Nerašyti!

        Gerai nebeatmenu, kur mes su tėvu tada ėjome. Gal grybauti, gal meškerioti, gal šiaip pasivaikščioti. Tik puikiai prisimenu, kaip įbridome į vešlią, tankią, susipynusią ir susiraizgiusią žolę. Aš, mažas snarglius, vis klupau ir griuvinėjau, kas keli žingsniai nosimi žnektelėdamas į minkštą dobilų ir man dar visai nepažįstamų augalų patalą. O tėvas vis kėlė ir kėlė mane, kol galų gale neištvėręs užsisodino sau ant pečių.
       – Tėti, kaip vadinasi ši keista pieva? – paklausiau.
       – Visi ją vadina kultūrine, – išgirdau iš apačios. – Ji netikra, dirbtinė.
       Stori sultingi stiebai poškėdami trūkinėjo po tėvo kojomis. Paskui mus driekėsi gili tamsiai žalia brydė. Atsisukęs per petį stebėjau, kaip ji palengva nyksta, tolumoje visiškai susiliedama su vienoda tingiai linguojančia tirštuma. Atrodė, jog augalai stengiasi kuo greičiau užlyginti, užglaistyti mūsų paliktą pėdsaką, ištrinti mus iš savo atminties, lyg mes čia nė nebūtume praėję...
       Šis vaikystėje matytas vaizdas nuolat iškyla prieš mano akis, kai klausausi solidžių dėdžių, postringaujančių apie kultūrą, meną ir literatūrą, apie jų svarbą žmogaus, piliečio ir visos šalies gyvenimui. Klausausi ir patyliukais šypsau į ūsą.
       Taip, dabar esu paūgėjęs, gal net visiškai suaugęs, mano kojos tokios pat tvirtos kaip ir tėvo, todėl jaučiuosi galįs pats braidžioti po visokias pievas, net ir kultūrines. Ir dabar metu velniop visus seilėtus prisiminimus ir tiesiai šviesiai imu pasakoti apie tokią kultūrą ir literatūrą, kokią matau aplinkui.

       Lietuvoje tarpsta tik oficialioji literatūra, t. y. literatūra kaip valdžios remiamos kultūros sudedamoji dalis.
       Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog viskas lyg ir gerai – per metus Lietuvoje pasirodo tūkstančiai originalių prozos bei poezijos knygų. Šimtai leidyklų dieną ir naktį štampuoja lietuvių autorių parašytus tekstus. Ko gi daugiau norėti? Ogi panorėti būti akylesniems: daugelis šių leidyklų yra nykštukinės, keliais šimtais egzempliorių išleidusios kelias ar keliolika knygų; daugelis jų išleistos pačių autorių lėšomis, nes Lietuvoje dar labai gajus rašytojo – išskirtinės asmenybės – mitas, todėl beveik kiekvienas trokšta tapti „kūrėju“. Mažos leidyklėlės vos gyvuoja ir greit bankrutuos, neįstengusios įsisprausti į jokių kompromisų nepripažįstančią rinką; beveik visi jų leidžiami autoriai jau nugrimzdo arba greit nugrims į visišką užmarštį – juk neužtenka vien išleisti knygą, reikia ją dar „įpiršti“ skaitytojui, t. y. padaryti taip, kad autoriaus vardas ir pavardė arba knygos pavadinimas taptų gerai žinomais prekiniais ženklais. O tam reikalinga nemažai pinigų, reikia gerai išmanyti rinkodarą ir kt. Taigi drįstu tvirtinti, jog devynios iš dešimties lietuviškos grožinės literatūros knygų yra iš anksto pasmerktos užmarščiai. Išlieka „tikroji“ literatūra. Kokia ji? – paklausite. Ogi jau žinomo arba „literatūros grandų“ proteguojamo jauno autoriaus knyga, išleista kurioje nors didžiausių Lietuvos leidyklų. Tai knyga, kurios leidimą būtinai remia ministerija arba vienas iš fondų. Štai trys „tikrosios“ literatūros atpažinimo kriterijai, o pagrindinis jų – trečiasis. Reta leidykla rizikuos leisti knygą negavusi pinigų „iš šono“, t. y. iš ministerijos ar kurio nors fondo. Todėl prieš perkant knygą reikia būtinai atsiversti 4-ąjį jos puslapį ir paieškoti ten užrašo: „Knygos leidimą rėmė Kultūros ministerija“. Jei jis yra, knyga gera, ji bus populiari, ir ją verta įsigyti.

       Literatūrą Lietuvoje „daro“ saujelė vadinamųjų „literatūros ekspertų“.
       Jei manote, jog sprendimą remti ar neremti kokią nors knygą priima ministerijos ar fondų klerkai, tai esate visiškas naivuolis. Sprendimo teisę čia turi specialiai samdomos „ekspertų komisijos“. Pastarųjų pareiga – perskaityti ir įdėmiai susipažinti su šūsnimis prašymų, juos profesionaliai įvertinti ir atrinkti pačius vertingiausius jau parašytus arba ketinamus parašyti kūrinius. Kas yra šių komisijų nariai? Tai – vieša paslaptis. Metai iš metų „ekspertais“ dirba vieni ir tie patys asmenys, kurių pavardžių čia net neverta minėti – jas visi ir taip mintinai moka. Kaip tik šie žmonės yra šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrėjai ir demiurgai, tik jų valios pastangomis gimsta „tikroji“ lietuvių literatūra.

       Lietuvoje nėra nepriklausomos periodinės literatūrinės spaudos.
       Suskaičiuoti literatūrai skirtus Lietuvos laikraščius ir žurnalus užtenka vienos rankos pirštų. Įvairiais valstybinės „kultūros politikos“ vykdymo etapais tie pirštai čia užlenkiami, čia atlenkiami. Tokias kombinacijas reikia atlikinėti dėl vienintelės priežasties – visi šie leidiniai finansuojami iš valstybės biudžeto, t. y. iš „valdžios kišenės“. Visi jie priversti rašyti projektus – duoti „įžadus“, pvz., pasižadėti ugdyti skaitytojų pilietiškumo jausmą, prisidėti prie vienos ar kitos valstybinės politikos krypties propagandos. Deja, deja, tačiau senelis K. Marxas buvo teisus: kokia „bazė“, toks ir „antstatas“...
       Nostalgiškai atsimenu praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžią. Štai kada buvo geri laikai! Per žmonių rankas ėjo tūkstančiai leidinių leidinėlių – tai kas, kad išleistų savilaidos būdu, tai kas, kad atspausdintų ant blogiausios rūšies popieriaus ir kad kai kurios raidės neįskaitomos. Tačiau tai buvo nepriklausoma spauda, joje galėjai rasti ir literatūros, kuri šiandien „nekotiruojama“. Gaila ir „Keturių vėjų“, ir „Proskynos“, ir „Žaltvykslės“, ir... Et!

       Per penkiolika metų Lietuvoje išleista tik keliolika originaliosios grožinės literatūros knygų, kurios nebūtų galėjusios pasirodyti anksčiau.
       Literatūros kritikas V. Sventickas straipsnyje „Suokalbiai ir eilėraščiai“ klausia: „Nebėra cenzūros. Rašyk, ką nori. Kas literatūroje dėl to pasikeitė?“ Vėliau pats sau ir atsako: „Naujausioje lietuvių poezijoje nėra akivaizdaus lūžio ir tikrai esmingo pokyčio, kuris tiesiai priklauso nuo politinės pervartos“. Absoliuti teisybė! Juk iš tiesų 1990–1995 m. buvo prispausdinta tiek daug politiškai angažuotos literatūros, kad išprusęs šiandieninis skaitytojas jos nepavadintų „grožine“. Tonos tremtinių kūrybos, buvusių literatūros „milžinų“ išpažintys ir „atsivertimai“...
       Prieš konjunktūrą neatsilaikė net tokie, rodos, visiškai apolitiški poetai kaip, tarkim, V. P. Bložė – galite palyginti dvi jo knygas: „Nesudegantys miestai“ (1964), kurioje pilna raudonų vėliavų, revoliucijų ir leninų, bei „Sename dvarely“ (1994), kurioje pilna partizanų, tėvynių ir viešpačių (beje, abiejose knygose spausdinami beveik tuo pačiu laiku parašyti eilėraščiai, t. y. apie 1960 metus).
       Taigi smarkiai išpūstas muilo burbulas apie neva atsiradusią „kūrybos laisvę“ jau senokai susprogo. Nemažai rašytojų taip pat rašė ir „tada“, taip pat rašo ir „dabar“.
       O kurios tos keliolika knygų? Tai lietuvių „egzilių“ kūryba ir keletas marginalesnių jaunų autorių. Viskas.

       Per penkiolika metų Lietuvoje išleistos tik kelios PK serijos knygos, kurių autoriai nebūtų studijavę filologijos.
       Jei kas nors iškart paprieštaraus posakiu: „Kiekvienas dirba savo darbą“, aišku, liks teisus, tačiau šiuo atveju – tik iš dalies. Juk geriau ar blogiau valdyti žodį moka kiekvienas žmogus, turintis vidurinį išsimokslinimą. Tūlas būsimasis medikas ar teisininkas gali būti daug geresnis „žodžio virtuozas“ už, pavyzdžiui, VPU studentę filologę, įstojusią universitetan su daug prastesniais balais. Tai pirmas argumentas.
       Antra priežastis, kodėl neigiamai vertinu šiandienę „filologėjimo“ tendenciją, yra daug svarbesnė. Pavartęs pastarųjų dešimties metų „Poezijos pavasario“ almanachus, beveik neklysdamas gali atspėti, kuris autorius yra ragavęs filologijos mokslo. Juk ne vieno universiteto „literatų kalvėse“ tiesiogine šio žodžio prasme kalami ir štampuojami tik „teisingai“ rašantieji. Esu lankęsis ne viename „Filrudenyje“, klausęsis taisyklingos studentų tarties, gėrėjęsis taisyklingais eilėraščių konstravimo principais...
       Šia proga verta prisiminti ir senesnių laikų „nefilologus“: K. Platelį, G. Patacką, V. Rubavičių, E. Ališanką, R. Daugirdą...
       O kas tie „Pirmosios knygos“ autoriai, neturintys filologinio išsilavinimo? Jų – trys: žurnalistė L. Burbaitė, režisierė L. S. Černiauskaitė ir istorikas G. Norvilas. „Beveik filologai...“

       Tai ką gi daryti jaunam žmogui, kuriam plunksna mielesnė už lyrą ar arklą? Tam, kuris šia plunksna nori, o svarbiausia – turi ką pasakyti kitiems. Trumpai drūtai siūlau penkias išeitis.
       1. Tapti jaunuoju verslininku, t. y. ilgai ir atkakliai derėtis su visomis didesnėmis Lietuvos leidyklomis ir žadėti joms nepaprastą komercinę sėkmę.
       2. Tapti naiviu teisuoliu, t. y. kiekvienais metais dalyvauti PK konkurse ir tikėtis anksčiau ar vėliau jį laimėti.
       3. Tapti išsilavinusiu elgeta, t. y. kurti projektus, rašyti paraiškas, skaičiuoti sąmatas, visa tai siųsti ministerijai bei fondams ir laukti išmaldos.
       4. Tapti paklusniu sūnėnu, t. y. lįsti į vieną vietą kuriam nors „dėdei“ iš ekspertų komisijos ir viltis užtarimo bei pagyrų.
       5. Tapti kuo nors kitu, t. y. nerašyti visai, rašyti tik sau arba tik savo mamai, susikurti dvasinę ramybę ir ilgai bei laimingai gyventi.

       Aš rinkčiausi penktąją išeitį, jei nebūčiau jau pasirinkęs pirmųjų keturių. Nerašyti! Laukti rašytojams geresnių laikų, kurie niekada neateis! Net nemąstyti apie rašymą! Vienas gudrus žmogus – filosofas ir rašytojas V. Rozanovas, prirašęs tomų tomus, – kartą nusistebėjo: „Tylūs žmonės, neliteratūrinės tautos neprataria pasauliui nė žodžio, jų kalba – vaikai. Motina, pakėlusi naujagimį ant rankų, gali ištarti: „Štai mano pranašiškas veiksmažodis“.

DARIUS POCEVIČIUS       

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt