tekstai.lt

Almanachas SVETIMI. Valdas Gedgaudas


b_130_205_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_reklama_svetimi_virselis.jpg

Pjūvis I

Staiga į dangų šovė kregždžių pulkas
tarsi šaka atplyšo mano balsas
nuo purvino senos pušies kamieno
skalaujamo vidurnakčio srovės

plazdėjo vėjy tvinksinčios žvaigždynų urnos
iš lėto per rasotą sapno slenkstį
sroveno nukraujavus mėnesiena
pilna lengvos nebesuvaldomos mirties


Svetimi. – Vilnius: „Vakarinių naujienų“ leidykla, 1994.




Lacrima


Taip nežymiai prabėga diena nepaliekanti pėdsakų
ir naktis užplombuoja mane tartum butą apleistą
tuščiuose kambariuos pasikoręs mėnulis
                                                        ir nebaigtas laiškas
tyliai klauso kaip dungsi už sienos suvedžiotos
                                                        mergaitės širdis

senas laikrodis man nemeluoja sugedus rozetė
skiemenuoja metus mintinai trilitrinis stiklainis uogienės
nuo palangės nukrinta į uždarą dūstantį kiemą
ir aptaško gelsvuojančiais pūliais raudonus
                                                        rugsėjo batus

Tėve mūsų meldžiu tavęs duok cigaretę
pasigėrusi senė ašarodama gieda knygynas
uždarytas pietums o putojantis nuopolio vynas
šniokščia srūva delnais išprotėjus landynių marija


Svetimi. – Vilnius: „Vakarinių naujienų“ leidykla, 1994.




Nuotakos kapas


Mylimoji pastojus
virš Pylimo gatvės
rauda kirvarpom
tolstantiems žingsniams
byranr iš mano akių
tyliai pasvyra krantinės
ir plyštantis miestas
užverčia kylančią
juostančio mėnesio
kilpą


Svetimi. – Vilnius: „Vakarinių naujienų“ leidykla, 1994.




Metronomas


Turbūt viskas yra tik dulkėtieji kryžkelių skersvėjai
pilkšvo molio atodangos, horizonto įkaitus skarda,
ir aklųjų būriai kurių niekada taip ir neperspėjai
jog išeinant nereikia gręžiotis atgal net tada,

kai atrodo jog ten palikai kažką pačio brangiausio
nes nenugali nieko nei meilė nei tikslo šviesa,
nekaltink manęs ir nieko daugiau nebeklauski
tik žiūrėk ir klausykis štai krenta troškimų rasa,

ir lieka tiktai prieraišumas – randuota ramybė
ir ašaros vaškas nutvilkantis ryto erdves,
keli sakiniai it nutrauktos rūdijančios stygos
gal kartais ir mena sudegusias kovo aistras,

žinok – neišmoksi gyventi, gyventi kaip jie –
                                                             tavo akys
amžinai panardintos į kryžkelių skersvėjus bus,
šniokš lietus – iki gergždžiančio sąmonės dugno
                                                             išsapnuotos Itakės
nesurasi – vis grįši ir grįši į esančius
                                               Nieko namus

Svetimi. – Vilnius: „Vakarinių naujienų“ leidykla, 1994...

 




Termitai sugrįžta tėvynėn


Plačiasnukis mėnuo
plaukia virš vištidės
rūko skiauterė
žydintys pentinai
virvagaliais virsta
vieversėliais suverpkit
mane
ir pamotės klauskit:
„Kur mano sūnelių
tėvai?..
Kur dukterų motinos?..“
kiaušą praskėlę
šūdmedžio protezais
išgliaudykit kairį
bei dešinį
pusrutulius
stebėkite –
kinta pasaulio spalva
klausykit –
šnypščia prisvilę kiaušiniai
kartokit –
termitai sugrįžta tėvynėn


Svetimi. – Vilnius: „Vakarinių naujienų“ leidykla, 1994.




Ugnies užkalbėjimas


Patinęs veidrodis apžergia
kruviną dantų šepetėlį
prakiurusiai šypsenai
graužiant svaigstantį
žadintuvą girgždančios
sienos gręžia
netikrą rytą mano
antrininkui perplėštu
veidu verdant kiaušinį
virtuvėj ir klausiant
nudvėsusio sapno:
„Kiek metų šiąnakt prabėgo?
Kiek kartų šiąnakt miriau?
Kiek motinų apverkiau?
Kiek dukrų išskyniau?
Kiek sūnelių pradėjau?“
perplėštu veidu manęs
nepažįstantis antrininkas
klausia nudvėsusio sapno
bet sapnas negirdi o aš
neatsiliepiu nors ir žinau
jog šimtmetis šiąnakt prabėgo
šimtmetį šiąnakt miriau
šimtmetį motinų apverkiau
šimtmetį dukrų išskyniau
bet tik vieną sūnelį pradėjau
kiaušinį virtuvėje verdu
o ragana eglė rangosi
į odines mano smegenis
pragaro rūmų šešėlis
nuslenka perplėštu veidu
bandau apsimesti aklu
kvaišeliu bet ragana eglė
klubais suveržusi smilkinius
varva iš šnervių
rėkiu:
„Salamandra!
Nukirsk man ąžuolo širdį!
Išdurk man uosio akis!
Išplėšk man beržo liežuvį!
Nurėžk mano drebulę atmintį!“
vanduo katile kiek parausta
prasimuša žalias trynys
o su juo baltymai geltonieji
neišviręs kartoju
Karmen
kodėl tavo krūtis odinės
su kepenų įkapėm
inkstų urvuos pašarvotos
kodėl tavo akys odinės
užspaustos vainikais ir smėliu
manęs po žeme nesuranda
kodėl tavo iltys odinės
mano vidurius mala į purvą
kraujo puta užsimoju
plieno puta surinku:
„Salamandra!
Grąžink man pavogtą laiką!
Grąžink man meilės naktis!
Paversk jas odinėm kempinėm
kuriomis tuščiose lavoninėse
veliones aušras numazgoja
ligotos landynių mergaitės“
kalaitė Karmen repetuoja
languotus trečiadienių vakarus
taksistas Chose žaidžia kėgliais
o už viską sumoka poetas
ar galima daugint pasaulį
iš tylinčio
surų skambučio
iš jungtuko tarp
šiugždančių nuosakų
„Neišeik – Nebesugrįžk“
ar galima vėją užpūsti
užtraukt jį tarytum
užuolaidą
ir klausyti kaip žliaugia
tamsa
kojom rankom kaklu ir pečiais
pamoti nuo molo tėvynei
žydrom steriliom nosinaitėm
atsidust ir dainingai atleisti
prabėgusio kovo žvaigždėms
prakiurusiai šypsenai gaudžiant
vanduo katile pažaliuoja
pajuosta geltonas trynys
o su juo baltymai raudonieji
perplėštas veidas pavirsta
kruvinu dantų šepetėliu
nudvėsusiam veidrodžiui
apžergiant girgždančias sienas
apžiojęs patinusį sapną
rėkiu:
„Salamandra!
Nukirsk man ąžuolo širdį!
Išdurk man uosio akis!
Išplėšk man beržo liežuvį!
Nurėžk mano drebulę atmintį!“
Tebūna atleista – sudie
„Salamandra –
meldžiu išrišimo
daugiau nebepamenu
nieko
aš vienas
man šiandien
vis tiek...“


Svetimi. – Vilnius: „Vakarinių naujienų“ leidykla, 1994.




Rezus minus


Žiojėjančiose dantų
kiaurymėse
trisdešimt trys
angelai
užplombuotus sapnus
dešifruoja

pasaulis nestebina
nieko

(net pranokęs save
neįstengsi nustebinti
kiaulės)

sargybos bokštely
Adomas
kumščiu traiškydams
nuograužas
Ievą išžagina

kas išvarys jį
iš Zonos?

(sulaužyti šonkauliai
barška spygliuotų
vielų tankmėje)

viskas lengvai
atpažįstama:
nuskuręs dangus
klampūs tiltai
pažliugę sapnai
užšalusios smegens

tik nuovargis
tvinksi
tik pirštai saldžiai
atitirpsta
tik medų raudoną
ant sniego
palieja
prakiurus širdis

plyšus arterijoms
rūkas kaipmat išsisklaido
švinta pulsas
spaudimas aštrėja
biografijų apimtys
kinta
salsvi rezus minus
kūneliai
brėkšta baltam
kambary

(sulaužyti šonkauliai
barška spygliuotų
vielų tankmėje)

išvaškuotos abstrakcijos
tampa
konkretesnės už
šovinį kumštį
dagtukus šepetėlį
peiliuką
už kruvinas panages
jos tuomet nebėra
reikšmingesnės
ir lygybės ženklai
tarsi lūpos išsilenkia
bučiniui

grąžtas zvimbteli
dantys pabyra
į kriauklę
sargybos bokštely
trisdešimt trys
angelai kleketuoja
stiklinėj pageltę protezai
sulaužytas kūdikis
šonkauliai sniegas
Adomai
anuomet tikrai neištverčiau
pragysčiau ir visa
pradingtų –
dabar jau vėlu
laikas tvardytis
aš Zonoj


Svetimi. – Vilnius: „Vakarinių naujienų“ leidykla, 1994.




Epitafija


Sigutę ir Jonuką
užmigdysiu
mediniuose karsteliuose
užsupsiu
ir laidosiu Kalėdų
naktį
didžiulėj cinko
duobėje
po metų sulapos
švarkelis žydras
ir suvešės Sigutės
kepuraitė
kuždėsis jiedu ten
ir bus negera
ilsėtis man negera
bus tarytum
erškėtrožių koše
devynias amžinybes
springčiau
tuomet parvesiu
suodu vėlei
pas save
ir vieną šalia
kito orkaitėn
paguldęs
dujas atsuksiu
langus uždarysiu
ir lauksiu nesulauksiu
kol netyčia
sudrėkęs vakaras
nervingai brūkštels
degtuką
kol savartyno sargas
įsiūbuos kurantą
kruviną mėnulio
ir po širdim
suraibuliuos
hermetiška
Tamsa
 

Svetimi. – Vilnius: „Vakarinių naujienų“ leidykla, 1994.