|
<< Atgal
|
|
LITERATŪROS
MOKSLAS IR KRITIKA |
|
DOVILĖ ŠVILPIENĖ
Poetinis geidulys ir erotiniai
moters portretai
Erotinį Kornelijaus Platelio poezijos pradą
pabrėžia kone visi jo kūrybą analizuojantys kritikai. Kitaip, ko gero, ir būti
negali: filosofinių, mitologinių motyvų ir simbolių atpažinimas (dėl kurių gausos
Sigitas Geda K. Platelio poeziją pavadino hermetine) reikalauja specialaus pasiruošimo,
literatūrinės kompetencijos, o juslingumo pritvinkę eilėraščiai, tiesiogiai
įvardijama fiziologija ir geismas atsiveria tarsi savaime. K.
Platelio poetinė erotika nėra izoliuotas reiškinys lietuvių literatūroje, tačiau
svarbiausias skirtumas, anot S. Gedos, kas ir kaip daro. Vieni iš tos nelemtos meilės
kliedi ir drabstosi vulgarybėmis, kitas (ar kita) pina laurų ir lelijų vainikus1. K. Platelis kuria mįslingame tarp jo
eilėraščiuose nėra nei romantinių mizanscenų, nei egzistencinio klausimo būti ar
nebūti, nei postmodernios pornografijos. Mintis įkvėpta neidentifikuojamai gilaus
juslingumo, goslaus žvilgsnio į moters kūną ir prigimtinio geismo. Šioje
poezijoje įprasta kūniškumo ir dvasingumo skirtis nepabrėžiama jaudinantis
kūnas, meilės aktas įforminami filosofiškai, kūrėjo sąmonės vaizdiniai
reflektuojami pasitelkiant intelektualųjį pradą, senovės tautų mitologijos simbolines
struktūras ir įvaizdžius aistros plūgas nusileidžia proto akėčioms2, arba atvirkščiai: tikrosios mintys
/ Gyvena pačios savaime: mylisi, dauginasi ir tikriausiai / Jaučia malonumą3. Įvadas į erotinę poezijos
problematiką gali būti paties poeto eilėraščio eilutės: Tad ką galima atsakyti
literatūros žinovui / Sauliui Žukui, klausiančiam, kodėl lietuvių poetai / Pradeda
nuo metafizikos, nuo kosmogonijos ir baigia / Tuo, kas iš tikrųjų vyksta tarp dviejų
besimylinčių4. Į poetinį tekstą įsiveržusi prozos
kalba, retorinis klausimas atskleidžia subtilios autoriaus ironijos reikšmę meilė
yra vienintelis dalykas, apie kurį verta kalbėti, nuolat sugrįžtant prie jos per
metafizinius aplinkkelius.
K. Platelio poetinį geismą, kūrinių erotizmą
galima aptarti kalbant vien tik apie moters reprezentaciją. Moters portretas piešiamas
juslėmis, jos grožis matomas vyriškai. Svarbios ne tiek pačios kūno detalės,
bet jų kuriamos reikšmės, visumos sukeltas įspūdis, individualus, objektyvius
kriterijus dažnai ignoruojantis pojūtis, nors retkarčiais pasiduodama ir įprastoms
mąstymo klišėms (auksinė plaukų sruoga). Bandant struktūrinti kalbėjimą apie
K. Platelio poezijos persmelkiantį erotizmą, galima išskirti eilėraščių grupes,
kuriose išryškėja atskiri erotiniai impulsai tam tikros moters portreto
reprezentacijos.
Pirmasis eilėraščiuose kuriamo moters portreto
tipas yra susijęs su prigimtiniu instinktu, reaguojančiu į archetipinius kūniškus
ženklus, kurie žymi moters vaisingumą. Geismas šiuose kūriniuose kyla iš buityje
atsivėrusios netikėtos vizijos, per kurią kasdienybės akimirka įgyja erotinę
potekstę ir estetizuojančią reikšmę. Eilėraštyje Bekonas
rytą skirtingi objektai sugretinami išmoningai žaidžiant spalvų ir medžiagų
paralelėmis: bekonas buvo standus / tarsi pripumpuotas oro / raudonskruostis
uodegėlė žaviai / susukta spirale o balsas! / ankstų saulėtą rytmetį / virš
auksinių šiaudų įsirėžiantis / į švelnų viduržiemio rūką! o / baltaodė ir
stambiakrūtė šėrėja / nešanti saldžiai garuojantį jovalą! šviesūs / šeriai
valiūkiškos akys baltai raudona / skerdiena ant nikeliuoto kablio! balti / apdarai
švarus katafalkas o raudonskruostė / virėja! o proporcingas kūnas! dešimt / jo kojų
bus tvarto plotis dešimt aukštis / ir dvidešimt ilgis ir viena / dviašmenis peilis
bekonas buvo standus / bei rausvas tarsi saulėtekis5.
Fragmentiška skyryba, tarytum atsitiktinai kapojamos
eilutės ir nekintantis emocinis tonas kuria dviprasmybę: vaizduotėje regime vieną
keistą pavidalą, turintį abiejų eilėraščio objektų moters ir gyvulio
bruožų. Vaizdo kūrimo principas primena kiną, kuriame dideliu greičiu mirgantys
kadrai pasąmonėje transformuojasi į netikėtus vaizdinius, sukurtus daugiau juslių, o
ne objektyvaus matymo. Taip raudonskruostis paršelis pagal paradoksalų panašumą
priartinamas prie raudonskruostės virėjos; pagal tai dėliojamos reikšminės poros:
standus bekonas stambiakrūtė šėrėja; šviesūs šeriai šviesūs apdarai
švarus katafalkas; ir jau sunku pasakyti, kam priklauso valiūkiškos akys ir
proporcingas kūnas. Erotizuota yra ne daiktavardžių, o būdvardžių kalba: standus,
rausvas, stambiakrūtė. Šiame eilėraštyje atskleidžiamas pirminis geidulingumas,
žemuoju kūniškumo aspektu priartinantis žmogų prie gyvulio. Moters
ir kiaulės šokiruojantis sugretinimas, gyvuliško prado raiška pasirodo ir kitame
tekste: Tarp kriuksinčių paršų <
> vario bokšte / Mylėk ją,
maurojančią6.
Spalvine raiška, kalbėjimo būdu giminiškas
eilėraštis Pienas ir pomidorai, tačiau prasminiai akcentai skiriasi. Pirmame
tekste iškeliamas žemasis kūno geidulingumas, o šio eilėraščio jaudulį
sukelia įsivaizduojama komunikacija. Eilėraščio pagrindas buitinė kasdienybės
situacija, paliktas raštelis: brangusis / nupirk du butelius pieno ir du /
pomidorus. Tačiau šis eilėraštis ne apie pieną ir pomidorus. Šiame paprastame
raštelyje užkoduotas santykis, kurį išreiškia kreipinys ir dviskaita. Pirminis K.
Platelio užfiksuojamas žmonių komunikacijos lygmuo yra buitinis, daiktiškas,
materialus. Kalbama apie kasdieniškus dalykus, be dvasinės įtampos. Tačiau buitiško
žmonių bendravimo refleksija atveria gilesnį patirčių lygmenį, slepiantį žmonių
santykius; pro kasdienybės paviršių prasišviečia dvasios gelmė. Eilėraštis
kuriamas iš asociacijos, kurią sukelia raštelis. Mylimos moters paliktas prašymas yra
impulsas, kuris paskatina lyrinio subjekto jausmų sklaidą. Dviskaita du buteliai
pieno ir du pomidorai išsiskleidžia dvejopa asociacija. Pienas balta oda,
pomidorai raudonos lūpos. Buitiškas ir idealus pradai kūrybine pastanga yra
suartinami, tobulas grožis atskleidžiamas kasdienybės akimirkoje. Šiame kūrinyje
erotinis santykis atskleidžiamas per netiesioginį bendravimą. Mylimoji palieka
raštelį kaip savo pačios ženklą. Raštelyje perkeltinėmis reikšmėmis kuriamas
moters paveikslas: ji myli (brangusis), jos oda balta ir raudonos lūpos.
Eilėraščio spalvos kontrastingos ir atitinka tobulo grožio kanoną (Snieguolė),
pomidorų sultingumas primena erotinį pradą, vaisingumo, moteriškojo grožio
simboliką. Juslingumą sustiprina mintys apie lytėjimą (tekės pro lūpas į
skrandį / po to ji šluostysis balta / servetėle o pomidorai / raudoni kaip lūpos jų
sulčių / srovelė srus smakro marmuru / kol ją nubrauks baltas delnas); jis
išreiškiamas ir tiesiogiai: jos akys spindės geismu. Talentingai estetizuota
erotinė fantazija priklauso jau minėto vyriškojo matymo laukui. Kūrybinė sąmonė
mąsto asociatyviai: pieno baltumas prišaukia odos vaizdinį, pomidorų sultingumas
tiesiogiai mintį perkelia į geidulio sferą, identifikuojamą su moterimi. Subjekto
geismas išsakomas iš pirmo žvilgsnio neutralia pabaigos fraze: jis būtinai nupirks
/ du butelius pieno ir du / pomidorus. Vaizduotėje sukonstruotas asociatyvus vyksmas būtinai
turi realizuotis.
K. Platelio eilėraščiuose pienas turi kelias
reikšmes: jis yra ir buitinės realybės ženklas (Pilstydami viens kitam kasdieninių
pokalbių pieną), ir ypatingo moteriškojo prado reprezentantas: Jį sutraukia it
varškę iš jos spinduliuojančio pieno. Pieno kaip gyvybės syvų simbolika primena
Deivės Motinos archetipinę figūrą: o deive / Motina mūsų visų, mylimoji
bedugnėm įsčiom! Moteriškumas ir motinystė K. Platelio poezijoje yra organiškas
vienis, geidulingumas siejamas su vaisingumu, kuris išreiškiamas pasikartojančiais
strėnų, klubų, dubens, pilnų krūtų įvaizdžiais. Meilės akto troškimas
(Atlydys slegia smegenis it geležinis puodas. / O geismas it kergiantis jautis) ir
pats aktas, kuris buitiškai (moterį verčia ant menčių, / Ropščias ant jos ir
darbuojasi be įmantrybių), metaforiškai (Ir staiga aiškus ritmas pripildo
sustingusį kūną, / ir iš tamsos gelmių / pakyla šiurpi jėga, žalčiu
šnypščiantis viesulas <
> Taip žmogus gimsta ir dar
kartą gimsta) ar mitologiškai (Staiga aukso krioklys nukrinta, / Akinančia
šviesa nutvieksdamas vario skliautą, / Džiaugsmingai jį įsčios priima, ir gyvybės /
Delne suspurda mažasis Persėjas) atliekamas dažname eilėraštyje, nėra vien
masinis erogeninių zonų pasikutenimas7, bet būties
prasmė, šventoji pasaulio jungtis, gimdanti gyvybę. Moteris yra geidžiama, nes
turi gimdymo galią: Štai ką tik pastojusios moters kūnas, / Kai įsčios godžiai
užsiveria, / Sugniauždamos gemalą. Moters tuščiaviduriškumas vertinamas
kaip patologija, ėjimas prieš prigimtį, kuris pavirsta į nėštumo nutraukimo
problematiką ir moralinį požiūrį eilėraštyje Mąstanti moteris.
