„Politike aš būti nenoriu“, – Aistė.

       „Gerai suvokiu, kad esu net ne pilietė, gyvenu net ne valstybėje“, – Nijolė.

       „Stengiuosi suvokti, įvardyti savo situaciją“, – Brigita.

       „Tautiškumas nėra aukščiausia vertybė“, – Giedrė.

       AISTĖ. Kartą buvau tiesiai paklausta, ar turiu savo pilietinę poziciją. Šito manęs klausė žmogus, kuriuo negalėjau netikėti, nes jo likimas liudijo – tauta, valstybė visuomet turi būti svarbiausia. Negalėjau netikėti, bet drauge tokia jo gyvenimo filosofija man buvo svetima. Pompastiškos tezės, kurių akivaizdoje iš tiesų pasijutau neturinti jokios pilietinės pozicijos. Bet taip sakyti turbūt būtų nelabai teisinga, nes jokiu būdu negaliu tvirtinti, kad man tas pats, kas vyksta šalia manęs, kas vyko Lietuvoj prieš 50 ar dar daugiau metų... Ir kodėl vyko taip, o ne kitaip? Meluočiau, jei sakyčiau, kad fantazuoju apie Lietuvos ateitį... Tik su mano tauta, jos gyvenimu mane jungia daugiau kultūriniai saitai, o ne politiniai, kaip apie tai mane susimąstyti paskatinusį žmogų. Gal tai egocentriška, bet aš noriu, kad man leistų daryti tai, ką aš noriu. V. Kavolis sako, kad valstybė yra pagrįsta asmens laisve ir laisvu įsipareigojimu visuomenei. Juk ką reiškia žmogaus laisvė? Aš noriu, kad manęs neverstų kartoti tų apibrėžimų, kurie yra vadovėliuose: kas yra tautiškumas, kas yra tauta, kas yra valstybė.

       NIJOLĖ. Bet yra dar ir antroji V. Kavolio minties dalis: laisvas įsipareigojimas visuomenei. Kol kas tu kalbėjai apie tai, ko tu nori iš valstybės. Bet ką pati įsivaizduoji galinti duoti valstybei? Kaip tu suvoki tą laisvą įsipareigojimą?

       AISTĖ. Norint kažką duoti, reikia turėti, – tai paprasta tiesa. Dabar man daugiau nei dvidešimt. Kol kas mano situacija yra tokia, kad aš tik imu. Tačiau aš noriu imti tik tai, ką noriu. Kodėl, pavyzdžiui, mokyklose verčiama atmintinai mokytis vadovėlius. Aš nenoriu, kad man būtų grūdamos paruoštos tiesos. Aš noriu jas atrasti pati.

       NIJOLĖ. Tai yra tavo asmeninio tobulėjimo problema...

       AISTĖ. Tačiau asmeninį jauno žmogaus tobulėjimą veikia konkreti aplinka, kultūrinė situacija. Problema – kiek mano aplinka pakanti man ir kiek aš pakanti jai.

Aš būsiu lituanistė. Iš tradicijos lituanistika – įsipareigojimas savo kultūrai. Tai taip natūralu. Žinoma, jeigu uždraus mūsų kalbą, literatūrą, jei bus įvesta cenzūra, aš ginsiu...

       GIEDRĖ. O jei neuždraus?

       NIJOLĖ. Juk draudimas –. tai kritinė situacija. Be abejo, tuomet neliktume tylintys. Bet normalioje, demokratinėje valstybėje jokių žodžio laisvės draudimų, apribojimų, cenzūros nėra (bent jau toks yra idealus modelis). Dabar mes kalbame apie tokią normalią situaciją. Pabandyk įsivaizduoti ne siaurame kultūros, bet visos valstybės kontekste – ką reiškia rūpintis literatūra?

       AISTĖ. Aš turiu fix idėją – parašyti literatūros istoriją, kurioje nebūtų vengiama kūrėjų „slaptų“ asmeninio gyvenimo tekstų, ypač atskleidžiančių jų kūrybos prasmes. Aš pajutau, kad mūsų situacija yra ypatinga. Mes galime eiti į kultūrą nieko neneigdami! Nagrinėjant atskiras istorines, politines priežastis, skaidoma visuma, taip pat ir literatūros visuma. Mes turime dalinę literatūrą – atskiras kūrėjų interpretacijas. Aš klausiu: kodėl, pavyzdžiui, apie Maironio gyvenimą kalbama pašnibždomis? O juk tai gali paaiškinti jo brandžiąją kūrybą! Mes apsikarstę dogmomis. Paparonis skelbiamas tautinio epo kūrėju, nes mums reikia tautinio epo. Pradžios tekstas, tautinis epas – tautos dvasinių galimybių kodavimas. Mes neturime tokio vieno teksto. Bet yra A. Strazdo, A. Baranausko, K. Donelaičio tekstai. Jie perskaityti mūsų profesorių, įdomiai interpretuoti. Bet tai mums nekliudo tuos tekstus skaityti ir sau atrasti... Atrasti galbūt kitaip...

       NIJOLĖ. Pamėginsiu apibendrinti tai, ką tu norėjai pasakyti: tu įsivaizduoji, kad tavo galimas ryšys su valstybe – bandymas visuomenei pateikti literatūros visumą.

       AISTĖ. Taip, bet svarbiausia – nenoriu literatūros mistifikuoti. Ji yra tokia, kokia yra. Ir tokia ji man, lietuvei, brangi.

       NIJOLĖ. Kaip, tavo įsivaizdavimu, toks darbas galėtų visuomenei padėti?

       AISTĖ. Visų pirma aš orientuojuosi į mokyklą. Reikia parašyti vadovėlius, kur nuolat būtų klausiama „kodėl“? Kodėl G. Petkevičaitė–Bitė buvo visuomenininkė? Kodėl Maironis tylėjo? Gana vaikams rašyti per brūkšnelį, reikia pagaliau klaustuko.

       NIJOLĖ. Aš dar mokykloje sudarinėjau savotiškas mokymo metodikas. Ašmačiau, kaip mus moko – ir man tai buvo modelis, kaip negalima mokyti. Dar tada suvokiau, kad svarbiausia žmogų išmokyti klausti. Ir vis dėlto norėčiau grįžti prie santykio su valstybe: ar tai turi būti tik grynai kultūrinis santykis?

       AISTĖ. Kitokio neįsivaizduoju. Politike aš niekada nebūsiu. Aš nemoku būti toj erdvėj. Ji man svetima, nepatraukli.

       NIJOLĖ. Labai gerai tave suprantu. Bet man tai kartais neduoda ramybės. Suvoki, kad kitaip negali, bet ar taip teisinga, ar galima užsidaryti kultūrinėje erdvėje ir ignoruoti gyvenimą. O juk būtent taip aš ir darau. Giedrė gali patvirtinti.

       GIEDRĖ. Taip, pavyzdžiui, buvo rinkimai. Renkamas Lietuvos prezidentas.

       AJSTĖ. Aš nėjau!

       NIJOLĖ. O! Mes – „kolegos“!

       AISTĖ. Nemačiau tinkamo.

       GIEDRĖ. Bet Nijolė nėjo dėl kitų priežasčių. Ji net nepažiūrėjo į tą pusę, matyt, net nežinojo kandidatų pavardžių, – atmesta iš anksto, dogmatiškai.

       AISTĖ. Mano požiūris ne toks pat. Man ne tas pats, kas bus išrinkta. Yra bendri dalykai, nuo kurių aš esu priklausoma.

       GIEDRĖ. Noriu ar nenoriu, gyvenu valstybėje. Tad man ne vis vien, kas joje vyksta. Dar daugiau, valstybė mane išlaiko. Žinom, jeigu nebūtų atgimimo, bibliotekose būtų specfondai, o mes studijuotume marksistinius mokslus. Nors tai ir būtų liūtas avių bandos priešakyje, valstybės vadovas duoda toną visam valstybės gyvenimui, kultūrai. Būti tam abejingam – kvailoka.

       NIJOLĖ. Neprieštarauju nė vienai tavo pasakytai minčiai.

       GIEDRĖ. O tavo elgesys?

       NIJOLĖ. Vienintelis mano pasiteisinimas – aš esu sąžininga pati prieš save. Visa kita – nesvarbu. Gerai suvokiu, kad esu net ne pilietė, gyvenu net ne valstybėje. Laisvo įsipareigojimo visuomenei neturiu, ignoruoju net elementarias valstybės piliečio pareigas. Vienintelis pasiteisinimas prieš visuomenę – ateity žadu dirbti kultūrinį darbą ir tokiu būdu gyventi ir valstybei. Žinoma, tai nereiškia, kad galiu ignoruoti piliečio pareigas. Matai, toks mano elgesys susijęs su tam tikra gyvenimo filosofija. Tai idealizmas... Stengiuosi kiek galima labiau atsiriboti nuo buities, materialių problemų. Man paprasčiausiai tam gaila laiko ir jėgų. Bandau ieškoti panašių į save. H. Radauskas – jis buvo toksai. Žinoma, tai nepateisina. Toks ieškojimas – iš silpnumo, kai jautiesi negalįs apginti savo nuostatų ir puoli ieškoti tave paremiančių autoritetų, kad galėtum pasislėpti už jų pečių... Negaliu remtis ir graikų filosofais, kurie nors ir stengėsi atsiriboti nuo empirinio pasaulio, bet visgi savo apmąstymus siejo su valstybe. Suprantu, jog tokios nuostatos nėra nei išmintingos, nei tobulos, bet leidžiu sau būti išimtimi, leidžiu sau nebūti piliete.

       AISTĖ. Bet juk piliečio statusas man suteikia daugiau teisių.

       NIJOLĖ. Taip, pilietis – daugiau nei bendruomenės narys. Piliečio esmę sudaro sąmoningas buvimas visuomenėje.

       GIEDRĖ. Ar sąžininga turėti pilietybę tik formaliai, kad gautum teisių?

       NIJOLĖ, kodėl tu nesielgi pagal savo filosofiją tada, kai tu nuo to nukenti?

       NIJOLĖ. Taip, šiuo atžvilgiu mano filosofija nenuosekli.

       GIEDRĖ. Juk jeigu elgtumeis nuosekliai, atsisakytumei pilietybės.

       NIJOLĖ. Matai, kai aš priėmiau pilietybę, mano mąstymas buvo visai kitoks. Dabar man 21 metai, bet aš nežinau, kas aš būsiu, kaip mąstysiu po dvejų metų. Taip, tai nenuoseklumas, tačiau aš rytoj neisiu ir neatsisakysiu pilietybės.

       GIEDRĖ. Aš taip pat nesusijusi su šia valstybe, nors turiu pilietybę. Yra tokių augalų, kurie įauga į kitą augalą ir taip parazituoja. Panašiai galima parazituoti ir valstybėje.

       NIJOLĖ. Tai kategoriška.

       GIEDRĖ. Ar kategoriška, ar nuoseklu?

       NIJOLĖ. Juk aš neatsisakau gyvenimo visuomenėje, aš susijusi su ja. Jeigu ją ignoruočiau, išeičiau gyventi į dykumą. Aš tik atsisakau visuomenės piliečio statuso.

       GIEDRĖ. O aš atsisakau tokios valstybės ir jos visuomenės. Ši situacija man neleidžia neatsisakyti. Pasirenku kitą santykį su žmonėmis: mano draugai, mano namo gyventojai ir galų gale viso žemės rutulio žmonės. Kartais galvoju apie visas gimdančias moteris... Tautos ribų nejaučiu.

       NIJOLĖ. Mano ryšys su mūsų visuomene, su mūsų tauta – per kultūrą.

       GIEDRĖ. Ar tu ką nors darai dėl jos? Ar darysi? Ar tu įsipareigoji visuomenei laisvu noru, ar parsiduodi dėl duonos?

       NIJOLĖ. Sakykim, finansinių problemų aš neturiu. Jei man rūpėtų vien mano pačios tobulėjimas, aš nesvajočiau dirbti mokykloje ar rašyti knygų.

       GIEDRĖ. Aš gal laisva valia dirbsiu mokykloje, bet tik dėl savo vidinio poreikio dalytis. Prisiminkim aną nepriklausomą Lietuvą. Tais laikais žmogus rinkdavosi teisės studijas todėl, kad valstybei nuo to būtų geriau. Aš rinkausi literatūrą dėl to, kad man tai patinka.

       NIJOLĖ. Aš neišskiriu tų dalykų: savo pačios tobulėjimo ir darbo. Taip, tobulėju ne dėl kito, dėl savęs. Bet čia įdomus paradoksas: kodėl žmogus nepasitenkina savo paties tobulėjimu, kodėl filosofijai, idėjai neužtenka savęs pačios, kodėl ji trokšta būti išsakyta kiliems, pasidalyta su kitais?

BRIGITA. Bet juk tokia yra žmogaus prigimtis: santykis su kitu žmogumi.

       GIEDRĖ. Taip, žmogus save suvokia per kitą žmogų, bet kas yra visuomenė? Mano manymu, reikia skirti bendruomenės ir visuomenės sąvokas. Bendruomenė – tai kažką bendro turinčių žmonių grupė (pvz., filologų bendruomenė, šeima kaip bendruomenė, religinė bendruomenė). Visuomenė – tai, kas visuotina, t. y. didelė institucija, visuotini įstatymai, o svarbiausia – centralizacija. Necentralizuotos visuomenės nesuprantu. Todėl V. Kavolio apibrėžimas man netikslus. Galų gale laisvas įsipareigojimas yra ir šeimoje.

Nesu prieš visuomenę. Bet jos atsisakau dėl to, kad šita visuomenė man yra nepriimtina, ypač jos „viršūnė“. Jei mūsų valstybei vadovautų toks žmogus kaip V. Havelas, t. y. kultūros žmogus, vadovaujantis valstybei pagal moralinius principus – tai aš, gyvendama savo asmeninį gyvenimą, bučiau susijusi ir su visuomene. Antra vertus, ne aš jų atsisakau, bet manęs atsisakoma. Paprasčiausiai nepriimtų su tokiais principais.

       NIJOLĖ. Ar neturi iliuzijų, kad kažkas keisis?

       GIEDRĖ. Aš noriu gyventi. Gal po trijų mėnesių mirsiu? Nesirūpinu iliuzijom.

       BRIGITA. Aš žinau, kad yra pilietybė ir visa kita, bet savo gyvenime tai atidedu į šalį. Mano veiklos valstybėje suvokimas galbūt suprimityvintas: aš dirbsiu mokykloje, užsidirbsiu duoną. Apie valstybę susimąstyti privertė bene tik V. Juknaitės straipsnis „Bedugnė“ – apie mirties bausmę. Jei mūsų valstybėje yra priimtas mirties bausmės įstatymas, vadinasi, kiekvienas mūsų netiesiogiai žudo tuos nusikaltusius žmones. Jokio anonimiškumo. Negaliu suvokti, kad ir aš žudau, mano sąmoningumo lygis to nesiekia. Kitas dalykas – kiek realu valstybės mastu kažką keisti... Nežinau, ar to darbo, kuriuo ruošiuosi „atsipirkti“, reikės visuomenei. Bet visuomeninėm tezėm negyvena, tai svetima. Kažkada taip ir pasakiau – nuoširdžiai prisipažinau per vieną seminarą, kad man visuomenė asocijuojasi su banda. Įsipareigoju ne visuomenei, nes nežinau, kas tai yra, o žmogui. Žmonėms – ir labai konkretiems.

       NIJOLĖ. Mano manymu, čia mus veikia mūsų patirtis. Pavyzdžiui, aš mokykloje aktyviai dirbau komjaunimo organizacijoje. Apie nepriklausomą Lietuvą, stalinizmą visiškai nieko nežinojau. Tas darbas man paprasčiausiai buvo aktyvaus veikimo galimybė. Žlugus komjaunimo mitui, neužsidegiau Sąjūdžiu. Kiti nesunkiai raudoną spalvą pakeitė trispalve. O aš supratau, kokia slidi ir pavojinga yra ideologinė veikla. Mane tai paveikė taip, kad aš atsisakiau bet kokios panašios veiklos. Man atrodo, nemažai jaunimo nusivylė visuomenine, ideologine veikla. V. Kavolis per neseniai įvykusią paskaitą taip pasakė: Lietuvoje jaunimas tyli, yra pavieniai veikiantys asmenys, bet kokio nors jaunimo sąjūdžio, bendros viešos veiklos nėra.

       GIEDRĖ. Mano patirtis kiek kitokia. Turėjau tėtuką, mačiau jo draugus. Tai buvo nepriklausomos Lietuvos inteligentų karta. Prasidėjo Sąjūdis. Atminty neišblankstantis „Atgajos žygis“ – nuostaba ir džiaugsmas (priklausiau slaptai Žygeivių organizacijai). Baltijos kelio euforija. Mokykloje įkūriau moksleivių sąjūdžio grupę, susilaukusią didžiausio pasipriešinimo. Juokinga, bet gilu: pradėjau sąžiningai žymėti talonus, kad tik valstybei būtų geriau. Neatsisakau savo tuometinės ekstazės, bet tai baigėsi – nesistebiu...

       NIJOLĖ. Giedre, bet kaip atsirado ta duobė tarp tavęs ir visuomenės? Ir svarbiausia – tai ne vienos tavo likimas. Kaip atsitiko, kad, su tokiu užsidegimu gynusi valstybę, visuomenę, dabar tu puolei į kitą kraštutinumą – atsisakei jos?

       GIEDRĖ. Kai tautą marina, nori, kad išliktų, svarbiausia yra išlikti. Kai gynybinis laikotarpis baigiasi, kiekvienas turi gyventi savo gyvenimą, tautiškumas pasidaro natūralus, nebeišsiskiriantis. Visi gyvena bendromis žmogiškosiomis vertybėmis. Šiuo metu mano vertybės paradoksaliai nesutampa su visuomenės vertybėmis. Universalių vertybių link aš galiu eiti per tautiškumą, bet yra ir kitų kelių. Aš suvokiau, jog tautiškumas nėra aukščiausia vertybė. Yra svarbesnių bendrų žmogiškųjų vertybių.

       AISTĖ. Vyresniosios kartos inteligentų lūpose dažnos sąvokos: tautiškumas, tautinė savimonė. Ir jiems jos gyvos. Bet aš svarstau, ar neveikia mūsų kažkoks mistinis inteligento įvaizdis?

       NIJOLĖ. Be abejonės, mus veikia inteligento mito tradicija. Tačiau vyresniosios kartos santykis su šiuo mitu nevienodas. Prisimenu „Naujajame židiny“ spausdintą D. Kuolio straipsnį „Inteligentija postkomunistinėje Lietuvoje“. Jis kalba apie dabartinę Lietuvos situaciją. Skaitydama susimąsčiau, koks turėtų būti tikras inteligentas. D. Kuolys svarsto tą pačią problemą, kuri rūpi ir mums: ar inteligentas turi teisę užsidaryti idėjų, kultūros pasaulyje, ar jis, kaip ir renesanso intelektualai, privalo būti universalių pažiūrų ir neatsiriboti nuo viešo valstybinio–politinio gyvenimo.

       BRIGITA. Inteligenciją suprantu kaip asmenybės vidinę šviesą. Jeigu aš, rūpindamasi asmeninėm problemom, stengiuosi suvokti, įvardyti savo situaciją, – ar tai nėra kažkoks žingsnis? Savasties ieškojimas, savęs pažinimas kartu yra ir pasaulio pažinimas.

       AISTĖ. Teoriškai – aš už universalų mąstymą, išaugusį iš kultūros dalykų. Tačiau yra žmogaus vidinio spektro problema. Ar būtina žmogui viską apimti? Pasaulį galima pažinti visą gyvenimą nagrinėjant slieką. Per vieną dalyką galima labai daug suvokti, nes tu suvoki vieno dalyko santykįsu visu kitu pasauliu.

Veikimo būdus sąlygoja situacija. Yra tylus veiksmas, yra viešas veiksmas.

       NIJOLĖ. Argi inteligento pozicija priklauso nuo konkrečios istorinės situacijos?

       AISTĖ. Bet argi inteligenciją lemia jos vieša išraiška?

       GIEDRĖ. Taip, inteligentija kalta, kad dabartinė visuomenė yra būtent tokia. Inteligentija, kaip sako D. Kuolys, yra ne profesija, ne klasė, ne socialinis luomas. Taip, dvasinio luomo žmonių veikimo būdas priklauso nuo situacijos. Jeigu aš gimčiau tokią dieną, kai reiktų pertvarkyti švietimo sistemą (o tokia buvo D. Kuolio situacija), tai aš turėčiau eiti, turėčiau daryti. Aš nesu kudirkiškos dvasios žmogus, bet manau, kad esant tokioms situacijoms inteligentas turi eiti. Turi eiti, jei šaukia.

       Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.