tekstai.lt

Keturi vėjai Nr.2 Ko verti mūsų knygynai


       Pas žmones, kurie gerbia savo profesiją ir moka daryti biznį yra šitaip. Užeik pas vokietį į knygyną kokio nors menkniekio arba stačiai pasidomėti knygomis — apkraus katalogais, brošiuromis, reklaminiais lakštais, užsirašys andresą ir jau nuo šio atsilankymo neatsikratysi laiškų, pasiūlymų — būsi lyg koks knygyno narys.

       Nekalbėsime apie knygos populiarizacijos šimtus kitų galimybių, dėkui kurioms knyga paduodama skaitytojui į rankas ir į namus pristatoma, tik paminėsime kokią enciklopedišką galvą privalo turėti mūsų demokratiškas skaitytojas.

       Pirm visa ko.

       Prireikė tam tikra knyga. Tai reikia žinoti kas išleido, kur išleido ką valgo pietums autorius, ar knyga šventa, ar prakeikta. Jei šventa tai reikia eit į šv. Kazimierą, jei prakeikta į Spaudos Fondą, o jei reikia gauti taip vadinamą nekaltą knygą tai reikia pereiti iš eilės visus knygynus ir ko gero tuščiam grįžti.

       Nes.

       Jei leidėjas atneša knygą maldaudamas priimti, tai sarmatlyva zitietė bėga paklausti pralotą ar nepakenks dūšios išganymui.

       Kitos rūšies knygynai taip pat neatsilieka. Pardavėjo užklausi apie vieną ar kitą knygą, pradeda filosofuot, reikšt savo nusistatymą del knygų turinio. Jis užmiršta, kad knygą knygininkui tėra prekė, kurią jis privalo parduoti.

       Štai „Spaudos Fondas“ knygynas, kuris galėtų mūsų knygų rinkoje užimti vadovaujamą vietą. Bet, deja, to nėra. Kaipgi galima laukti ko nors gera iš įstaigos jei ten patekęs ieškai reikalingo daikto valandas, jei prekės kaž kodel sandely, kurio įtalpa šeimininkams mažai žinoma.

       Dar ne viskas! Nuo tokių tipų dar priklauso ar knygą galima knygyne išstatyti, ar į sandėlį taip nugrūsti, kad nei patys neranda, arba jei randa tai reikia dokumentaliai įrodyti kad tokią knygą jie tikrai turi.
       Taip atsitikus, jie labai nepatenkinti, tarp savęs barasi, sandėlį plūsta.

       Knygynų tvarka žudo ne tiktai jų pačių biznį, bet taip pat sunkiai atsiliepia ir į knygų platinimąsi mūsų visuomenėje. Nemokėjimas prekybos įmonę vesti bendras visiems mūsiškiams pirkliams. Bet kitur matyt pastangų reikalą (koperatininkai) gerinti. O knygininkai veikia be jokio plano. Knyga pagaliau ne silkė, kurios reikalui esant būtinai pirkėjas ieškosis. Knygomis reikia mokėt publiką sudominti, reikia tinkamai jas reklamuoti. Visų kraštų knygininkai tai suprato. Štai girdėt, kad Vienoje įkųrta keletas kilnojamų knygynų—automobilių, kurie važiuoja iš vienos vietos į kitą, sustoja patogesnėje vietoje, stačiai gatvėje, atidaro moderniai patogiai įtaisytas vitrinas ir čia pat pardavinėja knygas. Jei miestuos toks automobilis padeda knygininkams savo prekes platinti, tai pas mus Lietuvoje tokie knygynai—automobiliai lankantieji atlaidus ir turgus yra neatidėtinai reikalingi. Pasakyčiau, tuojau steigtini.

       Rusų knygų leidėjas — knygininkas Sytinas kitaip knygas negalėdamas išplatinti sudarė artėlę „karabielninkų“ — knygų (po sodžius) nešiotojų, kurie tam leidėjui padėjo išplatinti begales knygų... ir sukrovė šeimininkui milijonus. Žodžiu, visur kas nors daroma.

       Tik mūsiškiai galutinai subiurokratėję činauninkų raugu persiėmę knygininkai net sau, savo naudai nieko rimto neįstengia padaryti.

       Buvo vienas knygynas „Švyturys“ kiek įmanomesnis. Ir vitriną turėjo padorią ir viduj keli šimtai įvairių knygų išstatyta. Ne, nepatiko. Knisosi, knisosi ir iškniso. Atsisėdo Šv. Kazimieras. Nuo pirmos dienos vienoj vitrinoj atsidūrė balvoniukai, šventųjų abrozdai, šventieji baldai. Antrojoj — knygos šventos, šventos, šventos, dūšiai nekenksmingos. Gaila „Švyturio“.

       O Kauno ir provincijos knygynai atsiskaito kaip. O Viešpatie, įmanytų — nieko neduotų. Iš tikro jiems būtų daug geriau visai neatsiskaitinėti.

       Ir visa tai suglaudus išeina, kad mūsų knygynai niekina publiką, tyčiojasi iš jos ir sau kenkia nemokėdami knygas pardavinėti. Bet kai kurie jau tai suprato, ir pavyzdžiui Stauskaitės knygynas ir keletas kitų suspaudė knygas į vieną kertę ir pradėjo bakalija kupčiauti.

         _________________
       Kalba ir rašyba autentiška
       Keturi vėjai Nr. 2. – Kaunas, 1926 m. gruodis