tekstai.lt

Miestelėnai. Miestas ir postmodernioji kultūra (1995). Antanas Danielius. Prarastos tikrovės ilgesys


b_100_170_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_media_Miestelenai_2.jpg            Viena didžiausių žmogaus mįslių yra jo gyvenimo tikslo pasirinkimas, apsisprendimai (pradedant keliolikmečių pasirinkimais, kas gražu, įdomu, patrauklu, ir baigiant priešmirtinėmis pastangomis įprasminti nueitą kelią) ir jų motyvai, kurie neretai ne visai aiškūs ir pačiam individui. Neabejotina tik tai, kad didžiadvasiškumas arba, atvirkščiai, – akiračio siaurumas nepriklauso nuo intelekto. Tie, kurie pasirenka tikslu turtą, valdžią, išorinę sėkmę, kurie lyg ir žino, ko nori, klauso ne savo vidinio balso, o triukšmingos išorinio pasaulio kakofonijos, kurios leitmotyvas yra „patenkinsime visus įmanomus tavo poreikius, suteiksime tau visus, kokius tik galima įsivaizduoti, malonumus, bet tu privalai...“ Iššifruoti šį daugtaškį galima įvairiai, bet jo esmė, regis, ta, kad visa tai, ką mums gali pasiūlyti išorinis pasaulis, gaunama gyvenimo kaina. Kad juo labiau mes stengsimės gyventi taip kaip kiti arba geriau už kitus (stengsimės tapti turtingesni, pranašesni), juo labiau nutolsime nuo tikrųjų vidinių galimybių realizavimo. Nusivylimai, frustracijos, kančios, nuolatinis nepasitenkinimas ir buitinis (ne egzistencinis!) nerimas – štai atpildas, laukiantis tų, kurie pasirenka „pasaulio“ kelią.


            Vienu metu buvo manoma, jog viską lemia asmenybės psichologinė orientacija. C. G. Jungo terminais kalbant – intravertinė arba ekstravertinė. Manyta (o gal kartais ir tebemanoma), kad ekstravertai siekia išorinės sėkmės, o intravertai (ar bent dalis jų) – dvasinių vertybių, savo giliosios esmės atskleidimo. Bet toks supaprastintas požiūris primena horoskopinę psichologiją. Asmenybė neprieinama klasifikacijai, tipologizavimui – ji gali keistis bet kada, ir tos permainos dažnai stebina net artimiausius žmones. Iš tikro, kaip atrodo, šios mįslės įminimo reikėtų ieškoti ten, kur prasideda savistaba, kur bandoma įžvelgti gilesnę gyvenimo, pasirinkimų ir Pastangų prasmę.


            Derėtų pradėti nuo vaikystės. Nuo tų laikų, kai ne vienam mūsų atrodė, jog motina ir tėvas yra iš esmės svetimi, atsitiktinai mums tekę. Kai gyvenome pasakiškoje (archetipinėje) tikrovėje, kurioje jautėmės daug vertingesni negu buvome vertinami savų ir svetimų, kuri buvo mums visiškai nepriimtina ir priminė biblinį pragarą, ar bent jau skaistyklą.


            Mes manėm, kad yra erdvė, kurioje galime realizuoti savo galimybes. Asmenybės požiūriu – savo sugebėjimus. Skambinome gitaromis, griežėme smuikais, grojome akordeonais, rašėme eilėraščius ir apsakymus (arba romanus), tapėme paveikslus. Geidėm ko nors kito negu mums buvo duota. Ypač miesto vaikai, neturintys savo jaukaus kampo (arba kaimo praeiviai, keliaujantys į viltingą nežinią), kabinosi į menkiausią kitos, erdvesnės tikrovės užuominą. Vaiko žvilgsnis, kad ir koks naivus, tikriausiai nebuvo klaidingas. Jį maitino ir gaivino amžių patirtis. Kodėl turėtume užmiršti sapnus – ne tuos, kurie nulemti praėjusios dienos įspūdžių ar išgyvenimų, o tuos, kurie atskleidžia kasdienybei neprieinamą tikrovę?


            Kadaise Sokratas įrodinėjo, kad bet koks žinojimas, pažinimas tėra prisiminimas, kad mūsų siela egzistavo dar mums negimus. Tas nemirtingas pradas, esminis pagrindas, kurio fone ir į kurį remdamiesi vyksta visi psichiniai procesai – tai, ką buddhistinė psichologija vadina alaja–vidžniana, – sunkiai apibrėžiamas. O jo buvimo hipotezę daro tikėtiną būtent toks tęstinumas, kai prisimenama arba ankstesnė egzistencijos sritis, arba ankstesnieji gyvenimai. Visi bandymai išsiversti be šio žmogiškosios būties matmens veda į aklavietę; nei etiškai, nei psichologiškai nesugebame paaiškinti vienos ar kitos lemties, vieno ar kito poelgio.


