tekstai.lt

Bežemiai. Jurgis Blekaitis. Algimantą Mackų pažinojau artimai… (1981)


b_78_131_16777215_0___images_stories_reklama_algimantas_mackus.jpg       Algimantą Mackų pažinojau artimai – ir visai nepažinojau. Per daugelį susitikimų–pokalbių, bendrų išvykų, pobūvių draugų ir jo paties namuose Čikagoje, po kelių bendrų Santaros stovyklų – buvome suartėję, susidraugavome artimai ir jaukiai. Ir jo žuvimo smūgis buvo vienas iš skaudžiausiai pajustų. Ir vis dėlto dabar, stengdamasis grįžti prie jo, vėl skaitydamas jo kūrybą, jo straipsnius, nuotolio šviesoje matau, kad jo nepažinau. Ir tikriausias to nežinojimo ženklas, kad žmogaus, bičiulio, dažnų diskusijų bendro dar vis nesugebu suvesti į viena su jo poezija. Žmogų ir pajutau ir pamilau, o jis man savo ruožtu buvo labai draugiškas, paprastas ir šiltas. Tik tam tikras mandagus jo atidumas leido man pajusti, jog esu amžium žymiai vyresnis, ir mūsų draugavimas negali būti toks visiškai be užtvarų, koks esti kartu augusių ir brendusių amžininkų.

       O poezija – ir tai reiškia, kas buvo svarbiausia jam ir apie jį – dunksojo kažkur nuošaliai, apgaubta miglų ar nakties, kaip tie Vilniaus mūrai dunksojo Maironiui. Aistis, Radauskas, Nagys, Sutema – tokie neatskiriami nuo savo eilėraščių, kaip Škėma, Katiliškis – nuo savo prozos. O Mackus–žmogus man vis dar nesueina į aštrų fokusą su jo „neornamentuota kalba“. Dėliodamas prisiminimų nuotrupas ir jo eilėraščių fragmentus, dabar bandau sustatyti vientisą, aiškų paveikslą.

       Jaunuolis, kurį prisimenu iš ankstyvųjų Čikagos dienų, atrodė man toks geras mamos sūnelis. Tvarkingas, švarutis, tamsiai mėlynas kostiumėlis ką tik iš valyklos, skruostai – ką tik iš karšto vandens ir muilo, spindi rausvumu, lygūs, tamsūs plaukai kuo drausmingiausiai prigludę prie galvos – nė vienas nepasišiaušęs, ir niekas neišduoda būsimų pasišiaušusių žodžių. Mudviejų pažintis buvo paviršutiniška, ir tik vienu atveju man teko Algimantą lyg ir kiek pagloboti. Tai tačiau gal ir buvo pradžia vėlesnės abipusės šilimos.

       Praėjo daugiau nei dešimt metų nuo kelių atsitiktinių susitikimų su poetinių polinkių jaunuoliu, kai pradėjau protarpiais vėl buvoti Čikagoje. Miestas man pasirodė neatpažįstamai pasikeitęs, – turiu galvoj lietuvių ateivių įsitvirtinimą jame, ypač suklestėjusiame Marquette Parke, ir atgaivintoje pažintyje su Algimantu Mackum jau buvo išnykęs ir globos reikalingasis raudonskruostis jaunikaitis. Bendrų draugų būry dabar susitikdavau 30 metų vyrą, jau nebe juokais priimtos poezijos knygos „Jo yra žemė“ autorių, „Margučio“ radijo darbuotoją bei to vardo žurnalo redaktorių, Dalios Sruogaitės sumanytosios ir vedamos literatūrinės radijo valandos „Pelkių žiburėlio“ artimą bendradarbį, veiklų visuomenininką santarietį. O asmeniškame gyvenime jis buvo jau radęs bendrakeleivę – talentingą menininkę, kaip jis pats – gilią ir atsakingą Dalią Juknevičiūtę, kurios formavimuisi lemiamos įtakos bus padaręs Lietuvoje likęs jos idealizuojamas tėvas, didelis teatro režisierius Romualdas Juknevičius.

