 |
||||
<< Atgal
epikūro ruduo epikūro ruduo neturėčiau skųstis, malonumų netrūko, gal mažiau moterų, daugiau filosofijos, bet šiandie neturėčiau gailėtis, su filosofija susilaukiau daugiau vaikų, plika akim atpažįstu, tegu retai matausi, bet šitaip ir gamtoj surėdyta, dabar dažniausiai vienas, kūno ne kaži kiek likę, kokį dūmą per dieną sutraukiu ar taurę stipresnio išlaižau, šiaip vis knygos, vis vienodesnės, ypač odiniais viršeliais, kaip ir moterys, pamenu, jaunystėj kiekviena buvo vienintelė gyvenime, skaitydavau, kol siūlių nebelikdavo, dabar visos kaip tos piemenės olimpo stadione, perkarusios, turinys be formos, niekuo neprisidengusios, gryna fizika, ryškus aristotelio mokyklos kvapelis, jokio malonumo, kadaise rašiau dienoraštį po dienos nuotykių, dabar tik atsiminimus, ką gi, irgi malonumas, pasakoti istorijas, ypač nebūtas, visą gyvenimą melavau sau, dabar galiu ir kitiems, vienintelis belikęs kelionė pas michalą nerimas, kylantis prieš kelionę, paskutinę dieną stiprėjantis jausmas, kad darai kažką, ko neturėtum daryti, kad esi kažką pamiršęs, ne dantų šepetuką, ne pasą, bet žymiai svarbesnį dalyką, kurio negali įsidėti į kelionės krepšį, gal visą ligšiolinį gyvenimą, nes kas gi yra kelionė, jeigu ne naujo gyvenimo pažadas, la vita nuovo, eschatologinis bėgimas rojaus link, į kurį dar visiškai nesinori, tegu ir su grįžtamuoju ryšiu, tačiau gerai žinai, kad ne visada grįžti, kartais grįžimas tik dar viena kelionė, netgi ne į tą pačią vietą, nesibaigianti inkarnacijų grandinė, bet ne tavo valioje tai, ką laisva valia priimi, velniop, neturėtų čia būti teologinių speculorum, tiesiog spekuliuoji savo gyvenimu, kiek brangiau parduodi negu perki, pelną prageri avansu prieš pat kelionę, kad užmuštum tą nerimą, kuris netikėtai baigias savaime, vos krenti į lėktuvo sėdynę ar griebies už vairo šįsyk vairas, kelias pažįstamas tik iki suvalkų, toliau trokų išvagotais keliais ligi vokietijos sienos, drengiant lietui, atlydys, pati vasario pradžia, langų valytuvams hipnotizuojant grimzti į kelionės transą, tavo vietoje galėtų sėdėti kitas, ir esi kitas, nebeturintis atminties, veidrodžiuose matantis ne save, tik kitus, patiriantis tikrąjį bendravimo malonumą, kuris didėja spaudžiant greičio pedalą, vienišiaus dviejų litrų skaistykla be orgazmo pažado ir tie, kurie patyrė lytėjimo skonį, iki šiol jaučia maudulius kauluos, kurie nebejaučia, jau pakeitė judėjimo kryptį, keliauti žemyn ar aukštyn lengviau, atitrūksta pusė kūno ir kyla kartu su mažų kaimelių dūmais, siela, anot teologinių speculorum, to tik ir laukia, tuotarp kita pusė sulenda po žeme, vos kauburėlis tekyšo, šioj šaly retos gėlės pakelėj, stato kelio ženklą, czarny punkt, kur daugiau patyrusių lytėjimo skonį, bet čia retas paiso ženklų, leki ir tu per miestelius visu šimtu, čia lenkija, sakai, čia katalikų šalis, visi su civilinės atsakomybės indulgencijom cypini stabdžius, metas nakvynei, kažkur už poznanės, tik pasukęs sankryžoj su šviesoforu, pravažiavai nakvynės namus, grįžti atbulas, pusamžis vyriokas praveria duris, iš veido galėtų būti kunigas, tarsi laukia, prašo vidun, mūrinis namas prie kelio, kieme marijos skulptūrėlė po obelia ar kriauše, kas ten supaisys vasario mėnesį, ir dar tamsoj, pasirodo, iš tiesų laukia, prie stalo prisėda, sako, žemės turiu kokį šimtą hektarų, sako, blogai bus su tuo žemės ūkiu europoj, ale dabar madinga agroturizmas, va namą patvarkiau, tik anokie čia turistai, tokie kaip ir tu, jokių atrakcionų nereikia, pernakvoji ir toliau savo keliais, tai dar vienu bizniu užsiėmiau, kai avarija, atskubu su savo technika, geras biznis, ypač pernai, artimiausioj sankryžoj per pusę metų net šeši mirtini atvejai, geras biznis buvo, bet neseniai pastatė šviesoforą, tai ir baigės, paskui pagalvoja, gaila tų žmonių, ale geras biznis buvo, sėdi ir lauki sounds of silence užgula ausis akyse tavaruoja rodyklės matavimo vienetai celsijus kai traukia skersvėjis perone dioptrijos kai apsipažįsti sekundės kai orgazmas voltai kai perdegi eilėraštis kai eilėraštis poezijos skaitymai po vakaro nepriklausomybės diena nepriklausomybės dieną apie smegduobes anais laikais, kai ėmė vertis smegduobės, lietuviams nieko kito nebeliko, kaip kraustytis po žeme, iki šiol gali atpažinti kokiam berlyne, vaikšto prisimerkę, pilnom kišenėm molio, tai kur ten žodis betilps, pirštais susirodo, baksnoja, poetas irgi, tik su antpirščiu iš močiutės podėlių, sidabriniu, tiesiai dievui į akį, ir nieko, pasirodo, irgi smegduobė, tik dar didesnė nekalbūs lietuviai, tikra tiesa, daug padavimų yra apie tylenius, bet vienas dalykas girdėti istorijas, kitas su tokiu susidurti, žiūri iš padilbų, rankos kišenėj, minko molį, o ir poetas su antpirščiu vis taiko į akį, nekalbūs, bet jau viską gruntaunai, iš esmės, nedrįsk apie niekus šnekėti, ir tau po kojom iškas smegduobę pradėjo europa kelią tiesti, via baltica, nutarė smegduobes užpilti, tik niekaip nesutaria, iš kur imti žemę, negi kitoj vietoj duobę kasti, ginčijos, susimušė, o poetas sidabriniu pirštu dievui į akį, ogi, sako, iškratykim molį iš kišenių ir žodžius turėsim kur susidėti, taip ir padarė, toliau laimingai gyveno, valdovų rūmus atstatė antpirščiui tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti |
||||
