tekstai.lt

Almanachas SVETIMI. Dainius Dirgėla


b_130_205_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_reklama_svetimi_virselis.jpg



Sapnas

Krisdamas spėju suskaičiuoti
devynis dangaus aukštus
pro mane aukštyn praskrenda
devyni dantės pragaro ratai

vadinasi į žemę nepavyko
pataikyti gal kritimo kely
pasitaikys kita planeta

ir staiga ištykštu į kampuotas
akmenų galvas
it pernokęs rudenio vaisius

duslus dunkstelėjimas visatos
begalybėse

ištrykšta vienu metu žodžiai mama
viešpatie ponai ir ponios tėvyne
tovarišči mylimoji

pilkas sielos karvelis
purpt iš burnos
neša rekomendacinius laiškus
į dangų


Svetimi. – Vilnius: „Vakarinių naujienų“ leidykla, 1994.




Oranžinis autobusas


Oranžinis autobusas
lekia tolyn
suvarpytas kulkų
išbyrėję stiklai
miega keleiviai
atkarę apatiniai žandikauliai
peršautos mūsų galvos
kalbasi skaito kramto
saldėsius
niekas nežino
kad jų nebėra gyvųjų tarpe

berniuko
putotomis lūpomis
su sena pilote ant galvos
su žaisliniu
automatu rankose
didelėse akyse
mąžta oranžinis taškas
kol išnyksta
mirgesy virš asfalto


Svetimi. – Vilnius: „Vakarinių naujienų“ leidykla, 1994.




lietus, rytas, vilnius


plakas vėjas į langą
lietaus prikaltas
prie stiklo

pro skaidrius
vėjo vidurius aš
regiu shit'ą miestą kuris
pagiringas plaukia pro šalį
užsivilkęs išvirkščius
savo vaizdus


Svetimi. – Vilnius: „Vakarinių naujienų“ leidykla, 1994.




Aklavietė


Mes neturėjome dvylo jaučio
kurį nudūrę ilgu durklu
išvertę garuojančius vidurius būtume
perskaitę rytdieną mes neturėjome
dangaus virš galvų ir net lango
pro kurį galėtume burti
iš paukščių mes neturėjome
balto plokščio akmens aukojimui
ir negalėjom pražydint ant jo
raudono kraujo mes neturėjome
nakties užsiklot ir užmigti
nei sapnų neturėjome
šviesos apakti ir aukso
nusiųsti Delfų orakului už
paguodžiančią ištarmę mes neturėjome
dantytų sienų aplinkui savo žemes
ir laivyno ieškoti amerikos mes
neturėjome savo šešėlių ir vietos
kur pasislėpt nuo savęs
nei kelių kuriais galima būtų
išeiti nes kelio nebuvo
kaip ir atminties kuri mus
parvestų atgal: iš alkio suvalgėm
pašto karvelius mūsų laiškus ženklus
įrodančius mus šičia buvus


Svetimi. – Vilnius: „Vakarinių naujienų“ leidykla, 1994.




Mirusieji kalbasi su dievais


mirusieji kalbasi su dievais
sakydami jiems tu lošia kvailį
ir vis baigia lygiosiomis
vaikštinėja nematomom
dangaus lubomis byra
sniego kruopos it spaliai
mums ant galvų

mirusieji neklausia kiek
dabar laiko nebežino
šviesa ar tamsa jiems atsiveria
nemetantys lapų nežydintys
amžinieji metų laikai

mirusieji žiūri į gyvuosius
įminę mįslę kas
yra mirtis žino burtažodį
atveriantį dangaus vartus

gyvieji kalbina mirusius
vėlinių naktį
liepsnų pašvaistė
nušviečia žemę


Svetimi. – Vilnius: „Vakarinių naujienų“ leidykla, 1994.




Paskutinis degtukas


paskutinis degtukas
tarp dviejų vėjo gūsių
parodo tau ilgą
liepsnos liežuvį

tu akimirką stovi
iškirptas iš tamsos
raudonu šviečiančiu veidu

vėjas užpučia veidą
degtuką byra ant žemės
tabakas lyg pelenai

sutrikęs klausaisi
kaip sningant
tyliai skimbčioja snaigės
susiliesdamos žiedlapiais
krinta tamsai
į žylančius plaukus


Svetimi. – Vilnius: „Vakarinių naujienų“ leidykla, 1994.




Didmiesčio bulvės


Pavasariop
daugiaaukščio namo rūsy
hado upės išsiveržia iš vamzdžių
nusišauna keli trilitriniai
stiklainiai pernykščių agurkų
vietinės reikšmės tvanas
išbėgioja žiurkės ir katės

suvytusios bulvės
nuo vandens ima pūstis
išdygsta miškas bespalvių daigų

daigai sparčiai auga
ima remtis į rūsio lubas
trupina blokus tįsta aukštyn
į šviesos pusę perveria
grindis kilimus lovas
paklodes ir antklodes stiebiasi
tarp miegančių valgančių
spoksančių televizorius namo gyventojų
pasiekia paskutines lubas
išmuša daugybę skylių namas
suvirpa mažas žemės drebėjimas
pirmasis mūsų mieste

stiebai praduria debesis
dangų pasiekia ir atsigręžę į saulę
sulapoja pražysta didžiuliais
žiedais

dangun bulvienojais
iškeliauja visos namo skruzdės
ir tarakonai o gyventojai
ant stogo išstato sargybas
kolorado vabalus baidančias

moterys prisimena
pokolumbinės eros madas
ir didžiuliais bulvių žiedais
ima puošti plaukus

rudeniop
rūsin nusileidžia senelis
pasikasti bulvių bulvienei

kasa kasa ateina
anūkas kasa
susirenka išbėgiojusios
katės ir žiurkės

su pilnu maišu
senelis liftu pakyla į
devintąjį dangų

atvyksta miško kirtėjai
iškapot bulvienojų
vakare užkuria didelį laužą

visą naktį šviesu tarsi dieną
sapnuoja vaikai kaip žaidžia
bulvių karą atodrėky


Svetimi. – Vilnius: „Vakarinių naujienų“ leidykla, 1994.




velniai žino


tu vis sėdi ir tyli viešpatie
devintojo dangaus balkone
ir tik laistai raudoną
vakaro vyną
ant nutriušusio debesų kilimo
į mūsų žvilgsnius mūsų burnas
į mūsų širdžių taures

tik rūkai ir rūkai tamsoje
žemyn nuspriegdamas žybsinčias
nuorūkų žarijas o aš sėdžiu
apačioj ant surūdijusios
vielinės žolės
užvertęs galvą aukštyn
ir šnibždu niekam žiūrėk
dar viena nukrito žvaigždė

ir galvoju ar tu žinai
tavo siųstas šventasis piemuo
augina savy fleur du mal
ir jo kūne buvo ieškota
paparčio žiedo

ir galvoju ar tu žinai
aukšta įtampa pavojinga
mylinčiųjų gyvybei

ar tu žinai
gimstantiems
pavojinga gyvybė

ar tu žinai
mirštantiems
pavojinga gyvybės apsauga

ir galvoju
velniai žino


Svetimi. – Vilnius: „Vakarinių naujienų“ leidykla, 1994.




Odė švenčiausiajai panelei mirčiai


jai krūtys nedygsta nevysta
jai nereikia skust pažastų
ir kojų laukt mėnesinių
orgazmo kvatojantis ryti
saulės zuikius nušokančius
nuo krūminio auksinio danties

jai nepritaikysi
kalokagatijos kanonų
naujos konstitucijos
baudžiamojo kodekso nei
dešimties dievo įsakymų

iš jos neatimsi pilietybės
jos nepaskelbsi persona non grata
nenušausi ir neuždarysi
į durnių namus

ji vienintelė
kuriai visi rašome
eilėraščius ir laiškus
nebylioj ir nematomoj
jos akivaizdoj kartais
pasikalbėdami su savimi
kur vis dėlto jos namai
priešais mus ar už mūsų
nugarų

ji vienintelė
sudrumstą žodžių vandenį
paverčia poezijos vynu
o mus poetais
kai pabučiuoja į lūpas
ir užspaudžia akis
išvaduodama mus nuo šešėlio
krintančio į eilėraščių tarpueilius

ir dulkės
nubrauktos nuo išlaikyto poezijos vyno
butelio ima švytėti
ant geriančiojo pirštų galų
kai pirmas gurkšnis
suvirpina adomo
obuolį


Svetimi. – Vilnius: „Vakarinių naujienų“ leidykla, 1994.




aids poetica

pabaigoje bus tik žodžiai
ir tie žodžiai bus pas poetą
ir poetas visas bus tik tie žodžiai

ir visi kūnai pataps šitais žodžiais
ir daiktai pataps šitais žodžiais
meilė kūnui ir meilė daiktams
pavirs meile žodžiams

ir virsdami girtuokliais
ir virsdami gyvuliais
ir virsdami lavonais
mes pavirsim poetais

ir pamiršę kas buvo pradžia
dievas ir velnias
mirtis ir gyvybė
sujungsime du nematomus
būties laidelius – ars poetica
+ ars amandi – ir mus ištiks
trumpas sujungimas:
ir sudegsim visi
akinančiame šviesos blyksnyje

pabaigoje nebebus
poetų pabaigoje bus tik žodžiai
ir tie žodžiai bus
aids poetica
 

Svetimi. – Vilnius: „Vakarinių naujienų“ leidykla, 1994.