       Teatrą, beje, mėgo abudu, nors skirtingai prie jo ėjo: ji – profesionališkai, su valingu atsidėjimu, nustūmusi į šalį dailę ir pasirinkusi sceną savo gyvenimo esminiu siekiniu. Jis – kaip stebėtojas iš šalies, jautrus ir entuziastingas. Juodu drauge važiavo žiūrėti Tyrone Guthrie pastatymų Minneapolin ir pasakojo apie juos kaip retą meninį išgyvenimą, sujaudinusį, kaip atsimenu, jį ne mažiau negu ją. Tad mūsų bendri pokalbiai dažnai sukosi apie teatrą, kaip ir literatūrinę to meto sceną, ir iš jų ryškiai atsimenu: apie tai, ko jis pats siekia, ką nori išreikšti, Algimantas nekalbėdavo.

       Jis pritraukė mane arčiau prie santariečių veiklos, į „Margučio“ žurnalą, ir manau, tai jo dėka buvau pirmą kartą pakviestas dalyvauti Santaros–Šviesos stovyklos literatūros vakare. Iš to atvejo man įstrigo ir, tiesą sakant, gerokai nustebino, kaip Algimantas tada mane pristatė klausytojams. Kalbėti jis mokėjo lengvai ir sklandžiai, žodžių neieškojo, sakiniai plaukė lygūs bei apvalūs, be užsikirtimų ar pauzių. Bet stebino ne tas savim įsitikinęs, laisvas įgudusio viešo kalbėtojo būdas – stebino tai, ką jis pasakojo. Vaikystėje gyvenęs jis Vilniuje, mėgdavęs, sėdėdamas ant palangės, žiūrėti į Gedimino gatve praeinančią žmonių srovę. Ir tai nuo tada jam į akį įkritę du bičiuliai, kurie dažnai pavakare mėgdavę pasivaikščioti tais šaligatviais, vienas ilgas, kitas trumpas. Tą įprastinį gatvės vaizdą esą sudarėme mudu su Antanu Rūku. Nuo tų vaikystės dienų tad jis mane ir atsimenąs.

       Visa tai skambėjo natūraliai, gal truputį priminė kokios apysakaitės pradžią, bet viena bėda – neturėjo nieko bendra su tikrove. Ne tik tokių mudviejų su Rūku pasivaikščiojimų niekada nebuvo, bet suabejojau aš tada ir ta palange į centrinę įstaigų, kavinių, viešbučių, krautuvių gatvę. O pasakojimas tikriausia niekam abejonių nesukėlė, tik man vienam. Ir nežinau, ar pačiam Algimantui atrodė, jog visa tai buvo, ar jis tik didesniam vaizdumui pasinaudojo savotiška „poetine laisve“. Pasakaitė apie du bičiulius jaukiai atliko savo pristatomąjį vaidmenį, ir ko daugiau bereikia? Rodos, niekad ir nesukau Algimantui galvos dėl to.

       Kitu atveju Santaros stovykloje Algimantas paliko man didelį įspūdį jau visai jokių klaustukų nesukeliančia prasme: jis su dideliu tikrumu ir dvasiniu pakilimu, beveik čia tiktų sakyti –su aistrumu, su įkvėpimu, sakė ištraukas iš savo paskutinio kūrinio „Chapel B“. Be galo gaila, kad tas skaitymas liko neįrašytas. Su laiku tas „neornamentuotas“ Algimanto eilių pobūdis tapo man artimesnis, bet tada dar buvo gerokai svetimas. Prisipažinau jam, jog jutau didelę poetinę jėgą, jo neabejotiną tikrumą, bet, kiek mane liečia, jis galėjo būti skaitęs vengriškai ar kuria kita kalba, kurios nesuprantu. Gal todėl, kad sakiau tai be pašaipos, o veikiau apgailestaudamas savo nesupratimą, Algimantas nė kiek neužsirūstino (o esu girdėjęs liudijant, jog buvęs net labai jautrus bent kiek kritiškam žodžiui), ir mudviejų gerų santykių ir toliau negaubė joks šešėlis. Priešingai, tolydžio mes labiau suartėjome. Kada beatvažiuodavau Čikagon, tarp bičiulių, su kuriais būtinai susitikdavau, buvo Algimantas – pas jį namuose, pas Bylaičius, esame kartu važiavę Mariaus ir Zinos Katiliškių lankyti, pravedė jis su manim ilgoką pasikalbėjimą ,,Margučio“ programoje teatriniais klausimais, bendravome Santaros stovyklose.

