tekstai.lt

Keturi vėjai Nr.3 Antanas Rimydis. Vietoje pesimistinės poemos


       Jeigu mes galėjome išsivaizdinti, kad poezijos yra moteris su laurų vainiku ant galvos, tai dabar reikia išsivaizdinti ją mirties patale tyliai ramiai, kaip džiovininkę, mirš ančią.

       Be įrodinėjimų tvirtinsime, kad poezija jau nebeska toma. Poetas laikomas atliekamu kliedančiu žmogum. Poezijos niekas nebespausdintų jei patys poetai jos spausdinimu nesirūpintų.

       Poezija miršta, bet ji nekalta. Kaltas – velnias – XX tas amžius. Ji paskutiniais laikais buvo tyli, rami. Ji sau žemėje nenorėjo gyventi. Tik su saulėm su mėnuliais. Bet gyveno dūsliais žodeliais ir žodelyčiais barstydamasi.

       Bet gyvenimas pasidarė pilnas įvairiasi pergyvenimais.

       Iššliaužė vienų baimingai keikiami, kitų aukštinami milžinai – mašinos ir pareikalavo žodžių, kurie būtų girdimi trenksme ir užesyje. Kurie galėtų griaut ir organizuot gyvenimą.

       –––––––

       Kas kurčias ir aklas tvirtina, kad šiais laikais dingo genijai. Netiesa. Genijų tiek, kiek niekados dar nebuvo ir visose gyvenimo srityse varžydamies jie karština šių dienų orą.

       Prieš septyniastešimts metų ir dar arčiau jie būtų šėtonais vadinami. Juk jiems žemėj jau per ankšta. Jie ruošias okupuoti kitas planetas. Jie atkakliai eina. O prišaky eina jų statomos mašinos.

       Pasigailėjimas mirė. Ateis ir paims į nelaisvę. Materijos kūrybinė galia tokio plataus visuotinio masto, kad iškarto dvasią ima savo žinion. Nei nusiraminimai nei verkimai nepalengvina.

       Ateina nesutabdomas neišvengiamas gyvenimas. Arba su juo, arba prieš jį, arba paskui jį. Vidurio nėr. Su gyvenimu prieš gyvenimą arba paskui gyvenimo pasilieka eit.

       Paskui gyvenimą eit – eit lengviausia. Šis kelias paliegėlių kelias.

       Prieš gyvenimą eit – reiškia pavieniui mėgint sulaikyt šių dienų ekspresą. Pasekmės aiškios.

       Su gyvenimu eit – yra kelias vadovų. Šituo keliu privalo eiti poezija, terminas „poezija“ netinka – nuvalkiotas. Ji turi eiti su gyvenimu turi jausti pasaulio širdies plakimą. Ji turi būti gudri ir akyla. Jau čia malonybiniai žodžiai, be abejonės, negali būti suprasti. Kalba turi susidėti minimum iš išradėjų galvojimo produktų ir privalo būti sukonstruota neblogiau kaip kiekviena gera mašina. Jau tas nenauja – senai žinoma: jei nori žvėrį įtikinti – kalbėk žvėriškai. Vadinas auditorija pirmoj vietoj. Auditorija – reiškia epocha. Visa poezijos tragedija yra tame, kad rašanti poezijas ignoruoja dabartinę epochą.

       Ir laikas jau priprast, nes XX amžius, tas elektros, tūkstančiais voltų pritvinkęs amžius, tiek greitas, kad per keliolika metų nušluos poeziją su blogom pasėkom.

       Bet šitai jau beveik visos šalyse suprato ir padaryta nemaža reformų poezijoje. Tarp kitko yra studijuojamas laikraštis, kuris, galimas daiktas netolimoj ateity radio padedamas, pakeis knygas.

       Be abejo prisilaikant tų naujų reformų padarytieji meniški ieškojimai ir radiniai dažnai yra nepilnai suprantami, nes meno pažinimas daug vėliau atsiranda, negu meno kūrybinės galimybės.

       Pagaliau ne vien tik poezija atsidūrė užpakaly. Daug idealų, kadaise kapitaliniai pastatytų (kalbant daiktingai), nūn pajautė jog reikia pakeisti rūbai. Kaip žmonių rūbai puikiai atvaizduoja epochą, taip ir idealą vertingai perkainuoja rūbai pasiūti epochos mada.

       Kodel, pavyzdžiui, krikščionių tikyba, tokį milžinišką vaidmenį žmonijai vaidinusi, šiandien pradeda savintis dalykus ir gerais ir blogais dažais nudažytus. Jos vadovai gudrūs politikai, gerai ir labai teisingai supranta, jog reikia atydžiai surinkti visus elementus įtakingiausių įtakų ir nuvalyti nuo savęs barikadas. Barikadų nuvalyme ir yra visas klausimas: ar bus efektas ir koks.

       Efektas turi būti nesilpnesnis, kaip Kristaus Prisikėlimas.

       Bendrai ieško visi kaip įmanydami ir ką rasdami. Gal būt bent kiek tik gaila, kad per anksti gyvename. Bet kas mums gali uždraūsti tikėti, kad mes nepasinaudosime atjauninimo išradimais ir daug stebėtinų dalykų pamatysime.

       _________________
       Kalba autentiška
       Keturi vėjai Nr. 3. – Kaunas, 1927 m. lapkritis