Sapnas
Krisdamas spėju suskaičiuoti
devynis dangaus aukštus
pro mane aukštyn praskrenda
devyni dantės pragaro ratai
vadinasi į žemę nepavyko
pataikyti gal kritimo kely
pasitaikys kita planeta
ir staiga ištykštu į kampuotas
akmenų galvas
it pernokęs rudenio vaisius
duslus dunkstelėjimas visatos
begalybėse
ištrykšta vienu metu žodžiai mama
viešpatie ponai ir ponios tėvyne
tovarišči mylimoji
pilkas sielos karvelis
purpt iš burnos
neša rekomendacinius laiškus
į dangų
Svetimi. – Vilnius: „Vakarinių naujienų“ leidykla, 1994.
Oranžinis autobusas
Oranžinis autobusas
lekia tolyn
suvarpytas kulkų
išbyrėję stiklai
miega keleiviai
atkarę apatiniai žandikauliai
peršautos mūsų galvos
kalbasi skaito kramto
saldėsius
niekas nežino
kad jų nebėra gyvųjų tarpe
berniuko
putotomis lūpomis
su sena pilote ant galvos
su žaisliniu
automatu rankose
didelėse akyse
mąžta oranžinis taškas
kol išnyksta
mirgesy virš asfalto
Svetimi. – Vilnius: „Vakarinių naujienų“ leidykla, 1994.
lietus, rytas, vilnius
plakas vėjas į langą
lietaus prikaltas
prie stiklo
pro skaidrius
vėjo vidurius aš
regiu shit'ą miestą kuris
pagiringas plaukia pro šalį
užsivilkęs išvirkščius
savo vaizdus
Svetimi. – Vilnius: „Vakarinių naujienų“ leidykla, 1994.
Aklavietė
Mes neturėjome dvylo jaučio
kurį nudūrę ilgu durklu
išvertę garuojančius vidurius būtume
perskaitę rytdieną mes neturėjome
dangaus virš galvų ir net lango
pro kurį galėtume burti
iš paukščių mes neturėjome
balto plokščio akmens aukojimui
ir negalėjom pražydint ant jo
raudono kraujo mes neturėjome
nakties užsiklot ir užmigti
nei sapnų neturėjome
šviesos apakti ir aukso
nusiųsti Delfų orakului už
paguodžiančią ištarmę mes neturėjome
dantytų sienų aplinkui savo žemes
ir laivyno ieškoti amerikos mes
neturėjome savo šešėlių ir vietos
kur pasislėpt nuo savęs
nei kelių kuriais galima būtų
išeiti nes kelio nebuvo
kaip ir atminties kuri mus
parvestų atgal: iš alkio suvalgėm
pašto karvelius mūsų laiškus ženklus
įrodančius mus šičia buvus
Svetimi. – Vilnius: „Vakarinių naujienų“ leidykla, 1994.
Mirusieji kalbasi su dievais
mirusieji kalbasi su dievais
sakydami jiems tu lošia kvailį
ir vis baigia lygiosiomis
vaikštinėja nematomom
dangaus lubomis byra
sniego kruopos it spaliai
mums ant galvų
mirusieji neklausia kiek
dabar laiko nebežino
šviesa ar tamsa jiems atsiveria
nemetantys lapų nežydintys
amžinieji metų laikai
mirusieji žiūri į gyvuosius
įminę mįslę kas
yra mirtis žino burtažodį
atveriantį dangaus vartus
gyvieji kalbina mirusius
vėlinių naktį
liepsnų pašvaistė
nušviečia žemę
Svetimi. – Vilnius: „Vakarinių naujienų“ leidykla, 1994.
Paskutinis degtukas
paskutinis degtukas
tarp dviejų vėjo gūsių
parodo tau ilgą
liepsnos liežuvį
tu akimirką stovi
iškirptas iš tamsos
raudonu šviečiančiu veidu
vėjas užpučia veidą
degtuką byra ant žemės
tabakas lyg pelenai
sutrikęs klausaisi
kaip sningant
tyliai skimbčioja snaigės
susiliesdamos žiedlapiais
krinta tamsai
į žylančius plaukus
Svetimi. – Vilnius: „Vakarinių naujienų“ leidykla, 1994.
Didmiesčio bulvės
Pavasariop
daugiaaukščio namo rūsy
hado upės išsiveržia iš vamzdžių
nusišauna keli trilitriniai
stiklainiai pernykščių agurkų
vietinės reikšmės tvanas
išbėgioja žiurkės ir katės
suvytusios bulvės
nuo vandens ima pūstis
išdygsta miškas bespalvių daigų
daigai sparčiai auga
ima remtis į rūsio lubas
trupina blokus tįsta aukštyn
į šviesos pusę perveria
grindis kilimus lovas
paklodes ir antklodes stiebiasi
tarp miegančių valgančių
spoksančių televizorius namo gyventojų
pasiekia paskutines lubas
išmuša daugybę skylių namas
suvirpa mažas žemės drebėjimas
pirmasis mūsų mieste
stiebai praduria debesis
dangų pasiekia ir atsigręžę į saulę
sulapoja pražysta didžiuliais
žiedais
dangun bulvienojais
iškeliauja visos namo skruzdės
ir tarakonai o gyventojai
ant stogo išstato sargybas
kolorado vabalus baidančias
moterys prisimena
pokolumbinės eros madas
ir didžiuliais bulvių žiedais
ima puošti plaukus
rudeniop
rūsin nusileidžia senelis
pasikasti bulvių bulvienei
kasa kasa ateina
anūkas kasa
susirenka išbėgiojusios
katės ir žiurkės
su pilnu maišu
senelis liftu pakyla į
devintąjį dangų
atvyksta miško kirtėjai
iškapot bulvienojų
vakare užkuria didelį laužą
visą naktį šviesu tarsi dieną
sapnuoja vaikai kaip žaidžia
bulvių karą atodrėky
Svetimi. – Vilnius: „Vakarinių naujienų“ leidykla, 1994.
velniai žino
tu vis sėdi ir tyli viešpatie
devintojo dangaus balkone
ir tik laistai raudoną
vakaro vyną
ant nutriušusio debesų kilimo
į mūsų žvilgsnius mūsų burnas
į mūsų širdžių taures
tik rūkai ir rūkai tamsoje
žemyn nuspriegdamas žybsinčias
nuorūkų žarijas o aš sėdžiu
apačioj ant surūdijusios
vielinės žolės
užvertęs galvą aukštyn
ir šnibždu niekam žiūrėk
dar viena nukrito žvaigždė
ir galvoju ar tu žinai
tavo siųstas šventasis piemuo
augina savy fleur du mal
ir jo kūne buvo ieškota
paparčio žiedo
ir galvoju ar tu žinai
aukšta įtampa pavojinga
mylinčiųjų gyvybei
ar tu žinai
gimstantiems
pavojinga gyvybė
ar tu žinai
mirštantiems
pavojinga gyvybės apsauga
ir galvoju
velniai žino
Svetimi. – Vilnius: „Vakarinių naujienų“ leidykla, 1994.
Odė švenčiausiajai panelei mirčiai
jai krūtys nedygsta nevysta
jai nereikia skust pažastų
ir kojų laukt mėnesinių
orgazmo kvatojantis ryti
saulės zuikius nušokančius
nuo krūminio auksinio danties
jai nepritaikysi
kalokagatijos kanonų
naujos konstitucijos
baudžiamojo kodekso nei
dešimties dievo įsakymų
iš jos neatimsi pilietybės
jos nepaskelbsi persona non grata
nenušausi ir neuždarysi
į durnių namus
ji vienintelė
kuriai visi rašome
eilėraščius ir laiškus
nebylioj ir nematomoj
jos akivaizdoj kartais
pasikalbėdami su savimi
kur vis dėlto jos namai
priešais mus ar už mūsų
nugarų
ji vienintelė
sudrumstą žodžių vandenį
paverčia poezijos vynu
o mus poetais
kai pabučiuoja į lūpas
ir užspaudžia akis
išvaduodama mus nuo šešėlio
krintančio į eilėraščių tarpueilius
ir dulkės
nubrauktos nuo išlaikyto poezijos vyno
butelio ima švytėti
ant geriančiojo pirštų galų
kai pirmas gurkšnis
suvirpina adomo
obuolį
Svetimi. – Vilnius: „Vakarinių naujienų“ leidykla, 1994.
aids poetica
pabaigoje bus tik žodžiai
ir tie žodžiai bus pas poetą
ir poetas visas bus tik tie žodžiai
ir visi kūnai pataps šitais žodžiais
ir daiktai pataps šitais žodžiais
meilė kūnui ir meilė daiktams
pavirs meile žodžiams
ir virsdami girtuokliais
ir virsdami gyvuliais
ir virsdami lavonais
mes pavirsim poetais
ir pamiršę kas buvo pradžia
dievas ir velnias
mirtis ir gyvybė
sujungsime du nematomus
būties laidelius – ars poetica
+ ars amandi – ir mus ištiks
trumpas sujungimas:
ir sudegsim visi
akinančiame šviesos blyksnyje
pabaigoje nebebus
poetų pabaigoje bus tik žodžiai
ir tie žodžiai bus
aids poetica
Svetimi. – Vilnius: „Vakarinių naujienų“ leidykla, 1994.