Nuotoliai
„ką sapnuoja skruzdėlės?..“
Vidurnakčio telefonas
Dar neskubėk užmigti
Po vidurnakčio
Apie gerus ir negerus laikus
Dūšelė neranda sau vietos
Gimtosios gryčios stakta
Vėjo aimanos Antakalnyje
Mano žodis

Į viršų

Nuotoliai

Tavo rankos toli
nuo grumsto, kurį,
jei tėviškėj būtum,
sutrupintum tarp delnų.

Ar kas dabar,
šį ankstų rytmetį,
eina vieškeliu?

Tavo rankos toli
nuo durų rankenos,
nučiupinėtos
tavo senelių ir tėvų,
tavo brolių ir seserų.

Ar dar kas varsto duris
šį vėlų vakarą
gryčioje, kurios nebėra?

Tavo rankos toli
ir nuo naujoviškų daiktų,
kuriuos dabar liečia
tavo vaikai.

O iki daiktų,
kuriuos lies
tavo anūkai ir proanūkiai, –
toliau
nei lig mėnulio.

1998 m. lapkritis

Į viršų

Ŗ

ką sapnuoja skruzdėlės?
ar žino šlaito žolytė,
bevardė,
kas ten,
anoje kalno pusėje?

kodėl aš,
mąstantis
apie skruzdėlių sapnus
bei žolės mintis,
negaliu sutapti
su skruzdėlėm ir žolėm,
ničnieko nežinančiom
apie mirtį?

1999 m. sausio 17 d.

Į viršų

Vidurnakčio telefonas

Ir vėl dejuoja telefonas,
Nakčia prižadinęs mane.
Ką vėl praneš man teleponas
Ar – dar baisiau – teleponia?

Vėl mirė kas? Ar tik susirgo?
Gal vagys laužia kam duris?
Gal man sumanė telecirką
Surengt koks paikas juokdarys?

Tamsoj dejuoja telefonas,
Man siųsdamas telerakštis.
Gal čia tas pats amerikonas,
Užmiršęs, kad pas mus – naktis?

Keliuos iš lovos… Bet nutyla
Tililindžiavimai staiga.
Įsiklausau į teletylą
Ir virpu kaip telestyga.

1999 m. gruodžio 25 d.

Į viršų

Dar neskubėk užmigti

                  S i g i t a i

Paskutinį kartą,
paskutinį kartelį
tave apkabinsiu
šiame šimtmetyje.

Mieloji, palauk,
neskubėk užmigti.
Dar valandėlę
pažiūrėk į mane savo akimis –
mėlynomis, mėlynomis.
Nes kai užsimerksime,
o kaip ilgai
mudu miegosime!

Atbusime
jau kitame šimtmetyje.
Ir net kitame tūkstantmetyje.

Kai vėl atversim akis,
ar dar atpažinsim pasaulį?
Juk niekas nežino,
kas mudviejų tyko tenai,
už lemtingos ribos…

1999 m. gruodžio 31 d.

Į viršų

Po vidurnakčio

Po vidurnakčio
ir gyvieji,
ir mirusieji
ima naudotis
tomis pačiomis
vaiduoklių teisėmis.

Prosenelė Agota,
garsiausia Leliūnų žiniuonė,
tartum ragana lekia,
tik ne ant šluotos,
o ant savo skelto karkono,
kuriuo prismeigdavo gyvates.

Mano bevardė proanūkė
(ar proanūkis)
smarkiai spardosi
pirmagimdės pilve,
žaidžia futbolą.

O ir aš
pusiausnūdoj balansuoju
tarp įvardyto sapno
ir neartikuliuotos tikrovės,
kaip ir tinka vaiduokliams.

2000 m. gegužės 10/11–birželio 13 d., Galupis

Į viršų

Apie gerus ir negerus laikus

Gãli kai kas
gerai prasidėti
ir šiais negerais laikais.
Bet niekas
gerai nesibaigia!

Kuo skirias
geri laikai
nuo negerų?

Geri laikai
būna tada,
kada net ir tai,
kas blogai prasidėjo,
baigias gerai.

2000 m. birželio 13 d., Galupis

Į viršų

Dūšelė neranda sau vietos

vargšė dūšelė
niekaip neranda sau vietos
netgi nežino kaip elgtis:
kilti į viršų
(baltu balandžiu? juoda varna?)
ar leistis žemyn
(kurmių urveliais? sliekų landomis?)

todėl vargšė dūšelė
ir klajoja (sukasi vietoje)
lyg žaltvykslė

2003 m. rugpjūčio 8 d., Nida

Į viršų

Gimtosios gryčios stakta

mano kakta
ir durų stakta
didelės draugės:
nuolat bučiuojasi

po kiekvieno
tokio bučinio
kaktoje ir vėl
iššoka guzas

stakta nekalta
kad kieta
kieta juk ir mano kakta
bet stakta dar kietesnė

keista:
ne tik stãktos
bet ir gryčios
neliko Strazdiškyje

o mano kakta
vis dar rimuojasi su stakta
rimuojasi nuo tada
kai dar nežinojau
kas yra rimas

2003 m. rugsėjo 18 d.

Į viršų

Vėjo aimanos Antakalnyje

Kad išgirstum
vėjo aimanas,
reikia,
kad gyventum ant kalno.

Reikia,
kad būtų
vėjuota žiemos naktis,
o tave kankintų
senatviška nēmiga.

Kad išgirstum
vėjo aimanas,
reikia dar
kamino,
į kurį
vėjas galėtų įlįsti.

O kaminų
mano Antakalnyje
dar yra,
ačiū Dievui…

2004 m. vasario 15 d.

Į viršų

Mano žodis

Mano žodis
pavargo,
nebeįstengia
greitai lėkti.

Jis dabar sėdi
drauge su manim
ir stebi,
kaip debesys lekia.

2004 m. gegužės 8 d.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt