Sena moteris rašo dienoraštį. Aprašinėja ligas, skausmus, savo fizinį silpnumą. Neišvengiamas dalykas – seno bei ligoto žmogaus stiprėjantis vienišumas, jo pasaulio uždarumas... Ir kas gi dar? Šilti jaunystės prisiminimai – neblėstantis jaunų dienų aidas. Sapnai. Bičiulių ir pažįstamų mirtys (jų vis daugyn)...
       Ši moteris – rašytoja, atkakliai gyvenanti dvasiniais interesais: daug skaito, įdėmiai seka spaudą, – jai ne vis tiek, kas recenzavo jos knygą, paminėjo jos pavardę ar atsiliepė apie kūrybą. Jos skvarbus žvilgsnis ir išlavinta pagava greit „sučiumpa“ esmę – žmones, įvykius, knygas apibūdina ir vertina itin taikliai. Ji – Petronėlė Orintaitė – turi principingą nuomonę ir savitą stilių, jaučia savo vertę.
       Rašytoja, istorijos įvykių nublokšta toli nuo Tėvynės, viena iš lietuviškojo egzodo dramos dalyvių. Labai darbšti ir ištverminga rašto darbininkė, savo indėlį kultūron, panašiai kaip ir daugelis XX a. kūrėjų, suvokusi kaip dvasios polėkių ir idealizmo skatinimą, kaip pareigą, pasiaukojimą tautos reikalams.
       Dienoraštis rašytas puikiojoje Kalifornijoje, kur P. Orintaitė gyveno ir mirė, bet veltui ieškotume užfiksuotų egzotiškos gamtos vaizdų. Svetimų grožybių nepamilo, kalnų didybe nesižavėjo. Ji buvo ir liko Lietuvos ir gimtojo Zanavykų krašto lygumų dukra, lietuvių kalbos adoratorė ir puoselėtoja, ištikima zanavykų etniškumo reiškėja ir saugotoja.
       Publikuojama dienoraščio dalis (1969–1978), nors nepasižymi realijų gausa nei vaizdų spalvingumu, yra vertingas autobiografinis dokumentas, o drauge autentiškas lietuvių rašytojo gyvenimo svetur liudijimas. Vis dar renkame, kaupiame medžiagą, galinčią pasitarnauti gilesniam XX a. mūsų literatūros, jos kūrėjų asmenybių bei epochinės savimonės pažinimui ir – esmingesniems apibendrinimams, universalesnėms įžvalgoms atsirasti.
       Dienoraščio originalas saugomas rašytojos sūnaus Donato Janutos asmeniniame archyve.

DALIA STRIOGAITĖ      

       PETRONĖLĖ ORINTAITĖ

       „...koks trumpalaikis laimės vainiko žydėjimas!“

 
       1969. XII. 7
       Kokia turtinga dovana – senatvė! Viskas aiškiau, gryniau švyti. Ir žmones, ir jų darbus, ir pasaulį gali tiesiai pasverti. Nes tau netrukdo „aplinkybės“ – tu jau nesibrauni į karjerą, nebijai prarasti reputacijos, neieškai protekcijų. Visi pasaulio niekniekiai, trumpalaikės brangenybės nebesvarbu tapo.

       1970. II. 26
       Iš okupuotos Lietuvos atėjo „Gimtasis kraštas“ – mano novelė išspausdinta: „Ligonis“ (ir piešinys). Ką tai reikštų? Ar rimtai, t. y. objektyviai, mano darbais domisi, vertina? Ar siekia savo pusėn patraukti? Jie ten lyg mano raštus eiline tvarka pastebi ir atžymi – nei giria, nei peikia, bet ir neignoruoja. Objektyviai, šaltai žiūri kaip į literatūros faktą. Štai Vytautas Kubilius knygoje apie S. Nėries lyriką cituoja net šešis kartus mano „Ką laumės lėmė“. O mano poezijos knyga irgi pas juos buvo recenzuota vidutinišku straipsniu, gi šioj pusėj mano kolegos nė „nežino“ tos „Liūdnai linguoja lelija“, pvz., „Literatūra svetur“ išėjo 1969 m. pradžioj, visai dar nežinojo 1967 m. pavasarį išleistos knygos. Gal kad okupuotoje Lietuvoje literatai manęs asmeniškai nepažįsta, tai nėra ko pavydėti ar peikti.

       1970. IV. 15
       Kai įsitikinau, kad žmogus iš esmės yra netobulas, tapo daug lengviau gyventi: sąžinė ramesnė. Būk toks, koks esi, per daug nesinerk iš savo kailio. Džiaukis tuo, ką esi gavęs, ir nesigraužk dėl tų deimantų, kurių tau nelemta.

       1970. VII. 28
       Suradau Krėvės laiškus iš Filadelfijos, Maciūnas¹ prašė. Ta įdomi draugystė užsimezgė pirmais semestrais, kai mudu su Navardaičiu buvome išrinkti fakulteto studentų seniūnais, teko dekanate posėdžiauti, t. y. pasitarimuose su Krėve aiškintis, studentų reikalams atstovauti. Dekanas buvo aštrus, kietas, nelabai nuolaidus, bet ir su humoru. Surengę pasilinksminimą (Humanitarų draugija, rodos) pakvietėm profesūrą, savąją, pabūti su mumis. Atėjo visas pulkas, ir kaip jie džiaugėsi – linksminosi su savo studentais, lyg atjaunėję, prašvitę. Sezemanas, Dubas, o ir Karsavinas bei kiti kaip laimingi jautėsi žmoniškai padraugavę su jaunimu. Krėvė liežuviu plaikstėsi – jam kandaus humoro žodžių niekada netrūko.
       Išvykusi į provinciją ir pasigesdama sostinės intelektualų – menininkų atmosferos, aš nuolat Kaune lankiausi ir bičiuliškai susitikdavome. Pirmasis galbūt toje draugystės eilėje buvo Vaižgantas, baisiai nuoširdžiai savo auklėtinius mėgęs ir sielojęsis dėl jų dvasinio ūgio. Lankiau jį, susirašinėjau. Sykį, remontuojant Vytauto kleboniją, jis gyveno laikinai pas kurį konfratrą, užėjau trumpam – nusiskundė (o jau buvo jam netoli gyvenimo pabaiga), kad nors parapijiečiai ir visuomenė jį vertina, bet jo dvasiškoji vyresnybė vis šnairuoja, prikaišioja, ylom badikuoja.
       „Ką gi, aš esu tik eilinis dvasiškis, ne teologas, ko jie iš manęs nori, ko vis priekabiauja! Gal aš šv. Trejybės paslapties ar panašių dalykų ir nemoku teologiškai giliai perprasti, bet Dievą myliu ir žmones į Dievo kelią palenkiu nuoširdžiai, visom žmogiškom jėgom siekiu Tiesos kelio...“ Antrasis bičiulis buvo Putinas – Šatrijos susirinkimuose pas jį susidraugauta (o jis toks jaunas, beveik studentų amžiui lygus). Drovus, beveik bailus, jautriai įspūdingas, o gabus savoj srity – nors nelabai kalbus, bet būdavo lyg dvasinės vaišės su juo pasikalbėti, apie literatūros faktus jo taupią nuomonę išgirsti. Buvo vienišas ir baugščiu alkanumu dairėsi draugų, vertino nuoširdumą – seną draugystę. Nedaug kas pas jį lankėsi (po išėjimo iš kunigų), ir jis kentėjo dėl savo nedrąsos. Laiškuose buvo toks pat taupus, net oficialus daugiau nei pokalbiuose. Tik žvilgsnis rodė, kaip jis džiaugiasi pasižmonėjimu. Na o Krėvė – jam priešingybė: drąsus ir žodžių kupinas, nieko nepaisąs, visus vyriškai viršyti pasinešęs. Ir to tylaus jautrumo nei gilaus nuoširdumo, atvirumo jo gausiam šnekesy nelabai galėjai atsisijoti. Vis gudriom pašaipom, vis smailiai duriančiom patyčiom, erzindamas ir žaisdamas. Taip atrodė savo dvasios išteklių kupinas – gali kitiems be saiko dalyti ir vis dar nereiks jam alkanauti.
       O šitie keli laiškeliai – jau liūdesiu dvelkia... Senatvės negalia pribloškė Šarūną, ypač – Lietuvos netekimas... žemės po kojų. Nuosavo sosto, kur gali karaliumi jaustis! O gyvenime jis buvo, t. y. išliko (pagal Subartonių nepuošnią kilmę), labai paprastas. Kai nusipirkęs jau automobiliu važinėjo, užsuko sykį į Vilkaviškį (mane aplankyti Tonę² atvėžino), prasiplepėjom lig vėlumos, tai, miegot nedaug laiko likus, jis nė į viešbutį nėjo (tolokai iš pat galo Laisvės gatvės), salonėly, ant kieto suolo (senovinis schlafbank – šliobankas, platus, bet be minkštumo, tik lentos) „dekį“ paklojus, prigulė ir, kelias valandas numigęs, anksti jau atgal Kaunan išbirbė. Taigi, kaip jis laiške rašo, „buvome draugai“. Ypač smagiai praleisdavome laiką retkarčiais susitikę, kad buvo tik humanitarų atmosferos draugystė, be flirtų, be tarnybinių rivalizacijų, be lobių svorio priedų. Lyg nujausta, kad tas laisvos Lietuvos intelektualinis pražydėjimas yra skubiai atidžiaugtinas, kaip reto grožio ir trumpos akimirkos paparčio žiedas... Ir mums buvo likimo lemta tą iš tamsios nakties lyg žvaigždės danguje prašvitimą išvysti, juo prisisotinti, nepamirštinai prisigėrėti... Iš po caro vergijos, iš po mužikiško jungo ir paniekinimo staiga pakilom į žmogiškas viršūnes ir – Lietuvos universitetas! Kaip jaunatviškai jis tuomet gimė, kokiais veržlumo ištekliais buvo kuriamas ir neįtikėtinai staigiai aukštyn išsistiebė! Tai buvo stebuklas! Ir jis, tas stebuklas, lyg dieviškojo žavesio liepsna mus – profesorius ir studentus, pačius pirmuosius – sulydė draugėn, į bendrą, laimėjimo vainiku karūnuotą šeimą... Deja, koks trumpalaikis laimės vainiko žydėjimas! Bet to didžio džiaugsmo skeveldras mes išsaugojome ir baisaus karo žiaurybėse, ir tremties klaikumoj, elgetos krepšio skurdume, ir ilgų dienų beviltiškumo naktyje – – –

       1970. VII. 30
       Išsiųsiu laiškus V. Maciūnui. Jau mano neilgos dienos, sveikata vos ne vos. Viskas pasibaigs – greitai ir man jau nieko nereikės. O dabar tik pasvajoju apie jaunas dienas Lietuvoje – įdomūs, kūrybiški laikai! Ir tos turtingos, intelektualiai ugdančios draugystės su didžiais Mokytojais: Vaižgantas, Krėvė, Putinas, Sruoga... Kaip jie mylėjo savo studentus, kaip jie džiaugėsi jaunąja Lietuvos mokytinių karta! Net ir padraugauti nevengė – rasdavo laiko. Pas Tumą keletą kartų buvau (sykį prie jo kuklių pusryčių – kad nesigaišintų vien pokalbiui pusvalandis), o Vilkavišky jis aplankė su rūpesčiu, kad neužsnūsčiau provincijos liūne, kad neliaučiau kilti, veržtis, dirbti ką nors svarbesnio... Jis buvo mane į „platesnius laukus“ išvedęs dar studentę: novelę nunešė „Lietuvos aidui“ ir, išspausdinus ją ten, pats honorarą man parnešęs įteikė (tai buvo brangiausias honoraras, kokį už eilutę kada gavau!). Laiškais vėliau skatino, bičiuliškai patarinėjo, skaitėsi kaip lygus su lygiu, net gyrė mano pirmus (oi, dar silpnus!) raštus, kad tik padrąsintų...
       Gi dekaniukas irgi mėgo jaunus savo studiozus, o kai nuo Humanitarų seniūnų susidraugavom, t. y. artimiau susipažinom, bičiuliškai globojo, nevengė pokalbio ar susitikimų. Jis vis vedėsi drauge Karsaviną (man pripiršo jį lietuvių kalbos mokyti), lankėmės pas Putiną. Kartą Krėvė ir Putinas, ir mudvi su Tone ėjom vizito – rodos, Velykų vaišių pas ministrą A. Žilinską³ ir ten porą valandų įdomiai praleidom. Kokios įdomios, turiningos tai buvo jaunos dienos savoje tėvynėje!

       1970. IX. 7
       Lietuvos rašytojų draugija kvietimą atsiuntė – įstoti nariu. O užmiršo jau, kad aš ilgai buvau nariu! Bet keisčiausia, kad svetimu adresu siuntė („Lietuvių dienoms“, su kuriom aš jokių ryšių neturiu) ir... net mano literatūrinio vardo visiškai nežino, tartum jokios mano knygos dar nematę. Viena raidė juk irgi nemažas skirtumas, pvz., Jankus ar Pankus, Markus ar Mankus? Dar ir antra stambi klaida: trijų dalių vardas, lyg į rožančių sudėta eilė žodžių, nors aš niekada taip nepasirašau! Tai grubus nepastabumas – rašyti autoriaus vardą visai kitaip, negu jis pats viešumoj vartoja. Ypač kad aš taip nekenčiu tų bajoriškų trilinkų keturlinkų pavardžių – tiesiog vemt verčia... Dar ir trečia klaida: aš rašytojos kūrybiniam darbui niekada nevartoju pilietinės – šeimos pavardės (ne man vienai ji priklauso), bet žioplas grubumas būtinai verčia trumparegius ir ją be reikalo tampyti...
       Mirė Henrikas Radauskas. Skaudu, kai taip sparčiai retėjame. Tie, kurie iš Lietuvos būriu čia atėjome. Mažai ateina į mūsų pėdas. Ir su blyškesniu kraičiu – kalba, temos, vaizdai jau nebe grynai mūsiški – – –

       1970. IX. 25
       Dar 1967 m. daug vaistų vartojau – ir blogiau jaučiaus. Dabar keleri metai be daktarų – ar ne geriau: galva šviesesnė, širdis ramesnė.

       1970. IX. 27
       Knygų derlius! Juozės Vaičiūnienės net dvi (šokiai ir poezija). Ji tiek daug dar dirba, o amžius! Apie šokius niekas kitas tiek neišmano (o gal tik tingi pasisakyti). Antano Gintnerio apie I Didkarį – oi, naudinga istorijai! Tiek raštingų turime, o maža kas palieka žinias. Antano Vaičiulaičio „Mano mažoji sesuo“ nežymėta, kad II laida. Man kaip visai nauja, nes visai neprisiminiau (o gal neskaičiau?). Ramus, dailus stilius. Vytauto Alanto novelių dar neperskaičiau.

       1970. X. 10
       Vasarą iš okupuotos Lietuvos buvo Marija Macijauskienė, trumpą pusvalandį, nieko daugiau, tik pamatyti, porą žodžių – balsą išgirsti. Nuo Onutės Dabrilų⁴ linkėjimus perdavė – kokie tolimi laikai... Jaunas pats nesižino, kaip gražios tos dienos! Ir neilgai, tuoj baigiasi. Paskui daug pilkų, vargingų, vis tamsėjančių metų velkasi kaip per rudens dumblą.
       Vanda atsiuntė „Perkūną“⁵ – bent gera žmona, vyro kūryba rūpinasi (šio veikalo okupuotoje Lietuvoje nespausdino kažkodėl). Išeivijoj vien saviškiai draugai (ar partija) dar kiek paremia literatūrinius raštus, o be jokios atsparos – nieko nepadarysi. Pas mus čia neliko jokių tikrų recenzentų – vertintojų, vien patys autoriai (ar jų draugai) ką susiorganizuoja (tu ten parašyk, anas – į aną laikraštį, dar ką surast į kitą...).
       Labai gerai – Kazimieras Barėnas už „Tūbotą Gaidį“ gavo V. Krėvės premiją (500 $). Jis taip grynai – tikrai, neišgalvotai rašo, o medžiaga šiltai lietuviška, žmonės gyvi, savi, artimi. O kalba puiki, stilius blizga. Bet kai kam nepatinka, kad – „dar tas kaimas“.

       1970. X. 19
       Anelėlė⁶ vargšė visai persidirbo. Su tuo anūku šokinėti ir save apsitriūsti, trobą remontuoti, viską sau parsigabenti (maistas, malkos, pirkiniai) – jai tikrai per daug. Nervai pabaigti! Suprantu, kad Cilė negali draugėn eiti. Kai užeis plūstis – kur bedingti? Ir mane iškoneveikė tokiom nesąmonėm: kad turiu laiko laiškams rašyti, kad klausinėju niekų... O aš tik klausiau, teiravaus dėl to siuntinio jai: kokia marškinių spalva ir kt. Atpylė vėl laišką, o ko klausiau, vis tiek nepasakė, tik išbarimui visą puslapį išeikvojo. Toks prigimimas, o dar sunki buitis, ligos visai suardo žmogų...

       1970. XI. 9
       Galop Tričys⁷ baigė piešti (išsiuntėm Italijon 5 lapkričio). Jis geras, rūpestingas dailininkas. Tik tą žodį-plakatą reikės išmesti. Dabar lauksim knygos, kada? Bet jis paskubėjo „Drauge“ žinutę įskelbti (nors buvau rašiusi, kad verčiau į įvairią spaudą dėti, ne vien tos vienos partijos). O, kaip nubodo laukti! Nuo 1967 m. – jau beveik pamiršau, kas ten rašyta.
       Kelionė pas vaikus Velykų šventėms mane pribaigė. Per ilgai (4 d.) būta, vaikų triukšmas, dulkės, vaišės geros (dukart vakarienę valgiau, Danutė gerai paruošia, o mano dietai peilis...), na o per kalnus (vėlai) važiuot galutinai pribloškė, galvą suėdė. Visos senos ligos staiga atgijo aštriausia forma, dar lig šiol nebūta. Sinusitas taip skaudus, kad kaktą paliest negali, antra savaitė baisiai gelia kaulus. Ir strėnos grįžo sopėti (o gyriaus jau išsigydžiusi). Ir akys apsmilko, peršti. Antra savaitė, o nė kiek neina geryn. Nė skaityt nepajėgiu, o skaudėjimas – bastaus šen ten, nerandu vietos. Ir kaip išsikapstyti iš tokio vargo? Ne man važinėt po keliones daugiau. Vietoj tupint, saugantis vis tiek dar buvo geriau.

