tekstai.lt

Miestelėnai (1991). Wolfgang Borchert. Elbė. Žvilgsnis nuo Blankenėzės


b_100_175_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_media_Miestelenai_1.jpg            Kairėje Hamburgas. Ten, kur tiek daug garo. Jis kyla nuo baisaus triukšmo, nuo žmonių ir darbo, nuo visko, kas ten yra; ten, Hamburge.


            Anoj pusėj – Finkenvėrderis. Bet Finkenvėrderis mažas, nes jis jau anapus, o viduryje – upė. Iki kito kranto gan toli.


            Dešinėje dar keli namai. Kartais pasitaiko ir kokia gatvė ar griovys. O dar toliau – Šiaurės jūra. Ir tenai galybė garų. Tai nuo galybės vandens. Tas tvaikas.

Kairėje, anoj pusėj, dešinėje. Hamburgas, Finkenvėrderis ir Šiaurės jūra. O už nugaros?


            Užnugaryje – pievos ir miškeliai. Pievose ir miškeliuose – karvės, karviamėšliai, rūkas, naktys. Ten triušiai, saulė, viržiai ir grybai. Tai šen, tai ten šmėkšteli šiaudiniai stogai, mėšlo krūvos, lapių olos, lietaus klanai ir vingiuoti takeliai. O dar toliau jau ir Danija.


            Virš galvos dangus ir žvaigždės.


            O po juo – Elbė. Elbėje irgi spindi žvaigždės. Tos pačios žvaigždės, kur danguje, spindi ir Elbėje. Ko gero, mes ne taip jau ir toli nuo dangaus. Mes, Blankenėzėje. Mes, Barmbeke, Bremene, Bristolyje, Bostone ir Brukline. Ir mes, Blankenėzėje. Bet žvaigždes, žinoma, reikia matyti. Žvaigždes, plaukiančias Elbe, Dniepru, Sena, Hoangho ir Misisipe.


            Na, o Elbė? Ji dvokia. Dvokia kaip ir visi nutekamieji didmiesčio vandenys: bulvių lupenom, muilu, vandeniu, kuriame pamerktos gėlės, burokais, naktipuodžiais, chloru, alumi ir dar žuvimi bei žiurkių mėšlu. Dvokia kaip tik gali dvokti dviejų milijonų žmonių vartotas vanduo. Taip ji ir dvokia. Jį neapsieina be menkiausio dvoko, koks tik yra pasaulyje.


            Bet tie, kurie ją myli, kurie yra išklydę toli ir ilgisi, tie sako: ji kvepia. Gyvenimu kvepia. Čia, kur vaikosi paklydėlė kulka, tėviške kvepia. Vokietija. Ak, ji kvepia ir Hamburgu, ir visu plačiuoju pasauliu. Ir jie sako: Elbė. Jie taria šį žodį minkštai ir ilgesingai, kaip tariamas mergaitės vardas. Taip ir sako: Elbė!


            Anksčiau čia būdavo milžiniškų laivų. Garlaiviai kaip skrynios, kaip rūmai, pasirengę išplaukti be ašarų. Tarsi milžiniški namai, tarsi drąsiai sukonstruoti, fantastiškai pastatyti daugiaaukščiai, vakarais jie stovėdavo upėje ir nuvargę, prisisotinę pasauliu bei jūra, tingiai glausdavosi prie judrių naktinių krantinių. Tokių tat panašių į ciklopus plaukiojančių termitynų, apšviestų milijonų švytinčių kirmėlių, jaukiai, širdingai ir saugiai žioruojančių šviesom, mirgančių žaliai, raudonai ar akinamai baltai, čia būdavo anksčiau. Tokie milžinai, aidint pučiamiesiems, galėjo atplaukti, aišku, ir be ašarų. Ir atplaukiant, ir išplaukiant: šauni pučiamųjų muzika! Taip būdavo anksčiau. Vakar. Nesvarbu, ar jie, pavilioti tolumų, galingi ir narsūs išklydo į plačius pasaulio vandenis, ar, pakvipę viso pasaulio kvapais, prisikrovę viso pasaulio prekių ir išminties, parplaukė iš pasaulio vandenų: jie nuolat stovėjo Elbėje, titanai tarp kosinčių vilkikų, švyturiai virš dūmijančių barkasų – neprieinamos, iškilios, nenugalimos tvirtovės.


            Iš tūkstančių apvalių kaip jaučio akis jų langelių visuomet švytėdavo pranašumas. Visą laiką šitos misinginės jaučio akys virpėdavo džiaugsmo pertekliumi – jį kėlė dykūnų kapelos. Nuolat jautei jėgos antplūdį, besiveržiantį iš išdidžių kaminų nasrų. Galia, drauge su baltu oru, šnypščianti iš į karpių žiobtus panašių sirenų. Kvatojanti, kupina džiaugsmo, gyvastinga Elbė!


            Taip būdavo. Anuomet. Vakar.


            Tik kartais ima ir ateina toks metas, kai jie, pilkesni už Hamburgo garų tvaiką, sustoja prieštvaninėje, amžinai jaunoje Eibėje; tuomet atrodo, kad visa jų narsa, džiaugsmas ir galia likę jūroje, atrodo, kad jie būtų dingę be žinios svetimose, šaltose, nykiose pakrantėse. Tokiu metu jau viskas pavėluota – džiaugsmas, drąsa ir galia.


            Yra tokie pilki kaip garai, pilki kaip rūkas, pilki kaip pasaulis laikai, kuriems atėjus gali atsitikti, kad koks mažas, baltas, bangų išplaktas žmogelis gali būti numestas ant nešvaraus Blankenėzės ar Velnio tilto smėlio. Tuomet ir atsitinka, kad visiškai suiręs, trenkiantis žuvimi, nebepanašus į žmogų numirėlis pliuškenasi šalia laivų Finkenvėrderyje ar Morbuge ir kaži ką kužda. Štai šitom pilkom dienom ir atsitinka, kad įsimylėjėliai, nemylimi, nusivylę, nuilsę, mirtinai nuliūdę, pasiryžę nusižudyti, nebeturį drąsos gyventi, praradę džiaugsmą ir draugus, bejėgiai, besiviliantys atrasti paguodą Elbėje, tokie, kuriems pakanka jėgų tik mirti, dažniausiai tomis pilkomis naktimis, šitie, pasigėrę Elbe žmonės, mirtinai nusigėrę nuo Elbės, dusliai, grasiai ir griausmingai pasvyra nuo Altonos pontonų bei tiltų. Jie dunksi į vandenį ritmingai, monotoniškai, vienodai kaip alsavimas. Nes Elbės ribuliavimas, srovės kvėpavimas jau yra virtęs jų pačių ritmu – Elbės vanduo jau virto jų krauju. O paskui, pilkomis naktimis, į Kiolbrado ir Atabaskahiofto krantines teška ir skundžiasi šalti, kalkėti lavonai. Ir vieninteliai jiems skirti pučiamieji – skardiniai besispiečiančių žuvėdrų klyksmai, šaižiai ir godžiai aidintys virš šitų žmogžuvių. Štai kaip atsitinka šituo pilkuoju metu.


            Jūros išalkę milžiniškos skrynios, mirties trokštantys gyvieji, susilieję su bangomis ir pamilę jas skenduoliai, jau amžinai atsisveikinę ir visiškai abejingi, skardiniu juoku kvatojančioms siaurasparnėms žuvėdroms:


            Kupina džiaugsmo ir kančios Elbė! Kupinas džiaugsmo ir kančios gyvenimas!


            Tik paskui vėl ateina niekad neblėstančios, neišdildomos, nepamirštamos valandos, kai jauni žmonės, genami ilgesio, vakarais stovi ant paslaptingų medinių dėžių, kurios slaptingai vadinamos pontonais, – vardu, kurį kliuksėdamas ir šliurpsėdamas išduoda besikilojantis stebuklingas srovės kvėpavimas. Mes stovėsim ir stovėsim ant šitų patikimų siūbuojančių pontonų ir jausim savyje drąsą, džiaugsmą ir galią. Stovėsim ir stovėsim ant pontonų, išdrįsę patirti šito gyvenimo nuotykius, ir po savo kojom jausim pasaulio alsavimą.


            Virš mūsų mirksi Grįžulo Ratai – po mumis murma srovė. O mes stovim viduryje: kvatojančioje šviesoje, pilkame nakties rūke. Ir esam ištroškę ir kupini vilties. Esam ištroškę meilės ir kupini vilties gyventi. Esam išalkę duonos ir kupini vilties susitikti. Trokštame iškeliauti ir esam kupini vilties sugrįžti.


            Šitais pilkais laikais mes stovėsim ir stovėsim ant trūnėsiais dvelkiančių, mieguistai siūbuojančių, gyvenimu alsuojančių pontonų – karštai trokšdami ir šventai vildamiesi.


            Ir šitais pilkais laikais, kai nebėra plaukiojančių rūmų, mes linkim sau didžios narsos mažoje motorinėje valtyje, žvejų luote, pakrančių geldoj, linkim sau, kad viduriai degtų nuo gėralo, krūtinę šildytų minkšta vilna, o širdis trokštų nuotykio. Linkim sau drąsos išplaukti, drąsos atsisveikinti, drąsos audroms ir jūrai.


            Ir šituo pilku metu, kai neplaukioja didžiosios skrynios, mes linkime sau plaukti tais mažais žvejų kateriais, kurių viduriai kosti kaip astmatikų, kurie mus, mirtinai nuvargusius, parplukdytų į Elbės kūną, pilnus krovinių ir patirties. Kad vieną kartą savo kraujy pajustume savo ilgesio ir sugrįžimo miestą, kad galėtume šauniai ir skausmingai šūktelėti – Hamburgas! – sukūkčioti ir pajusti, kad sugrįžome. Norim sugrįžti į savo uostą mažuose žvejų kateriuose – plepėdami, bardamiesi, plūsdamiesi arba tylėdami – norim pajusti džiaugsmą, neaprėpiamą džiaugsmą pro ašaras, mes norim būti tais, kurie grįžta namo.


            Ir kai vakarais stovim ant siūbuojančių pontonų – vis tomis pilkomis dienomis! – mes sakome: Elbė! O galvojam: gyvenimas! Galvojam: aš ir tu. Mes šnekam, riaumojam, dūsaujam: Elbė! O galvojam: pasaulis! Elbė, sakom mes, kupini vilties ir alkani. Mes girdim tuksint metalinę mažo, narsaus, vargšo, išplaukiančio, ištikimo katerio širdį, bet slapčia girdim okeaninio laivo trombonus – milžino, galingojo, giganto. O vakarais matom tik mažutį katerį su raudona arba žalia akute – bet slapčia – mes, gyvieji, alkstantieji, viltingieji – regim kolosą su jaučio akimis, nutviekstą šviesų ir skardintį muzika – milžiną, plaukiojančius rūmus.


            Mes stovim vakare ant siūbuojančių pontonų ir juntam tylą, kapines juntame ir mirtį, bet savo gelmėse vėl girdime statyklų audrą, dundesį ir triukšmą. Giliai savyje mes vėl juntame gyvenimą – tyla virš upės sprogs kaip melas, iš džiaugsmo sprogs, iš didžiulio gyvenimo džiaugsmo. Štai ką jaučiam giliai savy, stovėdami vakare ant šnabždančių pontonų.


            Elbė, dvokianti miestu, besiplakanti į krantines, nendres, siūbuojanti, nešanti smėlį, kepurėta žuvėdromis, pilkžalė, didelė ir gera Elbė!


            Dešinėje Hamburgas, dešinėje Šiaurės jūra, priešaky Finkenvėrderis, o užnugary jau ir Danija. Aplinkui – Blankenėzė. Virš mūsų dangus. Po mumis Elbė. O mes: vidury!

 

            Verte Jurgis Kunčinas

            Borchert W. Das Gesamtwerk. – Haale / Saale, 1966

 

            Miestelėnai: „Tauros“ Almanachas. – Vilnius: Taura, 1991.