tekstai.lt

Keturi vėjai Nr.2 Petras Tarulis. Trejos devynerios (apysakos fragmentas)


       Iš pradžių preiskurantas:

              Senovės lietuviškas miškas
              Senovės Lietuvos šernas
              Senovės       „       lietuvis.

       Tuo tarpu daugiau nieko, tik:

              miškas,
              šernas,
              lietuvis.

       Viskas labai lietuviška. Pirmos rūšies produktai!

       Iš tikro: jei miškas, tai miškas! Miškas nekirstas, miškas tankus, miškas dar nespėjęs nei takų, nei keliūtų raukšlėm prasišiepti. Miškui ošti nenuobodu, nes dar joki maironys jo ošimo nenužiovulino! Miškas šimtą kartų miškesnis už dabartinius pačius didžiuosius miškus!

       Tikėkit man, kad aplink pati tankioji tankumynė. Takai ir tie, kurie čia buvo, sumišo, susipynė.

       Miškas truputį atsidūsta, kad padarytų nedidelį dirvonėlį ir kad už to dirvonėlio dar glūdesniu mišku būti.

       Į dirvonėlį stipriu šuoliu įšoko pasišiaušęs šernas. Jo sketera taip įsakmiai šiaušias, kad lygiai kaip prancūzų premjero, kada jis parlamente skaito deklaraciją — priėjęs nepaglostysi:

       — Gerutis, — reiškia!

       Šernas girdi, kad iš visų pusių treška sausos medžiotojų mindomos šakos. Medžiotojai paspringdino mišką įvairiais aidais.

       Šernui nėra kur dėtis.

       Šernui galas.

       Bet šernas baisiu lanku išlenkia galingą sketerą, sprendą suriečia, ausis suglaudžia ir iltis putom papustęs prisiruošia kovai. Šernas baisus, iltytas, raumenų ir pykčio kamuolys.

       Ne veltui šernas kovai pasiruošė.

       Vos jis atsidūrė dirvonėly, dirvonėly atsirado ir jaunas medžiotojas.

       Nors ir karštas dabar laikas: juk štai štai prasidės tarp jų mirtina kova, bet aš esu priverstas plačiau pakalbėt apie tą, kuris taip neseniai padarė paskutinį šuolį į dirvonėlį.

       Kas jis?

       Žinoma — senovės lietuvis. Taip.

       Tai jau kunigaikštis, kunigaikščio sūnus — nuspręs kai kas.

       Bet ne! Bepiga tiems, kurie rašo apie kunigaikščius. Jų veikalus kunigaikščiai savo asmenim jau išaukština.

       O čia nei šis, nei tas: prastas lietuviukas.

       Tik jaunas, stipras, drąsus ir linksmas — tai tiesa. O daugiau nieko.

       Jo tėvas pečiuotas, žilais smilkiniais, aštraus žvilgsnio vyras. Šimtus mylių šilais jojo. Smaugė lenkus, skerdė rusus ir vaikė vokiečius.

       Štai kartą joja jis (tikėkit čia ne krėviškas trafaretas, jei jis ant arklio nesėdėtų, tai stačiai ir sakyčia: — eina). Jis žvilgt šalin. Ir štai ant jo žvilgsnio iešmo jau kabo, kiaurai perskrosta pakrūmėje vėpsoti išsižiojus merga. Persigandus merga suglaudė kelius ir pabėgt jau negali.

       O jo galvoje greit: jau smilkiniai štai pražilo, tiek metų ir be mergos. Tpfu! užmiršęs buvau. O čia... merga — merga kaip merga!

       Tiesa, tai ne cukerkinė Birutė. Tai miškan pakritų rinkt išėjus paprasta jauna merga. Nei kasos nedabintos, nei auksuotų diržų. Didžiąją nuogumą dengia stori lininiai marškiniai, o ant pečių kailiai.

       Jis nuo arklio ir į krūmus paskui mergą, kuri iš baimės žagarus išbarsčius, marškinius aukščiau kelių pasikėlė ir dumia krūmais.

       Lengvas šiltu žmogaus prakaitu kvepiantis jo glėbys. Jis jaučia, kad mergos balžienos bailiai dreba.
       O kiti barzdočiai, kur kartu jojo, šypsojos:

       — Pagaliau paragaus ir jis mergos!

       Kada namie jis paleido mergą iš savo kieto glėbio, ji lape pavirto: vos gyva ir pakrutėti negali. Bet vėliau viena jos akis atsimerkė, žvilgterėjo... niekur nieko.

       Tada jau ir stirna pavydėtų jai kojų! Dirvonai ir takai nespėjo jai po kojų klotis. Tie patys akmenys, tie patys gluosniai, kurie pirma pečiuoto vyro glėby glūdint, prie tako glaudės, dabar pro šalį didžiuliais paukščiais skrido.

       Na ir nirto gi žilais smilkiniais barzdočius. Kietos virvės lig vakarui neleido mergai daugiau nei rankos, nei kojos judint.

       Naktį ji vaitojo, draskė plačią barzdočiaus krūtinę, gynės kaip nuo laukinio visaip, kaip tik išmanė. Bet brazdočius ją pačiupo, suspaudė savo glėby ir nutildė (Jokio čia dautaškio!). Paskui jau merga tyli, kampe drebėjo ir netrukus iš baisaus nuovargio nenoroms užsnūdo.

              ———————————

       Kada kitą kartą tėvas grįžo iš tolimos kelionės, šis medžiotojas jau žeme ropojo. Ir matydamas, kad šis išsižiojęs, seilėtas padaras tiesė rankutę į jo barzdą, tėvas žvilgterėdavo į savo akių atspindį ir nusišypsodavo. O vienąsyk radęs sūnų pakojoj nei kiek nepiktai koja šalin jį nustūmė ir nuėjo kur reikia. Gi visas keturias iškėtęs berniukas nepratusiais aplink braidžioti žvilgsniais susipančiojo tėvo brazdoje.

       Motina, jei tėvo namie nebūdavo, neramiu veidu uostė orą, gaudė iš jo tolimuosius gandus, ilgas rudens naktis akių nesudėjus kiūtėjo: kietai laukė iš tolimų laukų savo vyro.

       O kada ji sužinojo, kad nuožmūs priešai ties galingu Kievos miestu pakinkė jį į arklą ir norėjo savo dirvas juo arti...

       Iš to paties jungo ištrūkęs žygio draugas savo žodžiais draskė jos krūtinę:

       — Pakinkė jį į arklą. Tylus kaip žemė. Rodos, nusižeminęs vilks jungą. Ne vilkas, rodos, o nuolaidus avinas. Rodos, lenksis žemyn. Jo akys į dirvą įbestos. Prakaitas didžiuliais lašais dirvon laša. Jis sunkiai mina svetimą dirvą, braškina pakinktus. Subėgo svetimų išsižiojėlių būrys. Ką tik turi veiduos: ir akis, ir burnas kiek gali iškečia ir vėpso. Vienas narsuolis priėjęs norėjo jam į veidą pažiūrėti. Ak, būtumėt matę, kaip jo akys nuo žemės atplėštos vienu savo žvilgsniu tą narsuolį šalin brukė! Tyčiojas, uja, veja. O jis tyli ir tempia pakinktus. Staiga pakrūmėje krumst virvę: laisvas. Kaip daug jau kartų, gali bėgt ir būt čia. Bet ne. Kiti irgi pamatė, kad gali būti drąsūs ir drasko pančius.

       — Brunktais ir pakinktais gynėmės. Daug pabėgo. Jis įsivėlė į vidurį ir liko...

       Nelaimingos našlės akys prietemy mato, kaip jo krūtinę po svetimom pagieža sunkiom sėdynėm braška, kaip jo vėdarai po žarną tampomi. Jo kaulai po svetimas lygias dirvas išmėtyti, jo akys šunims supenėtos, jo kiaušas ant varčios užmautas.

       Ji paplūdo ašarų ežeruos. Alkanų šunų šimtinė taip nestaugė, kaip ji. Mažas sūnus jos glėbin pagautas verkė nuo skaudžių mielavimų. O dabar štai tas pats pasiūgėjęs medžiotojas dirvone stovi prieš šerną. Šernas nelaukia, kol buožė smilkinį pasieks. Jis susitraukia, lyg baisus spyruoklis dar labiau susiriečia, kad paskui galingu šuoliu staiga išsitiestų ir vienu matu numestų šalin savo priešo tik susmukusią mėsos košę. Bet jaunas meždiotojas žino, su kuo turi reikalą. Jis pasiruošęs.

       Skersas šernas slenka artyn, taikinas paskutinį smūgį suteikti. Vienas akimirksnis: kruvina mažutė šerno akis ir aštrus medžiotojo žvilgsnis susitiko. Medžiotojas žvilgterėjo ir mato — aplink nieko. Jam pagalbos nėra. Jis tada suprato, kad reikia arba nugalėt, arba krist.

       Ir štai vienu metu abu priešai šoko kovon!

       Taip. Jaunas medžiotojas nugalėjo. Šernas krito. Žinoma, taip ir turėjo būti. Nes pirm visa ko jaunam medžiotojui padėjo ne tik stiprūs raumenys, bet ir miklus protas. Jis buvo stipresnis. Pagaliau visa tai ne taip jau svarbu. Svarbiau kas kita. Daug nekalbu, tik kviečiu pamanyt: ką aš veikčiau pradžioje savo pasakojimo numarinęs svarbiausį asmenį.

       Ne! Taip negalima buvo ir jaunas medžiotojas šerną parbloškė, o pats liko sveikas ir gyvas. Tiesa, riestoji šerno iltis išmėžė mėsos bryzą iš blauzdos. Sukrešėjęs kraujas storais latakais varvėjo ant plastančio ir staiga subliūškusio šerno kūno, prie kurio dabar pasilenkęs jaunas medžiotojas žiūrėjo, tarytum norėdamas pasakyt:

       — Tai štai tu koks!

       Bendrai, dar turiu dėl viso to nors porą žodžių tarti. Ateityje turbūt dar ne kartą pasitaikys šiam asmeniui į mirtiną pavojų patekti. Tai aš atvirai ir nuoširdžiai įspėju: būkit ramūs, lyg paskutinio puslapio jis bus gyvas, o toliau? Nepavydžiu tiems, kurie panašiais efektais vilioja skaitytoją.

       Ir ramiai išplaukiam į nežinomą ateitį. Ką gi ji mums žada?

       Kol aš čia kalbėjau apie savo, kaipo rašytojo, nusistatymus, štai į tą dirvonėlį, kur padrikas tįsojo šernas ir kur pirmi nedrąsūs ūseliai iš džiaugsmo vos juntamai virpėjo, subėgo daugybė kitų medžiotojų.

       Vidury šernas kietai suspaudęs žiaunas ir kruvinai iltim perkandęs savo liežuvį. O aplink daug garsų ir judėjimo. Pagarba, didžiavimas, pavydas aplinkui. O nugalėtojas šypsenos nuo veido kaip musės nuo medaus, nors stengias, nenuvaiko.

       Labai paprasta ir suprantama, kad nuo to laiko jauną medžiotoją vadino:

       — Šernius.

       Esu patenkintas, kad mano pasakojimas, nors pamažėl, bet nepaliaujamai slenka priekin.

       Tiek daug jau padariau, kad suspėjau pranešt savo pasakojimo vyriausio asmens vardą:

       — Šernius.

       (Pirmo paveikslo pabaiga)
      _________________
      Kalba autentiška
      Keturi vėjai Nr. 2. – Kaunas, 1926 m. gruodis