tekstai.lt

Literatūros almanachas „Pirmas darbas“ (1932). Antanas Laisvydas. Po auksiniu Italijos dangum

Rasytoju_grupe_Darbas
Rasytoju_grupe_Darbas
       Žodis „Italija“ turi stovėti aukščiau už žodį „tiesa“.

       Marinetti, Gazzetta del popolo

 

       Iš Milano geležinkelio stoties skuba traukiniai. Į traukinius lipa elegan­tiškos damos, paskui sa­ve tempdamos gauruo­tus šunyčius, dreba bė­gių išraižyta platforma, skamba varstomos geležinės durys ir langų stiklai. Rutuliai dūmu maišosi su karštom, akis svilinančiam dulkėm, per kurias bėga sušilę darbininkai, stumdami karus ir tempdami ryšulius ir čemodanus su prikli­juotom viešbučių etiketėm, prikrautus vynuogių, apelsinų, bananų, šilko ir įvai­riausių „souvenire'ų“. Traukinys, einąs į Veneciją, jau stovi ant bėgių, per platformą išsidriekęs žibančių langų, metalinių aikštelių ir blizgančių durų rankenos eile. Marguoja laikraščių kioskai, žvanga auto­matų klapanai ir iš visų pusių spalvingi plakatai rėžiasi j akis.

 

       Per platformą pereina žmogus, rankoje mažu brezento čemodanėliu nešinas, nuolat taisydamasis akinius ant savo akių, ku­rios, atrodo, ne per geriausiai mato. Jis įeina į III klasės vagoną ir atsisėda ties langu. Jis nedidelis, liesas ir silpnas, bet jo akys už akinių su juodais raginiais lan­kais žiba užsispyrimu, o plonos lūpos iš­blyškusios ir kietai suspaustos. Rankoje jis nekantriai glamžo laikraštį ir nuolat žvilgčioja į laikrodį.

 

       Aiškiai matyti, kad šis žmogus kažko nerimsta ir kažkur skuba. O traukinys vis dar stovi stotyje, ir žmogus priverstas laukti, nervuotis žvalgytis pro langą. Per platformą žingsniuoja šūkaujančių jaunų fašistų gauja. Žmogus nusigręžia nuo lan­go, nes jam šlykštu klausyti šių sufana­tizuotų vaikų, kurie tik tam ir yra, kad daužytų socialistų įstaigas, jeigu tokių įs­taigų dar kur nors Italijoje yra likę, ku­rie eina šnipų pareigas mokyklos draugų ir namiškių tarpe, kuriais valdžia naudoja­si kiekvienam pogromui prieš karaliaus, dučės ir šventosios tėvynės priešininkus.

 

       Štai, jis, Benavente Rinaldi, išvažiuoja iš to miesto, su kuriuo surišta tiek jo ma­lonių ir skaudžių atsiminimų. Pacifistinis darbas didžiojo karo metu, darbas darbi­ninkų organizacijose, kalėjimas, pabėgi­mai, teismai ir vėl kalėjimas. Pagaliau lais­vė — bet ar ilgam? Be abejo, netrukus vėl jis bus kalėjime, todėl reikia naudotis laisve, reikia kuo greičiausiai skubėti.

 

       Į traukinį lipa žmonės. Štai, stora vo­kietė, sušilusi, apvali, tartum pomidoras, vos įsirito laipteliais. Paskui ją įšoko jos dukrelė — išdžiūvusi ir išblyškusi, temp­dama su savim vos pakeliamą keturkampą ryšulį. Jos susėda. Motina vos atgauna kvapą, stena ir pukši:

 

       —  Jawohl, das war ein Wunder, Kindchen.

       

       —  Mama, ich habe noch nicht so eine Schoncheit gesehcn, wie in der St. Petruskirche. Das war so gottlich, so wunderschon! (1) — alpsta dukrelė, atsi­mindama savo kelionę į Romą.

 

       Į traukinį vis dar lipa keleiviai, mosuo­ja skareles, traukinys švilpia ir ima judėti. Benavente Rinaldi vėl žiūri į laikrodį: kuo greičiausia jam reikia būti Venecijoje.

 

       Jo misija pavojinga. Drabužiuose užsi­siuvęs slaptus dokumentus, laiškus, įvai­rias be galo svarbias žinias apie darbinin­kų persekiojimus ir kankinimus Italijos kalėjimuose, jis visa tai veža į užsienį. Jis veža slaptų darbininkų organizacijų nutarimus, jis veža laiškus, kurie bus paskelbti užsienio socialistinėj spaudoj. Jam tereikia užsienio paso, kurį gaus Venecijoje iš žmogaus, kurs organizacijos paskirtas i ten jo laukia.

 

       Užpakaly lieka Milanas su fabrikais, iš kurių tiek kartų jis buvo pašalintas už streikų organizavimą ir dalyvavimą juo­se, su bažnyčiom, siunčiančiom dievop maldas už ilgą kraugerių viešpatavimą. Trau­kinys išeina į laukus, pilnus vynuogių, ku­rie jų savininkams neša didelį pelną, o darbininkam — skurdą ir išnaudojimą. Vasaros saulė žėri kalnuose, kvepiančiuose kviečiais, vynuogėm ir žmogišku prakai­tu. Ištisi kalnai, apraityti žalių vynuogy­nų, kyla aukštyn ir grimzta žemyn, išsiliedami plačiom lygumom po giliu mėlynu dangum.

 

       Rinaldi pastebi, kaip vienoj stotelėj į traukinį įlipa džentelmenas su golfo keli­nėm, auksiniais dantim priešaky ir pra­gertu lėbautojo veidu. Jis atsisėda greta Rinaldi, sklaido laikraštį, žiovauja, paga­liau stengiasi užmegzti kalbą:

 

       —  Tamsta važiuoji į Veneciją?

       —  Taip.

       —  Labai smagu. Aš važiuoju ten taip pat. Įsivaizduokite, prieš porą dienų gaunu laišką iš savo draugo auksakalio, kuris man praneša, kad pigiai galimu įsigyti puikią ankstybojo renesanso stiliaus dėžu­tę su brangių akmenų inkrustacijom  Tamsta turi žinoti, kad tai mūsų laikais didelė retenybė. Senos mūsų kronikos rašo, kad keturias tokias dėžutes turėjo savo laiku Borgia seimą, o vėliau iš Vatikano jos buvo pavogtos ir atsirado Paryžiuje. Daug vėliau jos pateko j prancūzų juve­lyro Piere Anjou rankas, o kai Napoleonas Bonaparte atvyko į Paryžių iš Grenoblio, jam trys tos dėžutės buvo padovanotos iš­sigandusių gyventojų. — ir t. t., ir t. t., ir t. t.

 

       Rinaldi toliau nebeklausė. Mėlynai auksi­nis dangus skverbėsi pro langus į traukinį, ratų dundėjimas ir stipri kaitra protą ver­tė snausti. Džentelmenas su golfo kelinėm, auksiniais dantim ir pragertu lėbautojo veidu savo istoriją pasakojo toliau. Vaka­ras buvo tvankus, tvanku traukiny, kaip ir visoj Italijoj. Rinaldi sąmonėj blyksėjo atsiminimų ir minčių nuolaužos: kalėjimų dygsta vis daugiau, darbininkus velka į rūsius, Adriatikoj ir Viduržemio jūroj rūksta nauji karo kreiseriai ir aukštyn pakelia patrankų vamzdžius. Patrankų vamzdžiai pakelti jau laukia; šoviniai su­stumti, nuodingų dujų bombom nukrauti laukai, užversti barakai. Laukiama tiktai ženklo, aukštybėj sėdinčio viešpaties pirš­to mostelėjimo, ir tuoj supyškės, sugriau­dės visi Apeninai, Adriatika, Austrijos, Albanijos pasieniai. Armotų trenksmas bus girdėti Afrikoj. Dučė atidarys kalėjimus, darbininkus išleis, aprengs uniforma ir iš­varys į pozicijas. Surinks visus bedarbius iš gatvių, iš po tiltų, visus, kurie turi žmo­nas ir vaikus, — visus išvarys užmušti. O tuo tarpu Romoj — Florencijoj — Genu­joj — Milane — buržuazija ir aristokra­tai kels pilnas taures už naujus Italijos nugalėjimus. Bet darbininkai susipras. Jie ginklus, nukreiptus į buržuazijos ir ka­pitalistų priešus, į kitų kraštų darbininkus, atsuks į savo pačių naudotojus. Ir koks bus tų visų ponų, pakėlusių taures, išgąs­tis, kada ims byrėti sienos ir ant jų pačių galvų pradės virsti jų sukurtos pragariš­kos sistemos skeveldros, ims laužyt iš­tižusius jų kiaušus ir nuo rajumo atvėpu­sius žandikaulius.

 

       —  Signor, tamsta mėgsti vermutą? — paklausė džentelmenas.

       —  Ne, — atsakė Rinaldi.

       —  Bet juk tamsta italas?

       —  Taip, bet tas nieko nereiškia.

 

       Rinaldi jautėsi nejaukiai. Jis matė, kad šiuo tipu, kuris, be abejo, buvo šnipas, pasiųstas jam sekti, nusikratyti bus ne­lengva.

 

       —  Tiesa, — po kiek laiko vėl prabilo džentelmenas. — Ar tamsta buvai šių me­tų tarptautinėj meno parodoj Venecijoj? Šioje esposizione, kalbama, yra gerų da­lykų. Deja, mūsų laikų dailininkai toki ne­suprantami!

       —  Ne, nesu buvęs, — atsakė Rinaldi.

       —  Labai gaila, — vėl saldžiai pragy­do džentelmenas. — Tamsta būtinai atlan­kyk šią esposizione. Ir vis dėlto, sako, ita­lų kūriniai geriausi. Bet ne veltui kalba­ma — l'arte e una cosa italianissima.

 

       Džentelmenas darėsi vis įkyresnis. Jis kalbėjo apie makaronus ir futuristą Marinetti, jis patylom net karalių pavadino lėlė, kuriai Mussolini išėmė visas smegenis. O kas yra Mussolini? Aišku, garbės ištroškęs niekšas, — kada Italija turėjo tiek kalėjimų ir tiek emigrantų, kaip dabar? Kas nužudė garsųjį Mateotti (2)? — Stam­biai apmokami fašizmo agentai, galima sa­kyti, pats Mussolini, aišku. Tiesa, vals­tybės viduje apie tai nerašoma, bet užsie­ny viskas gerai žinoma... O, tamsta neabe­jok

 

       — Žinai, ką aš tamstai pasakysiu? — tarė jam Rinaldi patylom. — Neįsivaiz­duok tamsta perdaug gudrus, o manęs ne­laikyk kvailiu! Tamsta esi paprastas espione, paprastas šnipas, tiesa, pri­statytas sekti kiek gudresniem žmonėm. Gali tamsta savo viršininkui perduoti ma­no sveikinimus — miei cordiali saluti!

 

       Rinaldi nusikreipė į kupės kampą ir, traukiny užsidegus elektrai, pradėjo skai­tyt: M. Gorkio „Motina“. Kai po kiek lai­ko jis atsigręžė, auksadančio džentelme­no jau nebebuvo.

 

       Vokietės — storulė boba ir laibutė jos duktė — lupo apelsinų žieveles ir rijo apel­sinus, lyg būdamos labai alkanos. Toliau toj pačioj kupėj kaimietė tildė verkianti vaiką. Už traukinio langų žybčiojo Itali­jos kaimų žiburiai.

 

       Tolimesnėse stotyse publika, keitėsi. Kai­mietė su vaiku iš traukinio išėjo. Į trau­kini įlipo visa partija darbininkų — su kastuvais ir geležinėm štangom.

 

       Visi jie kalbasi savo reikalais vietine tarme.

 

       —  Laikraščiai rašo, kad bedarbių skai­čius kasdien didėja, — sako vienas vyras.

       — Taip, — pritaria ir antras. — Bedar­bių armija kasdien auga. Seniau bent į Ameriką būdavo galima išvažiuoti.

       —  Ne geriau ir Amerikoj, — sako tre­čias. — Ten badauja milijonai.

       —  Bet Amerikoje bent kiek laisviau.

       —  Cha, — nusijuokia senas darbinin­kas užsikosėdamas. — Užmiršai, ką jie padarė su Sacco ir Vanzetti (3)?

       — Bet tu turėtum saugoti savo sveika­tą, tėti — kalba jam jo sūnus, juodas, saule nudegęs šlubas vaikinas.

       — Bus lengviau, sūnau, kai aš nudvėsiu. Dabar tik sunkenybė visai šeimai.

 

       Darbininkai su užuojauta pažiūri į senį.

 

       —  Kol galiu, tol dirbu, — kalba senis. — Bet daktarai sako, kad džiova ilgai ne­lauks. Jeigu geras maistas — o dabar — 5 lyros dienai. Kad ne maži vaikai, aš nesikankinčiau taip ilgai.

 

       Benavente Rinaldi su jais susipažįsta. Darbininkai džiaugiasi. O, taip, žinoma, jie jį gerai žino iš spaudos. Kupėj jie jau­čiasi visi savi. Jie ima kalbėtis atviriau. Jie papasakoja važiuoją į pelkėtas vietas prie kanalizacijos darbų — į Dizą. Papras­tai išvažiuoja visai savaitei. Pravažiavimas geležinkeliu, maistas, drabužis, be to, nuoma už baraką, kur jie miega — reikalauja daug pinigų. O pelkėse, maremmose, kur jie dirba, daugybė vabzdžių, kurie naktim nežmoniškai sukandžioja, jog net visas veidas apsipila kraujais.

 

       Vienas jaunas darbininkas į ausį jam sako:

 

       —  Mes visi socialistai.

       —  Taip?

       —  Taip. Mūsų vyrai gerai organizuoti. Mes jau laimėjome du streikus. Mes jum garantuojame, drauge, kad revoliucijos ilgai laukti neteks. Ji ateis netrukus. Koks gi dabar darbininko gyvenimas? Mėsa, cukrus, duona, net tabakas teįperkama tik biznieriam, spekuliantam ir fašistam. Proletarui dabar nėra gyvenimo.

       —  Be to, rengiamas karas, — tarė Rinaldi.

       — Taip. Ir mus visus varys išžudyti dėl kapitalistų ir buržuazijos interesų, — ta­rė jam tas pats darbininkas. — Bet mes neisime! Užtektinai visus pamokė praei­tas karas. — O paskui pašnibždom: — Juodasis fašizmas turi žūti! Tegyvuoja so­cialistinė darbininkų respublika .

 

       Rinaldi apsižvalgė, bet aplinkui nieko nebuvo matyti. Darbininko žodžių, be abe­jo, negirdėjo net kiti jo draugai.

 

       Kai pradėjo švisti, darbininkai atsisvei­kinę išlipo iš traukinio. Jis matė, kaip jie, pasiramsčiuodami kastuvais, ant pečių lai­kydami geležies štangas, iš platformos linksėjo jam ir kalbėjo:

 

       — A reviderci, amice! Felicissima notte!

 

       Benevente Rinaldi po kiek laiko už­snūdo.

 

       ***

 

       Venecija.

 

       Gondolų, arabiškų frontonų, gėlių, mei­lės ir mėnesienos naktų miestas.

 

       Miestas proletariato kvartalų su gatvė­se džiūstančiais skalbiniais, užkalinėtais langais, nešvariom tavernom ir gausingais prostitucijos namais.

 

       Tarptautinė buržuazija į šio miesto vieš­bučių, juvelyrų, šilko, kilimų, veidrodžių krautuves kas metai pila dideles sumas. Ta pati buržuazija mėto pinigus internacionalinėse Lido maudyklėse, senoviškais veid­rodžiais išpuoštuose viešbučiuose, bet retai frankas, doleris , o dar rečiau sterlingų svaras nukrinta į proletaro kišenę. O pro­letarai stūkso ant tiltų, atkišę parduoti pigius miesto vaizdelius, knibžda stotyje, siūlydamiesi nešti pakietus ir veltui il­gom naktim pageltusiais pirštais žvangina senos gitaros stygas, atsisėdę žemoj taver­noj ant taburetės, arba pažaliavusioj nuo senatvės gandoloj.

 

       Proletarai vaikščioja aplink tavernas ir restoranus, ryja karštų makaronų kvapą, bet nedrįsta įeiti vidun, nes jų kišenėj se­niai bebuvo lyrų. Ant rankų užsimetę se­nus padėvėtus savo skarmalus, jie vaikš­čioja aikštelėse, ieškodami pirkėjų. Jų veidai pažaliavę nuo beviltiško laukimo, kaip žalias kanalų vanduo, arba pageltę ir išdžiūvę, kaip didžiųjų arabiškų rūmų frontonai.

 

       Adriatikoj rūksta dideli laivų siluetai. Laivai atveža duoną, vaisius ir prekes. Bet visa tai ne jiem. Vaisius, prekes ir duo­ną jie išnešioja restoranam ir pardavyk­lom.

 

       Benavente Rinaldi iš Venecijos išsiun­tė registruotą laišką, adresuotą „Giornale di Lavoro“ redakcijai, pranešdamas lai­mingai pasiekęs Veneciją ir kitą dieną va­kare manąs išvykti toliau. Tą pat dieną jis išėjo ieškoti slaptos organizacijos nario, kuris turėjo jam parūpinti užsienio pasą svetima pavarde. Buvo vakaras, kai jis ėjo tolyn nuo Canal Grande, palikęs jame dvokiantį žalią vandenį ir plaukiojančius jame elgetas, kurie dėl kelių centesimų že­minasi prieš kiekvieną storapilvį piniguo­čių. Jis praėjo nedidelę aikštelę, esančią netoli Canal Grande, kurią aptūpusios že­mos tavernos kvėpavo saldžiu šutintos mė­sos ir makaronų kvapu. Praėjo kelias gat­veles, tamsias ir siauras, be jokio vardo, kur stūksojo jaunos prostitutės, iš po juo­dų antakių mėtydamos užguitus žvilgsnius, atdaro lango tenoras dainavo naują daina dučės garbei, iškeldamas dučės nuo­pelnus šventajai Italijai, raginančią ruoš­tis padėti galvą už karalių, dučę ir tėvynę. Gatvelės kampe tautietis atsistojęs atliki­nėjo gamtos reikalus, irgi, matyti, užsisva­jojęs apie garsią fašistinės Italijos ateitį.

 

       Rinaldi eina toliau. Kartkartėmis jis su­stoja, atsigręžia ir apsižvalgo. Nieko. Vėl eina siaurom dulkėtom gatvelėm, laipioja laiptais žemyn ir aukštyn. Ir staiga be ga­lo nustebęs atsigręžęs atgal mato — skers­gatvy stovi vakarykštis džentelmenas ir skaito sienoje prilipdyta plakatą!

 

       Rinaldi galvoja šaltai. Tolyn jis eina pa­mažu, seklį norėdamas paklaidinti. Jis eina pro senus, nušiurusius namus su se­niai užkalinėtais langais, pereina Ponte di Rialto, Ponte dei Sospiri, grįžta j aristo­kratišką miesto dalį, į šv. Marko aikštę, eina skubėdamas, neatsigręždamas. Štai, ir aikštė, užlieta mėnulio šviesos, štai keturkampas aukštas varpinės campanile, senos sueižėjusios sienos, aikštės grindinys, dožų rūmai. Ir lyg tyčia — ties viena žema plačia vitrina stovi džentelmenas ir rūko pypkę. Rinaldi bėga iš aikštės, įeina į vieną pravirą taverną su žaliom liktarnom, paprašo pigaus chianti ir geria kelis jo stiklus greitai, neatsikvėpdamas. Nosine jis šluostosi aprasojusią kaktą, atsisėda už stalelio, o gitaristas, ilga nosia kuone siek­damas gitarą, su neregėtu pašėlimu daužo stygas ir žybčiodamas mažom juodom pri­merktom akim, užkimęs dainuoja seną dainą apie meilę mėnesienos naktim. Kartkartėm į lėkštę ant gitaristo stalo nukrinta smulki metalinė moneta, gitaristas link­čioja galva ir vėl daužo gitaros stygas. Tarpduryje jauni frantai derasi su prosti­tutėm. Stora šeimininkė svečiam nešioja makaronus, chianti ir alų. Valgytojai skaito paskutinius laikraščius, skaito per dieną uždirbtas lyras ir centesimus, keikia­si, žvairuoja vieni į kitus, ir atrodo, kad jie tuoj puls kits kitą ir pagriebs už gerk­lės. O sienoje kabo didelis plakatas, vaizduojąs riebųjį Mussolinį, pakėlusį lengvai pirštus, ir šalia jo suvaikėjusį senelį — karalių.

 

       Apie aplinkinius stalus sėdi italai ir svetimšaliai. Štai, kažkokia dama savo pli­kam raukšlėto veido vyrui karščiuodamasi prancūziškai aiškina fašizmo gerumus. Ji be galo patenkinta visu tuo, ką pamatė per savaitę Italijoje. Ji susižavėjusi dučės po­litika, ir parvažiavusi būtinai pradėsianti fašistines idėjas skleisti labdariškose drau­gijose, į kurias ji turinti garbės įeiti, moterų emancipacijos kuopelėse, o taip pat numatanti surengti visą ciklą paskaitų ta tema jos vedamame „Saint Michelio“ mergaičių pensione. Jos vyras, visiškai nusigėręs, varto savo baltas akis, knapsi, pa­galiau alkūne užkliudęs nuverčia nuo sta­lo ligi pusės pripiltą vermuto stiklą, kuris su trenksmu sudūžta ir pasilieja grindyse.

 

       Prancūzė įsikarščiavusi. Ji nepastebi, kad vyras jos visai nebeklauso. Ji kalba vis labiau karščiuodamasi, ji pradeda gie­doti fašistų himną, vėl kažką kalbėti be jokios tvarkos, skėterioti rankom, bet pa­galiau gamta pareikalauja savo — ir per didelė išgertų gėrimų porcija ją priveda prie mėšlungio. Ji apsikniaubia ant stalo, ir matyti, kaip šią didelę fašizmo garbin­toją suėmė nepermaldaujamos mėšlungio spazmos. Iš jos senos surukusios raudonai nudažytos burnos veržiasi nesuvirškintas vynas, alus, visokių rūšių gėrimų mišinys ir teška po stalu.

 

       Tavernoj niekas nesijaučia šokiruotas. Prieina pora bobų, prancūzę paima už ran­kų ir veda iš tavernos. Tik dabar jos vy­ras pamato visą padėties nepaprastumą.

 

       Piniginėj jis ieško kelių frankų sumokėti už greitą nemalonumo likvidavimą, įspau­džia juos tavernos šeimininkei į ranką Ir šlitiniuodamas eina paskui savo žmoną pro duris.

 

       — A revoir, — veblena vyras, netvirtom kojom užsikabindamas už slenksčio.

       — Bet tamsta užmiršai kepurę, — rėkia jam kažkas prancūziškai.

 

       Pagaliau kepurę jam kažkas paduoda, ir jis išnyksta už pravirų žemų stiklinių ta­vernos durų.

 

       Po valandos Benevente Rinaldi išeina iš tavernos. Jis atsidėjęs apsižvalgo, bet nie­kur nieko nematyti. Vakaro minia jau skirstosi namo, vietom gęsta žalios, gelto­nos ir baltos elektros lemputės. Jis vėl pa­sileidžia į siaurų nešvarių gatvelių kryžiaukas, pilnas šiukšlių, prilaistytas pa­mazgų ir priaugusias pelėsių. Ir, štai, po kiek laiko jaučia, kad užpakaly jo kažkas bėga ant galų pirštų, kažkas vejas bijo atsigręžti, bijo pažvelgti atgal, nes jis nenori pamatyti to šykštoko vyriuko su golfo kelinėm ir išpuvusiais, auksu su­lopytais dantim.

 

       Staiga Rinaldi pradeda eiti pamažiau. Užpakaly einas irgi sulėtina žingsnius. Ne, ten jau nebe vienas, ten du. Ir tie du sek­liai eina nesutardami, jų kojos nelygiai taukši į gatvės grindinį, kartais jie tar­tum bėga, kartais ima rodytis, kad ten jų ne du, bet dvidešimt.

 

       Ne, be abejo, sekliai tik du. Išėjęs iš tavernos, jis nė karto nebuvo atsigręžęs atgal, jis jų nematė, bet jis jaučia, kad su senuoju sekliu eina kitas, ilgarankis, plačių pečių ir išpurtusiu raudonu veidu. Be abejo, jis aukštas ir stiprus, nes ki­taip jam niekas nemokėtų budelio algos. Rinaldi pasuka į kryžminę gatvelę, lipa ke­liais laiptais žemyn ir jau eina kita gat­ve, o atsilikusių seklių žingsniai tolumoj vos girdėti.

 

       Pagaliau jis nusprendžia sustoti. Kokios prasmės turi šis bėgiojimas? Kišenėje ji­sai suspaudžia brauningą, atsistoja ir laukia. Štai, jie ateina. Jis neapsiriko — ne, kaip sau norite, tai labai nuostabu: — vienas jų tas pats — pjemontietis, tik da­bar nebe su golfo kelinėm, o antras iš tik­rųjų, kaip jis ir spėjo, aukštas, plačiapetis, su kretiniškai atsikišusiom žiaunom ir pakaušiu.

 

       —  Buona sera, signor, — kalba auksadantis, darydamas šlykščią grimasą. — Prašau susipažinti su mūsų tautiškos fa­šistų partijos egzekutorium. Tai be galo malonus žmogus — e un uomo molto gentile. Ar ne tiesa, signor Rinaldi?

 

       —  Ko jums reikia? — šaukia Rinaldi traukdamas iš kišenės brauningą.

 

       Deja, egzekutorius, matyti, ne italas, kalbąs keistu vokiškai itališkų kalbų mi­šiniu, šoka jam iš užpakalio ir sugriebia už rankų. Jis jas ima laužti atgal, Ri­naldi rankos nusilpsta, jis surinka iš skausmo, ir brauningas tekštelėjęs nu­krinta į grindinį. Brauningą pasiima auksadantis.

 

       —  Ko jums reikia, po velnių? — sušun­ka Rinaldi, drebėdamas iš įnirtimo, slo­pindamas savyje išgąstį. — Ką gi — jum reikia pinigų? Aš turiu reikalo su plėši...

 

       Jis nebaigia. Sunki kretino kumščia nu­krinta jam ant galvos, jisai apsvaigsta, visame kūne jaučia visišką jėgų išsisėmi­mą ir sugriūva gatvėje. Vėliau jie įstumia jį į tamsius namus, ir naujas skaudus smil­kinio dūžis į durų staktą jį atgaivina. Jis išgirsta silpną savo akinių žvangtelėjimą į slidžią cemento plytelėm grįstą aslą.

 

       Rinaldi pajunta, kad jo rankos užpaka­ly stipriai suveržtos. Jis nori rėkti, bet nebegali. Kažkokiu šlapiu skarmalu jam užkišo bumą. Jis jaučia, kaip auksadantis laipioja keliais jam po pilvą ir po krūtinę, griozdžia visas kišenes, drasko drabužius. Kretinas uždega elektros lemputę, ir Ri­naldi tartum pro miglas mato, kaip jie abu skaito jo pinigus, dedasi jau į kišenes jo laikrodį, dokumentus, portsigarą. Paskui ant savo krūtinės jis pajunta šaltą geležį, kuri slidinėja jo oda ir pradeda smeigtis kairėj pusėj tarp šonkaulių. Jis jaučia ne­žmonišką skausmą viduriuose, geležis jį pradeda badyti vis dažniau, tik jau nebe taip skaudžiai, jaučia, kad kruvinos ran­kos, ir kraujas bėga jam per burną. Jis jau nebegali net kvėpuoti — kraujo pilna burna, kraujas bėga pro nosį, pagaliau jis tartum sapnuodamas girdi:

 

       — Taip žus visi šventojo fašizmo prie­šininkai!

 

       Tamsoje jis dar mato šlykštų snukį — tai auksadantis tyliai kvatoja. Jis kvatoja ilgai, ligi pavargdamas. Jo snuky vietoj dantų peiliai, ir, štai, tais dantim jis graužia jam gerklę, krūtinę, vidurius.

 

       — Mirštu, — sudejavo B. Rinaldi. Žmogžudžiai išgirdo tik neaiškų gargalia­vimą, ir jie laiku pasistengė palikti savo auką. Du tamsūs šešėliai kurį laiką greti­mame kambary teškeno vandenį, prausėsi, su kažkuo kalbėjosi, paskui pranyko klaidžiuose miesto skersgatviuose...

 

       Viršum Venecijos plaukė supuvęs kiau­šinis — mėnuo, teliūskavo kanaluose supu­vęs vanduo, o supuvęs budelio batas užsistojo ant viso Apeninų pasaulio. Tai jis taip smaugė gerklę, tai nuo jo pro nosį ir pro burną pylėsi kraujas. To bato vinys giliai smeigėsi į milijonus kūnų vynuo­gių plantacijose, apgriuvusiuose namuos, fabrikuose, laivuose, kareivinėse, aikštėse, bažnyčiose, redakcijose.

 

       O kitą dieną Italijos oficioze buvo trum­pa žinutė.

 

       „Venecijoje rastas nusižudęs ponas Benaventė Rinaldi. Manoma, kad nusižudymo priežastis yra romantiško pobūdžio, nes paskutiniu laiku poną Benavente Rinaldi buvo galima pastebėti vienos užsie­nio damos kompanijoj. Damos asmenybė neišaiškinta.“

 

       _______________________

 

 

       (1) — Taip, tai buvo tiesiog stebuklas, vaikeli. — Mama, aš dar nebuvau mačiusi tokios grožybes, kaip šv. Petro bažnyčioje Romoje. Tai buvo dieviška, tai buvo nuostabiai gražu!

       (2) Mateotti — italų parlamento atstovas, socialistas, 1924 m. fašistų klastingai nužudytas Romoje.

       (3) Sacco ir Vanzetti — du italų dar­bininkai anarchistai, kurie Amerikos teismo buvo neteisingai apkaltinti plėšimu ir žmogžudyste. Nors jokių kaltes įrodymų nebuvo, bet užteko to, kad jie buvo įtakingi darbininkų tarpe, žinomi revoliucionieriai, ir juos Bostono gubernatorius Fooler pasiuntė į elektros kėdę. Jie buvo nužudyti 1927 m. rugpjūčio mėn. 27 d., savo herojiška mir­timi tapdami ryškiausiu simboliu herojiškų aukų, kritusių nelygioj kovoj prieš išnaudotojus už dar­bo klasę.

 

       Darbas. Pirmoji rinktinė knyga. Knygos redakcija K. Borutos, leidžia rašytojų grupė „Darbas“. Kaunas, 1932.