tekstai.lt

Miestelėnai (1991). Waldemar Chrostowski. Biblinė miesto vizija


b_100_175_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_media_Miestelenai_1.jpg            Europinio miesto idėja ir tikrovė pirmiausia siejasi su graikų kultūra. Tokio miesto vizija kildinama nuo Platono, tuo tarpu konkretus, realus miestas siejamas su Mileto architektu Hippodamu (apie 500 m. pr. Kr.), kuris pirmasis suprojektavo helenistinio stiliaus miestą. Jo modelis buvo daug kartų atkartotas graikų epochoje, vėliau romėnų ir nuotrupomis išliko ligi mūsų dienų. Stačiakampio išplanavimo miestas turėjo agorą, teatrą gryname ore, odeoną, gimnazijų, amfiteatrą, kartais stadioną, taip pat įvairias šventyklas. Tai aiškiai matoma iš Graikijoje ir Mažojoje Azijoje likusių miestų fragmentų. Netgi Palestinoje atsirado toks miestas – Marisa (į pietvakarius nuo Jeruzalės). Tuo tarpu Graikijoje etaloniniu tokio miesto tipu turėjo būti Pirėjas, esantis netoli Atėnų. Bet tai jau V a. pr. Kr., tačiau gerai žinome, kad miestas apskritai yra kur kas senesnis. Jis tiesiogiai siejasi su žmogaus istorija, kartu su rašto išradimu žymi žmogaus išėjimą į istorijos areną. Aišku, istorijai reikšmingesnis rašto išradimas, jo teikiama galimybė palikti palikuonims informaciją apie kartos ar individo laimėjimus, bet urbanizaciniai procesai, nors ir skirtingi atskiruose pasaulio regionuose, taip pat išreiškia žmogaus tapsmą.


            Kadangi miestas yra žymiai senesnis nei graikų kultūra, verta atsigręžti į Bibliją. Biblinis mentalitetas žymiai ankstyvesnis už heleniškąją kultūrą, todėl Biblija daug kuo gali padėti mums apmąstant miestą.

 

 

            Santūrumas miesto atžvilgiu

 

            Pradėkime nuo terminologijos, kurią vartoja Šventasis Raštas miestui pavadinti. Hebrajų Biblijoje pasirodo trys miestą reiškiantys žodžiai. Dažniausiai vartojamas senasis semitų žodis ir. Jis yra moteriškos giminės, Šventajame Rašte pasirodo maždaug 1100 kartų. Moteriškos giminės yra ir žodžiai kiria ir kerach, tačiau vartojami žymiai rečiau. Neatsitiktinai daiktavardžiai, žymintys miestą, yra moteriškos giminės. Hebrajų kalba labai konkreti, ir visa, kas joje yra moteriškos giminės, siejasi su moteriškumo idėja. Todėl labai dažnai Biblijoje kalbama apie miestą taip, kaip įprasta kalbėti apie moterį. Tai byloja apie nuoširdų prisirišimą prie miesto, be to, turi kitą svarbią funkciją: moteris žadina žmonos ir motinos–gimdytojos asociacijas. Traktuojant miestą tarsi moterį išryškėja jo kūrybinis vaidmuo.


            Tačiau tai nereiškia, kad biblinis žmogus visuomet žvelgė į miestą su pasigėrėjimu. Šventajame Rašte neslepiamas ir santūrus požiūris į miestą, kurio kilmė yra labai komplikuota.


            Senojo Testamento žmogus kėlė sau klausimą apie miesto pradmenis. Apskritai senovės žmonės buvo linkę domėtis visko kilme. Domėtasi visa ko pradmenimis – žmogaus, lyčių skirtumo, kalbų įvairovės, technikos genezės ir t. t. Aišku, atsakymai į tuos klausimus, įgiję etiologijos pavidalą, išreiškė skirtingus vyraujančius įsitikinimus ir vertinimus. Juose atrandame mintis, kurios esmingai atspindi senovės žmonių mentalitetą. Biblijoje atsakymą į daugelį klausimų apie tikrovės, sudarančios žmogaus gyvenimo kontekstą, pradmenis randame pirmuose vienuolikoje Pradžios Knygos skyrių. Ten taip pat pateiktas atsakymas į klausimą apie miesto kilmę. Jis pasirodo Pr 4, 17, kur skaitome tokius žodžius: „Kainas pažino savo žmoną, ji tapo nėščia ir pagimdė Enoką. Jis pastatė miestą ir jį praminė savo sūnaus vardu Enokas“.


