tekstai.lt

Adomas Jakštas. Keturių vėjų pranašas, 4 p in. 4, 1922 (Draugija, 1922)


adomas%20jakstas.jpg      Tai yra skelbimas naujo naujausios literatūros laikraščio ir drauge parodymas, kokia dvasia viešpataus tame naujame laikrašty.

 
      Leidžia jį K. Binkis su savo draugais, absoliutinės laisvės mėgėjais.
 
      Kaip iš Binkio „Vajnikuose“ paskelbtos autobiografijos matyt, jis jau kiaules ganydamas buvęs „principiniai nusistatęs, kad nevaržyt gyvuliams laisvės“. To, savo principo jis laikosi ir nūn, leisdamas savo neraliuotiems draugams tyčiotis iš poezijos ir jos formų, iš grožio ir jos dėsnių, iš gyvenimo ir net paties Dievo:
 
      Dangaus aš lauže kaip gyvatė
      Šnypščiu ir kojoms žemę tvoju.
      Tau, Dieve, nuodų geluoniu įgelsiu...
      Eikš, brolau Dieve, tamsoj mes pauliosim.
      Gersiu aš tavo dvasią, kaip raudoną kraują...
 
      Taip tai provokuoja Dievą S. Šemerys. Šiam be talento ir mokslo dekadentėliui pritaria šiek tiek gabesnis, bet didybės ma­niios pagautas Butkų Juzė šaukdamas:
 
      Joti joti...
      Žemės merdinčios skriaudėją
      pirmąjį pastvėrus vėją
                           tvoti.
      Už pasaulio vargą klotį. .
      Kumštis gniaužkim,
                           tik į dangų
                              įsilaužkim
      Dievui miegančiam grumoti.
 
      Jei taip naujų pranašų elgiamasi su Dievu, tai apie poeziją nėra kas nei besakyti. Ji yra nežmoniškai maigoma, jos dėsniai įdūkusiai laužoma, mindžiojama, o vis vienam tikslui, kad neturint nei krislelio originalumo; pasirodyt begalo originaliams.
 
      Vienas vokiečių dailės kritikas yr teisingai išsitaręs: „Nauja dailė — privalo būti dailė, o ne špygų rodymas senajai dailei“. „Keturių Vėjų pranašai“ turi pretensijų sukurti naują lietuviškąją dailę, bet visos jų pastangos nueina niekais: dailės kaip nėra taip nėra. Jos vietą užima vien špygų rodymas senajai dailei. Ši pramoga visai pritinka kaimo kiauliaganiams. Delko ją yr pamėgę mūsų jauni literatai, atspėt nesugebam. Jei tas užsiėmimas jiems patinka — tesidžiaugia juo, kaip gelžėlę radę. Mes galim tik priminti, kad nei Dievo niekinimas, nei makaronistiškos bei dekadentiškos eilės visai nėra naujas dalykas. Makaronizmą randame Lenkijoj jau XVII amžiuj, o Dievo niekintojus mini jau Dovidas Karalius savo psalmėj:
 
      Dixit insipiens in corde suo: Non est Deus.
 
      „Keturių vėjų pranašą“ iliustravo G a l d i k a s: tekstas ata­tinka piešiniams, piešiniai tekstui. Tuo atsiekta pilniausia har­monija..., tik, žinoma, iš kito galo... 

      A. Jakštas
 
      „Draugija“, 1922 m., Nr. XXVIII
      Kalba autentiška