tekstai.lt

Adomas Jakštas. Dekadentizmas ir jo atstovai mūsų poezijoj (Židinys, 1926) (1)

b_114_138_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_reklama_adomas_jakstas.jpg        Mielai dėdami šį nenuilstamo mūsų literatūros kritiko, Gerb. A. Jakšto straipsnį, mes vis dėl to su kai kuriomis autoriaus mintimis negalime sutikti. Kai dėl principinio nuomonių skirtumo vienu-antru klausimu, tai mums teks atskirai pasisakyti.

        R e d.
           
Poezijos klausimas yra labai senas. Jis drauge ir labai painus.
 

Paprastai jis gvildenamas, remiantis nekieno neginčijamu faktu, kad „poetai kuria poeziją, kad ji yra jų padaras“.

 

Taip kalbant teatsižvelgiama į vieną tik santykį — poeto su poezija, kūrėjo su jo kūriniu. Ar leistina taip daryti, neskriaudžiant tiesos?

 

Jei poetai, paklausę Tysliavos, apsigyventų pelkėse ir savo dainas tedainuotų sau arba vien krūmams, medžiams, paukščiams, tai žinoma poetas būtų laisvas dainuoti kaip tinkamas, į nieką neatsižvelgdamas.

 

Bet faktiškai yra ne taip. Poetas yra ne koks atsiskyrėlis, jis gyvena ne pelkėse, bet mieste ar kaime, ir ne su medžiais ir paukščiais, bet tarp žmonių, būdamas tos arkitos tautos pilietis, tos ar kitos socialės grupės narys, tos ar kitos tikybos išpažinėjas.

 

Tuo badu tarp p o e t o  ir  jo   p o e z i j o s savaime įsisprau­džia dar trečias elementas, vadinamas t a u t a, v i s u o m e n ė,  ­ p u b l i k a. Iš čia be santykio tarp poeto ir poezijos savaime atsiranda dar du nauju santykiu: p o e t o   s u   v i s u o m e n e   ir   p o e z i j o s   s u   p u b l i k a. Todėliai poezijos klausimui pilnai išspręsti, būtinai reikia atsižvelgti į visus tuos tris santykius

 

Be to į poetus ir poeziją galima žiūrėti dvejopai: materia­listo ir krikščionies akimis. Mes čia laikysimės vien krikščioniškų principų,

 
I.
 

Pradėkim nuo poetų. Jau senai pastebėta, kad norint būti poetu, reikia juo gimti. P o e t a e    n a s c u n t u r. Poetu negimęs, o eiles belipdydamas, būsi vien eiliadirbis. Tarp eiliadirbio ir poeto skirtumas yra toks, kaip tarp eilėraščio ir poezijos. Eilėraštis gali buti taisyklingas ir dailus, bet neturėti poezijos nė krislelio. Eilėraštį poetišką tepadaro vien  į k v ė p i m a s, Įkvėpimas tai neatskiriama poezijos sąlyga. Tik įkvėptas tegali poetas kurti poetiškų dalykų. Bet kas gi yra įkvėpimas?

 

Kalbos atžvilgiu jis eina iš žodžių k v ė p t i,  k v ė p u o t i. Fiziologijoj kvėpavimas yra g y v y b ė s ženklas. Jei žmogus kvėpuoja, tai jis gyvas. Iš čia  į k v ė p i m a s  reiškia  a u k š t e s­ n ė s   g y v y b ė s  gavimą, žmogaus pakilimą ir  s u s i d ū r i m ą   s u   a u k š t e s n i u o j u   p a s a u l i u.

 

Žmogus į k v ė p t a s, kad ir lieka žmogus, bet jis yr tai valandai įgavęs naujų gabumų, pakilęs virš paprasto gyvenimo, toliau matąs, daugiau žinąs, taigi ir vadinamas ž i n y s,  ž a v ė ­t o j a s,  p r a n a š a s.

 

Dėliai to ir parašytieji įkvėpime veikalai įgauna ypatingų aukštesnių savybių, virsta poetiški.

Tačiau kaip aukštesnio pasaulio esama dvejopo — gero ir blogo, taip lygiai yra ir su įkvėpimu. Jei žmogus kurs pakilęs į aukštesnį g e r ą j į pasaulį, jo veikalai bus nušvitę dangiška šviesa ir kvepės rojaus gėlių kvapsnimis. Bet jei jo kūryba bus kilusi iš susidūrimo su aukštesniu bloguoju pasauliu, tai ji ir turės savy jo žymių, bus chaotiška, purvina, atsiduodanti puvėsiais bei pragaro smarve.

 

Taigi tikras poetas, ne tas, kurs turi didelių gabumų ir esti įkvėptas, bet tik tas, kurs tą įkvėpimą gauna iš tikros grožio dvasios, einančios iš Amžinosios Išminties ir vedančios poetą prie tikrojo grožio Šaltinio, kuriuo yra Dievas.

 

Dėliai to „didelio talento“ ir „didelio poeto“ sąvokos yra toli gražu ne vienprasmės. Galima turėti labai didelis poetiškas talentas ir vis dėl to nesukurti jokio žymesnio veikalo, jei lengvapėdiškas nusiteikimas ir minties chaosas neleidžia šiam talen­tui pasirinkti kilnesnių kūrybos tikslų. Šimtai tomų, užpildytų erotiškais eilėraščiais, tuščiomis, be idejos poemomis, smagiais juokais, neduoda dar rimto pamato laikyti jų autorių dideliu poetu, nors jo kūrinių forma ir būtų daili.

 

Deja, šiandiena labai dažnai užmirštama, kad forma kūriny — toli gražu ne viskas, kad šalia  f o r m o s  ir gret su ja, poezijoj tur eiti ir kūrinio  t u r i n y s. Forma be turinio, bus bergždžias, tuščias aidas; turinys be dailios formos bus gražių minčių krūva, bet ne poetiškas kūrinys. Jį tepagamina vien kilnaus turinio ir dailios formos sintezė. Be tos sintezės nėra poezijos.         ­

 

Poezijos formą sudaro paprastai eiliavimas, kuris reiškiasi įvairiausiais ritmais, pėdomis, rimais, strofomis, paralelizmais ir kitu kuo. Teoretiškai kalbant, galima reikšti pageidavimo, kad kiekvienas poezijos dalykas butų naujas tiek eiliavimo, tiek ir turinio atžvilgiu. Bet kadangi eiliavimo būdų skaičius nėra be­galinis, tatai nei kiek nenusidės poetas savo pašaukimui pasirinkdamas naujam kūriniui bet kurį iš jau esamųjų ir kitų var­totųjų eiliavimo būdų. Pav. tais pat anapestais ar amfibrachijais, kurių pilna Maironio „Pavasario balsuose“, gali naudotis ir bet kuris iš esamųjų ar būsimųjų naujų mūsų poetų savo naujiems kūriniams. Čia nebus jokio plagiato.

           

Kas kita turinys. Jis turi būti tikrai savas, iš niekieno neskolintas. Jei dainius ima turinį iš kito poeto, jis turi tai aiškiai pažymėti, jei nenori užsipelnyti negarbų plagiatoriaus vardą. (1) Iš dvasios, glūdinčias turiny, susekama ir poeto pažiūra į poeziją ir pasaulį, atspėjama, kas jis pats yra ir kuo save laiko — materialistu, ar krikščioniu, palaidu „dailės dėl dailės“ skel­bėju, ar Dievo ir savotautos tarnu.

 

Čia ten ką paliesti viena, plačiai paplitusi klaida apie tai, kad poetai, naudodamies beribe laisve, visai neatsaką už savo kūrinių turinį ir kad daili forma padailinanti net ir didžiausią turinio šlykštybę.

 

Su šitokiomis teorijomis šiandien pasitaiko gan dažnai su­sitikti. Yra iš jaunesnių poetų vienas kitas, kurie tas teorijas savon kūrybon taiko. Bet taikinimas nėra pateisinimas. Kad ir būtų didžiausis genijus, poetas lieka žmogus. Žmogus gi negali elgtis absoliučios laisvės dėsniais, nes jei jis pabandytų atsipa­laiduoti nuo proto ir doros dėsnių, tai jis jau būtų gyvulys, ne žmogus. Dėliai to jis nėr absoliučiai laisvas ir turinio pasirinkime, nes doros dėsniai neleidžia jam dėti savo kūriniuosna blėvyzgų, šlykštynių, melo, pornografijos. Jei poetas tuos doros dėsnius po kojų pamina, tai jis iš poeto virsta paprasčiausiu nepraustaburniu, chuliganu. Net ir didis talentas nieko čia permainyti negali. Nes talentas nėra kokia privilegija, bet Dievo dovana ir drauge poeto pareiga. Jei poetas savo talentą blogai sunaudoja ar lengvapė­diškai jį eikvoja, tai jis virsta panašus į aną evangelijos vergą, kurs savo talentą yr užkasęs purvinon žemėn, nors galėjo juo daug gera padaryti, daug kilnių jausmų sužadinti ir patį Dievą gyvai ir dailiai pagarbinti.

 

Iš čia savaime plaukia išvada, kad poezijos dievinimas, pripažinimas jai beribės laisvės, net iki prieštaravimui amžinoms Dievo tiesoms ir sulyginimui gero su piktu, grožio sušlykštyne, yra senas pagoniškas mitas, su tikra poezija neturįs nieko bendra.

 

Deja, pas mus nevisi tai supranta. Randas net kritikų, kurie tokius poetus antikristus nesidrovi į padanges kelti, juos tautai į vadus brukti, jų veikalus jaunimui piršti, vien tik deltą, kad yr įspitrėję juose kiek talento ir jų kūryboj radę vieną kitą įmanomesnį dalyką.

Tokie kritikai palengvėl užtrina mūsų visuomenėje tikrąją poeto pašaukimo idėją. Dėliai to retai kas iš mūsų jaunų poetų ir težino, kad poeto pareiga tautoje — žadinti kilnius jausmus ir aukštas mintis, nurodinėti ateities idealus ir kelią į juos, galvoti, ir kentėti už milionus, žavėti širdis savo asmeniu ir skelbti tautiečiams aukštesnės tiesos žodžius.

Tuo keliu yr ėjęs mūsų poetų patriarka Maironis. Jis gynveno tautos gyvenimu, jis pranašavo:

 
Užgims darbai,
Prašvis laikai,
Atgims nauja tėvynė. ­
 

ir neapsiriko. Tėvynė atgimė, susilaukė nepriklausomybės, susikūrė kultūros židinį — universitetą, bet žymūs „darbai“ kažkodėl vis dar negema. Net ir tikro Maironies pavaduotojo nesimato. Be to, ir visa naujoji mūsųpoezija labai yr susmulkėjus. Rimti vyrai ja beveik neužsiima. Nutilo Vaitkus, retai teatsiliepia Gira, Gustaitis, Putinas. Mūsų poetiškąjį Parnasą užvaldė vieni jaunuoliai. Jie drąsūs, kelia triukšmo, nes mano suradę poezijoj Ameriką. Jie nuolat kruta juda, daro savo naujos poezijos va­karus, kuriuose skaito viešai savo poetiškus kūrinius. Nustebinta publika nežino kas apie juos bemanyti. Pažiūrėkim tatai, kaip atrodo, toji naujoji poezija ir jos atstovai.

 
II.
 

„Naujoji“ poezija Lietuvoj yr pradėjus reikštis dar prieš karą. Pirmieji jos bandymai yr išėję iš po plunksnos J. Herbačauskio ir K. Puidos. Po karui ji virto atskira srove. Savo esme ši srovė mums yra svetima, atnešta iš bolševikiškos Rusijos. Mat ten draug su politišku perversmu imta kelti revoliucija ir poezijoj. Tos revoliucijos tikslas buvo suproletarint, suraudonint poetiškąją kūrybą. Iš čia atsirado echizmas, imažinizmas ir kitokios srovės rusų poezijoje Jos rado sekėjų ir mūsų pabėgėlių tarpe, kurie ir pargabena jas Lietuvon. Pirmutinis pradėjęs nau­joviškai eiles rašyti buvo B. Sruoga, Jo „Saulė ir Smiltys“ ne­praskambėjo be atbalsio. Butkų Juzė ir J. Tysliava ėmė B. Sruogą visom keturiom sekti. Kiek vėliau paskui juodu nuvažiavo S. Šemerys. Savo kairumu jis net pralenkė anuodu savo pranokėju. Palengvėl susidarė naujoviškų poetų būrys, kurs ir buvo susikū­ręs net savo organą, pavadintą „Keturi Vėjai“. Naujoviškumas virto mada, kuri patraukė savęsp net ir gabų, tik nenusistovėjusį klasiškos poezijos atstovą K. Binkį ir daugybę nebrendusių jaunų poetėlių, kurie dabar ir pripildo laikraščių skiltis savo naujoviš­kais kūriniais.

Prieš kalbėsiant atskirai apie žymesniuosius tos naujos poe­zijos atstovus, laikom savo pareiga bendrai apibūdint jų kūrybą. Pirmiausia jų žymė — tai  v a i k i š k a s   i š d y k a v i m a s. Išdykaujančiu vadinama toks vaikas, kurs nepaiso jokių draudimų, nesilaiko jokios tvarkos, nežiūri jokių įsakymų, bet daro ką tin­kamas, eina galvatrūkčiais, laužo, gadina kas jam pasipainioja, žodžiu sakant, kurs virsta mažu anarchistu. Į tokį vaiką išdykėlį ir panėši mūsų naujieji poetai. Jie laiko savo pareiga viską poezijoj aukštyn kojomis pastatyti. Poezijoj ikšiol gerbta ir branginta dailioji kūrinių forma, ritmas, rimas, eiliavimas, harmoningumas. Naujiems poetams visa tai persenę niekniekiai, mes­tini lauk. Na, jie viską ir svaido: ritmas lauk, rimas šalin, eilia­vimas — prietaras. O jei ir eiliuoja, tai daro tyčia pasityčiodami iš rimo taisyklių. Pav. nesenai teko skaityti garsiojo dabartinio bolševikų poeto Majakovskio straipsnį apie eiliavimą, kur jis įro­dinėja, kad rimai tokie kaip t r i e z v o s t   ir   r i e z v o s t, esą pasenę buržuiški, kad dabar naujame eiliavime žodžiui t r i e z v o s t tikriausis rimas būsiąs  v r i e zy v a j a s. Panašių rimų pilna ir mūsų poetų kūriniuose (pav. pas Tysliavą: g e r a d a r i s — b u l v a r a i,   t r a m v a j u s — k a r a v a n a s ir k.).

 

Dar didesnio išdykavimo rasime kūrinių turiny. Naujoviškas poetas nelaiko savo pareiga išreikšti savo mintį žmoniškai, jis tyčia tau ją iškraipys, sudarkys, padarys iš jos galvosukį, šposą ar kitaip su ja paišdykaus. Štai pavyzdžiai:

           
Padrioskėjo gyvatos varpas...
Sulūžo rykavimų kurčia sija.
Stebesių apiprunkšti vilko šuoliai išsitempę.
Ir jojo geležies šerių rudys kraujo putom šlapinas.

                                                S. Šemerys.

 
Arba štai pas Tysliavą:
 
Žydėjimo lemtis ir man jau netoli,­

Siela ne tam skraji, kad dulkėse vystų.

Jai tolio tolumos gludėjime išvyst

Reikės visų aušrų, dvi gimsianti gelmi...

 

Jei tas išdykavimas paliečia šventus daiktus, tai jis virsta nedovanotina blevizga, kaip pav. Tysliavos eilėrašty „Ponas Die­ve“; o jei jis įžeidžia doros jausmus — tai išeina šlykšti parnografija, kaip pav. Šemerio „Himne mergaitei“.

 

Antra naujų poetų žymė — tai jų b e g a l i n i s   s a v i m   p a s i t i k ė j i m a s  ir neapsakomai a u k š t a s   a p i e   s a v e   m a n y m a s. Sulipdę vieną kitą eilėraštį, jie mano be galo praturtinę poeziją ir užsipelnę iš tautos ar net iš žmonijos nemirybės vainiką. Pav. Tysliava savo eilėraštį „Poetas ir jūra“ pradeda šitokia apie save atestacija:

 
Labas, jūra!
Aš pirmutinis Lietuvos poeta.
Tu pirmutinė visame krašte..,
 
o baigia prašymu, kad Jūratė pasiųstų į Norvegiją gintaro paštą,
 
Te žino, kad pranašo Tysliavos kraštas
Ne Azija...
 

„P i r m u t i n i s   L i e t u v o s   p o e t a“,  „p r a n a š a s“ ir galas!