            Šie paprasti sakiniai leidžia padaryti keletą esmingų išvadų. Miesto užuomazgos siejamos su Kaino gimine: visi žinome Kaino ir Abelio istoriją – su „blogesniąja“ (Dievas už Abelį davė Adomui Setą – Pr 4, 25) žmogaus giminės atšaka. Pastebime santūrumą miesto atžvilgiu, tam tikrą įsitikinimą, kad jo pradmenys yra įtartini. Sunku išsamiau nagrinėti pažiūras, kurios semitų kultūroje buvo reiškiamos miesto atžvilgiu. Jiems miestas buvo nežemiškos tvarkos atspindys, glaudžiai susijęs su dievybėmis ar stabais, ir gyvavo todėl, kad prasmę jam suteikdavo dievybė, garbinama per jį. Daugelio semitų genčių įsitikinimu, jis turėjo dangiškus, beveik dieviškus pradmenis. Cituotame fragmente Biblija atlieka gilią demitologizaciją: miestas ne dievybių kūrinys, jis yra žmogaus veikalas, tiesiogiai susijęs su žmogumi. Kainas pastatė miestą, ir čia nėra jokių aliuzijų į dievybes ar net į Dievą. Miestas yra žmonių sumanymas. Svarbus vaidmuo skiriamas miesto pavadinimui. Kainas pavadino jį savo sūnaus Enoko vardu. Tiek pats miestas, tiek jo pavadinimas, kitais žodžiais, jo atsiradimas ir ideologija, jau aiškiai yra žmogaus veiklos rezultatas. Todėl miestas turi visas žmogui būdingas dorybes, bet kartu ir ydas. Miesto pobūdis ir savybės priklauso nuo žmogaus, lemiančio jo išvaizdą.


            Pasakojime apie Babelio bokštą (Pr 11, 19) aptinkame dar vieną aliuziją į miestą. Biblinio pasakojimo pradžioje atsiranda paraginimas: „Eiva, pasistatykime sau miestą ir bokštą, kurio viršūnė siektų dangų, ir padarykime savo vardą garsų pirma negu išsiskirstysime į visus kraštus“ (Pr 11, 4). Neabejotina, kad čia esama ryšio su miestais, kurie egzistavo Mezopotamijoje II ir I tūkstantmetyje pr. Kr. Kiekvienas jų turėjo bokštą, kurio viršūnėje būta dievybės buveinės. Nepaisant pagoniškųjų genčių žavėjimosi, izraeliečių jausmai tiems miestams buvo labai santūrūs. Bokštai buvo stabmeldystės, pagoniškųjų dievybių kulto simbolis, todėl ir visą miestą, kurį simbolizavo bokštas, žmonės, įtikėję į Vienatinį Dievą, laikė pagonišku miestu.


            Pasakojimas apie Babelio bokštą yra pasakojimas apie pagoniškojo miesto likimą. Tvirtinama, kad miestas, kaip pagoniškosios dievybės buveinė, yra jėgos ir prievartos, klastos įsikūnijimas. Šios ydos klesti žmoguje, kuris linkęs į puikybę, o puikybė pasireiškia stabmeldyste. Miestas, kaip stabmeldystės centras, vienareikšmiškai pasmerkiamas. Pasmerkiamas todėl, kad įkūnija daikto viršumą žmogaus atžvilgiu. Verta pacituoti vieną populiarų žydų komentarą Babelio bokšto pasakojimui: „Jeigu nukrinta koks žmogus ir žūsta, nekreipiama jokio dėmesio. Bet jeigu nukrinta plyta, susėdę verkia ir kalbasi tarpusavy: “Bėda mums, jeigu tai ištiks mus dar kartą“ (Pirke de Rabbi Eliezer). Biblija įspėja dėl tokio susižavėjimo miestu, kuris paverstų jį panašiu į stabą.


            Kartu bibliniam žmogui miestas buvo moralinio nuopuolio ir sugedimo sinonimas. Geriausiai tai rodo žinomas pasakojimas apie Sodomą ir Gomorą (Pr 19, 128). Nors pasakojimas kritikuoja miestą, kritika nukreipta ne į patį miestą, bet į jame gyvenančių žmonių pažiūras. Kai kas iš to pasakojimo atmosferos vis dėlto išliks ir kitose Biblijos dalyse: netgi kalbant apie miestus, šiaip vertinamus teigiamai, bus primenama, kad juose visuomet slypi blogio pavojus.