       Negaliu atsikratyti prietaringo jausmo, kad mirtis prie jo iš tikrųjų sėlino, lyg būtų grėsminga būtybė, įasmeninta jėga, pasiuntusi jam ne vieną savo artėjimo signalą. Antano Škėmos kraupus ir beprasmis žuvimas tuoj po to, kai jis paskutiniam savo gyvenimo vaidmeny pavaizdavo beprasmišką žuvimą, sukrėtė daugelį, ne vien tą pranašingą spektaklį Santaros stovykloje 1961 metais stebėjusius, kuriems Škėma gal ir buvo artimiausias. Bet niekas turbūt taip skaudžiai neišgyveno, kaip Algimantas Mackus, labai aukštai vertinęs Škėmos drąsią kūrybą. Jeigu būtų galima parodyti, kas lietuvių literatūrinėje kūryboje labiausiai bus paveikęs Mackų jo avangardėjimo kely, tai būtų tikriausiai Škėma. Šiaip Algimantą labiau savo įtaka veikė Vakarų poetai ir vadinamojo absurdo teatro kūrėjai. Po šio lemiamo spektaklio – tai buvo Škėmos pastatyta Kosto Ostrausko „Pypkė“ – sekančią dieną, sekmadienį, Algimantas kalbėjo apie tai, ką jam reiškė Škėmos kūryba: lietuvių literatūros avangardą, kuris, pasak Mackaus, „pirmoje eilėje kreipiasi į žmogų, nesukaustytą konvencijom, nesukaustytą štampais“. Pasisakymo proga buvo Škėmos 25 metų kūrybinio darbo minėjimas. Bet buvo ir kita, dar nežinoma proga; žuvimo nebe už metų ar dienų, bet už kelių valandų. Ir po to žuvimo Mackus vėl kalbėjo: ,,Antano Škėmos atsiskyrimo aplinkybės peržengė visas absurdiškumo ribas. Jo atsiskyrimas buvo daugiau negu pats labiausiai rafinuotas likimo, atsitiktinumo arba dievų triukas“. Ir kiek toliau: „Antanas Škėma herojišku paprastumu išliko tiesus ir teisus prieš savo kūrybinio žodžio tiesą“.

       Bet pagrindinis Algimanto Mackaus requiem Škėmai buvo drauge stipriausias jo poetinės kūrybos paskutinysis rinkinys. Jame Algimantas Mackus visu veidu atsisuka į paskutinę žmogaus problemą žemėje, į mirtį, ir ne vien į tragišką Škėmos žuvimą, kuris jam susipina su Federiko Garcia Lorcos kūriniu apie toreadoro žuvimą, tapusį tarsi paminklu paties Lorcos žuvimui – jis veidu atsisuka į artėjantį savo žuvimą, net aplinkybėmis pakartojantį Škėmos.

       Toje mirties estafetėje buvo dar ir tarpinis bėgikas. Netrukus po to, kai Detroite buvo palaidotas Julius Kaupas, Čikagoje Algimantas Mackus papasakojo man apie paskutiniąsias Kaupo akimirkas. Jis lankėsi Čikagoje. Pasijutęs silpnai, jis prigulė mažame kambarėlyje, kur stovėjo Algimanto rašomasis stalas ir kur Mackus susikaupdavo rašydamas, paprašė vandens. Algimantas nuėjo virtuvėn, grįžo su stikline vandens ir rado Julių nebegyvą.

       Berods tais pat metais, kurių gale pats Algimantas žuvo, kartą atvykęs Čikagon, radau jį aprišta galva. Lengvai susižeidė automobilio nelaimėje, vežamas „Margučio“ radijo vadovės Lilijos Vanagaitienės. Kiek atmenu, tuo metu fiziškai jis buvo menkai to „paskutinio skambučio“ pritrenktas, tačiau jo bendra nuotaika buvo prislėgta, paniurusi.

       Vėliau – galėjo būti gal apie Padėkos dieną – kai, atlikęs savo pareigas Čikagoje, dar turėjau ištisą laisvą dieną. Buvo nuvargęs, kažkokia nejudria ūkana aptrauktas eilinės darbo dienos rytas. Iš Gedimino ir Dalios Bylaičių namų, pas kuriuos visada apsistodavau, patelefonavau Algimantui. Ir jis neturėjo ūpo kažkokiam darbui – rodos, su žurnalu. Nutarėm susitikti ir važiuoti į muziejų. Nuobodžiu ir nuovargiu prasidėjusi diena palaipsniui virto ilgiausia mudviejų drauge praleista ir labiausiai mus suartinusia. Pradžioj atkėlė mus nuo žemės paveikslai, su jais susieti prisiminimai. Jis sakė prie Chagallo seniau skirdavęs pasimatymus Daliai. Aš pasakojau jam apie dažnus čia vaikštinėjimus su Radauskais, rodžiau Henriko ypač numylėtus impresionistus. Gana prigirgždinę muziejaus parketą, pro liūtus nusileidom žemyn ir, perkirtę Michigan avenue, įkritom į prietemoje skendintį, tuo metu pustuštį barą. Kažkaip labai smagiai pylėsi ir putojo daniškas alus, ir mudu ilgai ir plačiai šnekučiavomės viena iš kitos besiliejančiomis temomis. Jos, tos mūsų šnekos, draugiškai putojo ne prasčiau negu alutis, kurį nesiliovėme gyrę ir gėrę. Ir tik prisimena dėl savo įkyrumo viena detalė: iš margos automatinės muzikos dėžės vėl ir vėl dainavo Nat „King“ Cole, kviesdamas į „Route 66“. Išėjome jau sutemus, nenorėjom skirstytis – per geras, pakilus buvo ūpas! – užgriuvom dar mielų bičiulių šeimą, ir ten Algimantas, įsikandęs žodį ,,pakilus“, ragino mus drauge kelti į viršų jau nebe alaus taurelę. Nuotaika tačiau žaižaravo ir toliau, niekada neatslūgusi. Tai buvo mano artimiausios bičiulystės su Algimantu diena – paskutinė, kada mačiau jį gyvą. Tiesa, nemačiau nė mirusio. Po fatališkos nelaimės, vėl jam važiuojant kartu su Vanagaitiene, kada abu žuvo, Algimantas buvo per daug sužalotas, karstas nebuvo atvožtas. Kažkas visai tarp kitko pasakė, jog nelaimė įvykusi prie Route 66 tęsinio per Čikagą, ir aš prisiminiau alaus bare įkyriai šaukusią dainą.

       Iš visų mano atsiminimų apie Mackų ryškiausias ir buvo paskutinis prietaringų sutapimų vėrinys, susiliejęs į pusiau nujautimą, pusiau vaizdą – plėšrios prie jo sėlinančios mirties. Todėl ir jo poezijoje labiausiai su jo, kaip žmogaus, pajaustąja esme man susiriša jo vis dažnėjusieji ir stiprėjusieji žodžiai apie mirtį. Jo paties įsisąmoninta ar ne, jo nuojauta buvo makabriškai taikli.

       Dabar, mėgindamas atsieti bet kokius asmeniškus įspūdžius apie žmogų ir pasikliauti vien jo kūrybiniu žodžiu, matau jį, kaip gimusį lyriką, kuris palaipsniui bandė objektyvizuoti savo išgyvenimus, nuotaikas ir mintis, surasti tiems giluminiams sluoksniams, kuriais kiekvienas esame nepakartojamas ir vienas, tokią formą, kuri subjektyviai, neišvengiamai ribotai vieno asmens patirčiai suteiktų platesnės apimties galiojimą; kuri „aš“ paverstų daugeliui savu „mes“; kuri taptų kartos ir laiko išraiška. Ir nėra paradoksas, kad tam poetas visada eina pačiu esmingiausiu būdu iš savęs ir per save.

       Kai Algimantas gimė, šis mūsų šimtmetis žengė savo 32-uosius metus, ir apie to laikotarpio vidurį buvo ištikęs Europą didžiulis sukrėtimas, pasaulinis karas, iš pagrindų pakeitęs žmonių ir tautų likimus. Pačiam Algimanto gyvenimo keliui buvo atseikėti sekantieji 32 šimtmečio metai, ir jų vidury taip pat buvo nusiautusi žemę milžiniška audra, Antrasis pasaulinis karas, dar smarkiau sukrėtęs gyvenimą, o mirtį pavertęs ne vien fronto karių, bet ištisų miestų betarpiška realybe. Gležname jautraus berniuko amžiuje Algimantui teko išgyventi įprastinio gyvenimo žlugimą, pamiltojo Vilniaus ir krašto netekimą, stovyklinį ištremtųjų dienų netikrumą, laikinumą, kūrimąsi gąsdinančiai svetimame, ligi tol egzotiškai skambėjusiame krašte – Amerikoje. Visa tai buvo rupi, žeidžianti aštrumu, sunkiai įprasminama medžiaga, iš kurios nuolaužų jis bandė lipdyti poeziją. Jei sutiktume, kad poezija yra grožio ekstraktas iš žmogaus gyvenimo tiesos, vargiai besitikėtume iš tokio amžiaus sūnaus harmoningo, saulėto pastato. Už save ir už visus tuos savo bendralaikius, kuriems buvo lemta panaši rūsti gyvenimo pradžia, Algimantas leidosi ieškoti tinkamai aštriabriaunių, žaizdotų vaizdų ir žodžių. Tvirtėdamas jis vis labiau tapo ne vien savęs, bet visos savo kartos reiškėju. O toji karta nebepriėmė ramesniais laikais susiformavusių balsų, liudijusių nebegrįžtamai sunaikintą, tokią elegiškai plaukiančią, bet saulėtą, tikėjimu paremtą, pastovią buitį, kuri, kaip jaunieji žinojo, tebuvo žiauri apgaulė. Algimantas ir pats savy atsikratė to jau nebegaliojančio palikimo, paskelbęs Pagėgio slapyvardžiu jaunuoliškas savo „Elegijas“ – ir sparčiai nuėjęs nuo jų tolyn.

       Taip, jis ėjo tolyn ne žingsniais, o šuoliais. Galėtum manyti, kad antrąją knygą, „Jo yra žemė“ (1959 metais), rašė kitas žmogus. Joje Mackus dar kietai kovojo su įdiegtais įsitikinimais, ieškodamas savo tikėjimo, savo prasmės, savo poetinio kelio, kurdamas naują žodyną, artimiau apčiuopdamas savitą ritmiką. Dar po kelerių metų (1962) išeina jau grynai mackiška knyga – dvigubu pavadinimu „Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai“, – pavadinimu, kuris jau pačiu savo kampuotumu, negrakštumu yra iššūkis ir programa. Tradicinės grožybės ir švelnybės ryžtingai išmestos pro langą: netašytumas, nepuošnumas tampa poetiniu principu; pašalintų dailiųjų žodžių vieton braunasi pikti, pašaipus šauksmai; skundas užauga iki dramatiško protesto intensyvumo; tik liaudies dainų atgarsiuose leidžiama praskambėti lietuviškajam lyrizmui.

       Su šia knyga Algimantas Mackus tampa savo bendraamžių, bendraminčių vėliavnešiu. Per ją kalba ir toji Mackaus prigimties dalis, kurioje atpažįstame visuomenininką, santarietį, žurnalistą, arba, kaip jo kolegos apibūdina, „idėjų žmogų“.

       Jau po Algimanto mirties išėjusiame (1965) reauiem Antanui Škėmai „Chapel B“, laidotuvių koplyčios pavadinimu, pasiekia poetas savo brandžiausią ir ekspresyviausią, itin įtaigų, veržlų kūrybinį apogėjų. Atvirai tatai pabrėždamas nuorodose, poetas skolinasi motyvus, ritmus, intonacijas iš Vakarų poetų – Lorcos, Dylano Thomas, Celano, drąsiai kurdamas savitas variacijas, vesdamas platų dialogą su kitomis kultūromis. Tai galutinis Algimanto Mackaus išsivadavimas iš bet kokių paveldėtų, jį siaurinusių rėmų tiek idėjine, tiek formine prasme.

       Deja, „Chapel B“ tapo poeto requiem pačiam sau, ir mes tik galime spėlioti, kur ir kaip toliau jis būtų vystęsis. Gali būti, jog atsikratymas kalbos ornamentais, beieškant pilnutinės tiesos, tebuvo pradžia. Jau ir toji išsiveržusi pradžia daugeliui atrodė vienu didžiausių išeivijos poezijos laimėjimų, tad kokių dar aukštesnių viršūnių pažadas liko nuožmiai sulaužytas, jam žuvus? Cituojant paties Algimanto žodžius, Škėmai žuvus, jo „atsiskyrimo aplinkybės peržengė visas absurdiškumo ribas. Jo atsiskyrimas buvo daugiau negu pats labiausiai rafinuotas likimo, atsitiktinumo arba dievų triukas“.

       [1981]

       Mackus, Algimantas. Ir mirtis nebus nugalėta. – Vilnius: Vaga, 1994.