            Buddhistinė psichologija siūlo įdomų žmogaus egzistencijos sričių modelį. Pagal jį anaiptol ne visi, turintys žmogaus kūną, gyvena pilnakraujį žmogišką gyvenimą. Ydinga ankstesnių poelgių motyvacija, – kai pasirinkimą, apsisprendimą lemia negeri jausmai, tokie kaip pyktis, pavydas, išdidumas, godumas, geismas arba bendras nenuovokumas, neišmanymas, kuo geriau pasikliauti, – dažniausiai nubloškia mus į sritis, kuriose beveik nėra galimybių tobulėti, atskleisti savo esmę. Ne tik į pragarą, alkanų dvasių ir gyvulių pasaulius, bet ir į aukštesnius – dievų bei demonų, – kurie žmogui gali atrodyti patrauklūs ir geistini. Tačiau iš tikro tai yra pasauliai kovojančių dėl valdžios ir galios, pavydo ir išdidumo sritys, kurios gali psichologiškai kaustyti žmogų metų metais, neleisdamos jam aiškiau ir plačiau pažvelgti į tikrovę. Ką jau kalbėti apie prarastąją tikrovę.


            Apibūdinti pastarąją nelengva, nors paaiškinti, įvardyti galima pasitelkus tradicines pirmapradės būties ir rojaus sąvokas. Tai iš prigimties laisvos sąmonės – sąmonės, laisvo nuo bet kokių impulsų ar įkyrių minčių, arba aiškios sąmonės, – erdvė.


            Kasdienybės gumulais mintanti siela kas vakarą ilgisi prarastojo rojaus. Kone sanskritiškas posakis „Dievas davė dantis, duos ir duonos“ – dvasiai nedidelė paguoda. Dvasia ilgisi gyvenimo vidurio, centro, kuris atveria plačiausią akiratį.


            Įdomus pirmiausia pats ilgesio fenomenas. Kodėl nuo seniausių laikų žmogus jautė, kad gyvena neišsiskleidusį, nebrandų gyvenimą? Senosios kultūros, ypač Rytų ir antikos, apie kurias mes dabar daugiausia ir žinom, – nes kitų, kad ir baltų tradicijos, teužrašytos nuotrupos, – bandydavo skleisti nuosaikumo, perprasto priežastingumo išmintį, gyvenimo, kaip daugmaž tobulo meno kūrinio, idealą, tarytum kiekvienas galėtų pasitenkinti lėtu ir daliniu sąmonės nušvitimu, atsisakyti troškimo siekti gyvenimo pilnatvės dabar ir čia. Bet ir mistikai, ir poetai (nuo seniausių laikų iki dabar) nuolat maištaudavo prieš įstatymų ir dėsnių (tegu ir labai protingų) primetamą „vienintelę tiesą“, „vienintelę tikrovę“, kuriai būtina paklusti ir kurią apeiti tegalima pasprunkant į vaizduotės, fantazijos, sapnų sritį. Kaip rašė (beveik prieš du šimtus metų) anglų poetas S. T. Coleridge'as, vaizduotė yra ne kas kita, kaip prisiminimai, išlaisvinti iš laiko ir erdvės varžtų. Kitą tikrovę devynioliktajame amžiuje kūrė romantikai, bandė įgyvendinti okultistai. Visą laiką susidurdavo dvi tradicijos – apdairi scholastinė, sugebanti diktuoti nemažai daliai žmonijos savo valią, ir kupina aistros, nesirūpinanti pagrindimu kūrybinė (kurią kartais pravartu vadinti gnostine).


            Dvidešimtąjį amžių galima būtų laikyti naujųjų didmiesčių amžiumi. Juo toliau, juo labiau išnyksta atstumai (erdvė) ir laikas, anksčiau riboję bendravimą. Bet vis tiek milijonai žmonių veržiasi iš provincijos (kurią jau panaikino televizorius ir kompiuteris) į centrą, į tirštumą – vieni, kad ištirptų joje, kiti, kad realizuotų savo galimybes. Neįstengdami ar nenorėdami suprasti per greitai kintančios, kūliais virstančios įprastos tikrovės – arba, mėgdžiojant mokslininkų žargoną, pernelyg greitai į kamuolį susivejančių (kumuliatyvinių) faktų srauto (nepainiotino su idiosinkretiniais sąmonės srautais), – menininkai ir intelektualai linkę ieškoti alternatyvios, pasiilgtos, jaukios ir patikimos tikrovės vaikystės prisiminimuose. M. Proustas jos ieškojo su mokslininko atkaklumu ir kruopštumu, pasikliaudamas jutiminiais – uoslės, skonio, regos, klausos ar taktiliniais prisiminimais, o lietuvių rašytojai, nors visada ir anaiptol ne visi, kūrė kiek idealizuotą kaimo paveikslą; nenuostabu, nes ir mūsų meilės lyrikoje jausmai užgožia pojūčius, siela – kūną.


            Būtent siela ir turėtų prisiminti pirminę prarastąją tikrovę, tą rojų, kurį prarado, tą tobulą būtį, į kurią veržiasi. Bet kūnas nėra vien svarstis, gramzdinantis ją į kasdienybę, o ir kopėčios, padedančios kopti aukštyn. Todėl nuo seno žinomos dvi, lyg ir neigiančios viena kitą, tendencijos – pasikliovimas sąmonės permaina (prisiminkime Miltoną: „Vieta ar laikas proto nepakeis,/nes protas pats sukurti rojų gali/iš pragaro, o pragarą – iš rojaus“) arba kūno, kaip instrumento, kaip vartų į sąmonę, kaip sąmonės būsenų reguliatoriaus, pasitelkimas.

 

 


            Nepasitenkinimas esama tikrove nebūtinai iš karto pastumia į tyresnes ir platesnes erdves. Galima bandyti gelbėti prarastos (arba prarandamos) tikrovės likučius – savo paties įsisąmonintą vertingumą: tam pagelbsti psichologijoje seniai žinomos savigynos reakcijos. Žmogus linkęs užsisklęsti nuo visų jam nemalonių įvykių bei vertinimų, rasti racionalų paaiškinimą savo nepriimtiniems poelgiams, suversti kaltę kitiems. Antra vertus, jis gali susikurti kitą tikrovę, skurdesnę arba turtingesnę. Tikrasis jos nuskurdinimas – tai fiksacija, vienos malonesnio arba intensyvesnio gyvenimo formos pasirinkimas, kurį geriausiai pailiustruoja įvairiopa narkomanija. Visa bėda, kad pasitenkinimas, ištrūkus iš pilkos kasdienybės gniaužtų, dažniausiai baigiasi nuosmukiu iki skurdžiausių psichologinės egzistencijos sričių – tų žemiausių, pagal buddhistinę psichologiją, sferų, kurios vadinamos pragaru ir alkanų dvasių sritimi. Pragaras – tai beprasmiai kentėjimai, kuriuos sukelia pyktis, nuoskaudos ir agresija: tai erdvės ankštumo jutimas ir nesugebėjimas išsiveržti iš jos. Alkanų dvasių sritis – tai nepasotinami troškimai, kuriuos patenkinti nėra jokios galimybės: fiziškai tai būtų nuolatinio alkio ir troškulio jausmai.

 

 


            Kur kas įdomesnė alternatyvi tikrovė, kuriama vaizduotės. Nuo elementarių jos formų – svajonių ir fantazijų – iki sudėtingos meninės bei mokslinės kūrybos, šio amžiaus viduryje lenkų filosofas L. Chwistekas parašė studiją apie daugybę tikrovių. Poetas, rašytojas, menininkas, mokslininkas – ar apskritai kuriantis žmogus – gerai žino, kad konvencinė tikrovė nėra vienintelė. Bet kaip susieti visa tai, kas asmeniui svarbu ir tikra, kas yra jo atgaivos erčia, su įprastu žmonijai (ar bent jau jos socialinei aplinkai) troškimų ir aistrų stimuliuojamu gyvenimu? Paprastai kyla sunkiai išsprendžiami konfliktai, trintis; nebent vienam ar kitam, sukaupusiam daug nuopelnų ir gebančiam juos viešai parodyti (arba rasti kitų, padedančių tai padaryti), pavyksta iškilti, įeiti į dievų sritį, – šlovė ir galia, kurios, žinoma, ne amžinos, išlaisvina nuo keblios užduoties integruoti dvi (ar galbūt kelias) egzistencijos plotmes. Humanistinė psichologija tai vadina saviaktualizacija; talentinga asmenybė iki galo realizuoja savo sugebėjimus.


            Bet buddhistinė psichologija nelaiko tai pačiu geriausiu keliu. Didžiausią, vienintelę, neprilygstamą galimybę žmogus išlaiko ne krisdamas žemyn ir ne kildamas aukštyn, o likdamas tiesiog žmogumi. Tam tereikia dviejų dalykų: įgusti neįkliūti į nuolat tykančių emocijų spąstus ir išmokti peržengti asmenybės ribas, išplėsti savo sąmonę taip, kad ji apimtų visą kosmosą, išsivadavusį iš laiko grandinių, visą amžinybę. Kas nenorėtų šito pasiekti? Bet ar daug išdrįstančių? Šiaip ar taip, bandančių buvo – W. Blake'as, J. N. Rimbaud, W. C. Williamsas, J. Kerouacas ir kiti poetai, ieškantys absoliučios tiesos, bet kartu atidžiai įsižiūrintys į juos supančią tikrovę. Bet egoizmo ledą, kaustantį mūsų smegenis, tegali ištirpdyti kasdieninių pastangų ugnis. Tiesa, tiems, kurie ieško naujų, neįprastų potyrių, nori pažinti žmogaus prigimties galimybes, rizikuodami pasiklysti neištirtose erdvėse, yra ir kitas pasirinkimas. Ir J. C. Lilly, ir S. Grofas, ir kiti vadinamosios transpersonalinės psichologijos kūrėjai, ilgai eksperimentavę su LSD, priėjo tą pačią išvadą kaip ir Vakarų mistikai ar Rytų jogai. Išvadą, kad esminis žmogaus ilgesys nėra bergždžias, kad jo tikrai laukia pažadėtoji žemė – gyvenimo pilnatvė. Kelius ir Šunkelius į ją renkamės patys.

 

            Miestelėnai: Miestas ir postmodernioji kultūra: Kultūrologinis almanachas. – Vilnius: Taura, 1995.