            Ir dar vienas aspektas: izraeliečiams miestas siejosi su prievarta ir priespauda, kurias jie patys patyrė. Tos patirties užuomazgas aprašo Išėjimo Knyga (1,11), kur kalbama, kad būdami Egipte izraeliečiai statė „sandėlių miestus Pitomą ir Ramesę“ ir kad „egiptiečiai ėmė nekęsti Izraelio sūnų, ir juos vargino, tyčiodamies iš jų“ (Iš 1, 13). Miestų statymas gali sietis su nepakeliamu darbu, žmogaus pažeminimais ir išnaudojimu – šį įsitikinimą izraeliečiai grindė asmenine patirtim.


            Miestas kaip tautos integracijos veiksnys


            Santūrus miesto vertinimas negalėjo būti ilgalaikis. Tautai sutvirtėjus po Išėjimo, atėjo metas, kai izraeliečiai įžengė, kaip jie tikėjo, per Dievo malonę į jiems pažadėtą žemę ir palaipsniui ją įsisavino. Kol keliavo jos link, miesto vertinimas vis dar turėjo niekinamą atspalvį. Tai matoma pirmiausia Skaičių knygos 13 skyriuje. Mozė išsiunčia žvalgus, o tie grįžta pranešdami baisias žinias: išvaikščiojo Kanaaną, kuris yra paplūdęs pienu ir medum, bet žmonės, kurie gyvena jame, yra stiprūs ir turi didelius apmūrytus miestus. Miestas yra priešo slėptuvės simbolis, priešo buveinė, milžiniškų sunkumų siekiant Pažadėtosios Žemės ženklas.


            Tačiau netrukus izraeliečiai užkariavo žemę, perėmė miestus, ir kaip tik tuomet, XIII–XII a. pr. Kr. sandūroje, miestas jiems įgyja naują reikšmę. Izraeliečiai perėmė daugumą pastatytų miestų ir priėmė juos (žiūr. Įst 6, 1012; Joz 24, 13) kaip Dievo dovaną. Jie įžengė į miestus, kurių nestatė, kuriuose neliejo prakaito. Jų santykyje su miestu įvyko esminių pokyčių. Tai vyko kartu su piemeniškos tautos nomadų, ligi tol klaidžiojusių po dykumą ir dabar tapusių sėsliais miestų gyventojais, sąmonės pakaita. Dabar jie privalėjo naujai pažvelgti į miesto realybę ir pradėti miestiško gyvenimo procesą. Izraeliečiai šiuos pokyčius priėmė, pripažino savo tapatumo dalimi, suvokė, kad perimdami miestus gali save praturtinti. Pažadėtosios Žemės užėmimas žymėjo miesto funkcijos pasikeitimą ir siejosi su Žemės ir jos reikšmės Dievo Tautai idėjos pagilėjimu. Negali būti tuščios žemės, niekieno žemės. Žemė tik tuomet atlieka visas savo funkcijas, kai yra apgyvendinta žmonėmis. Žemė turi teologinę reikšmę, tuo tarpu Izraelio Žemė yra Dievo pažado dalis. Šios teologinės perspektyvos elementu taip pat yra ir miesto realybė.


            Biblinio žmogaus sąmonėje miestas pradeda funkcionuoti visiškai nauju ir netikėtu būdu: tampa tautos integracijos veiksniu.Tai matyti jau kalbos lygmeny. Hebrajų kalboje, kaip jau minėjome, funkcionuoja trys miestą reiškiantys žodžiai: ir, kilia ir kerach. Jie vartojami tada, kai kalbama apie miestą tikrąja šio žodžio prasme. Skirtumas tarp miesto ir kaimo grindžiamas tuo, kad miestas apsuptas mūrų, o kaimas atviras, tai yra neturi mūrų (žiūr. 1 Sam 6, 18; Ez 38, 11; Est 9, 19), ir kiekvieną akimirką ten gali įsiveržti ne tik stiprūs priešai, bet ir atsitiktiniai piktadariai ar laukiniai žvėrys. Miestas turi saugumo, ramybės garanto atspalvį: čia esi saugus, kažkas rūpinasi tavo saugumu. Miestą supa mūrai, ant jų budi sargai, dieną naktį tavimi kažkas rūpinasi. Kalbos lygmeny stebime ir kitką: Šventajame Rašte dažnai pasirodo išraiška ir ubnoteja, „miestas ir jo dukros“. Ką tai reiškia? Biblinių žmonių sąmonėje miestas yra tarsi motina, o prisišliejančios prie jo gyvenvietės ir kaimai yra tos motinos dukros (žiūr., pvz. Sk 21, 2532; 32, 42; Joz 15, 4547; 17,16; Ts 1, 27; 11, 26; Neh U, 2531). Pavojaus atveju artimų vietovių gyentojai slepiasi „motinoje“, o jos pareiga priimti ir ginti. Visas kraštas padalintas į „miestus su jų dukromis“, todėl miestų dėka visi žmonės yra apsaugoti.


