tekstai.lt

Bežemiai. Rimvydas Šilbajoris. Religiniai įvaizdžiai Algimanto Mackaus poezijoj (1992)


b_89_149_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_reklama_algimantas_mackus.jpg       Tik pavarčius Mackaus knygas galima pamanyti, kad tai pats religingiausias mūsų išeivijos poetas, kurio eilėse dažniau sutiksime Mariją, angelus ir patį Viešpatį Dievą negu net Bernardo Brazdžionio ar Leonardo Andriekaus poezijoje. Arčiau pasižiūrėjus, darosi aišku, kad į „religingųjų“ eiles, kaip mes pagal tradiciją suprantame, Mackus tikrai netiks, o kiek atidžiau įsiskaičius net ateina mintis – ar nebus jis, ko gero, mūsų poezijos didžiausias netikintysis? (1) Kiekvienu atveju nelieka abejonės, kad Dievas, įvairiose Jo sampratose, Mackui be galo skauda ir be galo rūpi. Tačiau religinė tematika neegzistuoja Mackui pati savaime ir vien sau. Mackus nėra nei teologinis, nei galbūt net sakralus poetas. Greičiau religijos tematika jam tarnauja kaip pasirinktoji įvaizdžių sistema, nešanti jam pačių giliausių ir svarbiausių egzistencinių klausimų krūvį, iš kurių galbūt neatlaidžiausias yra klausimas, kaip Mackus kartą sakė: „Ar Dievas, toji iš mirties neišvengiamumo kilusi didžioji kūrybos tema, tikrai yra Dievas?“ Iš tiesų galima sakyti, kad Mackui Dievas būtent skauda, kaip tremtiniui arba nelaimingajam skauda širdis.

       Poetinis Mackaus santykis – kiti sako, konfliktas – su religija ypač išryškėjo po jo vėlesnių knygų pasirodymo, bet ir pati pirmoji, pavadinta „Elegijos“ (1950), jau turi savyje jo pradmenų. Iš dalies tai dar gana konvencionali, beveik „brazdžioniška“ religinės tematikos poezija, išreiškianti visus įprastus tikinčiojo tremtinio jausmus:

O kas atves klajūnus prie Nevėžio kranto,
benamius, kas į apsnigtąją Lietuvą grąžins? –
Tik Tu, Didysis žemės ir dangaus Valdove,
kurs krintančioje snaigėje esi (2)
.

       Tačiau kitais atvejais jau ir šiame rinkinyje pastebime tam tikras priimtų išraiškos normų deformacijas, išsakant santykius tarp lietuvio-tremtinio-poeto, iš vienos pusės, ir Dievo iš kitos. Tos deformacijos turi du aspektus – vaizdinį ir idėjinį.

       Kai kuriuose įvaizdžiuose matyti noras pakeisti religinės kategorijos terminus iš grynai laicistinių išgyvenimų plotmės, tačiau perkeliant į šiuos pakeistųjų žodžiu religinę semantiką. Viename Mykolaitį-Putiną primenančiame posmelyje skaitome:

Rūpestėli mažas, Rūpestėli menkas,
prie Tavęs suklupti pakeleiviai renkas
(ten pat, p. 15).

       Jausminė sąvoka, rūpestis, čia, taip sakant, sudaiktėja, tapdama egzistencinės būklės emblema su religinėmis implikacijomis, paveldėtomis tiesiog iš Rūpintojėlio simbolio, kuris mūsų kalboje turi aiškią religinę prasmę. Panašiai sudaiktėja, įgyja savo simbolinę erdvę ir laiką ir dvasinės ar abstrakčios kategorijos. Eilėraštyje ,,Skausmas“ (p. 30) po įvaizdžio „išroviau skausmą su šaknim“ Mackus tęsia:

Šiandien jis auga užmirštos vaikystės soduos
ir siekia Viešpatį šakom.

       Skausmas, išaugęs medžių atminimų pasaulio erdvėje ir palietęs joje prisimintą Viešpatį, čia sudaro pradinį tašką labai gausių vėlyvesnių įvaizdžių rinkinyje „Jo yra žemė“ (1959) ir pasiekia ypač aštrios ir lakoniškos išraiškos knygoje „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“, jau pačioje jos atsklandoje:

– Ką nešu stikliniame karste?
– Surinkau visus daiktus, turėtus anuomet.
Šaknis įleido mirę daiktai manin (3)
.

       Mirę daiktai – tai tas pats „Elegijų“ šakotas skausmas, atsišaukiantis net ir į liaudies dainų šakotą, lapotą vargelį, bet jau su tuo dideliu skirtumu, kad ,,Atsklandos“ (ten pat) eilėraštis tiesiai ir besąlygiškai pasirenka ne prisiminimų erdvės namus, o vienatvę:

– Kai žmogus nebeturi ko laidoti, jis tampa
vienas.
– būk.

       Čia matome deformuotą jau ne tik įvaizdį, bet ir idėją – pereiname iš vilties į neviltį. Idėjinėje plotmėje ,,Elegijos“ taip pat turi savo minimalius pradmenis, tačiau nešančius būsimo išsivystymo gemalą. Eilėraštis „Mūsų žingsniai“ (p. 16) aprašo tremtį gana įprastu būdu:

Nuo Kauno iki Sibiro ir Kazachstano
benamių vieniši kapai rymos,

       bet gale jau iškelia savitą, naują mintį:

Tu išvedei į tolimą kelionę –
neklausėme: „Kodėl?“ ir nei „Už ką?“
Su kruvina širdim prisiėmėm karionę,
kad būtų su Tavim, o Viešpatie, taika!

       Taikos, kapų ir nesuprantamos Viešpaties valios sąvokų sugretinimas, nebeieškant teisybės, o tik nusilenkiant Dievo rykštei, įgyja jau visai kitą, nykiai skausmingą ir tamsią išraišką, kurioje slypi ir užuomina į Kristaus kančią, knygoje „Chapel B“, dedikuotoje Antanui Škėmai:

Rytoj mes tave išlydėsim
į taikią numirusią tautą:
mes šnekame mirčiai skirtąja,
bizūnais kapota kalba (4)
.

       Sopulingos ir šiurkščios tremties vienatvės tema sukaupta ties Škėmos mirtimi, bet plačiai plėtojama rinkiniuose „Jo yra žemė“ ir „Generacija“, turi savo užuomazgą taip pat „Elegijose“, kur ji susieta su religiniais motyvais. Eilėraštis „Vardas Trijuose Kryžiuose“ (p. 20) pirmą kartą išreiškia mintį, kad tikėjimas ir Dievas, kaip jie paprastai išreiškiami religinėse emblemose, atsiskiria ir nutolsta nuo tremtinio:

Ar dar atsimenat mane, Trys Kryžiai,
kai Jūs ramybę žaisdamas drumsčiau?
Nerūstaukit: tada mes buvome karžygiai,
šiandien – kovojame kiekvienas sau,
šiandieną savo vardą dulkėse rašau.

       Mintis apie dulkes įgyja ir savitą ironišką jėgą šiandien, kada ir patys tie Trys Kryžiai, bolševikų išsprogdinti, taip pat yra dulkės, kaip ir poetas Mackus.

       Iš čia atsiranda supratimas, kad egzilė reiškia ne vien tai, kad žmogus prarado savo žemę, bet ir tai, kad Dievas ir žmogus nueina savais keliais, nebesusitikdami. Eilėraštyje „Netikėjimas“ (p. 17) iš „Jo yra žemė“ sakoma:

Nebeieškokime –
mes nieko nesurasime,
kol patys sau nebūsime
ir žemės, ir pavasariai.

       Kitame to paties rinkinio eilėraštyje „Dedikacijos mirčiai ir meilei“ (p. 82) Mackus jau pakeičia gyvą Evangelijos žodį mirtimi ir tuo patvirtina savo visišką, net ir metafizinę, vienatvę. Kreipdamasis į „didįjį evangelistą mirtį“, jis sako:

mylėk mane, evangeliste senas,
nes jau išmokau atsisveikinti,
nes jau išmokau įtikėti,

kad vienišumas – amžinasis tėvas,
kad džiaugsmo ir ramybės valanda
tėra tikėjimas į didįjį evangelistą.

       „Generacijos“ knygoje (p. 16) tremties, taip pat ir viso šiandieninio pasaulio vienatvė įgyja hermetišką, savyje užsidarymo, į save įsisiurbimo pobūdį, ir mirtinoji jos tuštuma prisipildo karčiai skausmingų įvaizdžių:

Maitinuosi savimi:
sąnariams – kondoras,
sąnariams esu hiena.

Skausmą dedikuodamas sau,
sapnuoju homoseksuališkus angelus,
lesbijaniškas teresėles.

       Šventvagystės bijodami, mes gal nedrįstame perprasti Mackaus minties, kad hermetinėje tremtinio vienatvėje ir pats dangus yra bergždžias, ir bergždžia, kaip homoseksualisto lytis, yra ir šventoji meilė dangui. Ir nesakykime, kad jis per toli nuėjo nuo mūsų tautos ir mūsų tikėjimo taip žiauriai atsiplėšdamas, nes labai gali būti, kad čia poetas kalba ne tik ar ne tiek apie save, kiek apie mus pačius, Mackaus požiūriu, dar neišmokusius ten, ką įpratome vadinti tikėjimu, atpažinti hermetiško savyje užsidarymo, iliuzijos, perversijos ir melo. Iš Mackaus poezijos visumos palengva aiškėja, kad tai, kuo mes jį kaltiname, iš tiesų yra jo paties mums mestas didelis ir tragiškas kaltinamasis aktas. Ir nebūtinai specialiai mums, bet ir visam save krikščionišku vadinančiam pasauliui.

       Mums tačiau šiuo momentu svarbu ne šis moralinis iššūkis, kaipo toks, o Mackaus poetika – jo įvaizdžių sistemos apibūdinimas. Angelai, šventieji ir visa religinių vertybių sistema sudaro dalį mūsų tautinės sąmonės tikrovės, moralinį-metafizinį jos aspektą, kurį savo kūryboje modeliuodamas Mackus, kaip ir kiekvienas menininkas, deformuoja pagal savo vidinį poetinės tiesos pajutimą.

       O toji poetinė tiesa Mackui yra visų pirma ir galutinai egzilio tiesa – praradę tėvynę, mes prarandame ir visą religinių simbolių, apeigų, papročių pasaulį, visą mitologiją, kuri namuose mus priglaudė ir laimino, bet kuri čia išsidraiko svetimos žemės ūkanose, nebent jeigu tyčia liksime kietai savyje užsidarę. Mackui svarbiausia yra išsilaisvinimas ir tiesa, kurie abu tremties situacijoje įsikūnija kaip susvetimėjimo pajutimas. Sunkiai ir su didele įtampa Mackus ieško savo poezijoje įvaizdžių, kurie perduotų tą alienacijos jausmą – nei kalbos, nei prasmės ryšių nebebuvimą su prarastu pasauliu. Eilėraštis „Mano gyslos tau yra stangrios“ (p. 49–50) iš rinkinio „Jo yra žemė“ prasideda žodžiais:

Maldų knygos rūdyja.
Kiekvienas puslapis sunkus, kaip įkaitintas
metalas.
Jeigu jų daugiau neatversiu, kaip kalbėsime?

       Matome, kad pati kalba atmeta mums įprastą ir suprantamą žodžių santykių logiką. Žodis „rūdyja“ netinka popieriui, ir „įkaitintas metalas“ nebūna dėl to sunkus. Prasmės ieškoti telieka tik mintyje, kad malda, geležinis dvasios šarvas, tremtyje nyksta ir kad sunku ir skausminga dabar paliesti kadaise buvusį lengvą vėsios Dievo malonės lapą. Toliau Mackus sistemingai nutraukia visus tradicinius žmogų, žemę ir tikėjimą jungiančius ryšius:

Mūsų nesujungs aštri dievnamių gotika
ir sodrios baroko linijos;
nei kraujas,
nes gyslos yra stangriai uždaros;
nei šaknys,
nes jomis alsuoja žemė.

       Eilėraštis baigiasi posmeliu:

Aš jį tikrai buvau sutikęs. Vieną vidurnaktį
Jis akimirkai pakėlė saulę nuo žemės.
Aš žinau: Jis buvo Dievas.

Mane baigė pavergti žemė:
aš nebežinau, ar jis yra Dievas.

       Šventoji ostija, kadaise nušvietusi dvasios sutemas, tartum stebuklu sulaikanti į nebūtį grimztančią saulę, tremtyje Mackui jos jau nebepakelia. Šiuo momentu vertėtų prisiminti kadaise Mackaus sakytus žodžius, savo knygą pristatant: „Aš turiu teisę tikėti ir abejoti. Abejonė man yra pagrindinė laisvės principe išnokusi kūrybinė sąlyga <...> Ir taip lieku ištikimas tai abejonei, kuri gauna pavidalą, arba tai, kurią atpažįstu pavidale. Aš lenkiuosi formos meisteriams, lenkiuosi formai, duodančiai turinį. Aš esu įsitikinęs, kad religingi žmonės dažniau garbina Dievą už suteiktą pavidalą – už tai, jog Dievas nepasitenkino siela. <...> Ar iš tikrųjų patekės saulės, kai manęs nebus? <...> Pasilieku teisę išdidžiai abejonei. Ir šiai teisei manifestuoti pasilieku teisę šokiruoti, nes toji teisė yra tūlo teisė gintis“ (5).

       Forma, suteikusi tikėjimui turinį, namuose buvo visa paveldėta bažnyčių ir apeigų simbolika. Forma, suteikianti abejonei turinį, yra sunkus ir skaudžiai deginantis maldaknygės lapas.

       Abejonė ir net netikėjimas, kaip abejonės forma, gali iš tiesų nuvesti į naują tikėjimo būdą: nusisukant nuo Dievo, kuriuo perpildytas dangus, ir atsigręžiant į sausą, dygų, trokštanti ir skaudantį Kalvarijos, tremties Dievą, kuris išsipildo žemėje. Eilėraštis „Sausros alegorija“ iš „Jo yra žemė“ (p. 75–76) šitokį naują Dievo vaizdą kuria tartum nebetikėjimo tezę, kurią, kaip skaudų sopulį, neša išdžiūvusi žemė, pati įgydama mistišką savybę, tartum Dantės pragaro sausi ir uolėti gamtovaizdžiai:

Šią vasarą nelijo:
sausi miškai,
supleišėję dirvonai
nemato debesio.
Miškų šešėly
rudeniškai šlama
ištroškusi žolė.

Ant augaloto medžio
džiūstantį šaka,
norėdama paliesti
siauras upokšnio lūpas,
giliai suaimanuoja.

Kodėl šią vasarą
nebeatsinešė skaros Veronika?
nejau nebuvo kam numirt šią vasarą,
nejau vinim per sausas buvo medis?

Šią vasarą
karūnos nesapnavęs
aštrus erškėtis
aiktelia iš skausmo.
Šią vasarą
jo niekas nenuskynė,
nepapuošė galvos.

       Minėjom Dantę. Prisiminkime, kaip septintame pragaro rate stovėjo sausi medžiai, nusižudėlių sielos, kurie kraujavo jų šakas palaužus. Mackus šį įvaizdžio principą atsuka atvirkščiai, pripildydamas erškėčius Kristaus agonijos skausmo ir tuomi savaip išryškindamas mintį, ką tai reiškia kentėti už žmonijos nuodėmes, ir įtaigodamas tam tikrą užslėptą, bet giliai bauginantį Kristaus aukos sąryšį su savižudybe.

       Šis eilėraštis įdomus dar ir tuo, kad sudaro savitą pradinį tašką sausiems, mirtimi persunktiems peizažams „Generacijos“ knygoje ir galų gale „Chapel B“ (p. 23), Škėmos mirčiai dedikuotam katastrofiškam žemynui:

Žemyno balsas, tapęs kūnu ir lytim,
prieš aktą paryčiui isteriškai suspiegia:
varinėj plokštėj – intaglio –
įnirtęs Dievas ritualo vidury
atšaukia masei numestą išganymą.
Apvalų kaip vanduo ir sūrų kaip druska
mirties sezoną grąžinu į Dievą.

       „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ gravituoja į religinę tematiką, greičiau, į jos simbolius ir emblemas, užpildydama jais kiekvieną besivystančios kūrybinės minties aspektą. Daug kas yra perimta ir plėtojama toliau iš „Jo yra žemė“, bet yra ir naujų elementų, susietų ne tiek su religiniais klausimais, kiek su tuo, ką Mackus vadino „forma, duodančia turinį“, – su apeigų kanonais, maldos žanrais ir religinių simbolių sistemomis. Tremtyje, pagal Mackų, tos formos sustingsta ir praranda turinį, ir joms reikia grąžinti jei ne naują gyvybę, tai bent relevanciją tikram žmogiškam pergyvenimui. Mackus apsisprendžia tai atlikti jas paneigdamas, pakeisdamas atvirkštiniais vaizdais. Štai, pavyzdžiui, litanija, kuri remiasi dievybės arba šventojo atributų išvystymu intensyviai besikartojančio maldos kreipinio rėmuose; Mackus pakeičia šį kreipinį (sakykime, „melskis už mus“ arba „pasigailėk mūsų“) pergyvenamos dvasinės būklės beatodairišku konstatavimu (p. 10):

amžinas gedulas
įsivaizduotas nemirtingumas
prieš kaupiantis sniegui
Amžinas gedulas
prieš viską, kas su pradžia
Amžinas gedulas
prieš viską, kas be pradžios
Amžinas gedulas
prieš amžiną Dievą.

       Jei litanijos kreipiniai sukaupia maldą ir viltį, Mackaus litanija išreiškia „nebesikreipimo“ ir „nebeprašymo“ amžinybę, nusisukimą nuo vilties, kontakto nutraukimą su visa religine tradicija. Religinio gyvenimo vaizdinis pasaulis dažniausiai susidaro jau vaikystėje, ir esame įpratę šiuos ankstyvuosius prisiminimus sieti su namų šiluma, jaukia ir pakilia šventės nuotaika, kada buvome apsaugoti šviesaus ir suprantamo Dievo pasaulio prieglobstyje. Tas pasaulis, dabar tik savyje nešiojamas, trukdo suvokti visą mus ištikusios tremties realybę, o be pilno jos suvokimo Mackus nemokėjo būti poetu. Užtat jis atlieka kūrybos aktą taip, kad tas aktas drauge būna ir vaikystės pasaulio sugriovimas (p. 13):

Sopulio valandą būk gailestinga,
ledu ir akmeniu, vaikyste,
sninga ir sninga.

Atsiklaupsiu sniego litanijoj
motinos lūpom išpažintą
nusimazgoti vaikystę
Nepailstantis meilės kalbėtojau!,
kryžium puola karta
ant žemės pažadėtos.

Kartą sunaikinsi, besąlyginis Viešpatie,
atsiminimą įsišaknijusio miesto.
Amžinai sopulingoji
ledu ir akmeniu
sninga, sninga ir sninga.

       Toje tremties užsnigtoje vaikystėje religinio išgyvenimo šilta šviesa dažnai susilieja su gimto sodžiaus liaudies dainų ir kalbos lyriška gaida. Mackus giliai ir tragiškai jaučia, kad ir šis pasaulis turi būti įtrauktas į nykų tremtinio žodžio susvetimėjimą, nes ir jis, kaip ir religinių simbolių skliautas, mus izoliuoja ir verčia maitintis savo pačių krauju. Užtat pilkoji liaudies dainų bitelė pati save nuodija tremties praradimo nuodais (p. 15):

koris išvalgytas
avilys išdraskytas,
bitele pilkoji;

sudegink sparnus,
geluonį įleisk,
bitele pilkoji;

valandėlę gyvenk,
tr ramios tau mirties,
bitele pilkoji.

       Bitelės metaforinis atitikmuo, liaudies dainų mergelė jaunoji, krinta į Mackaus apraudotą likimą (p. 30):

Pulki, mergele,
pulki, jaunoji,
į gilų vandenėlį
saulelės paieškoti,
saulužės nebegrįžti.

       Tuomi jinai, ta mergelė, ir tampa visos tremtyje užaugusios kartos simboliu, kuriai, kaip kartą Mackaus minėtai Teresei de la Parra, visų daugiausia reikėjo suvalgyti trupinį gimtosios žemės; reikėjo vaikystės namų (P 32).

Mirštančiųjų procesijos gieda.

Užtroškę vaikai
sapnuodami skęsta
gėluos šuliniuos.

Dairykis, Teresėle, vaikystės,
dairykis neišraudojamo.

       Šulinio gelmė atsišaukia į peilio belaukiantį liaudies pasakų Jonuką, avinėliu pavirtusį, ir tai savo ruožtu Mackui įsipina į Kristaus kraujo auką eilėraštyje „Melskimės, vasara artinas“ (p. 20), kur iškyla nyki mintis, kad Kristus, Dievo avinėlis ir žmogaus sūnus, vienintelis Šventoje Trejybėje kentėjęs numirimo agoniją, per ją galbūt prarado ir savo dieviškumą.

Jeigu aš būčiau Dievas,
jeigu aš būčiau Dievas tėvas, Dievas sūnus ir
Dievas šventoji dvasia,
aš būčiau indas, pripildytas žmogiškos meilės,
aš būčiau indas, kupinas peilio, sklidinas miego.
Melskis už mus, Išganytojau,
kad peilio ašmenys būtų kieti,
kad ranka būtų tikinti
į aukos nemirtingumą,
į Dievo trejybę.

       Tiek religinių simbolių, tiek ir tautiško liaudies paveldėjimo hermetiškas uždarumas Mackui atrodo ypač pavojingas tuo, kad jis gali sukelti jų abiejų išsigimimą, tą neva katalikiškai–patriotišką, hermetišką užsidarymą, kurį Mackus be jokio gailesčio tiesiog prilygina aklam, militaristiniam šovinizmui (p. 25–26):

Transcendentiška mėnulio šviesa
liaudiškai filosofuoja
ties užvertais saulužės langais.
..................................
(Ar negyvi vaikai
nereikalingi tikėjimo, angele?
Ar negyvi vaikai
nereikalingi pasakų?)

Iš atsargos pašaukti –
Gott mit uns –
būriuojasi angelai.

       Su tragiška karčia ironija Mackus pajuokia juos ir jų raudojimą iškankintame tremties plote:

žaliuose užmaskuotų dievų vitražuose mano
pajuokai
drausmingai rikiuojasi generolų antpečių
žvaigždės,
jų pajuokai – nepaklausiau įsakymo gyventi aš.

2.

Staiga nebeleidžia ilsėtis šitame iškankintame
plote!
Klausau, Dieve tėve! Tamsta, klausau!
Klausau, kaip staiga prisikėlimo operacijos
baimėje verkiat, jaunatviškos akys.
Nebijokit, sakau: Mesijas dar negimė.
Klausau, Dieve tėve! Tamsta, klausau!
užmiršote šalmais prisidengti mobilizuotus
smegenis –
atleidimo nėra už tokią mirtiną nuodėmę.

       Antroje knygos dalyje „Augintiniai“ šitoks geras „dangaus generolų“ klausytojas yra baltaisiais kolonizatoriais įtikėjės sustabmeldėjusio ir imperializmu virtusio Dievo

       žodžio, greičiau, šventvagystės Dievo, juodas skelbėjas Afrikoje, aprašomas „Baladėje apie gerąjį John'ą“ (p. 56–57). Skaitome:

Derliaus dvasių vardais
John'o protėvis krikštijo
baltųjų medžiotojų skalpas.

Baltųjų medžiotojų skalpos
aistringai šnekėjo apie Dievo baltumą.

Medžiotojų kaulai buvo balti,
bet vidurnaktis buvo juodas,

o John'as buvo geras žmogus ir geras sakytojas.
..............
Vidurnakčio valandą John'as šnekėjo Dievo
viršspalviškumą.

Vidurnakčio valandą John'as Dievui pasiūlė
skalpą.
Tą vidurnakčio valandą John'as tapo augintiniu.

       Afrikos vaikas, pavadintas John'o vardu, tampa savo žemei svetimas. Lygiai taip svetimas yra ir baltųjų imperijos Dievas, pavadintas Lordo vardu. Prisikėlimas tada tampa tolygus Afrikos kruvinam sukilimui (p. 59):

– Lorde, o Lorde, tai Tu
prisišaukei savo likimą:
sidabriniam danguj
jau šviečia Afrikos mėnuo.

Lyja atogrąžų lietus,
krauju prakaituoja mašetė.
– Lorde, o Lorde, tai Tu
prisišaukei Judą.

       Šis mūsų poezijai neįprastas Afrikos motyvas, sujungtas su labai gerai pažįstamais religiniais motyvais, nenurodo Mackaus kokio nors specialaus, politiškai nuspalvinto domėjimosi naująja Afrikos istorija. Greičiau tai tąsa poetiško angažavimosi savo paties tautos tikėjimo ir netikėjimo, istorijos ir egzilės klausimų kompleksui, ir toji savaip paraleli Afrikos situacija leidžia Mackui ja pasinaudoti kaipo medžiaga savo įvaizdžių struktūroms kurti. Afrikos tema taip aštriai sužadino jo vaizduotę, kad jis ją įpynė net į šiaip su Afrika nieko specialiai bendro neturinčią Škėmos mirties temą knygoje „Chapel B“. Kontekstas yra štai koks: Lietuva ir jai kardu atnešta krikščionybė susilygina su Afrika ir jai bizūnu įdiegtu tikėjimu, kaip Mackus jau rašė, „į Dievo baltumą“. Vokiečių ordinas atitinka Afrikos kolonizatorius; Pennsylvanijos lietuviai angliakasiai – juodus vergus, atvežtus į Ameriką; lietuvių nykimas tarp kasyklų atitinka Škėmos mirtį tose pačiose vietose, prie Lankasterio. Religinė tematika, persunkta kančios, mirties ir tikėjimo, sudaro tinkamiausią plotmę, tą, anot Mackaus, „iškankintą plotą“, visiems šio konteksto elementams tarpusavyje santykiauti formuojant kūrybinį žodį. Pagaliau skaitome (p. 12):

Mirtis yra į patį žemės turtą
ištįsusių kolonijų žemėlapiai:
į prievartą paklojo Marija –
į krikštą – savo kūno liemenį.

Mirtis yra iš Afrikos žemyno įtraukti
naujų respublikų vardai istorijos žabangon:
netekus žado klupo negrė Marija,
suspaudus ankštą amuletą rankom.

Mirtis yra sunaikintos valstybės,
žemėlapiuos ištrintos upės iki marių:
dainuoja sausrą negrė Marija
lelijų, ledų ir lietaus kalba.

       Pastebėkime poetinių priemonių tęstinumą iš „Generacijos“ knygos ir iš „Jo yra žemė“: Kristaus nebeprisikėlimo išdžiūvusį, pragarišką gamtovaizdį ir metaforą „ledu ir akmeniu sninga ir sninga“, kuri tame pačiame „Generacijos“ eilėraštyje (p. 32) tęsiasi į liaudies dainų žodyną:

pulki, mergele,
pulki, jaunoji,
į gilų vandenėlį,
kur lelija siūbuoja,
kur akmenėliai žydi,
kur debesėliai lyja.

       Tarpinis liaudies motyvų tematikos ir Škėmos mirties ryšys susijungia su negrės–Marijos įvaizdžiu per užuominą į Škėmos „Čelestą“, kur Škėma pasinaudojo Eglės žalčių karalienės pasaka, greičiau, tik šauksmu: ,,Žilvine, Žilvinėli...“ Mackus rašo (p. 27):

Marija lyčiai sutvertoji,
Marija kilus iš tiesos.
Marija negre kruvinoji
puta išplaukia ant bangos.

       Toji puta, žinoma, yra ir Škėmos kruvinas lavonas. O galutinis sąryšis tarp Škėmos mirties ir Pennsylvanijos kasyklų, sugretinant negrę Mariją ir Aušros Vartų Mariją, išreiškiamas eilutėse (p. 33–34):

Kasyklose kasa anglis Ir užkasa
plaukus Marija Retėjantis vyrų būrys
sekmadieniais traukia į smuklę Užkimę balsai
dainuoja kaip Nemunas plaukia Ir skaito
vidurnakčiais laiškus

iš gimtojo krašto Marija
.......................................
ir laukia pilkoj atvirutėj
labanakt iš Vilniaus Marija.

ir toliau:

Šmaikštus bizūnai, rašai
gyvatėmis čaižo Marija
į kietą plantacijų žemę
pakloji pečius ir krūtinę
gulies iš apnuoginto kūno
į Afrikos rasę Marija

Patrauksiu į kraštą betaikę valandą
negre Marija Retėjantis vyrą būrys
sekmadieniais traukia į smuklę Ten geria mirtis
Dainuoja kaip Nemunas plaukia.

       Mackui kaip ir Škėmai iš tiesų tinka Dostojevskio prisipažinimas, kad „Dievas jį kankino visą gyvenimą arba galbūt jis Dievą“, „Chapel B“ yra kartu ir skaudi rauda, ir aštrus dialogas su Dievu, arba, tiksliau, su į gyvenimo būdą įsisunkusiais, nors Mackui tikrąją religinę prasmę jau praradusiais, bažnytinės struktūros ir hierarchijos įpročiais ir simboliais, kuriuos Mackus yra linkęs įtarti esant stabmeldystės, vadinasi, netikėjimo, požymiais. Šitame kontekste skaitome posmelį (p. 38):

Dvokia audros išmesta
žuvis ant ežero kranto.
Zvimbia ir zvimbia
musės įkyrios per naktį.

       Prisiminkime žuvį, kaipo krikščionybės simbolį, ir žuvies bei duonos stebuklą, taip pat transformuotą į tragišką išraišką ankstyvesniuose Mackaus eilėraščiuose, ir žuvies-žalčio įvaizdžių artimumą Škėmos-Žilvino simbolikoje, ir iš to išeinantį įvaizdį žuvis-lavonas, ir jo implikaciją žuvis–tremtis. Iš šitokios poetinio mąstymo sistemos išplaukia ir ironiškos eilutės „Raudiškoje“ „Chapel B“ dalyje (p. 47).

tikėjimų reprezentantai
trumpetėm ir trombom paskelbė –
Dievo nėra!
ir ta proga pasveikino popiežių.

       Paties Škėmos, kaip žodžio kūrėjo, situacija atitinka Mackaus kadaise išreikštą mintį, kad: ,,esame išvakarėse absoliutaus egzilio rašytojo vienišumo – rašytojo be skaitytojo, o po to – rašytojo be kalbos“ (6). „Chapel B“ (p. 39) ši mintis įgyja tokią formą:

Mes kalbame nykstančiais žodžiais
merdinčios mūsų kalbos.
Pilas vanduo į laivus –
jais išplaukė mūsų šeima.
Tuščioj, išardytoj krantinėj
niekas nelaukia sugrįžtant.
Mes kalbam išgelbėtais žodžiais
mirusios mūsų kalbos.

       Mirusio Škėmos, mirštančios mūsų meno kalbos akistatoje didele ironijos ir kartėlio jėga padvelkia Mackaus užuomina į religiją ir žodį (p. 44):

Buvę valstybės piliečiai,
įsidėmėkite jo mirtį:
kūnas pavirto į žodį,
ne žodis pavirto į kūną.

       Gimusio Kristaus išganymas yra žodis, pavirtęs į kūną; miręs Škėma ir jo nykstantis kūrybinis palikimas yra kūnas, pavirtęs į žodį. Jeigu pradžioje buvo žodis, tai mūsų tremčiai žodžio nebebuvimas yra visa ko pabaiga.

       Mackus labai skaudžiai išgyveno ir savo, ir lietuvišką, ir apskritai visuotinę tremtį kaip šiuolaikinio žmogaus pagrindinę situaciją. Paprasti tėvynės ilgesio vaizdai neatitiko Mackaus išgyvenimo gelmės ir jo sopulio erdvės. Kaip poetas, jis buvo kupinas tokios karčios širdgėlos ir totalios vienatvės, kad jų nei pakelti, nei išreikšti niekas kitas negalėjo, tik religiniai įvaizdžiai ir sąvokos, nes jos yra lygiai tiek totalios ir savo reikšmės absoliutumu kiekvieną būties smulkmeną persmelkiančios, kaip ir Mackaus egzistencinės dvejonės.

 
       1 A. J. Greimas viena proga Mackų tiesiog ir apibudino kaip „absoliutų netikėlį“ (Greimas A. J. Algimantas Mackus arba namų ieškotojas // Metmenys – 1963. – Nr. 7. – P. 114).
       2 Mackus A. Elegijos. – Chicago, 1950. – P. 13.
       3 Mackus A. Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai. – Chicago, 1962. – P. 7.
       4 Mackus A. Chapel B. – Chicago, 1965. – P. 43.
       5 Mackus A. Laisvės siekimas ir žemės trupiniai / Fragmentai iš rankraštinio palikimo // Metmenys. – 1965. – Nr. 9. – P. 10–11, 13.
       6 Mackus A. Laisvės siekimas ir žemės trupiniai / Fragmentai iš rankraštinio palikimo // Metmenys. – 1965. – Nr. 9. – P. 10–11, 13.

       Šilbajoris, Rimvydas. Netekties ženklai: Lietuvių literatūra namuose ir svetur: Str. rinkinys. – Vilnius: Vaga, 1992.