tekstai.lt

Adomas Jakštas. Dekadentizmas ir jo atstovai mūsų poezijoj (Židinys, 1926) (2)


b_97_118_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_reklama_adomas_jakstas.jpgTęsinys. Skaityti pradžią.

V.

 

K. Binkis, kaip jau minėjau, pradžioj nebuvo dekadentas. Jis savo „Eilėraščiuose“ yr davęs tiktai gražių dalykų. Bet kadangi yr gimęs su dideliu palinkimu į išdykavimą, (žiūr. jo autobiografiją „Vainikuose“), tatai pastaruoju laiku nuėjo Tysliavos ir Šemerio keliais. Jo paties žodžiais:

 

Matyt liga pristojo chroniška

Ir nieko čia nebepadarysi,

 

nes

 

Bendrai pasiutimas eina visuotinis.

 

Šios citatos yra paimtos iš pastarojo K. Binkio eilėraščių rinkinio išleisto šiemet vardu „100 Pavasarių“.

 

K. Binkis stengiasi čia išaiškinti, del ko perėjęs dekadentų pusėn. Mat, klasiškoji poezija, kaipo neleidžianti išdykauti, jam pasirodė pasenusi, o jis jaučias jaunas, linkęs visokius šposus krėsti. Štai jo paties žodžiai:

 

Ne mums pataikaut nabašninkų manijai

Ir svarstyti poezijos mirusius atomus,

Metam „sudiev“ sušukuotai kompanijai

Ir žengiam jauni į gyvenimo platumas (38).

 

Vadinas, metama lauk šukos, kaipo senos kultūros padaras ir bevelijama išdykauti suveltplaukiais, nes taip patogiau! Gal būt, neginčijam. Bet kuo skirsis tų jaunų išdykautojų poezija nuo klasiškos? Gi štai kuo:

 

Tai ne menas čiauškėti putpele,

lr gulbes ir meilę seilinti rašalu.

Imame žodį ir koja, kaip futbolą

Sviedžiame kur į dangaus pašalį.           


Laikantis griežtai tų žodžių, tektų prieiti išvada, kad nau­joji poezija bus kuriama ne rankomis, tik kojomis...

 

Su šia poezija jaunieji kviečiami išeiti „į gatvę, į laisvę alėjų“ Binkis skelbiasi tos naujos poezijos pranašu.

 

Bet kadangi jis turi talentą, tai jam dekadentiškai rašyti vis del to nevyksta. Dažniausiai iš po jo plunksnos išeina visai žmoniški dalykai. Pav. kad ir jo „Vėjavaikiškas vejas“:


Vėjas atprunkščia iš Baltijos

Siusdamas, siausdamas,

Šliauždamas, lauždamas

Vejamas, gaudomas...

Ei tai valia, tai valia, tai valia.

Milionas valių.

Nesušvilps — negaliu. ­

Nei krypties, nei kelių,

Kur pasuks — te valia. (9).

 

Vėjo išdykavimas atvaizduota čia visai įmanomai.

 

Tas pat pasakytina ir apie kitą panašų eilėraštį:

 

Vasaris vėjas kamuoliais

Per mišką ritas

Varsų albumą tuoj atskleis

Gegužio rytas.

Prieš rytą miškas užverstas šešėliais.

Sumišę melsvos akvarelės

Su purvinais laužų dažais.

Aprėžtos laužytais ruožais

Neaiškios piramydos, prizmos...

Mąstai nustebęs ir grąžais: ­

Ar miškas čia, ar futūrizmas?            .

 

Kitur, k. š. „Vokiškas pavasaris“, „Duonelaitiškas“ randas lengvučio jumoro.

Vėl gi ligonio karštligėj kliedėjimai („40°C.“), atvaizduota gan realistiškai ir panašiai į tiesą. Lengvapėdiškai šaržuotas tik galas: 


Kai keturiasdešimt, tai žmogui nepaprastas ūpas. 

Žmogus nebegirdi, kad ore perkūnija.

Žmogui taip daug vidujinės potencijos,

Kad noris greičiau tik su giltine baigti konvencijas 

Ir daryti su pragaru amžiną uniją.

 

Nelinkime jos poetui. Ne be to, kad ne būtų pas Binkį ir visai nevykusių dalykų.