            Žodis „dukra“ miesto atžvilgiu tėra figūratyvinė išraiška, kuri vėlgi tapo įmanoma todėl, kad daiktavardis ir yra moteriškos giminės. Kraštas buvo integruotas, nes miestai tarp savęs palaikė glaudžius kontaktus, todėl visos aplinkinės vietovės, „dukros“, galėjo ramiai pasitikėti „motina“, nes šioji buvo atsakinga už jų saugumą. Miesto užduotimi buvo jo ir aplinkinių gyventojų gynyba, ir tam tarnavo jame esantys sandėliai, kariniai įtvirtinimai, vežimai, raiteliai ir pan. Nepaisant sunkumų, išryškėjusių miesto kilmės koncepcijoje, apsistoję savoj žemėj izraeliečiai suvokė, kad miestas atlieka svarbią tautos gyvavimo garanto funkciją. Kitas tokio požiūrio į miestą aspektas buvo vadinamųjų prieglobsčio miestų sukūrimas (Sk35, 1112). Padarę atsitiktinę žmogžudystę juose galėjo slėptis ir atrasti prieglobstį nuo aukos giminaičių keršto (Iš 24,1214; Sk 35, 934; Įst 19, 113; Joz 20).


 

            Šventasis miestas

 

            Taikiai užėmęs Palestiną su visais jos miestais (tai galutinai įvyko X a. pr. Kr.), Izraelis netrukus suvokė miesto par excellence, miesto–simbolio, miesto–idealo poreikį. Nuojauta sakė, kad dera sukurti tam tikrą miesto idealą, kurio reikėtų siekti, į kurį turėtų lygiuotis kiti miestai. XI amžiaus pabaiga ir didžioji X amžiaus pr. Kr. dalis yra Sauliaus, pirmojo Izraelio karaliaus (apie 1030–1000), vėliau karalių Dovydo (1000–970) ir Saliamono (970–930 m. pr. Kr.) valdymo laikotarpis. Po maždaug du šimtus metų trukusio Kanaano užkariavimo karalius Dovydas užėmė pagoniškąją Jeruzalę, apie tai Šventasis Raštas užsimena labai lakoniškai (2 Sam 5, 6). Dovydo genijus pasireiškė tuo, kad jis suvokė miesto–simbolio, miesto–provaizdžio sukūrimo būtinybę ir greit ėmėsi įgyvendinti šią idėją. Pirmiausia jis ėmėsi išplėstinių statybos darbų, nusprendęs pastatyti karališkuosius rūmus ir šventyklą. Taigi užimtas miestas turėjo tapti jo miestu, o kartu ir Dievo miestu. Šis sprendimas turėjo milžinišką reikšmę. Tik jį priėmus galėjo užsibaigti monarchijos konsolidacija, o sava sostinė leido nomadų genčiai galutinai tapti tauta.


            Izraeliečiai jau anksčiau gyveno miestuose, tačiau, net pažinę jų funkciją kurti bendrumą, nesuvokė visų su tuo susijusių galimybių. Pirmasis tai pastebėjo Dovydas. Jis nutarė pastatyti Jeruzalėje rūmus ir šventyklą; rūmus pastatė, o šventyklos – ne. Biblija paaiškina, kad pats Dievas sulaikė jį nuo šventyklos statymo, nes jis per daug praliejęs kraujo (kas žino, gal ir Dovydas šitai suvokė). Tie, kurie imasi statyti šventyklą, privalo atsižvelgti į savo moralines savybes – šį aspektą aiškiai pabrėžia Biblija. Šventyklą Jeruzalėje pastatė Dovydo sūnus Saliamonas (3 Kar 5, 17). Jis sukvietė statytojus iš Fenicijos – šiaurinio Izraelio kaimyno, – kurie pastatė statinį tokį, kokio troško Saliamonas. Pagoniškoji Jeruzalė tapo Šventuoju Miestu. Šis Šventojo Miesto modelis funkcionuoja ligi šių dienų. Pirmą kartą monoteistinės religijos istorijoje architektūra aiškiai ima tarnauti tikėjimui į Vienatinį Dievą: šventyklos, rūmų ir aplinkinio miesto statymas išreiškia tikėjimą ir nuo šiolei modeliuos religinį tikėjimą. Izraelyje daugiau nebebuvo statoma šventyklų pagal Jeruzalės šventyklos modelį, nes Vienatinio Dievo kultas buvo centralizuotas būtent Jeruzalėje. Miestas tampa susitikimo su Dievu ir Dievo patyrimo vieta. Monumentalioji architektūra (šventykla ir rūmai) – tai materialūs Dievo ir karaliaus autoriteto simboliai. Šventasis Miestas, religinis Šventosios Žemės centras, tampa „Babelio bokšto“ antipodu. Urbanistika ir architektūra ima priklausyti nuo religijos ir turi patenkinti giliausius žmogaus dvasinius poreikius (3 Kar 8, 2730).


 

            Miestas be Dievo

 

            Netrukus po Saliamono mirties (930 m. pr. Kr.) jo monarchija suskilo į dvi dalis: šiaurinę ir pietinę. Šiaurinės dalies, nutraukusios politinius ir religinius ryšius su Jeruzale, valdovai suvokė stoką tokio simbolio, kuris vienytų tautą, kaip pietuose ją vienijo Jeruzalė. IX amžiaus pradžioje šiaurinio Izraelio karalius Amris eina Dovydo pėdsakais ir neliestoj žemėj pradeda Samarijos miestą (1 Kar 16, 24). Atrodo, tai pirmasis istorijoje miestas, įkurtas kaip pasaulietinis. Amris rūpinosi karališkųjų rūmų statyba, turtinga puošyba su gausybe pagražinimų iš dramblio kaulo, bet vieno nepadarė: nepastatė Samarijoje Vienatinio Dievo šventyklos. Nuo pačių užuomazgų Samarija buvo miestas be regimų religinio kulto bruožų.


            Šiaurinės valstybės teritorijoje iš tikro būta dviejų šventovių, kurias pastatė Jeroboamas Betelyje ir Dane (3 Kar 12, 2530), bet abi buvo sukurtos daugiau politiniais sumetimais nei siekiant garbinti Dievą. Samarija, miestas be Dievo, jau Amrio gyvenamuoju laiku patyrė pagonišką įtaką. Kai pritrūko šventyklos, gyventojai užsigeidė jos pakaito. Akhabas, Amrio sūnus, pastatė Baalo šventyklą, kurioje „tarnavo Baalui ir garbino jį“ (3 Kar 16, 31-32), Kartu su žmonomis iš pagonių tarpo pasirodė kitos pagoniškos šventyklos ir altoriai, ir per kelis dešimtmečius Samarija tapo ištvirkimo, prievartos, neteisingumo ir priespaudos sinonimu. Ją dažnai kritikuodavo pranašai, ypač Ozėjas ir Amosas, pranašaudami jos žūtį. Pranašų nuomone, miestas be Dievo gyvuoja beprasmiškai, yra bereikšmis ir neturi ateities. Šios pranašystės išsipildė 722 metais – Samariją visiškai sugriovė asiriečiai. Ir niekas dėl jos neverkė. Gyvavo ji beveik 200 metų, buvo pasiturinčiu ir prabangiu miestu (trisdešimtaisiais mūsų šimtmečio metais archeologinių kasinėjimų metu surasti puikūs daiktai, puošiantys geriausius muziejus). Kol dar gyvavo, buvo suvokiama, kad ji nėra tokiu miestu, kokiu turėtų būti.

 

 

            Architektūros funkcijos

 

            Kitaip buvo su Jeruzale. Čia architektūra aiškiai susijusi su bendruomenės dvasiniais poreikiais. 3 Kar 68 randame itin detalius karališkųjų rūmų ir šventyklos aprašymus. Šiuolaikinį žmogų, ypač tą, kuris specialiai nesidomi architektūra, nustebins pateikiamas statinių dydžių, jų pločio, ilgio ir apimties tikslumas, skersinių ir išilginių sijų matmenų, durų ir langų aukščio apskaičiavimas, stogo ar skliautų išvaizdos aprašymai. Liturgijoje tie fragmentai praleidžiami, bet urbanistai ir architektai privalo jais susidomėti. Jie liudija artimą žmogaus ryšį su jo kūriniu, ir pirmiausia su kūriniu, kuris yra aukojamas Dievui. Tai galbūt pirmas sakralinės architektūros ryškus įvertinimas. Įsisąmoninta, kad kurdamas žmogus išreiškia save ir kad verta išlaikyti atmintyje tai, ką kuria religingas žmogus. Ir juo labiau verta išsaugoti atmintyje tai, ką kuria tikintis Dievu architektas.


            To dėka ir mes galime skaityti aprašymus, kurie išliko šventose knygose ir kurie padeda mums suvokti senovės statinių išvaizdą. Senovėje žmonės suvokė, kad tas, kuris kuria, projektuoja ir realizuoja projektus, tai daro ne tik savo ar savo kartos trumpalaikių poreikių skatinamas. Jis kuria ateičiai, tiems, kurie ateis po jo. Skaitydami biblinių statinių aprašymus sutinkame gyvus tos epochos žmones, su kuriais per architektūrą užmezgame dialogą. Biblija teikia milžinišką reikšmę architektūros detalėms ir, aišku, rodo milžinišką architektų atsakomybę bei kruopštumą. Ne vis viena, kaip kūrinys atrodys. Juo labiau ne vis viena, kaip atrodys kūrinys, kuris turi įgalinti ir palengvinti žmonių ryšį su Dievu. Minėtas Biblijos fragmentas rodo, kad buvo suvoktas poreikis rūpintis dokumentacija. Aišku, pats architektūros kūrinys yra dokumentas, bet jis gali būti sunaikintas. Tūkstantmečius Biblijos rašytojai ir perrašinėtojai ne kartą savomis priemonėmis perdavinėjo žinias apie tai, kokios buvo sijos, kiek buvo durų ir langų, koks buvo jų ilgis, plotis ir t. t. Kokia didžiulė reikšmė turėjo būti skiriama tiems aprašymams, jei juos fiksuodavo šventose knygose, kitaip sakant, veikaluose, kurie sudarė religinio tikėjimo normą ir fundamentą.


            Jeruzalė, miestas par excellence, Šventasis Miestas, tapo piligrimavimo centru. Kai Dievo Tauta gavo miestą, išreiškiantį jos tapatumą, kelionės į Jeruzalę tapo tokio tapatumo išsaugojimo sąlyga. Šventajame Rašte išliko vadinamosios piligrimų psalmės, o jose – begalinis gėrėjimasis miestu, jo išvaizda ir architektūra. Piligrimui, pamažu artėjančiam miesto link, architektūra pažadina didingus jausmus:

 

            Nudžiugau, nes man pasakyta:

            „Eikime į Viešpaties namus“.

            Jau mūsų pėdos

            tavo vartuose, o Jeruzale,

            Jeruzale, iškilusi kaip miestas,

            visiškai uždaras savyje.

            Ten įžengia gentys, Viešpaties gentys,

            pagal Izraelio įstatymą garbinti Viešpaties vardo.

 

            Šis ir panašūs kūriniai (Ps 119133) turi įžengimo psalmių pavadinimą. Jeruzalė iškilusi ant aukštos kalvos. Norint ją pasiekti, reikia visą laiką kilti į kalną. Kai tikintieji kildavo link šventyklos, pirmu jos simbolio sukonkretinimu būdavo miesto vaizdas. Izraeliečiai buvo labai prisirišę prie savo miesto, jautėsi jame „kaip namuose“, žinojo, kad tai Dievo miestas, kitaip sakant, jų tapatumo patvirtinimas ir saugios ateities garantas. Jeruzalė tapo svarbiu teologijos elementu.


            Be Jeruzalės, Saliamonas pastatė daugiau miestų, iš kurių išsiskiria trys: Gazeris, Magedas, Heseris (3 Kar 9, 15), iškilę Palestinos šiaurėje, vakaruose ir pietuose. Jie pastatyti pagal tą patį planą: turi panašius statinius ir institucijas, kartu ir panašią paskirtį. Atsidūręs Magede, o vėliau Gazeryje ar Heseryje, nebūtum galėjęs tiksliai pasakyti, kuriame iš jų esi. Šie miestai buvo vadinami karališkaisiais miestais. Juose buvo įgyvendinama karališkoji ideologija: jaučiamės valdovo tarnais, žinome, kas čia valdo. Miestas išreiškia tautos konkrečią kultūrą ir tapatumą, ir tai turi būti suprantama vienareikšmiškai. Kai beveik po trijų tūkstančių metų tie miestai atkasami, jų simbolika regima iš karto.

