|
<< Atgal
ALVYDAS ŠLEPIKAS
Elektrinis vieversys
Prieš dešimt metų rašiau Metų žurnalui
esė. Guliu dabar, jau kelinta naktis, ir užmigt negaliu. Prisimenu tą savo tekstelį
Blunkančios spalvos. Pavadinimą ėmiau iš Vytauto Mačernio Songs of
Myself. Ten lyrinis personažas stebi mergaites ant vandens ir regi daugybę
spalvų, kurios blunka:
|
Ten yra mergaičių, ir jų rūbai turi daug
spalvotų dėmių.
Mano akys yra liūdnos, nes jos mato daug
spalvų, kurios blunka.
Mergaitės yra neprotingi padarėliai, ir jos
žaidžia jaunystės
spalvomis... |
Vis dėlto V. Mačernis rašė kaži kaip
džiaugsmingai, skaidriai, su tyru, visa smelkiančiu liūdesio atšešėliu, o aš tada
naiviai maksimalistiškai, katastrofiškai, niūriai, kraupiai piešdamas
nudvasėjantį, spalvų ir atspalvių netenkantį dabarties pasaulį, kuriame rašytojas
(ar kitas koks menininkas), užuot drastiškai darkęsis, privalėtų (tuometine mano
nuomone) stabdyti savo kūrybines ambicijas, kitaip sakant, cenzūruoti tai, kas plūsta
iš jo sąmonės ir pasąmonės, kad pats netaptų pasaulio tvarką ardančiu dekadentu.
Kad menininkui reikalinga savikontrolė, pritarčiau ir dabar, tačiau nenoriu pats su
savimi tuometiniu nei diskutuoti, nei pyktis, nei prisiminti, koks nesubrendęs,
ar priešingai, koks protingas buvau. Nenoriu rašyti niūriai, nenoriu kalbėti apie
globalines problemas, pasaulinius procesus, visatos sandarą. Seniai žinau, kad pasaulis
nesikeičia, keičiamės tik mes, kiek prisimenu (o ir kiek neprisimenu), visada kur
nors kas nors kariavo, drebėjo žemė, veržėsi ugnikalniai, kilo revoliucijos,
serijiniai žudikai pasirodydavo tai Denveryje, tai Zelenogorske
Karai vyksta net ir
tada, kai, rodos, aplinkui taika šeimose vyrai pjaunasi su žmonomis, marčios su
anytomis, seneliai su anūkais, senmergės ir senberniai patys su savimi. Kadangi
menininkai (man regis, ypač rašytojai) yra tuo pat metu ir vedę ir viengungiai, ir
seneliai ir anūkai, ir aukos ir žudikai, ir vyrai ir moterys, todėl jie ypač daug
laiko praleidžia kariaudami savo smegeninėse su savo ego ir keisčiausiais savo
demonais. Apie tai aš nenoriu rašyti.
Vartausi naktį lovoje, negaliu užmigti.
Pasnaudžiu, susapnuoju kaži ką, verčiuosi ant kito šono, nemiegu, nemiegu, vėl
prisnūstu, vėl atbundu. Įkyriai sukasi makaulėje mintis, apie ką ir kaip
norėčiau dabar parašyt? Dabar, po dešimties metų. Apie tai, kad, anot Juozo Miltinio,
nereikia gravituoti su šūdu? Bet juk, deja, tikriausiai gravituoju: rašau kažkokius
niekus televizijoms, verčiu nežinia kam reikalingus tekstus, vaidinu kažkokiuose
spektakliuose, kurie jau rytoj bus amžiams užmiršti ir niekas jų neprisimins, išbluks
net jų nuotraukos, vardus nuplaus vanduo liks tuštuma. Tuštuma, kaip tuščia
dirva, permerkta pavasarinio lietaus. Taip, noriu rašyti apie pavasarį, apie skaidrų ir
giedrą dangų, apie čiobrelių kvapą, apie pavasarinius bobausius, apie plaukuotus
vabalus, apie gurguliuojančius upelius. Noriu rašyti šviesiai ir linksmai, ir
svarbiausia apie nieką. Noriu nesirūpinti nei savim, nei kitais, negalvoti apie
literatūrą, apie kasdienius rūpesčius, negalvoti apie nieką. Betgi kokia puiki proga
pasvarstyti, papokštauti kad ir apie pavasarį, kai tavo esė bus išspausdintas pirmame
pavasario numeryje. Kita vertus, kodėl reikia pokštauti?
Guliu vasario naktį nemigos lovoje ir vartausi.
Tylu, tik žinau, kad toli, anapus mano būsto
sienų, teka upės, kvepia, liejas upės... Ir paukščiai... Ir žuvys... Beveik miegu,
apsikabinęs iliuziją, jog pasaulis išauš kartu su pavasariu, ir išauš toks gražus
ir naujas, viskas pasikeis nereikės šlapti kojų, klampojant per patižusias nuo
natrio chlorido sniego pusnis, dangus bus skaistus ir tyras, saulė atsispindės giros
butely, juk gersiu tik girą nereikės nieko gerti, nes visa bus šviesu ir net sielos
užkaboriuose nebeliks jokių šešėlių... Nusipirksiu meškerę, vaikams naują
palapinę, nebesipyksiu su žmona, mesiu viską, kas trukdo, viską, kas skandina, viską,
kas žudo, žeidžia... Iš kažkur atsiranda delfinas, šypsosi, aš beveik jau miegu,
jau beveik miegu iliuzijų pataluos...
Staiga: Bumpt!
Atsimerkiu. Delfino nėra. Kas čia buvo? Aaaa... Ir
vėl... Tik šitaip anksti?
Atsikeliu, prieinu prie lango taip, taip... Taip
aš ir maniau: prie mūsų namo neseniai įrengta sankryža, joje stovi susidūrę du
nedideli automobiliai. Vienas raudonas, o kitas toks... gal rudo spanielio spalvos?
Vėl avarija. Čia nuolat susidaužia automobiliai. Anksčiau nežinojau kodėl, bet
pasikalbėjus su vienu taksistu man paaiškėjo. Pagrindinis kelias anksčiau buvo tas,
o dabar kitas. Šviesoforo nėra, o žmonės nežiūri į ženklus, pasakė jis
man. Tada aš įrodžiau taksistui, kad klysta: Ne, pagrindinis kelias a n k s č
i a u buvo tas, o d a b a r šitas. Klausykit, tikrai!
Vadinasi, vėl pakeitė.
Du vyriškiai mojuoja rankomis, kažką vienas kitam
aiškina. Du kelyje susitikę ožiai juk tuščia aplink, visiškai, dar tik pusė
keturių... Nieko negirdžiu, matau tik pantomimą ar begarsį filmą. Regis, abu
nusiramino, kalbasi, matyt, bando susitarti... Gal vienas ar kitas kiek išgėręs, gal
nenori policijos? Iš raudono automobiliuko išlipa moteriškė, ji truputį svyrinėja,
paskui ima keistai kiloti rankas, galbūt kažko reikalauja ar šiaip bando diriguoti
vyriškiams. Staiga vienas vyriškis trenkia kitam, tas lyg ir nori trenkti atgal, bet
nespėja, nes už jį greitesnė moteriškė, ji smūgiuoja mušeikai į nosį, tas iš
netikėtumo atšlyja, jam iš nosies pasipila kraujas... Tie du (vyras ir moteris
karatistė) susėda į raudoną automobiliuką... Pasirodo policijos žiburėliai, man
atsibosta spoksoti, aš atsigulu ir vėl bandau susapnuoti delfiną.
Tačiau į galvą lenda kvailiausios mintys, it
kirmėlės rausiasi smegenyse, krebžda. Imu svarstyti apie šviesoforus... Neseniai
susipažinau čia, Lietuvoj, su dviem simpatingais broliais dvyniais iš Toržoko (toks
miestas netoli Uralo, Tverės srity). Abudu lyrinės tradicijos tęsėjai poetai.
Vienas jų (Vasilijus) padovanojo man savo knygą. Kitas (Aleksejus) nepadovanojo, nes
neturėjo. Užtat jis turėjo gitarą ir visur nešiojosi ant peties kaip tikras Bremeno
muzikantas. Vaikštinėjom su broliais poetais po Vilnių, lankėm bažnyčias ir smukles,
ragavom šaltibarščius ir krupniką... O jie vis negalėjo atsistebėti: Klausyk, bet
ar tikrai pas jus veikia raudona spalva? Veikia, atsakiau turėdamas omeny
šviesoforų raudoną spalvą. Visada, kaip gali neveikti, jeigu šviesoforai
pastatyti. Jie suprato, kad turi veikti šviesoforai, jeigu jie pastatyti. Ir pas juos
veikia šviesoforai, bet raudona spalva ne. Kaip neveikia? stebėjausi.
Jeigu šviesoforai pastatyti, kaip gali neveikti raudona spalva? klausiau nuo
šaltibarščių kiek įšilęs. Galiausiai supratau, kad jeigu Rusijoj dega tau žalia
spalva, o vairuotojams raudona, tai nereiškia, kad gali eit ramus skersai gatvę. Todėl,
kad krasnyj svet nedejstvujet. Tada labai išdidus savo naujiems bičiuliams sakiau,
kad pas mus veikia, visada veikia raudona spalva. Ir dar kaip! Pas mus ir raudonos
nereikia, gali atsigulti vidury gatvės, ir niekas ant tavęs neužvažiuos. Va kokia pas
mus tvarka. Tuojau pat šitą būdą išbandėm atsiguliau vidury plačiausio kelio.
Pagulėjau (tiesa, neilgai). Zapad, zapad, sakė man broliai dvyniai kilnodami
stikliukus vyno, kotoroje Suktinys nazyvajetsa. Paskui vos suspėjom į
traukinį, tačiau buvau laimingas, jaučiausi atlikęs labai patriotinį aktą.
Aha, ateis pavasaris, viskas tada bus kitaip
jokių girtų didvyriškumų, jokių... Bet, tiesą sakant, jeigu pas mus krasnyj svet
rabotajet, vadinasi, gerai. Juk viskas prasideda nuo smulkmenų iš pradžių
vienas važiuoja kur nori, tada kitas gula kur nori, o trečias pasiima bet ką, kas
atseit niekieno... Nors... kai pagalvoji, jeigu kaime kažkoks pusgalvis gandrėda
iššaudo gandrus lakstydamas muitinės džipu, tai gal nelabai veikia ta raudona
spalva... Jeigu sankryžose niekas nežiūri į ženklus ir susiduria tuščiame nakties
kelyje, o paskui daužo vieni kitiems snukius, tai gal nelabai... Tikriausiai dar ne
zapad...
Guliu, vartausi, laukiu delfino, baidau, varau šalin
tris šimtus per tvorą šokančių avių... Staiga girdžiu: Džer džer džer
džer... tiesiai į smegenis kažkas gremžiasi. Ritmingai ir nuobodžiai,
ritmingai ir taip jau įkyriai, nors pasiusk... Kas tai galėtų būti?.. Aaaa...
Kiemsargis... Tai jis gremžia sniegą kieme, tiesiai po langu. Ne aš vienas girdžiu
kiemsargį: tap tap tap... Tai mano taksas nusprendė, kad jau rytas... Ateina nuo durų,
iš savo kampo, ir ima uostyti man veidą, tapsenti aplinkui stalą, paskui vėl prikiša
šunišką savo snukį ir laižo man ausį... Eik velniop, bjaurybe, pykstu ant
Dešriaus, bet keliuosi, nes juk neužmigsiu, kai šitaip įkyriai iš vidaus mano
kaukolę skaptuoja kiemsargio kastuvas ir šitas, dar šitas prakeiktas šunėkas tapsena
grindimis, šnopuoja į ausį...
Kieme ką tik prisnigta, šuo skęsta sniege,
šokčioja vis keldamas priekines kojas aukštyn, paskui ima vartytis, dūkti. Užsirūkau
cigaretę, prieinu prie kiemsargio Stepano. Jis paprašo cigaretės, prisidega, giliai
traukia dūmą, šnopuoja. Pažadinai mane, sakau. Pažadinai su tuo savo
kastuvu. Ar negali vėliau pradėti gremžti to sniego? Negaliu, sako.
Ką aš padarysiu, kad sninga ir sninga? Va užsieny, sako, yra elektriniai, lyg
ir panašūs į tokius, kuriais bobos plaukus džiovina, mašinom elektrinėm ten viską
sutvarko. Pas mus greit elektros visai nebus. Kodėl gi nebus? stebiuosi.
Prodali, prodali vsio zapadu, vsio razbazarili, sako jis man (kalba tai
rusiškai, tai lietuviškai, nes pats baltarusis: vis pas seserį važiuoja į
Baranovičius). Paporina man apie Ignaliną, apie jos uždarymą, apie Adamkų, daug
jis ten toj Baltarusijoj sužino. Nebesiklausau, nes mane greitai užknisa visokie kvaili
postringavimai. Reikia esė rašyt, o jis man apie tai, kad Lukašenka dabar pastatys
atominę elektrinę ir paliks mus progreso uodegoj basus, be elektros, NATO tada
nepadės...
Šuo net vizga visas, nori bėgti toliau, stadiono
link, o aš, jo šeimininkas, nežinia kodėl stoviu su kažkokiu diedu, rūkau ir niekur
neinu...
Klausykit, sakau, Stepanai, ką jūs
kalbat, ar užmiršot jau Černobylį? Neduok Dieve, jeigu tiesa apie tas Lukašenkos
statybas. Nervinuosi aš. Kaip čia gali nesinervinti? Ne Lukašenka mane erzina, bet
šitas senis, kuris mane pažadino, o dabar samprotauja apie elektrą ir progreso uodegą.
Tai ko nevažiuoji ton savo Baltarusijon? klausiu, kai galutinai įkyri
kiemsargio tauškalai. Gal ir važiuosiu, atsako išdidžiai. Numetu cigaretę,
sukuosi eiti. Palik dar porą cigarkų, sako mentalinis elektrikas. Ištiesiu
jam pakelį elemo ir nueinu...
Atominis Lukašenka, svarstau sau vienas.
Piktas esu, pavasario neprisimenu. Staiga mokyklos stadione mano Dešrius iš sniego
pakelia pulkelį kurapkų. Jos garsiai plakdamos sparnais pakyla, ir, apsukusios ratą,
vėl dingsta sniege. Šuo, spiegdamas Vito balsu, lekia paskui kurapkas, skęsta puriam ir
baltam žiemos apklote. Kurapkos vėl pakyla, šuo vėl jas vejasi. Ir dar kartą...
Galiausiai paukščiams įkyri ir jie pakyla virš medžių, nutolsta Europos
pusėn.
Kurapkos man priminė pokalbį su bičiuliais.
Sėdėjom kavinėj, kas alų, kas kavą gurkšnojom, šnekėjom apie bet ką, nes gera
kalbėt niekam nieko neįsipareigojus. Kažkas prisiminė Sigito Gedos aprašytą
plazdantį didžiulį juodą vieversį. Kaip jis gali būt didžiulis ir dar juodas?
klausė vienas. Matyt, labai skaisti saulė, labai šviesus dangus, o tada iš
apačios vieversys gali atrodyti juodas, išmąstė kitas. O aš mačiau
didžiulį, riebų, va tokį, kaip kurapka, praskėtęs rankas kaip žvejas sako
Aidas. Pakilo į dangų ir čyru vyru. Negali būt kaip kurapka, sako
Liudvikas. Nebūna tokių vieversių. Mačiau, atkerta Aidas. Lygiai
toks kaip kurapka. Gal tai buvo elektrinis vieversys? klausiu. Ha ha
ha, žvengiam visi. O kodėl negali būt elektrinis vieversys, jeigu gali būt
elektrinis ungurys? Kadaise aš tokį eilėraštį buvau parašęs, sako
Aidas. Čyru vyru kepenozė virš manosios praeities. Ha ha ha
kepenozė, juokiamės patenkinti. Geras eilėraštis, sako Liudvikas.
Bet nebūna elektrinių vieversių.
Klampoju per šviežią purų sniegą ir galvoju:
Trauk ją galas tą prakeiktą žiemą. Ką galvoja mano skęstantis sniege šuo,
nežinau, bet jis vis zuja ieškodamas nuskridusių tolyn kurapkų. Kvailas taksas.
O pasaulis vis toks pats. Jis niekada nesikeičia.
Jo nepakeistų net elektrinis vieversys.
Tikiu, kad net ir atominis Lukašenka nepakeistų.
Pasaulį pakeistų nebent tik visur v e i k i a
n t i raudona spalva.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|