|
<< Atgal
Šiandieninės lietuvių
literatūros centras: kur jis?
Pokalbyje dalyvavo literatūros kritikai Viktorija
DAUJOTYTĖ, Laimantas JONUŠYS, Mindaugas KVIETKAUSKAS, Jūratė SPRINDYTĖ, Regimantas
TAMOŠAITIS ir rašytojas Herkus KUNČIUS.
Mindaugas Kvietkauskas. Mūsų literatūros
kritikoje, viešosiose diskusijose pasirodo vis daugiau svarstymų apie naujausios
lietuvių literatūros statusą, kokią reikšmę ji turi mūsų tradicijos tąsai, ar
galime kalbėti apie augantį naują, gyvybingą literatūros tradicijos klodą, apie
naują centrą. Kasmetinėse diskusijose apie naujas knygas tai bando apibrėžti
Lietuvių literatūros instituto mokslininkai, su tokia problema susidūrė straipsnių
rinkinio Naujausioji lietuvių literatūra (19882002) autoriai. Šiemet sausį
Vilniaus Rotušėje įvyko lituanistų diskusija apie knygų, kuriančių tautą, likimą,
kur taip pat keltas klausimas, ar visuomenė dar suvokia dabartinę literatūrą kaip
turinčią kokį nors reikšmingesnį vaidmenį. Išvados nėra džiuginančios, kalbame
ne tiek apie gyvai vykstantį literatūros tradicijos transformavimąsi, o apie tai, kad
ji neišliks, jei nebus išorinės valstybės paramos. Atrodo, pati literatūra nebetiki
tuo, kad galėtų išlaikyti savo reikšmę, išlikti tam tikru centru be politikų
pagalbos. Literatūros žmonės jaučiasi esantys pašalėje, ir nebegalintys tikėti, kad
iš šios pašalės savaime galėtų išaugti koks nors centras.
Tai ir skatina klausti, ar tebetikime, kad
literatūros tradicijos sąvoka yra prasminga? Jei pripažįstame, kad lietuvių
literatūra turi tam tikrą istorinę tapatybę, kurios egzistavimas, raida ir kitimas
tebesitęsia, tai turėtume bent nujausti, kur šiuo metu yra lietuvių literatūros
tapatumo centras. Kas šiandieną yra tie autoriai ir kūriniai, kokie yra tie rašymo ir
mąstymo principai, su kuriais pirmiausia sietume lietuvių literatūros tradicijos
naują, gyvybingą ir mums aktualią tąsą? Kas šiandien labiausiai formuoja lietuvių
literatūros savimonę, kas esmingiausiai kuria jos, kaip pasaulėžiūros, kokybę?
Kokius autorius galėtume įvardyti kaip šiuo metu reikšmingiausius mūsų visuomenei?
Pirmame 2005-ųjų Metų numeryje latvių
literatūrologas Guntis Berelis teigia: Literatūroje nuolat egzistuoja tekstai,
esantys centre, ir tekstai, esantys periferijoje. Tačiau <
> postmodernizmo
autorius vienija tai, kad niekas jų nevienija. Nors priklausantys vienai ir tai pačiai
paradigmai, jie siekia išsiskirti tiek iš buvusių paradigmų reprezentatyvių tekstų,
tiek tarpusavyje. Todėl aš noriu pasakyti, kad literatūroje nėra patvaraus centro.
Arba centras yra visur visiškai reali postmodernistinio tarpsnio situacija. Ar tai
yra ir dabartinę lietuvių literatūros būklę atitinkanti diagnozė? Tad gal derėtų
visai nebekalbėti apie literatūros centrą kaip apie pasibaigusios epochos prietarą?
Gal tiksliau būtų diskutuoti apie nepastovius, pasirodančius ir išnykstančius
policentrus (kaip siūlo G. Berelis), ir įsivaizduoti literatūrą ne kaip žemės
reljefą su kalnais, keliais ir horizontais, o kaip judančią magmą? Gal netrukus
literatūros autoritetų visai nebereikės, kiekvienas literatūrinis aš bus pats
sau centras, o jų vis dar ieškantiems kritikams patartina atsipalaiduoti? Gal reikia
palikti patiems skaitytojams susirasti tuos centrus, kiekvienam pagal savo skonį ir
kriterijus? O vis dėlto gal tai tik laiko tarpsnis, ir mus turėtų iš jo vesti
naujo centro, esmingai pratęsiančio tradiciją, ilgesys?
Regimantas Tamošaitis. Man maždaug aiškios
tos įtampos literatūros procese tarp tradicijos, naujovių, tarp literatūros ir
politikos, tarp visuomenės gyvenimo ir visų šiuolaikinės civilizacijos iššūkių.
Bet per Vilniaus Rotušėje vykusį lituanistų pokalbį apie knygų, kuriančių
valstybę, likimą buvo įtikinamai pasakyta, kad literatūra šiandien nebekuria
valstybės, nebeturi tų funkcijų. Sovietiniu laikotarpiu lietuvių literatūrai dar buvo
grįžusi pareiga išsaugoti kultūrinę tapatybę, kurti Lietuvą. Šiuo metu literatūra
tokio vaidmens nebeatlieka, kūrybinis procesas darosi autonomiškas, nors, antra vertus,
jį veikia kiti įtakos laukai komercinis, vartotojiškas ir pan. Man abejotina
mintis, kad šiandien mes galime turėti fundamentalių, išliekančių klasikų iš tų
autorių, kurie rašo pastarąjį dešimtmetį. Pasikeičia situacija, ir tie dalykai
pasitraukia iš dėmesio centro tarkime, ir Ričardas Gavelis jau tampa istorija.
Įdomiau darosi kas kita tie veiksniai, kurie dabar daro įtaką mūsų mąstymui ir
kreipia literatūros tradiciją į naują perspektyvą. Tie dabartiniai centrai, kuriuos
norėtųsi ir įvardyti kaip konkrečius tekstus ir autorius, jie visgi, reikia
pripažinti, yra kintantys, nuolatos judantys. Pavyzdžiui, šiuo metu Amerikoje gyvuoja
vienkartinės knygos jos pasirodo, sukelia triukšmą, apie jas diskutuojama per
televiziją, tačiau tokios knygos, atlikusios komercinį vaidmenį, labai greitai
dingsta, tai trumpalaikė literatūra. Vytauto Bikulčiaus straipsnyje apie prancūzų
romaną mane sudomino tai, kad Prancūzijoje vartojama sąvoka naujos mirusios
knygos: tokios knygos gali būti ir vertingos, bet jos iš karto yra pasmerkiamos
užmarščiai, nes jų nėra kam skaityti.
Taigi kažkokie panašūs procesai pradeda veikti,
man atrodo, ir mūsų literatūros pasaulį, sukeldami chaosą, kriterijų sumaištį, ir
kai mes kalbame apie literatūros tekstus, dažnai nebežinome, ar kai kurie skambūs
vardai yra svarbūs dėl kūrybinių pasiekimų, ar jų svarbą mums įteigia reklamos
priemonės.
Remdamiesi G. Berelio mintimis, galėtume
pripažinti, kad nereikia ieškoti kažkokių aiškių centrų, nes jų yra daugybė. Bet
visgi egzistuoja tam tikri autoriai ir tekstų masyvai, ir jie veikia literatūrinį
kontekstą, rašančiųjų sąmonę galbūt ne tiesioginėmis įtakomis, bet kaip
oponuojantis rašymas. Esant tam tikriems autoritetingiems tekstams yra galima įvairi
literatūrinė tradicija. Atsiranda tam tikra visata, kažkur tarsi sukasi tos galaktikos
planetos su savo gravitacijos, traukos ir atostūmio laukais. Šioje kintančioje
sistemoje sunku numatyti, kurie iš tekstų ir autorių taps nepajudinamu kurios nors iš
galaktikų centru.
Bet vis dėlto norėtųsi manyti, kad tokių centrų
esama, nors jų reikšmės ir nuolat kinta. Kas lemia ateinančios kartos rašymą, ar
literatūros mados, ar mokykla? Neatmesčiau minties, kad rašantiesiems daro poveikį ir
tai, kas sužinoma mokykloje mūsų literatūros istorija. O su literatūros klasika
konkuruoja populiarioji literatūra, televizija. Žinių apie literatūrą vis daugiau
ateina per vizualinę informaciją.
Atvirai pasakius, sunku apibrėžti problemą, ir
sunku nustatyti, kas centras.
M. Kvietkauskas. Bet lietuvių literatūra
nėra koks nors itin didelis, neaprėpiamas masyvas. Jeigu, Regimantai, sakai, kad yra tam
tikros atskiros galaktikos, susidaro jų traukos centrai, tai turbūt bent lietuvių
literatūroje galima pajausti, kur jie yra. Kaip juos galėtum konkrečiau įvardyti?
R. Tamošaitis. Tai tiesiog garsiausiai
minimos pavardės, dažniausiai žiniasklaidoje išnyrantys veidai, didžiausių tiražų
sulaukiančios knygos, produktyviausi autoriai. Todėl aišku, kad negalima apeiti J.
Ivanauskaitės, S. Parulskio, M. Ivaškevičiaus. Jie daro įtaką, nežinia, ar pačią
geriausią, bet tiesiog jie yra garsūs. Garsas humanitarų sferoje yra svarbus
veiksnys
M. Kvietkauskas. Žodžiu, galėtumei sutikti,
kad šiandieniniai literatūros centrai ir jų reikšmė formuojasi iš esmės veikiant
komerciniams procesams.
R. Tamošaitis. Gal tai laikinas reiškinys,
bet kol kas atrodo taip. Autoriai ryškūs, tačiau jų literatūra darosi kažkokia
anonimiška. Joje vis mažiau individualumo ženklų. Prisitaikoma prie vidutiniško
pirkėjo, t. y. skaitytojo.
Viktorija Daujotytė. Beveik paradoksas
yra autorių centras, bet tų autorių literatūra nėra centras, nėra jaučiama kaip
centras.
Jūratė Sprindytė. Aš vis dar manau, kad
bet kurioj literatūroj egzistuoja dvi linkmės. Yra knygų, kurios svarbios skaitytojui,
bet yra ir tokių, kurios svarbios pačiai literatūros saviraidai. Aš mąstau būtent
pagal tokį dichotominį principą. Aišku, kad vidutinių skaitytojų dauguma turi savo
centrą, ir čia galima išvardyti tas pavardes, kurios akademinės sferos žmonėms nėra
maloniausios E. Malūkas, D. Vaitkevičiūtė, Elena de Strozzi. Jų literatūra popsinė,
nes jie rašo taip, kaip dauguma skaitytojų nori. Juos pastebi žiniasklaida ir spalvoti
žurnalai. Matyt, iš kokio taško žiūri, toks tavo literatūros centras ir yra.
Matomiausias, žinoma, dienos aktualijų centras, formuojamas rinkos, kartais draugų
aplinkos. Patekti į jį visada padeda ekstravagancija, skandalai, visokie kuriozai ir
panašūs dalykai. Viešoji erdvė dabar labai palanki kaip tik tokiai literatūros
linkmei. Čia galima minėti ir įvairaus rango premijas. Kažkaip man prisimena Jurgis
Gliauda, kuris už savo romanus yra gavęs septynias Draugo laikraščio premijas,
bet ar daug jo kūryba turi bendra su literatūros centru?
Norėčiau kalbėti apie tą centrą, kurį kritikai,
akademinės sferos žmonės turi formuoti. Nes į tą centrą turi remtis literatūros
kanonas, literatūros istorija, mokyklos programa; juo galėtų remtis tie žmonės, kurie
dar mano, kad literatūra yra svarbi, kad ji gali kažką reikšti, kad ji veikia mūsų
mąstyseną. Aišku, kiekvienam kuriančiajam yra malonu manyti, kad jis pats yra centras
ir kad visa kita dabartinėje literatūroje tik daug pakraščių pakraštėlių ar
centrelių. Bet vis tiek nacionalinė literatūra turi turėti savo centrą. Galbūt tai
yra šiek tiek senamadiška, bet manau, kad mūsų kultūrai, kuri nėra tokia laiminga ir
subrendusi kaip kitos, tas centras yra ganėtinai svarbus.
V. Daujotytė. Kad ir kaip žiūrėtume,
centras yra visuotinė sąvoka. Esame veikiami ir įcentrinių, ir išcentrinių jėgų,
gyvename heliocentrinėje sistemoje. Centras yra ratas, esame jo įsukami ir sukamės.
Prisiminiau K. Donelaitį: kaip sukasi jo žemės laikas metų ciklu, kaip saulė kopia,
paskui vėl nusitolina, atstoja nuo mūsų, išeina iš mūsų. Tokie atitikmenys galbūt
yra universalieji pasaulio principai. Žiūrint į literatūros istoriją, matyti, kad
joje visą laiką buvo vienaip ar kitaip formuojamas ir formuluojamas centro paieškos
procesas ar dėsnis. Jeigu žiūrėtume ir į sociumą taip pat suvoktume jį per
centrus.
Bet lygiai taip pat matome, kaip jau kalbėjo
Regimantas, kad kultūroje dabar veikia išcentrinės jėgos. Pasaulyje, priešingai,
dabar bandoma globališkai jungtis, vienytis. O kultūra yra išcentrinama. Dabar mes
esame išmokę naujosios kalbos, naujosios retorikos, todėl bijome įsivaizduoti save
savo pasaulio centre, bijome įsivaizduoti centre savo tautą, kalbą. Bijome netgi
europocentristinio mąstymo. Greičiausiai ta baimė irgi yra pagrįsta, galbūt ir
motyvuota žmonijos patirties.
Nuo tokių bendresnių minčių grįžtant į
realybę, sąmonėje savaime iššoka, sakykime, Šiuolaikinio meno centras ir kaip
vaizdinys, ir kaip gerokai grėsminga realybė, kurią jaučiame ir kaip slegiančią,
spaudžiančią. Žinome dailininkų reakciją į šį centrą, gerų dailininkų; ir tų,
kuriuos aš tebeįsivaizduoju dailės centre. Ši reakcija rodo, kad centrų tarpusavio
santykiai šiandien yra daugialypiai. Aišku, suvokiame ir tai, kad vienas kuris centras
daugiau galios įgyja kaip nors palaikomas. Kaip užsiminė Mindaugas, mes irgi prašome
palaikymo literatūra prašo palaikymo iš valstybės, iš politikų. Čia slypi ir
pavojaus galimybė. Jeigu literatūra tikisi būti valstybės palaikoma, formuojama, tai
ji turi atlikti ir tam tikrą ideologinį vaidmenį. Kita vertus, ar visada ideologija
turėtų būti suvokiama kaip negarbinga, kenksminga? Gal iš tiesų mes esame tokioj
situacijoj, kai filologija, kuri kūrė valstybę, dabar laukia atsakomojo judesio
dėmesio valstybės, kuri palaikytų filologiją, kultūrą, literatūrą, leistų jai
išlikti. Bet ar tas išlikimas su palaikymu nebus inertiškas? Sunku, žinoma, viską
įsivaizduoti.
Pagalvokime, kas iš tiesų suformavo dabartinio
lietuvių literatūros centro sampratą, apie kurią dabar mes užuominomis kalbame.
Vieną jų (populiariosios, skaitomiausios knygos) suformavo skaitantys žmonės, į
kuriuos reikia žiūrėti pagarbiai. Šiukšlynų žmonių problema atrodo bemaž
aktualiausia, tad ir romanai apie tai ras savo skaitytojų auditoriją. Aukštesnio,
nepalyginamai reikšmingesnio centro sampratą mums formavo mugės: knygų mugių, o gal
apskritai prekybos ideologija arba principai. Centrą mums ir įtvirtino Frankfurto mugė.
