tekstai.lt

Miestelėnai (1991). Vaidotas Daunys. „Mano karalius atėjo“


b_100_175_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_media_Miestelenai_1.jpg            „Mano Karalius atėjo, ir jo yra pareiga sulaikyti chaosą.“ Ši Paulio Claudelio mintis yra tai, kas tikrina kiekvienos tautos lūkestį ir gyvastį. Gili yra ta tauta, kuri yra „laukimo būvyje“ (taip Adomas Mickevičius pasakė apie lietuvius praėjusiame šimtmetyje). Bet laukimo būvis nėra tas pat, kas lūkestis. Lūkestis – tai intencijos būsena, tai gyvastis ne vien savyje, bet ir jos atsidavimas kitam, kas pajėgus apsaugoti būtį nuo chaoso.


            Kai galvoju apie Lietuvą, apie jos būtį ir lūkestį, negaliu nepastebėti, ką jai reiškia jos karališkasis miestas – Vilnius. Vilnius yra ne šiaip opozicija likusiai Lietuvos daliai, Žemaitijai ar Kaunui. Jis greičiau yra opozicijų taikintojas, sakramentinis ženklas, išsaugojęs karališkojo sosto atmintį. Vilnius yra Lietuvos viltis, nes tik jis suteikia teisę kada nors pasakyti: „Mano Karalius atėjo, ir jo yra pareiga sulaikyti chaosą“.


            Karaliui pasitraukus, Lietuva visuomet risdavosi į chaosą. Ir dabar chaoso joje daugiau negu kosmoso. Gal todėl šitaip nostalgiškai vis grįžtu kalbėti apie Vilnių, tarytum jame būtų paslėpta mistinė taurė, paaiškinsianti mums pasaulį, o pasauliui – mus.


            Bet visa tai nėra nepavojinga. Sentimentalumas yra toks didelis pavojus, kad mūsų visus gražiausius norus kalbėti apie Vilnių jis paverčia niekais. Nors po pasaulį yra išsimėtę šio miesto vaikų, kurie ir mirdami jaučia sentimentus jam, tačiau ne sentimentalumas, o kur kas skalsesnė dvasios kokybė yra būdinga Vilniui. Jo visos priešybės yra keistai pridengtos, persiliejančios. Racionalumas čia nuolat aukojasi jausmui, o jausmas – racionalumui. Čia mes nerasime vienaprasmių reljefų, linijų. Net klasicistinis Lauryno Stuokos–Gucevičiaus piešinys yra esmingas ne nuogu klasicizmu, o savotišku rezonansu, kuris sklendžia kaip atsakas į akivaizdaus baroko ir gelmėn nuslinkusios gotikos dialogą. Taigi – ne sentimentalumas, bet ir ne racionalistinis tiesumas. Tėra nepakartojama pusiausvyra, kuri pajėgi mus sukaupti, įkvėpti.


            Aišku, aš čia kalbu apie įkvėpimą, be kurio man būtų labai sunku gyventi. Tai yra manasis įkvėpimas, ir nebūtinai jis yra artimas kitiems, kuriems Vilnius irgi priklauso. Aš ir neslepiu, kad kalbu apie tokį Vilnių, kokį jį išgyvenu ar noriu išgyventi. Neapsimetinėju, kad nėra ir kitokio miesto: suvaryto į standartinius daugiaaukščius, suluošinto įvairiausių karų ir pokarių. Imperijos kirčiai šiame gailestingajame Vilniaus peizaže yra akivaizdūs. Bet aš kalbu dabar ne apie juos. Kalbu apie peizažą, kuris – tikiu – nuo mano kalbėjimo ir priklauso. Šia prasme iš tikrųjų: drįstu vadintis poetu, t. y. žmogumi, kuris tiki ištariamų žodžių realumu. Kuris regi tai, ką sako. Kai aš pasakau Vilniaus dvasia, aš tiesiog matau, kas tai yra. Suprantu, kad kitiems tai nėra aktualu, jie tiesiog pavargsta nuo tokių žodžių. Kai pabandau įsivaizduoti Ričardą Gavelį, tariantį tokius žodžius, matau, kaip jis bejėgiškai pervargsta. Na, bet jis atsigauna, kai nereikia apie skaistybę galvoti. Tuomet jis pastebi, koks pervargęs yra Gedimino bokštas (falofilija!), ir tariasi įspėjęs Vilniaus paslaptį.


            Čia vėl prisiminiau Paulį Claudelį: „Tik blogis, tiesą sakant, reikalauja pastangų, nes jis eina prieš tikrovę. Jis kviečia mus atsieti save nuo tų didžiųjų pastovių jėgų, kurios iš visų pusių mus supa ir liečia“. Šitaip sako vienas draminio veikalo personažas, Tėvas Jėzuitas. Apyjauniam Lietuvos rašytojui ši mintis yra aiškiai per sunki. Jis uodžia Vilniaus tarpuvarčių bjaurastį, šitaip eidamas prieš Vilniaus tikrovę.


            Viešpatie, vienas tavo rūbo klosčių atšešėlis yra tai, ką aš vadinu Vilniumi, ir tai yra tiek daug, kad nedrąsu ką nors daugiau pasakyti!

 

            1991 kovo 26

 

            Miestelėnai: „Tauros“ Almanachas. – Vilnius: Taura, 1991.