K. Platelio poetinio pasaulio ontologija pirmiausia
susijusi su įsčių motyvu. Apvaisinimo, nėštumo sąvokos dažnos jo eilėraščių
leksikoje: Elgetos meta į mane savo sėklą. / Praeitim šis kūnas nėščias,
ateitim apsunkus krūtinė. Sėkla yra vyriškasis moters gimdymo
galios atitikmuo, o toks dažnas sėklos ir apvaisinimo motyvo pasikartojimas (anot S.
Gedos, tarsi čia darbuotųsi koks daugiavarpis lietuviškas Priapas, laistantis
sėklą Patrimpas8), K. Platelio eilėraščiuose gausūs
falo simboliką įkūnijančių žalčių, gyvačių įvaizdžiai gali būti siejami su
vyriškuoju nepilnavertiškumo kompleksu. Tuščių įsčių vaizdinys, perkeliamas į
vyriškos savivokos sferą: Klausausi lašų teškenimo į savo vienatvės dubenį,
atskleidžia tokią filosofinę moters ir vyro santykio interpretaciją, kuriai gali būti
artima C. G. Jungo archetipų teorija, išskirianti vyro moteriškąją esybę
pasąmoninį idealios moters provaizdį Animą. Vyras be moters,
metaforiškai mąstant, yra tuščiomis įsčiomis; erotinis santykis yra būties
pilnatvės sąlyga, antrosios sielos dalies trūkumas sukelia kančią: Ar pažįstate
geismą, kai kiekviena ląstelė, / rodos, yra atskirta / Nuo mylimosios ar mylimojo, /
Padalinta aštraus kalavijo ir tik siaubo jėgos dėka / Laiko savy nustėrusį skystį
gyvybės? / Ar pažįstate kūną / Vientisą guolį savo dvilytei sielai?9 Pagal žmogaus prigimtinį dvilytiškumą K. Platelis kuria
filosofinį meilės apibrėžimą: Meilė yra tas trečiasis, kurs du sugrąžina į
vieną. Įsčių motyvo daugiaprasmiškumas primena pasaulio sukūrimo mitą jos
yra ir ontologinis vanduo, ir kosminis kiaušinis (dvilypis kiaušinis oro
įsčiose). Moteriškoji gimdymo galia K. Platelio interpretuojama kaip visatą
valdantis pirminis gyvybės impulsas. Vandens motyvas taip pat įvairuoja: jis leidžia
apsivalyti, tad turi ir biblinę reikšmę; šiltas įsčių vanduo, šaltas
mirusiųjų buveinė. Mirtis ir gimimas sueina į vieną būties tašką ir atkartoja
heraklitiškąjį vandens-žemės-sielos ryšį, pagal kurį mirusi siela virsta vandeniu,
vanduo žeme, o iš vandens vėl atgimsta siela.
Moteris K. Plateliui yra paslaptinga, nepažini,
įkūnijanti prieštaringus jausmus, tačiau geidžiama. Meninį pavidalą geismo objektui
moteriai suteikia mitologiniai įvaizdžiai. Dažniausiai pasikartojanti moters
figūra yra vadinama trimis skirtingais vardais, tačiau jie visi žymi vieną provaizdį.
Artemidė, Diana, Žvorūna graikų, romėnų ir lietuvių medžioklės ir žvėrių
deivė, įkūnijanti švelnaus moteriško grožio ir kruvino žiaurumo priešingybes
(prisimintina ir eilėraščio Bekonas rytą stambiakrūtė virėja su dviašmeniu
peiliu ir katafalku). Mitologines moteriškąsias figūras vienija jų valdomos mistinės
galios. Medžiotojo ir miško deivės susitikimas apverčia įprastą lyčių
hierarchiją, autorius lėmėjos vaidmenį atiduoda moteriai, kuri paprastai užima vyrui
skiriamą užkariautojo, medžiotojo, prievartautojo vietą: Jos kūnas lankstus it
katės, / O įsčios valdingos ir godžios. / Ji atima sėklą. Iš antikinės
mitologijos pasitelktas archajinis siužetas apie nežemiškų galių turinčią
moterį-deivę ir karžygį (jo figūra K. Platelio poezijoje žymi vyriškąjį
identitetą), eilėraščiuose yra realizuojamas įtaigiais pirmapradžio gaivališkumo
vaizdiniais: Žengiant per jį Dianai, iš sudraskyto žvėries, / Plūstančio
drumzlinu polaidžio vandeniu, / Virs šviesiaplaukiu jaunuoliu su standžiais
raumenim. Kruvinarankė Žvorūna subjektui sukelia prieštaringus jausmus,
nubloškiančius jį į pasąmonės gelmes, kuriose psichoanalizės tėvas S. Freudas
išskyrė literatūrologų pamėgtą dvilypį žmogaus būties principą: malonumų
troškimą ir mirties baimę. Atrodo, kad Platelio poezijos
pasaulį valdo du patys stipriausi instinktai: griaunantis mirties ir kuriantis
meilės10. Anot S. Freudo, Erosas, arba seksualinė
energija, yra istorijos varomoji jėga, tačiau ji tragiškai susiduria su Tanatu, arba
mirties potraukiu. K. Platelis, tarytum nesipriešindamas šiai kritikų identifikuotai jo
poezijos metafizinei prasmei, savo eilėraščiuose ištaria: Sąnarius siaubas ir
geismas sukausto ir kartoja: ir dabar jau aistra <
> ir dabar jau
mirties baimė; Ir balta oda paslėpusi karštą kraują, / Ir po karštu krauju
paslėpusi mirtį, ir po mirtim / Kitą gyvybę. Medžioklės deivė atstovauja
chtoniškajam gamtos pasauliui. Paslaptingas pirmykštis geidulingumas slypi gamtoje:
Artemidė, Diana, Žvorūna įkūnija žmogui nepavaldų amžinąjį gyvybės ir mirties
ciklą: Ir žmogaus noras gyventi, man atrodo, yra demoniškas. Ko
gamtoj yra: tylos, ramumo, bet gamtoje esama ir labai daug siaubo, rijimo ir tamsos yra,
kovos už būvį, baisaus negailestingumo, <
> spontaniško gyvybės siautulio,
realaus misticizmo11.
Kitas moteriškųjų figūrų triptikas Sirena,
Undinė, Laumė ontologinio vandens pasaulio atstovės, savitos dėl savo
zoomorfiškumo: Tavo kūno bedugnis akivaras / Pažadina geismą, žiaurumą, baimę ir
vėl užmigdo; Nesi juk nei moteris, nei žuvis keistas jūrininkų / Geismų
krešulys. Jos bene labiausiai erotizuotos, pilnos materialaus kūniškumo. Jos verčia
žmogų blaškytis tarp bauginančio prigimties mistikos pojūčio ir nevaldomo potraukio:
|
Žvilgsnis pro lapų tankmę
paralyžiuoja sąnarius
gelbėtis? dėtis ramiu? priešintis?
Ji atsiskiria nuo medžių kamienų,
Nuo rudagalvių švendrių,
siekiančių krūtis.
Jos odos auksas yra susijungęs su vaisiaus
Švelnumu, aistros įkaitintas oras,
Rasos lašai
rusvuose papilvės plaukeliuose
Laužia begėdiškus spindulius12. |
Visi moters pavidalai K. Platelio poezijoje
susilieja į bendrą Deivės Motinos archetipą:
|
Bet ji daugiau nei pavidalas, ji
tos jūros vanduo,
Stebuklinga substancija, nudievinta, nenutikrovinta,
Pasaulio siena, Didžioji Motina, Deivė,
Mėgstanti kraujo aukas, ritualinį vyro ir moters
Susijungimą ant savo šventyklų altorių,
Skambant ekstatiškai muzikai, kuomet jos žynės
Plūsta ir taškos kartokom, svaigiai kvepiančiom sultim<...>13. |
Šiame vaizdinyje suliejamas aptartasis Eroso ir
Tanato nulemtas būties dualizmas; dieviškosios moteriškumo galios, gyvybės syvų,
sėklos motyvas; mistifikuotas moters ir vyro santykis. Taigi K. Platelis kuria
teakratinės (tea deivė) kultūros viziją, kurioje viešpatauja Deivė Motina,
valdanti kosmogoninį gimimo, mirties ir atgimimo ciklą. Kultūros ir istorijos atmintis
papildoma individualios meninės vaizduotės pavidalais, kuriuos įkvepia geismas ir
erotinės vizijos, suteikiančios vyrui pasyvumo, o moteriai aktyvumo reikšmes. Šiuose moteriškumo pradą iškeliančiuose tekstuose erotizmas yra
meilės gaivalo kuriama vienovė, sau pakankama visuma, audringas gyvybių
susiliejimas, nemąstomas, savitikslis ir abejingas aplinkai14.
K. Platelis ne sukuria naują moteriškumo reikšmę, bet atkuria ją geidulingas
šėlsmas, vaizduojamas prigimties dvilypumas (moteris-žvėris, moteris-žuvis) atkuria
zoomorfinius senųjų deivių pavidalus, taip pat primena graikų dionisijas. Literatūros
teoretikai, aptarinėdami Dioniso mitą, šį aistrų dievą sieja su moteriškuoju pradu.
Gimdos susitraukimai menstruacijų ir gimdymo metu antikinėje mitologijoje buvo suvokiami
kaip Dioniso įsiveržimas į moters vidurius. Gimdymas yra
prigimtinio gaivalo proveržis; gimdymo aktas siejamas su mistine moters jėga15.
Deivės Motinos archetipas yra vienijantis kitus
įvaizdžius, tačiau ne vienintelis. Retesni K. Platelio poetiniame pasaulyje moterų
paveikslai taip pat iškyla iš antikinių mitų: mitinio siužeto transformacija
eilėraštyje Pagautas rūkas atkartoja Apolono persekiotos Dafnės virsmą lauro
medžiu; interpretuojama Pigmalijono, pamilusio savo kūrinį, istorija; minimi atskiri
mitologiniai ir istoriniai vardai (Elena, Afroditė, Sapfo); taip pat biblinių tekstų
fragmentai pasirodo Salomėjos figūra su tikslia nuoroda į jos paveikslo kilmę
(Salomėjos šokis).
Eilėraštyje Moteris ir šešėlis greta
bendro moteriškojo prado yra formuluojama filosofinė problema, kurios atošauką galima
būtų rasti Platono olos alegorijoje: viskas šešėliai, kas esti už mūsų
rankų, / Gniaužiančių karštas tikrovės strėnas, / Už apvaisinimo, gimdymo, kūno
darbo, mirties? Šis klausimas išreiškia juslinės realybės tapatinimą su tikrove:
ko nepatiriame juslėmis, to negalime apibrėžti, o tik kvestionuoti. Platono olos
alegorijai įdomiai oponuoja M. Buberis knygoje Aš ir Tu anot jo, antikos
filosofas tiki paneigsiąs šešėlinę tikrovę ir papasakosiąs olos gyventojams apie
neva tikrąją realybę. Tačiau tikrovė gali būti tik asmeniškai patiriama, o ne
įkurdinama tekste olos gyventojams tikrovė yra ne kas kita, o tik tie šešėliai,
kuriuos ugnis meta ant olos sienos, nors filosofas įkalbinėja juos nusigręžti nuo
individualiai patiriamos tikrovės ir patikėti tekste užfiksuota tikrąja realybe.
K. Platelio filosofinė idėja, artima buberiškajai, išreiškiama paskutinėmis kūrinio
eilutėmis: Taip Homeras / Iš žodžių sutvėręs pasaulį, / Lieka aklas / Kaip
kurmis.
Erotizmas K. Platelio poezijoje kyla iš prigimtinių
gyvybės impulsų, jo kuriamas moters portretas įkūnija moteriškumo esmę ne vieną
ribotą savybę, bet jų sintezę. Geismo objektas yra vaisinga, gyvybės paslaptį
sauganti moteris. Žiaurumu ir kraujo kvapu alsuojanti Žvorūnos figūra ir jos
antikiniai pavidalai realizuoja slaptus pasąmonės troškimus, o chtoniškoji undinė
moteriškų figūrų geidulingumą papildo mistiniu dvilypumu. Introspekciškai
apibrėžiamos erotinės aistros ištakos: Tačiau tai nereiškia, kad ji nekyla iš
juodų sielos gelmių / Sapnuose ir vizijose, neišplaukia / Su žaliais maurais ant
veido, krūtų ir pilvo. Nagrinėjant K. Platelio poetinę erotiką, adekvačiausi
atrodo epitetai: pirmapradė, pirmykštė, archetipinė. Iš tiesų jo poezija yra
ontologinė, nes akcentuoja pirminių būties potyrių reikšmę. Eilėraščiuose,
kuriuose ryški erotinė potekstė, yra sprendžiamas amžinasis žmogaus būties
klausimas, subjektas įkurdinamas tarp gimimo ir mirties, Eroso ir Tanato. Filosofinis
poezijos prasmių kontekstas, intensyvi būties problematika K. Platelio erotinėms
vizijoms neleidžia pasilikti paviršiniame kūno geismų refleksijos lygmenyje. Galima
kalbėti apie jo erotinės potekstės potekstę metaforiniai vaizdai slepia
geidulingą meilės aktą, o po juo amžinąjį ontos, gyvybės rato ciklą.
Kasdienybės, buitinių įvykių fone, mitologizuotose vizijose atsiskleidžia gyvybinis
impulsas, pirminis žmogaus instinktas būti.
1 G e
d a S . Homeras atsikrausto į bažnyčią // Literatūra ir menas. 1995.
Birželio 24. (Atgal>>>)
2 J o n a i t i s M .
Heraklito upės gaiva // Metai. 1996. Nr. 2. P. 108. (Atgal>>>)
3 P l a t e l i s K .
Prakalbos upei. Vilnius: Vaga, 1995. P. 53. (Atgal>>>)
4 Ten pat. P. 342.
(Atgal>>>)
5 Ten pat. P. 14.
(Atgal>>>)
6 Ten pat. P. 335.
(Atgal>>>)
7 J o n a i t i s M .
Heraklito upės gaiva. P. 107. (Atgal>>>)
8 G e d a S . Homeras
atsikrausto į bažnyčią. P. 4. (Atgal>>>)
9 P l a t e l i s K .
Prakalbos upei. P. 69. (Atgal>>>)
10 M i t a i t ė D .
Tarp meilės ir mirties // Metai. 1991. Nr. 7. P. 179. (Atgal>>>)
11 G e d a S .
Man gražiausias klebonas varnėnas. Vilnius: Vyturys, 1998. P. 68. (Atgal>>>)
12 P l a t e l i s K
. Prakalbos upei. P. 67. (Atgal>>>)
13 Ten pat. P. 340.
(Atgal>>>)
14 K v i e t k a u s k a s
M . Mito pabaiga: lygiosios // Metai. 2001. Nr. 3. P. 142.
(Atgal>>>)
15 Palyginimo dėlei galima
paminėti, jog pagal budizmo filosofiją gimdymo galia neleidžia moteriai patirti tyros,
dvasingos būties ir išsivaduoti iš prigimties gniaužtų. Buda iš pat pradžių į
savo vienuolių gretas moterų nepriimdavo. Pranašas buvo įsitikinęs, kad moterys
pavojingos, juk jos išjudina gimimo ratą ir taip įkūnija gyvenimo godulį.
(Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|