tekstai.lt

Bežemiai. Dalia Satkauskytė. Lietuvių egzodo poezija. Bežemiai (2001)

       bezemiai.jpg

       Bežemiais sąlygiškai vadinama poetų karta, į literatūrą atėjusi po žemininkų, debiutavusi ir subrendusi jau išeivijoje. Jie neturėjo savos literatūrinės „tribūnos“ kaip žemininkai ir dažnai spausdino savo eilėraščius tuose pačiuose leidiniuose kaip ir jų vyresnieji kolegos. Su žemininkais jaunesniąją kartą siejo dėmesys Vakarų kultūrai. Literatūrai jie taip pat kėlė visų pirma estetinius, o ne patriotinius ar visuomeninius reikalavimus. Į egzodą jie žiūrėjo kaip į istorijos išbandymą, aštriau nei kiti iškeliantį gyvenimo prasmės klausimą. Tačiau bežemių amžius ir patirtis lėmė kiek kitokį santykį su pačiu egzodu.

       Žemininkų poezijoje svarbi praradimo tema. Likę tik vaizduotėje ir prisiminimuose, namai jiems
tebėra harmonijos erdvė, atrama, padedanti ištverti dabarties nykumą. Vadinamieji bežemiai tokios atramos nebeturi. „Šios generacijos dramos priežastis yra tai, kad jinai buvo per jauna visomis šaknimis įaugti ten [Lietuvoje] ir per mažai jauna visomis įaugti čia [išeivijoje]“, – taip apie savo kartą kalbėjo poetas Algimantas Mackus. Todėl egzodą jie suvokia kaip visišką tuštumą, gryną nebūtį. Atsidūręs tokioje padėtyje žmogus netenka bet kokių iliuzijų. Nebepasitikima Dievo gailestingumu – j jį žiūrima kaip į abstraktų principą, kuris niekaip nesusijęs su konkretaus žmogaus likimu. Svarbi bežemių kūryboje mirties tema.

       Taigi esminis bežemių pasaulėjautos bruožas yra abejonė, nepasitikėjimas iš anksto žinomomis tiesomis. Tačiau kas lieka, kai nebėra kuo tikėti? Bežemiams – tai bendrumo, solidarumo su kitais žmonėmis jausmas, atsakomybė už kitą asmenį.

       Svarbiausi bežemių kartos atstovai – poetai Algimantas Mackus ir Liūnė Sutema. Mackaus eilėraščių rinkinio pavadinimas „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ davė dar du terminus, kuriais apibūdinama ši rašytojų karta. Bežemiai pavadinami egzodo augintiniais (t.y. išaugusiais jau ne gimtojoje žemėje), tačiau šiuo terminu kartais vadinami ir visi jaunesni už žemininkus išeivijos rašytojai. Dar dažniau vartojamas pavadinimas „neornamentuotos kalbos generacija“. Juo apibūdinamas ir bežemių santykis su kalba, ryškiausiai atsiskleidžiantis paties Mackaus kūryboje.

       b_100_157_16777215_0___images_stories_mackus_algimantas.jpg

      

       Algimantas Mackus

       Algimantas Mackus (1932 Pagėgiuose – 1964 Čikagoje) lietuvių poezijoje pasirodė Algimanto Pagėgio slapyvardžiu. Tokiu vardu 1950 metais jis išleido savo pirmąjį eilėraščių rinkinį „Elegijos“. Tai gana tradicinės poezijos knyga, kurioje atvirai išsakomi tremties, tėvynės ilgesio, skausmo motyvai. Antrasis eilėraščių rinkinys „Jo yra žemė“ (1959) jau pakeliui į neornamentuotą kalbą, kurią Jackus įtvirtino rinkinyje „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ (1962).

       Taigi kas yra toji neornamentuota kalba?

       Jau pats jos apibūdinimas sako, kad tai kažkas priešinga gražiai, išdailintai poetinei kalbai. Poetas tremtį traktuoja kaip iššūkį tradiciniam poezijos supratimui. Atplėštas nuo gimtosios žemės žmogus ir jo pasaulis deformuojasi, todėl apie jį galima rašyti tik tokia pat deformuota kalba. Mackus, kaip ir Kazys Bradūnas, remiasi liaudies dainos stilistika ir krikščioniška simbolika. Tačiau ir viena, ir kita jo poezijoje yra labiausiai deformuojama. Neįprasti, kartais net netaisyklingi žodžių deriniai („visi dievai plonai pavydūs ir pikti“, „miegosiu per koplyčios vitražą, / per veidą Viešpaties angelo“), apverstos maldos formulės (vietoj „Gelbėk mus, Viešpatie“, – „Gelbėkis, Viešpatie“), netaisyklinga sintaksė liaudies dainų parafrazėse („saulelės paieškoti, saulužės nebegrįžti“, eil. „Liaudiškoji“), drastiški epitetai („homoseksuališki angelai“), – tokia yra poeto kalba. Gali pasirodyti, kad taip siekiama suerzinti, šokiruoti skaitytoją. Tačiau iš tiesų tokiu šokiravimu siekiama sukrėsti, priversti žmogų blaiviai, be iliuzijų pažiūrėti į savo gyvenimą. Ironija, sarkazmas – tokio blaivaus požiūrio ženklas.

       Dievas ir mirtis – dvi pagrindinės Mackaus poezijos temos. Jos glaudžiai viena su kita susijusios. „Mirties sezoną grąžinu į Dievą“, – sako poetas viename paskutinio rinkinio „Chapel B“ eilėraštyje. Šis rinkinys, dedikuotas autoavarijoje žuvusiam rašytojui Antanui Škėmai (1), išėjo jau po paties poeto tragiškos žūties (kaip ir Škėma, Mackus žuvo autoavarijoje) 1965 metais. Taigi mirties beprasmiškumas yra suvokiamas kaip iššūkis, nebeleidžiąs besąlygiškai pasitikėti Dievu. Mackus neneigia Dievo, bet kalba apie žmogaus prasilenkimą, nesusitikimą su juo.

       Tačiau žmogus negali gyventi visiškoje tuštumoje ir ieško atramos. Kaip sakyta, ji randama atsigręžiant į kitus, tokį pat likimą patyrusius, prisiimant už juos atsakomybę. Mackus dažnai kalba mes vardu ir tampa visos „augintinių“ kartos balsu. Tačiau „augintinio“ dalią poetas suvokia ne vien kaip specifiškai lietuvišką. Augintiniai Mackui – ir Vilniaus geto žydukas Jurekas (eil. „Jurekas“), ir negras sakytojas Johnas („Baladė apie gerąjį Johną“), patiriantys istorijos išbandymus.

       (...)

  

       1Chapel B – koplyčia Niujorke, kurioje buvo pašarvotas Antanas Škėma.

 

       Šalia žemininkų ir bežemių

       Verta paminėti dar keletą ryškesnių poetų, žemininkų ir bežemių bendraamžių, nepriklausiusių kokiai nors literatūrinei grupei.

       b_137_133_16777215_0___images_stories_mekas_jonas.jpg

       Jonas Mekas (g. 1922, Semeniškiuose, Biržų r.), garsus avangardinio kino kūrėjas, poezijoje debiutavo panašiu laiku kaip ir žemininkai – 1948 metais JAV išleido eilėraščių rinkinį „Semeniškių idilės“. Poezijoje Mekas fiksuoja konkrečias savo gimtojo kaimo buities detales, kasdienybės akimirkas (panašiu principu jis kuria ir filmus). Viena svarbiausių jo eilėraščių temų – žmogaus ir žemės, žmogaus ir gamtos ryšys. Šiuo atžvilgiu poetas artimas žemininkams. Tačiau stilistiškai jis artimesnis avangardo tradicijai – mėgsta eksperimentines formas (rinkinyje „Pavieniai žodžiai“, 1967, vieną eilėraščio eilutę dažnai sudaro vienas skiemuo), derina aukštąjį ir žemąjį stilius. Iš keleto poeto eilėraščių rinkinių išsiskiria 1971 metais išėjusios „Reminiscencijos“ 1. Jame aprašytas traukimasis iš Lietuvos, pirmosios išeivio patirtys.

  

       1Reminiscencija (lot. reminiscentia) – prisiminimas.

       b_100_151_16777215_0___images_stories_reklama_pukeleviciute.jpg
      

       Birutė Pūkelevičiūtė (g. 1923 Kaune) labiau žinoma kaip prozininkė, autobiografinių romanų „Aštuoni lapai“ (1956) ir „Devintas lapas“ (1982) autorė. Tačiau į literatūrą ji atėjo eilėraščių rinkiniu „Metūgės“ (1952). Šis rinkinys tiesiogine šio žodžio prasme yra šalia žemininkų kūrybos – nei stiliumi, nei tematika į ją nepanašus. Kritika Pūkelevičiūtės poeziją sutiko gana prieštaringai – daug ką trikdė gana atvira erotinė eilėraščių tematika, moteriškos patirties išsakymas (tai buvo nauja lietuvių poezijoje). Tačiau apie šiuos dalykus autorė kalba netiesiogiai. Poezijai būdingi fantastiški vaizdai. Eilėraštis dažniausiai kuriamas kaip dramatiška spektaklio scena (Pūkelevičiūtė – ne tik prozininkė ir poetė, bet ir aktorė bei dramaturge), kurioje lyrinis subjektas į kažką kreipiasi.

       Satkauskytė, Dalia. Lietuvių egzodo poezija: Literatūros vadovėliai 11–12 klasei. Mažoji serija. – Vilnius, baltos lankos, 2001.