tekstai.lt

Bežemiai. Stasys Pilka. Algimantas Mackus – ir Jo buvo žemė! (1966)

b_72_121_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_reklama_algimantas_mackus.jpg       BENDRAVIMO IR BIČIULYSTES ATSPINDŽIAI

       Tai buvo kalėdinių švenčių pirmoji diena. Nelengvai įspėjamas sunegalavimas vertė pajusti daugelio žmonių vidinę šilumą. (O tądien buvau susilaukęs dabar neužmirštamų aplankymų! Tikrai nelauktų bei netikėtų.)

       Akys sužibo, kai pavakary pamačiau Dalią Juknevičiūtę-Mackuvienę, tvirtu žingsniu besiartinančią prie mano guolio. Vos kelis žodžius spėjęs jai pratarti, pastebėjau koridorium žengiantį didžiulį vaisių krepšį. Toji pintinė (dovanomis gausi ir nemenkai sunki) buvo paslėpusi nešančio vyro galvą ir liemenį. Kai pintinis krepšys nusileido, pasirodė Algimanto Mackaus šelmiškai šviesi šypsena.

       Mano žinioje tebuvo viena kėdė, kurios Dalia nepaneigė. Algimantą kviečiau prisėsti lovoje. Bet jis atsisakė, visą atsilankymo laiką liko bestovįs.

       Pasisvečiavimas užtruko neilgai: juodu turėjo kitų įsipareigojimų. Tik anas negaluojančio prisiminimas ir šventinis vizitas pragiedruliu išlieka širdyje.

       Antradienio, 1964 metų gruodžio 29 dienos, telefono skambutis sukrėtė: tamsus vakaras vakar išplėšė mums dvi gyvybes: Liliją Vanagaitienę ir Algimantą Mackų!

       Dar per anksti tikrais žodžiais išsakyti, koks buvo atoveikis, koksai lydėjo pergyvenimas. Nors, vos iš ligoninės išleistas, įsijungiau į gausią minią atėjusių su dviem negyvais (ir tokiais mūsų tarpe gyvingais!) atsisveikinti. Nepamačiau Algimanto veido, tačiau jo vidiniai bruožai pasilieka su manim. Asmenybės, talento ir lipšnios bičiulystės nenudylą atspindžiai. Antanas Škėma, Julius Kaupas ir Algimantas Mackus brendo ir augo didžiajai literatūrai. Mūsiškė rašliava liko nuskriausta. Gal net per žiauriai. Lengvi principiniai susikirtimai ar nesutarimai niekad šešėliais neslėgė mudviejų santykiavimo.

       Algimanto Mackaus veik nepažinojau, kai, besikuriant „Pelkių žiburėlio“ radijo literatūrinei programai, per telefono ragelį išgirdau jo balsą. Paaiškinęs sumanymo tikslą, Alg. Mackus raportavo: „Esame nutarę, kad tamsta skaitysi Jurgio Savickio kūrybos ištraukas“.

       Čia ir iškilo pats pirmasis (mandagus, bet griežtas) konfliktas. Kas buvo toji galingoji jėga, kuri nusprendė?! Antra vertus, Jurgio Savickio niekad nesmi interpretavęs: abejojau, kad pasiseks. Pasiūliau bendradarbiauti, bet leidus man pačiam pildomus dalykus pasirinkti. Algimantas pasiliko neperkalbamas, ir telefono ragelis sutvirtino mudviejų nesutarimo žodžius.

       Antras konfliktas: esu išpaikintas, nesu pratęs, kad redaktorius manuosius rašto darbus marinuotų. Pasitaikė, kad „Margučiui“, kurį redagavo Algimantas, daviau amerikinės poezijos vertimų. Tie užrašai pas jį užsigulėjo. O kitas redaktorius žalčio gudrumu jau gundė tais šedevrais jį apdovanoti. Kaip jau įprasta, redaktoriai iš manęs dažniausiai gauna humoristinio turinio epistolijas, todėl ir ,,Margučio“ redaktoriui nepagailėjau būdingo sąmojo. Algimantas atsakė sausoku ir užsigavusio vyro laišku, pridėjęs, su iškoreguotais rinkėjo paklydimais, atspaudų lapelius. Kai netrukus viešoje vietoje susitikome, pats pirmas priėjo ir jautriai prašneko. Nieko nei apie šedevrus, nei apie nesutarimą neprimindamas.

       Tai buvo paskutinis mūsų konfliktas. Juos atgaivinau, nes Algimantas savo esme buvo skirtingas naujosios generacijos atstovas. Kad iš pirmųjų įspūdžių kiek formalus ir užsidaręs, tačiau tikrumoje jautrus, vidujai šiltas bei nuoširdžiai bičiuliškas. Todėl analogiškai apie jį tegaliu ir kalbėti: tik giedriai ir tebegyvo draugiškumo ribose.

       *

       Esu su tais, kurie teigia, jog dailininkas, piešdamas kurio asmens portretą, suteikia pozuojančiam ne vien kai kuriuos savuosius bruožus, bet ir perteikia originalui savąjį charakterį. Algimantas Mackus, pvz., siųsdamas „Jo yra žemė“ rinkinį, man užrašė „...sugebančiam ir kasdienybėje išlikti šventadienišku“ (1959.VII.29), gi „Neornamentuotos kalbos generacija“ turėjo užrašą: „žodžio sakytojui ir žodžio rašytojui“ (1963.11.19). Vaizduojasi, jog analogines dedikacijas ir su savomis knygomis pasiųsčiau Algimantui, nes iškilni diena jautėsi jo kasdienos elgsenoje, o žodžiais džiaugėsi ir kankinosi irgi ne vien popieriuje. Manyčiau, jog peršama teorija neapvilia.

       Vienas nuotykis mudviejų santykiavimui atnešė tarytumei kartėlį. Minėjau kuklią sukaktį. Komitetą susiaurinau: jame tebuvo vien menų žmonės. Savaime aišku, kaip ir dera pas mus, atsirado įvykiui ,,opozicija“, kuriai vadovavo ambicingi konspiratoriai (aišku, tie, kuriems kadaise padėjau iškilti). Į prakilnų sąmokslą buvo berods palenktas ir Algimantas. Iki tol su žmona Dalia neapleisdavo nė vieno mano rečitalio. (Užkulisin taurių dovanų atsiųsdavo, ateidavo jaukiais sakiniais pasidalinti.) O per sukaktuvinį rečitalį abiejų... pasigedau. Bet kaip po to Algimantas graužėsi! Dar stipriau rodė širdies šilumą. Dar delikatesnis buvo jo manajai personai dėmesys.

       Toks giliu jautimu yra buvęs Algimantas: prigimto taurumo ir dvasinio nedirbtinio orumo žmogus.

       *

       Nei Pagėgiuose, nei Vilniuje, nei išvietintų tautiečių stovykloje – tuose geografiniuose taškuose vargu ar atsirado paskata? Buvo gal polinkis, į raštiją siekimas. Dar neapčiuopiamas, sugebėjimų nesutvirtintas. Pirmieji poezijos bandymai neatskleidė savarankiškumo. Algimantas Mackus, mano galvojimu, pašaukimui nusilenkė tik Chicagoje, apsisprendęs lietuvių literatūrai skirti gyvenimą.

       Jam artimiausia pasirodė poezija. Linko ir į sceninį veiksmą (gal tik idėjų ir žodžio ribose). Gavo progą verstis žurnalistika bei publicistika: įsijungė į mėnesinio žurnalo bei lietuviškos radijo programos redagavimą. Greta reiškėsi, bendraudamas su jaunais liberalais, ir jų organizaciniame darbe.

       Poezijoje išsinarino iš paviršutiniškumo, ėmė ieškoti savojo kelio. Nesuklysiu gal teigdamas, jog kadaise būdingas gyvenantiems Paryžiuje amerikiečiams rašytojams „the lost generation“ obalsis yra persilaužęs ir per Algimanto Mackaus kūrybos prizmę. Lygiai ir liaudinė daina jo poezijoje surado originalius spindulių laužiklius. Puikiai kalbą valdydamas, siekė ne vien savojo pasisakymo, bet ir naujos žodinės išraiškos.

       Užsidegusiai domėjosi teatru, bandė pažinti naujas jo formas. Talkininkavo keliems lietuvių kalba pastatymams. Paruošė Vinco Krėvės kūrybos vakaro sceninį tekstą (kur mintys bei žodžiai dominavo veiksmą).

       Redaguodamas stengėsi į talką stoti talentingiems pradedantiems. Iškėlė bent porą rimtų kritikų. Skleidė moderniosios mūsiškės dailės pasiekimus.

       Radijo darbe, lygiai kaip ir redagavime, atsirado pakopos į patyrimą, į akiračių plėtimą.

       Tik trumpai lankęs aukštąją mokyklą, ją pakeitė „naminiu universitetu“: sistemingai ir daug skaitė, lankė parodas, paskaitas ir pan. Galimais būdais save brandino tikrajai literatūrai.

       Šios našios pastangos neliko nepabrėžtos, kai Algimantui Mackui tapo paskirta Vinco Krėvės vardo literatūrinė už poeziją premija.

       Mėgo tvarką (kai kam gal atrodė formalus ar pedantiškas). Jo darbo kambarys visada pavyzdingai užlaikomas: kiekvienas daiktas savo vietoje. Iš knygų nugarėlių galima spręsti apie dominančių problemų įvairumą. Čia ir svetainėje daug grafikos bei tapybos. Be įdomių žmonos darbų, sienose – vienaamžių ieškotojų kūriniai.

       Algimantas gebėjo įvairius dalykus sujungti vieningon draugėn, mokėjo ir savo laiką tvarkyti. Su radijo programa surištam darbui ateidavo jau popietinėm valandom, rytmečius skirdamas namų aplinkoje kūrybiniam ir redagavimo triūsui. Buvo iškovojęs nuo transliavimo laisvus vakarus. Visur būdavo tvirto žodžio ir stiprios pareigos vyras. Jo į literatūrą žingsniai buvo tvirti ir sąmoningi. Fatališkai žuvo tuo metu, kai jau pradėjo jausti savitą kūrybini veidą, kai artinosi laikas atsisveikinti su jaunatviškais klaidžiojimais ir prašnekti subrendusio vyro potencija. Emigracinėse liūdnybėse lietuviškai raštijos gėlei pražysti ir svaiginančią kvaptį skleisti yra laikas: morali atmosfera ne visuomet padeda.

       *

       Algimantas Mackus, neaukšto ūgio, patrauklaus veido ir susivaldymo bei elgesio saikumo žmogus, savaime kėlė simpatiją ar respektą. Dabojo išvaizdą: visuomet švariausiai nusiskutęs, tvarkingai apsirengęs, ne per garsiai šnekąs. Jo mandagumas nebuvo dirbtinis. Ryški pasmakrėj duobutė rodė, kad nėra linkęs nuolaidoms. Kreipė dėmesį į autoritetingos kritikos balsą. Tuo pat metu kiek šalčiau arba abejingiau reagavo į „nepasitenkinimo“ ar santūresnius auditorijos bei skaitytojų atoveikius.

       Algimantas Mackus buvo liberalinio sparno (Santara–Šviesa) adeptas. Ilgainiui tapęs sąjūdžio ryški figūra. Su savo poezijos vakarais yra viešėjęs New Yorke, Los Angeles ir kitose vietovėse, vienminčių kviečiamas ir globojamas. Du jo eilėraščių rinkinius yra išleidusi Santara. Pomirtinį „Chapel B“ (Antano Škėmos atminimui dedikuotą), nors metrika ir skelbia, jog tai Algimanto Mackaus Vardo Knygų Leidimo Fondo leidinys, pasirodyti, be abejo, stimuliavo irgi tie patys idėjos draugai.

       Takai į pripažinimą vinguriavo ir tiesinosi jaunų širdžių atliepimais. Emigracinės mūsų jaunesnės kartos daliai tapo savas poetas, kurio filosofijoje bei kančiose ieškota atgarsio saviesiems nerimams, savoms kryžkelėms gairių.

       Buvo kalbų, jog Alg. Mackaus naujoviškai redaguoti „Margučio“ žurnalo paskutinieji dvidešimt numerių... tiražą susmukdė kuone trim ketvirtadaliais. Betgi: ar negalime tais numeriais pasididžiuoti, jog gebėjome turėti panašaus lygio (ar, jei norit, pobūdžio) mėnesinį leidinį, kuris kalbėjo kitokios (ne kugelinės ar archajiškos) lietuviškos kultūros puslapiais?! Šalia „Literatūros Lankų“ ir anie, jau mirę, „Margučio“ numeriai reprezentuoja tai, kuo (lygus su lygiais!) galime rikiuotis gal ir kitų kultūriškų tautybių tarpan. Ir čia Algimantas Mackus dar sykį pasilieka su mumis drąsus ir gyvas.

       Tame pat „Margutyje“ (1964 metų pavasarį) redaktorius Alg. Mackus skelbė Teatrinio klausimo anketos atsakymus ar pasisakymus. Kreipėsi ir į mane, pridėjęs lapą, prašydamas atsiliepti. Atsakiau mandagiu laišku, tačiau griežtai atsisakydamas šioje gražbylystėje tuščiažodžiauti (anot Vydūno: lavonų nevalgau). Algimantas pakartotinai atrašė, gundydamas apsigalvoti ir neatsisakyti talkauti. Vėl sekė manasis atsiprašymo laiškelis.

       Tačiau kai kitame spaudos organe pasirodė manoji „Teatrinės anketos peržvalga ir atžvalga“, t. y. „Margutyje“ tilpusių minčių analiziškas perkratymas, šiuo rašiniu (manuoju įspūdžiu ir stebėjimu) labiausiai pasidžiaugė... anądien nuskriaustas redaktorius Algimantas Mackus!

       Tai toks skirtingas vyras, neeilinis charakteris, toleravimas, kitoks į esmę požiūris.

       Šios eilutės iššauktos spaudoje pastebėto raginimo: duoti žemiško, gyvenimiško žmogaus apybraižą. Matomos čia pastangos nėra tobulos. Tegaliu pasitenkinti tik tuo, kad bent atsidėkoju Algimantui Mackui už retą bičiulystę, už jo pastangas iš kasdienybės iškilti ir už našų darbų barą.

       Tai toks man buvo Jisai. Ir tokia buvo Jo (manuoju žvilgsniu) žemė.

       [1966]

       Mackus, Algimantas. Ir mirtis nebus nugalėta. – Vilnius: Vaga, 1994.