tekstai.lt

Keturi vėjai Nr.2 Juozas Švaistas. Kaip aš suliteratėjau


       Ir aš išdrįsau kai ką parašyti apie save. Įdomu ar ne — pamatysit jūs patys. Aš nebe pirmas apie save rašau: jau daugelis tik už savo paties gyvenimą (o aš daug pašalinių žmonių įdėjau dar) nemažus pinigus sugrobė. Iš tikro pikta: ne tik pagyvena, paūžia, smagumų turi, bet dar ir pinigų gauna — pavyzdžiui: toks Mazochas, kuris tik mazochizmu vertėsi, arba iš kitos pusės į jį panašus Ruso su savo išpažintimi.

       Mūsiškių aš nė neliečiu: jie nemoka didelin veikalan visą savo gyvenimą gražiai sudėti, — jie po truputį, keliuose veikaluose, išbarsto tą gyvenimą, svetimais vardais pažymėdami (gudrūs! Jei netikit — biografijos parodys).

       Labai svarbus ir didelis gyvenime dalykas — drįsti. Aš labai gerai tatai pastebėjau, ypač mūsų dienų beletristikoj. Juk aš galiu, sakysim, visai logiškai samprotauti, galvoti, todėl, šitų gabumų nepraradęs, aiškiai matau dar, kaip daugelis, kur kas mizernesnių tuo atžvilgiu už mane, rašo. Aš daug daugiau (už kai kuriuos jų) turiu ir gyvenimo stažo ir minties gilumo, o nerašau: ne rašytojas! Kodėl?
       Ilgai dėl to klausimo kvaršinau sau galvą, mat bijojau arba nedrįsau giliau pažvelgti į vaidinamųjų menininkų, įkvėptųjų vyrų, šventų šventąją, — tik iš tolo uostinėjau.

       Nagi ir pastebėjau: puikiai sugavau, kuo minta, iš kur, vadinasi, jis gauna Dievo patepimą, mano prietelius, — toks literatas, gana populiarus, nors neturtingas. Matykit, vieną kartą aptinku aš jį berašantį ir žiūriu — pilnas stalas knygučių, sąsiuvinių, lapelių, iš kurių jis žarsto svetimas ir savas mintis. Dabar tik man paaiškėjo: iš kur jo apysakose mano žodžiai, mano mintys, mano anekdotai ir — visas aš. Pasirodo: jų knygose tas pats mūsų gyvenimas, tik pagražintas taip pat, kaip, šit Šapšalo papirosai „Avanti“ ir „Toskos“ dėžutėmis, kai gauni echt I—sios rūšies! Tai buvo, galima sakyti, paskutinis akstinas, kuris brukte įbruko man literato plunksną.

       Taip pat labai daug padėjo ir įdilgino mane pakelti tą slaptingąjį literatūros sijonėlį visų šalių futuristai, ekspresionistai, ničevokai. Tik pažiūrėkit, kaip manifestuoja: Nubalnoti mūsų Pegasai! (šauktukas — vadinasi, džiaugiasi: valio!!) Mums nebereikalingi jų sparnai aukštyn pakilti išdvelkėjusiai dangaus parfumerijai uostyti! Šalin metalo ir granito autoritetai, tiek amžių mus spardę!

       Malonu klausyti: vadinasi, visi galim, visiems laisvė — nebereikalingi nei tam tikri sparnai, nei tam tikri meistrai, kurie pridėtų, arba žiniuonys, kurie pasakytų, kad tu tokius sparnus turi. Valio! Aš vėl matau gyvą pavyzdį — Ir tai turi tiesos! Štai rusų Krasnovas, visuose frontuose pralaimėjęs generolas. Su netikėtu romanu visai kitaip jam sekasi. Jei kas jo knygą nusiperka, niekad neperskaito: bematant bent šimtas sugriebia, ištraukia ir tik papurusius puslapius grąžina.

       Paprasti žmonės irgi kalba, kad dėl nepaprasto įvykio gyvenime taip pat pasidarą rašytojai, poetai. Galinti būti tai labai didelė meilė (tiesa), kalėjimas, mirties bausmė (irgi tiesa. Aš pats pažinau vieną Kijeve 60 m. amžiaus senį, kuris ištrūkęs iš čeka didžiausį ir įdomiausį romaną parašė. Kaip daug mūsų teismai — pagalvojau tada sau vienas — išžudo be romanų mirti pasmerktųjų; kad jų iš karto nežudytų, kad bent po mėnesį duotų dar pagyventi.

       Čia jau dar svarbesnis buvo argumentas, kuris patvirtino, kad ir aš galiu būti literatas, nes pamanykit — jau penkti metai lenkų fronte — tyliai pasakysiu — blusinėju. Ką? Negirdėjot? — blusas šaudau. Ką norit manykit, bet vis dėlto tas žodis visada daug daugiau reikš, negu pamanysit.

       Tiesa, gal norėtumėt jau susipažinti su manim? Labai prašau; senas ir dar nevedęs.

       Kodėl? — Kai užversit paskutinį šios knygos lapą nė kiek nebesistebėsit, — net suprasit ir šį mano literatišką drąsumą.

       Tiesą pasakius, visi menininkai — didžiausi akiplėšos — nachalai, žydiškai sakant: drovus, švelnusis žmogus nė tūkstantosios dalies to nepadarytų. Nes, kas gi, pavyzdžiui, išdrįstų jums pakišti pikantiškiausioj pozoj nuogą, jauną, pilną geismo moterį ar vyrą ir... tik iš raidžių; arba riebiausiais rašmenimis viešai šaukti apie tokius dalykus, kurių net šventieji nebesidrovi. Užtat ir aš, nors savanoriu įstojęs, bet, manau, nebepajėgsiu prieš kolektyvią drausmę kovoti.

       _________________
       Kalba pakoreguota
       Keturi vėjai Nr. 2. – Kaunas, 1926 m. gruodis