimą apie kūrybą jaunesnieji laiko patetinėmis klišėmis ir nori jas „nužeminti“, papildyti saviironija, paversti žaidimu. N. Abrutytė: „Norisi žvengti, nes nieko nėra juokingesnio ir tragiškesnio kaip RAŠYTOJA artimųjų akimis“54. Net ir neatsisakant metafizinių poeto įvaizdžio detalių, linkstama apie jas kalbėti ne tiesiai, o maskuojant.
       Retorinio nureikšminimo tendencijai artimas „elitinio“ menininko savivaizdžio neigimas. Raiškus pavyzdys yra J. Ivanauskaitė, dažnai pabrėždavusi savo priešpriešą „elitui“ ir „intelektualams“. Jos mėgstamą pozą „nemėgstu, kai mane vadina „rašytoja“55 galima įtarti tuo, kad atmetama ne profesinė priklausomybė apskritai, o veikiau nenorima tapatintis su konkrečia literatų bendruomene.
       Iš dalies reaguodami į rimtumo suvaržytą sovietinę ir Atgimimo metų kultūrą bei įsižiūrėdami į Vakarus, dešimtojo dešimtmečio debiutantai apibrėždavo rašytojo vaidmenį vis ironiškiau ir žaismingiau. H. Kunčius bene ryškiausiai reprezentuoja niekam – nei valstybei, nei visuomenei, nei „aukštajai“ kultūrai – neįsipareigojusį literatą, ironiškai žaidžiantį savo profesijos įvaizdžiais. 1999 m. rudenį jis kartu su dailininkais K. Grigaliūnu ir dailininku L. Liandzbergiu galerijoje „Kairė-Dešinė“ sukūrė instaliaciją „Biografijos pagražinimui“. Instaliacijoje (H. Kunčiaus tekstai buvo užklijuoti ant medinių lentelių ir pagaliukų) imituotas pačių autorių „memorialinis muziejus“. Imituoti trys skirtingi kalbėjimo apie menininką būdai: patetiškos sovietmečio klišės, Vakarų menotyra bei kūrėją mistifikuojantis, mitologizuojantis kalbėjimas. Nė su vienu jų nebuvo identifikuojamasi. Ironija ir nesureikšminimas tampa artimi, nes, kaip sako jaunosios kartos poetas G. Grajauskas, „po avangardo triukšmo man visai tinka postmoderno atsainumas ir subtili pašaipa. Kartais tai net geriau, nei kuris kitas rimtais veidais skelbiamas niekalas“56. H. Kunčiaus rašytojas Erkiu (iš romano „Būtasis dažninis kartas“, 1998) išsiskiria originalia laikysena – tai tingaus humanitaro, ironiško postmodernaus intelektualo ir stilizuoto storžievio lydinys, tarsi dešimtmečio tendencijos „nužeminti“ kalbėjimą apie rašytoją įkūnijimas.
       1991 m. V. Kukulas rašė: „Jau dabar formuojasi naujas literato – literatūros proletaro tipas. Tai tipas, kuris viską dirbs spaudai – rašys populiarius apsakymus, apžvalgas, recenzijas, vers prozą ir poeziją“57. Prognozė išsipildė, tik įsitvirtino ne „proletaro“, o „rašto profesionalo“ sąvoka. Viena jos reikšmių – savo vaidmens visuomenėje ir valstybėje nepervertinantis autorius. Jo kultūrinei tapatybei būdingas pozityvesnis žvilgsnis į savo gyvenamą aplinką, jis labiau pasitiki nacionalinės literatūros tradicija ir įvairia savo kūrybine veikla, jam svetimas valkatos bohemiečio ar besiskundžiančio menininko įvaizdis. Tokios savivokos ženklų matyti E. Ališankos, M. Kvietkausko, M. Ivaškevičius ir kitų nuostatose. Antai jaunas poetas, taip pat literatūrologas ir esė autorius, kritikuodamas rašančiųjų aimanas ir įsišaknijusį nepilnavertiškumo kompleksą, pareiškia: „Nenoriu neobaroko“58. Jam patrauklesnė laikysena, kai „jaunas poetas visų pirma – intelektualinio elito, o ne kokios atskiros subkultūros narys“59. Savo situaciją M. Ivaškevičius reflektuoja taip: „Dažnai pagalvoju, jog mano karta (gimiau 1973-iaisiais) yra priešinga visoms toms kartoms, vadinančioms save „prarastosiomis“. Užaugau blogio sistemoje, ir ji manęs, kaip kad mano tėvų, nesuluošino. Pačiu laiku atėjo „gerieji“ laikai, ir kone vienu metu su brandos atestatu gavau išėjimą į laisvę“60. Tokį santykį su pasauliu D. Kuspitas apibrėžia „pakankamai gero menininko“ sąvoka: „Pasaulis nėra nei draugas, nei priešas, bet saviraiškos – susiformavimo ar individualizacijos – terpė. Ne tiek svarbu susitaikyti su visuomene, kiek suvokti, jog be jos neegzistuoja. <...> Savęs jis nelaiko geresniu nei pasaulis ar kiti aš. <...> nesiskelbia vedliu, kaip avangardo menininkas, tas megalomaniakas, įsivaizduojantis esąs apdovanotas aukštesniu pažinimu ir galia“61.

Į viršų

       Nauji literatūros veikėjai

       XX a. pabaigos lietuvių literatūros lauke atsirado naujų veikėjų – vadinamųjų rašytojų „mėgėjų“. 1991-aisiais kritikai dar manė, kad šis reiškinys greitai išsikvėps, tačiau jis ilgainiui tik plėtėsi ir apie 2000 m. jau užėmė pakankamai plačią literatūrinės erdvės teritoriją. „Mėgėjai“ suformavo savąją rašytojo ir kūrybos sampratą, telkė ir ugdė savo produkcijos skaitytojus. Šie naujieji veikėjai ne tik produktyvūs, bet ir aktyvūs socialinėje sferoje: kasmet leidžia savo kūrybos almanachus, organizuoja dažnus susitikimus su publika, kalba radijo laidose. Kitaip nei daugumai dešimtmečio „profesionalų“, šiai rašytojų grupei svarbi kolektyvinė sąmonė. Tą liudytų polinkis sudarinėti savo bendruomenės narių autobiografijų rinkinius, burtis į draugijas, sąjungas, būrelius, klubus „poetiškais“ pavadinimais: „Švieselė“, „Gija“, „Seklyčia“, „Sedula“, „Žingsniai“, „Versmė“, „Aukuras“, „Užuovėja“, „Židinys“, „Virš tylos“, „Lelija“, „Vieversys“ ir t. t.
       Viena didžiausių, instituciškai tvirčiausių „mėgėjų“ grupių yra Nepriklausomųjų Lietuvos rašytojų sąjunga (įsteigta 1990 m.). Jos tapatybė formavosi kaip ryški opozicija Lietuvos rašytojų sąjungai – kurta atstumtojo „mėgėjo“ ir „pripažintojo“ profesionalo priešprieša. Naujos sąjungos kūrimo motyvas – noru sukurti alternatyvią struktūrą, kuri neturėtų sovietmečio palikimo ir būtų mažiau biurokratizuota, nereikalautų iš pretendentų jau turėti aiškų simbolinį pripažinimą (stojant nereikia rašytinių rekomendacijų, išleistų knygų). Iš pradžių stengtasi sukurti avangardinį įvaizdį: sąjungos nariai skelbė, jog nepriklausomos Lietuvos energingi, „maištingi“ jaunuoliai turi „skleisti pažangias literatūros idėjas“62, buvo pasiryžę „smarkiai reformuoti“ lietuvių literatūrą. Identifikuodamiesi su trečiojo dešimtmečio literatūriniu avangardu, „savo idėjoms reikšti“ atgaivino žurnalą „Keturi vėjai“. 1999 m., teigdami, jog nepaisant sąjungos narių „gabumų valdyti žodį“, „oficialioji Rašytojų sąjunga nenori su jais draugauti“, pradėjo alternatyvių Poezijos pavasarių tradiciją63.
       Antrasis naujas dešimtmečio veikėjas – kaimo rašytojas. Kaimo rašytojų sąjunga pradėjo kurtis 1993 m., o 2000-aisiais joje buvo jau 237 nariai. Kaimo rašytojai jaučiasi esantys gausi grupė: „Kas antrame kaime kas nors skrebena plunksna, kas trečiame – patenka į vietinius laikraščius, kas penktame, žiūrėk, – sudeda knygą“64. Kitaip nei „nepriklausomųjų“, jų strategija buvo papildyti ligtolinę literatų bendruomenę, o ne kurti jos alternatyvą. Sąvoką „kaimo rašytojas“ (1990 m. pasiūlytą K. Fedaravičiaus) jie patys interpretavo kaip mažesnio profesionalumo žymę: „Kaimiečiai“ (suprask, ne tie, nuo žagrės, o ne tuos mokslus išėję ar mažiau gamtos apdovanoti)“65, ir pabrėžė savo buvimą „kitur“ – ne kultūros „centre“, ne „geriausiųjų“ grupėje. Toks požiūris rodo hierarchinį literatūros supratimą („centrą“ regint mieste) ir, atrodytų, nekonfliktišką santykį su tokia struktūra ir savo vieta jos paribyje. Kaimo rašytojai suvokė nepajėgią lygintis su „profesionalais“ ir pripažino savo galimybių ribas. Kadangi orientavosi į kitą skaitytojų tipą (save vadino „kultūrnešiais“, „savo posmų vainikais apipinančiais ne vieną derliaus šventę, kraštiečių sueigą ar miestelio jubiliejų“), tai neigė kitiems rašytojams sudarą konkurenciją: „Mes niekam nekliudome“. Vis dėlto ilgainiui „kuklus“ kaimo rašytojo savivaizdis įgijo daugiau ambicijų. Netrukus jie jau manė, kad „gerokai suplakė „elitinę“ ir mėgėjišką poeziją, ne vienam literatūrologui sumaišė žanrų ir skonių kriterijus“66.
       Greta „mėgėjų“ per dešimtmetį literatūroje įsitvirtino sąmoningai populiariosios literatūros kūrėjo statuso besilaikantys rašytojai. A. Lyva ir R. Kundrotas literatūrą suvokia kaip pramogą: galima daryti viską, „negalima sau leisti tik vieno – rašyti nuobodžiai“67. Programiškai tokią poziciją deklaravo ir K. Almenas: „Aš netikiu literatūra kaip pamokomu, kilninančiu dalyku. Tekstai yra tam, kad perteiktų kokią nors informaciją arba suteiktų malonumą“68. Toks požiūris buvo artimas A. Puklevičiui-Peleniui („Rašau taip, kad mano draugams būtų tiesiog įdomu skaityti“69), V. Rožukui („Visi žanrai geri, išskyrus nuobodų“70).

Į viršų

       Skirtingų pažiūrų literatų sambūvis

       Viešų ginčų dėl skirtingų rašytojo vaidmens sampratų nebuvo itin daug – priešingi požiūriai vienas kito kategoriškais manifestais neneigė, griežtai savų teritorijų ribų nebraižė. Po konfliktų dėl sovietmečio laikysenų nemaža dalis ankstesniųjų autoritetų sugebėjo integruotis į Nepriklausomybės literatūros procesą (naujų knygų išleido A. Bieliauskas, M. Sluckis, V. Bubnys, A. Maldonis ir kiti). Aistringesni ginčai ir laikysenų polifonija dažniau išryškėdavo literatūros vakaruose. Viename tokių, vykusių 2003 m. Rašytojų klube Vilniuje, skirtingas rašančiųjų kartas ir jų sampratas aptarė V. Jasukaitytė, Z. Čepaitė, A. Spraunius, T. Staniulis ir L. S. Černiauskaitė. V. Jasukaitytės imperatyvą, kad tikras kūrėjas neturi tenkintis profesiniu meistriškumu, bet jausti moralinę atsakomybę bei įsipareigoti skleisti gėrį ir netiražuoti blogio, kategoriškai ginčijo T. Staniulis: nereikia mistifikuoti literatūros! Rašymas nėra kančia, autorius pirmiausia turi jausti žaidimo malonumą. Vidurinė karta dėstė santūresnę ,,vidurio“ poziciją: anot Z. Čepaitės, gal mažiau reikėtų kalbėti apie literatūros misiją ir ypatingą rašytojo funkciją, o A. Spraunius reziumavo: kuo daugiau skirtingų balsų, tuo literatūra stipresnė, svarbu nedramatizuoti, o visa kita ,,yra tvarkoj“.
       Vis dėlto tam tikros konkurencinės įtampos būta. Atgimimo metais kai kuriems rašytojams buvo kilęs pojūtis, kad juos išstumia „mirusieji“ ir išeivijos autoriai, vėliau vyresnieji problemiškai vertino sąmoningą jaunesniųjų literatų profesinės karjeros kūrimą. Pavyzdžiui, M. Martinaitis prisipažino: ,,Matau, kaip tose ,,džiunglėse“ greit savo vietą suranda jauni literatai, net studentai. Jie kažkur rašo, užklausia, gauna, važiuoja, susipažįsta <...>. Ryškėja visai naujas, mums neįprasto rašytojo tipas, kuris tokiu būdu susidaro vardą, gauna paramą, pradedamas visur kviesti. Mums, pripratusiems prie romantinio, kenčiančio rašytojo vaizdinio, toks naujas tipas nėra labai malonus <...>. Vyresniems rašytojams, prisirakinusiems prie savojo rašomojo stalo, psichologiškai yra labai sunku, o gal ir per vėlu tuos dalykus perprasti, keisti gyvenimo būdą“71.
       Ryškiausi konfliktai dėl literatūros ir rašytojo sampratos kilo su naujaisiais literatūros veikėjais. Skirtingų bendruomenių išryškėjimas literatūros lauke lėmė tokią jauseną, kuri nebuvo būdinga jokiam ligtoliniam lietuvių kultūros periodui, – konkurenciją dėl rašytojo ir kūrybos sampratos bei pobūdžio, dėl mecenatų ir skaitytojų. Jos esmę galima apibūdinti P. Bourdieu sąvokomis – kaip „ribotos produkcijos gamybos grupės“ ir „plačios produkcijos“ gamintojų varžytuves, t. y. „aukštosios“ ir komercinės kultūrų konkurenciją, taip pat kaip anksčiau įsitvirtinusios „ortodoksijos“ nenorą keisti literatūrinio lauko struktūrą bei įsileisti naujų narių.
       Instituciniu lygiu egzistavusią konkurencinę įtampą liudijo Lietuvos rašytojų sąjungos (2000 m. turėjo 360 narių) siekis valstybės teisės aktuose įtvirtinti savąją rašytojo „profesionalo“ sampratą, išsaugoti beveik monopolinę „profesionalumo“ apibrėžčių galią. „Senieji“ subjektai naujuosius dažnai vadino neigiamą konotaciją turinčiu „grafomano“ vardu, jų literatūrinę produkciją apibūdino pasikartojančia „drumzlių“ metafora. Antai S. Geda rašė: „Man regis, jog šiuo metu labai užteršta poezijos erdvė. <...> Šiuo metu suprofanuota pati kūrybos idėja, nes bet koks suskis gali paimt, išleist knygą ir kaišioti visiems panosėn“72. Just. Marcinkevičius teigė tą patį, tik vylėsi, jog tai laikina literatūros būsena: „Tos drumzlės, kurios pakilo čia, knygų pasaulyje (ne tik knygų, bet ir periodinės spaudos), nusės, jas nuneš laiko upė. Gal netrukus įbrisime ir į švaresnį vandenį“73. Nenorėta pripažinti naujiems autoriams rašytojų statuso (tipiška frazė: „Provincijoje klesti menkaverčių leidinėlių autoriai, savo aplinkoje besivadiną rašytojais“74). Beje, naujas dešimtojo dešimtmečio lietuvių literatūros veikėjas – vadinamasis „mėgėjas“ – yra „profesionalų“ pakankamai dažnai literatūriškai interpretuotas, tiek įvairiuose pokalbiuose, tiek ir kūriniuose jis dažniausiai vadinamas „grafomanu“.

       Trumpai aptarus bendrąsias rašytojo laikysenų interpretacijas pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio literatų bendrijoje, matyti, jog politinės ir socialinės permainos suintensyvino ne tik visuomeninės ir pilietinės rašytojo savivokos procesus, bet išjudino ir kultūrinės laikysenos atramas, veikė profesinės bendruomenės egzistavimo formas. Nors matuojant sąmoningumo istorijos masteliu dešimt metų yra trumpas laiko tarpas, vis dėlto XX a. dešimtąjį dešimtmetį galima laikyti intensyvios požiūrių į menininką kaitos laikotarpiu. Sisteminius literatūros pokyčius ženklina ilgai Rytų Europoje vyravusios tradicijos, palaikiusios rašytojo visuomenininko amplua, silpimas. Šią tradiciją laipsniškai keitė Vakarų kultūrinei aplinkai būdingas požiūris: rašytojas – tai „rašto profesionalas“, užsiimantis tik literatūrine veikla, o menininko profesijai nepriskiriama ypatingų socialinių funkcijų. Bendriausiu kultūrinės savivokos poslinkiu galima laikyti atsiradusį suvokimą, jog nėra (ir negali būti) vienos „teisingos“ ar privalomos rašytojo laikysenos. Tad fermentavosi įvairūs rašytojo įvaizdžiai, dešimtmečio pabaigoje savaip susipynę į individualias rašytojų laikysenas. Pavyzdžiui, G. Grajauskas, pokalbiuose ir esė programiškai deklaravęs rašytojo „nulipimą nuo postamento“ ir tapimą „eiliniu“, poezijoje kalba apie kūrėją ir kaip apie kitokį individą: „poetai yra tarpininkai / tarp ir bendrininkai be / statistinių sielų ganytojai / šokančios maro žiurkės // <...> poetai yra naivūs ir tiki / esą kaip visi“75.

 
       1 G u r e v i č  A.  Individas viduramžių Europoje. – Vilnius: Baltos lankos, 1999. – P. 226. (Atgal>>>)
       2 B ä u m e r  R.  Autorius // Pagrindinės moderniosios literatūros sąvokos. – Vilnius: Tyto alba, 2000. – P. 29. (Atgal>>>)
       3 B o u r d i e u  P.  The Field of Cultural Production. – Cambridge: Polity Press, 1993. – P. 42. (Atgal>>>)
       4 G o n e   J.  P.,  M i l l e r  P.  J., Rappaport J. Conceptual Self as Normatively Oriented // Culture & Psychology, 1999, vol. 5(4). – P. 381. (Atgal>>>)
       5 Egzodo literatūra. – Vilnius: Vaga, 1997. – P. 20. (Atgal>>>)
       6 V a i č i ū n a i t ė  J.  Pats laikas rūpintis kultūra // Dienovidis. – 1992. – Sausio 24–31. (Atgal>>>)
       7 I v a n a u s k a i t ė  J.  [Rašytojų suvažiavimas] // Literatūra ir menas. – 1990. – Gruodžio 8. (Atgal>>>)
       8 Svečiuose – rašytoja Vytautė Žilinskaitė // Dienovidis. – 1992. – Vasario 21–28. (Atgal>>>)
       9 Įžanga. Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1999. – P. 4. (Atgal>>>)
       10 A l i š a u s k a s  A.  Ar egzistuoja nauja karta lietuvių poezijoje // Literatūra ir menas. – 1996. – Gegužės 4. (Atgal>>>)
       11 V a z b u t a i t ė  J.  Bohemiškų prisiminimų bliuzas // Moteris. – 1999. – Nr. 8. – P. 40–47. (Atgal>>>)
       12 Ten pat. (Atgal>>>)
       13 Z i n g e r i s  M.  Indulgencija už audrą // Laikinoji sostinė. – 1998. – Gegužės 30. (Atgal>>>)
       14 P e t r a u s k a i t ė  Ž.  Vėjas, atvežtas traukiniu... // Nemunas. – 1992. – Nr. 5. – P. 6. (Atgal>>>)
       15 Z a l a t o r i u s  A.  Literatūra ir laisvė. – Vilnius: Baltos lankos, 1998. – P. 71. (Atgal>>>)
       16 J u k n a i t ė  V.  Rašymas nepasius // Literatūra ir menas. – 1992. – Sausio 5. (Atgal>>>)