       1970. IX. 16
       Gobis⁸ mirė. O taip neseniai dar jam parašiau ilgoką laišką. Nors jau nedažnai susirašėme – vis ilgai nudelsdavau. Man jo nuomonės (spaudoj ir net laiškuose) kai kurios labai nepatiko. Bet ginčytis vengiau, seną žmogų juk nepertikrinsi, tesižinie. Bet griežtai laiškus nutraukti nesinorėjo: tai kolega mokytojas, toks vienišas, senatvės jau slegiamas, draugus taip branginąs... Pamanydavau, jei jam kiek prašviesina nuobodžią vienatvę bent laiškas iš kolegos mokytojo... Mes visi senyn daromės lyg atliekami, graudžiai vieniši ir liūdni, draugų ratas siaurėja... Nors jis man nebuvo labai artimas, bet vis viena – dabar lyg spyglys širdin durstelia, štai dar vienu kolega mažiau, tuščia vieta – – –

       1970. XI. 27
       Anelė Kaune – operacija (kažin kokia?). O ką aš iš taip toli, nieko pagelbėt negaliu. Cilė kaip užkerėta – vieniša laukuose, be kaimynų, žiema, o kojom nepaeina. Šiąnakt Tonę sapnavau, ilga juodo šydo suknele, apačioj šviesiai margas kartūnas prasišviečia, taip žvaliai pasisuko – lyg šokiuose su išeigine suknia...
       Sruogienė siūlosi su tuo „Seimu“⁹, bet ar žiemą galiu dar ką dirbti, kai jau ir akys vis blogėja. Tos mano draugužės vis mano, kad aš simuliantas (veidmainė), kad tyčias darau, viską į šalį pastūmiau. O aš kančioje dieną naktį, nė valgau, nė miegu kaip reikiant. Kabinuosi dar į gyvybę kaip skęstąs šiaudo, ir jau niekas nesvarbu, ką kiti apie mane galvoja.

       1971. II. 3
       Sausio 14 d. mirė J. Šipaila. Mudu buvom podžiai našlaitėlei Dalytei¹⁰. Mano mama Šipailaitė, tai mes dvigubi giminės, bet į šermenis jų moterys mūsų nekvietė (nors čia Los Andželas, kvietė savo pažįstamus, ne gimines). Matai, marčios giminė nemėgstama. Taip baigėsi visa draugystė.
       Sapnavau šią naktį Žalinkevičaitę¹¹ – ji šoko su kažkuo, pasibučiavova, ji man tuoj pusšnabždom padavė kažkokį raštą, kažką paslaptingo. Grįžusi į okupuotą Lietuvą ji „nutilo“, o čia (Vokietijoje) gražios poezijos rašė. Buvo miela, gera, įdomi, nors labai artistiška, jausminga, kaitrialiežuvė.
       Mano knygos abi užkliuvo (o žadėta 1970 m.). Pasikeitė saleziečių vadovai: ar dar beleis iš viso? Tos iliustracijos nudelsė nuo 1967 m. O „Nidai“ kažkas sugedo, spaustuvėje ar darbininkų stoka. Anglijoj pašto streikas. Taip mano svajonės paguoda – niekais – – –

       1971. III. 18
       „Tėviškės žiburiai“ rašo: Vinipege (Kanadoj) Vasario 16 šventėje Balčiūnaitė paskaitė B. Voveraitės¹² istorinę poemą (gražia tarsena) – – –
       Pradžioj šio mėnesio netikėtai gavau kvietimą iš Bradūno – į poezijos antologiją! O jau kuris laikas buvo spaudoj pranešta, kad ji jau paruošta, suredaguota ir netrukus bus spaudoje. Aš tik laukiau, kada ji pasirodys. Taip ir įdomu, kas jam davė tą „šv. dvasią“ – dar mane kviesti? Jis net nemėgsta ir mano beletristikos: kai „Nida“ išleido II laidą „Daubiškės inteligentų“, tai jis „Draugo“ priede pasipiktino, girdi, kam dar leisti tokius veikalus („nepirmaeilius“)... Tiek to, nors ir be noro, nusiunčiau kai ką. Net ir knygą jis išsikaulijo, nors žino leidėjo adresą, galėjo parsisiųsdinti, bet, matai, iš manęs dykai... (O jis man nėra savo knygų siuntęs.)

       1971. IV. 26
       „Naujienų“ Skautų skyrius net persispausdino mano straipsnelį (apie kalbos svetimybes) iš „Skautų aido“, matyt, jiems patiko. Bet ar klausys? O ypač bakūžė, cepelinai ir bobutė man įkyrėjo nuolat spaudoj skaityti¹³.
       O aną savaitę buvo „Naujienose“ Tamulėno straipsnis apie Biržus ir – cituoja mano žodžius iš „Paslėpta žaizda“, girdi, labai gerai pavaizduota, o aš buvau visai pamiršusi, kad ten rašiau apie Biržus. Mat 1932 m. Sekminėms važiavau į Biržus iš Vilkaviškio (pas dr. A. Jušką), o „Paslėptą žaizdą“ rašiau 1933 m. vasarą (išleista 1934).

       1971. VIII. 7
       Šiandien laidojo Juozą Tininį¹⁴, žuvo rugpjūčio 2 d., važiuodamas tuo bloguoju keliu... Kažkaip man labai labai gaila. Nedaug pasipažinom, tik čia, Los Andžele. Bet toks geras, lig dugno krikščioniškas. Be įsivaizdavimų, visiems paslaugus, kuklus, darbštus. Lietuvišką kalbos grynumą saugojo, domėjosi. Bet labiausiai – kažkokia likimo nesėkmė. Iš Australijos čia atsikėlęs nusivylė – į mokslinę karjerą nepateko, nors buvo labai išsilavinęs, tikras mokslininkas. Net ir vedybom nesisekė, – kiek su kuria draugavo, vis liko vienišas (ir be giminių). Kažkokia negera laumė tykojo vis, kol galop taip žiauriai gyvybę atėmė... Kodėl geriausiam žmogui būtinai viskas nesiseka!
       Jau prieš kelis mėnesius „Nida“ pranešė, kad mano apybraižų knyga išspausdinta, tik laukia – baigti ir „Veronikas“¹⁵, tada sykiu abi atsiųs. Galėjo bent 1 egz. – bent parodyti (kiek korektūros klaidų). Čia tai kiaulystę ir gerasis Barėnas iškrėtė: neatsiuntė korektūrų, nors buvau labai įprašiusi. Taip visi leidėjai nepatikimi.

       1971. VIII. 31
       „Tėviškės žiburiuose“ 31–32 nr. Algirdas Gustaitis recenzuoja „Nardžio pulką“. Prieš devynerius metus išleistą! Kas jam į galvą dabar? Teigiamai rašo, gal jis tikisi ko dar iš manęs? (Jis paprastai moka naudingai elgtis, išskyrus patriotizmą, – Lietuvą jis myli karštai, net kartais nuklysta iš kelio ir blaškosi, bet meilė nuoširdi.) Karolė¹⁶ rašo, kad jai už recenziją nepadėkota; Pranas Naujokaitis¹⁷ skundęsis, kad retai kas padėkoja. Tai gal ir aš turiu Algirdui dėkoti? O man atvirkščiai atrodo: rašoma recenzija visai ne autoriui, bet visuomenei, literatūros ugdymui. Jei autorius padėkos, tai ir atrodys, kad tik jo malonei ar garbei rašyta. Objektyviau, neutraliau, jei jokių padėkų nėra – rimtesnis įspūdis. Autoriaus asmuo turi būti užmirštas, vien koncentruojamasi į pačią knygą.

       1971. IX. 24
       Užvakar kunigas A. Kezys¹⁸ filmavo. Paskaičiau apybraižos „Vakaras Metropoly“ 12 eilučių. Bet blogai – išryškėja mano yda: neištariu „r r r...“
       Sekmadienį buvo Felė Urbelienė (Pačekonytė) – 40 metų su viršum nesimatėm. Vilkaviškį prisiminėm.

       1971. XI. 9
       Dainelė trims dienoms buvo, gera, įdomi mergaitė¹⁹, viskuo domisi, gabi, tik nėra kam jai nuolat padėti. O aš jau bejėgė, žemyn sparčiai einu.

       1972. II. 9
       Visa savaitė lavonu, be valgio, nė gert neina – taip bjauru, nors tas didysis karštis (102–103°) jau krito, tokia baisi bakterija paguldė, pirmą kartą toks bejėgiškumas, ir vargu ar galima atsitaisyti iš tokio puolimo. Net į vaisius pažiūrėt negali, nė medaus į vandenį, lyg visi viduriai išversti, ištepti degutu... Nuo tokio flu jei galima – įsiskiepyti... O man su valgiu dar bus labai blogai, kai ta dieta nutraukta, kuri šiaip taip lyg vištos koja dar palaikė mano gyvybę...
       Ir štai šiandien, sunkioj ligoj, atėjo „Tėviškės žiburių“ 4 nr. su P. Naujokaičio recenzija, bent netikėtai pradžiugino, kad ir jo pasigrožėta mano apybraižom apie Zanavykiją. Kai buvo prieš mėnesį „Dirvoj“, tai lyg buvo laukta, pagal redaktorių tikėtasi šio to²⁰. Bet P. Naujokaitis padarė visišką staigmeną. Ypač po A. Gintnerio mirties, kai zanavykų retėja, o A. G. ruošėsi zanavykų monografiją išleist (bent žalią medžiagą sutelkt knygon), dabar to nebus, gaila. Kalbinau J. Tamulį, sintautietį, kad ką nors darytų su A. Gintnerio palikta medžiaga, bet atrodo, „nieko iš to nebus“.
       K. Barėnas net honoraro atsiuntė 100 $, tikrai patikimas ir sąžiningas žmogus, draugiškas kolega. Vien tik, kad išleido „Liepalotų medynus“ be mano korektūros, nors jo paties atidžiai koreguota, tik mano tarmė sunkiai duodasi kito krašto lietuviui – – –

       1972. XI. 26
       Kalakuto savaitgalis²¹ – Kazys pas vaikus, o aš viena krapštausi. Galva vis labyn ilsta, atmintis išblėso, lyg gyva, lyg šešėlis... Ližienė²² miršta... Mama vadinom, sena, jautri draugystė, lyg ir mano gyvenimo dalis jau sykiu miršta: Eimučio gatvė (jos nė ženklo neliko per Antrąjį karą), gimnazistiški polėkiai; paskiau dar Biterfelde ankštai gyvenom (mus geraširdiškai priglaudė), nuo fronto bėgom; Ulme ją lankiau (Elena buvo jau JAV), dar ir Vorčestery kone savaitę pabuvau, o ir ji su Antanuku Čikagoje pas mus pabuvo (Washtenaw g.). Baigiasi, baigiasi viskas, širdį gniaužo gėla.
       Mano „Liepalotai“ sudomino daugelį. „Dirva“ įdėjo Gliaudos ir Vykinto recenzijas, o „Tėviškės žiburiai“ – Naujokaičio, „Metmenyse“ Antanaitis knisa iš visų pusių, neva mandagiai, bet gerokai gnaibo. O „Naujienose“ Balvočius – oi, kokią subjektyvią įžangą... Aš greitai „padėkojau“ per „Naujienas“, nes pabūgau, kad toliau jis gali dar koktesnių blevyzgų priplepėti! O tartum „gero norėdamas“, bet toks jo išvirkščias talentas, dorai kalbėt nepajėgia, būtinai knysle mėšlyno kvapo uodžia, o ir subjektyvus – daugiausia patį save apgerbti siekia.
       Išėjo ir „Lietuva graži Tėvynė“, nuo 1967 m. surinkta laukė piešinių, o dėl įpiešto angliško žodžio (politinio – „Peace“) daug ginčijausi, bet manęs niekas neklausė. O atėjo mano dalis – 10 egz. – puslapiai sukeisti, vėl vargas, leidėjai ir taip pelno neturi, Zeliauskas²³ labai susijaudino, perklijavo spaustuvė tuos du lapus. Vandai²⁴ piešiniai taip nepatiko, sako, gėda žmogui rodyti (tiesa: nelietuviškas stilius – senoviška romantika, lyg iš „Don Kichoto“). O aš tik atsikvėpiau, kad ta bėda baigta, laukimas daugybę metų taip įkyrėjo, maniau, visai tos knygos nebus.
       Dabar „Nidai“ apysaką („romaną“²⁵) nusiunčiau, bet Barėnas jau eina pensijon, nežinia, kaip ten bus. Kiti suranda mecenatų, tai tikresnis biznis, o man – nė pinigo, nė protekcijų – gal neskubės. Į 8 „Pradalges“ įdėjo apsakymą „C'est la vie!“ – paskiausiai parašytas. Atrodo, tik „pensijos amžiaus“ sulaukęs imi nuvokti, kaip tikrai reikia rankraštį parengti, drožles nusijoti. Bet fiziškai jau nejėgi dirbti, mašinėle plakti sunkiai sekasi, širdis ilsta vietoje įtemptai triūsti. „Moteris“, 1972 m., Nr. 5 – Naujokaičio recenziją mano poemai („Lietuva graži Tėvynė“); Babrauskui²⁶ mirus, jis vienas teliko iš tų, kur dar nepriklausomoje Lietuvoje literatūrinę buitį gerai pažino ir lietuvišką universitetą išėjo – dar jungtis, gyvas ryšys su ano laimingo meto kūrybos nuotaikom. Ne taip kaip dabar čia nauji išsispyrėliai: kaip iš kupsto išdygę, Lietuvos laikų nenuvokia, vien „dabartimi svetur“ viską matuoja. Ir europinių literatūros tradicijų nejaučia (kaip per miglą), gi tas amerikonizmas – iš dalies gyvas ir modernus, bet skoniai pigoki, pažiūros siauros (vien savo dabartį garbinant). O, alles jau geht vorbei!..

       1972. XII. 12
       Liūdniausia žinia atėjo. Iš dr. Grasskos Donatas namo parvežė. Jie – išsiskirstyti nutarę... Griežtai. Nieko daug neaiškino. Apsiverkėm. Ir jis po vakarienės tuoj išvažiavo atgal. Kvietė dar Kalėdoms, sakė, tik po Naujų metų ta nelaimė prasidės... Tokio širdies skausmo – netikėjau... prie visų bėdų, nesveikatos (žandas visą laiką sutinęs...). Dainelės ir Viltutės gaila... Viešpatie, tolyn gyvenimas vis dar skaudesnių smūgių²⁷...

       1973. V. 5
       Žiemą šiaip taip iškentėm (vis sunkyn). Mano liga itin ėda paskutinius likusius sąnarius, akis, kojas. Dar ir dešinė ranka – alkūnė tris mėnesius „neveikli“. Dr. Brinkis nė nemėgino gydyti (tokiam amžiuje reikia apsiprasti). Arba badauju (galva silpna, kojos pinasi), arba skauda vidurius, arba baudžia apetitas. O naktį vos keturias valandas ištveriu miegot, pirmiausia galva pajunta, kad „motoras sustojo“: akys peršti, dantys gelia, kaukolė cypauja ar šešiais balsais, kvėpavimas trumpas... Taip ir stumsimės ligi... S. Žymantas, profesorius, mirė, už mane jaunesnis.
       Velykinę savaitę buvo mergaitės. Išblyškusios, suvargusios lyg pamestinukai. Tikrai, namų nėra, svetimose vietose mėtosi, vos miegot grįžta (ir ne visada) savo lovon. Ir valgis, matyt, bet koks, niekas neturi laiko jomis rūpintis. Atvelyky vėl čia jos buvo. Dainelė jau 9 gegužės sulauks aštuonerių, gal atlaikys, bet Viltutė dar maža šeimos nelaimei kentėti. Sako, jau Donatas formalų išsiskyrimą pradėjęs...
       „Draugas“ buvo labai pagyręs (trumpu žodžiu) mano novelę 8 „Pradalgėse“, tai pirmas kartas, kad ir man geresnis žodis. Apie „Liepalotų medynuose“ buvo daug. Onutė Rozniekienė Semėnienės puslapy²⁸ gražiai paminėjo, „Dirvoje“ Gliauda ir Vykintas irgi teigiamu įspūdžiu, „Tėviškės žiburiuose“ P. Naujokaitis. O ir laiškuose (Birutavičienė, B. Navickienė, Strimavičienė)... Parapijos kieme Kaziui žodžiu pareiškė pasigėrėjimą Andrašiūnienė, Medziukas, Audronis ir kt.
       Savaitgaliais esu visiškai viena. Galiu pasvarstyti, išvadas daryti. Tik rytojus (nors neilgas) – tokia nežinomybė. Anelė seniai neatsiliepia, ji irgi vargsta sunkiai, dėl vaikų aukojasi, o galo nesimato, nė atjautimo, tik širdis neša.

       1973. X. 30
       Akys... Jau imu pavargti – vis dar už šiaudo laikausi, nei gyva, nei mirusi, pusiau vegetuoju. Viską ėdė liga, bet vis dar džiaugiaus akim ir kojom, bet dabar – ar tai pabaiga bus? Atmintis suėsta, pamirštu, ką galvoju, ką veikiu.
       Vasarą mergytės buvo ar mėnesį, paskui nuvežėm (oi, man tos kelionės!). Dabar prieš savaitę tris dienas pabuvo (parapijos bazaras!). Dainelė jau atsiuntė laiškelį. Mielos dukraitės, bet jau varge: be šeimos šilumos auga. Anelė gavo siuntinį, geriausia medžiaga pavogta! Cilė dar tėviškėje skursta, žada keltis į Keturnaujieną, o gaila palikti (sodai, karvė). Dielininkaitytė Petrė neatsako seniai, kai paprašiau žinių apie Praną. O M. Macijauskienei reikės atsakyti dar (tuščias rašymas – ji taip atsargi...).

       1973. XI. 17
       „Pergalėje“ randu, kad Algirdas Titus Antanaitis „mano knygą“ supeikė piktai „Metmenyse“, girdi, Petronėlės Orintaitės poemą vaikams kaltina „naiviu, bet piktai šovinistiniu patriotizmu...“ Taigi neva „rimtas kritikas“ nežinojo, kad Petronėlė Orintaitė vaikams jokios poemos neišleisdino dabar, o antra, A. T. Antanaitis yra iš tų, kurie tautinį jausmą visada pasitinka labai alergiškai ir supyksta...

       1974. IV. 18
       Kovo 24 d. premijos įteikimas – mano šventė²⁹. Pilna salė, plojimai, gėlės. 500 $ čekis. O mano savijauta – vargas!! Galva sopa, silpna (dvi dienas nevalgius, kad iš viso jėgčiau eit). Migla ir – noras greičiau vaidinimą baigti. Paskui sirgau, net koja pašlubo. Šiaip taip atsikapsčiau. Velykoms dešimt dienų mergaitės viešėjo, linksmo triukšmo ir nuovargio. Dabar reikia ruošti siuntinį Anelei, o koja silpna, galva migloj, užmirštu viską.
       Juozė³⁰ mirė... Lyg pusė pasaulio tamsiau... Tokių tvirtų žmonių, taip gabių ir išmintingų, ypač moterų, per šimtą metų vargu ar viena gimsta... Dabar jau aš – manoji karta už krašto. Švaistas, Giedrius dar likę...
       Sruogienė jau negaluoja, o dar knyga neišėjo. Ir didi energija baigias. Lietuvoj Onutė Dabrilaitė dar judri, sveika. O man jau sunku ir į laišką atsiliepti. Kokia nemaloni yra ligota senatvė, jau ir gyvent nelabai norisi tokiu paliegėliu, dieną ir naktį kančioj.
       Vasario 18 d. (gimtadienis!) – jau ir širdies infarktas! O vis buvo nors širdis stipri. Paskutinis koziris žlunga. Irgi akys ir kojos. Emfizema ypač pjauna naktį – vos keturias valandas galiu miegoti... O kokie žiaurūs žmonės! Vis tyčiojasi, esą aš keistai „atsiskyrusi“, nenoriu bendrauti, įsivaizduoju. Tik dieta griežta dar palaiko, jau seniai būčiau kapinėse.
       Mergyčių gaila, taip apleistos, „amerikoniškai“ auga, lyg be namų pas svetimus per dienas. Bet nieko padėt negalima. Ir jėgų neturiu.

       1975. XI. 16
       Sapnavau baisų sapną: iš mano kūno išlindo kirmėlė, tįsta staigiai ilgyn kaip virvė, balsva, rangosi tolyn, į sieną atsidūrė ir susitraukė storyn, tokiom riebiom rumbom šlykštybė, o geluoniu vizgina, poros colių ilgumo, durti ieško.
       Užvakar Sologubaitei į Suvalkus siuntinį išsiuntėm, vargšė vieniša liko, o man čia Tonės atminimas, jos buvo draugės – – –
       Esu bejėgė, net skaityt – ilgai trunka. Akių nuolatinis skaudėjimas (uždegimai be paliovos) – katarakta pagaliau. Dar tik pasninkai šiek tiek gelbsti, bet ir tų nelabai pajėgiu, galvasopis didyn, šone vis skauda.
       Cilė tris mėnesius Šakių ligoninėj, motociklas pervažiavo Naumiesty. Ir kaip ten dar – du kartu ligoninėj vėl krito, vėl ranką sulaužė, dar antrąkart klubą ir koją... Koks jos vargų ir skausmų pilnas visas gyvenimas, laimės nė žiburėlio. Lyg kas užkeikė – – – Anelė irgi neišbrenda... Nėščia (su pirmu ir paskutiniu kūdikiu) ėjo paskui vyro grabą, liko be nieko, frontas nubloškė šalin, su maža Dalyte grįžus jau nė trobos, ėjo elgetauti maisto bent vaikui. Dabar Anelei su anūkais vargelis nemažas, niekas neužjaučia, jauni nesupranta. Tiek pergyvenus ir nervai neatlaiko, ji nepakelia vienumos, tai saviškiams sunkiai tarnauja.
       Draugužių man nekiek belikę. Kaune Onutė Dabrilaitė, Dielininkaičių Petrė – per toli, daugis metų atskyrė, nėra bendrų reikalų, vien praeitis. M. Macijauskienė labai miela, bet – taip išgąsčiu suvaržyta, nėra kas nė rašyti, vos kelis žodžius. O šičia vietoje nieko neturiu. Dar Čikagoje kas likę: Songinienė – apie kalbos dalykus, pedagogiką pasikalbam laišku; Tarvydaitė – jautri ir vargų aplamdyta humanitarė, bičiuliška ir pasiilgstanti, kuklutė, tyra siela. O Karolė Pažėraitė – irgi nesėkmių gniuždoma, vieniša (broliai – viens Brazilijoj, kits Australijoj), atrodo, jau ilsta (truputį vyresnė). Bet Vanda Sruogienė nė amžiui nepasiduoda, kokia žavinga veikluma, dar paskaitos, dar pobūviai. Kaip gerai, kad jai sekėsi knygą išleisti, taip Balys Sruoga turi paminklą, o tas darbas tiek jėgų reikalavo. Ir ji vos suspėjo, jau dabar aš nepajėgčiau tiek gelbėti (akys...).
       Dar turiu porą rankraščių. „Nida“, manoji leidykla, jau atsisakė. Kiti autoriai suranda globą kokią nors – mecenatai, organizacijos, draugai, redakcijos... Aš nieko neturiu.

       1977. V. 24
       Prieš Kalėdas išėjo „Erelių kuorai“³¹. Kad būtų geriau leidėjo „bizniui“, leidau rašyt „romanas“, nors lietuviškai – nuo Vinco Pietario laikų – vadintina apysaka. Marilės Biržiškaitės-Žymantienės raižiniai gražūs, spaudą Vytautas Gedgaudas labai uoliai prižiūrėjo. Tik įrišimas „Draugo“ Čikagoj blogas, suyra. „Dirvoj“ Alfonsas Tyruolis (Rimtenis) gražiai recenzavo. „Naujienose“ Vincas Žemaitis, miškininkas, labai entuziastiškai, smulkiai... turinį atpasakojo... „Akiračių“ K. Reikalas (Antanaitis) dogmatiškai paniekino, jokios teigiamybės...
       Gegužės 7 d. Hamiltone (Kanada) parapijos choras (dirigentas A. Paulionis) pavasario koncertą pradėjo daina „Šešupėle miela“³², kompozitorius Pranas Ambrasas. „Tėviškės žiburiuose“ rašoma: „P. Ambrasas davė eilėraščiui svajingą, lengvą ir gražiai nuskambančių akordų muziką. O žodžiai jau labai išsakantys tremtinio tėvynės ilgesį“ (ir pirmas posmas cituota), straipsnio autorius Kazys Mileris.

       1978. I. 28
       Pernai „Aidai“ įdėjo „O Glora, Glora!“ – mano 50 m. literatūrinės kūrybos sukakčiai. „Moteris“ 6 nr. ypač gražiai paminėjo – S. Girdauskienės įvadas (apie asmenį), romano ištrauka ir P. Naujokaičio recenzija. Šiandien gavau gėlių nuo Lietuvių moterų klubų federacijos Čikagoj, rytoj jos savo susirinkime minės mano raštus.
       Žiemą akys vis pablogėja. Valgiai visi netinka, galva sopa, cypia. Kaip ilgai dar pajėgsiu taip atsilaikyt?

____________

       ¹ Vincas Maciūnas (1909–2003) – literatūros istorikas, P. Orintaitės studijų kolega Lietuvos universitete. Dirbdamas Pensilvanijos (JAV) universiteto bibliotekoje, be kitų literatūrologinių darbų, parengė V. Krėvės raštus, surinko ir paskelbė V. Krėvės pokario metų laiškus. (Atgal>>>)
       ² Antanina (Tonė) – vyresnė P. Orintaitės sesuo, anuomet gyvenusi ir dirbusi Kaune. (Atgal>>>)
       ³ Aleksandras Žilinskas, teisingumo ministras 1928–1934 m. (Atgal>>>)
       ⁴ Ona Dabrilaitė (1908–1997) – mokytoja lituanistė Kaune, P. Orintaitės studijų draugė. (Atgal>>>)
       ⁵ Vanda Sruogienė (1899–1997); su ja 1937–1942 m. P. Orintaitė kartu mokytojavo Kauno, paskui Vilniaus gimnazijose. „Perkūnas“ – Balio Sruogos drama „Radvila Perkūnas“, pakartotinai išleista Čikagoje 1970 m. (Atgal>>>)
       ⁶ Anelė ir Marcelė (Cilė) – rašytojos seserys Lietuvoje. (Atgal>>>)
       ⁷ Jonas Tričys (1915–2000) – dailininkas, iliustravęs P. Orintaitės knygą vaikams „Lietuva graži Tėvynė“ (1972), kurią kaip ir kelias kitas jos knygas išleido Saleziečių spaustuvė Italijoje. (Atgal>>>)
       ⁸ Juozas Gobis (1895–1970) prieš karą mokytojavo Lietuvos, o 1946–1949 m. lietuvių pabėgėlių Vokietijoje gimnazijose. Yra išleidęs vadovėlių ir kt. knygų. Bendradarbiavo katalikiškoje spaudoje. (Atgal>>>)
       ⁹ Prašo redaguoti jos knygą apie Steigiamąjį Seimą. P. Orintaitė talkino V. Sruogienei, tvarkė net kelių jos knygų kalbą: „Lietuvos istorija“ (1956), „Balys Sruoga mūsų atsiminimuose“ (1974), „Lietuvos Steigiamasis Seimas“ (1976). Visose šiose knygose autorė dėkoja savo talkininkei. (Atgal>>>)
       ¹⁰ P. Orintaitės dukterėčios Dalios krikštatėviai. (Atgal>>>)
       ¹¹ Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė (1900–1986) – poetė (slpv. Alė Sidabraitė), aktorė. Baigiantis karui, buvo pasitraukusi į Vokietiją, bet sugrįžo į tarybinę Lietuvą. (Atgal>>>)
       ¹² Balė Voveraitė, Balė Vaivorytė – taip P. Orintaitė pasirašinėjo savo kūrybą vaikams. (Atgal>>>)
       ¹³ Išeivijos periodikoje („Naujienos“, „Gimtoji kalba“, „Dirva“) P. Orintaitė daug rašė lietuvių kalbos klausimais: rūpinosi kalbos taisyklingumu ir turtingumu, sielojosi dėl barbarizmų gausos. Tarp rašytojų nedažnas toks specialus ir profesionalus domėjimasis kalba. (Atgal>>>)
       ¹⁴ Juozas Tininis (1907–1971) – prozininkas, vertėjas, literatūros kritikas; gyveno Los Andžele (JAV), žuvo autokatastrofoje. (Atgal>>>)
       ¹⁵ Autorė kalba apie savo knygą „Liepalotų medynuose“ ir K. Barėno novelių ciklą „Dvidešimt viena Veronika“. (Atgal>>>)
       ¹⁶ Karolė Pažėraitė (1903–1988) – prozininkė; gyveno Brazilijoj, vėliau – JAV. Susirašinėjo su P. Orintaite. (Atgal>>>)
       ¹⁷ Pranas Naujokaitis (1905–1984) – pedagogas, literatūros istorikas, rašytojas. Zanavykas (iš Šakių krašto) kaip ir P. Orintaitė. (Atgal>>>)
       ¹⁸ Algimantas Kezys – kunigas jėzuitas, garsus fotografas, kultūrininkas. (Atgal>>>)
       ¹⁹ P. Orintaitės dukraitė Daina. (Atgal>>>)
       ²⁰ „Dirvos“ vyr. redaktorius Vytautas Gedgaudas – buvęs P. Orintaitės mokinys Mažeikiuose. Ir ji pati „Dirvoje“ aktyviai bendradarbiavo, kurį laiką turėjo net savo nuolatines skiltis „Šis bei tas“ (slpv. Skirpstas) ir „Kalbos vargai“ (slpv. T. Klyga). (Atgal>>>)
       ²¹ JAV švenčiama Padėkos diena. (Atgal>>>)
       ²² Mokydamasi Vilkaviškio gimnazijoje, P. Orintaitė gyveno pas Matildą Ližienę (1883–1979). Ir vėliau nuoširdžiai bendravo, susirašinėjo. Elena – M. Ližienės duktė, Antanukas – jos vaikaitis. (Atgal>>>)
       ²³ Juozas Zeliauskas (1913–1978) – kunigas salezietis. (Atgal>>>)
       ²⁴ T. y. V. Sruogienei. (Atgal>>>)
       ²⁵ Istorinis romanas jaunimui „Erelių kuorai“. (Atgal>>>)
       ²⁶ Benediktas Babrauskas (1910–1968) – literatūros kritikas, redaktorius, mokytojas. 1951–1958 Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas. (Atgal>>>)
       ²⁷ Kalbama apie sūnaus Donato šeimos iširimą. (Atgal>>>)
       ²⁸ Stasė Semėnienė redagavo „Draugo“ laikraščio kultūros priedo „Mokslas. Menas. Literatūra“ skiltį „Moterų gyvenimas“. Ten ir buvo išspausdinta minima O. Rozniekienės recenzija (1972, vasario 12). (Atgal>>>)
       ²⁹ „Dirvos“ laikraščio novelės konkurso 1973 m. premija paskirta P. Orintaitei už novelę „Gaudvytis“. (Atgal>>>)
       ³⁰ Juozė Augustaitytė-Vaičiūnienė (1895–1974) – poetė; gyveno JAV. Su P. Orintaite palaikė bičiulišką ryšį, susirašinėjo. (Atgal>>>)
       ³¹ Išleido „Dirva“ Klyvlende. (Atgal>>>)
       ³² Ši daina sukurta pagal P. Orintaitės eilėraštį. (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt