tekstai.lt

Bežemiai. Vytautas Kavolis. Dar neradau tikrųjų žodžių… (Atsisveikinimo su A. Mackumi kalba, 1965)

b_75_126_16777215_0___images_stories_reklama_algimantas_mackus.jpg       Dar nesuradau tikrųjų žodžių atsisveikinti su žmogum, kuris buvo mūsų generacijos balsas ir su savim nusinešė tai, ko jinai jau nebepajėgs pasakyti.

       Generacija, kuriai Algimantas Mackus priklausė, šiandien karo lauke, nuožmaus karo su likimu, vis atsisveikindama su savo žūstančiais anksčiau, negu bet kuriai generacijai turėtų būti lemta.

       Nemiršta nereikalingieji. Tai galioja visiems, nes kiekvienas žmogus kitiems reikalingas. Bet Algimantas Mackus buvo mūsų išeiviškajai bendrijai labiau reikalingas negu bet kuris kitas. Jis buvo žmogus, kuris tiktai tepradėjo duoti, o jau visada liks pačių didžiųjų tarpe.

       Nėra tai vien šio momento sentimentas tarti, kad Algimantas Mackus mūsų laikotarpiui buvo pradėjęs būti tuo, kuo pereito šimtmečio pabaigoje nespėjo pabaigti Vincas Kudirka. Kūrybos ir visuomeninio darbo žmogus, iki paskutiniųjų rūpinęsis kiekviena lietuviškojo gyvenimo smulkmena, visur sąžiningai ir ištikimai ėjęs talkon, kaip niekas kitas, atsisakęs sau palikti save, – Algimantas Mackus yra paraleli Kudirkai asmenybė dar ir tuo, kad abu jie savo generacijai davė žodį.

       Algimanto Mackaus egzistencija buvo įsišaknijusi išskirtinai jautriame skausmo, kaip pagrindinės žmogiškosios realybės, pajutime. Žmogaus būties skausmingumą jis juto ne vien savyje pergyvenamu kentėjimu, bet ir žmones jungiančiu įsipareigojimu kitų skausmo akivaizdoje. Šiandien mes visi esame jo pasaulėjautos teisingumo liudininkai, jo mums paliktojo nukankinto peizažo dalis.

       Šiandien mes esame pralaimėję kovą, kuri labiau negu bet kas kita mūsų tarpe mums žadėjo atgimimo viltį. Bet pralaimėjusiųjų tarpe nėra Algimanto Mackaus. Nepralaimi, kurie gyvena davimu, nepalikdami sau savęs, kaip tegali tie, kurie yra suvokę, kas svarbiausia žmogaus būtyje.

       Mums Algimantas Mackus išlieka ne vien savo kūryba, nors ji ir yra iki šiol reikšmingiausias jo generacijos žodis. Literatūra mums reikalinga kaip maistas kasdieninėje būtyje, bet ji tampa nebyli tokiu momentu, kaip šiandien. Bet, gal ypač šiandien, mums kalba žmogaus moralinis jautrumas, nes tai yra jo dovana amžinybei, galutinis jo atsakymas į tai, ką jis žinojo ir jo paties laukiant.

       Algimantas Mackus mums paliko tai, kuo jis gyveno – pagrindines žmogiškąsias tiesas, kurioms suvokti reikėjo praskleisti ,,egzilės beprotiškumą“. Pati pagrindinė, įsibrėžtina į savo kaulų smegenis, tiesa gi yra žmogiškojo solidarumo pareiga tiems, kuriuos tik mes tegalime prisiminti:

Įsižiūrėki į vidurnaktį,
augintini sūnau:
kas mirę šiandien – vakar buvo gyva
mėnulio baltojo šalyje.


       Balta, sidabrine stebuklo spalva Algimantui Mackui yra nutviskusi Lietuva ir visi lietuviški daiktai. Baltojo mėnulio šalyje buvo gyvi, kas išeivijoje tik vaidina gyvus ir kas nebeatšaukiamai yra iš gyvųjų tarpo pasitraukę. Gyvybė, kurios nebėra, šaukiasi atgarsio mumyse. Negalima užsimiršimu išduoti buvusiųjų gyvenimų nepasibaigusio reikšmingumo, kuris transcendentuoja gyvybės ribotumą. Tai yra viskas, ką mes turime, kas mums tikrai priklauso, labiau net negu mes patys priklausome sau.

       Antrasis mums palikęs Algimanto Mackaus praregėjimas: žmogiškoji dedikacija įpareigoja. Iškalbingiausiasis himnas partizanams ir poetams, kovojusiems už savo tautos likimą, teegzistuojantiems mūsų atmintyje:

kaimo ir upės sankryžoj,
užpustytoj sniego bei saulės,
užpustytoj mėnulio šviesos,
patetiškai glaudžiatės
seno istorijos herbo.

Nespėję dedikuoti savo mirties
tobulai tragedijos atomazgai,
negyvenę didvyrių nei pamišėlių žemėse,

patetiškai glaudžiatės
seno istorijos herbo.


       Trečiasis Algimanto Mackaus mums išlikęs praregėjimas – nekaltai nukankintieji įpareigoja. Rudaakis Jurekas savo kilme yra mums svetimas, bet jo auka įaugusi, kaip ir Sibiro tremtinių, šaukusių „oro, vandens ir duonos!“, į mūsų lietuviškųjų pergyvenimų srautą:

Įkelsiu jo naivų kūną
į sidabrinį lietų,
į pušyno vėją:
tegul kartu su medžiais ir lietum,
kartu su sidabru ir žalia
ošia neapykantos neatpažinusi širdis.


       Algimanto Mackaus patriotizmas yra universali vertybė. Nieko lietuviško neatsisakydamas, jis neišdavė nieko žmogiško. Jis yra savyje pajutęs labiausiai visuotinį žmonių giminystės pagrindą: solidarumo įsipareigojimą tiems, kurie jau nieko nebeturi, kaip tik mus. Jis yra supratęs, kad šito solidarumo negalima išduoti, kad mūsų pareiga gyventi ne vien už save, bet ir už tuos, kurių mus jaudinanti egzistencija liko žmogų triuškinančios istorijos plotmėje neužbaigta, užbaigimo tebesišaukianti.

       [Chicago, 1965, sausio 1, 2]

       Mackus, Algimantas. Ir mirtis nebus nugalėta. – Vilnius: Vaga, 1994.