Čion pridera „Salem Aleikum“, „Pranašas“, o ypač „Augnelijų arija“. Ji prasideda šiaip:

 

Mūsų žemė jauna dar.

Bus ir pas mus Eldorado

Aldorijo adrijo ada.

 

Toji beprasmė „Aldorijo adrijo ada“ kitose strofose visaip ­kraipoma ir keičiama. Šitoki „arija“ tinka dainuoti nebent pa­mišėliams bei nusigėrusiems „iki velniūkščių“Be to ji ir neoriginališka, nes yra pamėgdžiojimas panašių bolševikiškos poe­zijos šedevrų.

Suglaudus visa, kas aukščiau pasakyta, gaunama išvada, kad nors Binkis ir yra prisidėjęs „Keturių vėjų“ draugijon ir bando varyti dekadentizmo vagą, bet tikru dekadentu jis nėra; jo talentas sutrauko dekadentizmo skraistę ir gamina dalykų ar­timų klasiškai poezijai, kurie miela paskaityti. Ir mums rodos, tikru dekadentu jis niekad nebus, nežiūrint visų jo simpatijų naujoviškai poezijai.

 

VI.

 

Apie A. Rimydžio „Knygą be vardo“ Vaižgantas atsiliepė labai neigiamai. Mat, jis stengės „pagauti bent vieną stiprią mintį — ir nepagavęs“. Dėliai to ir išbarė leidėją, kam imąs du litu, „nieko“ už tai neduodamas. Šitoks kritiko kietumas mums visai nesuprantamas. Nes Rimydis juk yra visai toks pat deka­dentas poetas, kaip Tysliava ar Šemerys. Ir eiliavimo maniera, ir minčių chaotiškumu ir savo didybės manija jis visai prilygsta aniem dviem mūsų dekadentizmo šulam. Jei, Vaižganto išmany­mu, tas yra užsistotinas poetas, kas turi „daug drąsos ir daug origi­nalumo“, tai tudviejų ypatybių Rimydis turi daugiau neg reikia. Jei Vaižgantui Šemerys atrodo drąsus del to, kad sušunka: „žeme, skaistėk, pasauli, būk grynas“, tai Rimydis su savo užsimanymu „pasaulį atstatyti“ yra šimtą kartų drąsesnis. Jei Šemerys yra „originalus“, del to, kad išrado „ilgesio bokštą“ su dviem iš­ties tom rankom, tai Rimydis dar originalesnis, nes yr išradęs „ilgesio blakę“ su šešiom kojom. Jei Šemerys savo ekskursijoms į poezijos sritį tur „nežebotą vėją“, tai Rimydis moka ne­prasčiau pajojėti ant savo „minties žemaituko“. O gi „ašarų kompresai“, „ateities pažas“, „laiko kepalas“, „burnos radio“ ar neužteiktinai įrodo Rimydžio „originalumą“.

 

Pramatydamas kritikų priekaištus, jaunas poetas iš anksto yr apsidraudęs ar pateikęs savo atsaką:

 

Sakot, jokia poezija,

ir — bolševikas — man nukrinta.

O aš sakau:

čia ne herezija,

čia kaip iš rašto švento.

Maironi, Jakštai, Putinai,

jei jūs poetai, ­

tai įsižiūrėję,

į kur žemė kiūtina

kitaip gyvenimą sutaksuokit!

Ir anuomet gudrus Homeras

dabar vėpsotų.

Čia ne Ilijada,

ne Odisėja.

čia XX amžiaus reforma

sėklą sėja. (13).

 

Iš tolimesnio teksto sužinom, kad autorius yra irgi ne bet kas, kad jis žinąs, „kur baigiasi darbininkas ir kur prasideda buožė“, kad „nepasirašęs“ jokių hymanso projektų, kad esąs „Vargo Mistros vaikas, klapčius, sakramentus savo rankoje laikęs, var­pinės karalius“. Prieš visus šiuos garbės titulus, kaip gi bIanksta Šemerio pasididžiavimai. Be to Rimydis tur auditorija 3.000.000 klausytojų, „čiaudąs į visokias tautų sąjungas“ ir duodąs įsakymą:

 

Žmogau,

visagalis žemės šoferi,

pasuk truputį kairėn

pasaulio profilį! (19).

 

Teranda Vaižgantas pas Šemerį ką panašu! Net ir pas Tysliavą neras.

           

Ir kas do minties gilumas: „pasuk truputį kairėn“. Ne  d e š i n ė n,    i r    n e    p e r    d a u g   k a i r ė n, tik truputį... Nebent apsnūdęs buvo Vaižgantas, jei tokią gilią mintį pražiopsojo!

Arba kuo negera, dekadentišku mastu matuojant, kad ir „Gelžkelio stotis“:

 

Gyvenimo stoty keleivių kamšatis.

Čia iškabinti tikslūs traukinių tvarkaraščiai 

Iš anksto

Į praeitį

Ir ateitį.

Kai traukinys atūžia geležiniam prakaite­ — 

Aš išeinu su vargo bagažu peronan.

Nesiskiria.

Nepasilieka tie atminimai apie duoną:

Vis kepalai ir kepalai —

Pailgi apvalaini...

Norėtumei bent duonkepį sutikti,

Bent išbučiuoti jo laimingą ainį.

O čia

Nelaukia mašinistai atminimų pabaigos:

Sušvilps,

Sustaugs,

Supūs sirenų choras...

Ir tunelin įlindęs,

Kaip į žemės ausį,

Tik pajausi

Kad dūšia simaforais jau

Žaliais ir raudonais,

Pražydus. (24).

 

„Geležinis prakaitas“ visai puikus, tik „kepalai ir kepalai“ labai primena Tysliavos „Dainą apie duoną“ ir  s e m a f o r a i  be reikalo iškreipti  į   s i m a f o r u s.

 

Yra pas Rimydį ir truputis blevizgos; nes savo eilėraštin „Nuo antros valandos iki ketvirtai“ jis yr įdėjęs ir šitokį ketureilį:

 

Ir tyloje įprakaitėjusioje

Kristus

Sako morfinistam pranašystę

Dėliai nakties praėjusios.

 

Ir kiek toliau:

 

Nagi parodyk pasą,

Dieve barzdotas (42).

 

Vadinas, visai kaip pas Tysliavą. Taigi be reikalo Vaižgantas yr nuplėšęs Rimydžiui garbę: tas poetas yra tikrų tik­riausis Tysliavos ir Šemerio brolis.

 

Pas visus tris juos tas pat juk dekadentiškumas kūrinių turiny ir formoj, tas pat anarchistiškas išdykavimas kūryboj, tas pat chuliganiškumas apsiėjime su tuo, kas kitiems brangu ir šventa. Kas yr viename jų, tas pat ir dviejuose likusiuose; skir­tumas tik laipsny. Savo esmėj jie panašūs į vienas antrą kaip lašas i lašą, taip pat ir jų kūryba. Artistiškos ir estetiškos vertės visų jų „poezija“ neturi jokios. Ji tetinka vien kaipo temai parodijoms ir satyrai. Ir ji to jau susilaukė.

 

VII.

 

Dekadentizmas mūsų poezijoj teisingu Binkio pasakymu — tai „liga chroniška“. Dar teisingiau bus pasakius — tai bjau­rus piktšašis, darkąs šventą poezijos veido grožį. Kęsti toliau toji bjaurybė nebegalima. Ji reikia būtinai pašalinti. Pirmoji priemonė tai pašiepimas. Servantes savo Don Kichotu yra sėkmingai užmušęs visus anos gadynės kvailus riteriškus romanus. Šių dienų dekadentizmas poezijoj užmušti daug sunkiau. Bet bandymų netrūksta. Pirmutinis, kuris tą sveikintiną darbą pra­dėjo, yra T i l v y t i s. Jo šiemet išleistoji „radio poema“ vardu „3 Grenadieriai“ verta kuo plačiausiai paskleisti. Ši poema susi­deda iš trijų „giesmių“: 1. Arimuos, 2. Tolyn, 3. Krakoviakas. Pirmojoj pašiepiama F. Kiršos „Suverstos vagos“, antrojoj Tys­liavos „Tolyn“, trečiojoj J. Herbačauskio poetiškoji kūryba. Kadangi naujausi J. Herbačauskio kūriniai tebeguli dar rankrašty, o F. Kirša, bent savo eilėraščių forma, nėra dekadentas, tatai mes čia duosim vien Tysliavos kūrybos parodijų. Štai pav. kaip Tilvyčio sutravestuota anksčiau minėtas Tysliavos „Mano deimantas“:

 

Helsinkio vėjau, tolyn, tolyn,

aukštyn, žemyn

rytuos, pietuos;

Helsinkio vėjuj supuos, supuos.

Helsinkio vėjau, ar tu girdėjai

Lietuvos kraštą — poetų šalį;

aš ten karalius,

Helsinkio vėjau!

 

Kiek aš dainuškų tenai pasėjau,

Kaip suvaikėjau,

Helsinkio vėjau.

Helsinkio vėjau tolyn, tolyn!..

 

Grįžtu tėvynėn

Helsinkio vėjau;

rytoj Berlynan pasižadėjau:

penkias maniškas sau įsidėjau,

Helsinkio vėjau!

Tolyn, tolyn

aukštyn, žemyn

rytuos, pietuos,

Helsinkio vėjus vejuos, vejuos...

 

Pašiepta neblogai, gaila tik kad satyros objektu pasirinkta eilėraštis šiek tiek įmanomesnis. Mums tiesiog nuostabu; kaip Tilvytis nepatėmijo sekančio eilėraščio „Horizontuos“, kurs buvo daug labiau vertas suparodijuoti.

            .

Kur kas labiau vykusi poemos, Paryžiuj travestacija. Štai keletas ištraukų iš jos:

 

Mylimoji Sena,

jei tu pažįsti kartais, Nemuną.

nuplauki greit,

praneški jam,

kad Tysliava Paryžiuje paklydo...

Kioskai,

vežikai,

chuliganai

kekšės,

Tysliava...

Ei gerbiamieji fransų žmonės,

aš didelis poet a,

esu keturių vėjų kurjeris,

esu keturių tomų autorius,

esu keturių metų vaikas...

Paryžiuj — Eifelis, taxi

Lietuva,

Tysliava.

Gal norit atestato­ —

štai spiaunu tūkstantį egzempliorių „Tolyn“,

štai mano ranka, vyrai!  

...tik duokit man duonos;

kad žinotumėt, kaip aš ją myliu

ir kokioms iliuzijomis kaišausi...

 

Satyra, pašiepimas kovoje sudekadentizmu poezijoj prie­monė nebloga. Bet vienos satyros neužtenka. Daugiau nusverti čia galėtų rimta ir griežta kritika. Deja, dekadentizmo nė vie­nas mūsų kritikas nėr ėmęs nagan kaip reikiant.

 

Tiesa, kai Šemerys: savo „Granatoj“ buvo peržengęs visas padorumo ribas ir savo „Himne mergaitei“ priėjęs šlykščiausios pornografijos, mūsų kritikai buvo sukrutę ir pasmerkę tokią iš­tvirkusią poeziją. Bet ir prieš šį teisingą pasmerkimą tuojau rados protestų ir tai net iš ten, iš kur mažiausia buvo galima tikėtis, būtent iš doc. kan. J. Tumo. Dalykas keistas, bet leng­vai išaiškinamas. Mat, pasirodė, kad Šemerys esąs universitete Tumo mylimiausis klausytojas. Pagautas tos meilės gerb. do­centas, metęs į šalį visus katalikiškos estetikos ir kritikos prin­cipus, šoko savo beniaminuko ginti (3). Tam tikslui ėmė įrodinėti, kad Šemery esama nepaprastos drąsos ir daug originalu­mo, ko „seklieji recenzentai — vaikėzai“ nepastebėję ir tinka­mai neįvertinę. Tai neteisybei atitaisyti Tumas imasi Šemerio „Granatos“ grožybes savo gilios kritikos šviesa nušviesti. Še­merio originalumui įvykdyti cituoja tarp kitko net ir tokius tei­gimus kaip­ —

 

Yr doros vainikas ir paleistuvybėj

Yr gražumo dailė ir purvuos

Rasis melo ir griežčiausioje teisybėj,..
 

apleidęs tik pamatinę Šemerio tezę:

 

Viskas čia yra reliatyvu.

 

Kaip drąsos pavyzdį, gerb. virškritikas imasi toliau analizuoti pornografiškąjį „Himną mergelei“ cituodamas šlykščiausias jo vietas. Tai padaręs, velkas filosofo togą irstato rimtai klausimą: „ar tokios raštų ištraukos tinka į chrestomatijas „V na­zidanije junošestvu“? Ir atsako: „Davatka ir šiaip jau gėdingas žmogus, tai perskaitęs, apsišlakstys švęstu vandeniu. O ir šiaip jau padarus žmogus nusispiaus“. Kan. Tumas ne davatka, taigi švęstu vandeniu nesišlaksto ir net nenusispiauja, tiktai profeso­riškai pareiškia: „Čia tegali būti klausimas, ar gašlumas išreikš­tas stipriai“. O kadangi „del to negali būti dviejų nuomonių“ tatai doc. Tumas tą stiprų gašlumo išreiškimą nė kiek nedvejo­damas skelbia „technikos žvilgsniu“ p l i u s u. Šiam savo įsiti­kinimui pateisinti jis remias šiuo „filosofišku“ argumentu: „Se­niau mergelė būdavo poezijos žiedu, dabar ji dažnai esti vy­riško gašlumo objektu. Tatai „sykį mergelė paimta nebe seno­viniu būdu, tai tam išreikšti valia imtis ir atatinkamų priemo­nių“. Šemerys „pavartojo tas priemones sąmoningai“, tatai jis ir nekaltas avinėlis. „Jis negali būti cinikas, nei turėti noro platinti cinizmą“. „Jis, kurs pasakė „žeme, skaistėk“, nėra toks, kokia jo kalba. Jei jis ir parašė gašlų „Himną mergelei“ tai nebuvo jo bloga valia, tik kilnus noras „Dievodirvoje šviežias vagas varyti“ . Vadinas, nekaltas, skaistus, kaip šv. Aloyzas ir tiek!

 

Recenzuodami aukščiau Šemerio „Granatą“ mes citatomis esam parodę, kad pornografijos esama ne tik „Himne mergelei“, bet ir „Naktibaldoj“ ir „Amen“. Taigi skaitytojai patys gali įsitikinti, kad visa doc. Tumo Šemerio apologija yra gryna sofis­tika. Iš to, kad mergelė virsta vyriškogašlumo objektu, visai neplaukia išvada, kad valia vartoti priemonės tam gašlumui stip­riai atvaizduoti. Rašto darbas yra toks pat  a c t u s   h u m a n u s, kaip ir kiti darbai, todėl ir turi būti tvarkomas moralybės dės­niais. Gašlumo klausime moralybės dėsnis trumpas: N e c   n o ­m i n e t u r   i n v o b i s. Jis suformuluotas Šv. Povilo ir randas Naujam Įstatyme. Ir mums nuostabu, kad doc. Tumas rašo taip, lyg kad būtų apie tą dėsnį nieko negirdėjęs, ar manytų jį šian­dieną jau nebeturint galios, ar pagalios laikytų poeziją dievekliu, kuriam valia ir skaistybė aukoti.

 

Meilė, užtarimas yra geras daiktas, bet be jų yra ir tiesa ir doros principai, kaipo gyvenimo reguliatoriai. Tai yra jau su­pratę senovės žmonės, iš kurių ir turime žinomą patarlę: a m i ­c u s   P l a t o,   s e d   m a g i s   a m i c a   v e r i t a s. Del atskiro žmo­gaus ir net del visos tautos nevalia tiesa paminti po kojų. Deja, Šemerio „Granatos“ klausime doc. Tumas yr pasielgęs visai atvirkščiai. Tiesa, v e r i t a s  jam  a m i c a, bet  m a g i s   a m i c u s Šemerys. Čia tiesiog kažkoks liguistas, protą aptemdąs doc. Tumo įsimylėjimas! Kiek tik teko skaityti „Granatos“ kritikų, visur teisingai buvo pažymėtos jos neigiamos ypatybės. Net ir tokia Puidienė, vadinanti save bedieve, laikė savo pareiga pa­smerkti Šemerio pornografiją. Vienas tik d o c. T u m a s,  k r i k š č i o n i s,  k a t a l i k a s,  k u n i g a s  ir  k a n a u n i n k a s yr už­sispyręs viską Šemeriui dovanoti ir, pro forma pabaręs, jį ištei­sinti ir apginti.(4) Maža to, jis Šemerį tiesiog į „pranašus“ kelia ir tai ne bet kokius, tik pačius „kilniuosius“. „Tas pranašas — ir jokiam čia pajuokimui nėra vietos“, pareiškia kategoriškai gerb. docentas. Ir kad nebūtų čia jokio abejojimo, tą „pranašo“ titulą tris syk pabrėždamas pakartoja.

 

Na, su gerb. Tumu sunkus dalykas. Seniau jis buvo pamė­gęs atskiroms literatūros sritims „karaliukus“ davinėti, taigi ne­nuostabu, kad dabar, praplėtęs savo profesiją, ima poezijai pra­našus fabrikuoti. Dėl „karaliukų“ mes neprotestavome, nes jie buvo įmanomi. Bet kad gerb. „Pragiedrulių“ autorius in poezijos pranašus bruka mums studentėlį vaikėzą su neaiškiu moraliu veidu, ir labai problematišku talentu, prieš tai laikome savo pa­reiga pakelti viešą ir griežtą protestą. Nes tas naujai nukaltas pranašas, kad ir nėr įdėjęs savo naujan „Liepsnosvaidin“ por­nografijos, bet ir nėr parodęs jokio savo talento paūgėjimo. Kaip pirmiau, taip ir čia jis yra tas pats dvasios kuprelis, todėl ir visa, kas iš po jo plunksnos išeina, turi žymių nesveikumo, kuprotumo, kreivumo ir biaurumo. Žmogus, kurs galėjo parašyti:

 

Sulūžo rykavimų kurčia sija.

Stebesių apiprunkšti vilko šuoliai išsitempę,

Ir jojo geležies šerių rūdys kraujo putom šlapinas...


yra aiškiai turįs dvasios ligą ir nieko kas harmoninga ir gražu nesugebės parašyti.

Skaitytojai, gal savy paabejos, begu reikėjo čia tiek daug rašyti apie Tumo pranašu paverstąjį Šemerį ir šio jau užmirštąją „Granatą“. Tokiems aš turiu štai ką pasakyti. Sykį parašyti žodžiai nedingsta. Jie kaip augalų sėklos skraido — v e r b a   v o l a n t. Beskraidydami jie nusileidžia žmonių galvosna ir ten paleidžia savo diegus. Juo labiau tai tinka kan. Tumo raštams. Jis pasižymi tuo, kad labai brangina kiekvieną savo parašytą žodį. Turėdamas tą gerąją ypatybę, jis stropiai rankioja savo raštus ir leidžia juos atskirais tomais. Taigi ir jo pagailėtinas straipsnis apie Šemerio „Granatą“ („Mūsų naujaautoriai“ — „Lietuvy“ 1924 m. 1 ir 2 n-riuos), patekęs jo raštų rinkinin, gali plačiai pasklisti mūsų visuomenėje. O kadangi kan. Tumą ypatingai myli jaunimas, tatai yr rimto pavojaus, kad šis Tumo išgarbintas pranašas nepatrauktų paskui save daug jaunų sekėjų ir neišmokytų juos įvairių „Himnų mergelei“ ir kitų panašių savo kūrybos gražumynų. Norėdami tai blogybei už akių užbėgti, mes ir laikėme savo pareiga demaskuoti tą naująjį pseudopranašą ir drauge nurodyti aną pagailėtiną, visuomenę biauriai klaidinantį ir todėl nedovanotiną kan. Tumo išsišokimą tame dalyke. Tan išsišokiman pastūmėjo jį ne protas, ne galva, tik jo per gera ir per minkšta širdis. Kur širdis nesikiša, ten jo sprendimas būna blai­vus ir sveikas, kaip šit A. Rimydžio kūrybos įvertinime.

 

Kaip jau aukščiau esam įrodę, Rimydis turi tiek pat talento, drąsos ir originalumo, kiek ir Šemerys; abudu juodu yra vienas antram visai lygiu dekadentu. Tuo tarpu doc. Tumas vieną iš­kelia, į padanges, o antrą nuliu laiko. Čia jau aiškiausia ne­teisybė. Nes jei Šemerys „pranašas“ tai ir visai jam lygus Rimydis reiktų pripažinti tokiu pat „pranašu“; o jei Rimydis poezijoj nulis, tai piIniausia nulis bus ir Šemerys. To reikalauja griežtoji logika ir teisybė.            .

Ir taip be abejo ir būtų buvę, jei minkšta kan. Tumo šir­dis nebūtų aptemdžius jo proto. Širdies klaidos paprastai lengviau žmonių dovanojamos. Gali būt kad ir doc. Tumui bus čia visuomenės dovanota, bet kritikos pareiga būti kietai, nežiūrėti asmenų ir neleisti, kad tiesa kieno nors, kad ir labai mylimo žmogaus, būtų žeidžiama. Tai ir buvo viena iš priežasčių, dėl kurios ir parašyta šis straipsnis.

           

VII.

 

Supažindinę skaitytoją su mūsų dekadentiškąja poezija ir jos kūrėjais, tariamės būsią ne pro šalį nurodžius dekadentiškų veikalų leidėjus.

           

Kaip jau esam minėję, prieš porą metų mūsų modernieji rašytojai buvo susispietę į „Keturių Vėjų“ leidimo draugiją. Bet toji draugija išleidus 1924 m. Šemerio „Granatą“ nutilo ir jokio tolesnio veikimo nebeparodo.

 

Jos vietą, kaipo dekadentiškos poezijos leidėjas ir skleidė­jas, yra dabar užėmęs mums arčiau nežinomas Pr. Stiklius. Jo ikšiol išleista: Tysliavos — „Nemuno rankose“, „Auksu lyta“, „Tolyn“; Binkio — „100 Pavasarių“; Šemerio — „Liepsnosvai­dis“. Tuo būdu jis yra dabar vyriausis dekadentiškos poezijos tiekėjas.

 

Sunku tikėti, kad jis tiek knygelių biltų išleidęs ir tiek kapitalo josna sukišęs vien iš didelio dekadentiškos poezijos pa­mėgimo, ar iš karšto noro dekadentiško mecenato garbę užsipelnyti. Šitokia garbė šiandiena būtų per brangi. Taigi tenka manyti, kad Pr. Stikliaus išleistieji naujoviškos poezijos eilėraš­čių rinkiniai, yra perkami ir net duoda jam ne blogo pelno.

 

O jei taip yra, tai čia tuo dalyku turėtų susidomėti tiek mūsų katalikai poetai, tiek ir katalikiškos knygų leidimo firmos. Katalikai poetai turėtų parinkti gražiausių savo poetiškų kūrinių, o katalikai leidėjai — juos dailiai išleisti. Nes ar to mes norim, ar ne, praktika parodo, kad ne viena duona gyvuoja tauta, o ypač jos jaunimas. Kad ir kažkaip poezijai nesimpatizuotumėm, nieko čia nepadarysim: jauni žmonės ieško grožio, dailės, poezijos. Musų pareiga tą jų troškimą patenkinti. Jei dabar mūs jaunimas griebias dekadentiškos poezijos erzaco ir juo gadina sau skonį, tai daugiausia dėlto, kad neranda savo tikrai katalikiškos poezijos.

 

Mūsų ateitininkams čia atsidaro plati dirva. Pasiryžę „viską atnaujinti Kristuje“, teneužmiršta atnaujint ir poezijos. Iš laiks nuo laiko „Pavasary“, „Ateity“, „Židiny“ gana gausiai pasirodančių eilėraščių, tarp kurių yra nemaža gana dailių, aišku, kad mūsų katalikiškame jaunime netrūksta ir poetiškų talentų. Bet jų kūriniai, išmėtyti po laikraščius, užsimiršta ir dingsta. Reikėtų tat, kad kas gražesniuosius dalykus krūvon surinktų ir suradęs katalikiškąjį leidėją, paleistų atskiromis knygelėmis. Tuo būdu kilni, daili, ir tikra poezija galėtų pasklisti po visą Lietuvą. Ji sužadintų ir nevieną naują katalikiškąjį talentą, paskatindama jį ieškotis naujų poezijos dirvų.

 

Tik čia tie jauni talentai tenka perspėti, kad pradėdami kurti, nesistatytų iš aukšto sau tikslo poeziją žūt būt sureligint bei sukatalikint, ir kad nemanytų turį pareigos kalbėt apie Dievą garsiais, aukštais žodžiais. Ne, to nereikia. Dievas yra Die­vas ir iš poetų jokio ypatingo savęs dievinimo nereikalauja. Užteks, jei mūsų dainiai p e r g y v e n s   D i e v ą   s a v y   ir  p a ­t y s   g y v e n s   D i e v u j e. Jiems tapus tuo būdu Dievo poe­tais, nebeteks rūpintis nei poezija dėl poezijos; nei poezija dėl publikos, bet visa jų poezija virs savaime poezija dėl Dievo. Tokios poezijos mums kaip tik šiandiena labai reikia, nes dabar­tinė nauja mūsų poezija savo nelaimei yr patekus į biaurias dekadentizmo velnio rankas. Ateitininkų uždavinys — atvaduoti ją vargšę iš tos žeminančios vergijos ir padaryti ją iš „prakeik­tos“ garbingą ir šventą. Poezija savo esmėj yra dvasios kūryba, panašiausi Dievo kūrybai, taigi ir turi kilti iš vidaus, iš žmogaus dvasios, pakilusios ir susidūrusios su aukštesniu dieviškuoju pasauliu. Poezijos uždavinys — ne pamokslai sakyti, ne moralizuoti, bet tikras grožis kurti ir per grožį vesti žmonių sielas Dievop. Poezija, tikra to žodžio prasme, turi pripildyti mus amžinojo gyvenimo ir palaimintojo Dievo regėjimo ilgesiu. Dė­liai to ne be pamato naujų filosofų (pav. Maritain'o) tikroji poe­zija gretinama su šventybe.

 

Ir iš tikrųjų, kaip šventybė yra nesutaikoma su netvarka, išdykavimu, pornografija, blevizga, melu, taip lygiai ir poezija. Šventybė, net ir didžiausio tragizmo metu, pasilieka rami, švelni, neišeinanti iš moralybės ribų, nes atsidavusi Dievo valiai, kuri viską, net ir mūsų skausmus ir nelaimes tvarko. Panašiais keliais turėtų eiti ir poezija. Jai nevalia pasiduoti išdidumui, fanaberijai, chaosui ir kitokioms pagundoms. Jos pareiga, visada, o ypač kūrimo valandoj, atsižvelgti į Dievą ir iš Jo einančias grožio ir moralybės normas. Nes jei mūsų galvos plaukai pas Dievą suskaityti, tai be abejo bus suskaitytos ir visos mūsų kū­rinių eilutės, kiek iš jų bus nesutinkančių su tomis grožio ir moralybės normomis, tiek bus dainiaus kaltintojų ne tik kritikos, bet ir Dievo akivaizdoje. Ir kaip iš šventybės žinom, kas yr nešventa, pragariška, taip ir iš tikros poezijos žinom, kas yr nepoetiška, chuliganiška. Pragariškumo žymė — tai mirties še­šėlis ir absoliuti netvarka — u m b r a   m o r t i s   e t   n u l l u s   o r d o. Taigi ir poetų veikaluose, kur tik nematyt jokios tvarkos kūri­nių formoj ir turiny, o žymu begėdiškas palaidumas, ten visa­dos galim būti tikri, kad esam susidūrę su neabejotina pseu­dopoezija, bei nuodingu poezijos erzacu. Tokią pseudopoeziją ir sudaro mūsų dekadentizmas, griežtai priešingas mūsų tautinės poezijos dvasiai.

 

[1] Su tokiu Gerb. Autoriaus dėl poezijos formos ir turinio klausimo sta­tymu ir rišimu mes sutikti negalime, R e d.

2 Čia, kaip ir dar vienur-kitur, Gerb. Autoriaus vis dėlto per aštriai išsireikšta. R e d.

3 Mums atrodo, kad doc. J. Tumas vadovavosi rimtesniais sumetimais. R e d.

4 Literatūros ginčuose priekaištai a d   h o m i n e m neįtikina. R e d.

 

22.IX.26. Kaune.

 

„Židinys“, 1926 IV

Kalba autentiška