       17 M a r c i n k e v i č i u s  J u s t.  Nepasakytos kalbos pėdsakais // Pergalė. – 1989. – Nr. 8. – P. 181. (Atgal>>>)
       18 P e t k e v i č i u s  V.  Vienintelė jėga // Pergalė. – 1989. – Nr. 1. – P. 184. (Atgal>>>)
       19 K u k u l a s  V.  Sėlių gatvėje, jei būsiu senas // Literatūra ir menas. – 1990. – Vasario 3. (Atgal>>>)
       20 R u d o k a s  T.  A.  Nematomi žmonės // Literatūra ir menas. – 1994. – Birželio 11. (Atgal>>>)
       21 Esame europiečiai – tokie ir būkime. Ričardą Gavelį kalbina Vytautas Rubavičius // Literatūra ir menas. – 1989. – Kovo 4. (Atgal>>>)
       22 Be užuolankų. Ričardas Gavelis atsako į Vytauto Rubavičiaus klausimus // Literatūra ir menas. – 1991. – Lapkričio 16. (Atgal>>>)
       23 Ten pat. (Atgal>>>)
       24 B a l t a k i s  A.  Nuo pigaus optimizmo link pigaus pesimizmo? // Literatūra ir menas. – 1994. – Balandžio 30. (Atgal>>>)
       25 M a r t i n a i t i s  M.  Lietuviškos teisybės beieškant // Pergalė. – 1990. – Nr. 12. – P. 176. (Atgal>>>)
       26 V e n c l o v a  T.  Nepriklausomybė // Metmenys. – 1990. – Nr. 58. – P. 7. (Atgal>>>)
       27 V e n c l o v a  T.  Manau, kad... – Vilnius: Baltos lankos, 2000. – P. 121. (Atgal>>>)
       28 P l a t e l i s  K.  Apie moderniąją lietuvių poeziją. – Poezijos pavasaris'91. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 261. (Atgal>>>)
       29 Pradedam // Šiaurės Atėnai. – 1990. – Vasario 7. (Atgal>>>)
       30 Ten pat. (Atgal>>>)
       31 G e d a   S.  Man gražiausias klebonas – varnėnas. – Vilnius: Vyturys, 1998. – P. 61. (Atgal>>>)
       32 Ten pat. – P. 62. (Atgal>>>)
       33 Ten pat. – P. 113. (Atgal>>>)
       34 G e d a   S.  Amžiaus poezija: tarp ironijos ir išpažinties // Šiaurės Atėnai. – 1997. – Gegužės 31. (Atgal>>>)
       35 G e d a   S.  Man gražiausias klebonas – varnėnas. – P. 17. (Atgal>>>)
       36 K u n č i n a s  J.  Seržantai // Šiaurės Atėnai. – 1996. – Rugpjūčio 17. (Atgal>>>)
       37 K a j o k a s  D.  Dykinėjimai. – Vilnius: Regnum fondas, 1999. – P. 133. (Atgal>>>)
       38 P a r u l s k i s  S.  Nauja žodžio mitologija lietuvių literatūroje // Nemunas. – 1994. – Nr. 4. – P. 5. (Atgal>>>)
       39 Meno kalba neišverčiama. Į klausimus atsako rašytojas Antanas Ramonas // Nemunas. – 1992. – Nr. 6. – P. 9. (Atgal>>>)
       40 B a l i u k o n y t ė  O.  Poetas yra svetimšalis // Literatūra ir menas. – 1993. – Vasario 27. (Atgal>>>)
       41 Aš visada rašiau sau... Su rašytoju Grigorijumi Kanovičiumi kalbasi žurnalistė Nina Mackevič // Naujoji romuva. – 1999. – Nr. 1. – P. 55. (Atgal>>>)
       42 Š e r e l y t ė  R.  Liepos atminty // Metai. – 2001. – Nr. 7. – P. 5. (Atgal>>>)
       43 G r a n a u s k a s  R.  // 7 meno dienos. – 1993. – Birželio 25. (Atgal>>>)
       44 P a r u l s k i s  S. Nauja žodžio mitologija lietuvių literatūroje // Nemunas. – 1994. – Nr. 4. – P. 4. (Atgal>>>)
       45 Ten pat. – P. 5. (Atgal>>>)
       46 P a r u l s k i s  S.  Herkus Kunčius – nepakenčiamas homo ludens // Šiaurės Atėnai. – 1999. – Spalio 23. (Atgal>>>)
       47 Dar kartą 10 klausimų rašytojams. Juozas Aputis // Nemunas. – 1997. – Nr. 2. – P. 7. (Atgal>>>)
       48 Dar kartą 10 klausimų rašytojams. Jonas Strielkūnas // Nemunas. – 2001. – Nr. 10. – P. 4. (Atgal>>>)
       49 Dar kartą 10 klausimų rašytojams. Jurgis Kunčinas // Nemunas. – 1997. – Nr. 7. – P. 14. (Atgal>>>)
       50 Dar kartą 10 klausimų rašytojams. Jolita Skablauskaitė // Nemunas. – 1997. – Nr. 5/6. – P. 13. (Atgal>>>)
       51 Ar įmanoma atstatyti Babiloną? // Šiaurės Atėnai. – 1995. – Balandžio 8. – P. 3. (Atgal>>>)
       52 Suprasti poeziją ir pagonybę. Su rašytoju, fotografu Aliu Balbieriumi kalbasi Benediktas Januševičius // Literatūra ir menas. – 1997. – Birželio 19. (Atgal>>>)
       53 B a l i u t a v i č i ū t ė  D.  Literatas netiki mūzomis // Lietuvos žinios. – 2003. – Gruodžio 13. (Atgal>>>)
       54 Dar kartą 10 klausimų rašytojams. Neringa Abrutytė // Nemunas. – 1999. – Nr. 3. – P. 4. (Atgal>>>)
       55 Esu žmogus, ir tiek [Ritos Kubilienės pokalbis su rašytoja Jurga Ivanauskaite] // Literatūra ir menas. – 1993. – Liepos 17. (Atgal>>>)
       56 Dar kartą 10 klausimų rašytojams. Gintaras Grajauskas // Nemunas. – 1999. – Nr. 5. – P. 5. (Atgal>>>)
       57 K u k u l a s  V.  Šimtas literatūros rūpintojėlių // Metai. – 1991. – Nr. 10. – P. 186. (Atgal>>>)
       58 K v i e t k a u s k a s  M.  Nenoriu neobaroko // Metai. – 2001. – Nr. 2. – P. 111–114. (Atgal>>>)
       59 K v i e t k a u s k a s  M.  Šių dienų poetas: įvaizdžio krizė? // Literatūra ir menas. – 1996. – Spalio 19. (Atgal>>>)
       60 I v a š k e v i č i u s  M.  Kas išgaudys baltuosius amūrus? // Literatūra ir menas. – 2002. – Gegužės 17. (Atgal>>>)
       61 K u s p i t  D.  Pakankamai geras menininkas // Miestelėnai: Miestas ir postmodernioji kultūra. – Vilnius: Taura, 1995. – P. 186. (Atgal>>>)
       62 Lietuvos nepriklausomieji rašytojai. – Vilnius: Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjunga, 1998. – P. 3. (Atgal>>>)
       63 G e č i a u s k i e n ė  V.  Atstumtieji poetai rado alternatyvą // Lietuvos rytas. – 1999. – Birželio 8. (Atgal>>>)
       64 G l i n s k a s  M.  Kas kuria, kas kurpia, kas pakulas velia... // Literatūra ir menas. – 2002. – Gegužės 10. (Atgal>>>)
       65 Ten pat. (Atgal>>>)
       66 Ten pat. (Atgal>>>)
       67 Rašytojų duetas: Algimantas Lyva ir Robertas Kundrotas // Nemunas. – 1999. – Nr. 11/12. – P. 56. (Atgal>>>)
       68 Apie Skomantą ir moteris / Su rašytoju Kaziu Almenu kalbasi Benediktas Januševičius // Literatūra ir menas. – 1997. – Gruodžio 20. (Atgal>>>)
       69 B a l t r u š a i t y t ė  R.  Apie runkelius ir laisvalaikio skaitinius // Veidas. – 2002. – Kovo 28. (Atgal>>>)
       70 R o ž u k a s  V.  Visi žanrai geri, išskyrus nuobodų // Literatūra ir menas. – 1994. – Liepos 30. (Atgal>>>)
       71 Dar kartą 10 klausimų rašytojams. Marcelijus Martinaitis // Nemunas. – 1997. – Nr. 10. – P. 8. (Atgal>>>)
       72 G e d a   S.  Man gražiausias klebonas – varnėnas. – P. 97–98. (Atgal>>>)
       73 M a r c i n k e v i č i u s  J u s t.  Tekančios upės vienybė. – Kaunas: Spindulys, 1995. – P. 291–292. (Atgal>>>)
       74 Ž e m g u l y t ė  P.  Kur nuėjome per dešimtmetį // Literatūra ir menas. – 2000. – Gruodžio 22. (Atgal>>>)
       75 G r a j a u s k a s  G.  Kaulinė dūdelė. – Vilnius: Vaga, 1999. – P. 40. (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt