TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       Apie autorių, parašiusį vieną įspūdingiausių literatūrinių filosofinių kūrinių „Trijų žingsnių trobelė“, duomenų yra mažai. Manoma, jog jis gimė 1154 ar 1155 m. sostinėje Kiote, tais laikais žinomoje šeimoje. Pasak kai kurių šaltinių, autoriaus senelė iš tėvo pusės tarnavo imperatoriaus rūmuose, o tėvas buvo paveldėjęs garsios Kamo šintoistų maldyklos dvasininko postą.
       Senelės pastangų ir padėties dėka (beje, ji auklėjo nuo mažens) Kamo no Chōmei nuo jaunų dienų pradėjo lankytis imperatoriaus rūmuose. Patekęs į dvarą, kuris dar gyveno Heiano epochos (IX–XII a.) tradicijomis, troškimais ir nuotaikomis, pradėjo domėtis tuo, kuo domėjosi visa imperatoriaus aplinka, – menais, ypač poezija ir muzika. Neabejojama, jog šiose dviejose srityse Kamo no Chōmei pasiekė puikių rezultatų, nes buvo laikomas vienu ryškiausių ano meto poetų ir muzikantų. Nemaža jo kūrybos dalis buvo įtraukta į „Shinkokinwakashū“ („Naujasis ankstesnių ir vėlesnių eilių rinkinys“, XIII a. pr.). Jis taip pat sudarė budistinių novelių setsuwa rinkinį „Dvasiniai atradimai“ („Hosshinshū“), parašė apybraižų apie japonų poetiką.
       Įžengęs į ketvirtąją dešimtį, Kamo no Chōmei palieka namus, paveldėtus iš senelės (tai mes sužinom iš jo kūrinio), ir pasirenka atsiskyrėlio gyvenimą. Apsistoja lapinėje trobelėje Kioto apylinkėse netoli Kamo upės ir išgyvena ten daugiau nei dešimt metų.
       Ilgametis Kamo no Chōmei patronas eksimperatorius Gotoba (1180–1239) bando susigrąžinti didį poetą ir muzikantą į visuomeninį gyvenimą. Jo raginamas, Kamo no Chōmei ryžtasi tęsti giminės vyrų tradiciją ir pretenduoja gauti šintoistų dvasininko vietą, tačiau dėl užkulisinių intrigų į maldyklą nepriimamas. Ši nesėkmė tampa lemtingu gyvenimo įvykiu poetui, kurio galvoje pamažu bręsta idėja visiškai atsiriboti nuo pasaulio, pasilikti vienumoje ir atsisakyti žemiškųjų rūpesčių. Jausdamas polinkį į budizmą, jis palieka senąjį būstą ir apsigyvena nedideliame namelyje Ohara kalnuose, Kioto šiaurės rytuose. 1207 m. tapęs vienuoliu, gauna naują budistinį vardą Ren'in. Paskutinius savo gyvenimo metus praleidžia visiškai atsiskyręs mažoje „trijų žingsnių“ kalnų trobelėje sostinės priemiestyje Hino. Čia jis ir parašo savo garsiausią kūrinį „Hōjōki“, kurį, jo paties teigimu, baigia 1212 m. trečio mėnesio paskutinę dieną pagal Mėnulio kalendorių. Kamo no Chōmei mirė 1216 m.

       Senaisiais amžiais viena mėgstamiausių Japonijoje literatūros formų buvo zuihitsu („paskui teptuką“). Ką gi reiškia šis žodis? Ne daugiau nei tai, kad autorius atsisėda prie stalo, išmaišo tušą, merkia į jį teptuką ir paliečia popierių. Teptukas popieriuj palieka ženklą, paskui kitą – tartum pats bėga nuo vienos eilutės prie kitos, o įkandin jo plaukia mintys, svajos, jausmai, nuotaikos.
       Kamo no Chōmei „Trijų žingsnių trobelėje“, kuri laikoma įdomiu, nors ir ne visai tipišku zuihitsu pavyzdžiu ir vienu iš trijų svarbiausių japonų klasikinės literatūros tekstų, pasakoja apie savo vienuolišką gyvenimą, žemiškosios būties netvarumą, ieško gyvenimo prasmės budizmo tiesose.
       Čia publikuojamos kūrinio ištraukos.

 
       KAMO NO CHŌMEI

 
       Trijų žingsnių trobelė

 
       Iš senosios japonų k. vertė OKSANA MUSTEPANENKO

 
       Sruvenančios upės tėkmė yra nenutrūkstanti, ir todėl tai ne tas pats vanduo, kuris tekėjo iš pradžių. Užutėkiuose plūduriuojantys burbulai tai sprogsta, tai vėl išsipučia – niekada ilgai nepabūna sustingę. Pasaulyje esantys žmonės ir jų gyvenamosios vietos kaip tie burbulai. Puikiojoje sostinėje kraigas į kraigą išsirikiavę kilmingųjų ir prasčiokų namai, kurie rungiasi stogų aukščiu, ir sakoma, kad jie niekada neišnyks nuo žemės paviršiaus. Tačiau jei pabandai išsiaiškinti, ar tai tiesa, sužinai, kad reta yra namų, kurie stovėtų nuo senų laikų. Vieni sudegė praėjusiais metais, o šiais iš naujo buvo atstatyti. Kitiems – dideliems – atėjo blogos dienos ir jie virto mažais nameliais. Ten įsikūrę žmonės irgi tokie patys. Rodos, ir vieta, kurioje kadaise gyvenai, nepasikeitė, ir tenykščių žmonių tebėra daug, o seniau pažinotų atsirastų vos vienas ar du iš dvidešimties trisdešimties.
       Pasaulio dėsniai, kai žmonės ryte miršta, vakare gimsta, panašūs nebent į vandens burbulus. Žmonės gimsta ir miršta nežinodami, iš kur ateina ir kur nueina. Ir nesuprasi, dėl ko šiame pasaulyje, tapusiame mūsų laikinu prieglobsčiu, širdis verčiama kentėti ar kas nors pradžiugina mūsų akį. Šeimininkas ir jo būstas galėtų pasivaržyti vienas su kitu, katras yra netvaresnis, nes jie niekuo nesiskiria nuo rasos, iškritusios ant vijoklio gėlės. Kartais rasa pražūva, o gėlė lieka. Nors tuokart ji lieka, ryto saulėje vis tiek nuvysta. Kartais gėlė nuleidžia galvutę, o rasa nenurieda. Tačiau net jei tuokart nenurieda, vis tiek ištirpsta vakare.
       <…>

       Aš ilgai gyvenau senelės iš tėvo pusės paliktuose namuose. Paskui praradau ryšį su namu, patyriau nuosmukį. Nors daug prisiminimų liko širdyje, namų turėti nebegalėjau. Man buvo daugiau nei trisdešimt metų, kai savo likimą vėl susiejau su brangia man vieta – lapine trobele, kurią pats nusipyniau. Palyginti su buvusiu namu, lapinė tebuvo verta jo dešimtosios dalies. Tik pasirūpinau sau virš galvos stogą, o vėliau nieko rimto nė nesiėmiau statyti. Dar tvorą nusidrėbiau, bet vartams pastatyti nebeužteko lėšų. Iš bambuko kamienų pasidariau stulpus, kad turėčiau pašiūrę vežimui įstumti. Kaskart, kai pūsdavo vėjas ar lydavo lietus, jausdavausi ne per saugiausiai. Mat arti buvo upė, todėl vanduo dažnai patvindavo, o ir apiplėšimų baimė nedavė ramybės. Taip vargdamas gyvenimą, kuriame viskas man buvo nemiela, kankinau save ilgiau nei trisdešimt metų. Per tą laiką aš išgyvenau daug nemalonių dalykų ir savaime supratau, koks trumpas likimo mums skirtas laikas. Todėl, sulaukęs penkiasdešimtojo pavasario, išėjau iš namų ir atsisakiau pasaulietinio gyvenimo. Kadangi neturėjau šeimos, nebuvo saitų, kuriuos sunku sutraukyti. Neturėjau tarnybos, negaudavau atlyginimo, todėl nebuvau niekam įsipareigojęs. Penkis kartus keitėsi pavasariai ir rudenys, kol tuščiai leidau dienas pasiklojęs po galva Ohara kalno debesis. Čia ir buvo benudžiūstanti šešiasdešimtmetė rasa, bet užsikabino už lapo kraštelio ir vėl susirado prieglobstį po žolių stogu. Taip pat kaip keliauninkas, prigulęs nakvynei, ar senas šilkaverpis, susisukęs kokoną. Jo nepalyginsi su būstu, kurį turėjau savo gyvenimo viduriniu tarpsniu1, naujasis nebuvo vertas nė šimtosios ano dalies; paprasčiau tariant, kuo metų daugiau, tuo būstas ankštesnis. Naujasis mano namelis neįprastas: trys žingsniai nuo vienos sienos iki kitos2, aukštis ne didesnis kaip septynios pėdos.
       <…>
       Tiesą sakant, kai pradėjau gyventi šioje pastogėje, maniau, jog čia tik truputį pabūsiu, o praėjo penkeri metai. Palengva pripratau prie savo laikinos, nebe pirmos jaunystės trobelės. Ant stogo atbrailų storu sluoksniu prikrito supuvusių lapų, pamatai apsamanojo. Atsitiktinai išgirdęs naujienas iš sostinės, sužinojau, kad nuo to laiko, kai apsigyvenau šiuose kalnuose, mirė daugybė svarbių asmenų. O kur dar žmonės, kurių ir vardus minėti per menka, – visko nesužinosi. Ir kiek dar namų, sudegusių per dažnus gaisrus. Taigi tik laikinoje trobelėje gyveni sau be rūpesčių ir niekas tau negresia. Nors mano namelio plotas mažas, bet čia yra gultas naktį galvai priglausti ir kampas dieną atsisėsti. Vienam žmogui gyventi vietos nestinga. Vėžiams vienuoliams patinka mažos kriauklytės, nes jie žino, kas kam tinka. Erelis žuvininkas gyvena ant uolėtų krantų. Taip yra dėl to, kad erelis žuvininkas bijo žmonių. Ir aš toks pat. Žinau, kas kam tinka, pažįstu pasaulį, todėl nieko netrokštu ir niekur nesiveržiu. Mano noras – ramiai gyventi, mano džiaugsmas – nejausti liūdesio.
       Galima sakyti, kad žmonės statydami namus nebūtinai tai daro sau. Stato žmonai su vaikais ir šeimynykščiams. Arba mylimam žmogui, draugui. Dar kiti stato ponui ar mokytojui, arba tam, kad turėtų, kur turtus krauti, kad turėtų, kur jaučius, arklius laikyti. O aš štai lapinę sau nusipyniau, ne kitiems. Jei paklausite kodėl, atsakysiu, kad mano gyvenimas sutvarkytas kitaip nei visas šis pasaulis, nes nėra nė vieno žmogaus, kuris būtų šalia, nėra nė vieno tarno, kuris mane šeimininku pasirinktų. Net jei pasistatyčiau didesnius namus, neturėčiau ką juose nakvynei priglausti, ką visam laikui po savo stogu priimti.
       Iš tikrųjų asmenys, kurie yra mūsų draugai, lenkiasi turtuoliams ir labiausiai vertina saldų lipšnumą. Jie ne visada mėgsta jautrumą ir tiesumą. Geriausia, jei tavo draugais tampa kanklės ir fleitos, mėnulis ir gėlės. Žmonėms, kurie mums tarnauja, rūpi tik atlygis už darbą – kuo didesnis, tuo geriau, ir šeimininko malonės – kuo gausesnės, tuo mielesnės. Nereikia jiems nei meilės, nei gailesčio, nei ramaus ir taikaus gyvenimo. Tad nėra nieko geriau, kaip pačiam tapti savo tarnu. Paklausit: ką tai reiškia? Atsakysiu: prireikus kokį darbą padirbti, geriausia pasinaudoti savo jėgomis. Net jeigu dirbti nebūtų lengva, vis tiek geriau nei kam nors paklusti ar rūpintis kitų reikalais. Jeigu reikia kur nors nueiti – pats ir einu. Aišku, sunku, bet ne taip sunku, kaip rūpintis arkliais ir jų balnais, jaučiais ir jų kinkiniais. Dabar mano laimei nieko nestinga, nes padalijau save į dvi dalis ir abiem daviau darbo. Rankos – mano tarnaitės, kojos – vežėčios. Kadangi esu pažinęs kūno ir jo vidaus skausmus, pajutęs juos, leidžiu sau atsikvėpti, o kai jėgas atgaunu, vėl stoju prie darbo. Dirbdamas ribos dažniausiai neperžengiu. Kad ir vangiai darbai eina, savęs neprievartauju. Aišku, kai nuolat judi, dirbi, tai tik į sveikatą, ir išvis kodėl turėčiau be reikalo dykinėti? Nuodėmė varginti žmones, tai kam man kitų pagalba? Tas pat ir su drabužiais bei maistu. Štai marškiniai – iš vijoklių žievės. Mano antklodės drobinės – jomis apsikloju savo nuogą kūną. O gyvybei palaikyti turiu astrų žiedų iš laukų ir medžių vaisių iš kalnų viršūnių, ir man gana. Nejaučiu nei gėdos, nei savigraužos dėl savo išvaizdos, nes su žmonėmis nesusitinku. Prastas mano pietų stalas, bet tam, kuriam geresnė dalia neskirta, – saldus ir toks. Visi šie malonumai – neturtingiems žmonėms. Ir mano kalbos ne jiems. Aš kalbu tik su savimi – tokiu, koks buvau anksčiau ir koks esu dabar.
       Išties sakau, kad trys pasauliai3 yra ta pati viena siela. Jei siela nerimsta, ir drambliai, ir žirgai, ir septyni gražiausi pasaulio brangakmeniai netenka vertės, o rūmai ir pilių bokštai neatrodo viliojantys. O aš turiu savo vienatvę, turiu savo mažą kambarėlį ir juos myliu. Kai užklystu į sostinę, gėdijuosi savo elgetiškos išvaizdos. Bet kai grįžtu į namus, pasidaro gaila man tų žmonių, kurie dėl savo žemiškų rūpesčių kelia dulkes. Jeigu koks nors žmogus suabejos tuo, ką kalbu, tegul pasižiūri į žuvis ir paukščius. Žuviai vandens niekada nebus per daug – tokia jos siela, bet negalėsi žuvies suprasti, jei nepabūsi žuvimi4. Paukštis ieško miško – tokia jo siela, bet negalėsi paukščio suprasti, jei nepabūsi paukščiu. Tas pat yra ir su atsiskyrėlio jausmais. Kas juos supras, jei pats taip nepagyvens?

       Ką gi, mėnulis mano gyvenimo skliaute juda žemyn artėdamas prie paskutinių man dar likusių kalnų viršūnių. Ruošiuosi išeiti trimis keliais, kurie veda į trijų pragarų5 tamsą. Ir nežinau, kokiu likimu galėčiau skųstis, juk pati Budos mokymo esmė slypi žodžiuose: „Prie nieko, ką sutiksi, neprisirišk“. Tad ir tai, kad aš myliu savo trobelę ir kad negaliu gyventi be mane supančios tylos, tikriausiai taps kliūtimi siekiant nušvitimo. Bet argi verta tuščiai leisti laiką kalbant apie nereikšmingus malonumus? Aušros tyloje nepaliauju galvoti apie priežastis ir pasekmes, užduodamas savo sielai klausimus: „Taip, pabėgai nuo žmonių ir susiliejai su kalnais bei miškais. Visa tai kam? Kad širdį numaldytum, kad savuoju keliu eitum. Bet kas iš to, kad iš veido esi panašus į šventąjį, jeigu siela žemiškumo purvu sutepta? Būstą pasistatei bandydamas pataikyti į išmintingojo Vilamakirti6 įmintas pėdas, bet juk darbais neprilygsti nė kvailiui Cūdapanthakai7. Iš kur toji kankynė? Ar tai vargetos ir prasčioko vertas atpildas už ankstesnes nuodėmes, ar protą drumsčiančios tavo paties aistros?“ Klausiu sielos, tačiau atsakymo neišgirstu. Kas man beliko, jei sielos neturiu? Teks pasikliauti liežuviu ir iš savos tikėjimo menkystės į gailestingąjį Budą Amitabhą kreiptis malda kassyk po du ar tris kartus.

       Versta iš:
       Shintei Hōjōki / Pataisytas „Trijų žingsnių trobelės“ leidimas. Tōkyō:
       Iwanami shoten, 2002

       1 Turimas omenyje būstas prie Kamo upės, kur autorius apsigyveno palikęs senelės namus. (Atgal>>>)
       2 Tikslus Kamo no Chōmei trobelės plotas – kvadratinis jo (1 jo lygus 3,03 m). (Atgal>>>)
       3 Trys pasauliai (aistrų pasaulis, pavidalo pasaulis, pavidalo neturintis pasaulis) – tai sferos, kuriose gimimo ir mirties ciklą pakartoja visos gyvos būtybės. Tai ir trys žmogiškojo pasaulio apraiškos. Čia Kamo no Chōmei cituoja Avatamasaka sutrą. (Atgal>>>)
       4 Užuomina į Kinijos kariaujančių kunigaikštysčių epochos filosofo daoisto Zhuang Zhou (369–286 m. pr. Kr.) traktato „Zhuangzi“ ištrauką: „Tu nesi žuvis, tai iš kur žinai, kas žuviai malonu?“ („Zhuangzi“, II dalis, „Rudens vandenys“). (Atgal>>>)
       5 Trys pragarai – tai ugnies pragaras (žemiausias lygmuo), kraujo pragaras (arba gyvūnų pasaulis), ginklų pragaras (arba alkstančiųjų dvasių pasaulis). (Atgal>>>)
       6 Vilamakīrti – turtingas Indijos miesto valdytojas, tapęs Budos Šakjamunio sekėju, davęs vienuolio įžadus, bet gyvenęs ne vienuolyne, o devynių kvadratinių metrų atsiskyrėlio būste. Kamo no Chōmei trobelė buvo tokio pat dydžio. (Atgal>>>)
       7 Cūdapanthaka – Budos Šakjamunio mokinys, garsėjęs savo kvailumu, tačiau vėliau palaimintas ir nušvitęs. (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
[email protected]