Iš tiesų, kas buvo joje pristatyta kaip tinkama, tą mes ir priėmėm kaip atitinkamos
svarbos reiškinius. Nors negalima sakyti, kad tai būtų menki ar prasti tekstai, bet
kelia nerimą tai, kad ne savaime jų reikšmė susiformavo. Kultūros centro
savaimingumas man yra principas, jo tvirtumo arba natūralumo ženklas. O mugė kai kurių
autorių vardus tiesiog legitimavo kaip tinkamus centrui, kaip centrines literatūros
figūras.
Prisiminiau Žemaitę galbūt bus tinkama ją
čia paminėti. Kelionėje į Šidlavą ji aprašo maldininkų kelionę ir
skverbimąsi į centrą stumdymąsi, bandymą patekti ten, kur kažkas vyksta: sako
pamokslą, nualpo kažkas, garsiai kalbasi, vagis įkišo ranką į kišenę. Žmonės
nori prasiskverbti į centrą, pamatyti. Žemaitės išmintingoji sąmonė, atsiskirianti
nuo to, kas vyksta, reziumuoja: Žmonės kaip vanduo eina, maišosi, stumdosi, o
jau netoli durų šauksmas, klyksmas, rodos, smaugosi. Šilima neapsakoma, dulkių
negalima išsižioti. Moteriškas apalpusias velka, tik velka laukan. Velka iš
centro
Aišku, moteriškas pirmiausia. Tas Žemaitės vaizdinys man duoda dabartinio
centro sampratą, net literatūros. Bet negalima nepastebėti, kad šiandien tos
moteriškos, kurios Žemaitės laikais ir perkeltine prasme buvo velkamos laukan, dabar į
to centro vidų labai stipriai stumiasi, jeigu ir į nesantį, tai numanomą centrą.
Ir ne vieną vardą čia turėtume minėti; iš jau įsitvirtinusiųjų, kai ką jau ir
minėjome, J. Ivanauskaitę, R. Šerelytę. Iš naujesnių tikrai dar reikėtų
paminėti L. S. Černiauskaitę, turinčią daug galimybių tapti gera prozininke ir,
atrodo, turinčią iš ko kurti meną. Daivą Čepauskaitę, irgi jau įsitvirtinančią,
B. Jonuškaitę, ramiai parašančią gerų tekstų, V. Šoblinskaitę Vilkų
marčios autorę.
Laimantas Jonušys. Sunku kalbėti apie dabar
įsitvirtinantį kokį nors centrą dėl kelių priežasčių. Vienas dalykas, kaip rodo
literatūros istorijos patirtis, tuos centrus mes dažniausiai įžvelgiame
retrospektyviai, t. y. žvelgdami į praeitį, nes dažnai savo laikotarpiu rašytojas
klasiku nelaikomas, pripažįstamas tiktai vėliau. Kitas dalykas, kuris vėlgi
objektyviai komplikuoja šią temą, yra tai, kad, kaip jau buvo užsiminta,
postmodernizmo epochoje centro sąvoka apskritai darosi abejotina. Galbūt yra keletas
centrų, jeigu juos dar galima pavadinti centrais. Ir trečias dalykas, kuris komplikuoja
klausimą lietuvių literatūros, ypač prozos, atveju, yra tai, kad sovietmečiu buvo
sąmoningai aukštinamas socialinis buitinis realizmas, taip pat ir poetinis realizmas.
Toks reiškinys kaip postmodernizmas čia pasirodė tiktai vienu kitu blyksniu, kai
Vakaruose jis jau buvo įsitvirtinęs. Modernizmas, nors ir stiprus, bet per visą XX a.
visada liko kažkaip ne lietuvių literatūros centre. Mums jis nebuvo svarbiausias. O
dabar, kai visi varžtai nukrito ir kai atsivėrė visas pasaulis, mes labai staigiai
atsidūrėme postmodernizmo epochoje. Kai kurie rašytojai ir kai kurie tekstai, kurie
dabar dominuoja ir sulaukė daug dėmesio, gali būti pripažinti kaip tipiški
postmodernistiniai kūriniai. Taigi turim polifoninį, t. y. gana sudėtingą, vaizdą, ir
galbūt iš tikrųjų viską bus galima vertinti tik praėjus tam tikram laikotarpiui. Bet
tendencijų jau galima įžvelgti.
Pirmiausia, kalbant apskritai apie postmodernizmą,
reikia paminėti, kad literatūros situacija ir literatūros procesas šiuo atžvilgiu yra
kitoks, negu, pavyzdžiui, dailės arba rimtosios muzikos. Taip yra visame pasaulyje, ne
tiktai Lietuvoje. Literatūroje nėra tokio ryškaus grynosios postmodernistinės raiškos
dominavimo arba nėra ryškaus avangardinės raiškos dominavimo. Šiuo požiūriu
literatūra yra konservatyvesnė ne tiktai Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. O vis
dėlto galima kalbėti jeigu ir ne apie tam tikrus centrus, tai apie gana ryškias
tendencijas, sakykime, prozoje. Tie autoriai, su kuriais mes daugiausia siejame pastarojo
laikotarpio Lietuvos literatūrą, iškilo po chronologiškai, mano nuomone, labai
ryškios skiriamosios ribos. Tai 1989-ieji, kurie yra labai svarbūs grynai formaliai,
kadangi nuo tų metų atsirado tikroji žodžio ir kūrybos laisvė. Tais metais pasirodė
du R. Gavelio romanai, kurie, mano manymu, ir išliko geriausi jo kūriniai: Vilniaus
pokeris ir Jauno žmogaus memuarai (tais metais jį išspausdino Pergalė).
Šituose romanuose iš karto pasirodė iki šiol ryški tendencija: rimtosios literatūros
aspiracijos derinamos su tam tikrom populiariosios arba masinės literatūros raiškos
formomis, t. y. bandoma surasti tokią patrauklią, gyvą formą, kad ji galėtų būti
priimta ir suprasta didesnio žmonių rato, kurie galbūt šiaip negalėtų gilintis į
kokią nors elitinę, hermetišką literatūrą. Ta tendencija ryškiai išliko ir yra
aiškiai matoma geriausių ar bent labiausiai pripažįstamų rašytojų kūryboje.
Dar kitas dalykas: kai kalbame apie centrus ir tuos
autorius, kuriuos galėtumėm įvertinti, tai vėlgi aiškėja, kad mes juos visada labiau
linkstam pripažinti žvelgdami į praeitį. Kai R. Gavelis ir J. Kunčinas mirė, jie
gana greitai tapo vos ne klasikais. Ir jeigu, neduok Dieve, atsitiktų taip, kad staiga
mirtų J. Ivanauskaitė, tai kitą dieną jinai irgi būtų pripažinta beveik
nekvestionuojama klasike. Šie trys autoriai ryškiai išsiskyrė paskutiniojo XX a.
dešimtmečio lietuvių prozoje. Mano nuomone, jie visi trys parašė tik po vieną arba
du labai gerus romanus, jų kūryboje buvo gana daug balasto, bet ji vis dėlto yra labai
reikšminga, ir, be abejo, svariai įeis į lietuvių literatūros istoriją. Dar vienas
autorius, kurį aš dabar drįsčiau pavadinti galbūt jau gyvu klasiku, ir neabejotinai
vienu iš centrų, yra L. Gutauskas, ir čia aš pabrėžiu, kad kalbu tik apie jo prozą.
Tačiau kyla ir abejonių, kaip šito autoriaus reikšmė bus vertinama iš ateities
perspektyvos, kadangi L. Gutauskas nepatenka į vyraujančios literatūrinės mados
kontekstą, nes, kaip jau minėjau, lietuvių literatūroje šie procesai realizmo,
modernizmo ir postmodernizmo vystėsi gana gretutinai. Iš tikrųjų L. Gutauską
galima laikyti gana tipišku gyvos ir autentiškos modernistinės raiškos, ne
postmodernizmo, autoriumi. Dėl to jisai lyg ir išsiskiria, lyg ir iškrenta, atrodo lyg
paraštėje atsidūręs.
V. Daujotytė. Aš norėčiau paklausti. Kai
kalbate apie J. Ivanauskaitę, J. Kunčiną, R. Gavelį, sutinku, kad tai yra gana
vientisas, atpažįstamas pagal tam tikrus principus centras. Bet ar L. Gutauską
galėtumėte įrašyti į tą patį centrą, ar sakote, kad tai yra jau kitas centras, o
galbūt netgi opozicinis?
L. Jonušys. Galbūt dėl to aš ir sakau,
kad jis yra lyg nepritampantis.
V. Daujotytė. Bet ar užtektų paaiškinti
tuo, kad vieni autoriai yra postmodernistinės stilistikos, negrynos arba bent jau
apygrynės postmodernistinės raiškos, o L. Gutauskas modernistinės? Ar užtektų
šitos dimensijos centrui apibrėžti? Ar čia dar reikia kažkokių papildomų
argumentų, kad centras būtų jaučiamas kaip tam tikra trauka?
L. Jonušys. Galbūt tokį teiginį būtų
galima apipinti įvairiais argumentais. Pavyzdžiui, L. Gutausko kūryboje labai rimtai ir
netgi tragiškai keliami tokie klausimai menininko pašaukimas, menininko santykiai su
visuomene, jo nepripažinimas ir išskirtinumas. Pastarieji modernistinėje literatūroje
yra labai svarbūs ir reikšmingi. Juos galima nagrinėti visiškai atsiribojus nuo
skirstymų į modernizmą ar postmodernizmą.
V. Daujotytė. Man šita mintis rūpi štai
dėl ko. Atrodo, kad mes bandome užčiuopti bent jau du realiai šiandien esančius
centrus, kurie vienas be kito tikriausiai būtų ir neįmanomi. Tarkim, vienas centras yra
tas, kuris jau buvo aptartas ir kuriame stovi mūsų jau minėtos figūros. Jos iš tiesų
bent jau kvestionuoja menininko įsipareigojimą visuomenei, jo atsakomybę arba, tiksliau
sakant, meninės egzistencijos prasmės klausimą. Bet yra ir kitas centras ar epicentras,
kuriame ne vienas L. Gutauskas, šalia jo iš karto galime vardyti kitus žmones. Aš,
sakykime, čia matau O. Baliukonę, D. Kajoką, A. A. Jonyną, V. Juknaitę, dar gyvai
tebejaučiamą N. Miliauskaitę
Ir ne tik.
L. Jonušys. Taip, žinoma. Vėliau galbūt
paaiškės, kuris iš tų centrų reikšmingesnis. Mano požiūriu, geriausia būtų, kad
jų buvimas nebūtų suvokiamas kaip konkurencija, o tiesiog kaip paralelės, kurios
skirtingais raiškos būdais tik praturtina lietuvių literatūrą. Gerai, kad nėra vieno
dominuojančio centro, kurį mes pripažintume kaip kanoną, o kitką reiktų atmesti.
Dar viena pastabėlė. Regimantas paminėjo kaip
faktą, kad rašytojai dabar jau nebejaučia atsakomybės už tautos tapatybės
išsaugojimą, už kalbos išsaugojimą, už tam tikrą tautos kultūros išlikimą. Šiuo
atžvilgiu, manau, yra labai gerai, nes tai žymi naują mūsų kultūros kokybę. Nebėra
tos būtinybės, nebėra tos grėsmės, nors kai kam atrodo, kad grėsmės dabar yra
kitos, iš Vakarų, bet jos jau visai kitokio pobūdžio. Jos, esu įsitikinęs, nekelia
pavojaus pačiai kalbai, pačiai kultūros raiškai lietuvių kalba. Niekada per lietuvių
tautos istoriją lietuvių kalba nebuvo taip įsitvirtinusi visame visuomenės gyvenime ir
visoje kultūroje kaip dabar. Ši situacija yra jau tiesiog tam tikra kultūrinė
prabanga, tam tikras komfortas. Rašytojas jaučia, kad ir be jo pastangų visa tai
išliks ir kad jis nebeprivalo rūpintis visuomeniniais ir kultūriniais dalykais, jis
tiesiog gali rūpintis tuo, kas jam svarbiausia: individualia asmenine kūryba, kuri
turės išliekamąją vertę. Be abejo, nebejausdamas pareigos rūpintis visuomeniniais
dalykais, jis gali būti individualesnis, originalesnis. Kai yra daugiau individualybių,
tai jau savaime kultūra turtėja.
J. Sprindytė. Čia noriu pacituoti vieną
mintį, ties kuria susimąsčiau. Vytautas Kubilius, 1972 m. rudenį grįžęs iš Maskvos
(jis ten dalyvavo kažkokiam renginy), rašo dienoraštyje: Sutriuškinimo jausmas.
Visi principai ir siekimai, kuriais iki tol buvo remtasi, atrodo sumalti ir beviltiški:
1) nacionalinio savarankiškumo ir savitumo idėja; 2) frondavimo valdžiai; 3)
literatūros savarankiškumo. Visi šitie punktai ir šiandien skamba pakankamai
aktualiai. 1972-aisiais, R. Kalantos susideginimo metais, V. Kubilius konstatuoja, kad jau
atėjo galas esamo režimo liberalėjimui, kad gniaužtai stiprėja. Nors mums ir atrodo,
kad dabar yra laisvė, bet ji turi siaubingą naują konjunktūrą. Šitos naujos
konjunktūros siautėjimas mūsų rinkoje, mūsų europėjimo procese, man atrodo, yra
tolygi grėsmė. Literatūros originalumas, apie kurį, Laimantai, kalbėjai, man regis,
nėra toks autentiškas, kaip norėtų rašytojai. Tarkim, tą rodo ir naujausias S.
Parulskio romanas kaip rašytojas dabar supančiotas. Be abejo, tai konjunktūra, nors
aš nežinau, kiek jai pasiduodama sąmoningai, o kiek nesąmoningai. Bet čia aš
matau didžiulę grėsmę literatūros savarankiškumui. Nors išoriškai atrodo, kad
viskas yra puiku, kad iš tikrųjų mes turim absoliučią laisvę, šnekam, ką norim.
Herkus Kunčius. Aš galvoju, kad jeigu taip
diskutuojam, tai reiškia, kad mūsų mąstyme daug yra XIX a. romantizmo šleifo. Kaip
tik todėl kalbame apie atsakomybę tautai, kalbai. Kita vertus, šiais laikais rašantis
arba kuriantis dailę žmogus yra priverstas susidurti su ta konjunktūra, nes jis turi
išgyventi. Tokia yra tikrovė: jeigu jis nedėsto universitete, tai kaip daugiau galėtų
finansiškai išsilaikyti. Dėl to aš labai pozityviai žiūriu į Europos Sąjungą:
tikiuosi, kad jaunoji karta, ateisianti gal ir į literatūrą, turės galimybių dirbti
visoj Europoj ir iš to išgyventi. Pavyzdžiui, mano kartai tai yra nelemta.
