Jeigu tėvynės praradimo traumą vadinsime tuo vardikliu, jungiančiu įvairias svetur gyvenančias mūsų rašytojų kartas, tai reikės į jų tarpą priimti ir išeivijos augintinius. Dalis jų nei amžium, nei kūrybos pobūdžiu, tematika per daug nesiskiria nuo prieš juos ėjusios žemininkų kartos. Tik jeigu vyresniųjų kūrybos ištakos yra dar gimtojoj žemėj, jaunesniems jau pats pirmas vaizduotės žingsnis į poetiško žodžio pasauli buvo iš tiesų šuolis per praradimo sopulio bedugnę. Faktas, kad jie ėmėsi plunksnos po to, kada likiminis posūkis tautos istorijoj buvo jau užlūžęs, buvo jau ne pergyvenimas, o praeitis ir ta prasme pati save išsprendusi mįslė, nieko čia nepakeitė, nes liko tas pats noras pervertinti ir suprasti savo ir tautos būklę, pavadinant ją savuoju vardu.

       Panašūs į žemininkus tie augintiniai ir aplamai savo pasaulėžiūra. Jie lygiai taip pat atvirai stovi viso pasaulio akivaizdoje, kvėpuoja jo oru, nebijodami užsinuodyti, laiko save to pasaulio nariais, ieškančiais lietuviško visuotinės žmonijos kūrybinės išraiškos varianto. Iš to išplaukia ir aplamai jų tarpe dominuojantis daugiasluoksnis liberalumas ir realybėje praktikuojama pasaulėžiūrinė tolerancija. Savo kūryboje didelė jų dauguma labiausiai vertina kokybini, o ne visuomeninį momentą ir seka žemininkų pavyzdžių, reikalaudami atitinkamai aukšto standarto tiek pačiai grožinei literatūrai, tiek ir literatūros kritikai. Reikia pridėti, kad ir labiau konservatyviai nusiteikę vėlesniųjų kartų atstovai išlaiko panašų nusistatymą menininko atsakomybės prieš tėvynę ir kultūrą atžvilgiu. Užtat gal pirmą kartą lietuvių kultūros istorijoj abu ideologiniai sparnai tarpusavyje gana gerai sugyvena, kas matyti ir iš įvairiomis progomis susitikimų, kuriuose skirtingu pasaulėžiūrinių srovių atstovai mielai dalinasi bendru diskusijų stalu.

       Iš to taško žiūrint, jaunesnieji literatai bei kultūrininkai nėra tikra prasme išeivijos augintiniai, nes plačiojoj išeivių masėj tokių nuotaikų rasime nedaug. Tiksliau būtų sakyti, kad jie patys save išsiauklėjo, laisvai pasirinkdami sau modelius ir iš pasaulinės, ir iš lietuvių kultūros istorijos, ir iš asmeniško požiūrio į gyvenimą. Geras tokio savęs išsiugdymo pavyzdys galėtų būti Liūne Sutema, tiek savo asmeniu, tiek ir kūryba. Debiutavusi rinkiniu Tebūnie tarytum pasakoj dar 1955 metais, jinai, Henriko Nagio sesuo, buvo savo kūryboje tartum koks tiltas tarp dviejų generacijų. Tremties pergyvenimo sublimaciją tačiau ji pasirinko kitokią, negu aplamai žemininkai. Pagrindinė idėja buvo ne ta, kad svetimoj šaly reikia rasti kitą poetinių įvaizdžių kalbą dėl to, kad išsivaduotum nuo nebesančios tėvynės nebylių žodžių, kaip nuo girnų akmens po kaklu. Anaiptol – Sutemai reikėjo tuos pačius senus žodžius išlaisvinti nuo mirusio jų kadaise turėtų reikšmių svorio ir atgaivinti juos naujos, iki to momento svetimos žemės syvais taip, kad jie persunktų organiškai ir visą juos gaivinantį poetą. Jos poezija todėl yra tartum savotiškas žmogaus ir jo kalbos prisikėlimo aktas. Sutema buvo primoji, ištarusi tuos lietuviui „tremtiniui“ tikrai nepaprastus žodžius:

       Situacijos paradoksas, žinoma, yra tas, kad daug tada buvusios ir dabar esančios jaunosios kartos lietuvių, visai nesidominčių nei savąja kultūra, nei jos žodžio menu, kaip tik šitokios rūšies pergyvenimą instinktyviai ir supranta savo patogiam ,,praktiškam“ pasaulyje, žemiau kūrybinės sąmonės.

