ALFONSAS NYKA-NILIŪNAS
       (g. 1919)

       Lyriškas savo ištakose Alfonsas Nyka-Niliūnas anksti pajuto šio poetinio modelio ribas ir todėl kūrė savitą – laisvesnių formų, sąmoningesni, o ne spontanišką, paliečiantį filosofinio mąstymo zonas, kiek atitrauktą nuo subjektyviojo „aš“, bet emocingą, angažuotą visų pirma pradedant nuo vienatvės, nuo tikrovėje pajustos nebūties, transponuotos į brandžią, meniškai apipavidalintą formą, turinčią galios ne tik reikšti, bet kartu spręsti. Savo gamtovaizdžiu, vėlesniuose eilėraščiuose stipriai fragmentuotu ir nutolstančiu nuo lyrizmui būdingų suprantamumo normų, Nykos-Niliūno poezija yra lietuviška, tačiau, laikmečio ir poeto interesų poveikyje, ji įgavo metafizinio gylio, veržėsi išspręsti egzistencines mįsles, ir lyrines emocijas perkūrė į apibendrintas būsenas, orientavosi į kultūrvaizdį, ypačiai vakarietišką, atsivėrė kalbos ir kultūros klausimams, bet išliko ištikima žemei: iki pat paskutiniųjų metų Nyka-Niliūnas rašė eilėraščių, kurių poetinis audinys audžiamas iš tikrovės detalių. Jo žodį tektų laikyti reikšminga lietuvių prieškario lyrikos reforma, nors jis buvo tartas išeivijoje ir mokinių bent iki šiol nesusilaukė.

       ***

       Alfonsas Nyka-Niliūnas gimė 1920 m. liepos mėn. 15 d. Aukštaitijoje, Nemeikščiuose, netoli Utenos. Vaikystę praleido gimtinėje, kuri buvo viena svarbiųjų Nykos poezijos šaltinių. Nemeikščių apylinkės medžiai, paukščiai, ant kalno stovėjęs tėvų namas, slėnis su upeliu, Upe vadinamu, vaikystės draugai ir namiškiai – visa tai, poetui bręstant, tapo esmine jo poetinio pasaulio dalim, primenančia, kad nežiūrint stipraus posūkio į Vakarus, Nyka-Niliūnas, kaip ir kiti Aukštaitijos poetai (Baranauskas, Miškinis), vystėsi glaudžių ryšių su gimtuoju kraštu poveikyje. Tik jei Nykos pirmtakam tėviškės gamtovaizdis buvo žmogaus gyvenimo vieta, išliekanti fono dekoratyvinėse linijose, Nyka-Niliūnas jį suvokė kaip tikrovę ar vietą, kur susipina būties ir nebūties mįslės, poeto tirtos ir lietuviško gamtovaizdžio, ir Vakarų Europos kultūrų kontekste. O šis pastarasis atėjo su gausia vakariečių skaityba ir su studijomis, poetą pakreipusiomis į modernią mąstyseną.

       Alfonsas Nyka-Niliūnas brendo literatūrai palankioje atmosferoje. Skaityti pramoko anksti, skatinamas tėvo, mėgusio knygas garsiai namie skaityti. Kai kuris iš vaikų ūgteldavo, perimdavo iš tėvo skaitytojo rolę. (Nykos-Niliūno biografinė informacija paimta iš Jurgio Blekaičio straipsnio: Jurgis Blekaitis. Nyka-Niliūnas: apie savo pasaulį poezijoje, – Metmenys, 1985, Nr. 49, p. 3–20). Tuo būdu dar vaikystėje poetas susipažino su lietuvių prozos klasikais: Krėve, Vienuoliu, Vaižgantu; prisimena skaitęs vilniškę Vaivorykštę ir Maironio Pavasario balsų 1920 m. leidimą. Knygos sudarė antrąjį poeto pasaulio polių – vaizduotės – kiek vėliau atkurtos gausiose namiškių skaitomų knygų metaforose. Pramokęs rusiškai, Nyka-Niliūnas domėjosi rusų literatūros chrestomatija, kiek vėliau susipažino su Vakarų Europos rašytojais, sekė ano meto lietuviško avangardo (Keturių vėjų ir Trečio fronto) ginčus, žavėjosi Miškinio ir Brazdžionio lyrika, bet labiausiai vertino Joną Aistį, kurio leksikos ir sušukimų užtinkame Nykos-Niliūno ankstyvoje kūryboje (O buvo vakaras PS, p. 91; „O buvo toks... pavakarys vėjuotas“ PS, p. 81). (Sutrumpinimai: Praradimo simfonijos – PS; Orfėjaus medis – OM; Balandžio vigilija – BV; Vyno stebuklas – VS; Žiemos teologija–ŽT.) Spėjame, kad dar moksleivio metais Nyka-Niliūnas jau buvo gausiai asimiliavęs lietuviu lyrikos pavyzdžių ir susidaręs palyginti įvairų literatūrinį bagažą.

       Studijavo romanistiką ir filosofiją Vytauto Didžiojo universitete Kaune (1938–1939). Po metų persikėlė į Vilnių tęsti tų pačių studijų, Nykos-Niliūno pasaulėjautą formavusių dar prieš išeiviją; jas baigė 1942 m. Frontui artėjant 1944 metų rudenį pasitraukė į Vokietiją ir ten gyveno iki 1949 m., gilindamas studijas Tübingeno ir Freiburgo universitetuose (1946–1949), mokytojaudamas Tübingeno lietuvių gimnazijoj (1946–1947) ir Freiburgo École des arts et métiers; daug laiko skyrė nelietuvių literatūros skaitybai (rodos, buvo ypačiai pamėgęs Paul Valéry), taip pat meno istorijai ir filosofijai, kurios vis stipriau traukė poeto dėmesį. 1946 m. pasirodė debiutinis Praradimo simfonijų rinkinys su tekstuose inkrustuotais žodžiais, atliepiančiais poeto slapyvardį, sudarytą atsižvelgiant ne tiek į eilėraščių datas, bet, spėjame, į jų santykį su 1940 m. laikotarpiu sparčiai kitusia poeto pasaulėjauta.

       Kiek šią evoliuciją sąlygojo išeivija? Kiek ji buvo natūralus lietuvių poezijos etapas, atėjęs po neo–romantikų ir simbolistų? Kiek ji aiškintina poeto atvirumu Vakarams? Nėra abejonės, kad kontaktas su Vakarais, ypačiai su Baudelaire'o tradicijos poezija, Alfonsui Nykai-Niliūnui turėjo esminės svarbos. Ji bus poetą pastūmėjusi kūrybą suvokti pirmtakų kritikos prasme ir ją sieti su troškuliu pažinti, kurio jau nebegali patenkinti realistinio ar romantikų meno prielaidos, rašytojui skiriančios pernelyg pasyvią rolę. Gali būti, kad iš vakariečių Nyka-Niliūnas mokėsi kai kurių technikos dalykų, jų veikiamas perėjo į sudėtingesnes struktūras, kurios mintį organizuoja daugeriopais sluoksniais, ir eilėraščio erdvę konstravo, atsižvelgdamas į rašytinės, o ne sakytinės, pvz. liaudies dainų kalbos logiką.

       Tiesioginė Baudelaire'o įtaka Alfonsui Nykai-Niliūnui taip pat buvo reikšminga, atsekama iki paskutinių rinkinių, kur pasitaiko vienas kitas bodleriškas motyvas, tik, žinoma, susikristalizavęs į visiškai naują įvaizdį. Anksti susipažinęs su jo Les Fleurs du mal, Nyka-Niliūnas jomis žavėjosi ir juto supurtančią, net užgožiančią šio prancūzų poeto jėgą, kurį laiką prislopinusią Nykos-Niliūno lietuvišką paveldėjimą. Stilistinių ir temų skolinių iš Baudelaire'o pasitaiko debiutinio rinkinio „Rungtynių“ skyriuje (plg. su Baudelaire'o „Duellum“), pavyzdžiui, polinkis į blankokas metaforas ar alegorijas, į tragiškai herojišką toną, į pertemptas eilutes, primenančias prancūziškus aleksandrinus. Orfejaus medžio „Vasaros simfoniją“, šviesią, spalvingą, perpintą Nemeikščių realijomis, Nyka-Niliūnas laiko ženklu išsivadavimo iš Baudelaire'o. Tačiau poetinių idėjų požiūriu, Baudelaire'o įtaka pastebima ir po „Vasaros simfonijos“. Nyką-Niliūną bus ypačiai paveikęs Baudelaire'o poetinių simbolių paradoksas – jų nepastovumas ir dviprasmiškumas, „Alchimie de la douleur“ žodžiais tariant, nukreipiantis į dieviškus dangaus skliautus, kur įrašyti ne gyvybės, o mirties simboliai: „Sur les célested rivages, je bâtis de grands sarcophages (Ant dangiškų upių pakrančių didžius sarkofagus stačiau). Šį eilėrašti Nyka cituoja „Mieste“, savo poeziją susiedamas su Baudelaire'o Hermio aukso burtais ir su likimo apviltu alchemiku. „Alchimie de la douleur“ simbolika atsispindi Praradimo simfonijų „iliuzorinio aukso kalnynuose“ (PS, p. 120) ir svajonių piramidėse, iškeltose „kaip žuvusiom kadaise saulėm“ (PS, p. 101); kiek vėliau ataidi „Inferno“ (OM, p. 49) Hermio įvaizdyje, papuoštame lietuvišku Aušros Vartų auksu; dar atpažįstama 1974 m. „skausmo gramatikos“ (VS, p.14) sąvokoje, tik čia, nubraukus poezijos–magijos paralelę, alchemijos vietoje įrašomas bekompromisinis, blaivus gramatikos terminas, įtaigaujantis, jog, poeto mąstysenai pasikeitus, poezija yra sugretinama su autonomiška sistema, turinčia savitą logiką ir savitus prasmės matus. O tatai Nyką-Niliūną suartina su kai kuriais Baudelaire'o mokiniais, pavyzdžiui, su Mallarmé ar su minties bei sąmonės pradą akcentavusiu Valéry.

       Šalia Mallarmé ir Valéry, Alfonsą Nyką-Niliūną domino simbolizmą palaipsniui atmetę Paul Claudel ir Francis Jammes, pirmasis gal savo talpia, ritminga forma, o antrasis – Boudelaire'o patosui prieštaraujančiu paprastumu. Paveikė ir ne vienas vokiečių poetas: Eichendorfas, vaizduotės prieblandų simbolis Hölderlinas, Goethe, Rilke. Šalia šių, kartu su Nyka-Niliūnu (Blekaitis, Metmenys, 1985, Nr. 49, p. 9–20) dar būtų galima paminėti Edgar A. Poe, poetui gilaus įspūdžio padariusį Oskarą Milašių, taip pat Czesłową Miłoszą, kurį su Nyka-Niliūnu jungia barbarų apsupto miesto ir Žmogaus–legendos temos. Henri Michaux bus įkvėpęs vieną Žiemos teologijos pavadinimą: „Aš tau rašau iš tolimos šalies“. Kiek atitolęs nuo moderniųjų, Nyka-Niliūnas skaitė senovės lotynų poetus ir vertė Vergilijų. Iš prozos meistrų mėgo André Gide, gal net jo raštuose rado sūnaus palaidūno parabolę, panaudotą suvienyti Praradimo simfonijų laikotarpiu susikaupusias aistras ir įvairuojančias emocijas; taip pat vertino Marcel Proustą, poetui padariusį įspūdį savo originalia laiko interpretacija ir sugebėjimu įforminti nepaprastai sudėtingą išvidinių pergyvenimų pasaulį.

       Alfonsas Nyka-Niliūnas panašus į Marcel Proustą ta prasme, kad jam rūpi sukurti integralią poetinių pergyvenimų visumą, kur kiekvienas tekstas kinta ir plečiasi, kitų tekstų paveiktas, ir todėl yra visiškai suvokiamas tiktai tada, kai jis sugrąžinamas į kūrybos visumą, Nykos atveju, atsiveriančią ne paskirais eilėraščiais, net ne rinkiniais, bet kaip tas Prousto nedalomas, per kelis tomus vystomas užmojis atgauti prarastą laiką, Nykai-Niliūnui ypačiai svarbu atgauti prarastą gamtovaizdį, išlaikomą įtampoje su jau parašytais ir su būsimais tekstais. Nedaloma, auganti plačiai siekiančiais mostais, Nykos-Niliūno kūryba laikytina esmine, lygiai plačiai siekiančia prieškario lyrikos reforma. Savo gamtine scena ji, tiesa, yra lietuviška. Tereikia Nyką-Niliūną palyginti su vakariečiais, kad įsitikintum, jog jo ryšys su daiktais yra labai glaudus; jo stilius – konkretus, nei kalba sau, nei formalizmas. Ta prasme Nyka-Niliūnas laikosi savo tautos dvasios. Tačiau į lietuvių poeziją poetas vis dėlto įlieja nemaža vakarietiškų elementų, junta kontrastus tarp išvidinio ir išorinio pasaulių, žodį kiek atitraukia nuo regimųjų daiktų (vienas jo eilėraštis apie poeto vienatvę primena žinomą Mallarmé tekstą „je dis une fleur“), pasuka, nors nežymiai, į tą Algirdo Greimo ryšium su Tomu Venclova (Algirdas J. Greimas. Tomo Venclovos beveik beprasmė poezija – Metmenys, 1972, Nr. 23, p. 16.) minėtą epistemologinį lūžį, kuris Vakaruose įsipilietino su Mallarmè pastanga žodį išlaisvinti iš referentų. Plačios erudicijos, puikiai susipažinęs su menu ir filosofija (sau artimais ar įdomiais Nyka-Niliūnas laiko Spinozą, Kierkegaardą, Heideggerį, kurio estetika susiliečia su poeto, Nyka-Niliūnas savo poeziją praturtina pluoštais aliuzijų į vakarietiškas kultūras ir ne tik ar ne tiek veržiasi emociją suintelektualinti, kiek ją pakelia į būseną, susijusią su žmogaus egzistencine padėtimi. Kas lyrikui yra psichologija, Nykai-Niliūnui išvirsta ontologija. Nors ši pastaroji tendencija aiškintina poeto filosofijos studijomis, ją lygiai lėmė poeto išgyventi kultūriniai ir istoriniai pasikeitimai (turbūt tie, kurie prasidėjo prieš karą su miesto kultūra ir, žinoma, karo ir išeivijos konvulsijos) ir su jais atėjusi aistra atsiremti į tvirtesnį ir reikšmingesnį vertybinį pagrindą. Tendencija psichologines sąvokas paversti ontologinėm sutampa su istorinių ir kultūrinių sankrėčių epochomis. Šitokį lūžių momentą Nyka-Niliūnas išgyveno 1940 m. dešimtmetį, kuris toli gražu poeto neapėjo negirdomis, o greičiau keitė jo išviršines ir gilumines formas, sąlygojamas ir poeto egzilės, ir aplamai moderniam žmogui būdingos izoliacijos būsenų.

       Vokietijos laikotarpiu, šalia tiesioginio darbo ir studijų, Alfonsas Nyka-Niliūnas įsijungė į išeivijos kultūrinį gyvenimą: bendradarbiavo Tremties metuose ir Aiduose, išspausdino pluoštą originalios poezijos ir vertimų, Aiduose paskelbė literatūros kritikos straipsnių Nepriklausomybės periodo temomis. Atvykęs į Ameriką (nuo 1949 m. gyvena Baltimorėje), rašė Aiduose, buvo vienas iš Literatūros lankų organizatorių ir redaktorių, čia davė nemaža kritikos straipsnių ir recenzijų, kartais polemizavo, pasisakydamas prieš dirbtinį poezijos supatriotinirną ir prieš pernelyg atlaidžią išeivijos literatūros kritiką. Nyka-Niliūnas buvo vienas iš tų nedaugelio kritikų, kuris lietuvių literatūrą suprato tik spartaus augimo prasme, ir todėl ypač vertino rašytojus, kurie rinkosi pavojingų ieškojimų kelią. Jo kritikos žodis įžvalgus, bet kartu neatlaidus ne visiems patiko. Kai kas Nyką-Niliūną laikė pernelyg aštriu ar linkusiu teigiamai įvertinti tik savo kartos rašytojus. Iš tikrųjų į literatūrą Nyka-Niliūnas žvelgė eklektiškai: jam buvo nesvetimas nei istoriko, nei formalisto metodas, nei detali analizė, nei pamokantis žodis, nei tas, kuris užgriebia turinio ir formos mazgus ir tuo būdu atveria kūrinio specifiką. Dalyvavo Žemės (1951) antologijoj.

       Šeštąjį dešimtmetį pasirodė du poezijos rinkiniai: Orfėjaus medis (1953), jungiantis 1937–1953 metų kūrybą, ir Balandžio vigilija (1957), savo tematika įaugusi į debiutinį rinkinį, tačiau, išraiškos lygmenyje, laikytina reikšmingu persilaužimu į naują formą.

       Sustojus Literatūros lankams, Alfonsas Nyka-Niliūnas kurį laiką bendradarbiavo Aiduose, rašė straipsnių Lietuvių enciklopedijoj, iki 1984 m. dirbo Kongreso bibliotekoj Vašingtone, kaskart daugiau laiko skyrė vertimams ir paskirų eilėraščių vertimus (Goethe, Hölderlin, George, Leopardi, Rimbaud, Baudelaire, Michaux, St. John Perse, T.S. Eliot, papildė Šekspyro Hamleto (1964), Giesmių giesmės (1975) ir Vergilijaus Georgikų (1984) lietuviškomis versijomis. Atsiribojęs nuo tiesioginio visuomeninio darbo, Nyka-Niliūnas rinkosi, kas jam atrodė reikšminga. Originalios kūrybos parengė du eilėraščių rinkinius – Vyno stebuklą (1974) ir Žiemos teologiją (1985), organiškai pratęsiančius ir atbaigiančius 1950 m. dešimtmetį. Taip pat parašė įvadą Kazio Bradūno redaguotai Vytauto Mačernio Poezijai (1961) ir paruošė spaudai (kartu su Antanu Vaičiulaičiu) naujojo Jono Aisčio Raštų leidimo pirmąjį tomą (1988).

       ***

       Alfonso Nykos-Niliūno poezija gravituoja į meną ir į tikrovę. Tatai galima jausti rinkinių ciklinėje kompozicijoj, atspindinčioj poeto minties perėjimus nuo vieno polio į kitą, taip pat jo rinkinių pavadinimuose, sudarytuose iš vieno lietuviško ir kito tarptautinio žodžio. Kritikų nuomone, (V. Kazakevičius. Simfonijos, Orfėjus, Vigilija... – Pergalė, 1974, Nr. 4, p. 183.) šios dviaukštės formulės deklaruoja poeto ištikimybę tam, kas modernu ir kas atėję iš lietuviškų šaltinių. Tačiau Nykos-Niliūno pavadinimai turi dar kitą prasmę. Jie sulydo du daiktavardžius, iš kurių vienas įvardija tikrovės pasaulį (medis, vynas, žiema, balandis, praradimas), o kitas, su pirmuoju čia siejamas kilmininko linksniu, tiesiogiai ar dar ir metaforų pagalba perteikia vienokio ar kitokio meninio apipavidalinimo mintį (Orfėjus, simfonija, teologija). Tuo būdu menas ir tikrovė yra sugretinami, sukuriamos jų chemijos formulės, tarsi rodyklės, nurodančios į Nykos estetiką. Poezija jam visu pirma yra tekstas apie tikrovę ar tikrovė, transponuota į meno lygmenį, vienas gramatikos linksnis išvirtęs kitu. Nyka-Niliūnas pasakytų, kad poetas patirtį „gramatizuoja“ (Blekaitis, p. 24.) t.y. ją įjungia į sutartinių ženklų sistemą, autonomišką, bet kintančią ir su tikrove santykiaujančią įvairiopai. Šio santykio evoliucijos kreivę nubrėžia Nykos-Niliūno rinkinių pavadinimai, skaitytoją vedantys nuo dinamiškų plataus mosto Praradimo simfonijų iki asketiškos teologo kalbos, save suvokiančios ir kaip sistemą ir kaip tiesos išraišką.

       Kokia buvo Alfonso Nykos-Niliūno gyvenimiškos tikrovės patirtis? Iš dalies neigiama, stipriai persunkta vaikystėje išgyventos baigmės nuojautos, poeto sugretintos su sprogimu ar griuvimu: „viskas griūva, viskas skrieja į mane“ (Blekaitis, p. 9). Šį vaikystės įspūdį perkurdamas į poetinį, Nyka-Niliūnas pasivaduoja veiksmažodžiu griūti („akysna griuvo milžiniška ir kilni dangaus mėlynė“, PS, p. 50) ar kristi („Praėjo senos moterys šventorium, tartum krisdamos su lapais“, PS, p. 91), išorės pasaulį atkelia į sąmonę ar sąmonę paneria pasaulyje, bet visur išlaiko vertikalią perspektyvą, ženklinančią poetui būdingą įsiterpimą į laiko srovę – staigų, nutrūkstantį, nuspalvintą aistringų norų pasaulyje pastoviai įsikurti, tačiau neturintį to tęstinumo, kurį sugestijuoja dainų lyrizmo linearinės perspektyvos. Su veiksmažodžiais griūti ar kristi į Nykos-Niliūno rinkinius įsibrauna statmenai krintantis laikas, išyra ciklinis. Žmogaus ir pasaulio ritmai čia išsiskiria, nes pirmasis kerta antrąjį ar yra išgyvenamas kaip trukmė, o antrasis, atplyšęs nuo išvidinio, kaip trukmės priešingybė – tai beprasmių kirčių kaita, tai nesibaigiantis Heraklito judesys, tai laikas, savotiškai stabtelėjęs anapus sąmonės, anapus neperžengiamos ribos tarp būties ir nebūties („Ir nieko nebelieka už manęs“, PS, p. 110), ne tiek nutolstantis, kaip esame įpratę sakyti, kiek inertiškas, įšalęs, kaskart sunkiau pasiekiamas vaizduotės skrydžiais. Išvidiniam ir išoriniam laikui išsiskyrus, nesutampa skirtingai ritmuojami žmogaus ir gamtos planai: viena būties forma, gamta, nebegali paremti kitos, žmogaus. Tarp jų įsibrauna budri sąmonė, pasaulį perkertanti į šiapus ir į anapus.

       Keitėsi Alfonso Nykos-Niliūno pasaulėjauta, keitėsi jo poetinės priemonės ir pats poetizacijos procesas, poetą palaipsniui nukreipęs nuo lyrizmo į fragmentinę techniką, nuo vaizdų, kur juntama žmogaus galia kartu su gamta sapnuoti, svajoti, į tuos, kur gamta yra suvokiama savo nebuvimo lytimi ir, pradedant Balandžio vigilija, gal dar anksčiau, nuo formų atremtų į pilnatvės įspūdį, kuris yra lyrizmui būdingo apipavidalinimo ir apibendrinimo premisa, į tas, kurios grindžiamos nebūties estetinės tiesos ir prasmingumo prielaida.

       Eilėraščiai, parašyti iki maždaug 1942 ar 1945 metų, išlieka šios reformos nepaliesti. Jaukūs savo lietuviška detale ar klasiškai ramūs, aristokratiški, vieni miniatiūriniai, kiti platesnės apimties, jie neigiamą laiko ir aplamai būties patirtį orientuoja į grožį, atliepiantį lyrinį modelį, tuo būdu ją sušvelnindami, pridengdami. Pavyzdžiu čia galėtų būti Orfėjaus medžio pirmoji dalis (1937–1942), taip pat jo „Princas XVIII amžiuje“ skyrius, kur ypač lengvai pagaunamas Nykos-Niliūno polinkis į fantaziją, į nuskaidrintus, tarsi susapnuotus vaizdus, į prisiminimus, persiliejusius į pasakas, į kiek Radauską primenantį permatomumą, išlaikomą šiapus ironijos ir šiapus izoliacijos. Turinio požiūriu Orfėjaus medžio dominantę sudaro gimtieji namai – atgyjantys, pilni langinių bildėjimo, o kartais padvelkia šalčiu, aptrupėję, gyvi poeto emocija ir negyvi laiko ir erdės nuotoliais, statiškuose sapnuose įmigę, įkuriami kažkur pakeliui tarp Aisčio ir Radausko. Panašiai kaip Aistis, Nyka-Niliūnas eina, kartais įeina į pirmykštės gyvybės centrą, namų šilumą pajunta iš labai arti ir vienumą perkuria į Vienumą, rašomą didžiąja raide, nes ji ženklina viso vienybę: sapnus, fantaziją, prisiminimus, pasaulio reiškinius ir poezijos simbolius, sąmonę sau ir sąmonę kito, išsilyginusias ir išaugusias į begalybę („Vasaros simfonija“, OM, p.30–31). Orfėjaus medyje poetas tiki vaizduotės galia visa sujungti. Praeitis jam vientisa, tarsi persų pasakų kilimas; laikas – skaidrus, tarsi taurė rudens spalvų prikritusi; erdvė – sąmonės šifrais išrašyta ir kartu paliesta tų magiškų atsispindėjimų, kurie pažymi idealią tikrovę, vaizduotės atkurtą. Šitokiu poetiniu credo alsuoja Orfėjaus medžio ars poetica, paprasta savo forma, bet sudėtinga poeto įžvalga į vaizduotės procesus.

       Praradimo simfonijos buvo ne vieno sutiktos kaip šviesus, į vaikystę ir į gimtuosius namus sugrąžinąs rinkinys, familiarus savo vėjuotais peizažais ir atpažįstamai lietuviška žemės trauka. Tačiau žvelgiant iš keturiasdešimt metų perspektyvos, jos pasirodo ir kaip Orfėjaus medžio tąsa, ir kaip naujas poetinis tekstas, dėmesį patraukiąs savo formų nepastovumu ir ieškojimais, kuriuos tektų laikyti naujo etapo pradžia, sutampančia su tuo reikšmingų pervartų laikotarpiu, kuris Nykai-Niliūnui buvo 1940 m. dešimtmetis.

       Praradimo simfonijos gimtų namų temą, rinkinio ryškiausią struktūrinį elementą, plėtoja į gausias paralelines temas ir, skirtingai nei Orfėjaus medy, jai priešpastato lauko erdvę. Tuo būdu rinkinio geografija suskyla į dvi plotmes: jaukią, bet uždarą namų karalystę, paslaptingą savo būties versme, paveldėtą, dviprasmišką, nes paženklinta pradžios ir baigmės atmosfera, ir beribį kintančių formų pasaulį, spalvingą, sutapusį su vėjais, tačiau sunkiai įprasminamą, kartais nesvetingą, išsisklaidžiusi. Nei vienoje, nei kitoje plotmėje, nei namuose, nei pasaulyje poeto siela neįsitvirtina. Jis greičiau išgyvena šių dviejų realybių nesuderinamumą, jaučia, kad tarp jų yra sunkiai ištrinama, budrios sąmonės atpažįstama riba – sienos, durys – ir todėl žvelgia tai į išvidinį pasaulį, traukiamas intymumo simbolių, tai į išorę, išreiškiamą gamtos vaizdais ir vienur kitur žmonių civilizacijos – miesto motyvais. Kartais, tiesa, išorės fragmentai yra persunkiami namų jaukumo, o namai atsiveria laukų laisvei, tačiau ši sintezė paprastai pasirodo nepastovi, apgaulinga vaizduotės iliuzija. Namai ir išorė išlieka saviti ir išskirti, gyvi šios radikalios priešingybės dėsniu, saistomi perėjimų, ne pusiausvyros dinamikos, prasiveržiančios nesibaigiančių kelionių motyvais. Jei išvidinė ir išorinė erdvė darosi panašios, šį panašumą medijuoja neigiama praeinamumo, o ne pilnatvės nuojauta: namų daiktai ir veidai atrodo niūrūs, šviesos sunaikinti, o išorės peizažai, prigesę, katastrofiški, nenatūralūs, kenčia ne tą pažįstamą rudens liūdesį, kurį gamta pakeičia į pavasarį, o kažkokį esminį būties pažeidimą: jie poetui yra mistiški, t.y. įjungti į gyvybės ir mirties misteriją.

       Įdomu, kad ši egzistencinė įžvalga yra ryški eilėraščiuose, datuotuose 1944 ir 1945 m. data, o tai įtaigauja mintį, jog namų–išorės priešprieša, pasirodžiusi dar prieš 1944–1945 metus, vystėsi karo įvykių ritmu, poetą orientavusiu į aštresnes ir universalesnes emocijas. Karas ir išeivija Nykos-Niliūno poeziją bus palietę labai giliai. Tereikia išstudijuoti jo eilėraščių datas, jas palyginti su poeto evoliucijos kreivėmis, kad įsitikintum, jog 1944–1945 m. laikotarpis buvo pats lemtingiausias: jis sutapo su spartaus augimo periodu ir naujai atsiradusiu metafiziniu jautrumu. Tatai liudija „Kraujo simfonija“, rinkinio tour de force, kuri sukuria įspūdingą ištikimybės namams interpretaciją, susiliečiančią su bibline sūnaus palaidūno parabole, su išeivio drama ir, potekstėse, su būties ir nebūties misterija. Namai čia išvirsta vieta, kur gimimas ir mirtis išsilygina. Jie – egzistencijos pradžia, vartai atviri į gyvenimo srovę, ir kartu baigmės taškas, žingsnis pro tuos pačius vartus, tik kita kryptimi – į mirtį. Ši įžvalga perteikiama tėvo ir sūnaus simbolika (vėliau ji keičiasi į motinos ir sūnaus), turinčia įdomių Kristaus kančios ir lietuvių folkloro užuominų. Poetas nubrėžia nelauktą paralele tarp tėvo dvaro vartų ir kapo duobės: ir duobė, ir vartai yra plačiai atsivėrę į gyvenimą ir į mirtį.

       Ką reiškia kurti, jei būtis ir nebūtis lygios? Žodį orientuoti į grožį ir tuo būdu nebūtį pridengti ar, atvirkščiai, jį išlaikyti tyrą, lygiai bekompromisinį kaip pati nebūtis? Alfonso Nykos-Niliūno kelias buvo šis antrasis, ėjęs per reikšmingą lyrizmo reformą, kurios pirmasis etapas sutampa su Praradimo simfonijomis. Tatai nesunku atsekti rinkinio įtampoje tarp turinio ir formos planų, kurie kartais vienas nuo kito atplyšta, ir mintis, neradusi tinkamos vaizdo prizmės, prasiveržia sąvokiniu kalbėjimu. Keičiasi semantiniai laukai, susiję su poezijos tema, pvz., dainos, įstatomos į neigiamus kontekstus: daina poetą „sužeidžia“ (PS, p., 90); ji yra skaudi (PS, p., 23), tragiška PS, p., 67), einanti lygiagrečiai su „nykstančiais daiktais“ (PS, p., 96), o tai įtaigauja mintį, jog savo ištakose daina yra daiktų nebuvimo sąmonė. Stiprindamas mirties sugestijas, poetas pakartotinai dainą iškeičia į raudą, o melodijas ir simfonijas sieja su mirties ir nebūties mintimi. Nebūties melodija, kaip ją supranta Praradimo simfonijos, reiškia ne poeziją apie nebūtį, o poeziją, kuri išplaukia iš daiktų nebuvimo percepcijų ir yra šių percepcijų reprezentacija – jų žodis ar balsas, poeto kiek vėlyvesnėj formuluotėje, daiktų (Nyka-Niliūnas sako „kūno“) balsas, išlikęs, daiktams išnykus; balsas tuštumoje „prigijęs“ (BV, p., 60). Poezijos – balso metafora Vyno stebukle yra vystoma į neigiamą būties–nebūties ašies polių ir, išjungus garso mintį, išvirsta lūpomis, t.y. troškimu tarti žodį, arba daina dar prieš dainos gimimą.

       Ši formulė, vėlyvesnė ir brandesnė, tobulai suderina vaizdą ir mintį, formą ir turinį. Lūpos – tylios, atitrauktos nuo balso ir nuo melodijų, įkūnija atšauktų melodijų ir netartų žodžių mintį. Jos – garsas, kurio nėra, garso antroji pusė, ir kartu puikus pavyzdys Nykos-Niliūno nebūties estetikos, susiformavusios po 1944–1945 metų. Perėjęs šią ribą, poetas ieškojo naujų išraiškos formų – poezijos, kuri išauga ten, kur sąmonė pajunta spragas, tuštumą, nuotolius, tylą.

       Praradimo simfonijų stiliaus dalykuose ši nauja poezijos interpretacija atsispindi tik netiesiogiai, visų pirma formos svyravimuose, iš kurių svarbiausi bus šie: ryški, mąstymo procesus pabrėžianti sintaksė, laisviau konstruojama eilėraščio erdvė, paklūstanti minties tekėjimui, o ne išviršiniams modeliams, dinamiškų perėjimų sakinys, sugebantis tarsi iš vidaus pralaužti senąsias formas ir išreikalauti talpesnių, simfoninių kompozicijų. Įdomiausios šia prasme bus 1945 m. „Kuosos“, papuoštos citata iš Antano Miškinio ir vystomos į įspūdingą rudens peizažą, skanduojamą praradimo ritmu. „Kuosų“ centrinėje dalyje, poeto emocijai pasiekus išskirtinio intensyvumo, kinta eilėraščio forma: eilutės ištįsta ir darosi nevienodo ilgumo, išyra posmeliai, rimai nubraukiami, pereinama nuo aprašomosios technikos į interpretacinę. Poeto pergyvenimas per stiprus, kad jis galėtų išsitekti išankstiniuose rėmuose, juo labiau, kad jis čia eina įspūdžių apibendrinimo ir eilėraščio išvidinės logikos premisa. „Kuosos“ užsklendžiamos savotišku „sudiev“, ištartu „joms“ – kuosoms, Nykos gimtinės kuosoms; „sudiev“, ištartu gamtovaizdžiams, tikroviškiems ir lyrikų sukurtiems; „sudiev“, dar tartu poetams ir poetinėm formom, nuo kurių kuriant visada nutolstama.

       Po 1944–1945 metų lengvai pagaunamos trys tendencijos: idėjinė, estetinė ir sintezės ieškojimai, atsiradę, norint integruoti refleksiją ir kai kuriuos lyrizmo aspektus. Idėjinė linkmė, prasiveržusi kartu su karo įvykiais ar tuoj po jų, vyrauja Orfėjaus medžio „Inferno“ (1942–1953) skyriuje ir nusitęsia iki Žiemos teologijos, tik stipriai modifikuota, poetui sugebėjus sukontroliuoti „Inferno“ abstrakčią kalbą. Su Balandžio vigilija idėjiniai motyvai yra plėtojami santūriau ir suderinami su vaizdine medžiaga. Todėl jei Orfėjaus medy atrodo, kad šalia poetinės tematikos dar pridedama filosofinės, vėlesniuose rinkiniuose filosofija tampa giliai poetiška. Nyka-Niliūnas atrenka sąvokas, atliepiančias jo estetinį požiūrį, puikiai nujaučia abstrakcijose slypinčias poetines kibirkštis, atranda įtikinančius jungties mazgus tarp vaizdų ir abstrakcijų – sukuria filosofinės poezijos pavyzdžių, kuriuos tektų laikyti reikšmingu formaliniu laimėjimu, lietuvių literatūroje retu.

       Menas apie meną, literatūra apie literatūrą – ši bus antroji Alfonso Nykos-Niliūno kryptis, turinti savitą stilių – kondensuotą, perpintą tankiai suaustomis metaforomis, savus motyvus, iš kurių svarbieji atliepia graikų ir lotynų mitus bei literatūras, kitokį gamtovaizdį – fantastišką, nerealų, nes sudarytą iš kultūrvaizdžio (meno, muzikos, ir t.t.) nuolaužų, palyginti šviesų, kartais alsuojantį meno jėgos ir gyvybės misterija. Šie stipriai sumeninti etiudai yra vis daugiau atsiejami nuo egzistencijos plano, uždaresni, panašūs į turtingas freskas, pavyzdžiui, antroji „Koncerto“ versija (Balandžio vigilijoj), kuri, priešingai pirmajai (Praradimo simfonijose), suvokiama kaip meninis sprendimas, o ne kaip atsakymas į egzistencinius klausimus. Jei egzistencija čia paliečiama, tatai įvyksta netiesiogiai, per kultūrvaizdžio prizmes ir dar šia prasme: kultūra, poeto požiūriu, sutampa su žmogumi; tarp jų galima rašyti lygybės ženklą ar kartu su Marku Aurelijum tarti: „Esame ir būsime legenda“ (VS, p., 60), t.y. žmogaus sukurtas žmogus. Tačiau netikslu manyti, kad Nyka-Niliūnas yra estetas. Jis ne tiek užsisklendžia esoteriškose meno sferose, kiek kalba keliais balsais, iš kurių vienas į žmogų eina per kompozicijas, atspindinčias meno pasaulį.

       Sintezės kelias vedė į Balandžio vigiliją, kuri sulydo iki visiško sutapimo anksčiau dar vienas šalia kito ėjusius elementus: vaizdą, emociją, sąvokinį kalbėjimą. Alfonsas Nyka-Niliūnas (turime omenyje tris pirmuosius Balandžio vigilijos skyrius) prabyla subtilia, išbalansuota fraze, akcentuoja ritmą, eilutėje atverdamas tylos spragas, kurių neturi lygiai plaukianti lyrikų emocija, eiliuoja laisvai ar renkasi prieškario lyrikai neįprastas formas, neretai išsaugoja įvardį „aš“, tik jį nuasmenina taip, kad jis ženklina ir individualią emociją, ir visiems bendrą būseną. Panašiai komponuojami vaizdai; ieškoma pusiausvyros tarp abstraktumo ir to, kas poetui, be abejo, atrodė pernelyg didelis lietuvių kalbos daiktiškumas, neatitinkantis jo daiktų nebuvimo idėjos. Todėl jis vengė ryškių realistinių spalvų, atrinko tuos konkrečius žodžius, kurie stipriai susiję su daiktų esme ir todėl gali būti transponuojami į vienokią ar kitokią būseną, privilegijuoja garsinius efektus (šie pastarieji gal ne tiek „realistiški“, kiek vizualiniai), bet ne melodija, ir visų pirma kūrė poetinę kalbą, angažuotą pradėti nuo nulio, nuo vienatvės.

       Vieną Balandžio vigilijos varianta tiksliai nusako paties poeto panaudota tylios dainos sąvoka, perteikianti mintį tos dainos, kuri išauga iš tylos sąmonės ir klausytoją į šią sąmonę sugrąžina. Sukeitus tylos ir nebūties sąvokas, būtų galima pasakyti, kad tyli daina, kaip ją supranta Balandžio vigilija, yra nebūties sąmonė, transponuota į kalbos ir tuo pačiu į būties planą, meistriškai integruota į poetinį audinį, kur išlaikomos ir išryškinamos pirmykštės, daina išvirtusios tuštumos, t.y. daiktų nebuvimo įspūdis. Palyginus su ankstyvesniais rinkiniais, skirtumas yra visų pirma technikos. Balandžio vigilijoj poetas mintį vysto sudėtingomis kontrastingų percepcijų pynėmis, nukreipia tai į teigiamus, tai į neigiamus reiškinius, ištobulina tropus, kurie abstrakcijoms suteikia vizualinį aspektą (pvz., tylos spindėjimas) ir tuo būdu sustiprina jų buvimo lytį ar, atvirkščiai, regimą tikrovę paverčia neregima, tarsi neegzistuojančia; kartais nubraukia daiktų įprastines savybes ir, jiems suteikęs naujų, išgauna įspūdingų daiktų pažeidimo efektų; jis privilegijuoja daiktavardžius, kurie daiktus parodo ne tiesiogiai, bet per jų išlikusias žymes (dėmė, šešėlis). Aplenkdamas simbolių kalbą, kuri nukreipia į tobulybės sferas, Alfonsas Nyka-Niliūnas pasiremia metonimijomis (ar sinekdochomis), turinčiomis dalinės daiktų egzistencijos užuominų, ypačiai juntamų ten, kur, panaudojus ankstyvesnę medžiagą, iš pirmykščių vaizdų nuolaužų sukuriama naujas tekstas, mums atsiveriantis savo spragomis ir nutylėjimais – tuo, kas išleista, bet dar suvokiama savo nebuvimo lytimi ar kaip ženklas, iš kurio atstatoma daiktų ar žmonių (pvz., motinos) „buvimo formulės“ (BV, p., 36). Ši technika kartais laikoma (neteisingai) siurrealistiška. Nyka-Niliūnas ne siurrealistas, o tik panaudoja kitas, ne prieškario lyrizmui būdingas, vaizdo suprantamumo normas, ardo hierarchinių, fonoavanscenų ar gamtos ciklų principu grindžiamus peizažus ir savo pasaulį konstruoja taip, kad jis atsivertų dvilypiu, žmogui ir gamtai galiojančiu judesiu, einančiu iš būties į nebūtį – tatai diktuoja tekančio laiko dėsnis – ir iš nebūties į būtį – tatai lemia poeto troškimų ir jo eilėraščio dinamika. Pirmoji kryptis gal daugiau ryški „Veidrodžio legendos“ skyriuje, kur atrodo, kad poetas tikrovę, gimtinės peizažą pridengia, tekstus paversdamas rauda ar requiem gimtiems namams – tai Nykos-Niliūno balandžio žemei, „kuri susideda iš palietimo formulių ir ašarų dėmių“ (BV, p., 39). Antroji pastebima „Tyliose dainose“, nes čia iš nebūties percepcijų išburiamos prezencijos įspūdis, pvz., „Vakare“, kur pradžioje duodamos daiktų nebuvimo žymės (žiema, tamsa, sniegas), o vėliau įvedama kažkokia kita dimensija: daina, veide išaugęs medis (panašus į Rilkės), ženklai ant lango. Atrodo, kad tamsa atsiskleidžia gyvybės alsavimu, o miegančiosios veide atsiranda gyvybės šifrai. Tačiau Balandžio vigilijos specifika bus ši: poetas sukuria apvaldytų kontrastų kalbą, kur šviesa ir tamsa, gyvybė ir sustingimas vienas kitam atsiveria, susigrupuoja dialektinio žaismo linijomis ir todėl tekstas gali būti interpretuojamas dvejopai: kaip vedantis į būtį, ar į nebūties užsklandą. Jis iš tikrųjų yra tyli daina, ne filosofinė mintis, o sudėtingas ir dinamiškas, estetinis įsigyvenimas, palyginus su prieškario lyrika, ypač stipriai veikiantis savo neigiamomis nebūties tonacijomis.

       Jei tyli daina yra raktas į brandžią Balandžio vigilijos formą, atliepiančią Alfonso Nykos-Niliūno pasaulėjautą, tai ši pastaroji atsiveria, apmąsčius vigilijos sąvoką, kuri pratęsia ir atbaigia Praradimo simfonijų kelionę, jai suteikdama statikos. Kelionė Balandžio vigilijoj reikšminga tik „Euridikės kapo“ skyriuje, kuris tiria meną ir kultūrą. Kitur ją pakeičia išvidinio susitelkimo būsena, kuri kelionių ir tikrovės pažinimo problematiką sprendžia lūkesio (t.y. vigilijos) prasme. Vigilijos esmę sudaro minties projekcija į dinamiškąjį kintančių formų laiko ir erdvės pasaulį, aktyvi savo aistra pažinti, bet pasyvi, nes ši aistra išlieka kontempliatyvi. Sakytume, kad poetas–mąstytojas stabteli ties slenksčiu į tą kitą būtį, jos neperžengęs; jis trokšta pasaulį patirti, pasisavinti, bet, iškeitęs kelių ir žingsnių dinamiką į žvilgsnio, išlieka statiškoje pozoje, keliones atšaukia, atkviečia sapnus ir vėjus taip, kad jie „sėdėtų duryse po guobomis, dainuodami ir švilpaudami... negirdėtą vasaros skambėjimą“ (BV, p., 51), keliones sukaupia į akis – į tą giliai poetišką geismo ir ilgesio zoną, kur sąmonė su pasauliu susiriša tyru, laiko apgaulės nepažįstančiu lūkesio ryšiu. Kartais vigilija atrodo analogiška kažkokiam sakraliniam momentui prieš gimimą, Balandžio vigilijoj suprantamą dvejopai. Gimimas pažymi akimirką, kai žmogaus beformė būtis pasisuka į lange matomą šviesą, paklūsta durų parabolėm ir rankos prisilietimu prie durų išeina iš sienų kalėjimo. Tačiau kartais poeto gimimo interpretacija yra tamsesnė, nes gimimas palyginamas su daline mirtimi. Gimdami, save realizuodami laiko ir medžiagos pasaulyje, mes kylame į naują būtį ir kartu šią būtį išsemiame, išgyvename, paversdami ją mirtimi. Nykos sąmonė veržiasi apeiti šią fatališką kryžkelę ir todėl privilegijuoja kitą patirties formą, statiškesnę, bet džiaugsmingą ta prasme, kad ji išlaikoma šiapus medžiaginio pasaulio metamorfozių į nebuvimą. Giliai įsijausta, savo dinamikai palenkianti „Mėlynos žolės gatvės“ skyrių, vigilijos būsena turi savitus simbolius – akių ir žvilgsnio; savitą gamtovaizdį ir spalvą – žiemos peizažą su šiurkščiais skietmedžio žiedais ir „nepalaidotos žolės“ (BV, p.52) karčiu šiurenimu, savitą metų laiką – kovo mėnesį, dar prieš balandžio išsiskyrimus; savitas poeto – žmogaus metaforas, pvz., kunigiškų rūbų pingviną, kuris budi ir svajoja, šia sapno ir budėjimo statika stato neperžiangiamą sieną prieš laiką ir prieš amžinybę; savitą pažinimo formą, sutampančią su motinų sapnais dar prieš sūnaus gimimą; ir savitą emociją – ilgesį, kuris kaip milžiniškas ąžuolas „auga nuolatos, šlama nuolatos“, (BV, p., 63) ir, įdomu, rinkinio gamtos fragmentam suteikia gal didesnio realumo ir šilumos nei Orfėjaus medžio miniatiūros.

       Balandžio vigilijoj Alfonsas Nyka-Niliūnas užgriebia labai plačiai, į savo tekstus įrašydamas pluoštus tradicinių motyvų, klasiškų (minotauras, lotofagai) ar atpažįstamai lietuviškų (langinės, karklų šakos), nemažai naujų ir modernių (tunelis, požemis), filosofinių (visata, būtis, tikrovė), literatūrinių (Otilija, Robinzonas), meninių (natiurmortas, portikai), religinių (Apvaizda, amžinybė), pluoštus sutinkamų gal tik Nykos-Niliūno kūryboje (supančiotas anemonas, moterys rasotais kūnais), visa peršviesdamas iki naujos gelmės ir suvesdamas į išskirtinio originalumo asmenišką mitologiją su fragmentuotomis žmogaus kūno formomis (lūpos, blakstienos), su peizažų nuotrupomis (kvepiančio sniego lietaus srovė; sausų kamienų miškai), su paukščiais ir vabalais, turinčiais žmogiškas emocijas ir rūpesčius (nihilistas vabalas, miegantis kurmis), su įvaizdžiais, kurie kartais pasistūmėją į archetipus ir nurodo poeto užmojį spręsti egzistencines mįsles. Kas sieja kūną ir balsą, žmogų ir medžiagos pasaulį? Kas išlieka ir kas dingsta? Kas yra prisiminimai, o kas amžinybės ilgesys? ką reiškia mergaitės ir motinos simbolika, poetų vizijos ir pastovieji kultūros simboliai? Nyka-Niliūnas nevengia tradicinių temų, pvz., meilės, tik jas grindžia savo esmine būties–nebūties premisa ir todėl klausia: ką reiškia meilė, jei išsiskyrimas yra visa gaubianti patirtis? Nykos-Niliūno atsakymo tektų ieškoti ne sentimentaliose tu–aš meilės deklaracijose, bet minėtoje vigilijos sąvokoje, kuri liudija poeto begalinį troškimą žmogų ir gamtą atitraukti nuo laiko srovės ir juos suvokti kaip amžinus. Nors sakoma, kad Nyka-Niliūnas poeziją nuvisuomenina, jo žvilgsnis į kultūrą yra labai prasmingas, užgriebiantis giliuosius egzistencijos ir istorijos tėkmės mazgus, pvz.; „New Yorke“. Poetas suveda įvairius laiko ir erdvės išskirtus motyvus į stulbinančias kultūrų kolizijas („Orfėjas leidžiasi į požemio tunelį parvesti savo Euridikės“ (BV, p., 68), išryškina žmogaus amžiną užmojį kurti ir kultūrą suvokia kaip nesibaigiančių egzilių ir išdavimų grandinę: kiekvienas naujas užmojis yra gyvas tik senųjų kultūros formų mirtimi, jų nužudymu. O žmogus, kultūros kūrėjas, einant ta pačia logika, tampa žuvusių kultūrų indas – žuvęs pasaulis (BV, p., 69).

       Paskutinieji trisdešimt metų buvo Alfonsui Nykai-Niliūnui lyg ir mažiau produktyvūs – pasirodė du rinkiniai: Vyno stebuklas (1974) ir Žiemos teologija (1985), abu kuklūs, dėmesį patraukiantys savo trumpėjančiais sakiniais, už kurių prasideda tylos zonos: „Sekmadienis. Ruduo. / Lentynoj – / Raudonos fuchsijos, / Katulo Carmina. /Ir Sename dvare“ (ŽT, p., 78). Tačiau ką Nyka pralaimi kiekybe, jis laimi kokybe, pvz., minties aiškumą, nepaprastai stiprų vaizdo kondensuotumą ir sugebėjimą tiriamą įspūdį išmatuoti iki pat gelmės. Skaitytojui atrodo, kad poetas pasako lygiai tą, kas jam rūpėjo pasakyti – apie trupančius, byrančius sapnus, apie rytojaus dieną, ateinančią žudiko Macbetho pavidalu, apie būties trauką, prasiveržiančią šokėjos judesiu, apie gimtinės peizažus, būties erozijos keičiamus... į nepažįstamų augmenų „Exil“, apie poeziją, kurios esmė gvildenama santykyje su būtimi ir išsakoma aforistinio taiklumo sakiniais: Ji – „Vienintelė būtis prieš laiko antplūdį“ (VS, p., 54), gyva būties erozija, sukelianti troškimą būti ir kurti; Ji – „daugiau nei kūnas“ (VS, p., 54), „daugiau negu būtis“ (ŽT, p., 93), žmogiška šiuo savo „daugiau“ ir šiuo savo „daugiau“ nutolstanti nuo tikrovės, panaši į Radausko strėlę, tik nubrėžianti sudėtingesnę trajektoriją, savaip kertančią būties ir mirties linijas, ar į taupių, beveik sustabdytų žingsnių keleivį, vėlyvesnį pirmųjų klajūnų variantą: „Žodis – keleivis, / Kurs ieško / Vandens ir pavėsio / Ir krinta / Prie šulinio negyvas – gyvas / Vidudienio mirtim / Ant vasaros akmens“ (ŽT, p., 45).

       ***

       Alfonso Nykos-Niliūno pasaulėjauta, savo esme ne nauja, Vyno stebukle ir Žiemos teologijoj yra perlaužta per kiek kitokią prizmę – lakoniškesnę, nes pasiekusią didesnės minties distiliacijos, atviresnę fantazijai (Vyno stebukle), kartais nelauktai susiliečiančią su realiu ar kasdienišku pasauliu (Žiemos teologijoj), įjungiančią daugiau atslugusios emocijos ir žymiai daugiau vienos ar kitos mokslo srities terminų: geologija, teorema, orbita, fotonegatyvas, gnoseologija ir t.t. Šie terminai suskamba moderniai ir primena kai kurių Lietuvoje rašančių poetų stilistinius bandymus, nors jie, Nykos-Niliūno atveju, ne tiek novatoriškumo žymė, kiek įžvalga į poetinių žodžių dėsningumą bei jų tendenciją susigrupuoti į autonomiškas sistemas, atkartojančias ir užkoduojančias kultūros procesus. Nyka-Niliūnas bus vienas tų poetų, kuris iniciatyvą atiduoda žodžiams, ne siurrealistų automatiško rašymo prasme, bet todėl, kad žodžiai jam panašūs į genus su kodais, atliepiančiais universalias tiesas, kurios atsiveria tam, kuris šiuos kodus permato. Šitokia prasmių atidengimo magija alsuoja „Ars poetica“ (VS, p., 53), kur, pavyzdžiui, „iššifruojamas“ vėjo giminingumas su sintakse, poetinės kalbos dinamiškumo ir jungties principu; lietus, išgyventas kaip garsas, virsta tolygus fonetikai; sniegas yra susiejamas su alfabetu, nes jis panašiai kaip sniegas, reprezentuoja kitą realybę; sniegas – vandenį, o alfabetas ar raidė – tikrovę. Tuo būdu atsiveria gamtos ir kalbos giminingumo dėsniai, pačios poezijos mįslės, įžiūrėtos žodžių gelmėje, kur kultūros ir kūrybos poveikyje vyksta kalbinis procesas, kitur lyginamas su geologiniais (ŽT, p., 132).

       Šitaip užkoduotą poetinę informaciją galima redukuoti į būties–nebūties priešpriešą, esmine Alfonso Nykos-Niliūno mąstysenos ašį, paskutiniuose rinkiniuose iškilusią į tekstų pirmąjį planą. Tatai aiškintina trejopai. Pirma, Nyka-Niliūnas ištobulina vaizdus, kurie išreiškia nebūties sąmonę ir jau vien savo forma virsta emblema to poetinio proceso, kuris šią sąmonę perteikia. Pasivadavus Nykos terminu, būtų galima teigti, kad jie yra eliptiški, t.y. nutyli ar pridengia vieną kurį esminį poetinės idėjos elementą, pvz., rankas; „Raukšlės / Išdavė rankas (akys ir plaukai mirė dar anksčiau)“ (VS, p., 16); ar patį žmogų: „Eliptiškas peizažas tavo / Rūbų klostėse – bežadžio / skausmo signatūra“ (ŽT, p., 11). Antra, poetas geriau išnaudoja žodžių formalines (pvz., gramatines) savybes, jas tiesiogiai pajungdamas būties–nebūties priešpriešai. Trečia, Nykos-Niliūno eliptišką techniką sustiprinta ta minėta tendencija permąstyti ankstyvesnius tekstus, juos skaldyti, kondensuoti, atrenkant tik kai kuriuos elementus, kurti pirmųjų tekstų eliptiškas versijas, perteikiančias Nykos-Niliūno būties–nebūties linijas, kartais pačių jo poetinių tekstų tekėjimą teksto erozijos linkme. Poezija, panašiai kaip tikrovė, yra įjungiama į laiko srovę.

       Jonas Grinius randa, kad Alfonsas Nyka-Niliūnas yra vienos knygos poetas: „Ką jis turėjo saviško pasakyti, tai jis beveik viską išdainavo pirmame savo rinkinyje – Praradimo simfonijose. (Jonas Grinius, Veidai ir problemos, II, 1977, p. 417.) Iš pirmo žvilgsnio šis teigimas gal turi racijos, nes iki pat paskutiniųjų eilėraščių jauti hipnotinę Praradimo simfonijų fragmentų jėgą, tą patį poeto atsisukimą į kažkokį pirmykštį peizažą, savo dinamikai palenkiantį vėlesnius poeto kalbos klodus. Tačiau iš esmės Nyka-Niliūnas nėra statiškas. Nesunku jo kūryboje suvokti milžiniškus temų, struktūros, intonacijos ar estetinių prielaidų skirtumus tarp ankstyvųjų ir vėlyvųjų eilėraščių. Poeto temų repertuaras plito, išryškėjo būties–nebūties ašis, tamsėjo emocijos registras, buvo ištobulinta eliptiško nutylėjimo technika, vaizdai atsivėrė stilistiškai priešiškų elementų junginiams. Didėjo poeto dėmesys kalbai ir kultūrai. Kalba jam rodėsi kaip būties paralelė, tik užkoduota šifrais šuolių į kultūrą. Savo kelionėse į filosofinę poeziją Nyka-Niliūnas susidūrė su laisvės ir nelaisvės problema, laisvės, nes esame laisvi klausti, ir nelaisvės, nes nesame laisvi duoti savitą sprendimą; su laiko misterija; su įvardijimo magika, nes žodžiu nušviesta nebūtis būtimi suspindi; su pažinimo aistra, išvirstančia sąmonėje degančiais ir sudegančiais peizažais; su dialektine mąstysena, poetą nuvedusią į sintezes. Filosofinė įžvalga praturtėjo istorine ir etine – blaivia, angažuota žmogui. Stilistiniame lygmenyje iširo ankstyvos subjekto ir objektyvios tikrovės susilietimo formulės, jas pakeitė kitos – sudėtingesnės, skausmingesnės, panašios į kolažus. Jei poetą sunkoka suprasti, tai todėl, kad jis kūrė naujas suprantamumo normas, visų pirma galiojančias jo kūrybai. Kadaise sutapęs su Žemės antologija, Nyka-Niliūnas sukūrė savitą, originalią, reformuota poetinę kalbą, iki šiol dar nesulaukusią mokinių. Todėl Alfonsas Nyka-Niliūnas yra sau mokykla, ir raktas į jo kūrybą eina tik per jį patį, o ne per kitus. Tatai lėmė jo talentas ir išeivijos situacija. Tačiau, jei Nyka-Niliūnas išsiskiria iš kitų, jis nėra paraštės figūra. Atvirkščiai. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, ryšku, kad ypačiai per Nyką-Niliūną eina lietuvių lyrikos evoliucijos srovė į moderniai poezijai būdingus dainos ir refleksijos junginius, į sąmoningumą, į formas, disonuojančias lyrinei pilnatvei, į kultūrvaizdžių paremtą poetiką, į poeziją, kuri prasmingai santykiuoja su plačiu Europos kultūrų kontekstu ir vis dėlto išlieka savita, nepakartojama.

       Alfonsas Nyka-Niliūnas. ANTANAITIS ALGIRDAS TITUS (KĘST. REIKALAS). Dešimt poezijos rinkinių. Alfonsas Nyka-Niliūnas. Žiemos teologija. – Akiračiai 1986, Nr. 7. BLEKAITIS JURGIS. Alfonso Nykos-Niliūno Balandžio vigilija. – Aidai, 1958, Nr. 7; Nyka-Niliūnas: apie savo pasaulį poezijoje. – Metmenys, 1985, Nr. 49; Keli žodžiai apie poetą. Alfonso Nykos-Niliūno naujo poezijos rinkinio belaukiant. – Draugo kultūr. priedas, 1985.V.4. BRADŪNAS KAZYS (k. brd.). Alfonsas Nyka-Niliūnas. Lietuvių Bendruomenės premijos laureatas. – Draugo kultūros priedas, 1985.III.2. DINI PIETRO UBERTO. I poeti ,žemininkai‘: ciò che il viandante non sa (Poetai žemininkai arba ko nežino keleivis). – Kn.: La Nostalgia dei Terrestri. Cinque Poeti Lituani. Red. Pietro Umberto Dini. Viareggio, 1989, p. 15–20 ir vertimas į lietuvių kalbą p. 237–242. GIRNIUS JUOZAS. Žmogaus prasmės žemėje poezija. – Kn.: Žemė. Red. Kazys Bradūnas. Los Angeles, 1951, p. 54–59. GRINIUS JONAS. A. N. Niliūno Praradimo simfonijos. – Tremtinių mokykla, 1946, Nr. 3–4. JONYNAS VYTAUTAS ALEKSANDRAS. Vyno stebuklą pasitinkant. – Metmenys, 1972, Nr. 30; Žiemos teologija. Premijuotasis A. Nykos-Niliūno poezijos rinkinys. – Tėviškės žiburiai, 1985.IX.3 ir 10; Alfonso Nykos-Niliūno poezija grįžta tėvynėn. Draugo kultūr. priedas, 1990.IX.29. KAUPAS JULIUS (COPPELIUS). Praradimo herojai. – Žiburiai, 1946.IX.16. KAUPAS JULIUS. Dainos po Orfėjaus medžiu. – Literatūros lankai, 1954, Nr. 4; Orfėjaus medis filosofinės lietuvių poezijos peizaže. – Draugo kultūr. priedas, 1954.PV.24; Balandžio vigilijos motyvai. – Draugo kultūr. priedas, 1958.VII.26. (COPPELIUS). Kovojanti žemės poezija. – Naujienos, 1952.IV.19. KAVOLIS VYTAUTAS. – Kn.: Sąmoningumo trajektorijos. Lietuvių kultūros modernėjimo aspektai. Čikaga, 1986, p. 52–60 ir p. 90–96; The Radical Project in Lithuanian Emigré Literature. – Lituanus, Spring 1988. KULBOKAS VLADAS. Alfonsas Nyka-Niliūnas. – Kn.: Vladas Kulbokas. Lietuvių literatūros kritika tremtyje I. Roma, 1982, p. 300–316; A. Nyka-Niliūnas kritikas. – Aidai, 1967, Nr. 1. LANDSBERGIS ALGIRDAS (JERONIMAS ŽEMKALNIS). Tragiškojo sugrįžimo poezija. – Aidai, 1954, Nr. 5. MACEINA ANTANAS (ANTANAS JASMANTAS). Patriotų sukilimas arba poezijos ginčas su tautybe. – Literatūros lankai, 1953, Nr. 6. MARTINAITIS MARCELIJUS. Prisipažinimai. – Kn.: Alfonsas Nyka-Niliūnas. Būties erozija. Eilėraščiai 1937–1984. Vilnius, 1989, p. 354–356. NAGYS HENRIKAS. Knyga apie kovojantį žmogų ir nemirštantį jo ilgesį. – Aidai, 1946, Nr. 12. NAUJOKAITIS PRANAS. Alfonsas Nyka-Niliūnas. – Kn.: Pranas Naujokaitis. Lietuvių literatūros istorija IV. Čikaga, 1976, p. 215–220. RUBŠYS ANTANAS. Alfonso Nykos-Niliūno Giesmių giesmės vertimas. – Aidai, 1977, Nr. 4. SKRUPSKELYTĖ VIKTORIJA. Dviejų polių trauka. – Aidai, 1970, Nr. 8; Egzodo poezijos šuoliai. – Kn.: Lietuvių poezija III. Red. Kazys Bradūnas. Čikaga, 1971, p. 26–30; Alfonsas Nyka-Niliūnas: A Poet of Dualities. – Books Abroad, Autumn 1973; Alfonso Nykos-Niliūno Vyno stebuklas. – Aidai, 1978, Nr. 1. ŠEŠPLAUKIS ALFONSAS (ALF. TYRUOLIS). Vergilijaus Georgikos lietuvių kalba. – Draugo kultūr. priedas, 1985.H.9. ŠIDLAUSKAS ALEKSANDRAS. Poezijos savastis. Perskaičius Alfonso Nykos-Niliūno rinktinę Būties erozija. – Aidai, 1990, Nr. 4. ŠILBAJORIS RIMVYDAS. Kelionė į Eldoradą. – Metmenys, 1961, Nr. 4; Truth and Metaphor in the Poetry of Alfonsas Nyka-Niliūnas. – Kn.: Rimvydas Šilbajoris. Perfection of Exile: Fourteen Contemporary Lithuanian Writers. Norman, 1970, p. 161–183; Poezijos stebuklas. – Laiškai lietuviams, 1975, Nr. 6; Filosofinių dimensijų poezija. – Aidai, 1985, Nr. 5; Alfonsas Nyka-Niliūnas. Vyno stebuklas. – Books Abroad, Autumn, 1975; Žiemos teologija. – World Literature Today, Autumn 1985. VAIČIULAITIS ANTANAS. Lietuvių poezija svetur. – Kn.: Lietuvių literatūra svetur 1945–1967. Red. Kazys Bradūnas. Čikaga, 1968, p. 55–60. VENCLOVA TOMAS. Akmens kalba. Alfonso Nykos-Niliūno Žiemos teologija. – Metmenys, 1989, Nr. 56. VISVYDAS PRANAS. Simfonijų ir nuostabaus peizažo poetas. Poeto Alfonso Nykos-Niliūno 50 metų sukaktį minint. – Draugo kultūr. priedas, 1969.VII.12; Akimirksnio ir amžinybės sandūra. Nauja Alfonso Nykos-Niliūno poezijos knyga. [Vyno stebuklas]. Draugo kultūr. priedas, 1975.IV.5.

       Skrupskelytė, Viktorija. Lietuvių egzodo literatūra 1945 – 1990. – Čikaga: Lituanistikos institutas, 1992.