tekstai.lt

Almanachas SVETIMI. Alvydas Šlepikas


b_130_205_16777215_0___images_stories_reklama_svetimi_virselis.jpg

Pokalbiai apie tokį pavasarį


apie alkanus vaikus
dideliais pilvais
sumuštas moteris
vergių veidais

apie vyrus įdubusiom
giliai akimis
pabrukusius uodegas
kaimo šunis

apie paukštį karksintį
tau virš galvos
apie kelią nueinantį
kur Niekados

apie vėją ir lietų
nulaužtas šakas
mamos siluetą
kurį zylės sules

Svetimi. – Vilnius: „Vakarinių naujienų“ leidykla, 1994.




Paskutinė sekundė

mirtis kasdieninė įbridusi stovi į laiką
į laikraščio skiautę sutilpo tik mirę vadai
iš ilgo letargo nuo vasaros žaibo staiga nubudai
bet numirė moteris vizijoj tavo gimdžiusi taiką

štai pranašo kapas ten kapas karvių piemens
ten Haimono kūnas šventą pagonę apglėbęs
jauteisi iš laiko lyg skęstančio laivo pabėgęs
bet štai tau ant kelio kruvinas slenkstis rudens

ir žiūri pro langą aukštai tavo motė
ir liūdną melodiją degančių lapų girdi
į mėlyną vakaro upę nejausdamas šalčio brendi
prisimeni viską taip aiškiai ką tūkstančiai
                                                      metų išmokė

atsiveria tartum auksinis narvelis krūtinė
ie pats nustembi – save štai regi iš šalies
akis pasidėjęs ant plaukiančio lėta upe debesies
ir matai kaip užgęsta sekundė trumpa paskutinė

Svetimi. – Vilnius: „Vakarinių naujienų“ leidykla, 1994.




***

Fatališkai juodas ruduo
lyg beprasmiškas laikas užgriūva
deganti lapkričio upė
neša į žiemą

Beformiai plastmasės lakštai
yra veidai įminti į purvą
angelas dumblinais sparnais
sunkiai atsiplėšia nuo žemės
ir nušlama medžių viršūnėm
taškydamas į šalis ugninius medžių lapus

Mes stovim ir žiūrim į rytus
turėtų jau aušti
bet dūmai aptraukia akis
ir degančių eglių vaitojimas
kyla aukštyn
lyg beprotnamio langas
grotuotas šakų raizgalynas
į debesis sunkiai alsuojančius
tingios ir šaltos mintys
lyg gličios nudvėsusios žuvys
viena kitos nepaliesdamos

Tuštuma yra purvinas popieriaus lapas
ant šlapių miško samanų
tuštuma yra žvilgsnis į rūką
tuštuma mūsų namai

Angelas sunkiai pakyla
ir girdis toli tamsoje
jo balsas tik žodžių nėra
vien melodija vien tiktai ritmas
fatališkai juodas ruduo
griūvantys medžių šešėliai
grimstančios pelkėje mintys
balsai gyvenantys kaukolėj
ir aklinas juodas dangus
tartum audeklas
tartum apgaulė

Fontanuose dvesia žuvys
ir nėra nėra šviesių sapnų


Svetimi. – Vilnius: „Vakarinių naujienų“ leidykla, 1994.




Privatus vieno įtartino
subjekto gyvenimas


I.

iš tylos audžiu voratinklius
krauju rašau gruodžio gėles
rašau smegenimis, jų pilkom ląstelėm
rašau rožine vaiko oda
tylia piktžolių sėklų drąsa
ir daržovių beprasmišku cukrum

gatvių muštynės gatvių muštynės
gyvenimas teka mano kumščius
išrėkęs tylą braidau dangumi
baidau vaikystėje nužudytus
paukščius ir draugus ir tėvus
jie tyli kaip nebylės žuvys

mano valstybė išplaukia iš archyvinių dulkių
iš knygų – jų trupantys lapai
ir byrančuios raidės – jos kandim pažyra
kibirkštimis ir į naktį į naktį
nuneša vėjas į skylėtą sutręšusį
motinos mezginį į muziejų muziejų

pasiilgau naktų be degtinės be skausmo
pasiilgau tylos nepanašios į ašmenis
ruduo ir žiema ruduo ir žiema
kraujagyslių raštai – senatvė senatvė
ji išžudo mus anksčiau nei suspėjam
papasakot apie save – dialektika dialektika

paskui tik vienatvė – jai nereikia atspindžių
nei veidrodžiuose nei vandeny:
tylos kolekcijos muziejai muziejai
naktų antikvariatai, aš susisupu
į seną lietpaltį ir piktžolių lėktuvu
išskrendu į Hirosimą



II.

daiktams kalbu
jų spalvai jų šešėliams
jų balsui – dūžtant jį girdi
jų kraujui balzganam
putojančiam many

glotniems paviršiams
ašmenims
jais perrėžia venas
jų tyliai muzikai
akims kur stebi
iš gilaus pavėsio
klausykit! – balsas
skęsta
baltame langų karste
o, kambary, manoji dykuma
aš tavyje
tarp mirtinų draugų
žinau ką slepia
kiekvienas stalo kampas
šešėlyje kas slepias aname

bijau išeit iš tavo įsčių
gyvatė vabalas žvėris
esu bejėgis gatvėj tarp kitų bejėgių
o čia
įšalus praeitis
čia veidrodžiai manus žvilgsnius įrašo
į atmintį senovės runom užmirštom

o, mano raukšlės – mano laikas
manasis veidas jūsų atminty
mane atspindi stalo lakas
esu čia lyg ąsotis skilęs
upės dubury



III.

begėdiški mūsų mylėtų mergaičių sapnai
tokie kaip pasaulis
kurį patys sukūrėm
ir už kurį esame blogesni

vakarai drumsti naminės degtinės spalvos
nematom tėvų ir neskauda jų ligos
jų suskirdusios rankos ne mūsų
jų skausmas aplenkia

dienoraščių lapai pilni prirašyti
veidmainiškų apsimestinių frazių
bijant
būsimų savo vaikų

tūkstantmetis dar nepasibaigė
o kitas neprasidėjo
iliuzija apie pasaulio nemirtingumą
giliai įsiėdus
ir nėra tokio peilio
nei tokio chirurgo
kurs ją iškastruotų

sapnuojam bjauriausius sapnus
ir tyliai viliamės
kad nebus jokio teismo
ir tyliai tikime
kad nereiks atsakyti
už gašliausias mintis
už šlykščiausią melą

rašome eilėraščius ir padauginam
esamas nuodėmes
pateikdami už dorybes
nenusimink vienas kitą guodžiam
gyvenimas tik iliuzija
nenusimink – bučiuojame vienas kitą
girtom iškrypėlių lūpom
nenusimink – apsimetam
kad nėra to šleikštaus
kvapo ir lavonmusių
brilijantais žaliais nusagsčiusių
mūsų meilę

o tėvas verkia žiūrėdamas televizorių
paskui užmiega susigraudinęs
juokingas ir kvailas man
protingam jo sūnui
senesniam už senį
nebebijančiam nieko
ir todėl seniai nebeliūdinčiam
girtam ir todėl
nekaltam



IV.

mintys mintys mintys apie nukryžiavimą
banalios, įkyrios, įkyrios, įkyrios
apie tai, kad nieko nėra
(bičiuli! kas nėra apie šitai galvojęs!?)
nukryžiuotas rublis, suplyšęs popieriaus
gabalėlis, pavogtas iš aukų dėžutės
jau viską suprantančio (nereikia
apsimetinėti) septynmečio skaistveidžio
berniuko, jis prikaltas, prisiūtas
kraujo siūlais prie suaugusio bepročio
sielos, kurios galbūt iš viso nėra ir nebuvo.
Juodabarzdis nuodėmklausys klausia:
ar labai jo reikėjo? Reikėjo?
Kas gali atsiminti tokias smulkmenas?
Jis nusipirko saldainių.
Sulipusių krautuvinių saldžių keturkampių
žmogienos gabalėlių, ir dabar jie
lipa per gerklę gyvi ir
panašūs
į vynuogines sraiges



V.

miegojau po apverstomis valtimis,
surūdijusių laivų griaučiuose
naiviai galvodamas, kad galiu
užmušti save
atskiriant tai ko nekenčiu
išgyjant iš to kas yra ne aš

paukštelis konvulsiškai blaškosi tinkluose
galvoju – neprasta metafora
kažkas kitas mano rankomis
nusuka jo galvą
štai, kažkas jau užbaigta!

persirengsiu nužudytojo plunksnom
persirengsiu jo aimanom ir jo baime
toks, neturintis praeities
pradėsiu naująjį meilės amžių
tik kieno pėdos didesnės nei vilko
kieno ironiškas žvilgsnis
išlydyto švino spalvos?



VI.

aš žaidžiu vėjų frazėmis
smėlio grūdelių skambėjimu
aš taršau žuvusio strazdo plunksnas
ir visa tai taip nepanašu
į šiandieną

aš dažau rankas ir veidą krauju
vien šaltis mano minčių keliuose –
nejaučiu dabarties

skausmas teka pro šalį
taip kaip teka šviesa arba laikas
tai turbūt iškrypimas
galvoti tik apie praeitį
tai turbūt iškrypimas
mylėti negyvus daiktus



VII.

Vis mažiau išlieka perskaitytų
knygų
Kadais matytų žmonių šešėliai
Dabar vėl materialėja
Ir vėl dūla, sutrupa
Vėjas supusto smėlio bangelėmis
Mylėtas moteris –
Jos yra niekas
Aš išsigydau iš atminties,
Esu
stiklas


Svetimi. – Vilnius: „Vakarinių naujienų“ leidykla, 1994.




***

Myliu tėvą ir motiną
myliu tėvynę ir žmoną ir seserį
ir vaikus savus ir svetimus
myliu Dievą ir žemę ir žolę
ir dieną ir naktį ir vakarą
veidrodį šunį ir prietemą
ir garsą toli atsispindintį
mėnesio šviečiančioje
kaktoje
ir dar tūkstančius dalykų kurių turbūt
nė neįtariu egzistuojant

neapkenčiu tėvo ir motinos ir savęs
ir sesers ir žmonos ir tėvynės
nekenčiu nei žolės nei žemės
anei tūkstančių keisčiausių dalykų
kurių turbūt nė neįtariu
egzistuojant

ar aš toks blogas ar geras
ar tiesiog pats savęs nepažįstu
ir skambu štai kaip tuščias indas
nežinodamas žodžių reikšmių?
 

Svetimi. – Vilnius: „Vakarinių naujienų“ leidykla, 1994.