tekstai.lt

Almanachas SVETIMI. Donatas Valančiauskas


b_130_205_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_reklama_svetimi_virselis.jpg


Pokštas

pasaulio kontūras prie nendrės prisiliečia
suyra laiko ir erdvės dermė
mėnulis stingstančius lapus apšviečia
prigulusius prie kelio pailsėt

ir tarsi leidžias nuo žvaigždynų rūkas
atrodo kad įvyks kažkas svarbaus
bet tik mažytis išmestas kačiukas
spigiau po tamstos balkonu sukniauks


Svetimi. – Vilnius: „Vakarinių naujienų“ leidykla, 1994.

 

 

 

Antifrazė

        Man buvo toks sunkus namų tuštumas
        A.Nyka-Niliūnas

Man tapo toks aitrus namų jaukumas
It tykūs žodžiai, švelniai ištarti
Žiedų jazmino salsvas banalumas
(Atrodė man, kad tyčia žydi jie),

Jog tiktai vyrių šnabždesį išgirdęs,
Aš vėl neaiškią gėlą pajutau
Ir lyg iš miego amžino pakirdęs
Kažkokios knygos lapais išėjau.


Svetimi. – Vilnius: „Vakarinių naujienų“ leidykla, 1994.




Muzika?

miledi pirštai paliečia klaviatūrą ir
tartum rodos, kad garsai įgyja
prasmę, paaiškinamą seno varno
skrydžiu arba alsavimu be-
šokančio dervišo,

arba tiksliau..., nors kas gi
gali būti tiksliau už blaivų
indo sudužimą, už vyrių
visaapimantį šypsnį ir už kažin kodėl
pradėtą kryžių

taip pat už spindinčią šešėlio
karalystę, už tamsą ir už spalvą
tamsoje, už egzistavimą, kuris
galbūt beprasmis, o gal ir turi
kokią prasmę savyje

ir už eilėraščio galantišką žaidimą,
kuris nutrūksta ten kur prasidėjęs,
už Fajetono apverstą vežimą
ir šiaip sau žydinčią už lango
sniego gėlę...

garsai banguoja (?), skleidžiasi (?)
ir slepias (?) ir kažkodėl,
kas pasakys kodėl, mes kurį
laiką sėdime apakę ir tuojau
pat pamirštam viską
vėl


Svetimi. – Vilnius: „Vakarinių naujienų“ leidykla, 1994.




***

ausys mato tai, ko akys negirdi –
spalvotą aidėjimą širmo rudens
vėjo dūžį

nosis jaučia tai, ko rankos neuodžia –
šiurkštų pelynų siūravimą blėstančio
laužo agoniją

akys girdi tai, ko ausys nemato –
aštrų vaivorykštės blizgesį milžino
žvirblio sparnuos

rankos uodžia tai, ko nosi nejaučia –
durų virpėjimo aistrą mėlyno
vakaro šaltį


Svetimi. – Vilnius: „Vakarinių naujienų“ leidykla, 1994.



Pingvino mirtis

tamsos spalva apgaubia blyškų
siluetą bejėgiškais sparnais mo-
suojančio lambrusco

bebaimėms ciferblato amazonėms
kapojant laiką į beprasmiškus
skutus

atsargios stiklo šukės žemėn
sklendžia be garso dūžta ir
sutrikdo tylą

ir saulės spinduliai ryte pakirdę
vaivorykštinio spektro spalvomis
pažyra


Svetimi. – Vilnius: „Vakarinių naujienų“ leidykla, 1994.




Reliacija

     (iš „Prikalbėjimų“)

žiurkės andai palikusios hamelną
apsigyveno šalia

vis taip pat lijo lietūs diena
keitė naktį kalvio žmonai gimė
dvynukai kilo ir leidos lėktuvai
tiesa mieste pagausėjo ligonių

o šiaip deja nieko naujo

Svetimi. – Vilnius: „Vakarinių naujienų“ leidykla, 1994.




Vieno mazocho testamentas

       (iš „Prikalbėjimų“)

vienas mazochas mirdamas
šitaip kalbėjo į žmones:

mano atvėsusį kūną įkiškit
į didelį katilą stropiai išvirkit
išvirę karklo vytelėm apriškit
ir pakabinkite uosy
kūnui išdžiūvus ir varnoms
akis iškapojus nukelkit ir
apipilkite žemėm
metams praslinkus iškaskit
valgykit gerkit dainuokit
liekanas meskit į laužą

laužui užgesus vis šaukit:
o koks tai buvo mazochas


Svetimi. – Vilnius: „Vakarinių naujienų“ leidykla, 1994.




***

ir štai belieka vienas šokis dekadence
prieš mus myluojas cigarečių ir
cigarų dūmai, bakchančių gašlūs
apvalumai čiurlena mažakraujėse
smegenyse

kažkur neramiai dunksteli perkūnas
primindamas, jog žemė dar yra,
ir išmankštintus kasdienybės kūnus
svaigiai priglaudžia meilės
sutema

juk žemė per maža, kad kas į ją
sugrįžtų iškeisti šią akimirką
į praeities kvailystes ir burti
rytdieną iš vaikiškų klaidų su svajone
niekad nebeįvykstančia

mums nebelieka nieko tik niūri viltis
kad šokis šis yra į dangų skrydis,
kurio mums dangiška kompanija
pavydi, akis užpylusi ambrozijos
okeanu

taip pasibaigia viskas, tirpsta
laikas, išnyksta rėmai neapibrėžtų
erdvių ir klaikiai klykia išsigimęs
Gajos vaikas, atėjęs ir išeisiąs
su skausmu
 

Svetimi. – Vilnius: „Vakarinių naujienų“ leidykla, 1994.