RIMANTAS MARČĖNAS

       Istorijos populiarinimo veikalas ar romanas?
 

Jonas Užurka. GEDIMINAS – NEVAINIKUOTAS KARALIUS. – Vilnius: Eugrimas, 2004. – 424 p.

       Mėginant vertinti Lietuvos tūkstantmečio programos leidinį, istorinio turinio knygą, kurią autorius pristato kaip romaną, nelengva tuo pat metu į ją pažvelgti istoriko ir beletristo akimis. Tačiau šiuo atveju toks dvigubas požiūris būtinas.
       Jonas Užurka savo veikalą pavadino paprastai ir aiškiai: „Gediminas – nevainikuotas karalius“. Skaitytojas išvaduojamas nuo spėlionių, apie ką bus kalbama, kas bus pagrindinis kūrinio personažas. Tad romanu pavadintoje knygoje pirmiausia ir ieškai šio personažo charakterio bruožų, mėgindamas įsivaizduoti sudėtingą asmenybę, vildamasis išvysti ją kaip gyvą žmogų. Autorius Gediminui paskiria nemenką dalį storos knygos puslapių, tiek apie jį kalbėdamas savo paties vardu, tiek kitų knygos personažų lūpomis, tiek leisdamas kalbėti pačiam knygos herojui ar perteikdamas jo mintis. Atsiveria puikios galimybės neeilinę, sudėtingą ir prieštaringą istorinę asmenybę atskleisti įvairiapusiškai, daugelio lietuvių vaizduotėje nepajudinamai stūksančiai skulptūrai įkvėpti gyvo, realaus žmogaus dvasią. Tačiau kyla įspūdis, kad J. Užurkai rūpėjo į skaitytoją atgręžti tik vieną daugialypės asmenybės pusę – parodyti mums didį politiką ir valstybės veikėją. Deja, net ir ši vienintelė skaitytojui atskleistoji – vienspalvė. Knygoje Gediminas – išmintingas ir teisingas valstybės vyras, nedarantis politinių klaidų, nemeluojantis, neveidmainiaujantis, šventai prisilaikantis duoto žodžio, neabejojantis savo sumanymų ir sprendimų teisumu. Panašu, kad ir pats autorius nė vieno politinio savo herojaus veiksmo prasmingumu neabejoja. Tačiau pripažįstant akivaizdžią tiesą, kad kaip politikas Gediminas iš tikro daug nuveikė LDK labui, nevertėtų užmiršti, jog įžymių krikščioniškos Europos politikų sumanymų ir darbų analizė, o ypač žinios, kokiomis priemonėmis tie jų sumanymai buvo įgyvendinami, įrodo, kad didžiuma politikų labai laisvai traktavo Dekalogą. Toli nesidairant, anaiptol ne visų svarbiausių bendražmogiškos moralės normų prisilaikė karalius Jogaila, rusų carai Ivanas Žiaurusis ir Petras I, Anglijos valdovas Henrikas VIII, ir netgi naujųjų laikų šios valstybės premjeras, tautos numylėtinis W. Churchillis. Sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. O juk minėtų kraštų istorikai net neabejoja, kad šie politikai reikšmingai sustiprino ir išaukštino savo valstybes. Kad ir kaip mums tai būtų nepriimtina, bet niekur nepabėgsime nuo dar antikos pasaulyje suformuluotos išvados, kad didžiųjų politinių tikslų retai kada pasiekiama nesusitepant ar nesusikruvinant rankų. Daugelį lietuvių skaitytojų pagrįstai papiktintų Gedimino statymas į vieną gretą, pavyzdžiui, su Jogaila. Nors absoliuti didžiuma lenkų istorikų, jau nekalbant apie eilinius skaitytojus, griežtai paprieštarautų, jeigu imtume jiems įrodinėti, kad pagonis Gediminas sau keliamais moralės imperatyvais buvo pranašesnis už krikščionį Jogailą. Taigi net ir moksle daug kas priklauso nuo to, iš kokios pusės žiūrėsime. Tačiau paradoksas tas, kad, trokšdamas išaukštinti Lietuvos valdovą, J. Užurka neišdrįso ant jo veido ar valdoviško drabužio pamatyti jokios dėmelės ir taip jį tarsi nužmogino. Vertėtų pasimokyti iš didžiųjų senovės graikų dramaturgų, kurie nepabijojo atskleisti net savo dievų silpnybių ir ydų.
       Netenka abejoti, kad, kaip paskutiniame savo knygos viršelyje teigia autorius, Gediminas mokėjo ir mylėti, ir būti mylimas. Tačiau romane veltui ieškotume nors menko skyrelio, kur meniniais vaizdais būtų atskleidžiama personažo Gedimino meilė savo žmonai Jaunei ar, apsaugok Viešpatie nuo tokios šventvagystės, kokiai neteisėtai mylimajai. Gali pagalvoti, kad didis valdovas buvo belytis žmogus, kurio neveikė moterų žavesys, kurio kraujo neužkaitindavo pavasarinis gamtos atgimimas. Ir išvis – koks romanas be meilės dramų! Žinoma autoriui nebuvo būtina į jas painioti nebejauno savo pagrindinio herojaus, tačiau romane ir jauni valdovo sūnūs bei dukros tarytum net nemaištaudami veda tas kunigaikštytes ar išteka už tų princų, kuriuos jiems paskiria politikas tėvas. Autorius ir vėl neišnaudojo galimybių atskleisti tegu ir sufantazuotų, tačiau dramatiškų ir psichologiškai motyvuotų situacijų, kai, tarkim, valdovo dukra Aldona, verčiama tekėti už lenkų karalaičio Kazimiero, priversta išsižadėti lietuvio mylimojo ir pan. Kad tokie motyvai nenuskambėtų sentimentaliai ar banaliai, priklauso tik nuo autoriaus meistriškumo.
       J. Užurka lyg ir mėgina parodyti, kad vienus sūnus Gediminas myli ir jais pasitiki labiau, kitais – mažiau. Bet toji meilė ir pasitikėjimas susiję tik su valstybės vidaus ir užsienio politikos realijomis ir poreikiais. Normalūs tėviški jausmai Gediminui tarytum svetimi, nes jam, valdovui, terūpi, ar sūnūs padės praplėsti ir taip jau imperines valstybės sienas, ar ne. Vien šiuo aspektu Gediminas vertina tiek Algirdą su Kęstučiu, tiek Jaunių. Patikimos istorinės informacijos stygius apie asmeninį Lietuvos valdovų, jau nekalbant apie jų žmonas ir dukras, gyvenimą beletristui ne tik nekliudo, bet leidžia sukurti ir skaitytojų teismui pateikti skaudžias įsimenančias dramas, ką įtaigiausiai atliko Just. Marcinkevičius dramoje „Mindaugas“. Žinoma, autoriaus valia, kokius savo personažų gyvenimo vingius ir dramas iškelti į avansceną, kokius išvis nutylėti. Tik visa bėda, kad ir daugelis kitų svarbių knygos personažų – Gedimino broliai, sūnūs, dukros, bendražygiai ar priešai – veikia tik vienoje, politinių santykių, plotmėje. Net ir Gedimino sūnus Jaunius, kurio charakteriui atskleisti autorius skiria daug vietos, ruošdamas jį tėvažudžio vaidmeniui, yra veikiamas ne tiek „pagranduko“ ir mamos lepūnėlio kompleksų, kiek savo didelių politinių ambicijų. Jo portrete galime įžvelgti tik porą atspalvių, bet ir tie patys – tamsūs. Tokį veikėją galima apibūdinti tik vienu terminu – neigiamas herojus. Jaunius ir bailus, jo ir balsas cypiantis, ir su motina jis meilus tik iki tol, kol gauna tai, ko siekia, o po to rėžia į akis, kad jai jau laikas mirti.
       Tenka pripažinti, kad jeigu beletristai mūsų valdovus vaizduotų pagal ilgametę lietuvių istoriografijos tradiciją, jie visi, išskyrus nebent Mindaugą ir Jogailą, atrodytų kaip Siamo dvyniai – drąsūs, kilnūs, valstybei ir tautai besiaukojantys didžiavyriai, be ydų ir silpnybių. Tokie jie buvo vaizduojami ir Vytauto užsakytuose LDK metraščiuose. Prieš senosios lietuvių istoriografijos suformuotą Jogailos, kaip didžiojo Lietuvos nelaimių kaltininko, įvaizdį maištą sukėlė tik rašytojas J. Laucė. Natūralu, kad Lietuvos valdovus rūpėjo išaukštinti aušrininkams ir tuo pavergtai tautai parodyti, kad tiek Lietuvos kunigaikščiai, tiek ir pati tauta senovėje ne tik nebuvo prastesni, bet net tauresni, sąžiningesni už kaimynų valdovus ir tautas. Dabar tokio poreikio nebeliko ir, remdamiesi moderniais istorikais, beletristai turėtų liautis kūrę bekraujes granitines skulptūras, ant kurių drabužių veltui ieškotum kokios nors dėmelės. Be abejo, skaitytojui, ypač vyresnio amžiaus, būtų nelengva persiorientuoti ir suvokti, kad ir Gedimino kaip ir visų mirtingųjų širdyje buvo žiaurumo ir klastingumo, kaip ir išminties, drąsos ar valios. Šiuo atveju ypač svarbios šių prieštaringų savybių proporcijos. Bet J. Užurkai vienodai svarbūs ir reikšmingi tiek šiuolaikinės istoriografijos įrodyti, tiek atmesti teiginiai, pavyzdžiui, romantiška legenda, savotiškas anų tolimų laikų politinis užsakymas, apie romėniškąją Lietuvos valstybės kilmę. Kita vertus, dėl šaltinių skurdumo mokslui nepajėgiant tvirtai atsakyti į vieną ar kitą svarbų klausimą, autorius turi teisę, remdamasis hipoteze, tarkim, spėti, kad kunigaikštis Skalmantas buvo Gedimino senelis.
       Objektyvumo dėlei būtina pažymėti, kad, prieš sėsdamas rašyti romaną, J. Užurka atliko didelį paruošiamąjį darbą – rūpestingai susipažino su istoriografiniais tyrinėjimais, taip pat naujausiais. Tai liudija istoriko A. Nikžentaičio versijos, jog Gediminas buvo nunuodytas sūnaus Jauniaus pasiųstų žudikų, perkėlimas į knygą, mėginimas psichologiškai motyvuoti šio įvykio aplinkybes. Autorius įsigilino ne tik į Lietuvos XIV a. istorijai skirtą istoriografiją, bet ir susipažino su kaimyninių kraštų to meto istoriniais įvykiais. Kaip pabrėžiama knygos prologe, J. Užurkai rūpėjo iš „grynai tautinių rėmų išsiveržti, įvykių veiksmus iškelti į tarptautinę areną <...>“. Visa bėda, kad, vaduodamasis iš tautinių rėmų, autorius dirbtinai išpučia ir taip jau didelio veikalo apimtį, tiesiog smulkmeniškai aprašydamas Gedimino santykius su atskiromis, Aukso ordos jungą velkančiomis, rusų kunigaikštystėmis, nepagrįstai stabdydamas romano veiksmą ir aukodamas intrigą, kurios romane aiškiai stinga. Jeigu būtų užtekę ryžto atsisakyti tokių skyrelių kaip „Vladislovo įpėdinis – Ordino sąjungininkas“, ilgai neapsistoti ties popiežių ir Vokietijos imperatorių kovų aprašymu, ši knyga kaip meno kūrinys tikrai būtų gerėlesnė... Ir vis dėlto būtų nedora nepaminėti sodriai parašytų knygos skyrelių ir pastraipų. Beletristiškai įtaigiai pavaizduotos derybos dėl Gedimino sūnaus Narimanto ir chano Uzbeko dukros vedybų, subtiliai perteikta politinių intrigų atmosfera, atmintyje išlieka Lietuvos valdovo pasiuntinių nužudymo fragmentas. Kai pristigęs dokumentinės medžiagos autorius suteikia laisvę savo vaizduotei, iš tikro padvelkia jau ne istorijos populiarinimo veikalo, o romano stilistika. Pro skaitytojų dėmesį nepraslys ir Gedimino susitikimas su kunigaikščiais ir didžiūnais, kuriame valdovas ginasi nuo kaltinimų, kad jis parsiduodąs Ordinui ir vyskupams. Tačiau šiame epizode autorius valdovą vaizduoja kaip sunkiai įtikėtiną viduramžių demokratą, kuris net į užgauliausias didžiūnų replikas reaguoja taikingai. Kai autorius leidžia sau atitrūkti nuo jam labiausiai rūpimų politikos problemų, išaiškėja, kad jis sugeba vaizdžiai ir įtaigiai aprašyti, tarkim, Vilniaus miesto statybų ir pilies tvirtinimo scenas. Savitai nuskamba tikrai nesentimentalus motyvas apie Gedimino nuo bausmės atleistą, iš bado vagiliavusį akmentašį.
       Romane nedaug mūšių epizodų, tačiau jie aprašyti sodriai ir profesionaliai. Kita vertus, po lietuvių kruvinų kirstynių su rusais aprašymo tekste netikėtai praslysta išties viduramžiškai ciniška frazė: „Kariai smarkiai pasidarbavo – apetitas bus geras“.
       Autorius sukuria ne vieną polilogą, kai ginčijasi, diskutuoja anoniminiai veikėjai – didžiūnai, liaudies žmonės, vienuoliai ir t. t. Toks nuasmeninimas nekursto skaitytojų vaizduotės, taip pat nepadeda kurti charakterių. Kita vertus, kai kurie romano skyriai primena priešrinkiminę politikų diskusiją televizijos laidoje. Pasitaiko ir priešingų atvejų, kai Lenkijos karalius Vladislovas ir Gediminas kalba ir samprotauja taip nuasmenintai, kad be autoriaus nuorodų būtų sunku atskirti, kuriuos žodžius ištarė krikščionis, o kuriuos – pagonis. Kartais atrodo, kad knyga rašyta ne XXI amžiuje, o H. Sienkewicziaus laiku, – autorius net nemėgina maskuoti savo aprioriškai negatyvaus požiūrio ne tik į kai kuriuos personažus, bet ir į tautas. Nevengiama iš anų laikų pasisavintų štampų, vaizduojant, tarkim, „tipišką“ totorių, kryžiuotį ar lenką. Lygiai taip elgėsi minėtasis lenkų klasikas, vaizduodamas „tipišką“ laukinį lietuvių karį.
       Tarp daugybės knygos veikėjų sunkiai surastume bent vieną, kuris tenkintų meninės prozos personažui keliamą vieną iš esminių – charakterio individualumo reikalavimą. Net ir valdovo žmonai Jaunei autorius nesuteikė ryškesnių, tik jai būdingų individualių bruožų. Skaitytojui tik tepasakoma, kad Jaunė buvusi ištikima žmona ir mylinti motina. Taip ji priskiriama abstrakčiam ir beveidžiui viduramžių moterų būriui. Knygoje kažkodėl neatsirado vietos jokiam autoriaus vaizduotėje gimusiam personažui, kuriam būtų buvęs paskirtas svarbus siužetinis ir idėjinis vaidmuo ir kurio gyvenimo įvykiai iš anksto nebūtų žinomi skaitytojui. Todėl jam paliekama tik ne itin intriguojanti galimybė sekti, kaip autorius aiškins žinomo personažo, Jauniaus, lemtingo poelgio motyvus.
       Taigi sukūręs tiek romantizuotos išvaizdos, tiek dvasios Gedimino – politiko – portretą, o knygos pabaigoje gražiu T. Narbuto stiliumi pasiuntęs jį į dausas su mylimu žirgu, ištikimu bendražygiu, ir sakalais, J. Užurka vis dėlto parašė ne romaną, o istorijos populiarinimo veikalą, kuris, kita vertus, nemažiau reikalingas ir naudingas negu romanas.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt