tekstai.lt

Jaunųjų poetų kūrybos almanachas ĮŽANGA. Darius Jakulevičius


b_130_189_16777215_0___images_stories_reklama_izanga.jpg


 

Mes patys – nupešioti, paliegę, murzini gatvių
karveliai.
Nekenčiu tų paukščių.
Bet kai dulkinas miesto vėjas
atneša geidulingą jų sparnų čežėjimą,
suprantu –

         E CANTU COGNOSCITURAVIS


***

O, mano angele, tai vėjas
Baltą sakalą nubloškė jūron
Tą sekmadienį, aukurui degant,
Kai ant balkšvo mėnesio rago sėdėjau,
Kai mane suradai tokį niūrų
Po žaliuojančia slyva –
Mes verkėm kaip graikai,
Ir gyvatės, ir voverės verkė,
O žavi tartum deivė mergaitė
Per paraudusį rytmečio dangų atbrido
Ir iš tolo nusijuokė meiliai –
Taip, tai vėjas jos juoką nubaidė;
Mano angele, mudu užgimėm tyliai,
Kaip ir mirėm be klyksmo
Tiek angies, tiek ėriuko širdy,
O mus laidojant diemedžių girioj,
Gailiai kūkčiojo senas kentauras.
Mat jam buvome vis dar gyvi;
Ak, geriau jau gyventi gėlėj
Ar kur siurbčioti vyną ant kalno,
Nei klausytis, kaip sausio naktim
Kraupiai suklykia senstanti žemė.

 

Įžanga: Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1994.




GYVENIMO SMUKLĖ

Melsvos dykumos pakrašty
Kiškį sudraskė
Stepių erelis,
Degė žolė,
Vynas rūgo –
Taverne de la vie
Ant rasojančio kalno
Sprogo balti hiacintai,
O juodam vandeny
Sudraskytas kiškelis
Šypsojosi baugščiai.
Apsirengę nuėjo tolyn
Angelai
It vidurnakčio paukščiai
Dar pravirko
Žvaigždėtoj padangėj
Dvi obelys senos –
Taip baigėsi balius
Taverne de la vie
Paskutiniąją badmečio
Naktį.

 

Įžanga: Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1994.




SENA KAVINĖ

mergaitės mažos
tuščioje kavinėj
ištiesę delnus
pinigų prašys
kavos puodeliai
ir raudoni vynai
ir miręs vakar
neramus vabzdys
staiga pavirs
dangaus žvaigždynais
o spalio naktį
lyg sapne
kavinėj vėl
žaibuos ir lis
ir vėl aidės
keista keista
kažkur girdėta
naktimis
liūdna
nesuprasta daina
kurios tiktai
vorai klausysis

sūpuodamies
baltuos tinkluos
ir iš dangaus
būriais suskridę
balti it gulbės
angelai
ir belzebubai
ir dievai
pavargę
nuo dangaus tarnybų
pakels taures
ir lyg pamišę
vėjuotą naktį
tyliai gers

 

Įžanga: Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1994.




GEDULAS VĖJŲ GATVĖJE

svirplys
davatkos balsu
prakiurusiu
bambės rožančių
sausai kosės
pasislėpęs skardinėj
su užrašu
kilkės aliejuj
saulės nebus
išdykę vaikėzai
švilpynėmis gros
gers piemenys
rugpjūčio siuitą
topolių pūkas
ilgesingai plevens
kapinaičių griuvėsiuos
snigs šešėliais
bažnyčių varpai
į dausas nuplasnos
vėjų gatve
kaukšės karieta
svirpliai aliejuje

 

Įžanga: Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1994.




IN AQUA VITA

Tavo akys pro balzganą vandenį žvelgs,
Rankos stvers už ragų jūrų karves,
Išsigandęs šešėlis plevens virš vandens
Ir į žvyną žuvies įsikibęs nuplauks;
Tąpat naktį pražys
Kalvarijų turgaus aguonos.

Apiplyšęs antinas krykštaus lietuj,
Bobos baloj taškysis apkvaitę
Ir danguj ne delčia, o jų riebios sėdynės švytės,
Noks balti obuoliai virš pasaulio;
Pabučiuos tau skruostan
Upių valkata – liūdnas vėžys.

Virš pienių pūkuotų makaulių
Šypsosis naktinis drugys.

 

Įžanga: Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1994.




NEMOKŠIŠKUMAS

Aš nemoku skaičiuoti
Savo žingsnių
Paryžiaus gatvėmis,

Šnekint vėjo,
Nešiojančio pūvančio
Senos dumblo kvapą.

Nemoku priprasti
Prie liūdno
Eifelio žvilgsnio,

Įbesto į margą
Pradėjusių žilti
Turtuolių minią,

Negaliu sustabdyti
Savo akių prie valkatos
Baisiai vaikišku veidu,

Išspardyt valiūkiškai
Šiukšlių nemoku
Paskutinėj metro stotelėj,

Praeiviams šypsotis,
Nevalgyti ledų,
Kai taip karšta,

Ne mano tai miestas
Ir paukščiai ne mano,
Aptūpę stogus pažaliavusių katedrų –

Dar mažo manęs neišmokė
Skaičiuot savo žingsnių
Paryžiaus galvytėmis, –

Manęs neišmokė numirt
Pasidėjus po galva liemenę
Senoj nevalytoj stoty...

 

Įžanga: Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1994.




VIDURAMŽIŲ ERDVĖS UŽKALBĖJIMAS

Ant Karlo tilto
Naktyje
Mėnulis
Žvelgia į mane,
Šviežia žuvis,
Balti drugiai
Iš samanotų gaivių
Skrieja, skuba
Paslėpt save
Kitoj erdvėj,
Kur klūpi
Žydinčioj gėlėj
Karaliai,
Raganos,
Pirkliai
Ir lyg danguj
Per visą naktį
Puotauja ten smagiai
Velniai,
O aklas senis
Nuolankiai
Prie upės
Auką atnašauja.
Taip tyliai gieda
Sienose svirpliai,
Tokia naktis,
Kad viską,
Ką turėjai,
Praradai;
Viduramžių erdvėn
Išeiname po vieną
Į balzganą
Ir ūkanotą
Diena.

 

Įžanga: Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1994.




VISAI SLAPTAI

I

Seno vėjo žmona
Pasigimdė dukrytę,
Jūra buvo žalia,
Karvės pievose mykė.

Neseniai neseniai
Pasikorė palėpėj
Žilas baldų pirklys,
Savo turtą paslėpęs.

Krito sniegas, vaikai
Gaudė saulę palaukėj –
Gėrė vyrai žolėj,
Žmonos židinius slaugė.

Aš buvau nebe čia –
Be bažnyčios, be chorų
Palikau paslapčia
Šį pasaulį padorų.

Ir tik varnas kranklys
Nusispjovė per petį –
Jūra buvo žalia.
Bet to niekas nematė...

 

Įžanga: Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1994.




SALVE MORS

Geltoni žmonės
Miškuos kukuoja,
Per platų dangų
Keliauja vėjas,
Šiurena smilgos
Ir šunes loja,
O senis žilas
Laukus akėja.

Per tuščią dangų
Į pilną žemę
Kiekvienas gali
Išeit ir grįžti,
Bet dar nebuvo
Tokių kvailelių,
Kuriems pagailo
Baltučių vyšnių,
Pilkų varnėnų
Ir gelsvo smėlio;
Tie, kur nuskrido,
Nepanorėjo
Miškuos kukuoti,
Danguj čiulbėti – – –

Kiekvienas žino –
Lengviau tylėti
Ir nemylėti
Ir negalvoti –
Į tuščią dangų
Paukščius vilioti – – –

 

Įžanga: Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1994.




VISAI SLAPTAI


III

Vieną vakarą,
Žolei šiurenant,
Mano žemė
Nuvargo, paseno.

Buvo degantis,
Karštas dangus,
Po dangum slėpės
Mažas žmogus.

Šuo prie upės
Voliojos žolėj –
Lyg svajonė –
Tokioj didelėj.

Nemylėjau tautos.
Nemačiau,
Kad laiškai
Atkeliauja rečiau.

Vieną naktį
Visai paslapčia
Apsipylė žiedeliais
Vyšnia.

O iš ryto
Baltam danguje
Aš sėdėjau
Tarytum bare.

Įžanga: Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1994.