Dabar apie tuos naujus traukos centrus. Žinoma, ši
trauka gana stipriai susijusi su komercija. Tai matyti ir iš S. Parulskio romano. Bet
pabandykime kitaip į šią problemą pasižiūrėti. Kadangi gyvenu ne tik Vilniuje, bet
ir Kaune, tai važinėdamas sutinku įvairių žmonių. Didžioji jų dalis, manau, turi
vienokį ar kitokį išsimokslinimą. Kelionė trunka maždaug pusantros valandos. Bet aš
matau, kad važiuodami tie žmonės visai nieko neskaito. Daugių daugiausia jie užsideda
ausines. Tačiau Vokietijoje ar Lenkijoje žmonės, judantys iš taško A į tašką B,
išsitraukia knygas dažniausiai detektyvus ar kelioninius romanus. Jie turi savus
literatūrinius traukos centrus, savo kalbą, savo mąstymo principus. Čia, lyginant su
mumis, aš matau esminį skirtumą. Mano galva, yra labai gerai, jeigu žmonės skaito,
jeigu jie atranda sau vertingą literatūrą, suvokti literatūrinį tekstą
yra labai didelis intelektualinis darbas. Jeigu žmonės tai daro, aš nereikalauju, kad
jie skaitytų R. Gavelį ar L. Gutauską, svarbu, kad jie skaito.
V. Daujotytė. Tokia įdomi staigi mintis:
sakot, visa tai XIX a. romantizmas, kai kalbame apie atsakomybę kultūrai. Bet iš kitos
pusės didaktinis, šviečiamasis literatūros vaidmuo, tai juk irgi tikras XIX
amžius. Mes džiaugiamės, kad pasodiname žmones prie knygos, kad vėl tarsi reikia
skaitymėlių liaudžiai. Ir vėl tarsi XX a. pradžioje klausiame: kur tikroji tautos
literatūra, kur mūsų elitinė sąmonė?
M. Kvietkauskas. Tačiau dabartinėje Vakarų
Europoje ar netgi Lenkijoje žmonių, kurie skaito ne tik detektyvinius romanus
kelionėse, yra taip pat nepalyginamai daugiau nei pas mus. Šitas skirtumas akivaizdus.
Todėl manyčiau, kad literatūros padėtis labai priklauso nuo visuomenės pilietinio ir
kultūrinio brandumo. Bent viena tikra tiesa, kurią per Nepriklausomybės metus galėjome
patikrinti savo patirtimi, yra ta, kad laisvos visuomenės pilietinė branda, jos
mentalitetas lemia labai daug: ir jos raidos gyvumą, ir politinių, socialinių problemų
mastą. Visa tai labai priklauso nuo pilietinio mąstymo, nuo žmonių vidinių principų,
nuo sąmonės. Taip pat ir rimtosios literatūros padėtis. Todėl aš pritarčiau V.
Daujotytei, kad ši mūsų situacija primena ir XX a. pradžią. S.
Kymantaitė-Čiurlionienė, ilgėdamasi aukštosios lietuvių kultūros ir literatūros,
1909 m. savo Lietuvoje konstatavo: Per maža subrendusių visuomenės žmonių,
kad galėtų vykti rimtas darbas.
Pernai man padarė stiprų įspūdį Metuose
išspausdintas A. Sverdiolo straipsnis Rėtis, migla ir korys apie dabartinę
lietuvių kultūros stagnaciją, rezignaciją ir anachroniją. Tai tarsi šiuolaikinė S.
Kymantaitės-Čiurlionienės studijos versija. A. Sverdiolas daro negailestingą išvadą:
lietuvių kultūrai trūksta tekstų, palaikančių jos stuburą, o be jų ji lieka
bestuburė; lietuvių kultūra vis dar labai primena neišsivysčiusį organizmą, kurio
gyvavimo terpė kolba, o geriausiu atveju rėtis arba korys. Tokiai kultūrinei
bendrijai reikia tekstų, kurie skatintų jos savirefleksiją, reanimuotų atmintį,
aktualius savo tradicijos ir tapatybės apmąstymus. Kažko, kas liudytų, kad, nepaisant
viso dabarties purvo, laikai vis dėlto pasikeitė, kad gyventi galima nebe tik
prisitaikant prie visuotinio absurdo. Kažko, kas pripažintų savo gyvenimo kūrybą
esant prasminga. Kažko, kas paliudytų, kad aukštesnes prasmes turintys žodžiai nėra
tik tušti melo apvalkalai, bevaisė ideologija ir propaganda, kaip buvo įspausta į
brandžiojo socializmo kartos sąmonę. Tokie literatūros tekstai gal padėtų atpažinti
ir J. Sprindytės minimas naująsias konjunktūras, ir laikytis prieš jas, kiek tai
įmanoma, opoziciškai. Kad ir kaip mūsų kontekste tai atrodytų nepagrįsta, aš
asmeniškai laukiu ir tikiuosi naujų išdidžios kultūrinės sąmonės tekstų,
atsiliepiančių į visuomenės pilietinio brandumo poreikį.
Literatūra pirmiausia turi būti atsakinga pati
prieš save. Man regisi, kad tik iš tokių pozicijų šiandien ji galėtų prasmingai,
aštriai analizuoti ir dabartinį socialinį gyvenimą. Nuolat sakome, kad mūsų prozoje
šitos analizės lyg ir trūksta, kad tiktai populiarioji literatūra atsiliepia į
šiukšlynų žmonių problematiką, bet paviršutiniškai, darydama iš viso to
sensaciją. Kodėl rimtoji proza jaučia sunkumų, kai bando atsigręžti į dabartinį
socialinį kontekstą? Man atrodo, tiesiog todėl, kad yra pakrikusi jos pačios vidinė
pasaulėžiūra, savosios vertės pojūtis, o visuomenės gyvenimo analizei reikia turėti
aiškesnių vidinių vertės orientyrų. Naujausia lietuvių proza lyg nesusivokia, į
kokius klausimus pati sau turėtų atsakyti, kad išsiaiškintų, kodėl ji vis dar
egzistuoja. O tikrojo centro reikšmę, manau, vis dėlto įgyja tokia literatūra, kuri
sugeba kurti prasmingos žmogaus pasaulėžiūros skliautą. Ji turi įrodyti, kad geba
perimti šį darbą iš ankstesnių literatūros kartų, nepaisant visų naujų savo
filosofijos ir raiškos ypatybių, ar jos būtų postmodernistinės, ar kitokios.
Kadangi taip manau, tai leidžiu sau turėti nemažai
abejonių dėl to, ar žinomiausi šiuolaikiniai mūsų rašytojai sudaro tikrą, iki
ankstesniųjų reikšmės pakylantį centrą. S. Parulskio, J. Ivanauskaitės, M.
Ivaškevičiaus, G. Grajausko ir kai kurių kitų autorių kūryboje vis dėlto nuosekliai
ima viršų ta postmodernizmo forma, kuri telkiasi į tuščiavidurę žmogaus
egzistenciją, įrodinėdama, kad iš tokios egzistencijos nėra išeities, nes ją lemia
pati žmogaus prigimtis. Palyginti net ir J. Erlicko groteskiška tiesa dar palieka vieną
pozityvią išeitį humorą, nors ir juodą. Galbūt dėl to net ir kai kurie mūsų
literatūrologai, intelektualai visai rimtai bando J. Erlicką sodinti į šiandieninės
mūsų literatūros gyvojo klasiko sostą. O šiuolaikinio mūsų centro literatūros
tekstuose įsivyrauja totalios tuštumos monotonija, plėtojama rašymo inercijos
stilistika, vidinės literatūros negyvybės tema, kūrybos kaip naikinimo, susinaikinimo
ir visiško niekio principas. Man sunku įsivaizduoti literatūros centrą, kurio
tekstuose nebepaliekama erdvės nei kultūrinės, nei dvasinės ir netgi kūniškos
gyvybės judesiui, nes tokiais judesiais nebetikima, suvokiant juos kaip absurdiškus, o
pačiu geriausiu atveju kaip groteskiškus. Akivaizdu, kad tai nėra vienintelis
galimas literatūrinio postmodernizmo variantas. Čia prisimenu garsųjį itin
postmodernios raiškos vokiečių prozininką W. G. Sebaldą, derinantį literatūrą su
vaizdiniais fotografijų efektais, kuris yra pasakęs: Nemanau, kad galima sukurti ką
nors gero iš etinio kompromiso pozicijos. Postmodernizmas ir vidinis tikėjimas,
atožvalga į bendruomenę, į tradicijos prasmę nėra kokios nors absoliučios
priešpriešos. Negaliu atsikratyti deterministinės minties, kad tuštumos maniera,
užvaldanti šiuolaikinę mūsų žinomiausių autorių postmodernistų kūrybą, yra
tiesiogiai susijusi su niekaip nepraeinančiu mūsų visuomenės posovietinio mentaliteto
paralyžiumi. Vis dėlto ši maniera jau skiriasi ir nuo to, kaip savo kūrybą suvokė R.
Gavelis (jo proza iš tiesų, mano manymu, yra naujos lietuvių literatūros
konfigūracijos branduolys, centras): jam negailestinga iškreiptos, tuščios sąmonės
analizė buvo susijusi su vidiniu intelektualiniu apsivalymu. Tačiau S. Parulskio prozoje
ir esė (tai ypač matyti iš naujo romano Doriforė) judama jau kita trajektorija:
fiksuojamas kūrybingos sąmonės vidinės savinaikos procesas, kuris veda į totalią
tuštumą, į niekį. S. Parulskis man kolei kas išlieka kaip poezijos, kurioje dar
vyksta kraštutinis egzistencinis dialogas, o ne nuodijimasis beprasmybės dujomis,
autorius. Tegul jo proza ir kitų autorių kūryba populiari, gerai išsitenkanti
dabartinio mentaliteto horizonte, pateikianti tam tikrą jo diagnozę, bet manau, kad
savosios tapatybės stuburo ieškančiam skaitytojui (o tokių vis dėlto esama ir pas
mus) ji negali pasiūlyti orientyrų, neatsiliepia į tą svarbų poreikį, kurį aš
suprantu kaip tolesnę tapatybės kūrybą.
R. Tamošaitis. Taigi egzistuoja ne centrai,
bet tuštumos. Gravitacinės skylės, kurių reikėtų išvengti.
J. Sprindytė. Na, tokia kapituliacinė
pozicija kai kurių autorių nėra visai sąmoningai prisiimta. O jie yra populiarūs,
kadangi labai didelė visuomenės dalis mielai su tokia pozicija identifikuojasi. Kodėl
J. Kunčinas dabar yra pastatytas mūsų literatūros centre? Todėl, kad su tokia
autsaideriška ir bohemiška būsena yra labai malonu identifikuotis daugybei
posovietinės jo kartos žmonių. S. Parulskio kartos dalis, matyt, mielai identifikuojasi
su jo pasaulėvaizdžiu, pasaulėjauta, tarsi neturėjimu jokių atramų, ir labai
sąmoninga deklaracija, kad to aš neturiu. Manau, tai gana esminiai dalykai. Bet man
keista, kad yra šiek tiek apeinami ar nepastebimi tie mūsų literatūros reiškiniai ar
autoriai, su kuriais būtų galima identifikuotis ir kitokio mąstymo ar pasaulėvaizdžio
žmonėms. Aš vis primenu P. Dirgėlos kūrybą, nes manau, kad tenai yra ganėtinai
kitokių dalykų, negu dabar dominuojančiose mūsų literatūros erdvėse.
V. Kavolis viename laiške, rašytame
Nepriklausomybės pradžios laikais, atrodo, 1990 m., teigia, kad po išsikalbėjimo
terapijos turėtų ateiti realybės kondensavimo laikotarpis, bet tai vargu ar
kada buvo lietuvių stiprybės sritis. Mano nuomone, ta išsikalbėjimo terapijos
stilistika mūsų prozoje vis dar labai smarkiai dominuoja, ir tai nėra gerai. Aš ją
matau netgi tikrai talentingų autorių L. Gutausko ir R. Granausko tekstuose, o
J. Kunčino ir S. Parulskio kūriniuose ji ypač ryški. Laimei, kai kuriuos autorius
gelbsti ironija. Ši tendencija akcentuoja individo saviraišką, egocentrišką
kalbėjimą visiškai nesusimąstant, ar tas individas turi atramų, ar neturi. Tas
nuolatinis saviraiškos eksponavimas, be prasmės, bet su pasimėgavimu, ir ta
besiliejanti daugiažodystė, nežinau, ar tai girtinos savybės. Realybės
kondensavimo užmojų ar pradmenų aš randu P. Dirgėlos Karalystės epe. Kitas
dalykas, kad lengvų istorijų ar šiaip greitų naratyvų išlepinti skaitytojai tiesiog
neatlaiko ten esančio kondensato.
Dar norėčiau grįžti šiek tiek toliau noriu
prisiminti sovietmetį. Anuomet buvo matomas labai stabilus ir labai aiškiai fiksuotas
centras. O šiandien situacija yra nepalyginamai dinamiškesnė. Ir čia jau turiu
atsiprašyti už asmeniškumą. V. Daujotytė kadaise yra pasakiusi, kad savo knygelėje
apie septintojo aštuntojo dešimtmečio prozos lyrizmą aš pasirinkau tuos autorius,
kurie tada buvo centras. Nustebau aš pati apie tai net nepagalvojau rašydama. Vakar
aš atsiverčiau tą knygelę ir pagal pavardžių sąrašą pažiūrėjau, kuriuos
autorius miniu. Daugiausia dėmesio sulaukė J. Aputis, B. Radzevičius, R. Granauskas, P.
Dirgėla, B. Vilimaitė, R. Šavelis, S. Šaltenis ir D. Mušinskas. Jų kūrinius
analizavau, kadangi tai, mano nuomone, tuo metu buvo svarbiausia, kas literatūroje vyko.
Jų rašymo maniera buvo produktyvi. G. Berelis klausia, ar centre yra autoriai, ar yra
rašymo principai. Tikriausiai vis dėlto daugiau turėtume kalbėti apie rašymo
principus, apie tekstus, apie tekstų visumą, apie tekstų aprėptis, o nebūtinai
vardyti personalijas. Personalija ne visada yra būtina. Pačiai personalijai, aišku, yra
malonu, kai ji linksniuojama. Taigi mano išvardytų septintojo aštuntojo dešimtmečio
autorių principai buvo atnaujintas pasakojimas (impulsyvus laisvumas, mitologija,
ironija) plius egzistenciniai klausimai ir etika be moralizavimo tai pasirodė
patikimas šios prozos išlikimo garantas. Dabar taip rašyti įprasta, bet toks stilius
vakarykštė diena. Jau nebereikia realizuoti kultūroje tų funkcijų, kurias
realizavo minėti autoriai, sovietiniam oficioziniam romanui priešindami tautines
problemas, oponuodami J. Baltušio, V. Petkevičiaus, M. Sluckio, A. Bieliausko, netgi J.
Avyžiaus užsiangažavimui. Ir kai virtuoziškai ištobulinęs lyrinę išpažintinę
rašymo manierą V. Papievis publikuoja gražų romaną, jis nebeturi šansų
literatūroje paskelbt Paryžiaus laiko ilgiau nei vienam sezonui.
V. Daujotytė. Norėčiau reaguoti į rašymo
manieros, į stiliaus klausimą, ir kartu į Mindaugo kalbėjimą. Su daug kuo sutikčiau,
bet negalima užmiršti, kad netgi tuštumos jausmas, netgi neturėjimas ko pasakyti gali
formuoti stilių jau kaip turėjimą. S. Parulskio poezijoje, knygoje Mirusiųjų ir
esė knygoje Nuogi drabužiai, manyčiau, yra nemažų stiliaus laimėjimų. Ir
galima būtų netgi galvoti, ar stilius dabartiniu laiku negali kartais atlikti kai kurių
programinių principų, tikslų vaidmens. Dėl to, kai kalbi reaguodamas į teisingą A.
Sverdiolo mintį, kad mūsų tautos, savimonės stuburui yra būtini tekstai, kad tas
mūsų filologinis požiūris neišnyksta, tai šiam stuburui yra reikalingi ir atnaujinto
arba iš savęs atsinaujinančio stiliaus kūriniai. Taip, mes galim grįžti į tą
retoriką, kaip XIX a. pabaigoj ar XX a. pradžioj, deklaruoti tėvynę, meilę kalbai ir
išnykti šituose principuose, sunykti visiškai, jeigu tie dalykai netampa stiliumi.
Stilius šiek tiek komplikuoja tuos dalykus, bet gerąja prasme. Tačiau sutikčiau, kad
S. Parulskio naujas romanas yra silpnas kūrinys, neatitinkantis jo paties galimybių.
Dabar dėl pilietinės problemos. Esu pagalvojusi, ar
mes čia nesame įsukti tokio tradicinio mąstymo rato nuolat kartodami: piliečiai,
pilietinė visuomenė. Ar mes neatnaujintume to paties galvojimo, pradėdami nuo pat
pradžių: kas pasikeitė pilyje, ar mes beturime tą pilį? Pilietinę sąmonę formuoja
buvimas pily, jos gynyba, branginimas, saugojimas. Dabar pilies vartai yra visiškai
atviri, mes gyvename pasaulyje, gyvename Europoje. Mūsų sąmonė, pilietiškumo pamatai
jau yra kiti, kitokie, o atskirais atvejais galbūt yra sutrupėję, ir negrįžtamai.
M. Kvietkauskas. Bet ar piliečiu tampama tik
tada, kai pilis apgulta? Išliekama piliečiais ir tada, kai taika, kai vartai atidaryti.
V. Daujotytė. Taip, žmogus išlieka
pilietis, jei yra pasiryžęs veikti pilies labui ir taikos, ir apgulties sąlygomis. Bet
jo savimonė yra kita. Aš sutinku su Laimanto mintimi, kad nauja situacija keičia mūsų
savimonę, tiktai nesutinku, kad, atsisakydamas kalbos, tautinės savimonės kaip
gynybinio principo, menininkas gali stiprinti savo individualiuosius pradus,
individualiąją raišką. Manytina, kad pačiose pirminėse individualiosios raiškos
ląstelėse vis dėlto glūdi menininko sąsaja su jo prigimties dalykais, su kalbos ir
tautos pradais. Jis neturi jų tiesiogiai deklaruoti, bet ir negali nuo jų būti laisvas.
Menininko individualybė negali būti gyvybinga, jeigu ji nėra suaugusi su tais
prigimties dalykais. Kaip jis apie juos kalba, kaip jis juos reiškia, yra kita problema.
Bet ta sankaba, apie kurią kalbėjo Mindaugas, yra svarbi, ir galbūt žinojimas, kad tai
yra svarbu, gali šiek tiek koreguoti jaunų žmonių mąstymą apie save ir buvimą
pasaulyje. Reiktų tvirčiau, sąmoningiau palaikyti siekiančius įsipareigoti savo
kultūrai, inteligentiškai laikysenai jaunus žmones.
J. Sprindytė. Aš norėčiau pritarti
Mindaugo minčiai, kad piliečio savimonė, tapatybė leidžia jam būti oriam,
išdidžiam.
V. Daujotytė. Oriam ir padoriam, pridurčiau.
Bet suabejočiau dėl išdidumo. Orumą ir padorumą akcentuočiau labiau.
L. Jonušys. Žinoma, aš sutinku su Mindaugo
pozicija, nes išties galima pasigesti tam tikro sparno mūsų literatūroje. Tokio, kuris
kažkaip giliau reflektuotų vykstančius procesus. Tačiau aš galėčiau tiktai
pasigesti, bet jokiu būdu ne kritikuodamas to, kas yra. Pilietiškumo sąvoka
literatūroje man yra labai įtartina iš pačių pagrindų. Aš kur kas mieliau
pritarčiau V. Nabokovo pozicijai, kad, kurdamas visuomeniškai reikšmingą literatūrą,
rašytojas dažnai sukuria literatūrinį niekalą. Pastangos sukurti visuomeniškai ar
politiškai reikšmingą literatūrą dažniausiai baigiasi niekalu. Negalėtumėm sakyti,
kad V. Nabokovas, netgi F. Kafka arba S. Beckettas, yra parašę kokį nors visuomeniškai
reikšmingą, pilietišką kūrinį. S. Becketto kūrybos centras kaip tik ir buvo
tuštuma, ir šią jis užpildė savo menu tiesiog iš nieko, jokiu būdu ne iš kokio
nors pilietiško kūrybiškumo. Bet tai galbūt yra skirtingi pasaulėžiūros pagrindai,
ir tokiu atveju netgi sunku diskutuoti. Jeigu mes kalbam apie kokias nors literatūros
galimybes šiais laikais paveikti pilietinę situaciją Lietuvoje, tai manyčiau, kad
tokio poveikio labiausiai stokoja ta visuomenės dalis, kuri netgi neskaito popsinės
literatūros ir laikraščių.
M. Kvietkauskas. Kalbant apie individualų
stilių kaip savaiminę vertę, aš vis dėlto sakyčiau, kad to nepakanka. Pats sau
vienas toks stilius negali ilgai išsilaikyti grynas, nepavirsti maniera ir nesutapti su
kokia nors stipresne už jį mada. Jeigu jo niekas neremia iš vidaus, jokia principinė
laikysena, tai ypač dabar jis tampa lengviausiu grobiu rinkai, virsta savęs
reprodukavimu ir labai greitai tampa literatūrine autodestrukcija. Kas turėtų palaikyti
iš vidaus? Manau, kad vis dėlto yra būtina elitinė rašytojo atsakomybė už savo
stilių, o per tai, jei ir netiesiogiai, ir už pačią kalbą, ir už kalbinės
bendruomenės būklę. Ir S. Beckettas už savo stilių tokią principinę atsakomybę
tikrai jautė. Negalėčiau įsivaizduoti, kad, tarkime, A. Nyka-Niliūnas ar T. Venclova
savo tekstus sutiktų skelbti populiariame madų žurnale kaip pramoginį skaitymėlį ir
paskui ramiai iš jų lipdyti savo knygas. Man atrodo, kad tai skirtingo lygio
literatūrinio sąmoningumo klausimas.
J. Sprindytė. Atsakomybė kalbai turi būti
rašytojų pamatinis dalykas. Su kalba dabar yra elgiamasi pakankamai atmestinai. Tokia
yra dominuojanti tendencija. Apskritai manau, kad stiliaus naujovės, kurios daro įtaką
literatūrai, beveik visada užsimezga mažuosiuose žanruose. Ir mažieji S. Parulskio
esė tekstai, be jokios abejonės, pranoksta jo romanus. O dabar esė žanras išvis yra
mobilus, atsinaujinantis, jis yra ta forma, kuri turėtų teikti impulsų didiesiems
pasakojimams.
L. Jonušys. Iš tiesų apie kai kuriuos
ryškesnius romanus negalėtume pasakyti, kad jie pasižymi kokiu nors ypatingu stiliumi.
Nors tikrai reikėtų pripažinti M. Ivaškevičiaus Žalių unikalumą. Deja,
diskusijos apie šį romaną nukrypo į politinius dalykus, o ne į stilių, kuris ten
nėra sudurstytas iš kokių nors epizodų, kokie galėtų atsirasti ir žurnaluose. Kita
vertus, kaip tik R. Gavelio vėlesniems romanams labai pakenkė publicistinis elementas.
Dėl to atsirado daug schematizmo ir tokių dalykų, kurie galbūt turi pilietinę
prasmę, bet jų vieta yra tiesiog publicistiniuose straipsniuose. Apskritai man labai
įtartinas kalbėjimas apie kokį nors visuomeninį uždavinį, kylantį arba keliamą
rašytojui. Tokius uždavinius keldavo partija ir tėvynė, bet kita tėvynė.
R. Tamošaitis. Vis dėlto bet kuris kūrinys
yra komunikacija, ir jis integruoja visuomenę tam tikrų vertybių pagrindu. Ir
nebūtinai moralinių. Skaitančioje visuomenėje vyksta integraciniai procesai, o
kūrinio jėga yra jo meninė sugestija. Kiek šiai sugestijai svarbi kokia nors
angažuota pilietinė nuostata, tai, žinoma, atviras klausimas. Man atrodo, jeigu
kūryboje nėra žmogiškumo pačia bendriausia prasme, tai kūrinys ir neturės tokio
poveikio. Kita vertus, žmogaus vertybės gali būti aktualizuotos negatyviai arba
pozityviai. Sakykime, S. Becketto ar E. Ionesco kūryba kyla iš negatyvumo, vertybių
stokos principo. Ji kalba apie prasmės trūkumą. Todėl net ir rašant apie tuštumą
yra teigiama kažkas priešinga prasmingos žmogiškos situacijos ilgesys. S.
Beckettas ir jo absurdo stilistika yra humanistinė literatūra, tai, sakytume, modernizmo
pabaigos riksmas. Aš įsivaizduoju, kad ir mūsų laikais gali atsirasti tokių
kūrinių, kurie būtų paveikūs ne dėl to, kad juos ant ramentų iškelia komercinės
reklamos ar Frankfurto mugės, bet kurie gali būti įdomūs ir stipriai veikti savo
aksiologiniu turiniu ir meniškumu. Taigi atlikti komunikacinę ir integracinę funkciją,
nes kūrinys vis tiek yra kuriamas kaip bendravimo forma. Nebūtinai turėdamas tikslą
kažkuo įtikinti, bet užmegzti kontaktą. Užmegztas kontaktas, tai jau dalyvavimas
sociume, tradicijoje, visuomenėje, tai jau yra jungimasis į bendrą pilietišką
buvimą.
V. Daujotytė. Čia dar reiktų atkreipti
dėmesį į tai, kad labai svarbus yra ir kultūrinės tradicijos permąstymas,
apmąstymas. Man įdomu, kad jauni dabartiniai autoriai, įskaitant ir Herkų,
atsigręžia ir į Žemaitę. Geriau ar silpniau tai pavyksta padaryti, bet permąstyti,
ką turime, perkurti, reflektuoti yra labai svarbu. Man atrodo, kad ir A. Sverdiolo
straipsnyje, kur kalbama, kad mums trūksta kažkokio karkaso, turima galvoj ne tik tai,
kad turi atsirasti naujų tekstų, bet ir nuolatiniai tekstų apmąstymai, pabrėžiamas
permąstymo būtinumas. Didelė bėda ta, kad ir tai, ką turime, ir tai, kas naujai
pasirodo, krenta lyg į tuštumą. Kokia yra rašytojų padėtis, kai jų tekstai
nesulaukia nei gero, nei blogo žodžio? Tai aš matau kaip vieną didžiausių problemų:
refleksijos stoką. Nereflektuojame, nei ką mes turime, nei ką mes dabar jaučiame, nei
kas mes esame, nei kaip mes girdime praeitį.
J. Sprindytė. Man irgi apmaudu, kad daugelis
naujų knygų lieka kažkaip tarsi nepastebėtos. Literatūros centre turi atsidurti
provokatyvios knygos. Jos galbūt ir atsiduria, bet ne visada adekvačiai apmąstomos.
Čia ir M. Ivaškevičių, ir H. Kunčių matau kaip labai svarbias figūras, nes jie
perženginėja ribas. Svarbus paties žingsnio, jo jėgos pobūdis. Gal nebekalbama apie
išlikimą, bet svarbus pats ribų stūmimas, to centro plėtimas. Štai tokio pobūdžio
yra ir H. Kunčiaus Gaidžių milžinkapis labai provokatyvi knyga.
V. Daujotytė. Lieka dar daugybė
neapmąstytų, neįvertintų prozos kūrinių, juose esančių refleksijų. Pavyzdžiui,
reikėtų iš esmės apmąstyti R. Kasparavičiaus kūrybą. Bet reiktų ir I.
Simonaitytės septynis Raštų tomus.
J. Sprindytė. Vis dėlto kai žmogus rašo
angažuotai, tai visada yra ir meninė sugestija. Manau, kad sugestijos nėra tada, kai
nėra aistros. Pavyzdžiui, naujas S. Parulskio romanas, atrodo, parašytas be didesnės
vidinės energijos (bent pirmoji pusė).
V. Daujotytė. Ir be tikėjimo, ir be pykčio,
ir be meilės.
Visi tarsi suvokiame, kad mūsų kultūros centro
pojūčiui yra būtina nuolatinė pastanga apmąstyti, kas esame, kur einame, kokie daromi
žingsniai, kur ribos, kas peržengta, kiek galima eiti. Signalus reikia siųsti ir
patiems kūrėjams: kur tu esi, ką tu darai, kaip tu apskritai atrodai. Tikrai turime
bendrom jėgom bandyti gausinti literatūrai dirbančių žmonių būrį. Reikia tiesiog
judinti procesus. Kultūros vadyba, literatūros vadyba, kad ir kaip kas galvotume,
šiandien darosi vis aktualesnis poreikis. Kitaip mes užsidarinėjame savo atskiruose
mažyčiuose centreliuose, korio akutėse.
H. Kunčius. Norėčiau oponuoti dėl pavojų
tradicijai. Gyvendamas Lietuvoje to nepatiriu. Štai išeinu į Vilnių ir susitinku su
gotikos, baroko etc. architektūra. Ji visada čia egzistuos. Tai yra tradicija. Panašiai
ir su literatūra. Nesijaučiu gyvenantis tokioje šalyje, kuri yra labai trapi ir kur
viskas labai pažeidžiama. Nieko panašaus.
V. Daujotytė. Nepasakiau dar vienos minties.
Centrai kultūroje atlieka ne tik pozityvų, bet ir represinį vaidmenį. Ten, kur mes
matome aiškias dominantes, pasižiūrėkime, kas yra už jų, kas yra represuota,
išstumdyta į pakraščius kiti autoriai, kitos taisyklės, kiti žaidimai, ir
kiekvienai kartai taip yra. Kyla pagunda pažiūrėti, kas yra už visų mūsų šiandien
išvardytų pavardžių, kas lieka už jų. Na kad ir už 1950-ųjų kartos aktyviojo
centro. Kaip už jo vos vos, fragmentiškai, šešėliškai matomas subtilus prozininkas
A. Ramonas, poetai R. Jonutis arba S. Jonauskas iš savo nuošalės, iš Žemaitijos
vienkiemio. Tai savotiška linija, kuri buvo besusidaranti. Centras visada ir formuoja, ir
represuoja, ir padeda saviesiems, ir trukdo nesaviems.
R. Tamošaitis. Vis dėlto įsivaizduoju
literatūros procesą kaip savaime besikuriančią sistemą, kurią mums lieka stebėti ir
apmąstyti tai, kas vyksta. Bet kažko programiškai reikalauti arba mėginti griežtai
sutvirtinti kai kuriuos literatūros reiškinius kaip nepajudinamus centrus yra utopinis
bandymas. Pozityvios idėjos dažniausiai pasirodo netikėtais pavidalais. Ir tada, kai
atrodo, kad jos turi būti labai šviesios ir aiškios, kartais jos tampa moraline
prievarta arba banalumu. Man regisi, kad tikroji šiandieninio literatūros centro
kūrimosi problema iš tiesų yra profesionalios kritikos, nepaviršutiniškos refleksijos
trūkumas. Pirmiausia į visuomenę turėtų atsigręžti kritika.
Parengė MINDAUGAS KVIETKAUSKAS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|