tekstai.lt

Keturi vėjai Nr.3 A. Šimėnas. Kodėl sunku suprasti naujuosius rašytojus


       Nuolat kartojama, kad naujieji rašytojai yra nesuprantami, kad jų raštai sunkiau iššifruoti nei aigiptiečių eroglifai ir t. t. Aišku, kad čia, kaip ir daug kur, yra perdedama. Dažnai jei skaitytojas nesupranta to ar kito rašytojo veikalo, tai arba jis neturi pakankamo išsilavinimo, arba tingi galvoti. Tačiau tuos skunduos yra tiesos. Naujieji rašytojai dažnai esti tikrai sunkiai suprantami.

       Kame gi to viso priezastis? Tų preižasčių yra kelios. Panagrinėkime jas.

       Pirmoji ir pamatinė priežastis bene bus ta, kad tie rašytojai yra nauji ne vien žodžiais, bet ir tikrumoje. Tas jų naujumas pasireiškia naujame turinyje, naujoje formoje, naujame stiliuje ir jei ne naujoje, tai bent gerokai panaujintoje kalboje. Rašytojas, kurs nįneša nieko naujo į savo veikalus, kurs seka kitų nustatytas ir jau gerokai apvalkiotas formas bus beabejo suprantamesnis, bet jo vertė lygi nuliui.

       Kada kalbama apie naujųjų rašytojų neaiškumą nuolat priimenami klasikai. Žiūrėkit, girdi, kokie jie aiškūs, kaip suprantami!“

       Į tai galima atsakyti štai kas: Tiesa klasikai dabar gal ir geriau suprantumi, bet kiek laiko reikėjo, kol juos tinkamai suprato. Juk tie patys klasikai, tokie Puškinai ar Racinai jie bendralaikių buvo taip pat smerkiami už neaiškumą. Juos kaltino, kad jie kalbos nežino ir kad paskendę kitokių smertelnų literatų „griekuos“. Pagaliau dar ir dabar po ilgų el ogezų, po įvairių kritikų dizertacijų dar yra tų pačių klasikų raštuos pakankamai vietų del kurių prasmės tenka ginčytis. Pavyzdžiu gali būti Goethes Faustas.

       Antras dalykas, tai tas, kad ne tik naujas, bet ir bendrai kiekvienas rašytojas, o ypač poetas, čia žinoma turima galvoje rimtai žiūrį į savo kūrybą rašytojai negali būti lengvai suprantami del daugelio įvairių sąįygų, kurias sudaro ju kūrybiniai uždaviniai. Jam turi rūpėti ir pasakojimo tikslumas ir harmonija ir plastiški efektai ir sintezis elegantiškumas ir ritmas ir dar daugelis kitų dalykų. Turėdamas tą visą galvoje jis apsunkina stilių, perdaug suglaudžia veikalo medžiagą, naudojasi elipsais, sutrumpinimais, kurie kartais tikrai priverčia skaitytoją daug galvoti.

       „Mūsų minties objektai, sako žymus prancūzų poetas P. Valery, arba mūsų asmens sudetingi sielos stoviai yra sunkiai nusakomi dalykai. Juos negalima kitaip apibriežti, kaip tik akumuliuojant santykius ir kombinacijas“.

       Jeigu prie to dar pridėsime kad naujieji rašytojai ieško būdų atnaujinti kalbą, priduoti jai kitokį koloritą ir kitokią ekspresiją, kad jų vartojamieji vaizdai ir metaforos nėra įprastos skaitytojams, tai mes turėsime dar vieną svarbią priežastį to klausimo, kuris dabar veik pasidarė savo rūšies baubu.

       Kaip į tai turi reaguoti rašytojai? Tik jau ne pastangomis darytis suprantamesniais. Jų dalykas dirbti taip, kaip jie išmano, o jei skaitančioji visuomenė dar nesupranta, tai visai normalus dalykas pasikartojąs ir kartos į kartą.

       Daug liūdniau kada patys literatūros kritikai ima rgi šaukti: nesuprantam! Šiuo atveju pilnai sutinkame su vieno prancūzų poeto P. Claudel'io nuomone „Aš stebiuosi, sako jisai, kaip vienas kritikas išdrįso padėti pirmose savo straipsnio eilutėse žodžius: „Aš nesuprantu“. Jeigu jis nesupranta jam nieko geresnio nelieka, kaip tylėti. Bet kritikas privalo suprasti, tai jo amatas“.

       Bloga, kada kritikas sakosi nesuprantąs, bet pas mus yra dar blogiau. Mūsų lietuviški kritikai dažnai ir nieko nesuprasdami kalba ir dar su kokiu aplombu. Bet čia jau kitas reikalas. Grįždamas prie klausimo kodel sunkų suprasti naujuosius rašytojus pabrėšiu tik, kad tai nėra naujas klausimas, kaip ne nauji ginčai senųjų menininkų kartu su naujai gimstančiomis kartomis.

       _________________
       Kalba autentiška
       Keturi vėjai Nr. 3. – Kaunas, 1927 m. lapkritis