Neprasčiau mano apie save ir S. Šemerys. Štai kaip jis vaizduojas savogarbės likimą:

 

Paskui... Gal koks tikslus tyrėjas tolimiausiais amžiais

Šią mano knygą, kaip Tut-Anch-Amono kapą atdarys,

Ir nuodugniai kiekvieno posakio visas raides išaižęs:

Nusišypsos: „parašė Salys Šemerys“.
 

Nors toje „knygoj“ vos 30 nepilnų puslapių, ir nors joj nėr nė vieno doresnio „posakio“, tačiau S. Šemerys, mano nu­stebinęs ne tik šios dienos gentkartes. bet ir tolimiausias būsimąsias. Na, temano sau sveikas. Nieks jam to užginti negali. Bet vis dėlto abejotina, ar toji didybės manija išeis jam į sveikatą.

 

Tas pat pasakytina ir apie A. Rimydį. Nors jis teišleido vos pirmutinę savo eilėraščių knygelę, nedaug tedidesnę už Šemerio „Granatą“, tačiau rado reikalo įdėti ten šitokį atsiliepimą į savo tėvą:

 
Tėvai,
tu kuris Tytavėnuos ant 1/2 ha
svajoji lūšną statyti,
ar žinai?
tavo sūnus
pasaulį užsimanė atstatyti.
 

Užsimanymas, ką ir besakyti, gražus, tik darbas, tokia poe­zija paremtas, vargiai bau pavyks.

 

Trečioji bendra mūsų jaunų poetų ypatybė — tai  p a m ė g i m a s   s k r a j o t i   po pasaulį. Jie savo dainose atvirai tuo didžiuojas. Tysliava pav. sakosi turįs net tam tikrą žirgą:

 
Nežabotą žirgą vėją
dangumi pasibalnojau
ir, Sietynui sumirgėjus,
kad nujojau

tai nujojau. (Tolyn, 23).

 
K. Binkio žirgas skrajūnas yra taipgi vėjas:
 
Pasikinkęs jauną vėją,
Vėtrą šaunią apkabinęs,
Leidžiuos per padangių plynes
Su pavasariu lenktyniais.
Gulbės — kelią!
Gervės — kelią!
Debesų keliu didžiuoju
Aš važiuoju. (100 Pavas. 14).
 

St. Santvaras apie žirgus nemini, bet ir jis nuo kitų nenori atsilikti, mat, sakosi turįs sparnus:         ­

Tyliais rūkais, žvaigždžių takais,
Kaip angelas sparnus sumojęs
Į aukštuosius
Į kraštus dangaus.
Toliuosius ­
Aš skrendu, skrendu, skrendu!

 (Saulėtekis maldos 57 p.

 

Nuostabus minčių, žodžių ir formos panašumas verčia sta­tyti klausimą: ar nebus tik mūsų jauni poetai čia viens kitą sekę bei pamėgdžioję? Nes kitoniškai sunku tas panašumas išaiškinti.

 

Toliau ketvirta naujoviškų poetų savybė — tai  d e k a d e n t i z m a s. Padarę griežtą jų kūrinių statistiką, rastumėm; kad 5/6 bus dekadentiškai parašytos. Tasdekadentizmas vienur apsireiškia formoj, dekadentiškam eiliavime, dekadentiškais rimais; kitur dekadentiškam turiny, o dažniausiai ir turiny ir formoj. Tiesiog stebėtis tenka, lyginant jų dekadentizmą: jis pas visus vienodas, ­jokių individualių žymių neturįs.

 

Pagalios penktoji bendra mūsų poezijos savybė — tai jos  s m u l k u m a s. Visi jos rinkiniai plonučiukai, mažučiukai. Jokio platesnio užsimojimo, jokių ilgesnių poemų nauji poetai nesugeba parašyti. Atrodo, kad jų įkvėpimas greit išsenka, kad jų galvos ir širdys dažniausiai lieka bergždžios ir tuščios.

 

Po šių bendrų pastabų peržiūrėkim atskirai mūsų naujų poetų kūrybą, kiek ji pasireiškia atskirais eilėraščių rinkiniais. Pradėkim nuo J. Tysliavos.

 
III.
 

Jei žiūrėti laiko, tai jis priderėtų pavadinti ketvergis, nes su savo pirmuoju eilėraščių rinkiniu („Žaltvykšlės“) yr pasirodęs publikai tik 1922 metais. Bet mokėjimu autoreklamuotis jis prilygsta sukčiausiems Amerikos biznieriams.

 

Pamatęs, kad kritika jo „Žaltvykšles“ sutiko gana šaltokai, jis griebės kitokių priemonių sau keliui į garbę praskinti. Mindamas po kojų kritikų nuomonę, jis ėmė viešai pats reklamuotis ir skelbtis: „aš esu pirmas Lietuvos poetas“. Jo tikėtasi, kad minia yra kvaila, kad jai ką nori gali įkalbėti, reikia tik nuolat jai prie kiekvienos progos kalti tai į galvą. Tysliava tai ir darė. Visur jis lindo su savo „poezija“, ir su savo asmeniu, išnaudo­damas kiekvieną progą, kur tik galėjo, pasireklamuoti. Važiuoja pav. kai kurie mūsų veikėjai Rygon į lietuvių-latvių vienybės kongresą. Šit prisiplaka ir Tysliava, o jo draugas reporteris tuojau paleidžia žinutę, kad, girdi, į Rygos kongresą „yr išvažiavęs ir mūsą jaunas poetas Tysliava“. Rengiama poezijos vakaras. Šit ir Tysliava ten su savo kurioziškais eilėraščiais. Reporteris neužmiršta ir apie tai publikai pranešti. Tikslas pasiektas — Tysliavos vardas Lietuvoj pradeda būti žinomas. Bet mūsų poetui to negana. Reikia kad ir kiti apie jį išgirstų. Tam tikslui p. Tysliava suseina į pažintį su Kaune gyvenusiu ir rusiškai rašančiu poetu Škliaru. Šis supranta ko Tysliavai reik ir mielu noru išverčia vieną kitą jo kūrinį rusų kalbon. Reporteriai raportuoja, kad mūsų „jauno poeto Tysliavos eilėraščiai verčiami rusų kalbon“. Ši reklama atneša apčiuopiamų vaisių: atsiranda leidėjų Tyslia­vos eilėraščiams. To dėka išeina vienas paskui kitą keli jų rinkiniai („Traukinys“, „Nemuno rankose“, „Auksu lyta“, „Tolyn“. Kritika nurodo, kad P. Tysliava naujuose rinkiniuose spausdina eilėraščius iš senų leidinių ir kad nauji jo eilėraščiai nekiek teverti, tačiau reklama savo daro. Laimingas „jaunas poetas“ randa šelpėjų, keliauja Estijon ir Suomijon, o iš krikščioniškos valdžios gauna stipendiją, kuri duoda jam progos pasišvaistyti Berlyne ir atsidurti net Paryžiuj. Čia jam pavyksta sužavėti p. Milosz‘ą, kurs gerai nesupratęs dalyko, rašo jam naują reklamą. Žodžiu sakant, Tysliava yra vienatinis mūsų poetas, kurs sugebėjo poe­ziją bizniu paversti ir jos pasigaudamas savo vardą pasauly pagarsinti. Bet čia kyla kitas klausimas, ko verta toji jo poezija savo esmėje?

 

Kadangi žymią dalį jo eilėraščių („Žaltvykšlės“, „Trauki­nys“, „Auksu lyta“) mes jau esam kitur įvertinę, o „Nemuno rankose“ pakartota kūriniai iš„Žaltvykšlių“ ir „Traukinio“, tatai mums belieka supažindinti skaitytojas vien su pastaruoju Tysl­iavos poezijos rinkiniu „Tolyn“.

 

Teksto jame viso labo 40 nepilnų puslapių. O atskirų dalykų tik 7. Išleista jis šiemet.

Jo turinys — kelionės įspūdžiai, išsinešti iš Estijos, Suomijos, Berlyno ir Paryžiaus.

Prasideda rinkinys gana įmanomu eilėraščiu „Mano deimantas“. Jis skirtas „svetimų šalių mylimajai“ ir įkvėptas jūros liuliavimu, kaip tai matyti iš paties dainiaus žodžių:

 
Supa laivą tolyn,
mano laivą tolyn,
horizontuos ­—
lelijų lelijos.
O daugyn vis daugyn
nematytų vilnių
vakarinės padangės atlijo.
 
Jūros liuliavime dainius girdi tam tikrą dainą:
 
Skamba jūrų daina,
vakarinė daina.
Pakrašty ­—
mano pasakų rytas.
Ei skambėk ir aidėk,
mano laimė jauna! ­
Tau svajonių dangus atdarytas.
 

Sužavėtas šiomis tikrai maironiškai skambančiomis eilėmis, skaitytojas gali čia pamanyti, Tysliava tikrai virtęs poetu. Bet tai apgaulinga iliuzija. Savo tikrąjį veidą jis parodo tuojau sekančiame antrame eilėrašty „Horizontuos“. Tuose „horizontuos“ aibės visokių keistenybių: „horizontuos žuvėdra jūra“, „jūroj daug ž a l i ų   g ar s ų“ „horizontuose ugninės mergos žalių jūrų ž a l i ą   v ė j ą sau vilioja“, „horizontuose žirgai b a l t a i   ž v e n g i a“, horizontuose ir Tysliavos vardas esąs įrašytas. Visame tame poezijos nebėr, jos vietą yr užėmęs vien žalias, pamišęs futūrizmas.

 

„Gyvenimo sapne“ ir „Mano žirge“ forma vėl klasiška, bet turinys dekadentiškas. Kiek įmanomesnė „Elli“, nors ji ir nerimuota. Štai ir visa lirika.

 
Belieka nūn pažiūrėti Tysliavos dvi „poemi“ — „Berlyne ir Paryžiuj“.
 

Berlynui paskirta 9 nepilni puslapiai. Juose, žinoma, tega­lima pateikti vien trumpučiai kaleidoskopiški įspūdžiai. Jie sukas apie Berlyno restoranus, „untergrundą“, „Zoo“,„Tiergarteną“. Vienas kitas sąmojumas, kurį vokiečiai trumpai pavadintų „plump“, ir visas tos pirmosios „poemos“ turinys.

 

Bet didybės manija neapleidžia Tysliavos ir Berlyne. Aprašydamas, kaip ėjęs pro Siegesäulę, jis neapsiėjo susitiktai vokytei nepasigyręs.

 
Mano kojos
kai sparnai!
kai plasnoju —
virpa okeanai,
kai sustoju ­
rūksta kaminai,
o tarp kojų
Bismarko vaikai
man dainuoja „Deutschland über alles“.
Nusilenkit,
Brandenburgo vartai!
Monumentai,
nusiimkit kepures!
Unter den Linden einu aš
paskutinis iš prūsų giminės!
 

Ar Brandenburgo vartai paklausė Tysliavos komandos ir ar monumentai nusiėmė kepures prieš šį „paskutinį iš prūsų giminės“, poemoj nieko nepasakyta. Greičiausia bus sukeikę: prakeiktas, nepraustaburnis, suvalkiečio mužiko bernas! kur „Schutzmannai“, kad nenuveda jo į artimiausį „Zuchthausą“...

 

Bet Schutzmannai to keiksmo negirdėjo ir Tysliava nekliudomas galėjo švaistytis Berlyno gatvėmis ir stiprintis Berlyno restoranuose. Šie pastarieji mūsų poetui, matyt, gana patiko, nes jis juos mini ir vidury ir pabaigoj savo poemos:

 
Berlyno restoranai
vaišino mane,
o kelneriai mandagūs
kaip prancūzės...
 

Na, skaitytojai, sakykit, ar nepoetiškai aprašyta? Tik meldžiamieji, nemanykit, kad aš čia Tysliavą parodijuoju? Gink Dieve! Aš tik cituoju autentiškus jo „poemos“ žodžius.

Bet „Berlyne“ tai ne „Paryžiuj“. Šiam pastarajam Tysliava nepasigailėjo vietos, paskyrė ištisus 19 puslapių! Tai bent jau „poema“ nejuokais. Pasiklausykim tik:

 
Aš einu.
Su manim visur aplink
prancūzai.
Magazinai rodo liežuvius
man
nenorinčiam
nei pirkti, nei parduoti.
 

Nepaprastas dalykas: Paryžiuj visur aplink prancūzai! O štai toliau miesto judesio vaizdas:

 
Aš einu
Tūkstančiai žalių tramvajų
ir metro
bando apipiaut man
galvą,
kojas
ir rankas.
Na jau ne!
Nepaimsite manęs,
kultūringo barbaro
iš Suvalkijos lygumų.
 
Pamatęs Senos upę, poeta klausia:
 
Mielos vilnys,
ar pažįstate mane?
Aš paklydęs Nemuno laukų sūnus.
 
Vilnys, matyt, nepažino ir tylėdamos nuplaukė sau tolyn.

Prityręs šio nemandagumo iš Senos vilnių, poetas lipo į Eifelio bokštą ir iš ten žvilgtelėjęs į miestą sušuko:

 
O, ponedie!
Nejaugi tai Paryžius?
 

Nuvykęs Liuksemburgo sodan, suskaito ten 112 prancūzių ir pasako joms komplementą. Vakare eina į maskaradą, kur jį stebina:

 
marmuras,
veidrodžiai,
peizažai,
dailininkai,
poetai,
kekšės
ir žiopliai.
 
Čia jį pagauna abejojimas,
 
O gal ir aš žioplys?
Juk čia ateina
50.000 poetų,
kurių profesijų
nė velnias nesugaudys.
 

Vargšas, manė nustebinsiąs visą Paryžių savo poezija. O čia štai 50.000 poetų! Tai maskaradas mūsų poetui greit nusibosta ir jis sušunka:

 
“Išgelbėkit mane
iš kelnerių nasrų
iš prostitučių glėbio.
Gana jau bus egzotiško Paryžiaus
ir maskarado“!
 

Toks tai, trumpai suglaudus, yra šios „poemos“ turinys. Pažymėtini ir paskutiniai jos žodžiai:

 
baigiu šią savo radio poėmą!
Jos turinys ­—
jaunatvė nežebota;
jos vardas —
„T y s l i a v a   P a r y ž i u j“.
 

Ar gera, kad jaunystė „nežebota“, mūsų — dainius šio klau­simo nestato. Jis konstatuoja vien faktą, kuriuo, matyt, yra visai patenkintas.

 

Kad jis patenkintas, tai nenuostabu. Bet kad tąja „poema“ yr patenkinti ir kiti, kurie ją verčia svetimosna kalbosna ir ke­tina net atskirai išleisti, kaip ką gera, dėliai to tikrai tenka nu­stebti. Nes iš aukščiau gana gausių citatų, skaitytojai patys galėjo pigiai konstatuoti, kad visa ši „radio poema“ yratyriausia proza, tik sukapota šleivomis kreivomis eilėmis. Tokiomis eilė­mis lengva paversti bet koks rašinys, net ir aritmetikos vadovė­lis. Jei tai vadinama naujoviška poezija, tai reiškia, kad tikros poezijos jau nebėra. Ji paminta po kojų, išniekinta užmušta. To dėka, nebėr jau nė jokio skirtumo tarp poezijos ir prozos, lygiai kaip ir tarp poeto ir gatvės chuligano. Jei Paryžiuj imama tokia „poezija“ domėtis, tai skaudu, bet pigu suprasti. Mat pran­cūzų sostinė per savo ilgą kultūrišką gyvenimą yra mačius vi­sokią gražumų ir dyvų, tik nėr turėjus progos prisiveizėti, kaip Suvalkijos mužiko bernas įkaušęs skerečiojas ir savo meškiškas štukas rodo. Tysliava pasišovė patenkinti tą Paryžiaus žingeidumą, na, šis ir daro jam reklamą. Jei Tysliava ja džiaugias, tesidžiaugia. Lietuvoj, žmonės dar iš galvos nėr išsikraustę ir Tysliavos išdirbinių poezija nelaiko. Ir gerai daro, nes Tysliavos kūryboj nematyti jokio grožio ir jokios pažangos: jis vis dar tebejoja senai jau nusigyvenusiais pamišusio futurizmo ir pū­nančio dekadentizmo arkliukais ir nesiliauna krėtęs savo meškiškas „štukas“. Mūsų tauta, išauklėta harmoningų, ritmiškų liaudies dainų dvasioj, niekados nepamėgs jo šleivo, chaotiško iš bolševikiškos Rusijos atsinešto chuliganizmo poezijoj, virstančio vietomis (k. š. eilėrašty „Ponas Dieve“) šlykščiausia blevyz­ga. Krikščioniškoji kritika to jam niekados nedovanos.

 
IV.
 

Visas neigiamąsias Tysliavos kūrybos puses yr, lyg ką ge­ra, pasisavinęs ir net dešimteriopai padidinęs, kitas mūsų nau­jos poezijos atstovas S a l y s   Š e m e r y s. Jis tepasigarsino vos prieš dvejetą metų, išleisdamas savo pirmutinį eilėraščių rinkinį „Granata krūtinėj“, o šiemet pasireiškė ir antruoju, pavadintu „Liepsnosvaidis širdims deginti“.

Pirmame rinkiny tėra vos 16 eilėraščių. Ką gi čia mums pateikia jaunas poetas?

 

Pirmiausia duoda savęs charakteristiką, kad skaitytojas tikrai žinotų, kas yra Šemerys, ar bent kuo būsiąs. Pasirodo, kad jo norima būti nebetiko. Štai jo paties žodžiai:

 
...būsiu dirgsnių dinamitas
Liepsningoj kūno bomboj...
...iš pasaulinio chaoso rombo
Granatiškai iškritęs...

...aš būsiu sprogstanti širdies ekspliozija...

Aš būsiu svaigalas spartus... (3 p.).
 

Eilėraštis, iš kurio imtos šios citatos, pavadintas: „Pojūčių pokylio prožektorius“.

Kitame eilėrašty („Reliatybė“, suprask Reliatyvybė) jis de­dasi kraštutiniu reliatyvistu, netikinčiu, kad protu būtų galima prijoti „tiesos krantas“. Jo Credo trumpas:

 
Viskas čia yra reliatyvu.
 
O štai to Credo autentiškas paaiškinimas:
 
Yr doros vainikas ir paleistuvybėj,
Yr gražumo dailė ir purvuos,
Rasis melo ir grieščiausioje teisybėj,
O kai kas ir aromatą smarvėje suvuos. (24 p.)
 

Tuomi savo naujos tikybos išpažinimu mūsų poetas mano varąs „nevarytą ir šviežią vagą“ ir pasiryžęs už ją kentėti vi­sokius paniekinimus.

 

Ta naujoji vaga — tai atpalaidavimas poezijos nuo visų ją varžiusių dėsnių ir taisyklių, kitaip sakant, sukėlimas revoliu­cijos poezijoj ir apskritai gyvenime. Dėliai to dainius ir pasi­skelbia visų „laisvėjančių“— revoliucionierių talkininku šauk­damas:

 
Aš — laisvas jūsų būgnininkas, nes
Būgnuodamas be paliovos.
Šaukiu ir raginu minių minias
Prie mūs iškeltos vėliavos. (9)
 

To būgnavimo tikslas — „pramušt laikams erdves tikras“, „kovoti del naujos būties“. Galutinas tos kovos rezultatas:

 
Mum dausos bus šioj žemėje...
 
Kitaip sakant, įvyks socialistų skelbiamas „žemės rojus“.
 
Taip autoriui atrodo ateitis.
 

Bet dabartis, deja, visai nepateisina tos pranašystės; nes paties poeto pasakymu:

 
Pasaulis dega ir liepsnoja
Pasaulis lyg pratrūkusis ugnikalnis
Išsiveržė liepsnotom rankom.
Pasaulis virpa kaip vanduo,
Pasaulis ginklų skiepyte priskiepytas
Pastirusių grandinių ir vorų
Kaip potvynio pasaulis tvindoms. (14)
 

Norėdamas dar vaizdžiau tą pasaulio velnišką sūkurį nupiešti, autorius tašo savo „Baladę“. Štai jos pradžia:

 
Pykšt, pykšt, pykšt!
Triokšt, triokšt, triokšt!
Pokšt, pokšt, pokšt!
Liepsnų lūžtvėj
Chaoso karuselė čiūžt, čiūžt!
Ugnies žalčių dryžiai
Viską lyžt, lyžt!
Staiga
Visatos eiga
Kojom keberiokšt! (5)
 
O baigias ji šitaip:
 
Bet šlept
Netikėtai
Slidžiais dangaus murmulo parketais

Lietuvių Brastos, Versalio alksmo amuletai...

Alkanieji siaubai kąsneliu apsvaigę,
Capt, capt, capt!
Staigiai,
lr tikrai dienok
Slapt.
Erdvių sienos beįrą!

Ir naujausių žemės pojūčių parodoje žalioj.

Hoch!
Ura!
Valio! (7).
 

Šitokiu eiliavimu Šemerys bando parodyti savo originalumą. Pasakoms sekti gal jis ir tiktų, bet dainuot mūsų liaudis šitaip niekados nedainuoja. Taigi čia vėl ne poezija, tik Šemerio iš­dykavimas.

 

Jei tuo ir baigtųs, jis būtų galima dar jaunam poetui dovanoti. Bet, deja, pradėjęs išdykauti, jis nebesusivaldo ir pri­eina tiesiog chuliganiškos pornografijos. Jo „Himnas mergelei“ taip šlykštus, kad jo doram laikrašty net pakartoti negalima. Dvokia pornografija ir jo „Naktibalda". Tuo „naktibalda" esąs ne kas kitas, tik pats Šemerys. Nė kiek nerausdamas, jis pasakoja, kaip pamatęs mergą savo „akių vilyčias į krūčių kalvas besmeigęs“, kaip „rankai vadeles paleidęs“, kaip „bučinių grauž­tukais ją barstęs“...

            ­

Tai Šemerio „šviežia“, kitų nevaryta „vaga“. Jos jis nėmaž nesidrovi, anaiptol viešai išreiškia troškimą,

 

Kad mergos lieknaklubės, standžiakrūtės, skaisčiaveidės,

Prieš gulant nepamirštų paskaityt mane,

Įjaudintais glėbiais mane pašėliškai suskleidę,

Su manim degtų svaigiame, žėruojančiam sapne... (30)

 

Čia jau nebe poezija, tik su ja nieko bendra neturinti, tik­rai psichopatiškoji nimfomanija.

Ir tas dvasias paliegėlis, doros ir skaistybės neigėjas, drįsta šaukti:
 
Žeme, skaistėk
Pasauli, tapk grynas!
 

Gražus, nėr ką besakyti, doros mokytojas!.. Pornografijos pasigaudamas tikis suasketinsiąs žmones! Tiek apie Šemerio „Granatą“, kurią jis vadina savo pirmuoju „benefisu“, garsinamu joja „makaulės bosuojamu bugnu“.

            ­

Naujai išleistas jo „Liepsnosvaidis“ skiriasi nuo „Grana­tos“ tuo, kad jame nebėra pornografijos. Jos vietą čia užima patriotizmas. Lietuvos sargyba, Vilnius, Vytis, Geležinis vilkas, mūs tėvynei daromos skriaudos, tai yra dalykai, apie kuriuos Šemerys bando čia dainuoti. Bet dainuoja jis savo pamėgtuoju modern-dekadentišku, anarchistiškai futūristišku tonu. Turiny nematyt jokio gyvesnio jausmo, teskamba vien nenatūrali iškraipyta retorika, poezijos nei krislelio, vien gryna proza ir rezonavimas. Ypač tai pasakytina apie jo patriotiškus kūrinius. Tam įrodyti štai keletas citatų:

 
Tegu
Kalindamas snapu
Aršiausias
tau nertėja baltasis Varšuvos erelis.
Ir prieš mus
sau šiaušias
ir tankais
pavergt mus kelias...

Tegu, kad ir slogučiai mūsų žemę siaučia.

Vienok nors prieš visų galybių norą
Atrėmę smagenis kaip iešmus
Mes norim savarankiai,
Sukaupę Lietuvos aistringą orą
Ir savo plečiamaisiais plaučiais
Dusuot laisviau.
Ei, Savarankiai, jau
Žygiuokim savarankiškiau
Ir savarankiškiau!
 

Taip prasideda „Savarankiškumo maršas“. Geri čia nebent „plečiamieji plaučiai“ ir „atremti smagens kaip iešmai“, bet ir tai vien parodijai.

 
„Nuostabiuose nuotykiuose“ Šemerys šaukia:
 
Veltui svajonių sąmokslų sapnai —
Nesustabdys jau niekas amžinai
Likimo ėjime

Jo (vyties) lekiančio žingsniu sparčiuoju...

Tikėkite manim —:
Mums greitai Vilniuj švyturiuos
Aušra pavasarėjančiom ugnim.
 

Bet visa taip yra vien aiškūs prisiminimai Maironies „Litvomanas“ ir „Vilnius“.

 

Dėl buvimo yra ir pas Šemerį eilės „Vilniaus miestui“, kur randame šitokį atsiliepimą:

           
Gedimino kalno mieste!

Savo ilgesio bokšto ranka į tave ištiesę

Mes neleisim nurimti pasauliui.
 

Čia vėl mintis gyvai paimta iš P. Vaičiūno žinomos dainos „Mes be Vilniaus nenurimsim“. Šemerio tėra čia vien tik futūristiškos „ilgesio bokšto rankos“, kurios geros taipgi nebent parodijai.

 

„Vilktaky“ bandyta atvaizduoti vilku virtusio žmogaus psi­chika, bet, žinoma, atvaizduoti tai, ko nėra ir nebuvo, nieks negali. Neįstengė to įmanomai padaryti nė Šemerys.

 

Iš įmanomesnių eilėraščių galima nurodyti nebent „Vėlimas (?) Svečias“, „Daina“ ir „Saulėjant“, nes tie dalykai yra sukurti liaudies dainų dvasioj. Ne peiktinas ir himnas „Veni Creator Spiritus“, kur autorius prašo šv. Dvasios padaryti, kad visi mes būtumėm gyvi ir galėtumėm

 
Skurde surasti slėptą lobį
Tamsoj šviesos išvysti kibirkštį
 
ir patekti „į skaistybės bokštą“.
 
Tuo badu turinio atžvilgiu „Liepsnosvaidis“ yra kiek ge­rėlesnis už „Granatą“, bet forma ta pati, šemeriškai dekaden­tiška ir todėl jo poezija lieka neskani, nepaskaitoma, jokio es­tetiško pasigėrėjimo neteikianti. Tiesa, doc. Tumas rašė „Lietuvy“, kad Šemerys „Liepsnosvaidys“ yr „Gerokai aukštyn pašo­kėjęs“ ir „mintingas“. Bet po teisybei, jokio ten „pašokėjimo“ nėra, nes ir kaip jis galėjo „pašokėti“, dėdamas ton antron kny­gelėn eilėraščių parašytų 1919 — 1924 m., taigi prieš jo „Gra­natai“ pasirodant. O ir jo „mintingumas“ tėra senoviškas de­kadentiškas, taigi labai problematiškos vertės. Jeigu jame ir būtų kiek talento, vis tiek jis nueis niekais, nes dekadentizmas lyg siaubūnas devyngalvis suėda net kur kas didesnius talentus. Taigi ir nėra vilties, kad Šemerys ateity ką geresnio sukurtų. Jo, matyt, gimta su iškraipyta, kuprota dvasia, per tai ir visa ką jis kuria, išeina iškraipyta, surazgyta chaotiška (2). Laukti iš jo ko gera, kas gražu ir harmoninga, tuščias darbas. Tai vis tiek, ką laukti „iš verbos grūšių“. Duok Dieve, kad aš čia klys­čiau. Duok, Dieve, Šemeriui savo tikrai gražiais kūriniais mane sugėdinti. Bet aš, deja, to sugėdinimo, turbūt, nesusilauksiu.

22.IX.26. Kaune.
 
„Židinys“, 1926 IV
Kalba autentiška

Pradžia. Skaityti toliau.