HENRIKAS NAGYS
       (g. 1920)

       Henrikas Nagys – poetas, literatūros ir meno kritikas, vertėjas. Gimė 1920 m. spalio 12 d. Mažeikiuose. Vytauto Didžiojo universitete Kaune studijavo lituanistiką ir germanistiką. Pasitraukęs į Vakarus, studijas tęsė Freiburgo universitete, Vokietijoje, ir Innsbrucko universitete, Austrijoje, kur įsigijo daktaro laipsnį už disertaciją apie Georg Trakl poeziją. Gyvena Montrealyje, Kanadoje. Nagys yra buvęs Literatūros lankų (1952–1958) redakcinio kolektyvo narys ir savaitraščio Nepriklausoma Lietuva redaktorius. Į lietuvių kalbą yra išvertės vokiečių, amerikiečių ir latvių poezijos. Poetas yra dėstęs Montrealio universitete ir vedęs aukštesniuosius lituanistikos kursus; mokytojavo Montrealio vid. mokyklose.

       Henrikas Nagys buvo bendražygis viename iš pačių svarbiausių posūkių dvidešimto šimtmečio lietuvių poezijoje – Žemės (1951) antologijoje, kurios dalyviai savo poezija atskleidė naujos tematikos ir eilėdaros sritis. Nors šios antologijos dalyviai – Juozas Kėkštas, Kazys Bradūnas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Vytautas Mačernis, Henrikas Nagys – skyrėsi vienas nuo kito stiliumi, poetiniu metodu ir tematika, juos jungė impulsas atsitraukti nuo Nepriklausomoje Lietuvoje išsivysčiusios lyrinės tradicijos, kuri jų idėjinio ir estetinio pasaulio, jų kūrybos nebeatitiko.

       Žemės antologijos dalyvius rišo siekimas menine forma įprasminti visą žmogaus egzistenciją. Ir nors jie kiekvienas savaip tai įgyvendina, bet jų visų kūryboje yra ryški bendra idėja, kad poetiniu žodžiu kūrėjas santykiauja su tikrove ir ne tik išreiškia savo vidinį pasaulį ar atspindi išorinį pasaulį, bet tikrovę interpretuoja ir ją permaino. Tokiu būdu atsiveria nauji tikrovės dėsniai ir plotmės, o kalba – žodis – tampa priemone prieiti prie naujo, esminio tikrovės supratimo.

       Henriko Nagio poezija kaip tik ir užsiima tokiu uždaviniu. Nagio poezijos arenoje susitinka trys sąvokos: kasdieninės žmogiškosios egzistencijos tema, poetinio žodžio transformuojanti galia ir poetinė, tobula tikrovė, kylanti iš susidūrimo kasdieninės tikrovės ir poetinio žodžio.

       Henriko Nagio poezija esminiu būdu įgyvendina poetinės tikrovės sąvoką. Savo kūryboje Nagys patvirtina konkrečių reiškinių daiktinio pasaulio tikrumą ir tuo pačiu įtaigauja skaitytoją suprasti ir įtikėti poetinės tikrovės būtimi ir jos pajėgumu kasdieninę realybę įprasminti.

       Net ir pirmuose eilėraščiuose, rašytuose 1940-tųjų metų dešimtmetyje, randame poetinės tikrovės tematikos bruožus. Eilėraščiuose, spausdintuose rinkinyje Lapkričio naktys (1947), Nagys išvysto savitą poetinių elementų žodyną ir savą sintaksę. Šie elementai tampa Nagiui poezijos transformuojančios galios reiškiniais.

       Imkime pavyzdžiu eilėraštį „Rudens daina“ iš rinkinio Lapkričio naktys:

       Eilėraštis iliustruoja jaunojo poeto priėjimą prie pergyvenamos kasdieninės realybės. Parodo jo poetinių priemonių paletę. Matome, kas įvyksta, kai poeto sąmonė – jo vidinis pasaulis – susiduria su konkrečia aplinka, šiuo atveju – rudens pradžia. Eilėraštis prasideda aprašymu reiškinių, kurie charakterizuoja rudenį: gėlės nuvysta, paukščiai išskrenda ir medžius su belapėmis juodomis šakomis kamuoja rudens vėjai ir lietūs. Paukščiai, jų skridimas, mojančios medžių šakos ir iš šių konkrečių reiškinių kyląs ilgesys bei liūdesys – tai vieni iš dažniausiai pasikartojančių Nagio poetinių elementų, kurie neša svarią, poetui esminę tematinę naštą iki pat šių dienų. Paukščio skridime poeto sąmonė atranda atgarsį savo ilgesiui, savo norui siekti transcendentinės tikrovės, o tuo tarpu ir „pakilti“ taip pat reiškia „palikti“, kaip paliko poetas savo gimtus namus, žemę, draugus. Tokiu būdu paukščio/skridimo įvaizdis tampa ne tik dažnai kartojama, efektinga poetinė priemonė skaitytojui sukelti konkretų ilgesio–laisvės troškimo vaizdą, bet taip pat yra pačiame poeto idėjų centre – poetinės tikrovės konkretus įgyvendinimas.

       Eilėraštis taip pat iliustruoja patį poetinį procesą, taip būdingą Henrikui Nagiui: antrame posme lietus, natūralus rudens reiškinys, srūva medžių šakomis, bet poetinio įvaizdžio dėka staiga kinta tikrovė, kurią eilėraštis iki šiol skaitytojui perteikė. Lietus ima sruventi ne tik medžių mirusiom šakom, bet ir „mirusiais veidais“. Eilėraščio medžiai virsta žmonėmis – su mirusiais veidais, kurie klajoja „vieniši, sapnuos paskendę, / ir laukia saulėtų dienų“. Taip eilėraštis, kurio išeities taškas buvo rudeninio peizažo aprašymas, tampa nusakymu žmogaus sąmonės, giliai žmogiškos patirties. Skaitytojas baigia eilėraštį, patyręs, kas tai yra pergyventi ilgesį, liūdesį, mirtį.

       Tokiu būdu šiame kukliame ankstyvame eilėraštyje sutinkame ne poetinį tikrovės aprašymą, ar realybės elementų apšvietimą poetine šviesa, bet poetinės vizijos suformulavimą. Šis kūrybinis procesas – prasidedantis nuo konkrečių, objektyvios realybės reiškinių ir juos transformuojantis į transcendentinę poetinę tikrovę – ir šio proceso įkūnijimas yra Nagio poezijos raison d'être.

       Pirmuose Henriko Nagio poezijos rinkiniuose Lapkričio naktys (1947) ir Saulės laikrodžiai (1952) pati ryškiausioji tikrovė vis yra ilgesys, žemės praradimo pergyvenimas, prarastų namų sąvoka, egzilis. Ir šiuose rinkiniuose daug yra atvejų, kur poetas grynai aprašo žemės ir namų praradimo skaudžios realybės bruožus, juos išreikšdamas poetinėmis priemonėmis. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Žemę praradęs žemdirbys“ girdime žemdirbio lūpomis išreikštą namų ilgesį:

       Tačiau patys stipriausi iš šių ankstyvų eilėraščių suka tolyn nuo realių, konkrečių detalių pasakojimo ir skina kelią į naują poetinės tikrovės sampratą, kuri vėlesniuose rinkiniuose Broliai balti aitvarai (1969) ir Prisijaukinsiu sakalą (1978) tampa centrine Nagio poezijos tematika.

       Toks sąmoningas poetinės tikrovės kūrimas vyksta eilėraštyje „Ilgesio žemė“, kuris akivaizdžiai iliustruoja kontrastą ir nuotolį tarp cituoto tiesiogiai aprašyto „žemę praradusio žemdirbio“ ilgesio ir šio ilgesio, kuris neįgyvendintas konkrečiuose reiškiniuose, bet kuris kyla iš poetinio žodžio transformuojančios galios. Šis eilėraštis, dedikuotas „Mano draugui poetui Jonui Sereikiui“, aprašo poezijos procesą:

       Rinkiniuose Saulės laikrodžiai ir Mėlynas sniegas pačia svarbiausia poeto patirtimi ir tematika tampa „praradimo“ sąvoka – namų, žemės, draugų, gyvybės praradimas. Tuo pačiu Henrikas Nagys praradimo sąvoką naudoja, kad giliau suprastų pagrindinį žmogaus likimo reiškinį – mirtį, kurios išvengti nelemta niekam. Čia kryžiuojasi konkreti realybė – mirtis, istorinis žemės ir namų praradimas – ir poetinė tikrovė – absoliuti, tikra, stovinti virš konkretaus, objektyvaus pasaulio. Poeto vizija – poeto pasaulio supratimas ir įprasminimas sąlygose, kuriose jis tik savimi ir savo poetiniu žodžiu pasitiki, ir yra pagrindinė patirtis šiuose poezijos rinkiniuose.

       Eilėraštyje „Išsigelbėjusieji“ nesunku užtikti bruožus konkrečių įvykių, kuriuos pergyveno tautos nariai, palikę žemę ir namus, pasirinkę egzilio sunkią dalią:

       Eilėraščio detalės aprašo ant salos jūros audrų išmestų žmonių konkrečiai pergyvenamus reiškinius (lūpų vilgymą gėlu vandeniu, salos šniokščiančius medžius, laukimą išgelbėjimo iš neapgyvendintos salos). Tuo pačiu metu ši pratęsta metaforų grupė pateikia ir poetinę tikrovę: poeto sąmonės vidinę būseną – pergyvenamą skausmą, jam susidūrus su dvidešimto šimtmečio ironija persunktu lietuvių
tautos likimu – tų, kurie, pasitraukdami į Vakarus, fiziškai „išsigelbėjo“, ir tų, kurie istorijos audroje dingo.
       Nagio poetinių jėgų stiprėjimą ir poetinių priemonių apvaldymą gana tobulai iliustruoja eilėraštis „Sniego balandžiai“. Poetas eilėraštį, Vakarų Europos romantizmo tradicijos atgarsiu, pradeda idealizuotu vaikystės peizažu:

       Bet toks naiviai laimingas peizažas šioje žemėje negali išlikti – žmogui lemta prarasti vaikystę, draugus, žemę, gyvybę. Ir todėl poetas šiam „sniego balandžių“ laimingam būviui priešpastato nelaimę: į vieną poetinį momentą suvedama draugo mirties pergyvenimas („Mano draugas paliko mane ir miega, ir miega“), pavasario audrų reiškiniai („kažkas pabudino sodus... ir paleido iš narvo vėją žaisti malūnų sparnais... daužė kažin kas kvatodamas, /žydrą dangų kažkas sudaužė kumščiais kietais“) ir karo metų įvykiai. Tuo „dangaus sudaužymo“ įvaizdžiu pavasario smurtas staiga persimaino į giliai žeidžiančias karo nelaimes ir pergyvenimus:

       Šiame eilėraštyje poetinė sąmonė iš naujo pergyvena egzilį ir mirtį, kažkur svetimame kambaryje, svetimame krašte:

       Tačiau kaip tik šie skaudūs pergyvenimai, atmintyje ir poezijoje naujai patirti, apčiuopiamai veda poetą prie naujos, transcendentinės tikrovės: žemėje dar niekad negirdėtos gaidos. Ši nuostabi melodija yra eilėraščio audinyje – pats eilėraštis tampa šia „žemėje niekad dar negirdėta gaida“, tokiu būdu įvesdamas skaitytoją į poetinės tikrovės pergyvenimą ir patvirtinimą. Nagio kontakte su pasauliu ir jo reiškiniais pats poetinis aktas kuria naują tikrovę, ypač žmogaus–poeto sąmonei susidūrus su šio pasaulio skaudžiais reiškiniais – mirtimi, egziliu, praradimu. Nagiui poetinė tikrovė skiriasi nuo pergyvenamų detalių pasaulio. Ji yra transcendentinė, absoliuti, išliekanti – o ten ir glūdi gyvenimo prasmė – poezija savo esme suteikia realybės reiškiniams prasmę.

       Nagys yra konkrečių reiškimų poetas. Tačiau konkretūs žodžiai – poeto žodžiai – yra ne daiktams atvaizduoti ar juos „poetiškai“ akivaizdžiai nusakyti, bet iškelti gilesnę žodžių ir daiktų santykio tikrovę:

       Čia minimi vienas po kito balti daiktai (sniegas, kreidinė sala, debesys, stalaktitai) atveda prie lino drobulės, kuria tenka uždengti mirusio veidą. Visi iki šiol atskirai minėti daiktai, laisvai sujungti savo bendru „baltumu“, paskutinio įvaizdžio dėka susidėsto į vientisą mirties peizažą. Tačiau kulminacinė poetinė tikrovė kyla iš paskutinių žodžių priešpastatymo šiai visai eilei konkrečių detalių – mirę brolių akys sudaro šios tikrovės centrą.

       Dažnai Henriko Nagio eilėraščiuose atsiranda įtampa tarp kasdieninių, konkrečių detalių ir poetinės tikrovės, kurią patirti galima tik per šias konkrečias detales, jas sudėliojant ir priešpastatant tokiu būdu, kad iš jų išplauktų prasmė, dvasinė būsena, poetinė tikrovė:

       Henriko Nagio pirmuose trijuose rinkiniuose yra daug tobulos poezijos, kur poetinė tikrovė iškyla iš konkrečių detalių, jas permainydama ir įprasmindama, tapdama transcendentine tikrove. Tačiau vėlesnėje Nagio poezijoje randamas tikrai didelis šuolis pirmyn į stipresnį, aiškesnį, asmeninį visatos dėsnių supratimą ir įgyvendinimą – šuolis į savą poetinę mitologiją ir kosmologiją. Rinkiniuose Broliai balti aitvarai (1969) ir Prisijaukinsiu sakalą (1978) poetas grįžta prie tų pačių temų (ilgesio, praradimo, tautos, mirties, namų, prasmės ieškojimo), bet jis jas dabar praplečia ir įprasmina darnioje, viso savo kūrybinio pasaulio reiškinius apimančioje įvaizdžių ir idėjų struktūroje. Šie eilėraščiai atkartoja ir tobulai įgyvendina visa, ką poetas anksčiau patyrė. Nesvetimi todėl čia Nagio pasauliui ir anie konkretūs reiškiniai, dabar jau tapę įvaizdžiais – paukštis, medis, brolis, sniegas, šiaurė, vėjas, žemė, saulė, vanduo, daina, metų laikai.

       Rinkinys Broliai balti aitvarai skiriasi nuo ankstyvesnių tuo, kad Henriko Nagio pagrindinė tema yra poezija ir tautos poetai. Jam svarbu surasti esminius ryšius su visais tautos poetais, pradedant tais, kurie pasakose su legendų aitvarais po Dainavą klajoja, ir baigiant tais, (Škėma, Mackum, Kaupu), kurie svetimose žemėse – egzilėje miršta. Juos riša brolystės ryšiai – tie patys ryšiai, kurie jungia tautą, pergyvenančią dvidešimto šimtmečio istorines nelaimes su broliais baudžiauninkais. Eilėraštyje „Kryžkelė“, kur „ūkanoje aidi kareivių žingsniai ir geležis“, lietuviškas žodis ir žodžio galia aidinčiu Mažvydo Katekizmo refrenu „Broliai ir seserys imkit mane ir skaitykit...“ pastatomi kaip prieštara žvangantiems kareivių žingsniams, metalo žvaigždėms ir tautos nelaimėms, kurios iš šimtmečio į šimtmetį kartojasi. Vaizdas, kuriame „Moterys klūpo prie kartuvių – ūžia giria“, gali būti ir dvidešimto, ir devyniolikto, ir šešiolikto amžiaus kenčiančios tautos simboliu. Tokiame reiškinių peizaže užsimezga nenutraukiami ryšiai tarp visų tautos brolių ir seserų ir leidžia Nagiui prieiti prie visai naujo supratimo santykių tarp poeto ir žemės. Ir žemės praradimo samprata čia visai kitokia negu ankstyvesniuose eilėraščiuose:

       Šiuose eilėraščiuose jis tobulai piešia peizažą, iš kurio poetinė tikrovė kyla, kuris įgalina poeziją. Nauja šiuose eilėraščiuose, palyginus su ankstyvesniais, yra tai, kad Henrikas Nagys ir savo poetinėse priemonėse, ir tematikoje atranda šviežią ir labai aiškią rolę pačiam žodžiui – pats žodis transformuoja ir keičia kasdieninius reiškinius į poetinę, tikrą, laiko nepaliečiamą tikrovę. Bet Nagiui čia labai svarbu nenuklysti nuo konkrečių detalių į abstrakčius ar filosofinius laukus – jam idealu yra liaudies poetai, kurie kalbėjo „žemės, vandens, ir velėnos kalba“. Tame konkrečių detalių procese svarbią vietą užima liaudies kalba ir pasakų pasaulio elementai:

       Arba vėl:

       Svarbiausiu pasakų pasaulio simboliu čia yra aitvaras, kuris jungia visą tematiką į vieną svarų, emociškai sodrų įvaizdį:

       Poezijos galia kyla iš esminio ryšio tarp poeto ir liaudies poetų–brolių, kurie po pasakų Dainavą keliauja, užsiauginę aitvarą, kuris „tupi ant brolio peties ... lesa iš mano rankos“ ir kuris, kaip angelas–sargas, juos globoja:

       Čia ir yra visa poetinės tikrovės galia, kurią poetas pagaliau yra atradęs ir kuria jis tiki: „daina galingesnė už mirtį“. Ir ši sąvoka yra įtikinanti, nes ji sujungia visą tautą, jos nelaimes, jos praeitį ir ateitį – ja galima pasitikėti.

       Ši istoriją ir tautą jungianti tiesa reikalauja iš poeto ištvermės, tiesos, dedikuoto kūrybinio akto:

       Šis eilėraštis, kuris stovi rinkinyje tarpe pirmųjų ciklų, kuriuose poetas suranda savo ryšį su liaudies poetais, broliais baudžiauninkais, Dainavos pasakų klajūnais–dainiais, ir antros dalies, dedikuotos „Draugams, kurie niekad namo nebegrįš“, t.y. konkrečiai Škėmai, Mackui, Kaupui, yra Nagio poetinis „Credo“ ir tematikos, ir priemonių atžvilgiu. Šiame eilėraštyje poetas aiškiai patvirtina poetinės tikrovės esminę būtį, kuri stovi aukščiau, tobulesnėje dvasinės tikrovės plotmėje negu kasdieniniai, konkretūs reiškiniai: „Pasakų paukščio plunksnos baltesnės už pieną / akys žydresnės už liną“. Jis čia patvirtina poeto pareigą: aitvaro brolio neišduoti, neišsiginti, nepalikti, o tarnauti poezijos tikrovei. Tą pareigą atlikti reikalinga žemei ir tautai ištikimybė: „mano kojos, kaip medžio šaknys, dirvožemyj liks“. Nors laikas ir istorija tautai per amžius neša nelaimes („sudegė kaimai“ ... „lūpos suakmenėjo“ ... „sudegė žemė“), poetinės tikrovės esmė ir transcendentinė būtis, kuria poetas taip tvirtai tiki, išlieka ir teikia vilties:

       Nagio pasirinktos poetinės priemonės – konkreti kalba, kartojimas frazių ir eilučių, kur struktūra lieka ta pati, o žodžiai subtiliai kinta – įtraukia patį poetinį žodį (Nagio žodį, konkretų, apčiuopiamą, žeme dvelkiantį žodį) į šį transcendentinį poezijos procesą: patys žodžiai, be paaiškinimų ar apologijų, keičia tikrovės supratimą, jos esmine būtį eilėraščio eigoje. Tokią metamorfozę randame aitvaro plunksnų įvaizdžiuose („baltesnės už sniegą“ ... „baltesnės už pieną“ ... „baltesnės už tošį“ ... „lengvesnės už plėnis, / akys šaltesnės už ledą“).

       Ši atrasta poetinės tikrovės transcendentinė esmė teikia poetui stiprybės ir paguodos, kai jo bendrakeleiviai – poetai–broliai miršta vienas po kito:

       Tai tie patys broliai, kuriems poetas linki

       Iš visų Henriko Nagio eilėraščių šie, kurie vis mini brolius–poetus–bendrakeleivius, yra gal patys asmeniškiausi, pilni skausmingų konkrečių detalių („Mūsų pėdos liko. Daina ir šešėliai lietaus nulytoj daržinėj“), kurios ne vienam skaitytojui taip pat akivaizdžiai primena asmeniškai skausmingus momentus. Tai ir yra skaudus išbandymas poezijos pajėgumo – atrasti atsakymą, paguodą, suprasti pagrindinę gyvenimo tikrovę – mirties reiškinį, ypač tada, kai visa tai tiesiogiai ir asmeniškai individą liečia. Tokių eilėraščių audinys sudaromas iš frazių, įvaizdžių, aidų poetinės kalbos, kuria patys minimi mirę broliai rašė:

       Tokios poeto–brolio praradimo nelaimės išbando poezijos pajėgumą ir jos paguodą teikiančias ribas: net ir poetas, pasitikintis poezijos įamžinimo galia, ima tvirtinti, kad „amžinybė nebebus tiktai / į knygas surašyti žodžiai“. Bet tai tik vienas suabejojimas, žodžiais nepasitikėjimas. Poetas grįžta prie brolio–poeto sąvokos, kurią taip atsargiai sujungė su visos tautos istoriniais pergyvenimais, žodžiais, esmine patirtimi. Toje poetinės tikrovės plotmėje mirtis – nugalima:

       Rinkinyje Broliai balti aitvarai Henrikas Nagys taip pat pradeda išvystyti dvi naujų simbolių grupes, kuriomis plečia ir keičia savo poetinės tikrovės ir poetinės sąmonės sąvokas. Viena jų–sakalas–poetinės tikrovės esminis simbolis, kuris pirmą kartą sutinkamas eilėraštyje „Svajonė“:

       O antra – šiaurės ir žiemos sąvoka:

       Abi šios sąvokos pilniau išvystomos kitame rinkinyje Prisijaukinsiu sakalą (1978), kur poeto darbas – poetinės tikrovės esmės nesibaigiantis ieškojimas ir tikslus jos išsakymas savos poezijos žodžiais jį veda ieškoti naujų įvaizdžių ir detalių šiam supratimui tobulinti.

       Eilėraštyje „Svajonė“ nėra tokios įtampos ir absoliutaus aistringo užsimojimo sakalą suprasti, pažinti, patirti jo esmę, kurį randame vėlesniuose „sakalo“ eilėraščiuose. Čia poetas „norėtų“ prisijaukinti sakalą, sakalas jam molio aslą „papuoštų“ savo sparnų šešėliais, jam tai „svajonė“, kaip liudija eilėraščio pavadinimas. Kai matome sakalą ir sekančiame eilėraščių rinkinyje, šiame simbolyje/sąvokoje randame jau visai kitokį intensyvumą:

       Pačiame pirmame rinkinio eilėraštyje, poetas atnaujina savo esminį ryšį su visa liaudies poetinės tikrovės idėjų sistema ir žodynu, kuriais jis pats naudojosi ankstyvesniuose savo eilėraščiuose poetinės tikrovės prasmei reikšti: cituoja liaudies dainą („Ant tėvelio dvaro / sakalai krypavo“), mini žemdirbius–žemaičius, mindžiusius sniegą ir molį, mini senelį kalvį, kurį „baudžiaunmetyj išmainė į dešimt miklių medžioklinių šunų“, ir suveda viską į poeziją: sakalo prijaukinimas ir yra Nagio poetinės kūrybos procesas. Sakalas šiuose eilėraščiuose yra daugiau negu įvaizdis – tarp sakalo sąvokos ir Nagio nenuilstamai ieškomos poetinės tikrovės yra esminis ryšys („Pavadinau tave savo sakalu ... Vienintelę išsipildžiusią savo svajonę“).

       Savo neprijaukinimu, išdidumu, paslaptingumu sakalas tampa ir poeto dvasios alter ego ir poezijos nelengvai suvokiama bei išreiškiama tiesa ir galia. Pats svarbiausias šio rinkinio ir „sakalo eilėraščių“ pasiekimas yra tai, kad poetas pajėgia skaitytoją įtikinti poezijos absoliučia, bekompromisine tiesa ir tikrove, kaip dar niekur kitur ankstyvesniuose rinkiniuose:

       Poeto santykis su šia poetine tikrove – nesibaigiančios grumtynės: tinkamus žodžius jai atrasti, ją suprasti, ja tikėti ir pasitikėti. Sakalas tampa priemone tą nelengvą poeto dalią išsakyti:

       Čia poetas taip pat privalo nepasiduoti nevilčiai, nežinojimo skausmui, kur niekuo negalima pasitikėti: eilėraštyje „Sakalų valanda“ poetas patvirtina savo pasitikėjimą poetine tikrove, poezijos viltį žadančia esme:

       Temos šiame rinkinyje pažįstamos: mirtis, tautos nelaimės, praradimas, ilgesys, nenutraukiami ryšiai su liaudies kalba, pasakomis, dainomis. Liaudies dainų citatos („Atskrenda sakalėlis / per žalią, žalią girelę“) – tai šaknys, kurias ši poezija įleidžia giliai į tautos sąmonę. Tautos nelaimių našta užlaužia šių pasakų ir žodžių ritmus: eglelė nebežaliuos (nes brolio kaulai „kiekvieną šaknį užgoš“), našlaitė jauniausio brolio nesulauks („brolį pakorė miške“). Tačiau poetinė tikrovė, kuri iš šio peizažo ir poeto žodžių junginio kyla, įprasmina šiuos pergyvenimus:

       Pati poezija, pats kūrybinis aktas, nenuilstamas tikslaus žodžio ir pajėgių poetinių struktūrų ieškojimas yra Nagio kelrodis. Poeto dalia – vienišas ištikimumas šiai poetinei tiesai. Ir užtat šiam poetiniam užmojui tinka šiaurės simboliai ir šiaurės įvaizdžių struktūros, kuriuose poetas–atsiskyrėlis vis ieško, kaip priartėti prie tos niekad visiškai neprijaukinamos, gerai nesuprantamos transcendentinės poetinės tikrovės:

       Bet tai ir yra poeto užduotis ir pareiga – tas „neužmatomas platumas“ suprasti, nusakyti, įprasminti skaitytojui. Šiaurė ir šiaurės simboliai tinka poeto uždaviniui:

       Čia randame tuos pačius įvaizdžius, tuos pačius poetinės tikrovės elementus, kuriuos sutinkame pirmuose Henriko Nagio eilėraščiuose: paukštis, vėjas, svajonė, seserys ir broliai–poetai, santykis su žeme ir su metų laikais. Iš šių konkrečių detalių kyla Nagio poezijos tikrovė: eilėraščių žodžiai, kaip ir medkirčiai, žvejai ir „mano žemės artojai“, miega šiaurėje, kad įtikintų mus–skaitytojus savo būtimi. Nes šiaurė, kaip simbolis ir kaip konkretus reiškinys, išmoko poetą tikėti viena iš sunkiausiai perkandamų sąvokų: po šiaurinės tylos ir mirties natūraliai kyla pavasaris ir žodžiai:

       Paskutiniuose dviejuose rinkiniuose Henriko Nagio poezija pilna vilties ir pasitikėjimo poetinės tikrovės tiesa. Tai vienas iš sunkiausių poetui uždavinių – kaip be jokių a priori priimtų tiesų ar idėjinių struktūrų įprasminti kasdieninės realybės pasaulį. Nagys tą uždavinį apsiima ir tobulai atlieka: pati jo poezija tampa atrama ir patikima tikrove, kuri įprasmina ir tautos likimą, ir žmogaus individo susidūrimą su absoliučia mirties sąvoka. Savo konkrečiais žodžiais, kurie naują poetinę tikrovę įgyvendina, Henrikas Nagys skaitytojui dovanoja visiškai realizuotą poeto sampratą – poeto, kuris žvelgia nežiniai į akis ir drąsiai ieško prasmės.

       Henrikas Nagys. AISTIS JONAS. Henrikas Nagys. Saulės laikrodžiai. – Aidai, 1952, Nr. 9. ANTANAITIS ALGIRDAS TITUS (KĘST. REIKALAS). Ant. poezijos rankų. Henriko Nagio Kryžių ir rūpintojėlių Lietuva. Kantata. – Akiračiai, 1988, Nr. 3; Žvilgsnis į 1969 m. egzilinę literatūra. Henriko Nagio Broliai balti aitvarai. – Metmenys, 1970, Nr. 19; Aitvaro brolio neišdaviau. Gėlės poetui 5O–ties metų ir LRD premijos proga. – Aidai, 1970, Nr. 9. BAVARSKAS MEDARDAS. Henriko Nagio poetinis kelias. – Tėviškės garsas 1947. VO. 17. BLEKATTIS JURGIS. Poezija pakely į Vakarus. Žemės antologija. – Draugo kultūr. priedas 1952.1.26. BRADŪNAS KAZYS. Modernioji klasika. Henriko Nagio ketvirtoji knyga: Mėynas sniegas. – Draugo kultūr. priedas, 1961. V.13; Žmogaus ir paukščio draugystė. Henriko Nagio naujos knygos Prisijaukinsiu sakalą proga. – Draugo kultūr. priedas, 1979.IV.28. DINI PIETRO UMBERTO. I poeti ,žemininkai‘: ciò che il viandante non sa (Poetai žemininkai arba ko nežino keleivis). Kn.: La Nostalgia dei Terrestri. Cinque Poeti Lituani. Red. Pietro Umberto Dini. Viareggio, 1989, p. 15– 20 ir vertimas į lietuvių kalbą p. 237–242. GINTAUTAS A. Šviesos pasiilgusi poeto širdis. Henriko Nagio Eilėraščiai. – Mintis, 1946, Nr. 2–3. GIRNIUS JUOZAS. Žmogaus prasmės žemėje poezija.– Kn.: Žemė. Red. Kazys Bradūnas. Los Angeles, 1951, p. 59–64. GRAŽYTĖ ILONA. Išbalę mėnulio akmenys. Henriko Nagio Mėlynas sniegas. – Metmenys, Nr. 4; Henrikas Nagys. Broliai balti aitvarai. – Books Abroad, Summer 1970. GRINIUS JONAS. Jaunas poetas gedulo drabužiuos. Henriko Nagio Lapkričio naktys. – Aidai, 1974, Nr. 6. JONYNAS VYTAUTAS ALEKSANDRAS. Karti priesaika mėlynam sniege. Ketvirtąją Henriko Nagio knygą pakartotinai vartant. – Draugo kultūr. priedas 1962.11.24; Henriko Nagio Broliai balti aitvarai. – Tėviškės žiburiai, 1970.IV. 16; Henriko Nagio poezija grįžta tėvynėn. – Draugo kultūr. priedas, 1990.X.27. JURKUS PAULIUS (A. DŽIUGĖNAS). Henriko Nagio Saulės laikrodžiai. – Darbininkas, 1952.VIII.26. KARUŽAITĖ MARIJA. Henriko Nagio Mėlynas sniegas. – Aidai, 1961, Nr. 5. KAUPAS JULIUS (COPPELIUS). Henriko Nagio Eilėraščiai. – Šviesa, 1946, Nr. 1; Kovojanti žemės poezija. – Naujienų kultūr. priedas, 1952.IV.19; Henriko Nagio Saulės laikrodžiai. – Draugo kultūr. priedas, 1952.1.3. KAZOKAS VINCAS. Henriko Nagio Eilėraščiai, arba savęs dar nesuradęs poetas. – Tremtinių mokykla, 1946, Nr. 5–6. KULBOKAS VLADAS. Vidurinioji karta. Henrikas Nagys. – Kn. Vladas Kulbokas. Lietuvių literatūrinė kritika tremtyje. Roma, 1982, p. 284–299. NAGYS HENRIKAS. Žodis skaitytojams. – Kn.: Henrikas Nagys. Grįžulas. Poezijos rinktinė. Vilnius, 1990, p. 292–295; Žodis priimant premiją. – Tėviškes žiburiai, 1969.11.27. NAUJOKAITIS PRANAS. Henrikas Nagys. – Kn.: Pranas Naujokaitis. Lietuvių literatūros istorija IV. Čikaga, 1976, p. 220–227; Žvilgsnis į dvejų metų mūsų grožine literatūrą. Henriko Nagio Broliai balti aitvarai. – Kn.: Septintoji pradalgė. Red. K. Barėnas. Londonas, 1971, p. 445. NYKA–NILIŪNAS ALFONSAS (L. MIŠKINAS). Henrikas Nagys arba Saulės laikrodžiai. – Literatūros lankai, 1953, Nr. 2. RED. Lietuvių literatūroj vietos užteks visiems. Pokalbis su poetu Henriku Nagiu, Lietuvių rašytojų draugijos 1969 metų premijos laureatu. – Draugo kultūr. priedas, 197O.IX.12. SKRUPSKELYTĖ VIKTORIJA. Egzodo poezijos šuoliai. – Kn.: Lietuvių poezija išeivijoje 1945–1971. Red. Kazys Bradūnas. Čikaga, 1971, p. 31–35. STAŠKEVIČIUS ARŪNAS. Vaizduotė ir tikrovė Henriko Nagio kūryboje. – Draugo kultūr. priedas, 1981.VI.20. ŠILBAJORIS RIMVYDAS. Šviesos versmių beieškant. Henriko Nagio poezija. – Metmenys, 1964, Nr. 8; Gyvenimo mįslė ir poezijos laisvė. Henriko Nagio Prisijaukinsiu sakalą. – Metmenys, Nr. 40; Keturi poetai, neužmirštą Jeruzalės. – Metmenys, 1972, Nr. 24; Galutinio subrendimo knyga. Henriko Nagio Broliai balti aitvarai. – Draugo kultūr. priedas, 1970.V.2; Henrikas Nagys – a Seeker of Light. – Kn.: Rimvydas Šilbajoris. Perfection of Exile: Fourteen contemporary Lithuanian Writers. Norman, 1970, p. 218–233; Henrikas Nagys. Prisijaukinsiu sakalą – World Literature Today, Winter 1980. ŠKĖMA ANTANAS. Sniego balandžiai. Santarvė, 1954, Nr. 2 ir 3. VAIČIULAITIS ANTANAS. Lietuvių poezija svetur. – Kn.: Lietuvių literatūra svetur 1945–1967. Red. Kazys Bradūnas. Čikaga, 1968, p. 60–62. VENCLOVA TOMAS. Atmenanti žemė. Žemininkų poezijos antologijos 30 metų sukakties proga. – Draugo kultūr. priedas, 1981.VII.18. VISVYDAS PRANAS. Sibeliškas sakalo skambėjimas. – Aidai, 1981, Nr. 3.

       Skrupskelytė, Viktorija. Lietuvių egzodo literatūra 1945 – 1990. – Čikaga: Lituanistikos institutas, 1992.