IŠ VOKIEČIŲ ŽEMĖS

       Šiais metais rusų rašytojų sąjunga parašė viso pasaulio pasižymėjusiem rašytojam ankietą: kaip jie elgsis naujam imperialistiniam kare (jeigu jis ateis) ir iš viso, kaip jie elgsis,kai tas imperialistinis karas bus nukreiptas prieš Sovietų Rusiją. Atsakymai į tą ankietą buvo išspausdinti „Izvestijose“ ir propagandiniame „Moskauer Rundschau“. Daugumas jų labai įdomūs. Atsakė daug rašytojų, kurie visom jėgom kovos prieš naują imperialistinį karą, kurie brangina kultūriniųsantykių palaikymą su S. Rusija ir taip pat, žinoma, priešingi bet kokiam karui su Rusija. Jų tarpe randame atsakymus tokių rašytojų, kaip G. H. Wells, Bernard Shaw, Johannes R. Becher, Liam O'Flaherty (anglas), O. M. Graf, Martin Anderson Nexö (danas), Romain Rolland, Stefan Zweig, Theodor Dreiser (amerikietis) ir daugybė kitų. Tačiau, žinoma, ne visi atsakė. Neatsakiusių tarpe randame Knuto Hamsuno, Gerharto Hauptmanno ir kitų pavardes. Savaime suprantama, kaip ankietos rengėjai kvalifikavo šį tylėjimą. R. Radekas balansiniame straipsny apie ankietos davinius be gailesčio pliekia šiuos, jo žodžiais sakant, „olimpiečius“. Pav., G. Hauptmannui primena, kad jis sau pasaulinį vardą įgijo pirmiausia vaizduodamas socialinius santykius ir proletarų maištą („Audėjai“ ir k.) ir tik vėliau, tapęs „gilesnis“, „bendrai žmogiškas“, jis ėmė savo individualizme slėptis už socialinių santykių, stengėsi vengti vaizduoti juos ir nejučiom tapo buržuazinio pasaulio prijautėjas ir gynėjas. Hauptmannas tylėjo per Did. karą, tylės jis ir vėliau...

       „Nieko kito iš jų ir nebuvo galima laukti“, sako str. autorius. „Bet, kas įdomiausia, tai pono Remarque tylėjimas... (Jis neatsakė net į pakartotinę ankietą). Šis tylėjimas rodo ryšį...

       Remarque pasaulinį vardą įgijo knyga, kuria bandė žmonijai priminti visus karo baisumus. Kas ją atidžiai skaitė, turėjo pastebėti: joje nėra nė vieno atomo maišto. Bet sakoma, jis jo nepergyvenęs, jis grįžęs iš karo pilnas tik pasibaisėjimo, o ne pasipriešinimo. Kaip garbingas menininkas, jis vaizdavo tik tai, ką pergyveno. Tačiau negalimas daiktas, kad dabar, kai nuo karo baisumų mus skiria ištisi metai, negalvotų apie tai, kodėl po velėnom trūni draugai, kurių balsu jis norėjo būti. Negalima suprasti, kad žmogus, po dešimties metų su tokia jėga atvaizdavo karo baisumus, ramiai įsikištų sau šimtus tūkstančių šio skausmų honoraro ir sakytų: mano vardas yra Remarque, aš nieko nepastebėjau. Ir net šiandien, kai aš matau prieš save gulinčias dvi neatsakytas telegramas, man tikrai sunku tuo patikėti. Atsakyk tamsta, Erich Maria Remarque! Atsakyk tamsta ne frazėm, atsakyk tamsta aiškiai, kaip manai apie istorišką išeitį iš tos situacijos, kuri suėdė tamstos draugus ir grėsė mirtim devyniem milijonam, kurių karo veidai sustingo užfiksuoti tamstos knygoj. Visur pasaulyje tamsta turi draugų ir neturi teisės pranešti, kas buvo, neatsakęs, ko tamsta nori, už ką tamsta nori kariauti.

       Ramiai galima praeiti pro tylinčius olimpiečius, jie yra baltai apdengti grabai. Bet tamsta esi jaunas ir tamsta išplakei žmones savo knyga. Argi tai turėtų būti priemonė gauti rentai iš draugų kraujo, kuriuos tamsta prikeli ir leidi jiems kentėti?

       Klausimas, kurį mes pastatėme Remarque'ui, yra pastatytas visiem autoriam karo literatūros, kuri pastaruoju laiku pripildė visų kraštų knygų rinką“.

       Remarque'ui, jaunajam „olimpiečiui“, tai bus bene pirmas toks skaudus priekaištas. Kodėl jis buvo nebylys tuo tarpu, kai į ankietą atsakė žymūs ir, be abejo, žymesni rašytojai, sunku suprasti. Greičiausia, kad stambiausias Vokietijos knygų leidėjas ponas Ulšteinas nupirko ne tik knygą, bet kartu ir patį autorių.

       Taigi – sic transit ir t. t.

       B. R.

       IŠ RUSŲ ŽEMĖS

       1923 metais Vladimiras Majakovskis parašė savo autobiografiją. Tarp kitko ten skaitom:

       Tematika. Aš esu poetas. Kaip toks – aš esu įdomus.
       Pirmoji knyga. Kažkokia „Paukščių mergaitė Agota“. Jei man tą kartą būtų patekę daugiau panašių knygų, – aš visiškai būčiau metęs skaityti. Bet laimei antra knyga buvo „Don-Kichotas“. Toji tai bent knyga! Pasidirbu medinį kardą ir šarvus ir kovoju su viskuo, kas tik yra aplink.

       Gimnazija. Parengiamoji klasė, pirma, antra. Esu pirmas mokinys. Mokaus vienais penketukais. Skaitau Žiul-Verną. Apskritai – fantastiškus daiktus. Kažkoks barzdočius įstebi manyje menininko talentą. Mokymasis neberūpi.

       1905 metai. Nėra noro mokytis. Prasideda dvejetukai. Prasideda demonstracijos ir mitingai. Aš kartu. Matau visokias vėliavas: juoda – anarchistų, raudona – eserų, mėlyna – esdekų, kitos – federalistų.

       Socializmas. Prakalbos, laikraščiai. Visur – svetimos, negirdėtos mintys ir žodžiai. Ieškau išaiškinimo. Knygynų languose baltos knygelės „Burevestnik“. Perku visas. Keliuosi 6-tą valandą rytą. Skaitau užsidegdamas... Mane įveda marksistų būrelin. Laikau save socialdemokratu; pavagiu tėvo šautuvą ir nunešu į esdekų komitetą.

       Gimnazija. Perkelia į ketvirtą klasę. Vienetukai, retkarčiais dvejetukai. Apačioj suole – „Anti-Diuringas“.

       Partija. 1908 metai. Įstoju Rusijos socialdemokratų partijon. Propagandistas. Einu agituoti pas kepėjus, pas batsiuvius, pagaliau, pas spaustuvininkus. Vadinuos „draugas Konstantinas“.

       Pastebėsim: Majakovskis užtai areštuojamas. Sėdi apie metus laiko Butirkų kalėjime. Išėjęs laisvėn atsideda vien literatūrai. Kartu su Chlebnikovu ir Burliuku išleidžia pirmą futuristų manifestą – „Antausis visuomeniniam skoniui“. Toliau iš autobiografijos:

       Vieną naktį. Dienom rašau eilėraščius. Blogus. Nėra kur išspausdinti. Naktis. Bulvaras. Skaitau eilėraščius Burliukui. Dovidas stabtelėja. Apžiūri mane. Sušunka: „Bet tu juk pats juos parašei. Tu juk genialus poetas!“ Šitoks didelis ir nenupelnytas pagyrimas mane nudžiugina. Aš atsidedu poezijai. Tą vakarą, visiškai netikėtai, aš tapau poetu.

       Judėjime. Prasideda disputai. Mano ir Dovido karštos kalbos. Laikraščiai ima pulti futuristus. Jų tonas ne visiškai palankus. Jie mane paprastai vadina „kalės vaiku“.

       Geltoni marškiniai. Kostiumo aš niekada neturėjau. Buvo dveji negražūs marškiniai. Puikus papuošalas – kaklaraištis. Bet nėra pinigų. Gaunu iš sesers gabalą geltonos medžiagos. Užsirišu ant kaklo. Triukšmas. Vadinas, brangiausias ir gražiausias žmogui daiktas – kaklaraištis. Tuo būdu, juo bus didesnis kaklaraištis, tuo bus didesnis triukšmas. Bet kadangi kaklaraiščio didumas neapibrėžtas, tai sugalvojus marškinius, kaip kaklaraištį ir kaklaraištį, kaip marškinius, įspūdis didžiausias.

       1914 metų pradžia. Jaučiu savo meistriškumą. Galiu valdyti temą. Pilnai. Statau klausimą apie temą. Revoliucinę. galvoju apie „Debesis kelnėse“.

       Mobilizacija. Paima kariuomenėn. Frontan eiti nenoriu. Užsirašau braižytoju. Naktim mokausi pas vieną inžinierių braižyti auto.

       1917 metų vasario mėn. 26 d. Važiuoju automobiliu į Valstybės Dūmą. Įlendu Rodzjanko kabinetan. Atlankau Miliukovą. Tyli. Bet man kažkodėl atrodo, kad jis varžosi. Po pusvalandžio atsibosta. Išeinu. Po keletos dienų perimu auto mokyklos vadovavimą.

       Spalis. Pripažinti ar nepripažinti? Man (ir kitiem Maskvos futuristam) toks klausimas nė nekyla. Mano revoliucija! Skubu į Smolnio institutą. Dirbu. Viską, kas tik pakliūva. Tenka sėdėti.

       1919 metai. Važinėju su misterijom ir kitais reikalais po fabrikus. Mane ir draugus sutinka džiaugsmingai. Vilborgo rajone organizuojasi komfuturistai. Išleidžiame „Komunos meną“. Akademijos žlunga. Galvoje bręsta „150.000.000“. Imuos Rostos* agitacijos.

       1920 metai. Dieną ir naktį Rostoje. Užpuola visoki Denikinai. Rašau ir paišau. Paruošiu kokius 300 plakatų ir kokius 6.000 lozungų.

       1922 metai. Organizuoju leidyklą MAF. Spiečiu būrin komunos futuristus.

       Pabaiga. Visu tuo, ką pasakiau, nemanau visiškai išsemti savęs. Be viso, kas paminėta, mėgstu, pavyzdžiui, astronomiją... Aš esu poetas. Šitokia ta vadinama autobiografija. Tai ir viskas.

       Prie to visko mes galim pridurti: žymesnieji Majakovskio kūriniai: „Žmogus“, „Debesys kelnėse“, „Stuburkaulio fleita“, „Karas ir taika“, „Misterija – buff“, „Leninas“, „Gerai“, „Pirtis“, „150.000.000“ ir kit. Nuo 1923 metų Majakovskis redagavo žurnalą „Lef“, kuris šiemet persikrikštijo į „Ref'ą“.

       Majakovskis gimė 1894 metais. Nusišovė šiemet, balandžio m. 14 dieną. „Gyvenimo valčiai į meilės rifus sudužus“. (Majakovskio ironija!) Jo mirtis – skaudus nuostolis rusų literatūrai, o taip pat ir visam moderniškajam menui. Jis buvo viena stambiausių figūrų visoj pokarinėj poezijoj. Jo kūrybiniai nuopelnai neabejotini. Iš Majakovskio kūrinių dar ilgai teks mokytis literatūrinio meistriškumo.

       Majakovskis Rusuose sukūrė naują ligi tol nevartotą eilėdarą, sukūrė savo sintaksę ir žodyną. Sukūrė daugybę naujų vaizdų, naujų posakių bei išsireiškimų, kurie galėjo gimti tik revoliucijos ugny. Visai jaunajai rusų poetų kartai Majakovskis darė ir tebedaro milžiniškos įtakos. Jo literatūrinė įtaka žymi ir užsieniui.

       Savo literatūrinio darbo metodą jis išdėsto įdomioje knygoje „Kak dielat' stichi“ (Kaip dirbti eilėraščius)**

       Jau kuris metas, kaip rusų literatūros žurnaluose ir laikraščiuose eina aštrūs ginčai dėl kūrybinio metodo, dėl metodo, kaip dirbti literatūros kūrinį. Tiesa, tokių ginčų būta ir anksčiau, bet jie tada ėjo daugiau teoretinėje plotmėje, o dabar visas reikalas liečia kaip tik konkretiškus reiškinius. Vadinas, dalykas darosi žymiai įdomesnis. Ginčų priežastis: neseniai pasirodęs žinomo rašytojo Libedinskio romanas „Herojaus gimimas“. Šis romanas be savo tematinio tikslo turi dar ir kitą tikslą: būti konkretišku tam tikro kūrybinio metodo pavyzdžiu. Būti atbaigtu pavyzdžiu metodo, kuris išreiškiamas naujojo realizmo, psichologizmo, „gyvo žmogaus“ sąvokom ir kuris savo literatūriniais mokytojais laiko klasikus: L. Tolstojų, Balzaką, E. Zola, Flaubertą, apskritai visus didžiuosius realistus.

       „Herojaus gimimo“ kritika visiškai teisingai nurodo, kad didžiausias Libedinskio romano trūkumas – perdėtas psichologizmas. Romane veikėjų psichologija iš tiesų imama labai detališkai, romanas iš tikrųjų stengiasi duoti kuo tiksliausius gyvus žmones, bet čia ir iškyla pats didysis jo trūkumas: pro medžius nebematyti miško. Libedinskio romanas,duodamas gyvus žmones, neduoda gyvos gyvenimo aplinkos. Jo romano žmonės per silpnai tesurišti su ta aplinka, per menkai teparodomos jų savitarpio socialinis santykiavimas, kuris juk pagrindžia ir tą aplinką ir tą žmonių psichologiją. Aišku, todėl romanas nebetenka tam tikro visuomeninio poveikio, jo teikiamas epochos vaizdas darosi nepilnas ir net pats psichologizmas – netikras. Kritika griežtai atmeta Libedinskio romaną ir ypač metodą, kuriuo vadovaujantis tas romanas kurtas.

       Ginčų įkarštyje, kaip Libedinskio antitezė, iškyla kitas rašytojas – Bezimenskis su savo pjese „Šūvis“. Bezimenskis ir jo pažiūrų teoretikai iš literatūros kūrinio pirmiausia reikalauja aktualumo, ideologinės agitacijos, idėjinio pirmavimo. Savo mokytojais jie laiko romantikus, idealistus: Heinę, Volterį, A. France etc. Bet kritika nepritaria ir Bezimenskiui. Ji nurodo jo pjesės veikėjų schematizmą, reališkąjį netikrumą. Ir iš tikrųjų – Bezimenskio žmonės – tai daugiausia marionetės, tampomos ideologiniu šniūreliu, tai statistai be individualybės. Bezimenskio pjesė – miškas su labai blogais medžiais.

       Šioj ginčų kovoj už kūrybinį metodą nelaimėjo nei Libedinskis, nei Bezimenskis. Kritika visiškai teisingai reikalauja kažko trečio. Ji reikalauja: dialektinio realizmo.

       J. R.

       IŠ PRANCŪZŲ ŽEMĖS

       Prancūzų literatūroj nuo parnasistų ir simbolistų grupių išnyko poetų ir rašytojų kolektyvai: André Gide, nusižiūrėjęs į Dostojevskį, ėmė reikalauti kuo didesnio psichologizmo ir įsigilinimo į save. Ir tas reikalavimas nenuėjo niekais. A. Gide uoliu mokiniu pasirodė Proust, kuris, atmetęs peizažus ir aplinkumą, ėmė knistis po pasąmonę. Kiekvienas rašytojas norėjo būti sau srove, ir tuo būdu per 20 metų pridygo daug asmenybių, bet nė vienos srovės. Iš tų asmenybių poezijoj žinomiausios: Comtease de Novilles, Paul Valéry, Paul Claudel, Francis Jammes. Bet tai vis daugiau ar mažiau neoromantizmo, neoklasicizmo ir, žiūrint religiškai politiniu žvilgsniu – atžagareiviškumo atstovai. Bet prancūzai, kurie savo istorijoj turėjo tiek daug revoliucijų ir perversmų, kurių kraujuje vis dėlto yra daug revoliucionieriškumo, negalėjo ramiai žiūrėti į šiuos konservatoriškuosius literatūros ir istorijos faktus.

       Ir štai per Didįjį karą kraštutiniai ekspresionistai sukuria literatūroj ir plastiniame mene dadaistų grupę, kurių tikslas buvo atgaivinti primityvizmą, įvairių tautų buvo atgaivinti primityvizmą, įvairių tautų tautodailės primityvus. Vėliau, kai pagal primityvus buvo pradėta kurti dirbtinis primityvizmas, įsibrovė ir mašinizmo bei dinamizmo elementai, kuriuos savitarpy bederinant gauta dabartinis konstruktyvizmas. Tai buvo be galo didelė revoliucija prieš visokį pseudoromantizmą, impresionizmą ir neoklasicizmą.

       Bet, pasibaigus Didžiąjam karui, apsižiūrėta, kad ši sukurtoji srovė tėra tik eksperimentas, o ne rimtas darbas. Ir štai, kai ėmė smukti dadaizmas, iškilo Guillaume Apollinaire, André Breton, Louis Aragon, Paul Eluard, Piere Naville, kurie sukūrė stiprų ir triukšmingą rašytojų kolektyvą ir surrealizmo srovę. Šie rašytojai, patys būdami buržuazinio kilimo, sukondensavo bepradedančią reikštis revoliucinę nuotaiką. Kai pasibaigus Didžiajam karui didelės prancūzų demonstracijos traukė per Paryžių, rėkdamos „Šalin Vokietija!“, surrealistų štabas suriko „Tegyvuoja Vokietija!“ tai gal būt charakteringiausias surrealistų bruožas. Surrealistai savo politine pažiūra veik niekuo nesiskiria nuo paprastų radikalesnių prancūzų. Jiem negeistina tokia revoliucija kaip Rusijoj. Jie nori revoliucijos dėl pačios revoliucijos, triukšmo dėl paties triukšmo. Todėl Barbusse ir komunistų laikraštis „Humanité“ dažnai juokiasi iš šių donkichotų. Jiem nesvarbu pati revoliucija, jiem svarbu revoliucijos nuotaika. Todėl Paryžius žiūri į juos kaip į įdomius išdykėlius, kurie kiekvienoj vietoj kitaip daro, negu įprasta daryti, bet tas darymas realiame gyvenimo jokio pavojaus nesukelia. Surrealistai sukilo prieš visokias tradicijas ir aukščiausiai iškėlė absoliutinės laisvės principą. Po Bakunino tik surrealistai Europoj teįnešė tokį radikališką laivės supratimą.

       Šis laisvės principas lygiagrečiai eina jų kūryboj: formoj ir turiny. Jie ėmė kalbėti, kad dadaizmas tėra neblogas eksperimentas, kuris gali privesti prie visai teisingo kelio, prie surrealizmo. Jie ėmė kurti vaizdus, kurie sudaryti iš atskirų realistinių faktų, sujungtų visai nelogišku būdu. Jiem atrodo, kad senasis realizmas nuobodus, perdaug plepąs. Pagaliau jiem ne taip svarbu tikslus turinys, jiem svarbu iš nelogiškai sugretintų vaizdų ir per tat atsiradusio nepaprasto kontrasto pagalba sudaryti anarchistinę ir nuo visų literatūrinių tradicijų laisvą vaizdą ir nuotaiką.

       Pagaliau, dar keistesnis dalykas. Naville paskelbė „Pesimizmo organizavimą“! Absoliutinei laisvei pradžia padaryta, todėl reikia sugriauti visas optimizmas, kuris, kildamas iš nelaisvos aplinkumos, kūrė literatūrą, netikrą laisvės supratimą ir tradicijas. Nepasitikėjimas literatūra! Nepasitikėjimas humanizmu ir civilizacija! Nepasitikėjimas laisve! Ir taip be galo. Ir tuos visus nepasitikėjimus reikia organizuoti,reikia sukurti pesimizmo liniją. bet tas pesimizmas turi būti aktingas. Ne toks, kaip iki šiol buvo.

       tai paskutinis surrealistų žodis. Bet tai juk tai pat tik eksperimentas. Ta begalinė vaizdų ir sąvokų grupavimo laisvė prives prie individualizmo, jeigu laiku nebus pasukta teisingesne kryptim. Iš pesimizmo organizavimo turi pagaliau išplaukti naujo optimizmo organizavimas. Juk griovimas nėra tikslas arba bent labai netobulas tikslas. Surrealizmas – tai Paryžiaus padaras, kuris kitur vargu būtų suprantamas ir esmingas.

        Pr. D.
       Pastaba. Ilgas ir išsemiamas straipsnis apie surrealizmą bus išspausdintas „Kultūros“ žurnale.

       Tuoj po Didž. karo prancūzų literatūroj nuskambėjo surrealizmo vardas, kuris iki šiol dar neišeina iš mados. Bet surrealizmas nepaėmė visos literatūros. Jis įsivyravo tik poezijoj ir tapyboj. Proza liko, be mažučių bandymų, ta pati miesčionijos papročių vaizduotoja, kaip ir per karą bei prieš karą.

       Bet visoj pasaulinėj literatūroj iškilęs persilaužimas iš ekspresionizmo į neoromantizmą neaplenkė nė prancūzų.

       Meno ar literatūros kryptis neatsiranda be kultūrinės ar ekonominės to meto įtakos.

       Anksčiau Paryžius, buvęs literatūros centru, pastaruoju laiku ėmė netekti tos pirmykštės reikšmės. Sujudo ir provincijos. Nebudo baskai, bretonai, burgundai. Perdaug prisipildęs Paryžius nebesuvirškino viso kūrėjų importo, plaukiančio iš provincijų.

       Ir tas kaip tik išėjo literatūrai į gerą.

       Rašytojai, likę provincijoj, įsistebėjo į vietos gyvenimą, papročius ir ėmė kurti plačiajai laukų liaudžiai artimus ir suprantamus kūrinius.

       Miesčioniškoji literatūra, kurią gamina visi Paryžiuj gyveną rašytojai, įkyrėjo ir patiem miesčionim. Kritikas Cremieux sako, kad „miesčionių ir miestiečių aprašinėjimas literatūrą nutolino nuo tautos masių“. Todėl kilo reakcija. Ji nebuvo tokia griežta kaip futuristų ar ekspresionistų akcija prieš romantizmą arba realizmą. Naujoji kryptis pasivadino populizmu. Jos kūrėju laikomas Frédéric Lefévre, kuris išleido ir populistų manifestą „Manifeste du Roman Populair“. Jis manifeste pasižada liaudžiai meno pavidalu suteikti tą patį, ką jis iš jos yra paėmęs, tik perleidęs per kūrybinį aparatą, susintetinęs, suglaudęs reiškinius ir vaizdus. Jis pats parašė populistišką romaną „Samsonas Samsono sūnus“. Tai yra vieno liaudies stebukladario, raganiaus, gyvenančio prie Maino, istorija. Šiame romane praeina visa primityviškoji aplinka, praeina ta liaudis, kuri dar tiki stebuklinguoju gydymu, ir pasakos, kurių Prancūzijoj dar daug yra. Jeigu šį romaną perkeltum į Lietuvą arba Rusiją, jis netektų savo svarbumo, nes mūsų arba rusų rašytojai, kilę iš liaudies ir ją vaizduoją, jame nieko nuostabaus neras. Tai yra gal paprastas realizmas. Bet prancūzam tai ypatinga naujiena, ir todėl aišku, kodėl Lefévre taip greit pagarsėjo. Tas kaimietis stebukladaris Samsonas atėjo į Paryžių, ir jį tuoj visur priėmė kad ir ne kaip savą, bet kaip įdomų padarą.

       Populizmo grupei priklauso dar du gabūs rašytojai – tai André Thérive ir Léon Lemonnier. Bet Lefévras su šiais dviem rašytojais ne visai sutinka, nes šie, būdami katalikai, pasiskubino ir populizmui suteikti katalikišką atspalvį ir paversti jį savo agitacijos tribūna.

       André Thérive romanas „Degusios anglys“ vaizduoja taip pat ne miesčionies gyvenimą, tik, vengdamas naturalizmo, jis viską sušvelnina ir vietomis iš realizmo padaro idiles. bet skaitytojai ne mažiau domisi ir šiuo romanu. Nežiūrint jo turinio, idėjos dešinumo, jis vis dėlto dvelkia kažkuo nauju, ko seniai jau prancūzuose nebebuvo.

       Juk net naturalizmo kūrėjas Zola, ir tas aprašinėjo daugiau miestiečių ir miesčionių gyvenimą. „Dabar jau suprantama, kad Prancūzijos visi pakraščiai iškasinėti ir išmatuoti, bet tų pašalių dūšios tyrėjam dar yra be galo daug vietos“ sako F. Hirth. Kritimas Cremieux nurodo, kad tiek Lefévre, tiek Thérive turi daug impulsų iš rusų: Dostojevskio, Gogolio, Čechovo ir vėlesniųjų rašytojų. Ibsenas sakė, kad „kuri – tai teisti pačiam save“. Šis principas yra visame naturalizme ir realizme, yra rusų autoriuose ir dabar – populistų kūryboj.

       Pr. D.

       IŠ LATVIŲ ŽEMĖS

       Vasarą kaip mūsų kolektyvo, taip ir trauksmininkų buvo mėginta truputį pailsėti ir susikaupti tolimesniam darbui.

       Trauksmininkai nuo š. m. pradžios iki šio laiko išleido 5 numerius „Jauno Trauksme“. 3 Nr. yra išspausdinti Kosto Korsako ir Bronio Railos eilėraščių vertimai. Be to, yra E. Skejenieko speciališkai parašytas straipsnis apie „Trečią Frontą“.

       *

       18 d. liepos m. š. m. mirė „J. Trauksmei“ artimas žymus rašytojas poetas Janis Ziemelniekas, kurio paminėjimo vakarą trauksmininkai suruošė Dailės Teatre 18 d. rugpiūčio mėn. Pastebėtina, kad teatras tiek buvo prisigrūdęs publikos, kad keletas šimtų žmonių turėjo grįžti negavę bilietų. Toks reiškinys aiškiai rodo, kad trauksmininkais ir jų bendradarbiais latvių visuomenė labai domisi.

       *

       Didžiausias darbas, kurį nudirbo trauksmininkai, tai latvių modernistų poezijos antologijos (Latvju Modernas Dzejas Antologija) išleidimas. Antologiją išleido „Gramatu Draugs“ leidykla. Antologiją redagavo Aleksandrs Čaks ir Peteris Kikuts. Įžangą parašė Peters Kikuts.

       Antologijos yra 329 puslapiai su 46 autorių poezijos kūriniais, biografijom ir fotografijom.

       Mes čia suminėsime bent autorių pavardes ta tvarka, kuria jos yra antologijoj atspaustos, kad vėliau sutikta pavardė būtų pažįstamesnė: Janis Sudrabkalns, Linards Laicens, Peteris Ėrmanis, Andrjs Kurcijs, Apsesdėls, Lucija Zemaičs, Richards Rudzits, Karlis Dzelzs, Aida Niedra, Valdis Grėvinš, Herberts Dorbe, Alija Baumanis, Margers Tanks, Peteris Kikuts, Aleksandrs Čaks, Janis Plaudis, Fridrichs Gulbis, Pavils Vilips, Arveds Grigulis, Eriks Raisters, Emilis Skujenieks, Austra Skujinia, Valdis Lukss, Julijs Roze, Austra Dale, Janis Ziemelnieks, Karlis Students, Antons Barda, Paulina Barda, Valts Davids, Janis Grots, Biruta Skujenieks, Vitolds Žibelis, Janis medinis, Karlis Eliass, Valda Moors, Elina Zalite, Karlis Abele, Lilija Auza, Jonass Miesnieks, Karlis Rabacs, Eriks Adamsons, Anšlavs Eglitis, Arvids Borines, Janis Trimda, Peteris Aigars. Taigi eilė nemaža. Antologiją patartina kiekvienam lietuviui, mėgstančiam literatūrą ir besidominčiam latvių poezijos laimėjimais, įsigyti

       *

       Daugelis trauksmininkų, k. a. E. Skujenieks, J. Plaudis, P. Kikuts, A. Čaks, P. Vilips ir kit. ruošia naujas poezijos ir prozos knygas. Be to, aktingai dalyvauja pažangiojoj latvių spaudoj.

       Šią žiemą trauksmininkai žada būtinai atvažiuoti į Kauną ir čia kartu su trečiafrontininkais suruošti literatūros vakarą. Paskiau tą patį vakarą suruošti Rygoj, taip pat drauge su trečiafrontininkais.

       IŠ LENKŲ ŽEMĖS

       1927 metų rugpiūčio mėn 17 diena naujajam lenkų menui buvo labai liūdna. Tą dieną Tatrų kalnuose tragiškai žuvo M. Ščuka, Lenkijos modernistų vadas. Jis teišgyveno 29 metus (gimė 1898), bet jo trumpas gyvenimas buvo kupinas kovos už naują turinį ir naują formą mene ir už naują kultūrą gyvenime.

       Pirmasis Ščukos žygis pasireiškė atmetimu akademizmo ir miesčioniškojo opurtunizmo, kuris tuo metu buvo įsiviešpatavęs lenkiškajame mene. Kai Ščuka išsivadavo iš naturalistinio realizmo, kuriam apskritai jis meistriškai tarnavo tiek savuoju visai subrendusiu vaizdavimu, tiek nepaprastai sistematišku objekto apėmimu ir didele išreiškimo jėga, – jis ėmėsi formalinių eksperimentų ir tapybiškos faktūros problemų tokiu mastu, kaip dar niekas ligi tol nebuvo užsimojęs Lenkuose. Vedamas troškimo pažinti ir sukurti naujas vertybes, jis pats savarankiškai perėjo visus svarbiuosius moderniškojo meno evoliucijos laipsnius. Tenka tik atminti, kokius ilgus metus Lenkija išbuvo izoliuota nuo viso pasaulio, kad suprastume Ščukos kūrybinį savaimingumą. Apie bent kokį kontaktą su užsieniu, siaučiant Didžiojo karo audrom, negalėjo būti nė kalbos. Ir vis dėlto Ščukos stropių pastangų duomenys puikiausiai pasirodė jo darbuose, išstatytuose Varšuvoj parodose 1920 ir 1921 metais. Tada pirmą kartą lenkai išvydo paveikslus, tapytus ekspresionistų ir dadaistų pobūdžiu (1920) ir meno daiktus, padarytus suprematizmo bei kūbizmo metodu (1921). Tuo pačiu metu buvo sukurta ištisa eilė plastikos kūrinių iš tokios medžiagos, kaip cementas, skarda, geležis, stiklas, medis, gipsas ir t. t.

       1923 metais buvo suruošta Ščukos kūrinių paroda Berlyne. Jų tarpe, šalia griežtai abstraktiško pobūdžio darbų, buvo matyti antkapių projektai (Zamenhofui, Libknechtui, Dostojevskiui), scenos dekoracijų škicai, labai įdomiai ir originališkai sukonstruktuoti knygų eskizai (Bücherentwürfe), kuriuose tekstas jungėsi su plastika ir papildė vienas antrą. Tuo pačiu metu pasirodė pirmieji architektūros projektai.

       Ščuka stengės sukurti naujas, gyvas formas plastikoje, kurios kuo labiausiai atatiktų moderniškojo gyvenimo tendencijas ir kryptį. Aišku, kad pakaitos mene turi eiti ranka rankom su pakaitom gyvenime, meno revoliucija – su darbo masių kovom. Šit kodėl Ščuka visai sąmoningai stojo dirbti į Lenkijos proletariato organizacijas, kurios vedė sunkia išlaisvinimo kovą. Meno atnaujinimo darbą jis jungė su pastangom kurti naują proletarišką kultūrą. Jis aktingai prisidėjo prie darbininkiško turinio knygų leidimo ir ieškojo naujų agitacijos būdų, kitaip pavartodamas plastiškas priemones ir grafikos metodus. Šioj srity jis daro plakatus (žymusis Amnestijos plakatas 1926 met.), dirba darbininkų teatruose.

       1924 metais Ščuka drauge su T. Zarnoveru įsteigė žurnalą „Blok“, kurio svarbiausias uždavinys buvo kovoti už naująjį meną ir kuris sutelkė apie save visus jaunuosius menininkus, jau 1920 metais ėjusius po Ščukos vėliava. „Blok“, kuris jau pačioje gyvavimo pradžioje aiškiai pabrėžė savo internacionalinius užsimojimus, kaip vienintelis tokios rūšies žurnalas Lenkijoj, turėjo nepaprastai didelės reikšmės. Šitame žurnale Ščuka pradėjo plačiai užsimotą veikimą, karštai propaguodamas utilitarinį meną, meną, kuris kuria naują gyvenimą. Čia jis pateikė šalia savo ankstybesnių abstraktiškų laboratorijos darbų pirmuosius fotomontažus ir teoretinus straipsnius, kurie skelbė utilitarinio konstruktyvizmo principus. Taipjau buvo ieškoma naujų spausdinimo metodų ir ypač propaguojamas naujas statybos menas (Baukunst).

       Ščuka labai greit perprato architektūros meno dėsnius ir tuojau sukūrė ištisą eilę monumentališkų tos srities projektų, propaguodamas didelius kolektyvinius trobesius su sodų terasom viduje ir su maksimaliniu oro bei šviesos prieinamumu. Paskutiniais savo gyvenimo metais Ščuka kaip tik daugiausia atsidavė architektūrai. jo darbai turėjo nepaprasto poveikio visai jaunajai lenkų architektų generacijai.

       Ščuka nepripažino jokių kompromisų, ir tatai atbaidė nuo jo visus abejojančius. 1925 metų pabaigoje žurnale „Blok“ įvyko skilimas, bet šis svyruojančių draugų atsiskyrimas tik dar labiau paskatino Ščuką su atkakliu konsekventiškumu eiti savo pasirinktąja kryptimi.

       1926 metais, nebodamas didžiausių kliūčių, Ščuka suorganizavo pirmą internacionalinę naujosios architektūros parodą Varšuvoje. 1927 metais jis dalyvavo naujosios architektūros parodoje Maskvoj. Tais pačiais metais jis ėmė leisti naują žurnalą „Dzwignia“, kuriame sutelkė visus literatus ir menininkus, užsimojusius dirbti proletarinės kultūros dirvose. Be to, jis mėgino suorganizuoti darbininkų kultūros draugiją, kurios svarbiausias uždavinys būtų buvęs – kelti darbo masių meninį, kultūrinį ir sportinį susipratimą. Deja, draugija valdžios nebuvo leista.

       Paskutinis Ščukos darbas buvo straipsnis, įdėtas ketvirtame žurnalo „Dzwignia“ numery, antrašte „Menas ir tikrovė“, kuriame jis mėgino panagrinėti menininko socialinės būklės reikšmę ir dabarties meno santykį su darbo masėm.

       Pažymėtina, kad Ščuka buvo žymus sportininkas, vienas geriausių lenkų alpinistų; jis žuvo kalnuose per vieno iškilos dalyvio neatsargumą. Jo mirtis buvo nepaprastai didelis naujojo lenkų meno nuostolis. Ir pralinkus trejiem metam po Ščukos mirties tas nuostolis dar vis tebėra neatpildytas.

       J. R.

     _____________

       * Rosta – SSSR telegramų agentūra.
       ** Šis nekrologas nėra pastanga įvertinti Majakovskį kaip žmogų ir kaip kūrėją. Tuo tikslu kolektyvo narys J. Radžvilas projektuoja patiekti „Kultūros“ žurnale platesnį rašinį apie Majakovskį. Red.
       *** Naudotasi žurnalu „Der Sturm“, 1928, 1 Heft. 185-86 psl.
       _________________
       Kalba autentiška
       Trečias frontas Nr. 3. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1930 m. spalis