tekstai.lt

Keturi vėjai Nr.3 Kazys Banaitis. Naujoji muzika


       Visą naujesniąją muziką (pradedant maždaug nuo Richardo Strauss'o) yra įprasta žymėti žodžiu „moderninė“. Bet šis terminas jau seniai yra nustojęs savo reikšmės, nes dabar jau nebesutariama, kuriuos muzikos kurinius reikia žymėti juom. Mat laikui bėgant patys muzikos modernizmo įkūrėjai, palyginus su naujaisiais radikalistais, pasidarė nebemoderniški.

       Pažiūroms į meno pažangą bei evoliuciją turi nemaža įtakos ir bendra šalies kultūra. Ten kur gyvenama provincijos užkaboriu ūku (kaip pas mus Lietuvoje), tai ir toki, pav., praeities kompozitoriai kaip norvegas Ed. Crieg'as ar rusas Musorgski's atrodo dar vos beįkandami modernistai. Kitur Vakarų Europoje net ir buvusieji muzikos revoliucininkai kaip R, Strauss'as, Reger'is, Debussy, Skriabinas jau nebeskaitomi problematingais: jie skiriami jau klasikų, t.y. pavyzidngųjų kompozitorių kategorijon.

       Ryškiausia naujosios muzikos savybė – jos disonansingumas. Senoji klasinė ir romantinė muzika rėmėsi Konsonansu (Bach, Haendel, Haydn, Mozart, Bethoven, Schubert, Weber, Mendelssohn, Schumann Chopin, Liszt, Wagner, Brahms ir k.). Tik patys elementariniai disonansai buvo toleruojami, kuriuos reikėdavo išrišti į konsonansą. Bet jau Grieg'as, Mussorgskis žymiai atsitolina nuo to pasenusio dogmato. Jie savo kūriniuose vis daugiau užleidžia vietos disonansiniai harmonijai, kaipo turinčiai savyje daugiau spalvingumo bei ekspresijos. Iš tų dviejų kompozitorių ir išaugo laikui slenkant naujosios muzikos priemonės. Juodu yra antitezė akademizmui, reakcija prieš dvasios apsnūdimą bei amatininkišką susmulkėjimą. Grieg'ą ir Mussorgskį mėgstama vadinti primityvistais, diletantais, apdovanotais genijaus ir kūrybos galia.

       Muzikalinio modernizmo diegai aptinkami jau dalinai ir pas Chopin'ą, Liszt'ą, Wagnerį ar net pas senelį Bach'ą!

       Bet tik vokiečiams R. Strauss'ui ir M. Reger'iui, prancūzui Debussy ir rusui Skriabin'ui pavyko užmoti naują muzikos kryptį (kiekvienas savitą!), sukurti muziką – skirtingą ir priemonėmis ir turiniu, ūpu nuo senosios romantinės muzikos. Iš jų produktingiausias ir vispusiškiausias gal yra Strauss'as (ypač minėtos jo operos „Salome“ ir „Elektra“), bet originalumo ir nuosakumo pasiimtoje kryptyje daugiau randama pas Skriabiną. Harmonijoje daugiausiai naujo davė Debussy ir Skriabinas, o instrumentaciją, orkestro koloritą nepaprastai ištobulino Strauss'as.

       Naujosios muzikos įkūrėjai ir visas legionas jų pasekėjų šiek tiek bendro turi tik reiškimosi priemonių atžvilgiu, bet turiniu, dvasia labai skirtingi, net diametraliai priešingi viens kitam. Apie bet kokį bendrą tarptautinį modernizmą muzikoje ir užsiminti netenka. Kiekvienas ir radikaliausias novatorius reiškia tik savo asmenybę, o kartu ir savo tautos, rasės savybes, nors teoretiniuose sumetimuose ir atkakliausiai tai neigtų, ginčytų (pav. vokiečių žydas Schonberg'as).

       Panašumo kiek yra tik technikos priemonėse. Vėlybesnieji modernistai mažne visiškai pašalino iš savo „dirbtuvės“ Konsonansą – trigarsį. Jis aptinkama tik kaip kurjozas ar savotiška keistenybė. Muzikos kalbą užviešpatavo įvairiausiai kombinuoti disonansai (senosios „mosties“ disonansai pav. paprasti septakordai irgi beveik išguiti lauk). Iš čia kyla ir neapykanta kai kurių piliečių visai nanjajai muzikai: sako, užsimokėjęs pinigus vaišinkis paskui disonansais!

       Bet trumpažiūri miesčioniška opozicija nepajiegė nei valandėlei suturėti muzikos ūgio. Pagaliau pradedama įsitikinti, kad ir keisčiausių lig šiol neįprastų garsų kombinacijoms galima sukurti tikrų meno vertybių, jei tik imasi darbo tikrai talentingas kompozitorius.

       Tokių neabejotinų muzikos vertybių yra sukūrę: rusas Stravinskis, šveicarietis - prancūzas Honegger'is, vokietys Hindemith vengras Bela Bartok, lenkas Szymanowskis, pracūzas Ravel'is, italas Casella ir kiti.

       Priešaky žingsniuoja Stravinskis. Jo įtaka šių dienų pasaulinei muzikai nepaprastai didelė. Išgarsėjo savo baletais, pantomimomis (Pavasario šventė, kareivio istorija, Petruška ir k ) ir koncertiniais kuriniais. Bendra nuotaika – linkimas į parodiją, ka ikatūra; kartais vadinamas genialiu muzikos klounu – šposininku.

       Honeggeris išapotezavo mūsų laikų techniką savo „simfoniniam judėsy“ „mouvement simphonique) „Pacific“ – amerikoniškas lokomotyvas (tačiau grynai simfoninėmis priemonėmis).

       Operos srityje ger ausiai vyksta vokiečiams Schrekeriui (der ferne Klang, Irrlote, Schatzgräber ir k.), Korngoldui (die tote Stadt,), Hindencitkui (Cardillac). Plačiai sudomino muzikos sferas A. Berg'o ap. „Wozzek“, Krehek'o „Jonny spielt auf“, Curt Weigl'io „Palace royal“.

       Naujausios datos „modernistai“ nesitenkina esamais instrumeniais ir pradedu naudoti orkestre šalia gramafonų net siuvamą mašiną, motorą, propellerį autosignalus ir k. Klevišus ne pirštais spaudžia, bet kumštimis arba lazda tvoja.

       Bet ši grupė dar nėra pakankamoi išsivysčiusi ir apie ją bus galima ką nors rimtesnio pasakyti tik ateity.

       P. S. Keturių Vėjų redakcija yra dėkinga g. K. Banaičiui, kurs ir nebūdamas nuolatinių laikraščio bendradarbių tačiau neatsisakė suteikti mums šias trumpas žinias rūpimuoju reikalu.

       K.V. Red.      

       _________________
       Kalba autentiška
       Keturi vėjai Nr. 3. – Kaunas, 1927 m. lapkritis