 

 

            Miesto gyvybingumas

 

            Tai, kad miestas atspindi jame gyvenančius žmones, gerai suvokė Izraelio priešai – asiriečiai, babiloniečiai ar romėnai. Tautos nugalėjimą ženklino miesto sugriovimas. Neatsitiktinai žudant žmones su tokiu stropumu buvo naikinami miestai, griaunant juos sistemingai ir ligi pamatų. Kartais ant griuvėsių vegetuodavo kokia varginga gyvenvietė, kuri tik pagilindavo nugalėtųjų sielvartą ir nusivylimą, dažniau miestas būdavo sunaikinamas visiškai. Tautos naikinimas vyko kartu su architektūros, išreiškiančios tautos dvasią, naikinimu. Ji buvo nusipelniusi tokios pat priešo neapykantos. Buvo suvokiama, kokia pavojinga miesto atgaivinimo galimybė, o ypač jo atstatymo galimybė. 722 metais buvo sugriauta ir niekada nebeatstatyta Samarija. Biblija trumpai kalba apie jos praradimą (plg. 4 Kar 17, 56; 25, 817). 587 m. pr. Kr. buvo taip pat žiauriai sugriauta, sudeginta ir nuniokota Jeruzalė, o jos gyventojus babiloniečiai išsivarė į nelaisvę. Ligi nelaisvės pabaigos (538 m. pr. Kr.) nebuvo mėginta atstatyti miesto, nes tie, kurie liko Šventojoje Žemėje, nepajėgė jo prikelti. Į tremtį išėjo visas dvasinis–intelektualinis elitas, ir pasirodė, kad miestas negali gyvuoti be savo elito.


            Būdinga, kad tremties pranašas Ezechielis, piešdamas tautos ateities viziją, įterpia į ją miesto vaizdą. Būdamas toli nuo savo žemės (kūrė tremtyje iki 572 m. pr. Kr.) siūlo atnaujintos tvarkos provaizdį. Šventoji Žemė padalijama tarp dvylikos Izraelio genčių. Jos centrą žymi Šventasis Miestas, o Miesto širdimi yra Šventykla – Dievas savo tautoje, Dievas tarp tų, kurie Jam priklauso (plg. Ez 4748). Pranašas detaliai piešia atnaujintos Jeruzalės viziją, pateikia atnaujintos šventyklos aprašymą, apibūdina teritoriją, kurioje ji turi iškilti. Ši vizija formuos Dievo Tautos sąmonę ikikrikščioniškoje epochoje, vėliau pateks į Naująjį Testamentą ir išliks iki mūsų dienų. Sausi ir pilni skaičių aprašymai buvo reikalingi tam, kad pagal juos galima būtų apibrėžti savo ateitį. Nieko stebėtino, kad tautai grįžus iš tremties pirmiausia iškilo miesto ir šventyklos atstatymo klausimas. V a. pr. Kr. Ezdras ir Nehemijas ėmėsi atstatyti Jeruzalę ir visokeriopai stengėsi sugrąžinti į ją savąjį tautinį ir religinį gyvenimą. Nehemijo Knygoje aprašoma jaudinanti miesto apžiūros scena (Neh 2, 1117): Nehemijas naktį apeina miesto mūrus, o dieną sušaukia žmones ir įspėja, kad būtina kaip galima greičiau atstatyti ir sutvirtinti miestą. Jis žino, kad tautos gyvenimo neįmanoma atkurti neatstačius sostinės. Babiloniečių sumanymas sunaikinti miestą buvo nesėkmingas.


            Apie III a. pr. Kr. Palestina patiria stiprią helenistinės kultūros įtaką. Svetimiems kultūros provaizdžiams ima tarnauti ir urbanistika bei architektūra: kyla graikiški miestai, tarp jų ir anksčiau minėta Marisa. Žydų šviesuomenė suvokia, kad svetimi miestai yra mirtinai pavojingi (Mch 1, 14). Statomi visiškai kitaip nei buvo įprasta jų kultūrai, miestai keičia žmones, įperša svetimus modelius, destruktyviai veikia mentalitetą. Jėga primesta helenizmo ekspansija pasiekia viršūnę 167–164 m. pr. Kr. Sirijos valdovas Antiochas Epifanas – panašiai kaip kadaise babiloniečiai – žinojo: norint pakeisti tautą, pirmiausia reikia pakeisti jos miestus, atimti ir desakralizuoti jos šventoves. Jis įsiveržė į Jeruzalę ir išniekino šventyklą. Švenčiausioj vietoj pastatė pagoniškos dievybės figūrą. Žydų tauta sureagavo akimoju. Pasirodė, kad ji rūpinasi savo miestu, dar daugiau, pasiryžusi už jį atiduoti gyvybę. Prasidėjo makabėjų sukilimas. Kartu su pirmomis pergalėmis buvo išvalyta šventykla ir sugrąžintos jai ankstesnės sakralinės funkcijos, nustatyta Pašventinimo šventė (hebr. Chanuka). Hasmonėjų dinastijos valdovai teikė didelę reikšmę Jeruzalės atstatymui ir jos apsaugojimui nuo antpuolių iš šalies. Miestas atgijo kaip tautos valios išgyventi patvirtinimas ir išraiška.

 

 

            Miestas Naujajame Testamente

 

            Vaizdas būtų nepilnas, jeigu apeitume Jėzaus ir Jo Apaštalų ryšius su Šventuoju Miestu. Jėzus perėmė piligrimavimo paprotį, atliekamą pagal jo epochos normas. Jeruzalė, ką ypač ryškiai pabrėžia Luko Evangelija ir Apaštalų Darbai, buvo Meistro iš Nazareto, kuris joje mirė ir prisikėlė, veiklos centras. Iš jos pasklido Geroji išganymo Žinia, perduodama tų, kurie įtikėjo į Viešpatį. Palestinos miestai vaidino svarbią rolę Kristaus žemiškosios tarnystės metu. Žymiai rečiau jo veiklos sritimi tapdavo mažesnės gyvenvietės, o tai liudija, kad Jėzus puikiai suvokė miesto įtaką. Ne kitaip buvo ir su Apaštalų tarnyste. Štai jaudinantis epizodas, įvykęs prieš pat Jėzaus mirtį: „Išėjęs iš šventyklos, Jėzus keliavo tolyn. Čia priėjo mokiniai, rodydami į šventyklos rūmus. O jis pasakė: „Ar matote visa tai? Iš tiesų sakau jums: čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta“ (Mt 24, 12).


            Tuo metu turėjo įsiliepsnoti didžiulė drama Jėzaus ir Jo klausytojų širdyse. Miesto sunaikinimo perspektyva – tai globalinės katastrofos pranašavimas. Kai 70 metais Jeruzalė tapo romėnų grobiu ir buvo sugriauta, paaiškėjo, kad reikia esmingai perorientuoti tautos gyvenimą, tautos, kuri, netekusi sostinės ir šventovės, turėjo naujai apsibrėžti savo tapatumą. Po nepavykusio Bar Kochbos (132–135 metai) sukilimo Jeruzalė tapo miestu be žydų. Bet, paradoksalu, būtent tada ji tapo aukščiausiuoju simboliu ir liko juo iki šiandien.


            Miestas, kaip jį suvokia Biblija, yra svarbus žmogaus istorijos jungiamasis elementas. Jis atgręžia žmogų į praeitį, pagimdžiusią miestą, ir kartu kreipia jį į ateitį. Be to, ateitis turi dar vieną matavimą – eschatologinį (žiūr. Apr 21, 14). Prisirišimas prie žemiškojo miesto atsispindi eschatologinėse viltyse. Ryškias tokio mąstymo apraiškas sutinkame jau Senojo Testamento apokaliptikoje. Kalbama apie galingą miestą ir prieglobsčio miestą (Iz 26, 7–6), o kartu apie sugriautą miestą (Iz 24, 713; 25, 2; 26, 5). Patvirtinama bibliniam mentalitetui būdinga miesto ambivalencija (Dievo dovana arba blogio buveinė), kuri, susieta su teismo idėja, perkeliama į eschatologinę žmogaus ateitį. Paskutiniuose Naujojo Testamento laiškuose kur kas dažniau kalbama apie naujos žemės ir naujo dangaus idėją. Pirmosios krikščioniškos bendruomenės suvokė save kaip ypatingą „miesto“ atmainą, tai reiškia, gyveno žemėje kartu su kitais, bet tuo pačiu metu laukė dieviškojo „miesto“, Naujosios Jeruzalės, vaizduojamos kaip idealus tuometinių miestų atitikmuo. Mąstant apie savo žemę ir mylimą miestą buvo orientuojamasi į „gyvenimą pas Dievą“. Žemiškasis miestas tapo dangiškojo miesto atvaizdu. Šio mąstymo elementų randame šv. Pauliaus Laiškuose Galatams (4, 25), Efeziečiams (2, 19) ir Filipiečiams (3, 20), Laiške Žydams, taip pat Apokalipsėje (21 metai). Bet tai jau visiškai nauja tema.

 

            Vertė Eugenijus Ališanka

            Res Publica. – Warszawa, 1990, Nr. 3

            Spausdiname žurnalo Res Publica redakcijai mielai sutikus.

 

            Miestelėnai: „Tauros“ Almanachas. – Vilnius: Taura, 1991.