J o n ė s    a t m i n i m u i      

       Sugrįžai! Pagaliau… Aš taip bijojau, kad kas neįvyktų. Su gėlėmis! Pamanyk – kokia puokštė. Kodėl tu man toks geras? Dar tebežydi jurginai? Net „vokietukai“ ir „fliuksai“, – stebuklas! Nejaugi lig šiol nebuvo šalnų? Ar spėjai ką nors pasitvarkyti? Net svogūnus nurovei! Laiškus nupjovei? Reikėjo gi su laiškais suguldyti ant prieklėčio, įsauly, kur gerdavom priešpiečių kavą. O tulpių svogūnėliai taip ir liko žemėje, nespėjau… Išsaugok nors jurginus. Kai nukasi, gerai išdžiovink šaknis ir tik tada – į rūsį. Bet vargu ar spėsi – aš vis trukdau tau gyventi. Greičiau nusviestumėt į sąvartyną. Kaip laikosi Rimkai? Jau ir bulves nusikasė. Jie visada – pirmieji. Įdomu, ką pasės prie mūsų keliuko. Kviečius? Vėl pristatys raudonų kaliausių. Na ir ūkininkai, į žiemkenčių lauką juk sėjami dobilai. O Marytės nesutikai? Kaip jos muziejus? Turbūt prilipdė naujų gandrų, samaninių lokių. Keista moteriškė, ką tik sugalvoju aš, būtinai atkartoja – nė lašo savimonės. Nesuprantu, kuriems galams ji ant karčių iškėlė naujus brikos ratus ir nudažė morkų spalva – švyti iš tolo, tarsi picos reklama ant Baltojo tilto. Kad pravažiuojantys matytų? Ir tu nesusigundyk, ginkdie, nenupeckiok grindų ir skliauto, ir durų dar nedažyk. Tu ten vis ketinai ištepti gruntu, marginti kaip Marytė. Nesugadink gražaus daikto – jokių pinoteksų ir chemijos. Dabar praveri duris – ir padvelkia giria, žydinčiom blendėm. Iškirto? Žilvičius ir blendes? Visa pakele?! O Viešpatie, šitokį gražumą. Iš kur bitės žiedadulkes rinks? Užkliuvo – trukdo mašinoms? Vadinasi, likome pliki. Šitokią alėją!..
       Net vaistų parvežei? Įdavė Marytė? Pirkai. Nesąmonė – rupūžė su degtinės antpilu! To ir betrūko. Ar tu ateisi kada nors į protą – aš gi tau jau pernai sakiau, kad mano korta mušta. Nejuokauju. Pats matei, sukausi kaip voverė kiek įmanydama, bet kas iš to? Man nieko daugiau jau nereikia – jokių eksperimentų. Tu nesisielok ir nešvaistyk pinigų. Jokių londonų centrų, Peru „vilkorakių“ ar indų karališkų „kardicepsų“, nei gyvsidabrio, nei žibalo – negersiu! Jie tik daro biznį ir niekas niekuo niekam nepadeda. Mano daliai gana. Jeigu po operacijos nepabusčiau, per daug nevirkauk, – žinok, aš to ir norėjau. Man dabar visos jūsų problemos atrodo juokingos. Žaidimai. Nors gyvenimas – irgi žaidimas, tačiau nejuokingas ir juo nepasisotini. Tą paskutinį vakarą darbe, kai padaviau pareiškimą, taip blogai pasijutau – suspaudė širdį, viskas juoda, tamsu, maniau, tu susiprasi ir ateisi pasitikti… Bet kur tau – tu gyveni savo gyvenimą, aš – savo. O jis kliaugia kaip krioklys nusinešdamas mus lyg šapelius, šniokščia ore ir žemėje, čia pat po tavo nosimi mauroja juodi rantyti mirties volai, taip ir traukia pakišti po jais galvą. Betgi aš negaliu pasipriešinti Kūrėjo valiai. Reikia ištverti. Ir jums – koks skausmas būtų. Labai dar norėčiau sulaukti ir pamatyti, kokį bubulą mano storulka jaunylė išstums. Kad tik jai pasisektų. Keista, gimsti, gyveni žmogus, galvoji – saulė dar aukštai, o čia – jau… labai keista, kad žmogui reikia mirti…
       Žiūrėk, paukštis atskrido. Nematai? Nagi tupi liepos viršūnėje ant šakos. Tu niekada nieko nepastebi. Nešiok akinius. Kodėl aš visada turiu pirma pamatyti ir parodyti tau? Koks gražuolis, raibos plunksnos, o pagurklis raibuliuoja kaip Čekuolio šalikėlis televizijoj. Va žiūri tiesiai į mūsų langą – akylai stebi, kaip mes gyvename. Nori susipažinti. O gal jau ieško manęs – pasiuntinys? Aš tave matysiu ir iš ten, tikrai matysiu, seksiu kiekvieną tavo žingsnį ir žiūrėsiu, kaip tu čia gyveni, tvarkaisi, ar prižiūri mano darželius, kaip tau sekasi. Liūdna, kad nematysi tu? Oho, daug nori – aš gi būsiu slapukė, visur manęs bus pilna, užsimerksi ir pamatysi kambary, gatvėj, jazminų krūme ar po bitės sparnu, tarpdury, po darbo velkiną maisto pirkiniais: aš prasmuksiu pro vartus ir iš ten – be eilės, kaip į klinikos registratūrą; esu smulkutė, plonutė…
       Vargu, ar susitiksim, ar beatpažinsim. Ten sielos, sako, neturi nei vardų, nei pavidalų. Neįsivaizduoju, kaip tu gyvensi be manęs? Jei sutiksi artimą, rimtą moterį – negyvenk vienas. Ne ne, tu privalai likti. Žmonės gyvena ir vieni. Nekalbėk niekų, dviviečių inkilų niekas nedaro – nėra paklausos. Kad bent langelį kas prakirstų, aš taip nemėgstu tamsos. Tu galėtum ir kaip kurmis. Nors ten atsigulėsim vienas greta kito. Ten bus laiko, oi, bus… Tu vėl graudiniesi? Būk tvirtas kaip uola. Kartu juk niekas neišeina – vaikų svaičiojimai. Aš tik praversiu vartelius. Lauksiu…
       Patrauk užuolaidą – saulė pasisuko ir spigina į akis. Kažin, kaip dabar atrodo mudviejų saulėlydžio kambarys? Taip tu pavadinai… taip ir yra. Taip ilgai įrenginėjai, maniau, nesulauksiu. Atsibodo žiūrėti, kaip tempi per kiemą ilgas šviežiai obliuotas lentas. Kiek būtum „inkilų“ su langeliais padaręs. Dieve, kiek įdėta ten tavo triūso: pirtis, klėtelė su prieklėčiais, atviros gonkos, cementiniai laipteliai, rūsys… Kaip smagu per karštymetį valgyti pusryčius, pietus atvirose gonkose: nuo šilo padvelkia vėsa, beržais, ant kolonėlių raitosi apyniai. O paskutinių dviejų lentelių taip ir neprikalei, pačiam fasado smaigaly – aptingai? Kai tik atidedi ką nors, tai taip ir lieka neužbaigta visam gyvenimui. Bet kas gi ten, be mudviejų, gyvens – plūkėmės per vasaras, nė karto neišėjom pasivaikščioti po šilą ar prie ežero. Absurdas.
       Šiuo metu ten turėtų būti pats gražumas: klevų šešėliuose nublykšta keliukas, besiraitantis į kalnelį tarsi išvyniotas tvarstis. O ąžuolas, žaibų apdegintas, ant kalvos viršūnės dar ilgai lydės raudoną burbulą, čiuožiantį už Daumantų piliakalnio. Ar pastebėjai, kaip greit išaugo eglynėlis anapus Rimkų lauko? Aną vasarą daug ten rudmėsių radom – mėgsta jos jaunuolynus. O tu nelabai moki grybauti. Leki galvą iškėlęs kaip briedis, visada susipykdavom. Šile nerasdavai nė vieno baravyko. Kai nuo tavęs atsiskirdavau, niekada negrįždavau tuščiomis. Gera būtų pagrybavus – žiemos svajonė! Mesčiau darbą ir turėčiau gyvenime nors vieną laisvą vasarą. Sėdėčiau ant kėdės paskliautės kambarėly prie medžiu kvepiančios sienos ir spoksočiau į saulėlydžius. Gerai, kad spėjau bent kiek aptvarkyti: matei, kokias gražias užuolaidas pritaikiau, kilimėlį, lovas paklojau, net tavo madoną pakabinau. Ir apšvietimas pasisekė – įvykdei mano užgaidas. Šis darbas tau bene geriausiai ir pavyko. Pramokai. Ne, aš ne menininkė, aš tik jaučiu, kur ką reikia pastatyti, pakabinti, pridengti tavo klaidas nuo žmonių akių. Arkliškas darbas – ne mano nosiai. Be tavęs prapulčiau. Tau pritinka sunkūs, grubūs darbai, akmenis nešioti, rąstus tašyti, o smulkiems tu neturi kantrybės – trikšt brikšt, ir gatava.
       O saulėlydžio kambarys – neprikibsi. Su Elenyte būtume tupėjusios visą vasarą – kaip gandralizdy. Kokiu storu balsu ji kalbėdavo, už ramunę mažesnė, o balsas – kaip Daunoro. Prisimeni? Vakarojam verandoj prie žvakės, skanaujam vyno, ir kažkas už lango ša ša ša – gal šikšnosparnis ar obuolys nukrito, o ji kad užbosins – kas čia?! Kristukas ten pirmus žodžius ištarė: zil-vi-tis, lie-pu-kė. O mudu – nė vienos naktelės; taip ir liko. Ir kodėl taip? Dievas mosteli pirštu iš aukštybių – šitą! Ir nepasipriešinsi.
       Ar išvažiuodamas suplovei indus? O grindis? Nespėjai! Taip ir maniau, tu tuos namus greit paversi į kiaultvartį. Aš jau tave pažįstu – slunkius. Koks malonumas įeiti į prišnerkštą trobą? Bet ko aš prie tavęs kimbu – tarsi dar nuvažiuočiau. Negi tai dabar svarbu. Aš vis tiek tave myliu, labai labai myliu, tokį nezgrabailą, neprisitaikiusį, nemokantį gyventi, mylėjau visą gyvenimą; ne taip, kaip norėjau, bet… kartais buvau pernelyg griežta, reikli… Tu gi nemoki meluoti – matydavau kiaurai. Pasilenk, apkabinti noriu. Na ko dabar? Nori verkti? Išsiverk. Nesivaržyk, juk esame vieni du kambary, niekas mudviejų nemato – nebent paukštis… Nuskrido? Kaip gaila. Norėjau, kad ir jis išgirstų – visų svarbiausia… Pasislink arčiau, neturiu jėgų garsiai kalbėti. Anąsyk sutikau mamą. Tikrai. Gyvą. Mudvi kalbėjomės. Tu gi žinai, kaip aš nemėgau to betoninio gargaro. Pro šalį važiuojant nusigręždavau į kitą pusę. Ir matydavau ne tą pabaisą su paskutinių vilčių koridoriais, o aplink žydintį jaunų obelaičių sodą, prie nužvyruotų takų dailiai sukaltus suolelius, ant jų sėdinėjančius, takais slankiojančius žmones su prisegtais prie šonų maišeliais: pienių pūkai – vėjelis pūsteltų ir… Mudvi su mama dažnai išeidavom pasivaikščioti. Per patį obelų žydėjimą. Kvapas amą gniaužia, dūzgia bitutės, susirandam nuošalią vietelę sodo pakrašty ir susėdusios šnekučiuojamės. Ji sriūbčioja mano atnešto veršio kauliukų sultinio, spanguolių kisieliaus, pačiulpia lašinių odelės…
       Dabar sodas visiškai apleistas. Bet aš anąsyk pavėlavau į registratūrą. O kai neturi numerėlio, tu žuvusi. Pirmadienis. Žmonių spūstis, suguža iš visų parapijų. Durys apgultos spiečiais, lipa vieni per kitų galvas. Nespėjai laiku pasitikrinti, nesulaukei atsakymo – visos procedūros šuniui ant uodegos, – savaitė žlugusi. Ten elgiamasi kaip su gyvūnais – esam nurašyti žmonės. Spjoviau į viską ir išėjau po nykstantį sodą pasivaikščioti. Kai atslūgs minia, galvojau, tada ir prasmuksiu. Iš obelų griaučiai belikę. O žolė žolė – iki kaklo! Senųjų takų – nė žymės. Brendu skersai išilgai šabakštyno, nuo rasos šlampa mano šviesus kostiumėlis, mirksta bateliai, po kojom treška butelių šukės, narkomanų švirkštai – vis ieškau žydinčių jaunų obelaičių ir ano tako, kuriuo su mamute išeidavom pasliūkinėti. Kur toji nuošali vietelė? Negali gi išnykti pėdos, įmintos išeinančio žmogaus. Negali. Ir ką tu manai? Radau! Žilvičiai – lietuviški bambukai – parodė prie vielinės tvoros tūnantį mudviejų suolelį, ant kurio susėdusios tiliuliuodavom valandų valandas; net kerpėta atrama išlikus. O ant suolelio – nepatikėsi – tebesėdi mamutė, perverta žilvičių rausvomis ietimis per sėdynę, pilvą, krūtinę, ir tebečiulpia lašinių odelę… prieš dvidešimt metų! Mama, sakau, o kur man prisėsti? Aplink – vien žilvičiai. Suspėsi, dukrut, sako ji, glostydama mano plaukus žilvičių šakelėm; delnai švelnūs, atvėsę. „Paskyrimą gavai? Į penktą? Tai – mano palata!“ Tu įsivaizduoji, koks sutapimas?!
       Man atrodo, kad ir į mano pilvą įsismelkę žilvičių ataugos. Paliesk – kietas kaip būgnas ir kasdien pučiasi, auga kurkulais, tuoj sprogs. Aš sudaiginsiu daug daug žilvičių, jie žels iš manęs ant suolelio greta mamutės. Paglostyk jį. Švelniau – man gi skauda, nežinai, kaip aš kankinuosi… Pasimelsk, paprašyk Dievą, kad greičiau… tegu… prasikala… šiąnakt!..

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt