tekstai.lt

Keturi vėjai Nr.3 Vaikų literatūra suaugusiems (Iš Keturių vėjų kurijos sekretoriato)


       Yra žmonių, kurie mano, jog nevisi gimnazistai gali eiles rašyti. Net mūsų gerbiamieji kritikai, jei jiems patenka atspausta kurio įsimylėjusio gimnazisto knygutė, užsidėję ant nosies po dvi poras akinių prakaituodami „vertina“ ir ieško „jaunam autoriui“ nors kuklių pagyrimo žodžių.

       Tai pareina nuo to, jog mūsų kritikai jau pamiršo, kaip patys seniau gimnazistėms į albomus ir per laiškus eiles rašinėdavo.

       Šįmet išleistų dešimtis knygučių vaizdžiausiai įrodo, jog ne ti gabesieji, bet stačiai visai laužiški gimnazistai gali eiliuoti ir spausdinti savo kūrinius ne tik mūsų aukštai kultūringuose lairaščiuose, bet ir atskirais leidiniais.

       Ir tai nėra vien tik mūsų laiko savybė. Jau Gedimino ir Kęstučio laikais Lietuvos gimnazistai eiliavo. Kunigaikščių įsakymu, žinoma, jiems buvo griežtai draudžiama savo eiliavimais popierą gadinti, – tačiau eiliuoti niekas jiems nedraudė ir jie eiliuodavo nei kiek nemažiau už dabartinius. Ir kas jiems buvo kita daryti? LFLS, Kovo, Makabi tada dar nebuvo; bendrai futbolo technika stovėjo labai žemai, filatelija vos tik gimti tebuvo pradėjusi, detektoriai taip pat nebuvo madoje – tad vargšams gimnazistams tik kūryba ir buvo bepalikusi. Medžiagos kūrybai irgi netrūkdavo. Buvo daug miškų, vandenų; kartais išslysdavo iš po debesų didžiulė saulė, arba daug žvaigždžių. Tad gimnazistai liuosomis nuo pamokų valandomis vaikščiojo po neįžengiamas girias ir dainavo. Išslys iš po debesų saulė – apdainuoja, pamatys žvaigždę – dainuoja, pajus sielos gilumoje, širdyje ar šiaip kur pirmąją laukinę meilę – dainuoja. Sako nebuvę neįžengiamose giriose nei vieno neapdainuoto medžio.

       Sakysim, tylus gegužio vakaras, medžiai vos tik pradeda sprogt, kvepia, ore zvimbia juodvabaliai, ar kitaip kaip juos tada vadindavo, krūmuose gieda lakštingala, gimnazistai: ateitininkai, aušrininkai, varpininkai, draugininkai, žiežirbininkai, žaizdrininkai, kibirkštininkai – vaišto visi, kaip broliai susikabinę, užmiršę partinius ginčius ir dainuoja:

       „Lakštute,
       Paukštute,
       Ko gi tu burkuoji?

       Šita kūriamoji savybė mūsų laikų gimnazistams yra palaikų keliu perduota ir vargu ką čia begalima padaryti. Tiesa, fitbolas, filatelija, detektoriai, dalį šios kūriamosios masės nuo eiliavimo atitraukia, tačiau kita dalis dar intensingiau savo jausmus eilėmis reiškia.

       Žinomą, nieko čia bloga nebūtų – tegul sau reiškia, kol šie jausmai liekasi gimnazistų ir gimnazisčių tarpe. Tačiau, kai jie pradedama atskirais leidiniais suaugusiai visuomenei brukti, tylėti nebepatogu. Maža ką kas gali pamanyti ir pradėti „vertinti“ (kaip tai jau daro mūsų kritikai) šiuos jausmų leidinius, kaipo poeziją. „Pesimizmo ir optimizmo varpų“ gadynėj visko galima laukti.

       Tur būt, niekada dar lietuvių kalba tokio pasibaisėtino spausdinto šlamšto nėra mačiusi, kaip pastaraisiais metais. Ir tur būt niekada nėra buvę Lietuvoj taip žemai puolusiu skoniu kuriamųjų gimnazistų, kaip dabar.

       Nėra ko čia iš šių kūrėjų reikalauti žmoniško eiliavimo technikos, originalumo, kultūringos sakinio struktūros ar pakenčiamo rimo, – stačiai sveiko proto trūksta. Štai paeiliu atversk kuria nors iš šių dešimties knygučių:

              Pavasaris išaušo,
              Žiedais šypsosi laukai
              Džiaugiuosi.
              Šyrdy jaučiu aš rojų,
              Laukams saldžiai kvatojų, –
              Juokiuosi.
              Išeisiu aš į kalnus,
              Išeisiu aš į miškus –
              Dainuosiu (O, Viešpatie! Red.)
              Ir džiaugsiuos širdžia visa
              Džiausgsiuosi veidu, siela –
              Apalpsiu
                                (Bernatonis)

       Alptų sau vienas kur pamiškėję besidžiaugdamas veidu ir siela – kam suaugusiems taip nemokėliškai pasakoti tokius paprastus daiktus? Ką pasakytų Kęstučio laikų gimnazistas tokią kūrybą išgirdęs?

          „Kas sustabdys man laisvės kelią
          Ir siekio žvaigždę kas nukreips,
          Man paukščio sparnus kas pakeis
          Nebus kas man prieš ranką kelia!"*

                                                        (Vitkauskas).

       Arba kitą pusląpį to paties atvertus:

          Saulės ūpą pasigavęs,
          Jausmo kardą pasiėmęs
          Tavo širdį užkariausiu.
          Jausmo ugnį susikūręs,
          Joj sušilti užsikvietęs,
          Vaidelute būt prašysiu.

       Brangus mūsų kritike, Jocaiti, tai kas, kad gramatika šlubuoja – ir jausmo yr ir „poezijos“ yr, – girt galima.

       Versk trečią jausmų knygą:
Skubėki, brangioji: putoja jau vynas
             aukso taurėse.
Ateik, kol skruostų varsa nenublanko,
             giedra akyse.
Jau kraują su auksu sumaišė
             šiandie, taigi tu
Spindėk, lyg tas auksas, bangi būk, lyg kraujas
             vaikų nekatlų.
Aš tavo galvelei nupinsiu vainiką
             lelijos žiedų.
                                            (Laucevičius-Laucius)

       Ach tas banguojantis vaikų nekaltų, kaip avinėlių, kraujas! Ir rinkėjas turi surinkti, ir mašina atspausdinti, ir Zelceris turi popierio pristatyti, ir knygynas lentynas užkrauti, ir Tumas ir Radzikauskas ir Jocaitis turi skaityti ir galvas laužyti, kaip čia tą nekaltą vaiką su banguojančiu krauju pagyrus. Pačiam brangiau kainuoja.

       Ils me disent, tes yeux, clairs comme le christal: „Pour toi, bizarre amant, que est donc mon mérite?! Tai iš Baudelaire'o epigrafas.

       O lietuviška siela išduoda tokią poeziją:
     „Ach, šitam kambary tiek numirusių rožių
     Ir tylaus svaigulingo alpulio žiedų!
     Mano miela, meldeis tu gal ne vieną naktį,
     minėdama, kaip mes čia džiaugėms – vienu du.
                                           (Antanas Venclova).

       Žinant nors porą eilučių iš Boudelaire'o rašyti tokią kiaušinienę – tai įrodymas visiško negabumo svetimųjų kalbų moksle.

       Kokią gimnazistę gali įtikinti kad ir toks prisipažinimas:

             Aš sakau: „Kaip gegužės briljantai,
             Kaip žiedai purpurinės skaistybės, –
             Tu graži, tu saulėta!“

       Ką gali į tai atsakytų prašmatnesnė, maždaug be pataisų perėjusi į šeštąją klasę gimnazistė? Tur būt taip maž–daug:

             Pons Antanai: brilijantais
             Mus vilioja kožnas frantas.
             Kad graži – pati žinau,
             Kas toliau?

       O toliau:

             Aš sakau: „Mano meilė, kaip vynas,
             Mano meilė, kaip degantis žiedas,
             Aš gegužio nakties užbūrimų poeta,

       Gimnazistė:

                        Pons Antanai nesigirki,
                        Jūs visi labai ištvirkę...
                        Iš eilių nieks netikėtų,
                        Kad jūs esate poeta.

       Bet kam čia gilintis į jų dviejų ginčą. Gimnazistei, kuri žino visas tų įvykių smulkmenas, gal ir įdomu prisiminti, bet kuriam galui čia pupos su varškė. Kuo kalta visuomenė, kad jai tiekiami tokie bejėgiški stenėjimai. O paskui kritikai draug su šiais autoriais bara tą vargšę visuomenę, kad ji „knygų“ neskaitanti.

       „Pesimizmo ir optimizmo varpų“ gadinėj tiekiama net ir tokio tavoro:

                   Kas tie kloniai, žydrūs toliai
                   Ir laukai?
                   Kas tos akys, krūtys kietos
                   Ir plaukai?
                                               (Šimkus-Nėlis)

       Ponai gimanzistai! Lietuva ne publikos namas. Jei norite intimiškai pasikalbėti, eikite į rūkomajį kambarį.

       Gimnazijų ir Universiteto pedagogų taryboms reiktų rimtai susirūpinti savo auklėtinių likimu. Įaugs vaikas į protą – pačiam bus nemalonu prisiminti, kad kvailystes rašė ir spausdino.

       Reikėtų visomis priemonėmis remt futbolas. Gerai taip pat ir filatelija. Paskutiniu laiku girdėtis, jog ir detektoriniai radio aparatėliai nemažai gimnazistų atitraukia nuo kūrybos. Reiktų, kad valdžios lėšomis būtų užperkamos šių dienų aparatėlių dalys – ir tegul jaunesnieji sau juos konstruoja, – tai labai sveikas ir naudingas laiko leidimas.

       Tiems gi, kurie nežiūrint visų apsaugos priemonių vis delto links prie rašymo, – mes čia norime patiekti pirmai pradžiai keletą patarimų. Rašantiems reikėtų žinoti štai kas:

       1) Neblogus eilšraščius gali rašyti kiekvienas vidutiniškų proto gabumų vaikinas ar mergaitė. Pasakos apie „Dievo dovaną“ apie talentus – yra grynas prietaras. Geras eilėraštininkas – nieku nėra geresnis ar blogesnis už gerą futbolininką, ar detektorių konstruktorį.

       2) Kiekvienas eilėraštininkas privalo mokintis savo amato bent tiek, kiek kurpius mokosi savo meno. Laukti vakarą kur pakrūmėj įkvėpimo, ar mirksėti į žvaigždes, kol iš aukšto dvasia pavydale karvelio ar vištos ant galvos tau nusileis – tai vėplų darbas.

       3) Reikia pažinti savo darbo medžiagą – žodį, kalbą. Naudinga: bendroji kalbažinystė, pritaikomoji kalbažinistė (poetinės kalbos teorija – Veselovskij, Potebnia, Šklovskij Žirmunskij). Be to, folkloras, ir gyvoji žmonių kalba.

       4) Poezijos pamatas ritmas. Reikia išmokti sugauti įvairių gyvenimo reiškinių ritmas. Pav. Lietus lyja.. Nauji namai Žaliam Kalne. Pulsas kulia. Automotoro darbas ir t. t. Eilėraštininas turi visuomet jausti savy šį gyvenimo ritmą, net miegodamas.

       5) Perskaityti svarbesniuosius kurinius pasaulinės literatūros ir taip vadinamus klasikus, kad nebūt į juos panašiam ir nekartot tai, ką kiti savo laiku daug geriau už tavę yra padarę. Literatūros padarinys tiek yra vertas, kiek jis savo tobulumu skiriasi nuo kitų aukščiau padarytų dalykų. Peckiojimas senai nuvalkiotų motivų ir zaunijimas įkirėjusių melodijų – tai visų šalių puskarininkų ir štabo raštininkų darbas.

       6) Susipažinti su meno metodais (formalinis-pritaikomas metodas – Oskar Walzel: Gehalt und Geschtalt in d. Kunstwerk des Dichters 512 pusl. Apie tą pat trumpai. Žirmunski – O formalnom metodė“).
       Gerai žinoti eiliavimo techniką:
       a) Ritmas (Andrej Bely: „Izsliedovanije ruskavo četyriochstopnavo jamba“ ir kiti to pat autoriaus raštai ritmo klausimu.
       b) Eilėraščio melodika: (Eichenbaum: Melodika sticha).
       c) Fachtura – (Majakwski: Kak delat stichi).
       d) Perskaityti bent vieną žmonišką poezijos teoriją ištisai, tik, žinoma, ne Bizauskio ir ne Gustaičio: „Stilistiką“. Iš šių galima būtų pasimokinti ne bent davatkų gadzinkas rašyti ir Maironį skaityti. Jaunam rašytojui, jos nieko naudinga negali duoti (Tomaševskij – Poetika. Galima net, nors kiek ir pasenusi: Ovsianiko Kulikovskio – Teorija Poeziji i Prozy. Labai gera Šklovskio – Teorija prozy).

       8) Dar keletas praktiškų patarimų iš abėcėlės:
       a) Rašyti į popierą eilėraštį tik tada, kai jau aiškiai girdisi sąmonėj jo muzika (ritmas, melodija, vietomis aliteracijos, garsinės metaforos ir t. t.).
       b) Stengtis, kad sakiny nebūtų nei vieno žodžio be kurio galima apseit. Jei užbrėžus vieną žodį – eilėraštis nepasikeičia – blogai, – jei užbėžus keletą – nepasikeičia dar blogiau. Tada reikia pabandyti užbrėžti visus eilėraščio žodžius ir jei jis nuo šito nepasikeis – tai taip ir palikti.
       c) Nevartoti išdaužytų, įkirejusių rimų: nakčia – slapčia – laukai – sakai. Veiksmažodiniai ir daiktavardiniai tos pat lyties rymai daro pigiausį įspūdį. Nei vienas save gerbiąs eilėraštininkas nepavartos: rašyti – tašyti, graibyti – matyti, mieloji – jaunoji, gelelė – mergelė – tai ne rymai, o ramsčiai, kurias raiši ramstosi.
       d) Epitetų vartojimas – tai įrodymas autoriau bejėgumo parodyti daiktą ar veiksmą taip, kaip jis norėtų. Užuot – privertus skaitytoją tai pajusti jis prilipdo prie daikto cukierkos popierėlį su užrašu: gražioji gamta skaisčioji saulutė, laukinė meilė ir t. t. Pigu banalu, ne skoninga.
       e) Tropus ir figūras vartoti tik originales, kurios greičiau ar vaizdžiau apibrėžia aprašomąjį daiktą ar veiksmą. Ypač atsargiai su sulyginimais ir mataforomis. Metafora yra galingiausias poezijos meno įrankis. Vienas garsus lenkų poezijos teoretikas pasakė: – „Duokite man metaforą ir aš pasakysiu kurios epochos jos autorius. Kažin kuriam šimtmečiui priskirtų jis lietuviškuosius autorius iš jų meteforų spręsdamas?
       f) Reikia daug bandymų rašyti, kol pradeda išeiti iš jų įmanomi eilėraščiai. Iš pradžių galima ir apie orą, apie augmenis, apie vištas. Ir tik tada, kai jau išmoksi pasakyti šio to naują kad ir apie vištą, – galima atsargiai imtis rašyt ir apie mylimąją. Kitaip bus gėda ir pačiam ir mylimajai.

       Tiek kol kas pirmai pradžiai, bet vis delto mes ščyra širdžia patartume dar kartą pabandyti futbolą ar filateliją – gal „pamačys“.


       *) Prieš koją --- galima kelt?   R e d.

       _________________
       Kalba autentiška
       Keturi vėjai Nr. 3. – Kaunas, 1927 m. lapkritis