Pagal visas mūsų tradicijas ir etiketą, apie Kazimierą Bradūną reikėjo rašyti prieš metus (kaip ir buvau redaktoriaus užprašytas), nes tuomet sukako jam tam tikras lyginis metų skaičius, žodžiu, bet koks rašymas dabar, jau po metų, turbūt, bus laikomas nemandagiu išsišokimu. Mažiausiai – grubiu pavėlavimu.

       Bet šiais laikais per didelį prisirišimą prie nelogiškų tradicijų ir papročių kažin ar verta laikyti taip jau labai saugotina dorybe. Kai penktaskyriai jau virškina naująją matematiką, o skaičiavimo mašinos pagrįstos dvejybine sistema, nematau jokio reikalo visur laikytis dešimtinės tvarkos ir su šventu pamaldumu švęsti tik su nuliu pasibaigiančias metų sukaktis. Jei laikome nuopelnu, kad kas nors penkias dešimtis metų išgyveno, tai jį, sulaukusį penkiasdešimt vienų, turėtume dar smarkiau pagerbti – va, dar vienus metus išlaikė nesugriuvęs!

       Svarbiųjų žmonių amžiaus sukaktuves švenčiame ne dėl to, kad jie tiek ar tiek metų sulaukė. Amžiaus sukaktys savyje nėra reikšmingos. Jos tik suteikia mums progą žmogų prisiminti, peržvelgti jo darbus, jais pasidžiaugti. O visa tai galima atlikti ir be tradicinio preteksto. Juk žmogaus darbai, jei jie mums svarbūs, yra lygiai tiek pat verti, ar tasai žmogus bus keturiasdešimt aštuonių, penkiasdešimt ar penkiasdešimt vienerių metų sulaukęs. Taigi ir apie Bradūną kalbėti šiuo metu nėra nei per anksti, nei per vėlai.

       Jei gatvėj sutiktam žmogui pakištum mikrofoną ir paklaustum, kas yra Kazys Bradūnas, atsakymas būtų trumpas ir aiškus – Bradūnas yra poetas. Tokiu jį liudija devyni brandūs eilėraščių rinkiniai, jo kūryba kertinėje „Žemės“ antologijoje, Alvito laukų moliu skambąs jo balsas dažname literatūros vakare. Ir poetu jis yra nuo seno, ne šiaip sau pradėjęs rašinėti eilėraščius išeivijoje iš neturėjimo ką veikti. Jei tikėti anekdotu, kad jis net savo žmonai eilėraščiu pasipiršęs, tai poetu jis yra ne tik viešame, bet ir kasdieniniame gyvenime.

       Žodžiu, kalbant apie Bradūno darbus ir nuopelnus, tektų apžvelgti jo kūrybinį kelią, gvildenti jo poeziją. Kitaip ir negalėtum, jei Bradūnas būtų tik poetas. Tačiau jo spurdėjimas mūsų kultūriniame katile prašoka grynai kūrybinę sritį – Bradūnas yra daugiau negu vien poetas. Todėl šiuo atveju renkuosi žvilgtelti į nepoetą Bradūną, suminėti jo nesueiliuotus darbus, kuriuos, besidžiaugdami jo poezija, dažnai užmirštame. Tuo pačiu viliuosi, kad jo kūryba susilauks brandžios apžvalgos kuria kita proga (gal jam penkiasdešimt trijų metų sulaukus). Kūryba, kuri verta rimtos studijos, tokios, kuriai ir šio rašinio rėmai per siauri, ir pats rašeiva per lėkštas.

       Kas yra nepoetas Bradūnas? Nepoetas Bradūnas yra kultūrinio gyvenimo platumos puoselėtojas, literatūrinio prieauglio skatintojas, publicistas, dailės kritikas, redaktorius. Apie tokį Bradūną čia ir kalbėsiu.

       Iš visų Bradūno darbų bene lengviausiai apibūdinamas yra jo plušimas kultūrinės publicistikos dirvonuose. Bradūnas – redaktorius visuomenės sąmonėje kartais net gali rungtis su Bradūnu – poetu. Ir visai vertai, nes ne kuo kitu, o redaktoriaus ietimi apsiginklavęs, Bradūnas užkariavo sau stambiausius plotus mūsų visuomeninio gyvenimo kultūriniame bare.

       Pirmąjį redaktoriaus krėslą jis užsėdo dar studentaudamas. Tai buvo darbas moksleivių ateitininkų žurnale „Ateityje“ 1937–38. Šią vietą Bradūnas gavo tik įstojęs universitetan, dar net nespėjęs kaip reikiant nusipustyti provincijos dulkių. Sunku dabar nuspręsti, kodėl prof. Pr.Dovydaitis pavedė žurnalą redaguoti ką tik į laikinąją sostinę įsprūdusiam fuksui. Tenka spėsi, kad jaunojo Bradūno literatūriniai ir publicistiniai sugebėjimai jau buvo žinomi ir už Vilkaviškio gimnazijos sienų.

       „Ateitis“ 1937 jau buvo pilnai subrendęs moksleivijos žurnalas, su aiškia linija ir pastovia reputacija. Todėl šiame darbe Bradūno uždavinys buvo daugiau tęsti ir išlaikyti, negu atnaujinti ir kurti. Nors ir be kokių ypatingų lūžių ar krypties posūkių, tie metai Bradūnui padėjo įgyti naudingos žurnalistinės praktikos. Įdomu, kad jam redaktoriaujant „Ateityje“ su pirmaisiais savo eilėraščiais pasirodė Mačernis ir Nagys.

       Tikrasis kūrybingo redaktoriaus egzaminas pasitiko Bradūną Vakarų Vokietijoje, karo audroms praūžus. Sąmoningai ieškodamas artimo ryšio su Vakarų kultūros pulsu, Bradūnas apsigyveno ne kokioj D. P. stovykloj, bet privačiai, Miunchene. Ten 1945 dr. V.Bieliauskas pakvietė jį „Aidų“ redakcijon. Anuo metu „Aidai“ buvo daugiau kultūrinės krypties laikraštis, negu svarus kultūros žurnalas. Bradūnui tad čia ir teko pionieriaus rolė. Jo rankose kultūrinis leidinio atspalvis stiprėjo, kol šalia laikraštinės dalies atsirado dvisavaitinis kultūros priedas, 1946 išsivystęs į atskirą išviršine išvaizda dar kuklų, bet turiniu gyvą žurnalą. O nuo 1947 pavasario (po pusmetinės pertraukos dėl leidėjų pasikeitimo) reguliariai ėjo mėnesinis žurnalas, jau visai panašus į dabartinius „Aidus“. Iš stovyklinio laikraščio „Aidai“ išaugo į rimtą kultūrinį leidinį, kuris ilgainiui tapo savotiška institucija.

       Ši žurnalo metamorfozė, jei ne išimtinai, tai didele dalimi buvo Bradūno nuopelnas. Jis pajėgė sutelkti gausų bendradarbių būrį, kurių tarpe matėsi ir žymiausi to meto mūsų išeivijos intelektualai, ir rašytojai, ir kritikai. 1947–48 Bradūno „Aidai“ buvo ne tik lietuvių stovyklinio kultūrinio gyvenimo veidrodis, bet tam tikra prasme ir kelrodis. Anuometiniuose žurnalo puslapiuose nesunku pastebėti akcentą Vakarų kultūrai, raginimą nesustingti prieškarinėse kūrybinio darbo pozicijose, o naujus kūrybinius pasireiškimus vertinti tvirtais meniniais principais, be tremtiniškų pasiteisinimų ir dejonių. Bradūno „Aidai“ aprėpė visą platųjį kultūrinio gyvenimo spektrą, tačiau literatūrai skyrė ypatingą dėmesį. Žurnalo puslapiuose prasikalė pirmieji vėliau susiformavusio žemininkų–lankininkų sąjūdžio daigai, pasigirdo pirmieji raginimai atsisakyti sentimentaliai banalios, patriotinės–čiobrelinės poezijos. Žurnale savai kūrybai rado vietos ne tik nepriklausomybės laikotarpio pagarsėję rašytojai, bet ir jaunoji literatų karta. Čia su savo kūriniais pasirodė Škėma, J.Mekas, Šlaitas, Kėkštas, Baronas, Kaupas, Švabaitė – vardai, kurie tuo metu dar buvo mažai girdėti, o dabar jau nebeištrinami iš lietuvių literatūros puslapių.

       Vokietijos laikmečio „Aidai“ buvo bene pats svarbiausias periodinis leidinys tuometinėje lietuvių kultūros tėkmėje. Pulsuojančia jaunų rašytojų kūryba, laikui atsiliepiančiais intelektualinės minties atspindžiais ir gyvomis kultūrinio bruzdėjimo apžvalgomis „Aidai“ tapo tikrai dinamišku žurnalu. Visi šie elementai negalėjo suplaukti redakcijon šiaip sau, atsitiktinai, niekam, neraginant, niekam neplanuojant. Nuopelnai už „Aidų“ žurnalo sukūrimą ir įpilietinimą skirtini Bradūnui, pirmuosius kūrybingo redaktoriaus egzaminus išlaikiusiam cum laude. Ir kai 1948 gale redakcijos vairą perėmė kiti žmonės, jiems jau nedaug kas bebuvo likę taisyti ir tobulinti.

       Sekantis Bradūno – redaktoriaus bandymas ištiko jį 1952. Tuomet jis jau buvo perplaukęs Atlantą ir duoną pelnė tašydamas akmenis vienoje Baltimorės antkapių dirbtuvėje. To bandymo pradžią viename laiške tiksliai apibūdina pats Bradūnas:

       „Kai užbaigiau antologijos „Žemė“ redagavimo ir leidimo rūpesčius, kažkaip savaime atėjo galvon, kad gal nevertėtų tos „Žemės“ susibaudėliams taip lengvai išsiskirstyti, gal bandyti leisti, kad ir ne visai periodinį, literatūrai skirtą leidinį. Pateikiau šią mintį kitiems žemininkams, o jie entuziastiškai pritarė. „Literatūros Lankų“ vardą, man rodos, pakišo Juozas Kėkštas, kurio techniškoje priežiūroje žurnalą buvo užsimota spausdinti Argentinoje. Kuriam nors iš Šiaurės Amerikoje gyvenančių žemininkų reikėjo apsiimti visą organizavimo darbą, telkti bendradarbius, surinkti rankraščius, juos peržiūrėti, redaguoti, persiųsti Argentinon. Tiesiog buvau priverstas ir per daug nesispardžiau tapti tokiu atpirkimo ožiu. Žurnalui einant, karts nuo karto Niliūnas, Girnius, Nagys, aš pats ir kartais dar Julius Kaupas suvažiuodavom draugėn bendrai pasitarti, paplanuoti, kaip iš tų visų džiaugsmų ir bėdų išbristi“.

       „Literatūros Lankai“ Bradūnui buvo nauja dirva ta prasme, kad čia jam jau teko nešti ne kultūrinės pozicijos, bet opozicijos vėliavą, atsistoti literatūrinio avangardo gretose. Šis žurnalas jau su pačiu pirmuoju numeriu sukėlė audrą. Akcentuodamas atsakingą kritiką, nebijančią paliesti net didžiųjų mūsų literatūros šulų (Aisčio, Brazdžionio), protestuodamas prieš vidutiniškumą kūryboje ir kūrybos vertinime, smerkdamas kultūrinio gyvenimo niveliavimą primityviai suprastos patriotikos ir moralės vardu, žurnalas susilaukė antpuolio iš tiesioginiai ir implikuojančiai paliestųjų. Toksai karo stovis tarp žemininkų ir tradicinę bei „tremtinišką“ kūrybos liniją atstovaujančios daugumos tęsėsi beveik per visą „Literatūros Lankų“ gyvavimo laiką. Nors šioji įtampa ir neišsivystė į abipusiai našų dialogą, tačiau žurnalas rimtai sujudino jau pradedantį užakti Amerikos lietuvių kultūrinio gyvenimo kūdros paviršių, įpūtė naujos gyvybės literatūriniam judėjimui. Žurnalas suteikė laisvą tribūną kūrybinio individualumo siekiančiai rašytojų grupei, sustiprino kritikos pozicijas ir atliko savotišką literatūrinės sąžinės funkciją lietuvių kultūriniame gyvenime.

       Dabar, žvelgiant atgal, sunku tikėti, kad Bradūnas vedė žurnalą, kuris buvo persunktas reakcija prieš visą tuolaikinį mūsų kultūrinį establišmentą, kuris aštriu, dažnai piktu žodžiu skelbė kovą vidutiniškumui, atmesdamas bet kokius kompromisus kūrybos nepriklausomumo klausime. Tiesa, visi tie principai, už kuriuos žurnalas kovėsi, Bradūnui nebuvo svetimi. Už juos jis ir dabar pasirašytų nemirktelėjęs, kad ir vidunaktį pažadintas. Nuostaba kyla čia ne turinio, bet linijos, tono atžvilgiu. Nelengva įsivaizduoti nuosaikųjį Bradūną, visuomet linkusį pažangos siekti evoliucijos keliu, pirmose literatų revoliucijos vėliavnešių eilėse. Kažkaip peršasi mintis, kad nūdieninio Bradūno „Literatūros Lankų“ linija būtų buvusi švelnesnė, ne tiek karinga ir ne tiek šokiruojanti. Gal būt 1952–59 Bradūno kardai buvo aštresni, negu šiandien. Bet greičiausiai žurnalo „nebradūniškas“ tonas priklausė nuo redakcinės struktūros pobūdžio. Bradūnas ten nebuvo vienintelis planuotojas, vykdytojas ir viršininkas, kaip kad anksčiau „Aiduose“. Bendrą žurnalo kryptį apspręsdavo visas žemininkų kolektyvas, o už aštrią, bekompromisinę leidinio liniją, be abejo, daugiausia buvo atsakingas žurnalo ideologas – Nyka-Niliūnas. Patsai Bradūnas, sutikdamas su tuo, ką žurnalas turėjo skelbti, tur būt, nematė prasmės ginčytis dėl pačios pasisakymo formos. Nugalėti savo palinkimą nesikivirčyti ir nekelti viešo erzelio jam turėjo atrodyti menku užmokesčiu palyginus su stambiu pozityviu įnašu, kurį žurnalas žadėjo lietuvių literatūriniam gyvenimui.

       Nors už „Literatūros Lankų“ bendrą liniją buvo atsakingas visas redakcinis kolektyvas, nors medžiagos telkime ir kūrime uoliai plušo visi žemininkai, tačiau pati didžioji darbo našta kliuvo Bradūnui. Jo iniciatyva žurnalas gimė, jo pastangomis jis laikėsi, nors ir retai pasirodydamas, visus septynerius metus. Tenka prisiminti kad Bradūnas buvo ir administratorius, ir platintojas, ir finansų teikėjas.

       Ano meto literatūrinėms kontraversijoms atvėsus, dabar, turbūt, neatsirastų nė vieno kultūrininko, kuris neigtų „Literatūros Lankų“ svarbą laisvojo pasaulio lietuvių literatūros raidai. Šio žurnalo nuopelnai drauge yra ir dar kartą laimėjusio Bradūno – redaktoriaus nuopelnai. Jei jo kolegos tame projekte buvo ratais, vairu, kartais net vairuotojais, tai Bradūnas buvo širdimi – motoru, be kurio lankininkiškasis automobilis negalėjo riedėti. Ir iš tiesų – Bradūnui pasitraukus, žurnalas sustojo. Nuvargintas septynerių metų redakcinės–administracinės naštos ir norėdamas atsidėti savo poezijos rinkinio paruošimui, Bradūnas išsiprašė atostogų. Kolektyvas susitarė, kad toliau kiekvieną numerį paruoš atskiri redakcijos nariai. Tačiau nė vienas numeris nepasirodė. Pagaliau likvidavosi ir „Literatūros Lankų“ prietiltis Argentinoj, Kėkštui išvykus į Lenkiją. Taip ir baigėsi našus „Literatūros Lankų“ periodas. Rašytojų avangardo tribūnai atėjo galas, apie kurį Bradūnas taip rašė viename laiške: „Žurnalo gelbėti ir vėl užsikrauti sau ant pečių nesinorėjo, jaučiant, kad ir kitiems „pritrūko parako“. Taip gražiai tarp savęs susišnekėjome ir „Literatūros Lankus“ palaidojome be kalbų ir be vainikų“.

       Redaguodamas „Literatūros Lankus“, Bradūnas užsitarnavo tam tikrą avangardinį štampą. Todėl jo sekantis redakcinis žygis galėjo atrodyti kaip gėdingas kompromisas, tiesiog perbėgimas priešo pusėn. 1961 gale Bradūnas įstojo „Draugo“ redakcijon, pasiimdamas vesti laikraščio savaitinį kultūrinį priedą, darbą, kuriame jis dar ir šiandien pluša.

       Kultūrinėje srityje „Draugas“ atstovavo visam tam, prieš ką „Literatūros Lankai“ kovojo. Neatsakingos literatūrinės kritikos inflacija, grynai utilitarinis kūrybos supratimas, pervertinimas menkaverčių veikalų, šališkumas ir pašaipa autentiško kūrybinio ieškojimo prasiveržimams buvo kasdieninė dienraščio duona. Iš tikrųjų visame šiame negatyvaus kultūrinio nusiteikimo reikale „Draugas“ neturėjo kokio nors monopolio. Kultūriniu primityvumu nusikalsdavo visi lietuviški laikraščiai. Tačiau „Draugas“, būdamas plačiausiai skaitomu dienraščiu, turėdamas didžiausią, pastovų skyrių kultūros reikalams, savo leidyklą ir savo premiją, buvo įsigijęs neužginčijamą įtaką visuomenėje. Todėl jis ir buvo laikomas kultūrinės reakcijos simboliu, o taip pat ir realia jėga, galinčia efektyviai skleisti kūrybinio vidutiniškumo požiūrį visuomenėje.

       Į tokį „Draugą“ atėjo Bradūnas. Dabar, kai „Draugas“ jau nėra keiksmažodžiu pažangiųjų kultūrininkų lūpose, niekas per daug nesistebi, kad žemininkas–lankininkas Bradūnas yra jo redakcijoj. Tačiau anuomet tas Bradūno žygis jo kolegoms tikriausiai atrodė panašiai, kaip atrodytų dabartinio mobilizacijos kortelės degintojo savanoriškas įstojimas į marinus.

       Kodėl Bradūnas stumtelėjo save į naujas, sunkias redaktoriaus pareigas? Ar redakcinis darbas buvo jam taip mielas, kad be jo negalėjo išsiversti? Vargu. Juk savo pirminiam pašaukimui – poezijai jis galėjo atsidėti ir paprastą darbą dirbdamas. Tačiau, kaip jis pats prisipažįsta, rūpestis bendru mūsų kultūriniu gyvavimu nuolat stumdavo jį į platesnes žurnalistinio darbo dirvas:

       „Nežinau tikrai, ar visus tuos redagavimo darbus dirbau iš patikimo, ar tiesiog iš reikalo. Žinant, kad jeigu nepadarysi, tai vargu ar jie padarys. Aplamai į to ar kito redagavimą mane vis kažkaip traukė mintis, kad gal per daug egoistiška yra nuo visko užsidaryti ir kalbėtis tik su savo asmeniška mūza. Tiesiog sąžinė gundė šį tą daryti ir bendrajam mūsų literatūrinio gyvenimo ir aplamai literatūros labui, kilstelti ją, jei dar galima, truputį aukštyn, atrasti vieną kitą jauną ir gal nedrąsią plunksną ir stumtelti ją pirmyn. Turbūt, šitai mane ir sugundė mestis į kultūrinio priedo redagavimo avantiūrą“ (iš laiško).
       Truputį kilstelti aukštyn – tai gal ir buvo ano Bradūno apsisprendimo raktas. Jis negalėjo nematyti, kad „Literatūros Lankai“, tarnaudami svarbiai, bet siaurai literatų bendruomenei, neįstengė pasiekti platesnių visuomenės sluoksnių ir daryti jiems teigiamos, auklėjamosios įtakos. Lankininkų pastangos teliko revoliuciniu protestu, kuris nė kiek nesumažino laikraštinės publicistikos jėgos kultūriniame visuomenės formavime. Bradūnas, turbūt, suprato, kad toji jėga liks, kad su jos neigiama įtaka kovoti tiksliau būtų ne frontiniu puolimu, bet vidine subversija – įsijungiant į ją ir bandant pakeisti ją iš vidaus, atnaujinti taip, kad ji plačioms masėms skelbtų ne kultūrinę menkystę, bet skleistų pozityvų auklėjamąjį pradą.

       Į klausimą, ar šis Bradūno žygis, pagrįstas infiltracine taktika, atnešė lauktų rezultatų, tenka atsakyti teigiamai. Tiesa, „Draugo“ pasikeitimas, jam atėjus, neįvyko per naktį, kaip koks rūmų perversmas. Viename iš pirmųjų savo vedamųjų Bradūnas pareiškė, kad kultūriniame laikraščio priede netoleruos ligi šiol propaguotos naujumo baimės, kad neleis kultūrinio dėmesio svarstyklėms krypti vien praeitin, neigiant viską, kas nauja, nematant nuolatinio kūrybinio atsinaujinimo reikšmės. Tačiau vienos deklaracijos nepakako greitam linijos posūkiui. Pradžia buvo sunki ir lėta. Naujasis redaktorius kol kas turėjo verstis senais bendradarbiais, nes staiga suorganizuoti naują kultūrinių žurnalistų kadrą buvo neįmanoma. Bradūnui ypač buvo sunku dėl to, kad jo kolegos lankininkai, vis dar laikydami „Draugą“ priešų lizdu, neatėjo talkon. Tačiau nežiūrint duobėto kelio, Bradūnas, kad ir ne galvotrūkčiais, riedėjo savo užsibrėžta linija.

       Gal ryškiausias greitas pasikeitimas „Draugo“ kultūriniame priede buvo dailės klausimų publicistinė kryptis. Bradūnas tuoj pat išginė ten įsitaisiusius diletantus, ilgą laiką rašiusius piktas nesąmones apie modernųjį meną. Jų vietoje šeštadieniniame „Drauge“ atsirado blaivūs lietuviško ir pasaulinio meno apraiškų vertinimai, kruopštūs ir netendencingi Čikagoje rengiamų parodų apibūdinimai, pailiustruoti gausiomis kūrinių nuotraukomis. Literatūrinio sektoriaus reforma vystėsi kiek lėčiau. Jau pačioj pradžioj Bradūnas įpuolė bėdon, atspausdindamas smarkiai atžangų Jono Griniaus pasisakymą apie neseniai mirusio Škėmos kūrybą, bet po to atsisakydamas talpinti J.Blekaičio repliką. Jei visai tai kontraversijai jis būtų leidęs lapotis savo priede, šeštadieninis „Draugas“ būtų greitai sulaukęs kultūrinio atvirumo etiketės. Tuo tarpu, kai Škėmos gynyba nudardėjo į kitą spaudą, „Draugas“ vėl liko svarbiųjų rašytojų kūrybą neigiančio organo pirmykščiame užtvoryje. Išsikapstymą iš to užtvorio Bradūnui sunkino dar ir praktiškieji laikraščio reikalai. Negalėdamas kirsti šakos, ant kurios sėdi, jis buvo priverstas dėti visą propagandą, susietą su „Draugo“ romanų konkurso produktais, iškilmėmis ir laureatais. Šios medžiagos gausą ir akcentą ne visuomet pateisindavo konkursinio produkto vertė, tačiau produkto meninis lygis nebuvo Bradūno kontrolėje.

       Nežiūrint škėminio epizodo taktinių klaidų ir visų praktiškų apsiribojimų, ir literatūrinis Bradūno „Draugo“ sektorius palaipsniui vilkosi nauju rūbu. Palengva subūręs saują bendradarbių, pozityviai rašančių literatūriniais klausimais, Bradūnas stengėsi paminėti visas teigiamas literatūrines apraiškas, nepaisant kurios pakraipos iniciatyva atsiradusias. Rašytojai, kurie anksčiau jautėsi „Draugo“ diskriminuojami, pradėjo vis mažiau ir mažiau stebėtis, šiame laikraštyje rasdami dalykišką savo kūrybos įvertinimą. Šio lėto, pradžioje net skausmingo, proceso dėka Bradūno „Draugas“ tapo draugu ne kokiems atsitiktiniems favoritams, bet kiekvienam kūrybine kibirkštimi ir autentišku ieškojimu degančiam rašytojui. O taip pat ir dailininkui, aktoriui, muzikui, mintytojui.

       Bradūnui pradedant septintuosius metus kultūrinio „Draugo“ redaktoriaus kėdėje, nekyla abejonės, kad jam beveik šimtu procentų pavyko tai, ko jis siekė, ton kėdėn rizikingai sėsdamas. Bradūno „Draugas“ šiuo metu yra ne tik kūrybingiausiai ir sumaniausiai redaguojamas tos rūšies lietuvių periodinis leidinys šiapus Atlanto, bet jis gali drąsiai konkuruoti ir su tokiu, daug platesniais resursais operuojančiu savaitiniu, kaip „Literatūra ir Menas“. Bradūno laimėjimai glūdi giliau, negu vien jo žurnalistinių gabumų kas savaitiniame pademonstravime. Svarbiau yra tai, kad jo misija, kurion jį anuometiniai draugai palydėjo dideliu skepticizmu, pavyko. Kultūrinio „Draugo“ senoji tvirtovė, atlaikiusi frontinius avangardo puolimus, tapo paimta iš vidaus. Žinoma, Bradūno pasiektas perversmas nebuvo totalinis. Gal ir jisai, kaip anas Vyt.Janavičiaus graikų herojus, nugalėjęs penkis milžinus, pats tapo aplaužytas ir nuliūdęs. Nenoriu piršti kokios iliuzijos, kad Bradūno invazijos pasėkoje „Draugas“ būtų pasidaręs kultūrinio avangardo vėliavnešiu. Jokiu būdu. Pozicijos – opozicijos kontekste „Draugas“ liko ten pat. Tuo būdu, ir „Literatūros Lankų“ Bradūnas, tapęs „Draugo“ Bradūnu, perėjo iš protestuojančio avangardo į pozicijos laikytojus. Tačiau perėjęs, jis mūsų kultūrinį establišmentą sutaurino, padarė respektuotinu.

       Bradūno pastangomis, „Draugo“ publicistinė jėga ir visuomeninė įtaka kultūriniame gyvenime tapo pakreipta pozityvion vagon. Tūkstantinė šeštadieninio „Draugo“ skaitytojų minia jau nebėra penima kultūriniu atskiedalu, nebėra jai peršamas vidutiniškumas kaip vertybė, nebėra pataikaujama jos miesčioniškam minties tingumui. Bradūno žurnalistiniu organizuotumu ir jo paties plunksna ji dabar jau skatinama ne tik domėtis kultūrinėmis apraiškomis, bet ir atskirti autentišką kūrybą nuo paprastos rašliavos, skatinama atsiminti, kad kūryba nėra daloma į „mūsų“ ir „jų“, bet į vertingą ir menkavertę. Bradūno „Draugas“ jau nebėra uždara kūdra vien senoms viltims konservuoti. Jo „Draugas“ yra atviras naujiems vėjams mūsų kūrybiniame gyvenime, jo „Draugas“ yra lietuviškos išeivijos bendrojo kultūrinio judėjimo pozityvusis variklis, skatintojas, auklėtojas.

       Visa tai skamba kaip labai jau gausūs komplimentai Bradūno adresu. Bet ko gi čia gailėtis – „Drauge“ jis atliko puikų darbą, tą darbą tęsia ir toliau. Jo nuopelnai dideli, o mes dažnai jų nė nepastebime, būdami jau pripratę sulaukti ne ko kito, o įdomaus ir stimuliuojančio priedo kas šeštadienį. Tai bent šia proga, galas žino kiek metų jam sulaukus, pripažinkim Bradūnui tuos nuopelnus, kepurę palenkdami.

       Išsitiesus tiek apie Bradūną – redaktorių, nekažin kiek belieka vietos šnektelti apie Bradūną – kitką. Bet gal tos vietos ir pakaks. Juk visose kitose nepoetinėse kovose jis pyškindavo daugiausia savo redakcinėmis muškietomis. Taigi, čia gal nereikės viską pradėti iš naujo, o tik susumuoti tai, ką jis iš savo redaktorinės sakyklos skelbė ir kiek tos žodinės sėklos užderėjo mūsų smėlinguose dirvonuose.

       Pasinaudodamas savo laikraščio vedamaisiais, tomis taikliomis kertinėmis paraštėmis, Bradūnas nenuilstamai kovojo už dėmesį kultūrai mūsų politiškai orientuotoje visuomenėje. Principiniu požiūriu jis nuolat primindavo kultūros svarbą tautos gyvenime, nuolat įtaigodavo, kad visas išeivijos judėjimas bus beprasmis, jei nepaliks kūrybinio darbo pėdsakų. Specifiniuose reikaluose jis ragindavo į kūrybiškumą kiekviename, kad ir menkiausiame projekte. Ar minėjimuose, ar parodose, ar kongresuose, ar kokių sukaktuvinių metų atžymėjimuose jis kviesdavo vengti sukalkėjusių trafaretų, o ieškoti naujų, efektyvių, laikmečiui tinkamų formų. Jis akcentuodavo, kad kultūrinius darbus reikia planuoti ateičiai, o ne vien šiai dienai, ne vienkartiniam blykstelėjančiam efektui. Gi planuotojams dardant nudilintais bėgiais, Bradūnas nesidrovėdavo priminti jiems užmirštus, bet reikalingus projektus: literatūrinių studijų knygas, rašytojų įamžinimą plokštelėse, iškiliųjų dailininkų monografijų leidimą, kūrybines stipendijas ir daugelį kitų darbų.

       Visoj šioj kultūrinėj propagandoj Bradūnas nebuvo kokiu nuo gyvenimo atitrūkusiu pamokslininku savo Kertinėj Paraštėj. Tiems, kurie atsiliepdavo į jo balsą tyruose, jis atsilygindavo duosniu ir paskatinančiu žodžiu savo plačiuose šeštadieninio laikraščio puslapiuose. Tie pavykusių kultūrinių įvykių aprašymai būdavo akstinu ir kitiems rengėjams pasitempti, ieškoti tinkamesnės išraiškos kultūrinio gyvenimo kasdieniniam pulsavimui. Bradūnas čia skatino ne tik plunksna, bet ir pavyzdžiu. Jis pats yra suorganizavęs ne vieną naujoviškai sumontuotą literatūros vakarą, simpoziumą, knygos pristatymą. O kai jo nuolat peršami projektai vis atsimušdavo į vata kimštas ausis, dažnai jis pats griebdavosi iniciatyvos. Gyvu pavyzdžiu čia galiu suminėti literatūrinės apžvalgos atvejį. Ilgai Bradūnas būbnijo, kad mums reikia mokslinio pobūdžio knygų apie literatūrą. Ir kai visi pritarė, bet niekas nieko nedarė, jis pats pradėjo organizuoti lietuvių išeivijos literatūros plačią apžvalgą. Sugaudęs, net botagu susiginęs bendradarbius, per porą metų juos terorizavęs šimtais raginančių ir grasinančių laiškų, pagaliau darbą baigė, ir šiuo metu tą jo suredaguotą veikalą jau ryja spaustuvės mašinos.

       Propaguodamas bendrąjį kultūrinį judrumą, Bradūnas ypač akcentuodavo grožinės literatūros knygą, skatindavo respektą rašytojams, kviesdavo visuomenę ne tik skaityti, bet ir išgirsti gyvą rašytojo žodį. Gal tai sutapimas, bet per paskutinį penkmetį literatūros vakarai, knygų pristatymai, rašytojų pagerbimai, literatūrinė programa suvažiavimuose tapo ne kokia retenybe, bet dažnu įvykiu ir pačioj Čikagoj, ir provincijos užkampiuose. Gal tai ne vien literatūrinio evangelisto Bradūno nuopelnai, nes juk ne jis vienas skelbė tų dalykų svarbą. Tačiau man atrodo, kad bent dalis šio derliaus užderėjo iš sėklos, kurią bėrė tasai mūsų čia apkalbamas šeštadieninis sėjėjas.

       Sunku būtų moksliniu tikslingumu nustatyti Bradūno propagandos įtaką. Reikėtų atidaus tyrimo iš visų kultūrinio gyvenimo apraiškų atrinkti tąsias, kurios gimė tiesioginiai Bradūno išprovokuotos. Tačiau ir be tyrimų man nekyla abejonių, kad jo įtaka ir pozityvi, ir didelė. Bradūno didaktinis žodis mūsų kultūrininkams dar ir dabar skamba girdimu aidu, kuris dažnai suvirpina ne vieną net ir prie visokio lietuviško triukšmo pripratusią ausį.

       Kas dar Bradūnas? Nepoetas Bradūnas dar yra literatūrinio prieauglio skatintojas, naujų talentų ieškotojas ir bičiulis. Savo publicistiniuose pamoksluose ragindamas visuomenę atverti akis, ausis bei širdis jaunųjų kūrėjų žodžiui, ir patsai tiems jauniesiems visuomet buvo nuoširdus, atviras. Jis mielai talpindavo jų kūrinius savo redaguojamoje periodikoje, ne vieną tiesiog už skverno tempdamas į mūsų kultūrinę viešumą. Čia vėl būtų sunku suvesti faktinę statistiką. Bet jei reikia pavyzdžio, galėčiau suminėti kad ir tokią man truputį pažįstamą poetę Vitaliją Bogutaitę, kuri literatūrinėn scenon įžengė vien tik Bradūno atkaklaus raginimo, stačiai provokacijos dėka. Žinau ir Bradūno nuoširdų entuziazmą Kazio Almeno kūrybai dar tuo metu, kai šis nebuvo spėjęs susilaukti visuotinio pripažinimo mūsų literatūriniuose sluoksniuose. Esu tikras, kad ir dabar Bradūnas neduoda ramybės ne vienam, ar visai jaunam, ar jau kiek žilstelėjusiam dvasioje literatūros mėgėjui, jeigu tik jame mato kad ir mažiausią kūrybinės kibirkštėlės galimybę.

       Ir kas dar? Bradūnas dar ir dailės kritikas. Jei kam toks titulas skambėtų išpūstu perdėjimu, pasakysiu paprasčiau: Bradūnas labai dažnai rašo dailės parodų recenzijas, dažnai aptaria mūsų dailės raidą ir problemas. Mažai nusimanydamas dailės reikaluose, nesiimu vertinti Bradūno nuopelnų šioj srity. Nežinau, kaip į jo menines recenzijas žiūri patys dailininkai ir meno žinovai. Tačiau eiliniam stebėtojui – skaitytojui šioji Bradūno publicistika visuomet šį tą pasako ir apie kūrinį, ir apie kūrėją, žybteli įžvalgia ir įtikinančia interpretacija.

       Ir pagaliau Bradūnas – žmogus. Šitokiame straipsnyje ne vieta išskaičiuoti apkalbamo asmens silpnybes ir charakterio spragas. Ir čia rašomoji mašinėlė užsikerta. Ne dėl to, kad be tų visų silpnybių nebūtų ko daugiau apie Bradūną pasakyti. Priešingai – jei tektų su juo rungtis dėl kokios šiltos vietos Cook apskrities politikoj, reikėtų samdyti įgudusį detektyvą surinkti pakankamai medžiagos Bradūnui rinkiminėj kovoj purvan suminkyti. Bėda čia ta, kad, ir gryną teisybę apie Bradūną – žmogų pasakojant, niekas, kas jo asmeniškai nepažįsta, netikės. Pagyros, sakys, perdėtas skiedimas, kaip ir visuose tokio sukirpimo straipsniuose. Iš tikrųjų – Bradūnas kaip žmogus baisiai neįtikimas. Juk tokių žmonių, kurie pyksta, bet nėra pikti; kurie pažeidžiami, bet nekeršija; kurie nėra kuklūs, bet nesigiria; kurie duoda, bet nereikalauja padėkos; kurie nesikrato daiktų, bet jiems nevergauja; kurie tvirti savo įsitikinimuose, bet pilnai atviri kitiems – tokių žmonių gyvenime nėra. Toki tik vadovėliuose, kur aprašomos hipotetinės, tobulai ir pačiu pozityviausiu atžvilgiu išbalansuotos asmenybių schemos. Todėl ir man pačiam, besišnekant su Bradūnu meno darbais apkabinėtame jo bute, kartais kyla įtarimas, jog iš tikrųjų jis dvasioje yra tamsiausias Šekspyro personažas, bet kartu ir geriausias pasaulyje aktorius, savęs užtušuotojas. Bet tokį įtarimą negaliu paremti jokiu faktu. Todėl, jei man tektų sukti kaubojišką filmą, artistui, kuris vaidintų Bradūną, uždėčiau baltą skrybėlę. Parafrazuojant Mackų, Bradūnas yra geras žmogus ir geras sakytojas.

       Prišnekėjus tiek apie nepoetą Bradūną, gali kam ir dingtelėti mintis, jog Bradūnas tikrai nepoetas. Kad nedingtelėtų, noriu baigti maža citata iš paskutinio jo eilėraščių rinkinio: