tekstai.lt

Bežemiai. Henrikas Nagys. Augintiniai ir saulėgrąžos mėnulio šviesoje (1965)

b_91_152_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_reklama_algimantas_mackus.jpg       IŠ PASKAITOS, SKAITYTOS LITERATŪROS VAKARE, SKIRTAME
       JULIAUS KAUPO IR ALGIMANTO MACKAUS ATMINIMUI

       ...Kai paskutinį kartą kalbėjau šioje salėje, kalbėjau apie brolius svajotojus, kurie pasilieka visados su mumis. Nežinojau ir nenujaučiau tada, kad, atsisveikindamas su Škėma, Audėnaite ir Jaks–Tyriu, labai greitai turėsiu atsisveikinti ir dar su dviem artimais žmonėm, kurie pirmųjų trijų nelaimę išgyveno skaudžiai kartu su mumis. Nežinojau ir nenujaučiau, kad praeitų metų vėjuotą kovo popietį, niūrią ir liūdną pavasario dieną, tardamas prie Juliaus kapo, kad mano karta dar neišmoko kalbėti prie atvirų kapo duobių, turėsiu labai greitai mokytis šito sielvartingo ir skaudaus amato – gyvenimiško, o tačiau vos pakeliamo – būti savo kartos raudotojų, skelbiančiu nemirtingumą ir tikėjimą draugystės ir rašto galia pačios mirties glėbyje. Netikėjau, kad turėsiu išmokti to, ką mūsų žemės ilgoj, pilkoj istorijoj paliko moterys ašaruvėse ir gailiuose raudų posmuose.

       Prisimenu todėl pirmiausia, kaip Juliaus laidotuvių pačiose išvakarėse, susėdę tylūs ir kiekvienas su savo mintim, klausėme savęs – kuris dabar? Tarsi toksai klausimas būtų buvęs visai realus ir suprantamas. Nejaukus klausimas, tik vėl labai gyvenimiškas, nes kodėl gi mirtis, tokia dažna mūsų raštuose, neturėtų būti ir mūsų gyvenime sutikta, kad ir keisčiausiomis bei neįtikėtinomis aplinkybėmis? Mirtis buvo tapusi mūsų bendrininke, mūsų likimo dalimi.

       Algimantas tada sėdėjo šalia manęs ir ramiai žiūrėjo į mūsų visų veidus. Jam mirtis buvo per kelerius pastaruosius metus tikrai tapusi seserimi. Nebe nepažįstama viešnia ar pakeleivė. Ir kai išgirdau gruodžio 28 vakare apie jo paties mirtį, šešios minutės po septintos vakare (Škėma mirė septintą ryto), man pasirodė jo staigus išėjimas, kaip ir Juliaus, kažkoks baisus sąmokslas, groteskiška pajuoka ir neapsakomas melas...

       ...Tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt ketvirti metai buvo įrašyti į knygą, kurios puslapių mes negalėjom atversti. Tai buvo knyga su baltais puslapiais rytdienai ir trumpais, lakoniškais įrašais vakar. Vakarykščiuose mes dar galėjome įrašyti savo žodžius, atsiminimus, sapnus, svajones, eiles. Rytdienos puslapius, deja, rašė kita Ranka. Atsiminimų knyga su daugeliu tuščių puslapių yra mūsų visų dalia. Nemokame ir negalime jos pakeist ar ištaisyti.

       Toji karta, kuri dar neišmoko kalbėti prie kapo duobių, greitai išmoksta šių liūdnų apeigų ritualą. Greičiau nei kas nors nei mes patys norėtume ar galėtume tikėti. Karta, kuri dar nemokėjo rašyti nekrologų, mokosi greitai.

       Karta, kuri žvelgė taip tvirtai ir niūriai nejaukion ateitin, pradeda dar niūriau ir nejaukiau žvelgti ateitin. Kaip kareiviai kautynių metu, kai užkasamas draugas po draugo, pridengiami šalmais ir žeme ir trumpa malda, ir vėl imamas šautuvas į rankas.

       Ir rankos ir veidai apsineša žeme ir senėja.

       Ir šautuvai darosi sunkesni.

       Ir šalmų vis mažiau. Ir kryžiams medžių nebėra. Ir naktys kaskart ilgesnės, o diena nebeišlaiko saulės.

       Patetiška ir niūri karta. Karta, kuri nemokėjo, neišmoko ir nemoka šypsotis. Kuri kalbėjo apie mirtį dažniau už kitus. Kuri užaugo patrankų, gaisro, miestų ir krematoriumų dūmuose. Kuri ieškojo Dievo drauguose ir draugystėje Dievo ir kalbėjo apie didžiąją nakties vėsumą dažniau už kitus. Toji karta dabar pasitraukia, vienas po kito į didįjį vieškelį, eina kartu su visais svajotojais ir savo nelaimės broliais ir valgo karčią mirusių duoną...

       ...Algimantas Mackus, dešimtmečiu jaunesnės kartos žmogus ir poetas, kurio namuose mirė jo draugas Julius, buvo taipogi artimas šitai kartai lygiai mirtyje ir lygiai gyvenime. Algimantui Škėmos mirtis buvo pirmasai toks kartus ir kietas išgyvenimas, kad po jo laidotuvių, grįžęs Chicagon, jis pradėjo rašyti savo paskutiniąją knygą „Chapel B“. Tai buvo Algimanto liudijimas ištikimybės, liudijimas kūrybinės ir žmogiškos ištikimybės, liudijimas čia ir anapus. Liudijimas jauno žmogaus, kurio karta buvo Nužemintieji, tai yra – žmonės be žemės. Ir jei jau norime tą savęs pasivadinimą dar toliau nagrinėti, buvo tai taip pat labiausiai nuskriaustos kūrėjų kartos pasisakymas, žmonių, kurie ryžosi tęsti istorijos jiems uždėtą naštą – tęsti lietuvių rašto tradiciją. Ir Algimantas tai darė niūriu ir kietu užsispyrimu, metęs studijas ir pašventęs tikra to žodžio prasme visą savo laiką lietuviškam žodžiui, savo kartos balsui, savo kartos tikėjimui, savo kartos žmogiškam ir tautiniam išpažinimui. Tiesa, daugelis hipokritiškų akių matė toj kartoj pozą, tiesa, daugelis teisėjiškų burnų pasmerkė tos kartos nelietuviškumą ir jų pasinešimą į svetimą pasaulį, tartum jie būtų jiems tą savo pasaulį davę, o anie nedėkingai atmetę. Nesuprasta toji karta gyveno ir tebegyvena, nors jos vienas iškalbingųjų atstovų jau nutilo...

       ...Algimanto Mackaus neornamentuotas žodis yra taip sklidinas savo kartos tragedijos, pamestinumo kančios, kad iš kiekvieno posmo jis šaukia į mus – per Afrikos anūko, per Jureko sulaužytus gyvenimus ir likimus. Žmogaus kančia yra universali – jos negalima padalinti į savo ir kitų kančią. Algimantas Mackus buvo kiekvienam savo draugui brolis sunkią valandą. Todėl Mackaus posmai tokie be galo rimti ir uždari, nes po sunkiai laimėto žodžio variacijom yra rami ir tikra, atkakliai kovojanti jauno žmogaus galia, jauno žmogaus troškimas laimėti sau ir savo kartai vietą ir pripažinimą ne dėl garbės, bet dėlei žmogiško būtinumo pasisakyti taip, kaip jo karta norėtų pasisakyti..
.

[New York, 1965, kovo 13]

Mackus, Algimantas. Ir mirtis nebus nugalėta. – Vilnius: Vaga, 1994.