***
1.
Kai su visam užtraukei užuolaidą, –
Kokia ji geltona, – galvojau.
Tada dar nebuvau ištikęs savęs,
Tada dar be baimės man padavei savo
rankas, –
Nematyk, – prašei, – kad paukščiai
Parskrenda beviltiškai liūdni.
„Geltonageltonageltona“ – jie klykė.
Klausiausi.
2.
Pirmiausia į sieną nusuku laikrodį
Rašomąjį stalą
Draugų ir šventųjų nuotraukas
Drabužių spintą
Vėliau stalinės lempos šviesą
Ir savo atspindžius
Kartu su nustebusiu veidrodžio veidu
Dabar jau anapus vienatvės
ir nemigos
Paprastas ir tobulas
Stoviu prie kiekvienos iš keturių
savo kambario sienų
Ir ak kaip suskamba ta akimirka
Kai atatupstas paliečiu
Dievo pečius.
3.
Nemiga
Visai patikimas užsiėmimas
Hepeningų skelbimuos ieškot savo vardo
Ir stebėt artėjančią laikrodžio švytuoklę –
Tuoj susilies su galva ir pasigirs kurantai...
– – – veltui skambinat
Šiuos namuos iš vidaus nėra durų.
4.
Mąstau. Dar kai ką prisimenu.
Cigaretės – mano laikrodžiai ir šunys sargai,
Mano jautrūs pirštai – piemenys,
Ak, kur tu žiūrėjai, kai pirmos peteliškės
Vėlėsi į sopančius plaukus?
5.
Nusidedu mintimis.
Bijau savo baimės.
Po to laukiu angelo.
Ir kai kartais neištverdamas užmiegu,
Pabudęs matau, kad jo butą.
Tada imu tikėti sapnais.
6.
Yra dar kryželis ant spintos.
Ir naktimis, kai mėnulis daužo langus,
Aš čiuopiu grindyse jo šešėlį.
Spraudžiuos į jį, gūžiuos... ir... netelpu...
Dieve, tu visagalis,
Padaryk, kad šešėlis taptų didesnis.
7.
Nieko. Ničnieko nespėjus nuspręst
Katiną prispaudžia lango kryžius.
O mama sakydavo, kad geriau
Kai yra kam sykiu su tavim
paverkti.
8.
Šiandien mano namuos turbūt
Baigės puota.
Pro šarmotą stiklą matau kylant
Garą iš besiskirstančių svečių lūpų,
Džentelmenus, padedančius užsivilkti
Kailinius moterims.
Valkatas, susibrukančius rankas į kišenes ir lėtai
Dūlinančius velniop...
Turbūt gaila, kad puota baigėsi.
9.
Nuo vienatvės mažėja kambariai.
Jau visai čia pat – sako katinas,
Žvelgiantis į nebūtį.
Tyliu, nepajėgiu įspėt –
Kieno gi galėtų būt
Tie nervingai drebantys pirštai?
Ir bijau to laiko,
Kai visgi teks užspausti nuorūką.
Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.
***
Paukštis žaidžia mano alsavimu, aš – laiptais,
padrikais, nežmoniškai dideliais žingsniais
girdžiu – visa šeima ieško rakto,
jaučiasi darantys viską, kad įeičiau į savo namus
Vėl besvoris, sužeistas nakties / ne ne
nesužeistas – atidarykit!
Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.
***
Skustuvu nubraukiu smakrą nusiprausiu
numetu prakaitu peržliaugtus drabužius
belieka dar cigaretė laukimo džiūgauju – –
tuoj mane ves į naktigonę
tada sunkus miesto kosulys
jis vėl kliedės per miegą
„...moterys pilnos lipnios tamsos...“ –
Pliauškėsiu žiebtuvėliu į ritmą
(rytais visuomet iškratau pelenines)
dar šiek tiek laiko pasikeisti
šlapius drabužius
Šįkart turėtų pavykti
beje gal dar spėsiu pažvelgt
į langą pamatyt save anapus –
– – prieš švintant
Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.
***
Vis srūvančiais laiptais – lyg kažką nešdamas... –
bet jau dangus virš manęs teliūskuoja ar lubos... –
Pabundu, dar nesikeliu,
Svajoju apie žaibiškai gelstančias tuopas –
Ir ranka jau ugny... –
Pabundu, užkliudęs barškalus ant sienos,
Šoku iš lovos prie peleninės,
Saujom kišuos į burną nuorūkas,
Godžiai čiaumoju... ne, ne tie... –
siog tik rūkau, nervingai gniaužau,
Susigūžęs pravirksiu kamputy, Dieve,
Kada gi vėl pabusiu?
Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.
NAKVIŠA
Viskas atlikta už mane
Viskas sutverta –
Ir aidžios menės
tarsi lašo kaptelėjimas į vandenį sraigės
slystančios sienomis
Ir gražuolės tarnaitės
pilnos kvepiančio vėjo
Belieka ištart...
– – – – Nenubaidyk paukščio
nuo mano galvos
nes koks gi būsiu karalius
Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.
STRAZDAS
Strazdas – –
– tai mažutis magiškas daiktelis,
prišaukiantis meilę,
sakysim – vaikšto dviem
kojytėm ir dviem sparneliais,
visąnakt čirpia virš pat galvūgalio...
Strazdas –
– lengvapėdis skrajūnas,
nei mėgstantis, nei nemėgstantis
vėjo
(beje, labai nemėgstu gauti strazdų gimtadienio proga).
Strazdas – –
– tai tiesiog toks medis
po mano langu.
Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.
PASKUTINIS „NACHT CAFE“ CIKLO EILĖRAŠTIS
RAMUI
stovėsi išmestas lauk į rytą
permerktas vyno
niūniuodamas eilinę rapsodiją
stebėsies šitiek daug aprasojusių langų
šitiek daug šventos Onos bažnyčių
kokia galybė nuorūkų
smilkstančių tarp tavo pirštų
o nei vieno strazdo pilno nakties
ir nei vienos moters
kurią bent akimirkai apsirikęs galėtum
pavadinti savo mama
Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.
ŠOKIS SU DRUGIAIS ŽVAKIŲ PILNAME KAMBARYJE
Mano naktis mano
blyškios dėmės
blyškios šnabždančios lūpos
ataustos virpėjimu mano
grabinėjančios rankos
liečia visai šalia
nebūties esančius daiktus
šiltus spurdančius
sopančius šlapius
velniškai šlapius
mano plaukus
kaltai besimarkstančias akis
sulysusį veidą kruvinai nusi–
brozdo į kažką aštrų skuba
nes baimė kad kas nors daro
tą patį išduos jei liesiu
atmintį tada dar liks
šiek tiek laisvės
tarp dūžtančio lango stiklo
ir atsargaus tėškimosi į žemę
mažas truputis
kuriame telpa gurkšnis šalto
gaivaus oro
skiemuo tolstančių paukščių
klyksmo ir vienintelė
šviesi akimirka
kurioje mintis
nešokti.
Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.