       Žodžio atgimimas, įvairios naujos jo apraiškos gal ir aplamai nusako bent dalį šios jaunesnės „augintinių“ kartos poezijos. Pasiklausę, išgirsime aidą iš tolimos Australijos, kur Aldona Veščiūnaitė vietoj įprastinės vartoja savitą, iki tol nerealizuotų žodžių santykių gramatiką, iš kurios išplaukia tokios eilutės, kaip: ,,plauna ežerus mergaitės / beržų lapais plaukus“, kur žmogaus įvaizdis veikia kaip gamtovaizdžio metafora, nupinta iš garsų sąskambio tartum vainikas. Leonas Lėtas mato, kaip „baltėjančiais sparnais į saulę vėjas keliasi“, o su juo ir dar niekad lietuvių poezijoj nebuvęs rytas. Naujų, kalboje glūdinčių galimybių randa ir Vitalija Bogutaitė, ir Eglė Juodvalkė, ir humoristas Rimas Vėžys.

       Visų radikaliausiai ir į pačią tradicinę poetine kalbą, ir į iš tos kalbos sudėstytą, paveldėtą lietuvių kultūros ir tikėjimo mitologiją pasižiūrėjo Algimantas Mackus. Jo poezijoje praradimas – tai ne niliūniška simfonija, o iš tiesų praradimas, tuščia, juoda anga į nebūtį, kurioje stovint, nieko nebereiškia jokios gyvenimo šilumos ar prasmės iliuzijos. Užtat ir religiniai simboliai, ir gyvybės įvaizdžiai – žemė, žolė – Mackaus poezijoje įgyja sau priešingas funkcijas ir neša mirtį:

       Arba vėliau Chapel B: „Mirtis yra spalvoto stiklo ir vandens, / archyvuose neblunkantis koliažas“. Iš tokio mirties taško Mackus iš viso lietuvių poezijoj (išskyrus gal Nykos-Niliūno egzistencinius apmąstymus) pirmą kartą kietai pasižiūrėjo į šiandieninį pasaulį ir pamatė jo katastrofiškos beprotybės klaikumą, kaip jau minėtos praradimo sopulio bedugnės atitikmenį. Kartu su Škėma Mackus tuomi tapo ir visos mūsų epochos, mūsų visų tradicinių vertybių sistemų, kaltintoju ir teisėju, bausmei atnašaudamas pats save. Tuo jis radikaliai skiriasi nuo „kunigo“ Bradūno, radusio gyvojo vandens šaltinį tautos mito gelmėse ir atnešusio to vandens taurę pašventinimui prie tautiškai pergyventos krikščionybės aukuro.

       Iš kitos gi pusės, yra dalykų, kurie Algimantą Mackų, o taip pat, sakysim, Liūnę Sutemą riša su Kaziu Bradūnu ir dar, pavyzdžiui, su Henriku Nagiu. Visų pirma tai paveldėto tautosakos lobio kūrybinis perdirbimas taip, kad seni liaudies žodžiai, įvaizdžiai, mitologinių asociacijų likučiai pasakose nebetarnauja tik kaip poetinės kalbos ornamentai arba kaip pavyzdys pamėgdžiojimui, bet kaip organiškai įaugusi savitos poetinės kalbos dalis. Štai, pavyzdžiui, Bradūno eilės, išsakančios žmogaus mirtį: „Tiktai ant lino žiedo / Bitutė dūzgia“ randa sau atskambį Mackaus poezijoje: „valandėlę gyvenk / ir ramios tau mirties, / bitele pilkoji“. Liūnės Sutemos užuominos apie pasakų Jonelį, peilį knygoje Bevardė šalis su karčia ironija užgriūva sąmonę Mackaus poezijoje: ,,aš būčiau indas, pripildytas žmogiškos meilės, / aš būčiau indas, kupinas peilio, sklidinas miego“. Henriko Nagio liaudiška įvaizdžio pajauta, o ir mirtim persunkta eilutė: „Netikėjom nei vienu žodžiu – žydi upėje akmuo“ randa sau tolygų atskambį Mackaus eilėrašty:

       Nors Mackus ir skundėsi, kad ,,mes kalbame nykstančiais žodžiais / merdinčios mūsų kalbos“, iš tiesų toji poetinė kalba ir žemininkų, ir „augintinių“ rankose prasiskleidė naujais žiedais, kurių vilione pajuto net už marių likę poetai Lietuvoj, kartas nuo karto sąmoningai ir nesąmoningai sekdami išeivių modeliais. Nyksta išeivijoj ne kalba, o kalbėtojai, skaitytojai, kurių ratas tolydžio siaurėja ir raukšlėjasi, jiems bežiūrint į naująjį poetų žodį.

       Galbūt vis dėlto nyksta ir kalba, nyksta pakankamas kalbos mokėjimas išlaikyti ir puoselėti prozos žanrui. Jaunesnių prozininkų kaip ir neturime. Lentynas užpildo senoji ir vidurinioji, žemininkų karta, jei neskaityti ne per seniausiai atsiradusio „pensininkų“ žanro: romanų, apysakų, atsiminimų, eilėraščių, kuriuos pašvepleno pražilusi Mūza buvusiems fabrikų darbininkams, biurokratams, namų šeimininkėms, daugiausia dar Lietuvos ar išeivijos visuomenės veikėjams, dabar neturintiems ką geresnio veikti.

       Iš rašančių jaunesniųjų savo romanais bei, mažiau, apysakomis pirmauja Kazys Almenas. Jis ypač originalus tuo, kad nekelia sau didelių poetiškų klausimų, nesprendžia tremties mįslės, nesigilina į psichologijos labirintus ir net nepretenduoja į meną aukštąja to žodžio prasme. Jam rūpi, kad nėra pas mus išeivijoj paskaitomo originalaus nuotykių romano, ir jis nori tokį parašyti: rezultatas yra Sauja skatikų (1977), premijuotas už tai, kad įdomus, ir iškoneveiktas už tai, kad jo herojus yra sovietų Lietuvos milicininkas, atvažiavęs atostogų Amerikon ir atmezgęs vieną išeivį lietuvį liečiantį kriminalinį mazgą. Prisiminė Almenas dar ir dėl to, kad jau nuo lenko Henryko Sienkiewicziaus laikų nieko šmaikštaus ir įdomaus nebuvo pasiskaityti Lietuvos istorijos temomis. O Almenas parašė net du kaip tik tokio pobūdžio romanus: Upė į rytus, upė į šiaurę (1966) ir Šienapjūtė (1970). Abu veikalai liečia senąją bajorų Lietuvą. Tai tikrai vidiniai laisvo žmogaus žingsniai, nevaržančio savęs jokiais dirbtiniais įsipareigojimais melstis prieš tremties sielvarto stabuką, kada skaitančioji lietuvių išeivių publika pati jau jį seniai užmiršo. Elgdamasis tartum sąlygos ir laikas būtų visai normalūs, Almenas tuo primena ir Literatūros lankų pradinį nusistatymą taikyti normalius kriterijus tiek literatūrai, tiek ir jos kritikai. Normalumo reikalavimas ir šiuo atveju reiškia užsiangažavimą kokybei ir, galima net sakyti, rašytojo profesionalumui, nežiūrint to, kad iš profesijos Almenas yra inžinierius.

       Laisvas yra ir Dičpetris su savo knyga Trys dienos pasauly (1980), nes rašo grynai iš savęs, nesiimdamas kalbėti nei už ką kitą ir nesirūpindamas prie kokio žanro galų gale tą jo palaidą dienoraštį – išpažintį – pokalbį prie laužo apie save ir pakeliui sutiktus žmones priskirs nuliūdęs kritikas. Vytautas Janavičius yra jau visai kito tipo talentas, tik, deja, šalia apysakos Pakeliui į Atėnus jis mažai kuo daugiau tepasireiškė. Šalia jų rasime dar saujelę prozininkų: Jankutę-Užubalienę, Brazytę-Bindokienę, Gintare Banaityte-Ivaškienę ir Mirgą Girniuvienę, bet tai maždaug ir viskas. Apie jaunųjų dramą nėra ko pasakyti, o apie literatūros kritiką teko užsiminti anksčiau.

       Išeivijos lietuvių literatūroje prieš kiek laiko pasirodė naujas reiškinys – į rašytojų gretas įsiliejo talentingi autoriai, nauji emigrantai iš Lietuvos: Icchokas Meras, Tomas Venclova, Edita Nazaraitė ir visai neseniai Tomas Saulius Kondrotas. Išeivijos rusų literatūroje tai jau gana senas ir be galo svarbus reiškinys, ypač per pastaruosius dešimt – penkiolika metų, kada prasidėjo didesnė rusų žydų inteligentų emigracija, bet lietuvis skaitytojas su savaisiais dar nespėjo kaip reikiant apsiprasti. Neįpratę prie lietuvio – kosmopolito sąvokos, mes nežinom, kur juos klasifikuoti. Viena tuo tarpu jau aišku – Meras yra labai originalus, kontroversinis prozos talentas, o Venclova – pirmos klasės poetas, bet kartu ir publicistas, ir literatūros mokslininkas, be to, ir tarptautinės orientacijos žmogus.

       Lietuviško kūrybinio žodžio ateitis svetur miglota, priklausanti iš esmės ne nuo pačios literatūros, vienokių ar kitokių ją palaikančių standartų ar įsitikinimų, bet nuo fizinio išeivijos išlikimo ir nuo to, kaip išliekantieji auklės savo vaikus, ką jie įskiepys vaikams priimtino, įdomaus, užangažuojančio Vakarų pasaulio fone. Svarbu suprasti, kad kiek mūsų rašytojai bebūtų savo kūryboje (ne visuomet gyvenime) tremtiniai, mūsų vaikai, ir tuo labiau vaikų vaikai, gyvena ir gyvens mums svetimoj šaly, pas save – namuose.

       Lietuvių egzodo literatūra. 1940–1990. Lituanistikos institutas, Čikaga